Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija

1) „Rajonas“ – jūrų ir vandenynų dugnas bei jo gelmės, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų;

2) „Institucija“ – Tarptautinė jūros dugno institucija;

3) „veikla Rajone“ – bet koks Rajono išteklių tyrinėjimas ir eksploatavimas;

4) „jūros aplinkos teršimas“ – žmogaus veikla, kurios metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, įskaitant upės žiotis, ir kuri sukelia arba gali sukelti žalingas pasekmes, tokias kaip: žala gyviesiems ištekliams ir jūros gyvūnams, pavojus žmonių sveikatai, kliūtys veiklai jūroje, įskaitant žvejybą ir kitą teisėtą jūros panaudojimą, taip pat naudojamo jūros vandens kokybės ir poilsio sąlygų pablogėjimas;

5) a) „laidojimas“ – tai:

i) bet koks sąmoningas atliekų ar kitų medžiagų išmetimas iš laivų, orlaivių, platformų ar kitų dirbtinių įrenginių jūroje;

ii) bet koks sąmoningas atsikratymas jūroje laivais, orlaiviais, platformomis ar kitais dirbtiniais įrenginiais;

b) „laidojimu“ nelaikoma:

i) atliekų ar kitų medžiagų išmetimas, jei tai susiję su įprastine laivų, orlaivių, platformų ar kitų dirbtinių įrenginių ir jų įrengimų veikla jūroje arba yra tos veiklos pasekmė, išskyrus išmetimą atliekų ar kitų medžiagų, kurios yra gabenamos laivais, orlaiviais, platformomis ar kitais dirbtiniais įrenginiais jūroje, skirtais atsikratyti tokiomis medžiagomis, arba gabenamos į juos, taip pat išskyrus išmetimą medžiagų, kurios yra gautos apdorojus tokias atliekas ar kitas medžiagas tokiuose laivuose, orlaiviuose, platformose ar įrenginiuose;

ii) medžiagų palikimas kitais tikslais nei paprastas atsikratymas jomis, jei tik toks palikimas neprieštarauja šios Konvencijos tikslams.

2) Ši Konvencija mutatis mutandis taikoma subjektams, kurie nurodyti 305 straipsnio 1 dalies b, c, d, e ir f punktuose ir kurie tampa šios Konvencijos Šalimis pagal kiekvienam iš jų nustatytas sąlygas, ir šiuo atveju sąvoka „Valstybės Šalys“ reiškia ir tokius subjektus.

1. Pakrantės valstybės suverenitetas, be jos sausumos teritorijos ir vidaus vandenų, o salyno valstybės atveju – be jos salyno vandenų, apima ir gretimą jos pakrantėms jūros juostą, kuri vadinama teritorine jūra.

2. Šis suverenitetas apima ir oro erdvę virš teritorinės jūros, taip pat teritorinės jūros dugną ir jo gelmes.

3. Suverenitetas teritorinėje jūroje įgyvendinamas pagal šią Konvenciją ir kitas tarptautinės teisės normas.

Kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teritorinės jūros plotį, neviršijantį 12 jūrmylių, matuojamą nuo bazinių linijų, nustatytų pagal šią Konvenciją.

Išorinė teritorinės jūros riba yra linija, kurios kiekvienas taškas yra nutolęs nuo artimiausio bazinės linijos taško per nuotolį, lygų teritorinės jūros pločiui.

Jei šioje Konvencijoje nenustatyta kitaip, įprastine bazine linija, naudojama matuoti teritorinės jūros plotį, yra laikoma didžiausio atoslūgio linija išilgai kranto, pažymėta pakrantės valstybės oficialiai pripažintuose stambaus mastelio jūrlapiuose.

Atolo salų arba rifų supamų salų atveju bazinė linija, naudojama matuoti teritorinės jūros plotį, yra į jūrą nukreipta didžiausio atoslūgio rifo linija, pažymėta atitinkamu simboliu pakrantės valstybės oficialiai pripažintuose jūrlapiuose.

1. Vietovėse, kuriose kranto linija yra giliai išraižyta ir vingiuota arba kuriose išilgai ir netoli kranto yra salų virtinė, gali būti naudojamas tiesiųjų bazinių linijų, jungiančių atitinkamus taškus, metodas, pagal kurį yra nustatoma bazinė linija, nuo kurios yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

2. Tose vietose, kur dėl deltos ar kitų gamtinių sąlygų kranto linija yra itin nepastovi, minėti atitinkami taškai gali būti parinkti išilgai toliausiai į jūrą nutolusios didžiausio atoslūgio linijos, ir, nepaisant vėlesnių didžiausio atoslūgio linijos atsitraukimų, tiesiosios bazinės linijos liks galioti tol, kol jų, vadovaudamasi šia Konvencija, nepakeis pati pakrantės valstybė.

3. Brėžiant tiesiąsias bazines linijas negalima pastebimai nukrypti nuo bendrosios kranto krypties, o jūros plotai, esantys iki šių linijų, turi būti pakankamai glaudžiai susiję su sausumos teritorija, kad jiems galiotų vidaus vandenų režimas.

4. Bazinės linijos brėžiamos iki jūros dugno iškilimų, pastebimų atoslūgio metu, ir nuo tų iškilimų tik tuo atveju, jei ant jų yra pastatyti švyturiai ar panašūs įrenginiai, kurie visą laiką yra iškilę virš jūros paviršiaus, arba tais atvejais, kai bazinių linijų brėžimas iki tokių jūros dugno iškilimų ir nuo jų yra pripažintas tarptautiniu mastu.

5. Jei pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas yra taikomas tiesiųjų bazinių linijų metodas, nustatant konkrečias bazines linijas gali būti atsižvelgta į ypatingus atitinkamo regiono ekonominius interesus, kurių tikrumą ir svarbą aiškiai patvirtina ilgalaikė praktika.

6. Valstybė negali taikyti tiesiųjų bazinių linijų sistemos taip, kad kitos valstybės teritorinė jūra būtų atkirsta nuo atviros jūros arba išskirtinės ekonominės zonos.

1. Išskyrus IV dalyje nurodytus atvejus, vandenys, esantys į sausumos pusę nuo teritorinės jūros bazinės linijos, yra valstybės vidaus vandenų dalis.

2. Jei, nustatant tiesiąją bazinę liniją pagal 7 straipsnyje nurodytą metodą, į vidaus vandenis yra įtraukiami tokie plotai, kurie anksčiau nebuvo laikomi vidaus vandenimis, tai tokiuose vandenyse galioja taikaus plaukimo teisė, numatyta šioje Konvencijoje.

Jei upė įteka tiesiai į jūrą, bazine linija yra laikoma per upės žiotis išvesta tiesioji linija, jungianti didžiausio atoslūgio linijos taškus abiejuose jos krantuose.

1. Šis straipsnis taikomas tik toms įlankoms, kurių krantai priklauso vienai valstybei.

2. Pagal šią Konvenciją įlanka yra laikomas aiškus kranto įlinkis, kurio įlinkimas į sausumą lyginant su jo žiočių pločiu yra tokio dydžio, kad jis suformuoja sausumos apsuptą vandens plotą ir yra daugiau negu paprastas kranto vingis. Tačiau kranto įlinkis laikomas įlanka tik tuo atveju, jei jo plotas yra lygus arba didesnis už plotą pusės skritulio, kurio skersmuo yra per tokio kranto įlinkio žiotis išvesta linija.

3. Matavimo tikslais kranto įlinkio plotu yra laikomas tas plotas, kuris susidaro tarp didžiausio atoslūgio linijos palei įlinkio krantus ir linijos, jungiančios įlinkio natūralių žiočių taškų didžiausio atoslūgio žymes. Jei dėl toje vietoje esančių salų kranto įlinkis turi daugiau kaip vienerias žiotis, pusapskritimis yra brėžiamas pagrindu imant liniją, kurios ilgis yra lygus visų linijų, einančių per skirtingas tokio kranto įlinkio žiotis, ilgių sumai. Kranto įlinkyje esančios salos yra laikomos to kranto įlinkio vandens teritorijos dalimi.

4. Jei atstumas tarp įlankos natūralių žiočių taškų didžiausio atoslūgio žymių neviršija 24 jūrmylių, įlanką uždaranti linija gali būti išvesta tarp šių dviejų didžiausio atoslūgio žymių, ir taip atskirti vandenys yra laikomi vidaus vandenimis.

5. Jei atstumas tarp įlankos natūralių žiočių taškų didžiausio atoslūgio žymių viršija 24 jūrmyles, tai įlankoje yra išvedama 24 jūrmylių ilgio tiesioji bazinė linija taip, kad ji atskirtų maksimalų vandens plotą, kurį galima atskirti tokio ilgio linija.

6. Ankstesnės nuostatos negalioja vadinamosioms „istorinėms“ įlankoms, taip pat visais atvejais, kai yra naudojama tiesiųjų bazinių linijų sistema, nurodyta 7 straipsnyje.

Delimituojant teritorinę jūrą, toliausiai į jūrą išsikišę pastovūs uosto įrenginiai, sudarantys nedalomą uosto sistemos dalį, yra laikomi kranto dalimi. Jūroje esantys nuo kranto atskirti įrenginiai ir dirbtinės salos nėra laikomi pastoviais uosto įrenginiais.

Reidai, kurie paprastai naudojami laivams pakrauti, iškrauti, taip pat jiems stovėti nuleidus inkarą ir kurie kitu atveju būtų visiškai ar iš dalies už išorinės teritorinės jūros ribos, priklauso teritorinei jūrai.

1. Jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra natūraliai susiformavusi vandens apsupta sausuma, iškilusi virš vandens paviršiaus atoslūgio metu, bet panyranti po vandeniu potvynio metu. Jei jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra visas ar iš dalies nutolęs nuo žemyninės dalies ar salos per atstumą, kuris neviršija teritorinės jūros pločio, tai tokio iškilimo didžiausio atoslūgio linija gali būti naudojama kaip bazinė linija teritorinės jūros pločiui matuoti.

2. Jei visas jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra nutolęs nuo žemyninės dalies ar salos per atstumą, kuris viršija teritorinės jūros plotį, tai jis neturi savo teritorinės jūros.

Atsižvelgdama į skirtingas sąlygas, pakrantės valstybė gali nustatyti bazines linijas naudodama įvairius bazinių linijų nustatymo metodus, nurodytus ankstesniuose straipsniuose.

Jei dviejų valstybių krantai yra priešais vienas kitą ar greta vienas kito, nė viena iš šių dviejų valstybių neturi teisės, jei jos nėra sudariusios kitokio susitarimo, išplėsti savo teritorinės jūros už vidurinės linijos, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių yra matuojamas kiekvienos iš tų dviejų valstybių teritorinės jūros plotis. Tačiau ši nuostata netaikoma, jei dėl istoriškai susiklosčiusių teisių ar kitų ypatingų aplinkybių tų dviejų valstybių teritorines jūras būtina delimituoti kitu būdu, neatitinkančiu tos nuostatos.

1. Bazinės linijos, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis, nustatytos pagal 7, 9 ir 10 straipsnius, arba jų pagrindu nustatytos sienos ir delimitavimo linijos, nustatytos pagal 12 ir 15 straipsnius, yra pažymimos tokio mastelio ar mastelių jūrlapiuose, kurie yra pakankamai tikslūs jų padėčiai nustatyti. Kaip alternatyva vietoj tokių jūrlapių gali būti sudaromi taškų su geografinėmis koordinatėmis sąrašai, nurodant tų taškų geodezinius duomenis.

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia tokius jūrlapius arba geografinių koordinačių sąrašus ir deponuoja kiekvieno tokio jūrlapio ar sąrašo kopijas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

Pagal šios Konvencijos nuostatas visų valstybių – tiek pakrantės, tiek ir neturinčių priėjimo prie jūros – laivai naudojasi taikaus plaukimo teritorine jūra teise.

1. Plaukimas reiškia navigaciją per teritorinę jūrą, siekiant:

2. Plaukimas turi būti nenutrūkstamas ir greitas. Plaukimo metu laivas gali sustoti ir nuleisti inkarą, tačiau tik tuo atveju, jei tai yra susiję su įprasta navigacija arba yra būtina dėl nenugalimos jėgos ar nelaimės, arba jei tai būtina siekiant suteikti pagalbą žmonėms, laivams ar orlaiviams, kuriems iškilo pavojus ar kuriuos ištiko nelaimė.

1. Plaukimas yra laikomas taikiu, jei jis nekelia grėsmės pakrantės valstybės taikai, tvarkai ir saugumui. Toks plaukimas turi būti vykdomas vadovaujantis šia Konvencija ir kitomis tarptautinės teisės normomis.

2. Laikoma, kad kitos valstybės laivo plaukimas kelia grėsmę pakrantės valstybės taikai, tvarkai ar saugumui, jei teritorinėje jūroje jis dalyvauja viename iš šių veiksmų:

Teritorinėje jūroje povandeniniai laivai ir kitos povandeninės transporto priemonės turi plaukti jūros paviršiumi ir iškelti savo vėliavą.

1. Laikydamasi šios Konvencijos nuostatų ir kitų tarptautinės teisės normų, pakrantės valstybė gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su taikiu plaukimu teritorine jūra, visose ar kai kuriose šiose srityse:

2. Tokie įstatymai ir taisyklės nėra taikomi užsienio laivų projektavimui, statybai, įgulos komplektavimui ar įrangai, jei to nereikalauja visuotinai pripažįstamos tarptautinės normos ar standartai.

3. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia visus tokius įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. Užsienio laivai, naudodamiesi taikaus plaukimo teritorine jūra teise, turi laikytis visų tokių įstatymų ir kitų teisės aktų bei visų visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, skirtų susidūrimams jūroje išvengti.

1. Jei tai reikalinga navigacijos saugumo sumetimais, pakrantės valstybė gali reikalauti, kad užsienio laivai, kurie naudojasi taikaus plaukimo jos teritorine jūra teise, naudotų tuos jūrų koridorius ir eismo atskyrimo schemas, kokius ji nustato ar nurodo laivų plaukimo reguliavimo tikslais.

2. Visų pirma gali būti pareikalauta, kad tokių jūrų koridorių laikytųsi tanklaiviai, atomine energija varomi laivai ir laivai, vežantys branduolines ar kitas pagal prigimtį pavojingas ar kenksmingas medžiagas.

3. Pagal šį straipsnį nustatydama jūrų koridorius ir nurodydama eismo atskyrimo schemas, pakrantės valstybė atsižvelgia į:

4. Pakrantės valstybė aiškiai nurodo jūrų koridorius ir eismo atskyrimo schemas jūrlapiuose, kurie turi būti tinkamu būdu paskelbti.

Atomine energija varomi užsienio laivai ir laivai, vežantys branduolines ar kitas pagal prigimtį pavojingas ar kenksmingas medžiagas, naudodamiesi taikaus plaukimo per teritorinę jūrą teise, turi turėti dokumentus ir laikytis ypatingų atsargumo priemonių, nustatytų tokiems laivams tarptautinėmis sutartimis.

1. Pakrantės valstybė netrukdo užsienio laivams taikiai plaukti teritorine jūra, išskyrus šioje Konvencijoje numatytus atvejus. Taikydama šią Konvenciją ar bet kokius įstatymus ar kitus teisės aktus, priimtus pagal šią Konvenciją, pakrantės valstybė visų pirma:

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia apie bet kokį jai žinomą pavojų laivybai savo teritorinėje jūroje.

1. Pakrantės valstybė savo teritorinėje jūroje gali imtis reikiamų priemonių, kad sutrukdytų plaukimui, kuris nėra taikus.

2. Pakrantės valstybė laivams, kurie plaukia į vidaus vandenis arba kurie naudojasi uosto įrenginiais už vidaus vandenų ribų, taip pat turi teisę taikyti reikiamas priemones, kad užkirstų kelią tokių laivų įleidimo į vidaus vandenis ar naudojimosi tokiais uosto įrenginiais tvarkos pažeidimams.

3. Pakrantės valstybė, formaliai ar faktiškai nediskriminuodama užsienio laivų vieni kitų atžvilgiu, gali laikinai sustabdyti užsienio laivų taikų plaukimą per tam tikrus savo teritorinės jūros rajonus, jei toks sustabdymas yra būtinas tos valstybės saugumui užtikrinti, įskaitant atvejus, kai vyksta karo pratybos. Toks sustabdymas įsigalioja tik po to, kai apie jį yra tinkamu būdu paskelbiama.

1. Iš užsienio laivų negali būti renkamos rinkliavos vien todėl, kad jie plaukia teritorine jūra.

2. Iš teritorine jūra plaukiančio užsienio laivo gali būti renkamos rinkliavos tik kaip užmokestis už konkrečias tam laivui suteiktas paslaugas. Tokios rinkliavos renkamos nediskriminuojant.

1. Pakrantės valstybė nevykdo baudžiamosios jurisdikcijos teritorine jūra plaukiančiame užsienio laive, kad sulaikytų asmenį arba atliktų tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto laive jam plaukiant, išskyrus šiuos atvejus, jei:

2. Ankstesnės nuostatos nekeičia pakrantės valstybės teisės imtis jos įstatymų numatytų priemonių, siekiant sulaikyti asmenį arba atlikti tyrimą užsienio laive, kuris plaukia teritorine jūra palikęs vidaus vandenis.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais pakrantės valstybė, jei laivo kapitonas to prašo, prieš imdamasi bet kokių priemonių apie tai praneša valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, diplomatui ar konsuliniam pareigūnui ir padeda tokiam diplomatui ar konsuliniam pareigūnui susisiekti su laivo įgula. Neatidėliotinais atvejais toks pranešimas gali būti daromas tuo pačiu metu, kai yra vykdomos numatytos priemonės.

4. Vietos valdžia, spręsdama, ar reikia sulaikyti asmenį ir kokiu būdu tai padaryti, turi tinkamai atsižvelgti į laivybos interesus.

5. Išskyrus XII dalyje nurodytus atvejus ar atvejus, kai veiksmų imamasi dėl pagal V dalį priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, pakrantės valstybė negali imtis jokių veiksmų užsienio laive, plaukiančiame teritorine jūra, kad sulaikytų asmenį ar atliktų tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto prieš tai, kai laivas įplaukė į teritorinę jūrą, jei šis laivas, vykdamas iš užsienio uosto, tik plaukia teritorine jūra, neįplaukdamas į vidaus vandenis.

1. Pakrantės valstybė neturi stabdyti užsienio laivo, plaukiančio teritorine jūra, ar nurodyti jam keisti kursą tam, kad pasinaudotų civiline jurisdikcija asmeniui, esančiam tame laive.

2. Pakrantės valstybė negali imtis vykdomųjų veiksmų ar areštuoti laivą dėl iškeltos civilinės bylos, išskyrus tuos atvejus, kai įsipareigojimus prisiėmė pats laivas ir atsakomybė atsirado pačiam laivui jam plaukiant pakrantės valstybės vandenimis ar tokio plaukimo tikslais.

3. Šio straipsnio 2 dalis nepažeidžia pakrantės valstybės teisės pagal savo įstatymus imtis vykdomųjų veiksmų ar areštuoti dėl civilinės bylos laivą, esantį teritorinėje jūroje arba plaukiantį teritorine jūra po to, kai jis paliko vidaus vandenis.

Šioje Konvencijoje „karo laivas“ – valstybės karinėms pajėgoms priklausantis ir tai patvirtinančiais tos valstybės išoriniais ženklais pažymėtas laivas, kuriam vadovauja karininkas, reikiamu būdu paskirtas į šias pareigas tos valstybės vyriausybės, ir jo pavardė yra įrašyta atitinkamame karininkų sąraše arba analogiškame dokumente, ir kurį aptarnauja įgula, paklūstanti reguliariųjų karinių pajėgų drausmei.

Jei karo laivas nesilaiko pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų dėl plaukimo teritorine jūra ir ignoruoja bet kokius jam nustatytus reikalavimus, pakrantės valstybė gali pareikalauti, kad toks laivas nedelsdamas paliktų teritorinę jūrą.

Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, prisiima tarptautinę atsakomybę už bet kokius nuostolius ar žalą pakrantės valstybei, atsiradusius dėl to, kad karo laivas ar kitas ne komerciniais tikslais naudojamas valstybės laivas nesilaikė su plaukimu teritorine jūra susijusių pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų arba šios Konvencijos nuostatų ar kitų tarptautinės teisės normų.

Išskyrus A poskyryje ir 30 bei 31 straipsniuose nurodytus atvejus, jokios šios Konvencijos nuostatos nekeičia karo laivų ir kitų ne komerciniais tikslais naudojamų valstybės laivų imuniteto.

1. Gretimoje teritorinei jūrai zonoje, kuri yra vadinama gretutine zona, pakrantės valstybė gali vykdyti kontrolę, kurios reikia siekiant:

2. Gretutinė zona negali tęstis toliau kaip 24 jūrmyles nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

1. Plaukimo tarptautinei laivybai naudojamais sąsiauriais režimas, kuris yra nustatytas šioje III dalyje, kitais klausimais nedaro įtakos vandenų, sudarančių tokius sąsiaurius, teisiniam statusui arba sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetui ar jurisdikcijos vykdymui dėl tokių vandenų ir oro erdvės virš jų, jų dugno ir jo gelmių.

2. Sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetas ar jurisdikcija yra vykdomi pagal šią III dalį ir kitas tarptautinės teisės normas.

Jokia šios III dalies nuostata nedaro įtakos:

Ši III dalis nėra taikoma tarptautinei laivybai naudojamam sąsiauriui, jei šiame sąsiauryje yra ne blogesnių navigacinių ir hidrografinių charakteristikų keliai atvira jūra arba išskirtine ekonomine zona; tokiems keliams yra taikomos kitos atitinkamos šios Konvencijos dalys, įskaitant ir nuostatas dėl laivybos ir skrydžių laisvių.

Šis skyrius yra taikomas sąsiauriams, kurie yra naudojami tarptautinei laivybai tarp vienos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies ir kitos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies.

1. 37 straipsnyje nurodytuose sąsiauriuose visi laivai ir orlaiviai naudojasi nekliudomo tranzitinio plaukimo ar skridimo teise, tačiau kai sąsiauris yra tarp sąsiaurio pakrantės valstybės salos ir jos žemyninės dalies, tranzitinis plaukimas netaikomas, jei į jūros pusę nuo salos egzistuoja ne blogesnių navigacinių ir hidrografinių charakteristikų keliai atvira jūra arba išskirtine ekonomine zona.

2. Tranzitinis plaukimas reiškia naudojimąsi laivybos ir skrydžių laisve vadovaujantis šia III dalimi išimtinai nenutrūkstamo ir greito tranzito sąsiauriu tarp vienos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies ir kitos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies tikslu. Tačiau reikalavimas vykdyti nenutrūkstamą ir greitą tranzitą neužkerta kelio plaukti sąsiauriu norint atvykti, išvykti arba grįžti iš sąsiaurio pakrantės valstybės pagal atvykimo į tokią valstybę sąlygas.

3. Bet kokiai veiklai, kuri nėra naudojimasis tranzitinio plaukimo per sąsiaurį teise, toliau galioja kitos atitinkamos šios Konvencijos nuostatos.

1. Laivai ir orlaiviai, naudodamiesi tranzitinio plaukimo ar skridimo teise:

2. Tranzitinio plaukimo metu laivai:

3. Tranzitinio skridimo metu orlaiviai:

Tranzitinio plaukimo metu užsienio laivai, taip pat jūrų mokslinių tyrinėjimų ir hidrografinių stebėjimų laivai negali vykdyti jokių mokslinių tyrinėjimų ar stebėjimų, jei tai nėra iš anksto suderinta su sąsiaurių pakrančių valstybėmis.

1. Vadovaudamosi šia III dalimi sąsiaurių pakrantės valstybės gali juose nustatyti jūrų koridorius ir nurodyti eismo sąsiauriuose atskyrimo schemas, jei tai būtina saugiam laivų plaukimui.

2. Jei to reikalauja aplinkybės, tokios valstybės gali, tinkamai apie tai paskelbusios, jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas, kurie buvo anksčiau jų nustatyti ir nurodyti, pakeisti kitais jūrų koridoriais ar jūrų eismo atskyrimo schemomis.

3. Tokie jūrų koridoriai ar jūrų eismo atskyrimo schemos turi atitikti visuotinai pripažįstamas tarptautines taisykles.

4. Prieš nustatydamos ar keisdamos jūrų koridorius arba nurodydamos ar keisdamos jūrų eismo atskyrimo schemas, sąsiaurių pakrančių valstybės perduoda savo pasiūlymus kompetentingai tarptautinei organizacijai patvirtinti. Ši organizacija gali patvirtinti tik tokius jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas, kurie yra suderinti su sąsiaurių pakrančių valstybėmis; po to šios valstybės gali nustatyti, nurodyti ar keisti tokius jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas.

5. Jei sąsiauryje yra siūloma nustatyti jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas dviejų ar daugiau sąsiaurio pakrančių valstybių vandenyse, suinteresuotos valstybės bendradarbiauja formuluodamos pasiūlymus ir konsultuodamosi su kompetentinga tarptautine organizacija.

6. Sąsiaurių pakrančių valstybės aiškiai nurodo visus jų nustatytus jūrų koridorius ir jūrų eismo atskyrimo schemas jūrlapiuose, kurie turi būti tinkamu būdu paskelbti.

7. Tranzitinio plaukimo metu laivai laikosi atitinkamų pagal šį straipsnį nustatytų jūrų koridorių ir jūrų eismo atskyrimo schemų.

1. Atsižvelgdamos į šio skyriaus nuostatas, sąsiaurių pakrančių valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus dėl tranzitinio plaukimo sąsiauriais visais ar bet kuriais šiais klausimais:

2. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai neturi formaliai ar faktiškai diskriminuoti užsienio laivų vieni kitų atžvilgiu ir jų taikymas neturi faktiškai atimti, kliudyti arba apsunkinti naudojimąsi tranzitinio plaukimo teise, apibrėžta šiame skyriuje.

3. Sąsiaurių pakrantės valstybės tinkamu būdu paskelbia visus šiuos įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. Užsienio laivai, naudodamiesi tranzitinio plaukimo teise, laikosi visų šių įstatymų ir kitų teisės aktų.

5. Jei imunitetą turinčio laivo arba orlaivio veikla prieštarauja šiems įstatymams ir kitiems teisės aktams ar šios III dalies nuostatoms, tai valstybė, su kurios vėliava plaukioja toks laivas, arba valstybė, kurioje yra įregistruotas toks orlaivis, atsako pagal tarptautinę teisę už bet kokius tokiais veiksmais padarytus nuostolius ar žalą sąsiaurių pakrančių valstybėms.

Valstybės, kurios naudojasi sąsiauriu, ir sąsiaurių pakrančių valstybės turi bendradarbiauti sutarimo pagrindu:

Sąsiaurių pakrančių valstybės netrukdo tranzitiniam plaukimui ir atitinkamu būdu viešai skelbia apie bet kokį joms žinomą pavojų laivybai sąsiauryje ar skrydžiams virš jo. Negalima laikinai stabdyti tranzitinio plaukimo.

1. Tarptautinei laivybai naudojamuose sąsiauriuose II dalies 3 skyriuje numatytas taikaus plaukimo režimas yra taikomas:

2. Negalima laikinai stabdyti taikaus plaukimo tokiais sąsiauriais.

a) „salyno valstybė“ – valstybė, kurią visą sudaro vienas ar daugiau salynų; šiai valstybei gali priklausyti ir kitos salos;

b) „salynas“ – salų grupė, taip pat salų dalys, jas jungiantys vandenys ir kiti gamtiniai dariniai, kurie yra taip glaudžiai susiję tarpusavyje, kad tokios salos, vandenys ir kiti gamtiniai dariniai sudaro būdingą geografinę, ekonominę ir politinę visumą, arba kurie tokia visuma yra laikomi istoriškai.

a) suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kurie yra vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną, pavyzdžiui, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba;

b) atitinkamomis šios Konvencijos nuostatomis numatytą jurisdikciją dėl:

i) dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo;

ii) jūrų mokslinių tyrinėjimų;

iii) jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;

c) kitas šioje Konvencijoje numatytas teises ir pareigas.

a) dirbtinių salų;

b) įrenginių ir statinių, jei tuo siekiama 56 straipsnyje numatytų bei kitų ekonominių tikslų;

c) įrenginių ir statinių, kurie gali kliudyti išskirtinėje ekonominėje zonoje naudotis pakrantės valstybės teisėmis.

a) žvejų, žvejybos laivų ir įrangos licencijavimas, įskaitant rinkliavų ir kitokio atlyginimo mokėjimą, kuris besivystančioms pakrantės valstybėms gali būti adekvati kompensacija pinigais, įrenginiais ir technologija, susijusiais su žvejybos pramone;

b) rūšių, kurios gali būti gaudomos, ir žvejybos kvotų nustatymas, susiejant tokias kvotas su konkrečios rūšies ištekliais ar išteklių grupėmis arba su vieno laivo sugavimo kiekiais per tam tikrą laiką, arba su sugavimo kiekiais vienos valstybės fiziniams ir juridiniams asmenims per konkretų laikotarpį;

c) žvejybos sezonų ir rajonų, žvejybos įrangos tipų, dydžių ir kiekio, taip pat žvejybos laivų, kurie gali būti naudojami, tipų, dydžių ir kiekio nustatymas;

d) žuvų ir kitų rūšių, kurios gali būti gaudomos, amžiaus ir dydžio nustatymas;

e) informacijos, kurios reikalaujama iš laivų, įskaitant ataskaitas su statistiniais duomenimis apie žvejybos kiekius ir žvejybos pastangas bei pranešimus apie laivo vietą, nustatymas;

f) reikalavimas, pakrantės valstybei leidus ir jai kontroliuojant, vykdyti konkrečias žvejybos tyrimo programas, konkrečių tyrimų vykdymo reguliavimas, numatant laimikio mėginių paėmimo tvarką, tokių mėginių panaudojimą ir su tuo susijusių mokslinių duomenų pateikimą;

g) pakrantės valstybės stebėtojų ar stažuotojų paskyrimas į tokius laivus;

h) viso sugauto laimikio ar jo dalies iškrovimas iš tokių laivų pakrantės valstybės uostuose;

i) nuostatų ir sąlygų, susijusių su bendromis įmonėmis ar kitomis bendromis priemonėmis, nustatymas;

j) reikalavimas apmokyti personalą ir perduoti žvejybos technologiją, įskaitant pakrantės valstybių galimybių žvejybos tyrimo darbuose didinimą;

k) priežiūros procedūros.

b) Kilmės valstybė bendradarbiauja tam, kad sumažintų ekonomikos sutrikimus valstybėse, žvejojančiose tokių rūšių išteklius, atsižvelgdama į tokių valstybių įprastinius sugavimus ir tokios veiklos pobūdį, taip pat į visus rajonus, kuriuose yra vykdoma tokia žvejyba.

c) Naudojant anadrominių rūšių, kurios neršia kilmės valstybės upėse, išteklius, kilmės valstybė ypač atsižvelgia į b punkte nurodytas valstybes, kurios susitarimo su kilmės valstybe pagrindu dalyvauja veikloje, kuria siekiama atkurti minėtus išteklius, visų pirma šiam tikslui skiriant pinigines lėšas.

d) Teisės aktų, susijusių su anadrominių rūšių ištekliais už išskirtinės ekonominės zonos, įgyvendinimas užtikrinamas kilmės valstybės ir kitų suinteresuotų valstybių susitarimo pagrindu.

a) būtinybę išvengti žalingo poveikio pakrantės valstybės žvejų bendrijoms ar žvejybos pramonei;

b) tą mastą, kuriuo valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, dalyvauja arba turi teisę dalyvauti pagal dvišalius, subregioninius ar regioninius susitarimus eksploatuojant kitų pakrantės valstybių išskirtinių ekonominių zonų gyvuosius išteklius pagal šio straipsnio nuostatas;

c) tą mastą, kuriuo valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, ir valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, dalyvauja eksploatuojant pakrantės valstybės išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, bei į būtinybę išvengti ypatingos naštos paskirai pakrantės valstybei arba jos daliai;

d) atitinkamų valstybių poreikį aprūpinti savo gyventojus maisto produktais.

a) būtinybę išvengti žalingo poveikio pakrantės valstybės žvejų bendrijoms ar žvejybos pramonei;

b) tą mastą, kokiu valstybė, kurios geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, dalyvauja arba turi teisę dalyvauti pagal dvišalius, subregioninius ar regioninius susitarimus eksploatuojant kitų pakrantės valstybių išskirtinių ekonominių zonų gyvuosius išteklius pagal šio straipsnio nuostatas;

c) tą mastą, kokiu valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, ir valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, dalyvauja eksploatuojant pakrantės valstybės išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, bei į būtinybę išvengti ypatingos naštos atskirai pakrantės valstybei arba jos daliai;

d) atitinkamų valstybių poreikį aprūpinti savo gyventojus maisto produktais.

i) liniją, išvestą pagal šio straipsnio 7 dalį, matuojant nuo labiausiai nutolusių fiksuotų taškų, ties kiekvienu iš jų nuosėdinių uolienų storis sudaro ne mažiau kaip vieną procentą trumpiausio atstumo nuo tokio taško iki kontinentinio šlaito papėdės, arba

ii) liniją, išvestą pagal šio straipsnio 7 dalį, matuojant nuo fiksuotų taškų, nutolusių ne toliau kaip per 60 jūrmylių nuo kontinentinio šlaito papėdės.

b) Jei nėra įrodyta priešingai, kontinentinio šlaito papėdė yra nustatoma kaip nuolydžio didžiausio pokyčio taškas ties jo pagrindu.

VII dalies nuostatos yra taikomos visoms jūros dalims, kurios neįeina į valstybės išskirtinę ekonominę zoną, teritorinę jūrą ar vidaus vandenis arba į salyno valstybės salyno vandenis. Šis straipsnis neriboja tų laisvių, kuriomis pagal 58 straipsnį visos valstybės naudojasi išskirtinėje ekonominėje zonoje.

1. Atvira jūra visoms valstybėms – tiek pakrantės, tiek ir neturinčios priėjimo prie jūros – yra atvira. Atviros jūros laisve naudojamasi pagal sąlygas, nustatytas šioje Konvencijoje bei kitose tarptautinės teisės normose. Į atviros jūros laisvės sąvoką, tiek pakrantės valstybėms, tiek ir valstybėms, neturinčioms priėjimo prie jūros, inter alia įeina:

2. Naudodamosi šiomis laisvėmis, valstybės deramai atsižvelgia į kitų valstybių interesus naudotis atviros jūros laisve bei į šioje Konvencijoje nustatytas teises vykdyti veiklą Rajone.

Atvira jūra yra naudojama išimtinai taikiems tikslams.

Bet kurios valstybės bandymas pajungti bet kurią atviros jūros dalį savo suverenitetui yra negaliojantis.

Kiekviena valstybė – tiek pakrantės, tiek ir neturinti priėjimo prie jūros – turi teisę, kad atviroje jūroje plaukiotų laivai su jos vėliava.

1. Kiekviena valstybė nustato sąlygas, kuriomis ji suteikia savo nacionalinę priklausomybę laivams, registruoja laivus savo teritorijoje ir suteikia teisę plaukioti su savo vėliava. Laivai turi tos valstybės nacionalinę priklausomybę, su kurios vėliava jie turi teisę plaukioti. Valstybę ir laivą turi sieti tikri ryšiai.

2. Kiekviena valstybė išduoda atitinkamus dokumentus laivams, kuriems ji suteikia teisę plaukioti su savo vėliava.

1. Laivai plaukioja tik su vienos valstybės vėliava ir, išskyrus ypatingus atvejus, kurie yra numatyti tarptautinėse sutartyse arba šioje Konvencijoje, atviroje jūroje jiems galioja tik tos valstybės jurisdikcija. Laivas negali keisti vėliavos kelionės arba sustojimo uoste metu, išskyrus tuos atvejus, kai iš tikrųjų pasikeičia laivo nuosavybės teisė arba jo registras.

2. Laivas, kuris plaukioja su dviejų ar daugiau valstybių vėliavomis, naudodamas jas kaip patogiau, negali reikalauti iš bet kokios kitos valstybės pripažinti kurią nors nacionalinę priklausomybę ir gali būti prilygintas laivui, neturinčiam jokios nacionalinės priklausomybės.

Ankstesni straipsniai netaikomi laivams, kurie yra Jungtinių Tautų, jos specializuotų agentūrų ar Tarptautinės atominės energijos agentūros oficialioje tarnyboje ir plaukioja su organizacijos vėliava.

1. Kiekviena valstybė tinkamai vykdo savo jurisdikciją ir kontrolę administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava.

2. Visų pirma kiekviena valstybė:

3. Kiekviena valstybė su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose imasi tinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas jūroje, atsižvelgiant inter alia į:

4. Taip pat imamasi priemonių, kurios yra reikalingos užtikrinti, kad:

5. Imdamasi 3 ir 4 dalyse nurodytų priemonių, kiekviena valstybė turi laikytis visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir praktikos, taip pat imtis visų veiksmų, kad būtų užtikrintas jų laikymasis.

6. Valstybė, kuri turi aiškų pagrindą manyti, kad laivui nebuvo tinkamai vykdoma jurisdikcija ir kontrolė, gali pranešti apie tokius faktus valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas. Gavusi tokį pranešimą, valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, išnagrinėja šį klausimą ir, jei reikia, imasi visų priemonių padėčiai ištaisyti.

7. Kiekviena valstybė organizuoja tyrimą, kuriam vadovauja reikiamos kvalifikacijos asmuo arba asmenys, dėl kiekvienos jūrų avarijos ar nelaimingo atsitikimo laivybos atviroje jūroje metu, jei tai yra susiję su laivu, plaukiojančiu su jos vėliava, ir jei dėl to žuvo ar buvo sunkiai sužaloti kitos valstybės piliečiai arba padaryta didelės žalos kitos valstybės laivams ar įrenginiams arba jūros aplinkai. Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, ir kita suinteresuota valstybė bendradarbiauja vykdydamos bet kokį tyrimą, kuriam vadovauja toji kita valstybė, dėl bet kokios tokios jūrų avarijos ar nelaimingo atsitikimo laivybos jūroje metu.

Karo laivai atviroje jūroje turi visišką imunitetą nuo bet kurios valstybės jurisdikcijos, išskyrus valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, jurisdikciją.

Laivai, kurie priklauso valstybei ar yra jos eksploatuojami ir kurie yra naudojami tik valstybės ne komerciniais tikslais, atviroje jūroje turi visišką imunitetą nuo bet kurios valstybės jurisdikcijos, išskyrus valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, jurisdikciją.

1. Atviroje jūroje susidūrus laivams ar įvykus bet kokiam kitam su laivyba susijusiam nelaimingam atsitikimui, dėl kurio kapitonas ar bet kuris kitas laive dirbantis asmuo atsako baudžiamąja ar drausmine tvarka, baudžiamoji ar drausminė byla tokiam asmeniui gali būti iškelta tik tos valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba valstybės, kurios pilietis yra šis asmuo, teismo ar administracinių institucijų.

2. Sprendžiant drausminės atsakomybės klausimus, tik ta valstybė, kuri išdavė laivavedžio diplomą arba kvalifikacijos liudijimą ar licenciją, yra kompetentinga po tinkamo teisinio proceso anuliuoti tokius dokumentus net ir tuo atveju, kai jų turėtojas nėra dokumentus išdavusios valstybės pilietis.

3. Tik valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, valdžios institucijos gali nurodyti areštuoti ar sulaikyti laivą, net jei tai būtina tyrimui atlikti.

1. Kiekviena valstybė įpareigoja su jos vėliava plaukiojančio laivo kapitoną, kiek tai įmanoma, nesukeliant rimto pavojaus pačiam laivui, įgulai ar keleiviams:

2. Kiekviena pakrantės valstybė skatina adekvačios ir veiksmingos paieškos ir gelbėjimo tarnybos, atsakingos už saugą jūroje ir virš jos, kūrimą, veiklą ir aprūpinimą, bei, jei to reikalauja aplinkybės, dvišaliais regioniniais susitarimais šiuo tikslu bendradarbiauja su kaimyninėmis valstybėmis.

Kiekviena valstybė imasi veiksmingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vežti vergus laivais, kurie turi teisę plaukioti su šios valstybės vėliava, ir kad už tai būtų baudžiama, taip pat kad būtų užkirstas kelias neteisėtam jos vėliavos panaudojimui tokiems tikslams. Bet koks vergas, radęs prieglobstį bet kokiame laive, nesvarbu, su kokios valstybės vėliava toks laivas plaukioja, yra laisvas ipso facto.

Visos valstybės, kiek įmanoma, bendradarbiauja, kad užkirstų kelią piratavimui atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, esančioje už valstybių jurisdikcijos ribų.

Piratavimu laikomas bet koks iš šių veiksmų:

101 straipsnyje apibrėžti piratavimo veiksmai, kuriuos įvykdė karo laivas, valstybės laivas ar valstybės orlaivis, kurių įgula sukėlė maištą ir perėmė laivo ar orlaivio kontrolę, yra prilyginami veiksmams, kuriuos atlieka privatus laivas ar orlaivis.

Laivas ar orlaivis yra laikomi piratų laivu ar orlaiviu, jei asmenys, kurie jį kontroliuoja, planuoja jį panaudoti atlikti vieną iš 101 straipsnyje nurodytų veiksmų. Jis tokiu laikomas, jei laivas ar orlaivis buvo panaudotas įvykdyti tokiems veiksmams, tol, kol jis išlieka kontroliuojamas tokius veiksmus įvykdžiusių asmenų.

Nepaisant to, kad laivas ar orlaivis tapo piratų laivu ar orlaiviu, jis gali išsaugoti savo nacionalinę priklausomybę. Piratų laivo ar orlaivio nacionalinės priklausomybės išsaugojimo arba praradimo klausimas yra sprendžiamas pagal tos valstybės, kurios nacionalinė priklausomybė buvo suteikta tokiam laivui ar orlaiviui, teisę.

Atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, kurioje negalioja nė vienos valstybės jurisdikcija, bet kuri valstybė gali konfiskuoti piratų laivą ar orlaivį arba laivą ar orlaivį, kuris buvo piratų užgrobtas ir yra jų kontroliuojamas, ir areštuoti asmenis bei turtą, esančius tokiame laive ar orlaivyje. Valstybės, kuri konfiskavo piratų laivą ar orlaivį, teismai sprendžia, kokios bausmės turi būti paskirtos bei kokių veiksmų reikėtų imtis dėl tokių laivų, orlaivių ir turto, atsižvelgiant į sąžiningai veikiančių trečiųjų šalių teises.

Jei piratavimu įtariamas laivas ar orlaivis buvo konfiskuotas be pakankamos priežasties, jį konfiskavusi valstybė atlygina valstybei, kurios nacionalinę priklausomybę turi areštuotas laivas ar orlaivis, bet kokius nuostolius ar žalą, kurių ji patyrė dėl tokio konfiskavimo.

Konfiskuoti laivą ar orlaivį dėl piratavimo gali tik karo laivai ar kariniai orlaiviai arba kiti laivai ar orlaiviai, kurie turi aiškius skiriamuosius ženklus, rodančius, kad jie atlieka valstybės tarnybą ir yra įgalioti atlikti tokius veiksmus.

1. Visos valstybės bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybai, kuria, pažeisdami tarptautines konvencijas, užsiima laivai atviroje jūroje.

2. Valstybė, kuri turi rimtą pagrindą manyti, kad laivas, kuris plaukioja su jos vėliava, užsiima neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba, gali prašyti kitų valstybių pagalbos, kad tam būtų užkirstas kelias.

1. Visos valstybės bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią transliavimui iš atviros jūros be leidimo.

2. Šioje Konvencijoje „transliavimas be leidimo“ – garsinių radijo ar televizijos laidų transliavimas gyventojams iš laivo ar įrenginių atviroje jūroje, atliekamas pažeidžiant tarptautines taisykles, išskyrus nelaimės signalų perdavimą.

3. Bet koks asmuo, transliuojantis be leidimo, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn:

4. Valstybė, turinti jurisdikciją pagal šio straipsnio 3 dalį ir remdamasi 110 straipsnio nuostatomis, gali atviroje jūroje areštuoti bet kokį asmenį ar laivą, transliuojantį be leidimo, ir konfiskuoti transliavimo aparatūrą.

1. Išskyrus atvejus, kai įsikišimas grindžiamas įgaliojimais, kuriuos suteikia tarptautinė sutartis, karo laivas, sutikęs atviroje jūroje užsienio laivą, neturintį visiško imuniteto pagal 95 ir 96 straipsnius, neturi teisės atlikti tokio laivo apžiūros, jei nėra pakankamo pagrindo įtarti, kad:

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais karo laivas gali patikrinti laivo teisę plaukti su jo iškelta valstybės vėliava. Tuo tikslu į įtartiną laivą jis gali pasiųsti pareigūno vadovaujamą valtį. Jei toks įtarimas išlieka ir po dokumentų patikrinimo, karo laivas gali tęsti tokio laivo tikrinimą, kuris turi būti atliekamas imantis visų reikiamų atsargumo priemonių.

3. Jei įrodymų, patvirtinančių tokį įtarimą, nerandama ir jei tikrinamas laivas neįvykdė jokių veiksmų, kurie galėtų pateisinti tokį įtarimą, laivui yra atlyginami bet kokie nuostoliai ar žala, kurių jis patyrė dėl tokio tikrinimo.

4. Šios nuostatos kariniams orlaiviams taikomos mutatis mutandis.

5. Šios nuostatos yra taip pat taikomos ir kitiems tinkamu būdu įgaliotiems laivams ar orlaiviams, kurie turi aiškius skiriamuosius ženklus, rodančius, kad jie priklauso valstybės tarnybai.

1. Persekioti užsienio laivą karštais pėdsakais gali būti imtasi tada, kai pakrantės valstybės kompetentingos valdžios institucijos turi rimtą pagrindą manyti, kad laivas pažeidė tos valstybės įstatymus ar kitus teisės aktus. Toks persekiojimas turi būti pradėtas, kai užsienio laivas ar viena iš jo valčių yra persekiojančios valstybės vidaus vandenyse, salyno vandenyse, teritorinėje jūroje arba gretutinėje zonoje, ir gali būti tęsiamas už teritorinės jūros ar gretutinės zonos ribų tik tuo atveju, jei persekiojimo procesas nebuvo nutrūkęs. Nėra būtina, kad tuo metu, kai užsienio laivas, esantis teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje, gauna įsakymą sustoti, tokį įsakymą davęs laivas taip pat būtų teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje. Jei užsienio laivas yra gretutinėje zonoje, kaip apibrėžta 33 straipsnyje, persekiojimas gali būti pradėtas tik tuo atveju, jei buvo pažeistos teisės, kurių apsaugai buvo įkurta tokia gretutinė zona.

2. Persekiojimo karštais pėdsakais teisė galioja mutatis mutandis dėl pažeidimų išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, įskaitant saugumo zonas aplink kontinentinio šelfo įrenginius, kai tokie pažeidimai pažeidžia pakrantės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, taikomus pagal šią Konvenciją išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, įskaitant ir tokias saugumo zonas.

3. Persekiojimo karštais pėdsakais teisė nustoja galioti, jei persekiojamas laivas įplaukia į savo valstybės arba trečiosios valstybės teritorinę jūrą.

4. Laikoma, kad persekiojimas karštais pėdsakais yra prasidėjęs tik tuo atveju, jei persekiojantis laivas turimomis ir praktiškai taikytinomis priemonėmis įsitikino, kad persekiojamas laivas ar viena iš jo valčių arba kitos plaukiojančios priemonės, kurios veikia kartu ir naudoja persekiojamą laivą kaip bazę, yra teritorinėje jūroje arba atitinkamai gretutinėje zonoje ar išskirtinėje ekonominėje zonoje ar virš kontinentinio šelfo. Persekiojimas gali būti pradėtas tik po to, kai buvo duotas vaizdinis ar garsinis signalas sustoti už tokio atstumo, kad būtų galima iš to užsienio laivo tokį signalą pamatyti ar išgirsti.

5. Persekiojimo karštais pėdsakais teise gali pasinaudoti tik karo laivai ar kariniai orlaiviai arba kiti laivai ar orlaiviai, kurie turi aiškius skiriamuosius ženklus, rodančius, kad jie yra valstybės tarnyboje ir yra įgalioti atlikti tokius veiksmus.

6. Jei persekiojimą karštais pėdsakais vykdo orlaivis:

7. Negalima reikalauti, kad laivas, kuris buvo sulaikytas valstybės jurisdikcijos ribose ir palydėtas į tos valstybės uostą siekiant, kad kompetentingos valdžios institucijos atliktų tyrimą, būtų išlaisvintas vien tuo pagrindu, kad laivas šios kelionės metu plaukė per išskirtinės ekonominės zonos arba atviros jūros dalį, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių tai buvo būtina.

8. Jei laivas buvo sustabdytas ar sulaikytas už teritorinės jūros ribų tokiomis aplinkybėmis, kurios nepateisina persekiojimo karštais pėdsakais teisės panaudojimo, laivui yra atlyginami bet kokie nuostoliai ar žala, kuriuos jis galėjo patirti dėl tokio persekiojimo.

1. Už kontinentinio šelfo ribų ant atviros jūros dugno visos valstybės turi teisę kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus.

2. Tokiems kabeliams ir vamzdynams yra taikomos 79 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, numatančius, kad nutraukus ar pažeidus atviroje jūroje paklotą povandeninį kabelį, jei tai tyčia ar dėl nusikalstamo neatsargumo padaro laivas, plaukiojantis su šios valstybės vėliava, arba asmuo, kuriam galioja šios valstybės jurisdikcija, ir jei taip nutraukus ar pažeidus kabelį gali nutrūkti arba būti sutrikdytas telegrafo arba telefono ryšys, taip pat nutraukus ar pažeidus povandeninį vamzdyną arba aukštos įtampos elektros kabelį, taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ši nuostata taip pat taikoma veikai, kuria siekiama nutraukti ar pažeisti arba kuri gali sukelti tokį nutraukimą ar pažeidimą. Tačiau šios nuostatos netaikomos, jei nutraukė ar pažeidė asmenys, kurie taip elgėsi teisėtai, stengdamiesi išsigelbėti patys arba išgelbėti savo laivus, prieš tai ėmęsi visų reikalingų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta tokio nutraukimo ar pažeidimo.

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriuose nustato, kad jei asmenys, kuriems galioja šios valstybės jurisdikcija ir kurie yra povandeninio kabelio ar vamzdyno, pakloto atviroje jūroje, savininkai, tiesdami ar remontuodami tokį kabelį ar vamzdyną nutraukia ar pažeidžia kitą povandeninį kabelį ar vamzdyną, tai jie turi padengti to kito povandeninio kabelio ar vamzdyno remonto išlaidas.

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus tam, kad užtikrintų, jog povandeninio kabelio ar vamzdyno savininkas atlygintų nuostolius laivų savininkams, kurie įrodo, kad prarado inkarą, tinklą ar kokią nors kitą žvejybos įrangą stengdamiesi išvengti povandeninio kabelio ar vamzdyno pažeidimo su sąlyga, kad prieš tai laivo savininkai ėmėsi visų protingų atsargumo priemonių.

Kiekviena valstybė turi teisę, kad jos fiziniai ir juridiniai asmenys verstųsi žvejyba atviroje jūroje, atsižvelgiant į:

Visos valstybės turi pareigą savo fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu vienašališkai imtis tokių priemonių, kurių reikia išsaugoti atviros jūros gyvuosius išteklius, arba bendradarbiauti su kitomis valstybėmis imantis tokių priemonių kartu.

Valstybės bendradarbiauja siekdamos išsaugoti ir valdyti gyvuosius išteklius atviros jūros rajonuose. Valstybės, kurių fiziniai ir juridiniai asmenys eksploatuoja tos pačios rūšies arba tame pačiame rajone skirtingų rūšių gyvuosius išteklius, derasi siekdamos taikyti priemones, kurių reikia išsaugoti tuos gyvuosius išteklius. Kur tai reikalinga, valstybės bendradarbiauja, kad siekiant šio tikslo būtų įkurtos subregioninės ar regioninės žvejų organizacijos.

1. Nustatydamos leistinus sugauti kiekius ir kitas gyvųjų išteklių atviroje jūroje išsaugojimo priemones, valstybės:

2. Turima mokslinė informacija, sugavimų ir žvejybos pastangų statistika bei kiti su žuvų išteklių išsaugojimu susiję duomenys reguliariai pateikiami ir jais keičiamasi atsižvelgiant į aplinkybes kompetentingose subregioninėse, regioninėse ar pasaulinėse tarptautinėse organizacijose, kartu dalyvaujant visoms suinteresuotoms valstybėms.

3. Suinteresuotos valstybės užtikrina, kad atviros jūros gyvųjų išteklių išsaugojimo priemonės ir jų įgyvendinimas nesukeltų formalios ar faktinės kurios nors valstybės žvejų diskriminacijos.

a) koordinuoti jūros gyvųjų išteklių valdymą, išsaugojimą, tyrinėjimą ir eksploatavimą;

b) koordinuoti savo teisių ir pareigų įgyvendinimą dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;

c) koordinuoti savo mokslinių tyrimų politikos kryptis, o tam tikrais atvejais – rajone vykdyti bendras mokslinių tyrimų programas;

d) jei tikslinga, įgyvendindamos šio straipsnio nuostatas, kviesti bendradarbiauti kitas suinteresuotas valstybes arba tarptautines organizacijas.

a) „Valstybė, neturinti priėjimo prie jūros“ – valstybė, kuri neturi jūros pakrantės;

b) „tranzito valstybė“ – valstybė, kuri turi jūros pakrantę arba jos neturi ir kuri yra tarp valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, ir jūros, per kurios teritoriją vykstama tranzitu;

c) „vykimas tranzitu“ – žmonių, bagažo, prekių ir transporto priemonių gabenimas per vienos ar daugiau tranzito valstybių teritoriją, kai judėjimas per tokią teritoriją vyksta atliekant ar neatliekant krovos, sandėliavimo, krovinių paskirstymo ar transporto priemonių rūšių keitimo operacijų, sudaro tik atskirą kelionės, kuri prasideda ar baigiasi valstybėje, neturinčioje priėjimo prie jūros, dalį;

d) „transporto priemonės“ – tai:

i) geležinkelių ir kelių transporto priemonės, jūrų, ežerų ir upių laivai;

ii) jei to reikalauja vietos sąlygos, nešikai ir nešuliniai gyvuliai.

Šioje XI dalyje:

1. XI dalis yra taikoma Rajonui.

2. Veiklą Rajone reglamentuoja XI dalies nuostatos.

3. Reikalavimai dėl jūrlapių arba geografinių koordinačių sąrašų, nustatančių 1 straipsnio 1 dalies i punkte minimas ribas, deponavimo ir paskelbimo yra nurodyti VI dalyje.

4. Jokia šio straipsnio nuostata neturi įtakos kontinentinio šelfo išorinių ribų nustatymui pagal VI dalį ir valstybių su priešingais ar gretimais krantais delimitavimo susitarimų galiojimui.

Nei XI dalis, nei jokios pagal XI dalį suteiktos teisės ar naudojimasis jomis neturi įtakos Rajoną dengiančių vandenų ar oro erdvės virš šių vandenų teisiniam statusui.

Rajonas ir jo ištekliai yra bendras žmonijos paveldas.

1. Nė viena valstybė negali reikšti pretenzijų į bet kurią šio Rajono dalį ar jo išteklius ar naudotis juose suverenitetu ar suvereniomis teisėmis, nė viena valstybė arba fizinis ar juridinis asmuo negali pasisavinti jokios šio Rajono dalies. Nepripažįstamos jokios tokio pobūdžio pretenzijos ar naudojimasis suverenitetu ar suvereniomis teisėmis ar toks pasisavinimas.

2. Visos teisės į šio Rajono išteklius priklauso visai žmonijai, kurios vardu veikia Institucija. Šie ištekliai negali būti nusavinti. Tačiau Rajone išgauti mineralai gali būti nusavinti tik vadovaujantis šios XI dalies nuostatomis ir minėtos Institucijos nustatytomis teisės normomis ir tvarka.

3. Jokia valstybė arba fizinis ar juridinis asmuo negali reikšti pretenzijų, įgyti ar naudotis teisėmis kitaip, negu nustatyta šioje XI dalyje. Priešingu atveju nėra pripažįstama jokia tokio pobūdžio pretenzija, teisių įgijimas ar naudojimasis jomis.

Valstybių elgesys Rajone turi atitikti šios XI dalies nuostatas, Jungtinių Tautų Chartijoje išdėstytus principus bei kitas tarptautinės teisės normas, siekiant išsaugoti taiką ir saugumą bei skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą.

1. Valstybės Šalys įsipareigoja užtikrinti, kad visa Valstybių Šalių, jų valstybės įmonių arba fizinių ar juridinių asmenų, kurie yra jų nacionaliniai subjektai ar yra tokių Valstybių Šalių ar jų nacionalinių subjektų veiksmingai kontroliuojami, veikla šiame Rajone būtų vykdoma pagal šią XI dalį. Tas pats įsipareigojimas taikomas ir tarptautinėms organizacijoms, vykdančioms veiklą Rajone.

2. Nepažeidžiant tarptautinės teisės normų bei III priedo 22 straipsnio nuostatų, bet kokia žala, padaryta dėl to, kad Valstybės Šalys ar tarptautinės organizacijos nevykdo šioje XI dalyje nustatytų įsipareigojimų, užtraukia atsakomybę; kartu veikiančios Valstybės Šalys ar tarptautinės organizacijos atsako solidariai. Tačiau Valstybė Šalis nėra atsakinga už žalą, padarytą šios XI dalies nuostatų nesilaikančio asmens, kurį ji remia pagal 153 straipsnio 2 dalies b punktą, jei ši Valstybė Šalis ėmėsi visų būtinų ir atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios XI dalies ir priedų laikymasis pagal 153 straipsnio 4 dalį ir III priedo 4 straipsnio 4 dalį.

3. Valstybės Šalys, tarptautinių organizacijų narės, imasi tinkamų priemonių užtikrinti šio straipsnio įgyvendinimą šiose organizacijose.

1. Visa veikla Rajone, kaip nurodyta šioje XI dalyje, turi būti vykdoma visos žmonijos labui, nesvarbu, kokia būtų pakrantės valstybių ar valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, geografinė padėtis, ir ypač atsižvelgiant į besivystančių valstybių ir tautų, kurios nepasiekė visiškos nepriklausomybės ar kito Jungtinių Tautų pripažįstamo savivaldos statuso pagal Generalinės Asamblėjos Rezoliuciją Nr. 1514 (XV) ar kitas taikytinas Generalinės Asamblėjos rezoliucijas, interesus.

2. Institucija imasi priemonių, kad finansinė ar ekonominė nauda, gauta iš veiklos Rajone, būtų teisingai paskirstyta naudojant tinkamus metodus ir nediskriminuojančiu pagrindu pagal 160 straipsnio 2 dalies f punkto i papunktį.

Rajonas gali būti naudojamas tik taikiais tikslais visų valstybių, nesvarbu, ar jos būtų pakrantės valstybės, ar valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, nediskriminuojant ir nepažeidžiant kitų šios XI dalies nuostatų.

1. Visa veikla Rajone, susijusi su Rajone esančiais išteklių telkiniais, kurių dalis priklauso valstybių jurisdikcijai, turi būti vykdoma deramai atsižvelgiant į teises ir teisėtus tų pakrantės valstybių, kurių jurisdikcijai priklauso šie išteklių telkiniai, interesus.

2. Siekiant išvengti minėtų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, su suinteresuota valstybe yra konsultuojamasi bei taikoma išankstinio informavimo sistema. Tais atvejais, kai šiame Rajone vykdoma veikla gali baigtis nacionalinei jurisdikcijai priklausančių išteklių eksploatavimu, yra būtinas suinteresuotų pakrantės valstybių sutikimas.

3. Nei ši XI dalis, nei pagal ją suteiktos ar naudojamos teisės nekeičia pakrantės valstybės teisės imtis priemonių pagal XII dalies atitinkamas nuostatas, jei tai būtina užkirsti kelią, sušvelninti ar pašalinti rimtą ir neišvengiamą pavojų jų pakrantei ar su ja susijusiems interesams dėl užteršimo arba jo grėsmės ar kitų pavojingų reiškinių, kuriuos sukelia ar jiems daro įtaką veikla Rajone.

1. Moksliniai jūros tyrinėjimai Rajone yra vykdomi tik taikiais tikslais ir visos žmonijos labui pagal XIII dalį.

2. Institucija gali atlikti mokslinius jūros tyrinėjimus, susijusius su Rajonu ar jame esančiais ištekliais, ir gali šiais tikslais sudaryti sutartis. Institucija remia ir skatina Rajone vykdomus mokslinius jūros tyrinėjimus bei koordinuoja ir platina tokių tyrinėjimų ir analizių rezultatus, kai jie tampa prieinami.

3. Valstybės Šalys gali vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus Rajone. Valstybės Šalys skatina tarptautinį bendradarbiavimą Rajono mokslinių jūros tyrinėjimų srityje:

1. Vadovaudamasi šia Konvencija, Institucija imasi priemonių:

2. Šiuo tikslu Institucija ir Valstybės Šalys bendradarbiauja skatindamos su veikla šiame Rajone susijusių technologijų ir mokslo žinių perdavimą, kad Įmonė ir visos Valstybės Šalys turėtų naudos. Visų pirma jos inicijuoja ir remia:

Vadovaujantis šia Konvencija, turi būti imamasi būtinų priemonių dėl veiklos Rajone, siekiant užtikrinti veiksmingą jūros aplinkos apsaugą nuo žalingų pasekmių, kurios gali atsirasti dėl tokios veiklos. Šiuo tikslu Institucija priima reikiamas normas, taisykles ir procedūras, siekdama inter alia:

Kalbant apie veiklą Rajone, turi būti imamasi reikiamų priemonių, kurios užtikrintų žmonių gyvybių veiksmingą apsaugą. Šiuo tikslu Institucija priima atitinkamas normas, taisykles ir procedūras, kurios papildo galiojančias tarptautinės teisės normas, įtvirtintas atitinkamose sutartyse.

1. Veikla Rajone vykdoma deramai atsižvelgiant į kitą veiklą jūros aplinkoje.

2. Veiklai Rajone vykdyti naudojami įrenginiai turi atitikti šias sąlygas:

3. Kita veikla jūros aplinkoje vykdoma deramai atsižvelgiant į veiklą Rajone.

Kaip numatyta šioje XI dalyje, turi būti remiamas besivystančių valstybių veiksmingas dalyvavimas Rajone vykdomoje veikloje, deramai atsižvelgiant į jų ypatingus interesus ir poreikius, ypač atsižvelgiant į valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros ar kurių nepalanki geografinė padėtis, ypatingą poreikį nugalėti kliūtis, kylančias dėl jų nepalankios padėties ir dėl didelio atstumo nuo Rajono bei sudėtingo patekimo į jį ir iš jo.

Visi Rajone rasti archeologinio ir istorinio pobūdžio objektai yra saugomi arba panaudojami visos žmonijos labui, didelį dėmesį skiriant į kilmės valstybės arba kilmės krašto, arba kultūrinės kilmės valstybės, arba istorinės ar archeologinės kilmės valstybės pirmenybės teises.

Veikla Rajone, kaip nurodyta šioje XI dalyje, yra vykdoma taip, kad būtų prisidedama prie pasaulio ekonomikos palankios plėtros bei tarptautinės prekybos subalansuoto augimo ir būtų skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, užtikrinant visų valstybių, ypač besivystančių valstybių, visapusišką vystymąsi, kartu siekiant užtikrinti:

1. a) Nepažeisdama 150 straipsnyje nurodytų tikslų ir siekdama įgyvendinti to straipsnio h punktą, Institucija veikiančiuose forumuose arba naujų susitarimų ar sutarčių pagrindu, kuriuose dalyvauja visos suinteresuotos šalys ir gamintojai bei vartotojai, imasi visų būtinų priemonių tam, kad paremtų prekių, pagamintų iš Rajone išgautų mineralų, rinkų plėtotę, veiksmingumą ir stabilumą gamintojams pelningomis ir vartotojams sąžiningomis kainomis. Visos Valstybės Šalys bendradarbiauja siekdamos šio tikslo.

2. a) Šio straipsnio 3 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu komercinė gavyba pagal patvirtintą darbų planą nevykdoma tol, kol operatorius nepateikia Institucijai prašymo ir negauna leidimo gavybai. Tokių leidimų gavybai negali būti prašoma ir jie negali būti išduodami anksčiau kaip penkeri metai iki planuojamos komercinės gavybos pagal darbų planą pradžios, išskyrus atvejus, kai, atsižvelgiant į projekto vykdymo pobūdį ir tvarkaraštį, Institucijos normos, taisyklės ir procedūros numato kitą laikotarpį.

3. Pereinamasis laikotarpis prasideda likus penkeriems metams iki sausio 1 dienos tų metų, kuriais pagal patvirtintą darbų planą turėtų prasidėti pirma komercinė gavyba. Jei pirma komercinė gavyba uždelsiama ir nepradedama planuotais metais, pereinamojo laikotarpio pradžia ir apskaičiuota maksimali gavybos norma yra reikiamai koreguojamos. Minėtas pereinamasis laikotarpis trunka 25 metus ar baigiasi iki 155 straipsnyje nurodytos Įvertinimo konferencijos pradžios arba iki dienos, kurią įsigalioja šio straipsnio 1 dalyje nurodyti nauji susitarimai ar sutartys, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau. Institucija atgauna šiame straipsnyje nurodytus įgaliojimus dėl likusios pereinamojo laikotarpio dalies, jei minėtų susitarimų ar sutarčių galiojimas baigiasi arba jei jie tampa negaliojantys dėl bet kokios priežasties.

4. a) Maksimali gavybos norma bet kuriais pereinamojo laikotarpio metais yra šių dydžių suma:

5. Institucija palieka Įmonės pradinei gavybai 38 000 tonų nikelio iš turimos maksimalios gavybos normos, apskaičiuotos pagal šio straipsnio 4 dalį.

6. a) Operatorius gali bet kuriais metais išgauti mažiau arba iki 8 procentų daugiau, negu leidime nurodytas metinis mineralų gavybos iš polimetalų junginių lygis, jei tik bendra gavyba neviršija leidime nurodyto kiekio. Bet koks viršijimas nuo 8 procentų iki 20 procentų bet kuriais metais arba bet koks viršijimas pirmais ir tolesniais metais, jei viršijama dvejus metus iš eilės, turi būti suderintas su Institucija, kuri gali pareikalauti, kad operatorius gautų papildomą gavybos leidimą papildomai vykdomai gavybai.

7. Kitų metalų, tokių kaip: varis, kobaltas ar manganas, gaunamų iš polimetalų junginių, kurie išgaunami pagal leidimą gavybai, kiekis neturi viršyti to lygio, kuris būtų pasiektas, jei operatorius gautų maksimalų kiekį nikelio iš tų junginių pagal šio straipsnio nuostatas. Šiam punktui įgyvendinti Institucija nustato normas, taisykles ir procedūras pagal III dalies 17 straipsnį.

8. Teisės ir įsipareigojimai dėl nesąžiningos ekonominės praktikos, nustatyti atitinkamais daugiašaliais prekybos susitarimais, taikomi ir mineralų tyrimams bei eksploatavimui Rajone. Spręsdamos ginčus, susijusius su šia nuostata, Valstybės Šalys, kurios yra tokių daugiašalių prekybos susitarimų šalys, taiko tokių susitarimų numatomus ginčų sprendimo būdus.

9. Institucija yra įgaliota riboti mineralų, išgaunamų ne iš polimetalų junginių, gavybos Rajone mastą, nustatydama tokias sąlygas ir taikydama tokius metodus, kurių reikia priimant taisykles pagal 161 straipsnio 8 dalį.

10. Tarybai rekomendavus, Ekonominio planavimo komisijos patarimo pagrindu Asamblėja nustato kompensavimo sistemą arba imasi kitokių ekonominio reguliavimo paramos priemonių, taip pat bendradarbiauja su specializuotomis agentūromis ar kitomis tarptautinėmis organizacijomis, siekdama padėti toms besivystančioms valstybėms, kurių eksporto pajamos ar ekonomika patiria didelį neigiamą poveikį dėl atitinkamo mineralo kainos sumažėjimo arba to mineralo eksporto masto sumažėjimo, jei tokį sumažėjimą lėmė Rajone vykdoma veikla. Gavusi prašymą Institucija inicijuoja valstybių, kurios gali labiausiai nukentėti, problemų tyrimą siekdama sumažinti jų sunkumus ir padėti joms pertvarkyti ekonomiką.

1. Vykdydama savo įgaliojimus ir funkcijas, įskaitant galimybių vykdyti veiklą Rajone suteikimą, Institucija vengia diskriminacijos.

2. Tačiau leidžiama skirti ypatingą dėmesį besivystančių valstybių, ypač valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, reikmėms, kaip tai konkrečiai nurodyta šioje XI dalyje.

1. Veiklą Rajone visos žmonijos vardu organizuoja, vykdo ir kontroliuoja Institucija pagal šį straipsnį, taip pat kitas taikytinas šios XI dalies, atitinkamų priedų nuostatas ir Institucijos normas, taisykles ir procedūras.

2. Veiklą Rajone remdamosi šio straipsnio 3 dalimi vykdo:

3. Veikla Rajone vykdoma pagal oficialų rašytinį darbų planą, sudarytą remiantis III priedu ir patvirtintą Tarybos po to, kai šį planą peržiūrėjo Teisės ir technikos komisija. Jei veiklą Rajone Institucijai leidus vykdo šio straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti subjektai, darbų planas yra sudaromas sutarties formos pagal III priedo 3 straipsnį. Tokiose sutartyse gali būti numatyta bendra veikla pagal III priedo 11 straipsnį.

4. Institucija kontroliuoja veiklą Rajone, kiek tai būtina užtikrinti atitinkamų šios XI dalies ir priedų nuostatų laikymąsi, taip pat Institucijos normų, taisyklių ir procedūrų bei pagal šio straipsnio 3 dalį patvirtintų darbo planų laikymąsi. Valstybės Šalys padeda Institucijai imdamosi visų priemonių, būtinų užtikrinti tokių nuostatų laikymąsi pagal 139 straipsnį.

5. Užtikrindama nuostatų laikymąsi, Institucija turi teisę bet kuriuo metu imtis šioje XI dalyje numatytų priemonių, taip pat įgyvendinti kontrolės ir reguliavimo funkcijas, priskirtas Institucijai pagal šią XI dalį ar pagal kokias nors sutartis. Institucija turi teisę tikrinti visus įrenginius Rajone, naudojamus vykdant veiklą Rajone.

6. Pagal šio straipsnio 3 dalį sudarytoje sutartyje turi būti numatytas teisės valdyti turtą užtikrinimas. Sutartis negali būti pakeista, sustabdyta ar nutraukta kitaip, negu numatyta III priedo 18 ir 19 straipsniuose.

Po šios Konvencijos įsigaliojimo kas penkeri metai Asamblėja parengia bendrą ir sisteminį įvertinimą, kaip praktiškai buvo taikomas Rajono tarptautinis režimas, nustatytas pagal šią Konvenciją. Atsižvelgdama į šį įvertinimą, Asamblėja gali imtis ar rekomenduoti kitiems organams imtis priemonių pagal šios XI dalies ir susijusių priedų nuostatas ir procedūras, siekiant veiksmingesnio šio režimo taikymo.

1. Praėjus penkiolikai metų nuo sausio 1 dienos tų metų, kuriais pagal patvirtintą darbų planą prasidėjo pirmoji komercinė gamyba, Asamblėja sušaukia konferenciją, skirtą įvertinti tas šios XI dalies ir atitinkamų priedų nuostatas, kurios reglamentuoja Rajono išteklių tyrimą ir eksploatavimą. Atsižvelgusi į per šį laikotarpį sukauptą patirtį, Įvertinimo konferencija detaliai svarsto šiuos klausimus, ar:

2. Įvertinimo konferencija turi užtikrinti, kad būtų išsaugotas bendro žmonijos paveldo principas ir kad galiotų tarptautinis režimas, skirtas užtikrinti Rajono išteklių teisingą eksploatavimą visų valstybių, ypač besivystančių valstybių, labui, ir kad veiktų Institucija, kuri organizuotų veiklą Rajone, ją vykdytų ir kontroliuotų. Konferencija taip pat turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šioje XI dalyje išdėstytų principų, draudžiančių reikšti pretenzijas į suverenitetą ar naudotis suverenitetu bet kurioje Rajono dalyje, taip pat principų, susijusių su valstybių teisėmis ir jų elgesiu Rajone, jų dalyvavimu veikloje Rajone vadovaujantis šia Konvencija, kelio užkirtimu veiklai Rajone monopolizuoti, Rajono naudojimu tik taikiais tikslais, veiklos Rajone ekonominiais aspektais, moksliniais jūros tyrinėjimais, technologijų perdavimu, jūros aplinkos apsauga, žmonių gyvybių apsauga, pakrantės valstybių teisėmis, vandenų, dengiančių Rajoną, teisiniu statusu bei oro erdvės virš šių vandenų teisiniu statusu, taip pat veiklos Rajone ir kitokios veiklos jūros aplinkoje derinimu.

3. Sprendimų priėmimo procedūra, taikoma Įvertinimo konferencijoje, yra tokia pat, kokią taikė Jungtinių Tautų Trečioji jūrų teisės konferencija. Konferencija visais būdais stengiasi pasiekti bendru sutarimu grindžiamą susitarimą dėl visų pakeitimų, ir dėl šių klausimų balsuojama tik tada, kai visos pastangos pasiekti bendrą sutarimą yra panaudotos.

4. Jei, praėjus penkeriems metams nuo darbo pradžios, Įvertinimo konferencija nepasiekia susitarimo dėl Rajono išteklių tyrimo ir eksploatavimo sistemos, ji gali per 12 mėnesių trijų ketvirtadalių Valstybių Šalių dauguma nuspręsti priimti ir pateikti Valstybėms Šalims ratifikuoti ar prie jų prisijungti tokias minėtą sistemą pakeičiančias ar modifikuojančias pataisas, kokios, Konferencijos nuomone, yra reikalingos. Tokios pataisos visoms Valstybėms Šalims įsigalioja praėjus 12 mėnesių po to, kai trys ketvirtadaliai Valstybių Šalių deponuoja ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus.

5. Įvertinimo konferencijos pagal šį straipsnį priimtos pataisos nekeičia teisių, įgytų pagal galiojančias sutartis.

1. Šiuo dokumentu yra įsteigiama Tarptautinė jūros dugno institucija, kuri veikia vadovaudamasi šia XI dalimi.

2. Visos Valstybės Šalys ipso facto yra šios Institucijos narės.

3. Jungtinių Tautų Trečiosios jūrų teisės konferencijos stebėtojai, kurie pasirašė Baigiamąjį aktą ir kurie nėra išvardyti 305 straipsnio 1 dalies c, d, e ar f punkte, turi teisę dalyvauti Institucijos veikloje kaip stebėtojai vadovaudamiesi jo normomis, taisyklėmis ir procedūromis.

4. Institucijos būstinė yra Jamaikoje.

5. Institucija gali steigti regioninius centrus ar atstovybes, reikalingus jos funkcijoms vykdyti.

1. Institucija yra organizacija, kuri padeda Valstybėms Šalims pagal šios XI dalies nuostatas organizuoti ir kontroliuoti veiklą Rajone, visų pirma Rajono išteklių administravimo tikslais.

2. Institucija turi įgaliojimų ir funkcijų, kuriuos aiškiai jai suteikia ši Konvencija. Institucija naudojasi tokiais papildomais įgaliojimais, atitinkančiais šią Konvenciją, kurie yra numanomi bei būtini minėtiems įgaliojimams ir funkcijoms, susijusiems su veikla Rajone, vykdyti.

3. Institucija vadovaujasi visų savo narių suverenios lygybės principu.

4. Visi Institucijos nariai sąžiningai vykdo visus įsipareigojimus, kuriuos jie prisiėmė pagal šios XI dalies nuostatas, tam, kad visiems jiems būtų užtikrintos narystės teikiamos teisės ir nauda.

1. Šiuo dokumentu yra įsteigiami pagrindiniai Institucijos organai – Asamblėja, Taryba ir Sekretoriatas.

2. Šiuo dokumentu yra įsteigiama Įmonė – organas, kuris padeda Institucijai vykdyti 170 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas.

3. Prireikus pagal šios XI dalies nuostatas gali būti steigiami pavaldūs organai.

4. Kiekvienas pagrindinis Institucijos organas ir Įmonė atsako už jiems suteiktų įgaliojimų ir pavestų funkcijų vykdymą. Vykdydamas tokius įgaliojimus ir funkcijas, kiekvienas organas vengia bet kokių veiksmų, kurie gali apsunkinti ar sutrukdyti kitam organui suteiktų ypatingų įgaliojimų ar funkcijų vykdymą.

1. Asamblėją sudaro visi Institucijos nariai. Kiekvienas narys Asamblėjoje turi po vieną atstovą, o šis – pavaduotojų ir patarėjų.

2. Asamblėja renkasi į eilines metines sesijas bei į specialiąsias sesijas, jei Asamblėja mano, kad jos būtinos, arba jei jas sušaukia generalinis sekretorius Tarybos arba Institucijos narių daugumos prašymu.

3. Jei Asamblėja nenusprendžia kitaip, sesijos vyksta Institucijos būstinėje.

4. Asamblėja priima savo darbo reglamentą. Kiekvienos eilinės sesijos pradžioje Asamblėja renka Prezidentą ir kitus reikalingus pareigūnus. Jie pareigas eina tol, kol kitos eilinės sesijos metu išrenkami naujas Prezidentas ir kiti pareigūnai.

5. Asamblėjos narių dauguma sudaro kvorumą.

6. Kiekvienas Asamblėjos narys turi po vieną balsą.

7. Sprendimai dėl procedūrinių klausimų, taip pat dėl sprendimų sušaukti specialiąsias Asamblėjos sesijas, priimami dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma.

8. Sprendimai dėl esmės klausimų priimami dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma, jei tik tokia dauguma sudaro sesijoje dalyvaujančių narių daugumą. Kai kyla diskusijos, ar klausimas yra esmės klausimas, ar ne, klausimas yra laikomas esmės klausimu, jei Asamblėja balsų dauguma, kuri būtina priimant sprendimus dėl esmės klausimų, nenusprendžia kitaip.

9. Kai dėl esmės klausimo balsuojama pirmą kartą, Prezidentas gali, o ne mažiau kaip penktadalio Asamblėjos narių reikalavimu – turi atidėti balsavimą šiuo klausimu ne ilgiau kaip penkioms kalendorinėms dienoms. Ši taisyklė gali būti pritaikyta tik vieną kartą kiekvienam klausimui ir negali būti taikoma, jei dėl to klausimo svarstymas būtų atidėtas po sesijos pabaigos.

10. Gavusi Prezidentui adresuotą rašytinį prašymą, kurį remia ne mažiau kaip ketvirtadalis Institucijos narių, gauti patariamąją išvadą dėl to, ar Asamblėjos svarstomas pasiūlymas bet kokia tema atitinka šią Konvenciją, Asamblėja paprašo Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Ginčų dėl jūros dugno kolegijos pateikti patariamąją išvadą šiuo klausimu ir atideda balsavimą dėl tokio pasiūlymo, iki bus gauta minėtos kolegijos patariamoji išvada. Jei patariamoji išvada nepateikiama iki sesijos, kurioje jos buvo paprašyta, paskutinės savaitės, Asamblėja nutaria, kada ji susirinks balsuoti dėl atidėto pasiūlymo.

1. Asamblėja, kaip vienintelis Institucijos organas, sudarytas iš visų jos narių, laikomas aukščiausiuoju Institucijos organu, kuriam yra atskaitingi kiti pagrindiniai organai, kaip nurodyta šioje Konvencijoje. Asamblėja yra įgaliota nustatyti bendras politikos kryptis pagal atitinkamas šios Konvencijos nuostatas bet kokiu klausimu ar tema remiantis Institucijos kompetencija.

2. Be to, Asamblėja turi šiuos įgaliojimus ir vykdo šias funkcijas:

1. Tarybą sudaro 36 Institucijos nariai, kuriuos Asamblėja renka šia tvarka:

2. Rinkdama Tarybos narius pagal 1 dalį, Asamblėja užtikrina, kad:

3. Rinkimai vyksta eilinėse Asamblėjos sesijose. Kiekvienas Tarybos narys renkamas ketveriems metams. Tačiau per pirmuosius rinkimus pusės kiekvienos 1 dalyje nurodytos grupės narių kadencija yra dveji metai.

4. Tarybos nariai gali būti perrenkami kitai kadencijai, tačiau turi būti deramai atsižvelgta į tai, kad narių rotacija yra pageidautina.

5. Taryba dirba Institucijos būstinėje ir renkasi taip dažnai, kaip tai yra reikalinga Institucijos vykdomai veiklai, bet ne rečiau kaip tris kartus per metus.

6. Tarybos narių dauguma sudaro kvorumą.

7. Kiekvienas Tarybos narys turi po vieną balsą.

8. a) sprendimai procedūriniais klausimais priimami dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma;

9. Taryba nustato tvarką, pagal kurią Taryboje neatstovaujamas Institucijos narys gali atsiųsti savo atstovą į Tarybos posėdį, kai jis to pageidauja arba kai svarstomas šiam nariui ypač svarbus klausimas. Toks atstovas turi teisę dalyvauti svarstymuose, tačiau balsuoti neturi teisės.

1. Taryba yra Institucijos vykdomasis organas. Taryba yra įgaliota, vadovaujantis šia Konvencija bei Asamblėjos nustatytomis bendromis politikos kryptimis, nustatyti konkrečias veiklos kryptis, kurių Institucija turi laikytis spręsdama jos kompetencijai priklausantį klausimą ar problemą.

2. Be to, Taryba:

1. Šiuo dokumentu įsteigiami šie Tarybos organai:

2. Kiekvieną Komisiją sudaro 15 narių, kuriuos renka Taryba iš Valstybių Šalių pasiūlytų kandidatų. Tačiau, jei būtina, Taryba gali padidinti bet kurios Komisijos narių skaičių, deramai atsižvelgusi į ekonomiškumą ir efektyvumą.

3. Kiekvienos Komisijos nariai turi būti tinkamos kvalifikacijos tos Komisijos kompetencijai priskirtoje srityje. Valstybės Šalys siūlo kandidatus, kurių kompetencija bei kvalifikacija atitinkamose srityse yra aukščiausio lygio, taip užtikrindamos veiksmingą Komisijų funkcijų vykdymą.

4. Renkant Komisijų narius, deramai atsižvelgiama į teisingo geografinio pasiskirstymo principą ir ypatingų interesų atstovavimą.

5. Jokia Valstybė Šalis negali pasiūlyti daugiau kaip po vieną kandidatą į tą pačią Komisiją. Joks asmuo negali būti išrinktas darbui daugiau kaip vienoje Komisijoje.

6. Komisijų nariai pareigas eina penkerius metus. Jie gali būti renkami naujai kadencijai.

7. Jei bet kurios Komisijos narys miršta, tampa neveiksnus ar atsistatydina jo kadencijai dar nepasibaigus, Taryba likusiam kadencijos laikui renka naują narį iš to paties geografinio regiono arba tos pačios interesų srities.

8. Komisijų nariai negali turėti jokių finansinių interesų bet kokioje veikloje, susijusioje su tyrimais ir eksploatavimu Rajone. Atsižvelgiant į jų pareigas Komisijoje, kurioje jie dirba, jie negali atskleisti, net ir jų funkcijoms pasibaigus, jokios pramoninės paslapties, pramoninės nuosavybės duomenų, perduodamų Institucijai pagal III priedo 14 straipsnį, bei jokios kitos konfidencialios informacijos, kurią jie sužinojo eidami pareigas Institucijoje.

9. Kiekviena Komisija savo funkcijas atlieka pagal tokias gaires ir direktyvas, kurias patvirtina Taryba.

10. Kiekviena Komisija parengia ir pateikia Tarybai tvirtinti normas ir taisykles, kurių reikia veiksmingam Komisijos funkcijų vykdymui.

11. Komisijos sprendimų priėmimo procedūrą nustato Institucijos normos, taisyklės ir procedūros. Jei tai būtina, kartu su rekomendacijomis Tarybai pateikiama ir Komisijos narių atskirųjų nuomonių apžvalga.

12. Kiekviena Komisija paprastai dirba Institucijos būstinėje ir renkasi taip dažnai, kad užtikrintų veiksmingą Komisijos funkcijų vykdymą.

13. Vykdydama savo funkcijas, kiekviena Komisija prireikus gali konsultuotis su kita Komisija, bet kuriuo kompetentingu Jungtinių Tautų organu ar specializuota agentūra arba su bet kokia tarptautine organizacija, turinčia kompetencijos svarstomoje srityje.

1. Ekonominio planavimo komisijos nariai turi turėti tinkamą kvalifikaciją mineralinių išteklių gavybos ir valdymo veikloje bei tarptautinės prekybos arba tarptautinės ekonomikos srityse. Taryba stengiasi užtikrinti, kad tarp Komisijos narių būtų visų reikiamų kvalifikacijų. Komisijoje turi būti bent du nariai iš besivystančių valstybių, kurių mineralų kategorijų, kurios bus išgaunamos Rajone, eksportas sudaro didelę jų ekonomikos dalį.

2. Komisija:

1. Teisės ir technikos komisijos nariai turi turėti reikiamą kvalifikaciją mineralinių išteklių tyrinėjimo, eksploatavimo ir perdirbimo, okeanologijos, jūros aplinkos apsaugos srityse arba ekonomikos ar teisės klausimais, susijusiais su vandenynų išteklių gavyba ar kitomis giminingomis sritimis. Taryba stengiasi užtikrinti, kad į Komisijos sudėtį būtų įtraukta visų reikiamų kvalifikacijų specialistų.

2. Komisija:

3. Bet kuriai Valstybės Šalies ar bet kurios kitos suinteresuotos šalies prašymu Komisijos narius, kai jie atlieka priežiūros ir tikrinimo funkcijas, lydi tos valstybės ar kitos suinteresuotos šalies atstovas.

1. Institucijos Sekretoriatą sudaro generalinis sekretorius ir kitas Institucijai reikalingas personalas.

2. Generalinį sekretorių renka Asamblėja iš Tarybos pasiūlytų kandidatų ketverių metų kadencijai. Jis gali būti renkamas ir kitai kadencijai.

3. Generalinis sekretorius yra Institucijos administracijos vyriausiasis pareigūnas ir tokias pareigas eina visuose Asamblėjos, Tarybos bei bet kurio pavaldaus organo posėdžiuose bei atlieka visas kitas administravimo funkcijas, kurios yra šių institucijų priskiriamos generaliniam sekretoriui.

4. Generalinis sekretorius teikia Asamblėjai metinę ataskaitą apie Institucijos veiklą.

1. Institucijos personalą sudaro kvalifikuoti moksliniai, techniniai ar kiti darbuotojai, kurių reikia Institucijos administracinėms funkcijoms vykdyti.

2. Parenkant ir įdarbinant personalą bei nustatant jų darbo sąlygas, pagrindinis dėmesys skiriamas į būtinybę užtikrinti aukščiausią produktyvumo, kompetencijos bei kvalifikacijos lygį. Laikantis šio reikalavimo, taip pat deramai atsižvelgiama į tai, kad svarbu parinkti personalą kuo platesnio geografinio atstovavimo pagrindu.

3. Darbuotojus skiria generalinis sekretorius. Jų skyrimo, darbo užmokesčio bei atleidimo tvarka ir sąlygos nustatomos pagal Institucijos normas, taisykles ir procedūras.

1. Generalinis sekretorius ir personalas, eidami savo pareigas, neturi prašyti ir neturi gauti nurodymų iš jokios vyriausybės, taip pat iš jokio Institucijai nepriklausančio šaltinio. Jie susilaiko nuo bet kokių veiksmų, kurie gali turėti įtakos jų, kaip tarptautinių pareigūnų, atsakingų tik Institucijai, padėčiai. Kiekviena Valstybė Šalis įsipareigoja gerbti generalinio sekretoriaus ir personalo pareigų išskirtinai tarptautinį pobūdį ir nesiekia daryti jiems jokios įtakos jiems einant savo pareigas. Bet koks personalo nario pareigų pažeidimas perduodamas nagrinėto atitinkamam administraciniam teismui, kaip numatyta Institucijos normose, taisyklėse ir procedūrose.

2. Generalinis sekretorius ir visas personalas negali turėti jokių finansinių interesų bet kokioje veikloje, susijusioje su tyrimais ir eksploatavimu Rajone. Atsižvelgiant į jų pareigas Institucijoje, jie negali atskleisti, net ir jų funkcijoms pasibaigus, jokios pramoninės paslapties, pramoninės nuosavybės duomenų, perduodamų Institucijai pagal III priedo 14 straipsnį, bei jokios kitos konfidencialios informacijos, kurią jie sužinojo eidami pareigas Institucijoje.

3. Bet kokie Institucijos personalo nario pareigų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, pažeidimai dėl tokio pažeidimo nukentėjusios Valstybės Šalies ar bet kokio nuo tokio pažeidimo nukentėjusio fizinio ar juridinio asmens, kurį remia Valstybė Šalis, kaip nurodyta 153 straipsnio 2 dalies b punkte, prašymu Institucijos turi būti perduodami nagrinėti teismui, paskirtam pagal Institucijos normas, taisykles ir procedūras. Nuo pažeidimo nukentėjusi šalis turi teisę dalyvauti pažeidimo nagrinėjimo metu. Teismo rekomendavimu generalinis sekretorius tokį personalo narį atleidžia iš pareigų.

4. Į Institucijos normas, taisykles ir procedūras įtraukiamos nuostatos, kurių reikia šiam straipsniui įgyvendinti.

1. Institucijos kompetencijai priskirtais klausimais generalinis sekretorius, Tarybai pritarus, parengia atitinkamus susitarimus dėl konsultacijų ir bendradarbiavimo su Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos pripažintomis tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

2. Bet kokia organizacija, su kuria generalinis sekretorius susitarė pagal šio straipsnio 1 dalį, gali paskirti atstovus dalyvauti Institucijos organų posėdžiuose stebėtojų teisėmis pagal šių organų darbo tvarkos taisykles. Nustatomos procedūros tokių organizacijų nuomonei reikiamais atvejais gauti.

3. Generalinis sekretorius gali išplatinti Valstybėms Šalims šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nevyriausybinių organizacijų pateiktus rašytinius pranešimus dėl klausimų, kurie priklauso jų specialiai kompetencijai ir kurie yra susiję su Institucijos veikla.

1. Įmonė yra Institucijos organas, tiesiogiai vykdantis veiklą Rajone pagal 153 straipsnio 2 dalies a punktą bei transportuojantis, perdirbantis ir realizuojantis Rajone išgaunamus mineralus.

2. Įmonės teisinis subjektiškumas Institucijos, kaip tarptautinės teisės subjekto, struktūroje yra toks, koks nurodytas
IV priede išdėstytuose Įstatuose. Įmonė veikia pagal šią Konvenciją ir Institucijos normas, taisykles ir procedūras bei pagal Asamblėjos nustatytas bendras politikos kryptis ir paklūsta Tarybos direktyvoms bei kontrolei.

3. Įmonės pagrindinė buveinė yra Institucijos būstinėje.

4. Pagal 173 straipsnio 2 dalį ir IV priedo 11 straipsnį Įmonei yra skiriama lėšų, kurių jai reikia funkcijoms vykdyti, bei perduodama technologija, kaip tai numatyta 144 straipsnyje bei kitose atitinkamose šios Konvencijos dalyse.

Institucijos lėšas sudaro:

Generalinis sekretorius parengia Institucijos metinio biudžeto projektą ir pateikia jį Tarybai. Taryba svarsto pasiūlytą metinį biudžeto projektą ir pateikia jį Asamblėjai kartu su savo rekomendacijomis. Asamblėja apsvarsto ir patvirtina pasiūlytą metinį biudžetą pagal 160 straipsnio 2 dalies h punktą.

1. 171 straipsnio a punkte nurodytos įmokos mokamos į specialiąją sąskaitą Institucijos administracinėms išlaidoms padengti tol, kol Institucija turės pakankamai lėšų šioms išlaidoms padengti iš kitų šaltinių.

2. Iš Institucijos lėšų visų pirma padengiamos Institucijos administracinės išlaidos. Išskyrus 171 straipsnio a punkte nurodytas įmokas, po administracinių išlaidų apmokėjimo likusios lėšos gali būti inter alia:

1. Institucija turi teisę skolintis lėšų.

2. Asamblėja nustato Institucijos teisės skolintis ribas finansinėse taisyklėse, priimtose pagal 160 straipsnio 2 dalies f punktą.

3. Taryba įgyvendina Institucijos teisę skolintis.

4. Valstybės Šalys nėra atsakingos už Institucijos skolas.

Kasmet Asamblėjos paskirtas nepriklausomas auditorius atlieka Institucijos dokumentų, apskaitos registrų ir sąskaitų, įskaitant ir metinę finansinę atskaitomybę, auditą.

Institucija yra tarptautinės teisės subjektas ir turi tokį teisinį subjektiškumą, koks yra reikalingas jos funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti.

Tam, kad būtų užtikrintas Institucijos funkcijų vykdymas, ji kiekvienos Valstybės Šalies teritorijoje naudojasi šiame poskyryje nustatytomis privilegijomis ir imunitetais. Įmonės privilegijos ir imunitetai nustatyti IV priedo 13 straipsnyje.

Institucija, jos nuosavybė ir turtas naudojasi imunitetu nuo jurisdikcijos, išskyrus konkrečius atvejus, kai Institucija aiškiai atsisako tokio imuniteto.

Institucijos nuosavybė ir turtas, nesvarbu, kur jie būtų ir kieno būtų valdomi, negali būti apieškomi, rekvizuojami, konfiskuojami, nusavinami ar kokia nors kita forma suvaržomi vykdomosios ar įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmais.

Institucijos nuosavybės ir turto nevaržo jokie apribojimai, nurodymai, kontrolė ir moratoriumai.

1. Institucijos archyvai yra neliečiami, kur jie bebūtų.

2. Pramoninės nuosavybės duomenys, pramoninės paslaptys ar panaši informacija ir asmenų bylos negali būti saugomi viešuose archyvuose.

3. Institucijos oficialiam susižinojimui kiekviena Valstybė Šalis suteikia ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ta valstybė suteikia bet kuriai kitai tarptautinei organizacijai.

Kiekvienos Valstybės Šalies teritorijoje Asamblėjos, Tarybos arba Asamblėjos ar Tarybos organų posėdžiuose dalyvaujantys Valstybių Šalių atstovai, taip pat generalinis sekretorius ir Institucijos personalas naudojasi:

1. Kai Institucija vykdo savo oficialią veiklą, jos turtas ir nuosavybė, pajamos, operacijos ir sandoriai, leidžiami pagal šią Konvenciją, atleidžiami nuo bet kokių tiesioginių mokesčių, o oficialiam naudojimui importuojamos ar eksportuojamos prekės atleidžiamos nuo visų muitų. Institucija nereikalauja atleisti nuo mokesčių, kurie tėra užmokestis už suteiktas paslaugas.

2. Kai pati Institucija perka arba kai jos vardu yra perkamos didelės vertės prekės ar paslaugos, būtinos Institucijos oficialiai veiklai vykdyti, ir kai tokių prekių ar paslaugų kainos dalį sudaro mokesčiai ar muitai, Valstybės Šalys imasi visų reikiamų ir įgyvendinamų priemonių atleisti Instituciją nuo tokių mokesčių ar muitų arba juos kompensuoti. Prekės, pirktos ar importuotos naudojantis šiame straipsnyje numatytomis lengvatomis, negali būti parduotos ar kitaip realizuotos lengvatas suteikusios Valstybės Šalies teritorijoje, nebent tik pagal su šia Valstybe Šalimi sutartas sąlygas.

3. Valstybės Šalys neapmokestina atlyginimo, darbo užmokesčio ar kitų išmokų, kuriuos Institucija moka Institucijos generaliniam sekretoriui ir personalui bei Institucijos užduotis atliekantiems ekspertams, kurie nėra tų valstybių piliečiai.

Bet kuri Valstybė Šalis, kuri yra įsiskolinusi Institucijai dėl nesumokėtų piniginių įmokų, netenka balsavimo teisės, jei jos įsiskolinimas už paskutinius dvejus metus yra lygus mokėtinų įmokų sumai arba ją viršija. Tačiau Asamblėja gali leisti tokiai Institucijos narei balsuoti, jei Asamblėja įsitikina, kad valstybė nesumokėjo dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių.

1. Tarybos rekomendavimu Asamblėja gali sustabdyti Valstybės Šalies, kuri šiurkščiai ir nuolat pažeidinėja šios XI dalies nuostatas, naudojimąsi narystės teikiamomis teisėmis ir privilegijomis.

2. Negalima imtis jokių veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį tol, kol Ginčų dėl jūros dugno kolegija nenusprendė, kad Valstybė Šalis šiurkščiai ir nuolat pažeidinėja šios XI dalies nuostatas.

Ginčų dėl jūros dugno kolegijos įkūrimo ir jos jurisdikcijos įgyvendinimo tvarką nustato šio skyriaus, XV dalies ir VI priedo nuostatos.

Ginčų dėl jūros dugno kolegijos jurisdikcijai, vadovaujantis šios XI dalies ir su ja susijusių priedų nuostatomis, priskiriami šių kategorijų ginčai dėl veiklos Rajone:

1. Valstybių Šalių ginčai, nurodyti 187 straipsnio a punkte, gali būti pateikiami spręsti:

2. a) ginčai dėl bet kokios 187 straipsnio c punkto i papunktyje nurodytos sutarties aiškinimo ar taikymo bet kurios ginčo šalies prašymu perduodami spręsti komerciniam arbitražui, kurio sprendimas yra privalomas, jei šalys nesusitaria kitaip. Komercinis arbitražas, kuriam perduodamas minėtas ginčas, neturi jurisdikcijos spręsti šios Konvencijos aiškinimo klausimų. Jei ginčas apima XI dalies ir su ja susijusių priedų nuostatų aiškinimą dėl veiklos Rajone, toks klausimas pateikiamas Ginčų dėl jūros dugno kolegijai, kad ši priimtų sprendimą;

Ginčų dėl jūros dugno kolegija neturi kompetencijos dėl Institucijos savo nuožiūra vykdomų įgaliojimų, suteiktų pagal šios XI dalies nuostatas; jokiu atveju Kolegija negali pakeisti Institucijos įgaliojimų veikti savo nuožiūra savo pačios tokiais įgaliojimais. Ginčų dėl jūros dugno kolegija, nepažeisdama 191 straipsnio ir naudodamasi savo kompetencija pagal 187 straipsnį, neskelbia savo nuomonės, ar Institucijos normos, taisyklės ir procedūros atitinka šią Konvenciją, taip pat negali paskelbti tų normų, taisyklių ir procedūrų negaliojančiomis. Šiuo požiūriu Kolegija yra įgaliota nagrinėti tik: ieškinius dėl to, kad Institucijos normų, taisyklių ir procedūrų taikymas konkrečiais atvejais prieštarautų ginčo šalių sutartiniams įsipareigojimams arba jų pareigoms pagal šią Konvenciją, taip pat ieškinius dėl kompetencijos viršijimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais ir ieškinius dėl nuostolių atlyginimo arba kitos kompensacijos suinteresuotajai šaliai, kai kita šalis nesilaiko savo sutartinių įsipareigojimų arba pareigų pagal šią Konvenciją.

1. Jei fizinis ar juridinis asmuo tampa 187 straipsnyje nurodyto ginčo šalimi, jį remianti Valstybė Šalis apie tai informuojama ir turi teisę dalyvauti ginčo nagrinėjimo metu ir pateikti pareiškimus raštu ar žodžiu.

2. Jei fizinis ar juridinis asmuo, remiamas Valstybės Šalies, pareiškia ieškinį kitai Valstybei Šaliai dėl 187 straipsnio c punkte nurodyto ginčo, valstybė, kuriai yra pareikštas ieškinys, gali prašyti tą asmenį remiančios valstybės dalyvauti ginčo nagrinėjimo metu to asmens vardu. Jei tokiu būdu nedalyvaujama, valstybė, kuriai yra pareikštas ieškinys, gali pasirūpinti, kad jai atstovautų juridinis asmuo, kuris yra jos nacionalinis subjektas.

Asamblėjos arba Tarybos prašymu Ginčų dėl jūros dugno kolegija pateikia konsultacines išvadas teisiniais klausimais, kurie kyla Asamblėjos ar Tarybos veiklos srityse. Tokios išvados pateikiamos ypatingos skubos tvarka.

Valstybių pareiga – saugoti ir išsaugoti jūros aplinką.

Valstybės turi suverenią teisę eksploatuoti savo gamtos turtus vadovaudamosi savo aplinkos apsaugos politika ir pareiga saugoti ir išsaugoti jūros aplinką.