Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1981m. birželio 3 d. susirinkusi į šešiasdešimt septintąją sesiją,
patvirtindama Filadelfijos deklaracijos nuostatą, pripažįstančią „iškilmingą Tarptautinės darbo organizacijos įsipareigojimą remti pasaulio tautų programas, kurios pasieks... efektyvų teisės į kolektyvines derybas pripažinimą“ ir pažymėdama, kad šis principas yra „visiškai pritaikomas visiems visur esantiems žmonėms“,
atsižvelgdama į tarptautinių normų, nustatytų 1948 m. konvencijoje dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, 1949 m. konvencijoje dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas, 1951 m. rekomendacijoje dėl kolektyvinių sutarčių, 1951 m. rekomendacijoje dėl savanoriško sutaikinimo ir arbitražo, 1978 m. konvencijoje ir rekomendacijoje dėl darbo santykių (valstybinėje tarnyboje) bei 1978 m. konvencijoje ir rekomendacijoje dėl darbo administravimo, svarbą,
suprasdama, kad norima dėti didesnes pastangas šių normų tikslams pasiekti ir ypač bendriems principams, nustatytiems 1949 m. konvencijos dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas 4 straipsnyje bei 1951 m. rekomendacijos dėl kolektyvinių sutarčių 1 punkte, įgyvendinti,
atitinkamai suprasdama, kad šios normos turi būti papildytos atitinkamomis priemonėmis, skatinančiomis laisvas bei savanoriškas kolektyvines derybas,
nutarusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl kolektyvinių derybų skatinimo, o tai yra ketvirtasis sesijos darbotvarkės klausimas,
nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,
tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt pirmųjų metų birželio devynioliktą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1981 metų konvencija dėl kolektyvinių derybų: