Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 "Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)" (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (toliau – ir Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-13/2006).

2. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-22/2006).

3. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-26/2006).

4. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-28/2006).

5. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-35/2006).

6. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-36/2006).

7. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-46/2006).

8. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-50/2006).

9. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-57/2006).

10. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-61/2006).

11. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-04/2007).

12. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-13/2007).

1. Įstatymų leidėjas turi teisę, atsižvelgdamas į teisės aktų specifiką, nustatyti atskirą tam tikrų teisės aktų skelbimo šaltinį ir būdą, tik svarbu, kad tie teisės aktai būtų paskelbti viešai ir kad su jais galėtų susipažinti teisės subjektai, taip pat kad teisės aktas būtų paskelbtas valstybine kalba ir visas (visos jo sudedamosios dalys). Kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme nustatyta bendra teisės aktų rengimo, skelbimo ir įsigaliojimo tvarka neužtikrintų teritorijų planavimo dokumentų, kaip specifinių teisės aktų, viešumo bei oficialumo, jų rengimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką nustato kitas įstatymas – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas.

2. Schema buvo paskelbta laikantis teisės aktų skelbimo konstitucinių reikalavimų.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys S. Girdauskas ir advokatas G. Černiauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Buvo inter alia teigiama, kad asmenys, norėję susipažinti su Schema (inter alia advokatai), susidurdavo su „neįveikiamomis kliūtimis“.

Konstitucinio Teismo posėdyje G. Černiauskas paprašė pridėti prie bylos Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Kraštotvarkos centro direktoriaus J. Bučo 2006 m. kovo 28 d. atsakymą į advokato G. Černiausko 2006 m. kovo 27 d. prašymą. Konstitucinis Teismas šį prašymą patenkino.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas R. Klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinio Teismo posėdyje R. Klovas paprašė pridėti prie bylos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštą Nr. 8.2-409(10) „Dėl informacijos pateikimo“ Aplinkos ministerijai su priedu – 1995 m. liepos 12 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) ir parko gyvenviečių principinių planų perdavimo–priėmimo aktu. Konstitucinis Teismas šį prašymą patenkino.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė R. Baškytė, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto direktorius E. Blaževičius, VĮ Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ direktorius M. Daulenskis, akcinės bendrovės (toliau – AB) „Spauda“ gamybos direktorė D. Kniežienė, Aplinkos apsaugos agentūros Informacinių sistemų skyriaus vedėjas Ž. Mačerinskas.

4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: K. Mickevičiaus leidyklos „Briedis“ Kartografijos skyriaus vadovas M. Baltrušaitis, uždarosios akcinės bendrovės „HNIT–BALTIC“ Projektų ir paslaugų departamento vadovas A. Paltarackas, Matematikos ir informatikos instituto Kompiuterių tinklų laboratorijos vadovas P. Šulcas.

Konstitucinis Teismas

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės nutarimo, kuriuo yra patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims).

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (toliau – Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. I-1244). Šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d.

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“, buvo inter alia nutarta: „Įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas):<...> Kuršių nerijos nacionalinį parką – 19 tūkst. ha ploto (iš jų 9 tūkst. ha Kuršių marių ir Baltijos jūros akvatorijos)“ (1 punkto 2 papunktis); „Įpareigoti <...> Vyriausybę <...> aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo inspekcijos teikimu <...> iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti <...> Kuršių nerijos nacionalinio parko <...> nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis).

3. Vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir Viešvilės valstybinio rezervato nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 283), kurio 1 punktu patvirtino inter alia Kuršių nerijos nacionalinio parko laikinuosius nuostatus. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1992 m. balandžio 22 d.

Minėtų laikinųjų nuostatų (1992 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 punkto 2 pastraipoje buvo nustatyta: „Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal <...> Vyriausybės patvirtintą šio parko generalinį planą ir remiantis juo parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus miškotvarkos, žemėtvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.“

4. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kurio atitiktis Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims) yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Sis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1994 m. gruodžio 24 d.

1. Patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą). Pagrindiniai teiginiai pridedami.

2. Statybos ir urbanistikos ministerija kartu su Klaipėdos ir Neringos miestų valdybomis, Šilutės rajono valdyba bei suinteresuotomis ministerijomis turi išnagrinėti klausimą dėl dalies Kuršių marių akvatorijos ir Smiltynės gyvenvietės perdavimo Neringos miesto savivaldybei ir iki 1995 m. gegužės 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei sprendimo projektą.

3. Aplinkos apsaugos ministerija turi iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl gamtos paminklų Kuršių nerijoje projektą.

4. Pavesti Aplinkos apsaugos ministerijai kartu su Statybos ir urbanistikos ministerija, Miškų ūkio ministerija, Neringos ir Klaipėdos miestų valdybomis patobulinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus ir iki 1995 m. kovo 15 d. pateikti juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti.

5. Neringos miesto valdyba turi:

5. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu patvirtinta visa Schema „Valstybės žiniose“ paskelbta nebuvo.

6. Vyriausybė 1995 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1603 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 1603), kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punktu buvo patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, o 3 punktu iš dalies buvo pakeistas Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 283, inter alia buvo pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko laikinieji nuostatai (3.2 punktas).

Vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1603 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo nustatyta, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal Vyriausybės patvirtintą planavimo schemą (generalinį planą) ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.

7. Vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 690 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 690), kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 5 d.

Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 690 nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Iš dalies pakeičiant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (Žin., 1994, Nr. 99-1977):

1. Išdėstyti 3 skyriaus „Projektiniai pasiūlymai“ poskyrio „Gyvenviečių principiniai planai“ 10 punktą (I tomas, 115 puslapis) taip:

„10. Detaliojo plano numatytoje vietoje statyti Romos katalikų bendruomenės bažnyčią Nidoje, Taikos gatvėje, aukščiau pašto pastato, žemės sklype, kurio plotas 3520 m²“.

2. Išdėstyti skyrių „Televizija“ (II tomas, 57 puslapis) taip:

9. Vyriausybė 2004 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 759 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 20 d. Šiuo Vyriausybės nutarimu Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. 308 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, taigi buvo pakeisti ir nauja redakcija išdėstyti ir Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (1999 m. kovo 19 d. redakcija).

Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (2004 m. birželio 16 d. redakcija) 4 punkte nustatyta, kad „nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą <...> Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 (Žin., 1994, Nr. 99-1977). Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) <...> sprendiniams. Kiti objektai, esantys Nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus“.

10. Vyriausybė 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 1378 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1378), kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 25 d.

Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija).

Šio priedo 2 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta: „Kuršių nerijos nacionalinio parko <...> planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją.“ Taigi nebeliko nuostatos, kad Schema yra parengta „laikotarpiui iki 2005 metų“.

11. Lietuvos Respublika 1992 m. kovo 31 d. (kai prisijungimo dokumentas buvo atiduotas saugoti Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) generaliniam direktoriui) prisijungė prie 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priimtos Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau – Konvencija). Konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. birželio 30 d. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir įgijo teisę siūlyti jos teritorijoje esančias vietoves įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas ir generalinė sekretorė 1999 m. birželio 21 d. raštu pasiūlė Kuršių neriją įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (iki tol ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašo Preliminarųjį sąrašą).

2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje (vykusiame 2000 m. lapkričio 27 – gruodžio 2 d. Kernse (Australija)) Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pagal šį kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmogaus veiklos intervencijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi Kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar.“

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos ir Konvencijos įgyvendinimo gairių.

12. Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.

Tokį traktavimą lėmė tai, kad, kaip pažymima oficialiuose dokumentuose, kuriuose buvo siūloma įtraukti Kuršių neriją į Pasaulio paveldo sąrašą, Kuršių nerijos kraštovaizdį formavo ne tik gamtiniai procesai, bet ir žmogaus veikla, todėl joje atsispindi gamtinės aplinkos ir žmogaus sąveika; Kuršių nerija – tai puiki visuomenės, kuri vertėsi žvejyba, evoliucijos iliustracija; iki pat šių dienų Kuršių nerijoje tebevyksta kraštovaizdžio formavimasis; čia su tradicine gyvensena susijusios šiuolaikinės visuomenės, kurioje vis dar vyksta evoliuciniai procesai, socialinis vaidmuo tebėra aktyvus; Kuršių nerijoje atsispindi ilgus dešimtmečius vykstantys materialieji pokyčiai, labai glaudžiai susiję su gamtos jėgų ir žmogaus veiklos sąveika; Kuršių nerijoje vis dar galima matyti reliktinį kraštovaizdį, kuriame evoliuciniai procesai jau yra pasibaigę; čia yra išlikęs ilgą laiką Kuršių nerijoje gyvenusios (dabar jau išnykusios) kuršių genties etnografinis paveldas. Minėtuose dokumentuose taip pat pažymima, kad Kuršių nerijoje yra išlikę ir kultūros paveldo pavyzdžių, kaip antai: žvejų gyvenvietės, kuriose žmogaus ir gamtos sąveika etnokultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriais yra išskirtinės visuotinės vertės; savo masteliu unikalūs architektūros darbai, kurie istoriniu, meniniu ir moksliniu požiūriais yra išskirtinės vertės; archeologinės vietovės, itin reikšmingos dėl smėlio užpustytų kaimų. Pažymima ir tai, kad ypatingą Kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtinis ir kultūrinis paveldas, kuris siejamas ne tik su materialiuoju ar dvasiniu aspektu, bet ir su patirtimi, kurią įgydavo kiekviena vietos gyventojų karta, o tai padeda atgaivinti prarastas Kuršių nerijos gamtines sistemas.

Konstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose (išleistuose įstatymų leidžiamosios valdžios arba vykdomosios valdžios institucijų) buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą).

Taigi jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

14. Kita vertus, iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų kylantis įsakmus reikalavimas Kuršių neriją išsaugoti ir perduoti ateities kartoms nereiškia, kad Lietuvos valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją teisės aktais reguliuodamos su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susijusius santykius, gali nepaisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinės teisės aktų oficialaus ir viešo paskelbimo sampratos.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

– Schemą sudaro 18 tomų (daugiau kaip 1400 lapų), kuriuose yra ne tik tekstinė, bet ir grafinė dalis (ne tik rašytinis tekstas, bet ir brėžiniai ir kt.); be to, grafinėje dalyje yra ir didelio formato brėžiniai (51,5 x 226 cm, 51 x 221 cm, 59,5 x 100 cm, 43 x 123 cm, 43 x 161,5 cm, 59,5 x 167 cm, 59,5 x 171 cm, 59 x 189,5 cm, 59 x 207 cm ir pan.);

– 1994 m. gruodžio mėn., kai Schema buvo patvirtinta Vyriausybės, Vyriausybės nutarimai buvo oficialiai skelbiami leidinyje „Valstybės žinios“, kurį spausdino AB „Spauda“ (liudytojos D. Kniežienės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– 1994 m. Lietuvoje apskritai techniškai buvo įmanoma išspausdinti tokį dokumentą kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), tačiau būtų buvę sudėtinga inter alia užtikrinti tokio dokumento vientisumą (specialisto M. Baltrušaičio paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– būtent „Valstybės žiniose“ paskelbti visos apimties Schemą (visas jos sudedamąsias dalis) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), tuo metu ir dar ilgą laiką po to iš esmės nebuvo techninių galimybių (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytinių paaiškinimų priedas – VĮ Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ direktoriaus M. Daulenskio 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. S-127 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų skelbimo“; liudytojų M. Daulenskio, D. Kniežienės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje).

2. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat nustatyta, kad tuo metu (t. y. 1994 m.) kompiuterių galimybės Lietuvoje buvo itin menkos (maža atmintis, lėtumas, ribotas tinklas ir t. t.), todėl vartotojams internete pateikti žemėlapius, grafikus, nuotraukas ir pan. buvo sudėtinga; techninių galimybių parengti tokių brėžinių kaip Schemos skaitmeninį variantą ir pateikti jį internete atsirado maždaug 1996–1998 m. (specialistų A. Paltaracko, P. Šulco paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje): techninės galimybės tokius dokumentus tiražuoti skaitmeniniu formatu padidėjo 1996 m., kai Valstybės žemės kadastro įmonė įsigijo nespalvotą didelio formato skenerį, o pakankamos techninės galimybės atsirado 1998 m., kai VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS–Centras“ įsigijo pirmąjį spalvotą skenerį (specialisto A. Paltaracko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje).

3. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad:

– Schemą parengęs Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas du jos originalius egzempliorius (tekstinę ir grafinę dalis) perdavė tuometinei Statybos ir urbanistikos ministerijai, o vienas liko šiame institute (liudytojų E. Blaževičiaus, R. Baškytės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– tuometinė Statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. perdavė Neringos miesto merui vieną originalų Schemos egzempliorių (1995 m. liepos 12 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) ir parko gyvenviečių principinių planų perdavimo–priėmimo aktas);

– kitas tuometinei Statybos ir urbanistikos ministerijai perduotas originalus Schemos egzempliorius yra Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos (liudytojos R. Baškytės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– oficialiai patvirtinta Schemos kopija taip pat yra Aplinkos apsaugos agentūroje (liudytojo Ž. Mačerinsko parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje).

4. Taip pat nustatyta, kad visi asmenys, norėję susipažinti su Schema, galėjo tai padaryti – jiems nebuvo ir nėra kliudoma ją skaityti, daryti jos kopijas ir pan. (liudytojų E. Blaževičiaus, R. Baškytės, Ž. Mačerinsko parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje). Į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos dėl to yra kreipęsi nemažai piliečių (taip pat ir advokatų), jiems kopijos padaromos nemokamai (liudytojos R. Baškytės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje).

5. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad išduodant detaliojo planavimo (Kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas visuomet buvo ir yra remiamasi Schema, o pačiuose detaliuosiuose planuose yra „tiesiog įdėtos“ Schemos „ištraukos“ (liudytojos R. Baškytės parodymai Konstitucinio Teismo posėdyje). Nėra jokios informacijos, kad išduodant detaliojo planavimo (Kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar jos turinio autentiškumo būtų kilę kokių nors teisinių ginčų; taigi nors Schema nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“ visa („Valstybės žiniose“ buvo paskelbti tik jos pagrindiniai teiginiai), buvo visuotinai pripažįstama, kad ji galioja.

6. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovų teiginys (Konstitucinio Teismo posėdyje), esą asmenys, norėję susipažinti su Schema (inter alia advokatai), susidurdavo su „neįveikiamomis kliūtimis“, yra nepagrįstas.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Konstitucijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas nustatyta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 1269, t. y. ne šio Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas.

2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad: įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas – būtina sąlyga jiems įsigalioti (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu; toks įstatymų paskelbimas yra oficialus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymai turi būti paskelbti viešai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstatuota ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

3. Teisės akto tekste gali būti įvairių elementų – ne tik normatyvių nuostatų (normų, principų), įtvirtinančių teisės subjektų elgesio taisykles ir elgesio laisvės ribas, bet ir deskriptyvių teiginių ar grafinių vaizdų (piešinių ar kitokios vaizdinės informacijos), fiksuojančių esamą padėtį, konstatuojančių tam tikrus teisiškai reikšmingus faktus.

4. Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (1 dalis), Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras (2 dalis).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas. Tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas Vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu.

5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnį (taip pat ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste), yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatoma įstatymu (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluotos inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis.

Įsigaliojus Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, iki tol suformuota Vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio Konstitucinio akto 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir kad dėl šių pasiūlymų Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos.

Taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamam Vyriausybės nutarimui ši išlyga negali būti taikoma.

6. Vyriausybės nutarimai, kaip ir kiti teisės aktai, gali skirtis pagal formą, turinį, struktūrą, apimtį, turėti įvairias sudedamąsias dalis (priedėlius). Teisės akte gali būti ne tik tekstinė, bet ir grafinė dalis (lentelės, brėžiniai, schemos, planai, kartogramos, simboliai, emblemos ir t. t.). Kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis; atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys).

7. Oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti. Taigi oficialaus viešo viso teisės akto paskelbimo paskirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjektams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo. Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami visiems teisės subjektams. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgęs į teisės aktų turinį, ypatumus ir įvairovę, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairius oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija expressis verbis nenustato oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų paskelbimo būdų – tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas; reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą; tai darydamas jis visais atvejais privalo paisyti Konstitucijos.

8. Aptartosios, taip pat ir kitos aplinkybės, lemiančios būtinybę nustatyti diferencijuotą oficialaus teisės aktų paskelbimo teisinį reglamentavimą, gali suponuoti tai, kad nėra būtino reikalo tam tikrą teisės aktą, nors jis ir turi būti oficialiai paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys), visą (visas jo sudedamąsias dalis) oficialiai skelbti tame pačiame šaltinyje (leidinyje). Tačiau pabrėžtina, jog tai nereiškia, kad kuri nors to teisės akto dalis gali būti apskritai nepaskelbta (nevieša), taip pat kad kuri nors jo dalis (dalys) gali būti paskelbta taip, kad būtų apribotas jos (taigi ir viso to teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams. Galimybė teisės akto sudedamąsias dalis oficialiai paskelbti ne tame pačiame šaltinyje turi būti grindžiama įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti teisės aiškumą, suprantamumą, taigi ir teisės aktų sistemos aiškumą, suprantamumą, kiekvieną atvejį, kai teisės akto sudedamosios dalys yra oficialiai paskelbiamos ne tame pačiame šaltinyje, turi būti galima konstituciškai pagrįsti.

Taigi tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafinę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, taip pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos. Konstitucija to savaime nedraudžia. Antai įstatymu gali būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis. Nurodytos priežastys (itin didelė teisės akto apimtis, sudėtinga struktūra, techninės problemos, kylančios dėl grafinės dalies publikavimo) laikytinos pakankamai svariomis, taigi ir konstituciškai pagrindžiančiomis (nes Konstitucija nereikalauja neracionalių dalykų) atskirą oficialų teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą, taip pat ir (arba) jų oficialų paskelbimą skirtingais būdais.

9. Ypač pabrėžtina, kad oficialiai skelbiant teisės akto grafinę dalį (nesvarbu, ar ji skelbiama tame pačiame šaltinyje kaip tekstinė dalis, ar kitame) itin svarbu užtikrinti, kad ji būtų aiški, įskaitoma. Akivaizdu, kad minimalūs poligrafiniai reikalavimai oficialiam teisės akto tekstinės dalies skelbimui dažnai yra mažiau griežti nei atitinkami reikalavimai oficialiam jo grafinės dalies (brėžinių ir pan.) skelbimui (jeigu norima, kad ta grafinė dalis būtų aiški ir įskaitoma). Suprantama, kad oficialaus biuletenio (leidinio), kuriame teisės aktai oficialiai skelbiami bendrąja tvarka, kokybė paprastai (ne tik Lietuvoje) yra orientuojama į minimalius poligrafinius reikalavimus teisės akto tekstinės dalies paskelbimui (taigi ir į mažesnes leidybos išlaidas – tai, atsižvelgiant inter alia į leidybos apimtį, savaime suprantama), o ne į kur kas didesnius reikalavimus, keliamus jo grafinės dalies (brėžinių ir pan.) paskelbimui, juolab kad didžiąją daugumą teisės aktų sudaro vien rašytinis tekstas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas. Vien formalus teisės akto grafinės dalies išspausdinimas oficialiame leidinyje, kai dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kitų dalių negalima įskaityti ir dėl to neužtikrinama galimybė teisės subjektams adekvačiai suprasti (sužinoti) jos turinį, negali būti laikomas konstituciškai pateisinamu, toks spausdinimas neatitiktų oficialaus viešo teisės aktų paskelbimo konstitucinės sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės aiškumo, suprantamumo reikalavimų.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą oficialus viešas teisės aktų paskelbimas yra vien šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „popieriniame“ leidinyje (oficialiame biuletenyje ar kt.) ar kad apskritai oficialus viešas jų paskelbimas yra būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje. Įstatymų leidėjas gali, bet pagal Konstituciją neprivalo, nustatyti, kad teisės aktai – taip pat ir tie, kurie turi grafines dalis, – oficialiai paskelbiami kokiame nors spaudinyje. Jeigu tai konstituciškai pagrindžiama, tokie teisės aktai (grafinės jų dalys) gali būti oficialiai viešai paskelbiami ir kitais būdais.

Kartu pabrėžtina, kad būtinybė užtikrinti teisės aiškumą, suprantamumą, taigi ir teisės aktų sistemos aiškumą, suprantamumą, suponuoja tai, kad aptariamasis oficialus tam tikrų teisės aktų grafinės dalies paskelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi. Tokios išimtys turi būti expressis verbis numatytos įstatyme. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nedarnai, teisės subjektams būtų sunkiau sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė.

11. Pabrėžtina ir tai, kad ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu, privalu laikytis iš Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad dėl atskiro teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimo neatsirastų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumą.

Visų pirma būtina, kad laikantis bendrosios (įprastos) oficialaus teisės aktų skelbimo tvarkos atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas. Antra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) jame nėra paskelbta (paskelbtos). Trečia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis). Galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo. Jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tikras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo. Toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai.

12. Nuostata, kad dėl tam tikrų (pakankamai svarių) priežasčių teisės akto tekstinė ir grafinė dalys gali būti oficialiai paskelbiamos atskirai ir (arba) skirtingais būdais, mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais oficialiai paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

13. Pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės. Jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė. To reikalauja bendrasis teisės principas bona fides, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Taigi, jeigu atitinkamos (atitinkamų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas ir jeigu yra laikomasi aptartų sąlygų (t. y. oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje yra paskelbta, kad tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); yra praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo), joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

14. Itin didelė teisės akto apimtis, sudėtinga struktūra, techninės problemos, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, – tai ne vienintelės priežastys, kurias galima laikyti pakankamai svariomis, taigi ir konstituciškai pagrindžiančiomis atskirą oficialų teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais. Apskritai įstatymų leidėjas gali oficialų teisės aktų paskelbimą diferencijuotai reglamentuoti ir kitais pagrindais, nustatyti alternatyvius (palyginti su bendrąja oficialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) oficialaus teisės aktų skelbimo šaltinius, būdus ir tvarką.

Antai galimos tokios situacijos, kai tam tikras teisės aktas turi įsigalioti nedelsiant, vos tik jį išleidus. Tokiais atvejais būtina užtikrinti operatyvų, kuo spartesnį oficialų teisės aktų paskelbimą.

Gali būti priimama ir tokių teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, kitiems svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius privalu nustatyti, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo apsauga, kartu nepaneigiant iš Konstitucijos kylančių teisės aktų skelbimo imperatyvų, inter alia užtikrinant teisės aktų prieinamumą atitinkamiems teisės subjektams, kurių teises ir pareigas tie teisės aktai įtvirtina. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės norminiai aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).

15. Taigi galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinį ir vienintelį oficialaus teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų, kadangi būtų neįmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legislatyvinių sprendimų, būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slaptumo apsauga, teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t. Taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės).

Vadinasi, Konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – ne tik leidžia, bet ir reikalauja nustatyti ne tik bendrąją oficialaus teisės aktų skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendrąja oficialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais. Minėta, kad oficialus tam tikrų teisės aktų grafinių dalių skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi, kuri turi būti expressis verbis numatyta įstatyme.

Visa tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama yra Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo yra patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis inter alia įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims). Be to, ginčijama ne tai, kas nustatyta šiame Vyriausybės nutarime, t. y. ne šio Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas, būtent kad juo patvirtinta Schema nebuvo, pasak pareiškėjų, paskelbta „Valstybės žiniose“.

2. Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, galiojo Seimo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimu ir įsigaliojimu. Jame buvo inter alia apibrėžta, kas yra oficialus teisės aktų paskelbimas, kuris teisės akto tekstas yra oficialus, nustatyta, kokie teisės aktai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“ ir kokių teisės aktų „Valstybės žiniose“ galima neskelbti, apibrėžtas teisės aktų įsigaliojimo laikas, nustatyta, kokiais atvejais ir kokie teisės aktai gali būti paskelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose leidiniuose, taip pat reguliuojami santykiai, susiję su leidinio „Valstybės žinios“ struktūra, jo leidimu.

Paminėtina, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“, paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje (1 straipsnio 1 dalis); „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausybės nutarimai (2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami, tačiau nepaisant to, ar jie paskelbti „Valstybės žiniose“, šie aktai turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (3 straipsnis); esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA) (7 straipsnio 1 dalis); tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir „Valstybės žiniose“ (7 straipsnio 2 dalis); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro, paskelbiami „Valstybės žiniose“ (8 straipsnio 1 dalis); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena (8 straipsnio 2 dalis).

Taigi ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo numatytas vienintelis oficialaus pagal šį įstatymą skelbtinų Vyriausybės nutarimų (kaip ir kai kurių kitų teisės aktų) skelbimo šaltinis – „Valstybės žinios“.

3. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

4. Paminėtina, kad kai kuriuos su Vyriausybės nutarimų paskelbimu susijusius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas, patvirtintas Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (įsigaliojusio 1994 m. rugpjūčio 18 d.) 1 punktu (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Pabrėžtina, kad Vyriausybės darbo reglamentas, kuris yra poįstatyminis teisės aktas, turi būti grindžiamas įstatymu.

5. Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu patvirtinta Schema yra teritorijų planavimo dokumentas. Todėl sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims), reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip su oficialiu Vyriausybės nutarimų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu (ir vėliau) reguliavo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, bet ir tai, kaip buvo (ir yra) reglamentuojamas teritorijų planavimo dokumentų rengimas, registravimas, paskelbimas, įsigaliojimas.

6. Ginčijamo Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. priimtas nutarimas Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“, kuris įsigaliojo 1993 m. kovo 12 d. Jo 2 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai. Laikinuosiuose nuostatuose buvo apibrėžtas teritorinis planavimas, nustatyti teritorinio planavimo organizavimo principai, objektai, subjektai, subjektų teisės ir pareigos, valstybės institucijų kompetencija teritorinio planavimo srityje, visuomenės dalyvavimo teritorinio planavimo procese tvarka.

Laikinųjų nuostatų 5 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „teritorinio planavimo dokumentai yra: 5.1. valstybinės reikšmės: <...> 5.1.4. <...> Neringos <...> miestų generaliniai planai; 5.2. regioninės reikšmės: <...> 5.2.2. specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų ir vandens ūkio, rekreacinių, saugomų ir kitų) bei infrastruktūros sistemų planai <...>„.

Taip pat buvo nustatyta: Statybos ir urbanistikos ministerija nustato bendrojo teritorinio planavimo dokumentų sudėtį, apimtį, jų rengimo, derinimo, keitimo ir registravimo tvarką (9.3 punktas), taip pat kaupia, naudoja teritorinio planavimo dokumentų informacinį banką ir tvarko jų registrą (9.6 punktas); teritorinio planavimo dokumentų (projektų) užsakovai privalo pranešti Statybos ir urbanistikos ministerijai apie valstybinės ir regioninės reikšmės teritorinio planavimo dokumento, o savivaldybei – apie savivaldybės teritorijos bei vietinės reikšmės teritorinio planavimo dokumento rengimo terminus ir užregistruoti patvirtintą dokumentą (19.1 punktas), paskelbti visuomenei apie projektavimo darbų tikslus, pradžią bei pabaigą, nustatyti pretenzijų pateikimo terminus (19.2 punktas), pateikti užbaigtą teritorinio planavimo dokumentą visuomenei susipažinti ir nustatyti ne trumpesnį kaip 2 mėnesių jo svarstymo laikotarpį (19.3 punktas); svarstymo laikui pasibaigus, užsakovas per mėnesį išnagrinėja raštu pareikštas pastabas, paskelbia visuomenei motyvuotas išvadas ir pateikia dokumentą tvirtinti (19.3 punktas).

7. Statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 104 buvo patvirtintos Teritorinio planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene laikinosios taisyklės, kurios įsigaliojo 1994 m. gegužės 19 d. Jomis buvo nustatyta „savivaldybės, jos dalies ar savivaldybių grupių teritorijoms rengiamų teritorinio planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene tvarka ir teritorinio planavimo subjektų funkcijos“ (1 punktas). Buvo įtvirtinta, kad, „svarstant su visuomene teritorinio planavimo dokumentų projektus, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys toje teritorijoje, jų susivienijimai, politinės, visuomeninės organizacijos gali teikti pasiūlymus, pareikšti pastabas ir pretenzijas“ (2 punktas) ir kad, „nustatyta tvarka patvirtinus dokumento projektą, užsakovas per 10 dienų informuoja visuomenę apie tai, kad dokumentas patvirtintas ir įsigalioja, nurodo, kur galima su juo susipažinti“ (19 punktas).

8. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galioję teisės aktai, reglamentavę teritorijų planavimo dokumentų rengimą (kurie nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje), įtvirtino galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims su rengiamu teritorinio planavimo dokumentu susipažinti iki jo patvirtinimo; visuomenei turėjo būti skelbiama apie projektavimo darbų pradžią, pabaigą, jai turėjo būti pateiktas susipažinti užbaigtas teritorinio planavimo dokumentas, nustatytas tokio dokumento svarstymo laikas, per kurį galima pateikti pastabas; teritorinio planavimo dokumentas galėjo būti pateiktas tvirtinti tik išnagrinėjus minėtas pastabas ir paskelbus visuomenei motyvuotas išvadas; nustatyta tvarka patvirtinus teritorinio planavimo dokumento projektą, visuomenė turėjo būti informuojama apie jo patvirtinimą ir įsigaliojimą, taip pat apie tai, kur galima su juo susipažinti.

9. Statybos ir urbanistikos ministro 1995 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 32 „Dėl teritorijų planavimo duomenų bankų“, kuris įsigaliojo 1995 m. vasario 16 d., laikotarpiui, kol Seimas priims Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, buvo patvirtinti laikini Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatai (2.3 punktas). Jie buvo skirti reguliuoti santykiams, susijusiems su parengtų ir nustatyta tvarka aprobuotų teritorijų planavimo dokumentų registravimu, apibrėžė duomenų apie teritorijų planavimo dokumentus struktūrą, įtvirtino duomenų kaupimo, tvarkymo, atnaujinimo principus, nustatė registro objektus bei subjektus, subjektų bendrąsias teises ir pareigas, techninės ir programinės įrangos reikalavimus planavimo dokumentų registrui kaupti ir tvarkyti.

Minėtuose nuostatuose buvo inter alia nustatyta: teritorijų planavimo dokumentų registro objektai yra Vyriausybės ar Statybos ir urbanistikos ministerijos nustatyta tvarka patvirtinti bei pradėti rengti visų valdymo lygių teritorijų planavimo dokumentai, duomenys apie juos, jų užsakovus ir projektuotojus (3.1 punktas); teritorijų planavimo dokumentų registro subjektai yra Seimas, Vyriausybė, Statybos ir urbanistikos ministerija, kitos ministerijos ir valstybinės tarnybos, apskričių administracija ir savivaldybės, teritorijų planavimo dokumentų užsakovai, projektavimo organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių asmenys (3.2.1 punktas); laisvas ir nemokamas priėjimas prie teritorijų planavimo dokumentų registro duomenų suteikiamas aukščiausio hierarchinio lygmens valstybinėms institucijoms (subjektams), taip pat apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentų registrų tvarkytojams; jie tiesiogiai kreipiasi (pateikia paraiškas) į atsakingą registro tvarkytoją (3.2.2 punktas); kitiems teritorijų planavimo dokumentų registro subjektams (bankams, projektavimo ir kitoms suinteresuotoms organizacijoms) informacija teikiama tik apie įregistruotus teritorijų planavimo dokumentus ir kas yra jų generalinis užsakovas (3.2.3 punktas); duomenis apie patvirtintus atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentus atsakingam teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojui pateikia užsakovas, kurio užsakymu buvo rengiamas atitinkamas dokumentas (4.2 punktas); duomenis apie pradėtus rengti atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentus atsakingam teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojui pateikia užsakovas, kurio užsakymu pradėtas rengti dokumentas (4.4 punktas); fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys susipažinti su duomenimis apie teritorijų planavimo dokumentų registre registruotus dokumentus, kreipiasi į atitinkamo lygmens atsakingus tvarkytojus, o už informacijos pateikimą registro atsakingas tvarkytojas gali imti nustatyto dydžio mokestį (4.5 punktas).

Minėtuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad teritorijų planavimo dokumentai registre kaupiami ir tvarkomi trimis lygmenimis: valstybiniu, apskrities, savivaldybių (6.1 punktas); valstybinės reikšmės teritorijų planavimo dokumentai registre skirstomi į tris grupes: visos šalies teritorija, nacionaliniai parkai, respublikos miestai (6.2 punktas); registruojant teritorijų planavimo dokumentus atitinkamo lygmens registre fiksuojami šie duomenys: registracijos numeris, dokumento pavadinimas, generalinis dokumento užsakovas, kiti užsakovai (jei tokie yra), dokumento generalinis rangovas, kiti rangovai (jei tokie yra), kas dokumentą patvirtino (institucija, data, dokumento, kuriuo patvirtintas teritorinio planavimo dokumentas, numeris), pakartotiniai papildymai, kur saugomas dokumento originalas, kur saugomi dokumento dublikatai, dokumento rengimo pradžia, dokumento rengimo pabaiga (6.3 punktas).

10. Seimas 1995 m. gruodžio 12 d. priėmė Teritorijų planavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. Tą pačią dieną (1995 m. gruodžio 12 d.) Seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d.

Teritorijų planavimo įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimu, taip pat fizinių, juridinių asmenų ir valstybės institucijų tarpusavio santykiams šiame procese. Buvo inter alia apibrėžti teritorijų planavimo tikslai, lygmenys, rūšys, bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo objektai, organizatoriai, dokumentai, procesas, planų rengimas ir galiojimas, nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti bendroji tvarka, apibrėžti jų registravimas, teritorijų planavimo duomenų bankas ir informacijos šaltiniai, visuomenės dalyvavimas teritorijų planavimo procese, teritorijų planavimo dokumentų viešas skelbimas, planavimo pasiūlymų teikimo tvarka, patvirtintų bendrųjų planų vykdymo viešumas, taip pat buvo reglamentuota valstybinė teritorijų planavimo priežiūra, žalos atlyginimas ir nustatyta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 straipsnį Teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) „Vyriausybės nustatyta tvarka“ turėjo būti taikomas visiems patvirtintiems, pradėtiems ir iki įstatymo įsigaliojimo dienos nebaigtiems bendriesiems, detaliesiems planams bei specialiojo planavimo dokumentams.

Teritorijų planavimo įstatyme buvo inter alia nustatyta: specialiojo planavimo objektai gali būti saugomos teritorijos, jų sistemos, gamtos ir nekilnojamosios kultūros vertybės (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); specialiojo planavimo dokumentai gali būti nacionalinių ir regioninių parkų planavimo schemos (12 straipsnio 1 dalies 5 punktas); specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, turi būti suderinti, apsvarstyti viešai (14 straipsnio 2 dalis); prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo, detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti viešai apsvarstyti (23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio įstatymo 24 straipsnyje buvo reglamentuojamas teritorijų planavimo dokumentų registravimas; buvo nustatyta: teritorijų planavimo dokumentams registruoti steigiamas teritorijų planavimo dokumentų registras, kurį sudaro valstybinis, apskrities ir savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registrai (1 dalis); teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkymą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti teritorijų planavimo registro nuostatai (2 dalis); visi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai privalomai pateikiami registruoti teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojams ne vėliau kaip per 15 dienų nuo patvirtinimo, o teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojai apie įregistruotą planavimo dokumentą per 15 dienų praneša žemės kadastro tvarkytojui (3 dalis); valstybinį teritorijų planavimo dokumentų registrą tvarko Statybos ir urbanistikos ministerija, apskrities – jos valdytojas, savivaldybės – savivaldybės vyriausiasis architektas (4 dalis); visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje institucijoje ir už nustatytą žyminį mokestį gauti jų kopijas (5 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnyje, reglamentavusiame visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese, buvo inter alia nustatyta, kad bendrieji, detalieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai turi būti svarstomi viešai (1 dalis), taip pat kad visuomenės dalyvavimo planavimo procese bendroji tvarka reglamentuojama Vyriausybės patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatuose (3 dalis). Aptariamo įstatymo 26 straipsnyje, kuriame buvo reglamentuojamas teritorijų planavimo dokumentų viešas skelbimas, buvo nustatyta: bendrųjų planų, taip pat valstybinio ir apskrities lygmens specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo tikslas ir terminai viešai skelbiami per Lietuvos radiją ir televiziją, spaudą, o detaliųjų planų ir savivaldybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų – vietinėse visuomenės informavimo priemonėse ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo rengti planą priėmimo, skelbime nurodant viešo svarstymo etapus ir tvarką (1 dalis); visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais planavimą organizavusioje institucijoje ir gauti jų ištraukų bei brėžinių kopijas už nustatytą žyminį mokestį, jeigu planavimo organizatorius yra valstybės ar savivaldybės institucija, o kiti planavimo organizatoriai teikia kopijas už atlyginimą, kuris nustatomas tarpusavio susitarimu (2 dalis); visuomenę su parengtais teritorijų planavimo dokumentų projektais supažindina planavimą organizavusi institucija, be to, su jais galima susipažinti ir atvirose parodose (3 dalis); susipažinti su parengtais valstybės, apskrities ir savivaldybės bendraisiais planais bei specialiojo planavimo dokumentais skiriamas ne trumpesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip vienas mėnuo – viešai ekspozicijai (4 dalis); susipažinti su parengtais detaliaisiais planais skiriamas ne trumpesnis kaip vieno mėnesio laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip viena savaitė – viešai ekspozicijai (5 dalis); planavimo organizatoriai apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą, jo svarstymo tvarką turi raštu pranešti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, kurių nekilnojamasis turtas pagal bendrojo, detaliojo plano arba specialiojo planavimo dokumento sprendinius rezervuojamas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktūrai plėtoti, numatomas paimti visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti jo būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį (6 dalis).

11. Teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau čia nurodytos nuostatos, skirtos santykiams, susijusiems su viešu specialiojo planavimo dokumentų svarstymu, visuomenės supažindinimu su parengtais teritorijų planavimo dokumentų projektais, fizinių ir juridinių asmenų teise susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti jų ištraukas bei brėžinių kopijas, iš esmės nebuvo pakeistos ar papildytos (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo koreguojama).

12. Minėta, kad pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 straipsnį Teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) „Vyriausybės nustatyta tvarka“ turėjo būti taikomas visiems patvirtintiems, pradėtiems ir iki įstatymo įsigaliojimo dienos nebaigtiems bendriesiems, detaliesiems planams bei specialiojo planavimo dokumentams.

Vyriausybė 1996 m. gegužės 24 d. priėmė nutarimą Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“, kurio 5 punktu pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 patvirtintus Laikinuosius nuostatus. Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617 įsigaliojo 1996 m. birželio 1 d.

Nurodyto Vyriausybės nutarimo 1.1 punkte nustatyta, kad miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos; šie dokumentai iki 1997 m. kovo 30 d. turi būti įregistruoti teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre, kaip nustatyta šio registro nuostatuose.

Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617 buvo keičiamas, bet jo 1.1 punktas keičiamas nebuvo.

13. Vyriausybė savo 1996 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 721) 1.1 punktu patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatus.

Pagal šiuos nuostatus teritorijų planavimo dokumentų registras skirtas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka patvirtintiems teritorijų planavimo dokumentams registruoto, jų papildymams ir keitimams įrašyti, taip pat pradėtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams registruoti (rekomenduotina) (5 punktas). Teritorijų planavimo dokumentų registro steigėjas yra Vyriausybė (3 punktas). Teritorijų planavimo dokumentų registro objektas yra patvirtinti bendrieji, specialieji ir detalieji teritorijų planavimo dokumentai (4 punktas). Teritorijų planavimo dokumentų registro centrinė ir administracinių lygmenų registrų duomenų bazės yra originalo duomenų bazės (8 punktas). Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenys yra inter alia: dokumento patvirtinimo duomenys (jį patvirtinusios institucijos pavadinimas, data, dokumento, kuriuo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, numeris) (14.5 punktas); duomenys apie dokumento pakeitimus ir papildymus (institucijos pavadinimas, data, dokumento, kuriuo patvirtinti šie papildymai ir pakeitimai, numeris) (14.6 punktas); nuorodos apie vietą, kurioje saugomas dokumento originalas (15.5.1 punktas); ir vietą, kurioje saugomi dokumento dublikatai (15.5.2 punktas).

Minėtuose nuostatuose taip pat buvo nustatyta, kad visi Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys, sumokėję nustatyto dydžio žyminį mokestį (pagal Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymą), turi teisę susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje įstaigoje ir gauti jų kopijas (42 punktas), taip pat kad juridiniai ir fiziniai asmenys, norintys gauti teritorijų planavimo dokumentų registro išrašą (kopiją), paduoda prašymą šio registro duomenų bazės tvarkytojui, o šis per 3 darbo dienas privalo patenkinti prašymą ir pateikti prašomus duomenis (45 punktas).

14. Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“ 1.2 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatai.

Teritorijų planavimo duomenų banko nuostatuose inter alia buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo duomenų bankas skirtas dokumentų, įregistruotų teritorijų planavimo dokumentų registre, sprendiniams įrašyti ir saugoti, taip pat grafiniams ir teksto duomenims, kurių reikia rengiant teritorijų planavimo dokumentus, saugoti (1 punktas). Buvo nustatyta, kad nemokamai teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami valstybės institucijoms pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą (24 punktas); kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims – planavimo organizatoriams teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami už nustatytą žyminį mokestį (pagal Žyminio mokesčio įstatymą) (25 punktas).

15. Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 721 (ir juo patvirtinti Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatai bei Teritorijų planavimo duomenų banko nuostatai) buvo ne kartą keičiamas, tačiau čia nurodytos nuostatos iš esmės pakeistos arba papildytos nebuvo (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo koreguojama).

16. Seimas 2004 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Teritorijų planavimo įstatymą (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.

Teritorijų planavimo įstatymas (2004 m. sausio 15 d. redakcija) skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimu, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teisių ir pareigų planavimu šiame procese. Šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentų rengimu, derinimu, tvirtinimu, galiojimu, registravimu, asmenų teise susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, apibrėžtas visuomenės dalyvavimas teritorijų planavimo procese, teritorijų planavimo viešumas.

Teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia yra (buvo) nustatyta: teritorijų planavimo dokumentai registruojami teritorijų planavimo dokumentų registre (28 straipsnio 1 dalis); visi fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje institucijoje ir už nustatytą mokestį gauti jų kopijas (28 straipsnio 5 dalis); bendrasis, specialusis ir detalusis teritorijų planavimas yra viešas (30 straipsnio 1 dalis); teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras (sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų skelbimas, konsultavimasis, viešas svarstymas, informacijos teikimas ir kt.) atlieka planavimo organizatorius (30 straipsnio 2 dalis); fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais teritorijų planavimą organizavusioje institucijoje, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas už mokestį, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susijusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimas, leidyba ir pan.) (31 straipsnio 2 dalis); planavimo organizatoriai apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą, susipažinimo su juo, svarstymo tvarką, vietą ir laiką turi paskelbti visuomenės informavimo priemonėse (31 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nuostatų, expressis verbis reguliuojančių su teritorijų planavimo dokumentų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius, būtent: patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsigalioja kitą dieną po to, kai „Valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data (11 straipsnio 10 dalis); patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai Seimo, Vyriausybės, ministerijų ar Vyriausybės įstaigų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas „Valstybės žiniose“, aukštesnių administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje, jei pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data; patvirtinti specialieji planai galioja neterminuotai (18 straipsnio 4 dalis).

Teritorijų planavimo įstatymas (2004 m. sausio 15 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau čia nurodytos nuostatos pakeistos arba papildytos nebuvo (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo koreguojama) (iki 2007 m. balandžio 5 d., kai įsigaliojo Seimo 2007 m. kovo 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 11, 18 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas).

17. Apibendrinant su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir jų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą aptariamuoju laikotarpiu pažymėtina, kad tas teisinis reguliavimas leido įvairiems asmenims dalyvauti svarstant parengtus, bet dar nepatvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, fiziniai ir juridiniai asmenys turėjo teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas. Jokių kliūčių tam teisės aktuose nebuvo nustatyta. Kur saugomi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, asmenys galėjo sužinoti iš teritorijų planavimo dokumentų registro; buvo nustatyta tokia teritorinio planavimo dokumentų registravimo tvarka, kad teritorijų planavimo dokumentų registre turėjo būti numatoma, kur yra saugomas teritorijų planavimo dokumento originalas ir dublikatai.

18. Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 721 patvirtinti Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatai ir Teritorijų planavimo duomenų banko nuostatai buvo pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija Vyriausybės 2004 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusio 2004 m. lapkričio 14 d.) 1.1, 1.2 punktais.

Kai kurie iš šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų (1996 m. birželio 19 d. redakcija) punktų Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatuose (2004 m. lapkričio 10 d. redakcija) buvo išdėstyti šiek tiek kitokia tekstine forma (be to, kai kuriems iš jų buvo suteikti kiti numeriai), tačiau teisinio reguliavimo turinys daugeliu atžvilgių liko nepakitęs. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad principinė nuostata, jog kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę nustatytąja tvarka gauti teritorijų planavimo dokumentų registro duomenis, liko. Taip pat liko principinė nuostata, kad teritorijų planavimo dokumentų registro duomenys yra inter alia dokumento patvirtinimo duomenys, duomenys apie dokumento keitimus, nuorodos apie vietą, kurioje saugomas dokumento originalas, ir vietą, kurioje saugomi dokumento dublikatai.

Liko iš esmės nepakeista šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta teritorijų planavimo duomenų banko paskirtis. Be to, buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktų nustatyta tvarka (22 punktas); kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami pagal duomenų teikimo sutartis (23 punktas). Taigi principinė nuostata, kad juridiniai ir fiziniai asmenys nustatytąja tvarka gali gauti teritorijų planavimo duomenų banko duomenis, liko.

19. Seimas 2007 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 11, 18 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. balandžio 5 d. Jo 2 straipsniu Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 8 dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija; buvo nustatyta: patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai Seimo, Vyriausybės, ministerijų ar Vyriausybės įstaigų, aukštesnių administracinių vienetų valdymo institucijų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo įstatymų nustatytais atvejais paskelbiamas „Valstybės žiniose“ ir visas teritorijų planavimo dokumentas paskelbiamas „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www. valstybes-zinios. lt), savivaldybės patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data; patvirtinti specialieji planai galioja neterminuotai.

1. Minėta, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu patvirtinta Schema buvo pakeista Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 690, taip pat kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Pareiškėjai neginčija Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 690 ir Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 nustatyto teisinio reguliavimo, jis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

2. Pagal Konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri yra nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išleidžiami.

Todėl nors pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja ne tik įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims), bet ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (taip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)) straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m. liepos 7 d. redakcija, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja 2005 m. liepos 7 d. redakcija išdėstytiems Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims).

3. Vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

4. Pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Klaipėdos apygardos teismo prašymus sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims), būtina išsiaiškinti, ar pats šis įstatymas (jo straipsniai (jų dalys)) atitiko Konstituciją.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Konstitucija expressis verbis nenustato teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų paskelbimo būdų – tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas; reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą; galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų neracionalus, teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų, inter alia dėl to, kad teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės, taip pat kad taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės).

Taip pat konstatuota, kad Konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – ne tik leidžia, bet ir reikalauja nustatyti ne tik bendrąją oficialaus teisės aktų skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kylančių dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendra teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialios skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

Konstatuota ir tai, kad vien formalus teisės akto grafinės dalies išspausdinimas oficialiame leidinyje, kai dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar pan. negalima įskaityti ir dėl to nėra užtikrinama galimybė teisės subjektams adekvačiai suprasti (sužinoti) jos turinį, negali būti laikomas konstituciškai pateisinamu, toks išspausdinimas neatitiktų konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės aiškumo, suprantamumo reikalavimų.

6. Minėta, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo numatytas vienintelis oficialaus Vyriausybės nutarimų skelbimo šaltinis – „Valstybės žinios“.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nebuvo nuostatų, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžiniai, lentelės, grafikai, schemos, žemėlapiai ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais.

Šiame įstatyme taip pat nebuvo nuostatų, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato.

Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nenustatymas yra konstituciškai nepagrįstas, nes neatitinka konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kuri kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu suponuoja būtinybę nustatyti diferencijuotą teisinį Vyriausybės nutarimų (ir kitų teisės aktų) oficialaus skelbimo reguliavimą.

Taigi įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas visuminis teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu buvo ydingas, konstituciškai nepagrįstas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3¹ straipsnyje (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nustatyta, kad tais atvejais, kai Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „Valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www. valstybes-zinios. lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „Valstybės žiniose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „Valstybės žiniose“ ir „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis). Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu pripažino būtinybę diferencijuoti teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką. Kartu paminėtina, kad Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3¹ straipsnis (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato, prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Kadangi, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis oficialios jų skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išleidžiami, o tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, galiojo Seimo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, kuriame dar nebuvo padaryta jokių pakeitimų ar papildymų, pažymėtina, kad ši išvada padaryta tik dėl minėto įstatymo, išdėstyto pirmine, t. y. 1993 m. balandžio 6 d., redakcija.

9. Minėta, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“ ir kad paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje; pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą Vyriausybės nutarimai turėjo būti skelbiami būtent „Valstybės žiniose“; nurodyto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro, paskelbiami „Valstybės žiniose“.

10. Pažymėtina, kad šios pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Klaipėdos apygardos teismo prašymuose nurodytos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, taip pat pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Klaipėdos apygardos teismo prašymuose nurodyta šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, dėl kurių yra ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą.

Šis konstatavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą minėtą įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą atspindėjo vien nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas jokiais kitais aspektais nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. Konstatavęs, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato, prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstatavęs, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl kurių yra ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

Priešingu atveju (jeigu Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai būtų tiriama) būtų paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, samprata, Konstitucijos viršenybės principas, būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė.

12. Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– Konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – reikalauja nustatyti ne tik bendrąją teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų oficialiai paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendrąja teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais budais; tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais budais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu (kaip minėta, tam tikrų teisės aktų grafinės dalies skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu turi būti ne taisyklė, bet išimtis), privalu laikytis iš Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad atskiras teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimas nesudarytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo; inter alia būtina, kad: laikantis bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos – atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); kad būtų aišku, kur galima susipažinti su šia (šiomis) minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); kad būtų praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo; jeigu laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu atitinkamos teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad atitinkamas teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo;

– galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų dėl to, kad nebūtų įmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legislatyvinių sprendimų, dėl to, kad būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slaptumo apsauga, taip pat dėl to, kad teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t.; taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės);

– pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, taip, kad nepažeistų teisės, jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė, – to reikalauja nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejamas bendrasis teisės principas bona fides; jeigu kurios nors teisės akto sudedamosios dalies nepaskelbimas oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas ir jeigu nepažeidžiamos sąlygos, kad minėtame šaltinyje turi būti paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra šio teisės akto sudedamoji dalis šiame šaltinyje nėra paskelbta, turi būti aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos minėtame šaltinyje nepaskelbtos teisės akto sudedamosios dalies turinio autentiškumo, joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra nustatyta, kad, kaip minėta:

– „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas); kartu buvo paskelbtas šio Vyriausybės nutarimo priedas „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“, o visa Schema „Valstybės žiniose“ paskelbta nebuvo;

– Schema yra didelės apimties – ją sudaro 18 tomų (daugiau kaip 1400 lapų), ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį; be to, grafinėje dalyje yra ir didelio formato brėžiniai (51,5 x 226 cm, 51x221 cm, 59,5x100 cm, 43x123 cm, 4x161,5 cm, 59,5x167 cm, 59,5x171 cm, 59x189,5 cm, 59x207 cm ir pan.);

– 1994 m. gruodžio mėn., t. y. tuo metu, kai Schema buvo patvirtinta Vyriausybės, ir dar ilgą laiką po to Schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“, kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) turėjo būti oficialiai skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės nebuvo techninių galimybių;

– iš teisės aktų, reglamentavusių teritorinio planavimo dokumentų rengimą, registravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą (kai kurie iš jų buvo išleisti netrukus po to, kai Schema buvo patvirtinta Vyriausybės), matyti, kad teisės subjektams turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ nepaskelbta Schema (jos originalais, kopijomis);

– visi asmenys, norėję susipažinti su Schema, galėjo tai padaryti – jiems nebuvo ir nėra kliudoma ją skaityti, daryti kopijas ir pan.;

– išduodant detaliojo planavimo (Kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas visuomet buvo ir yra remiamasi Schema, o pačiuose detaliuosiuose planuose yra „tiesiog įdėtos“ Schemos „ištraukos“;

– išduodant detaliojo planavimo (Kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar turinio autentiškumo teisinių ginčų nekildavo, taigi nors Schema nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“ visa („Valstybės žiniose“ buvo paskelbti tik jos pagrindiniai teiginiai), buvo visuotinai pripažįstama, kad ji galioja.

14. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant j minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

15. Taip pat pažymėtina, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra padaryta išvada, jog įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose (kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti daug mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato), prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Taigi dėl visų čia nurodytų aplinkybių vien tai, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) nebuvo visa paskelbta „Valstybės žiniose“, savaime neduoda pagrindo teigti, kad Schema buvo „nepaskelbta“ arba „paskelbta“ neviešai, neoficialiai, kad jos prieinamumas teisės subjektams nebuvo užtikrintas ir šitaip buvo pažeisti Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo. Taigi, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Dėl visų čia nurodytų aplinkybių šioje konstitucinės justicijos byloje nagrinėjama teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo teisinės situacijos, nagrinėtos konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai, kurioje Konstitucinis Teismas 2003 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir kuriuo remiamasi pareiškėjų prašymuose.

Tokį šių dviejų teisinių situacijų skirtingumą lemia inter alia tai, kad minėtoje anksčiau nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja teisės aktas, kurio apimtis nebuvo itin didelė, struktūra nebuvo sudėtinga, o svarbiausia, tas teisės aktas neturėjo grafinės dalies, dėl kurios publikavimo „Valstybės žiniose“ kiltų kokių nors techninių problemų. Be to, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 prieštaravimas Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime grindžiamas tuo, kad Vyriausybė jokiame oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje po Konstitucijos įsigaliojimo apskritai nepaskelbė savo 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos, taigi apskritai neįvykdė savo konstitucinės pareigos per protingai trumpą laiką atlikti šio iki Konstitucijos įsigaliojimo Vyriausybės išleisto ir tebegaliojusio teisės akto peržiūrą ir jį pagal jo paskelbimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas