Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo dvi administracines bylas. Teismas nutartimis bylų nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai.

2. Konstitucinis Teismas 2004 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą „Dėl prašymo (Nr. 1B-05) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“ ir sprendimą „Dėl prašymo (Nr. 1B-06) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“, kuriais pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-05 ir 1B-06 buvo priimti nagrinėti ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, ir buvo atsisakyta nagrinėti šiuos prašymus ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai.

3. Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-05 ir 1B-06 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/04-8/04.

1. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tai iš esmės riboja tiek proceso dalyvių, tiek teismo teisę teismo procese remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Toks ribojimas nėra absoliutus, bet iš minėto įstatymo neaišku, kada valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija gali būti pripažinta įrodymu byloje: vienais atvejais asmens naudai ar prieš jį gali būti pasiremta tokiais įrodymais, nors atitinkama informacija ir nėra išslaptinta, o kitais – ne. Todėl, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

2. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalį sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai (toliau – ir Komisija), kuri priima galutinį sprendimą. Taigi jokiai kitai institucijai, taip pat ir teismui, neleidžiama vertinti minėto sprendimo pagrįstumo. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, gali prieštarauti Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ir 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

3. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnyje inter alia nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą; siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti (2 dalis). Šios nuostatos be išimčių neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta informacija net ir tada, kai teisme nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama ir vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį. Dėl to toks asmuo atsiduria nelygiateisėje padėtyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės paslaptį sudaranti informacija yra žinoma. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis riboja tiek teismo, tiek proceso dalyvių teisę teismo procese remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Tačiau joje vartojamas žodis „paprastai“ reiškia, kad šis ribojimas nėra absoliutus, taigi atskirais (išskirtiniais) atvejais teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį; poreikį naudoti faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, gali lemti itin svarbios aplinkybės, susijusios su grėsme valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai ir pan. Dėl tokių duomenų panaudojimo visada sprendžia patys proceso dalyviai, o tai, ar šie duomenys bus pripažinti įrodymais administracinėje byloje, sprendžia teismas.

2. Asmens teisė dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija nėra jo konstitucinė teisė. Minėta teisė tiesiogiai nelemia ir asmens teisės į darbą, kaip jo konstitucinės teisės, įgyvendinimo, nes nors Konstitucija skelbia teisę į darbą, ji neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją, veiklos sritį; net kai tam tikroms pareigoms reikia, kad darbuotojas turėtų kokį nors specialų leidimą, tokio leidimo neišdavimas ar atėmimas lemia tik to asmens teisės dirbti konkretų darbą, o ne teisės į darbą apskritai apribojimą. Asmens teisės dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija prigimtis lemia ir tai, kad ginčų dėl šios teisės pripažinimo ar atėmimo sprendimas nelaikytinas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje numatytu teisingumo vykdymu, nes minėta teisė – tai speciali teisė, tam tikram asmeniui valstybės suteikta dėl to, kad jam skiriama ypatinga, valstybinės reikšmės misija. Kadangi tai ypatinga teisė, valstybė, esant būtinybei, gali ją apriboti.

3. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta informacija ir tada, kai nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama ir vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį. Tokiu atveju susiduria asmens, esančio administracinio proceso šalimi, ir valstybės, siekiančios apsaugoti savo paslaptis, interesai. Čia esminę reikšmę turi proporcingumo principas, pagal kurį asmens teisė nėra absoliuti, bet jos ribojimas, numatytas įstatyme, galimas tik tada, kai jis yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti ribojimai yra proporcingi, nes jais siekiama teisėto tikslo – valstybės saugumo: valstybė, saugodama tam tikras paslaptis, siekia apsaugoti visą visuomenę nuo neigiamų padarinių, kurių galėtų atsirasti tas paslaptis nepagrįstai atskleidus.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktis Konstitucijai.

2. Seimas 1995 m. spalio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. kovo 1 d., taip pat nutarimą Nr. I-1075 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo įgyvendinimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. lapkričio 25 d.

3. Minėtas įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimu, saugojimu, naudojimu ir išslaptinimu Lietuvos Respublikoje bei jos diplomatinėse ir konsulinėse įstaigose užsienyje, taip pat su kitų valstybių paslaptį sudarančių žinių, perduotų Lietuvos Respublikai, saugojimu bei naudojimu (jeigu įsigaliojusiose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse buvo nustatytos kitokios užsienio valstybių paslapčių saugojimo bei naudojimo taisyklės nei šiame įstatyme, turėjo būti taikomos tarptautinės sutarties taisyklės). Buvo inter alia apibrėžta, kas yra valstybės paslaptis, nustatytos valstybės paslapčių kategorijos, valstybės paslapčių subjektai, leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo, neišdavimo ir anuliavimo sąlygos bei tvarka, leidimo susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo ir neišdavimo tvarka, asmenys, pagal pareigas turintys teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimo, saugojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės tvarka, atsakomybė už valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad: susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybės paslapčių subjektas, išduoda šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą; siuntime turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, nurodyta, su kokiomis žiniomis ir kokia jų apimtimi asmeniui reikia susipažinti bei susipažinimo su tokiomis žiniomis motyvas (2 dalis); jei priimamas sprendimas neleisti asmeniui susipažinti su siuntime nurodytomis valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas savo sprendimą privalo motyvuoti bei per 10 dienų su šiuo sprendimu supažindinti asmenį siuntusios institucijos vadovą (3 dalis); pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo nariai, asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ar Ministras Pirmininkas (4 dalis).

Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5, 10 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3, 5 dalims, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 310 „Dėl pareigų, kurias einantiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašo patvirtinimo ir šias pareigas einančių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą“ nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3, 5 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 31, 197 straipsniams, 220 straipsnio 3 daliai, 222, 253 straipsniams, išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą ir 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms“, kuriame inter alia konstatavo: Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsnyje yra reguliuojami valstybės paslapties subjekto ir asmenų, turinčių leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, santykiai; asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas; šis straipsnis nenustato valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimo teismo procese tvarkos. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo inter alia pripažinta, kad tas straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

4. Seimas 1997 m. birželio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymą (1995 m. spalio 25 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas įsigaliojo 1997 m. birželio 25 d. Jo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo įgyvendinimo“.

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas (1997 m. birželio 10 d. redakcija) buvo papildytas.

5. Seimas 1999 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymą.

Seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme buvo inter alia nustatyta: Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atsisakymą sutikti leisti dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija paslapčių subjektas gali apskųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą (9 straipsnio 2 dalis); leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikina paslapčių subjektas savo iniciatyva arba VSD motyvuotu teikimu, ir apie priimtą sprendimą panaikinti leidimą valstybės paslapčių subjektas informuoja VSD (10 straipsnio 2 dalis); asmuo, kuriam nesuteikiamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija arba kuriam nesuteikiama ar atimama teisė dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, jeigu nėra galimybės šiam asmeniui palikti pareigų be teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, iš pareigų atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka, ir šiuos sprendimus asmuo turi teisę apskųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai (10 straipsnio 4 dalis).

Respublikos Prezidentas 1999 m. liepos 27 d. išleido dekretą Nr. 547 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, kurio 2 straipsnio 1 punktu grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, nes šio Seimo priimto įstatymo 9 straipsnio bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatos kėlė abejonių dėl atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, o 2 punkte suformulavo Seimui siūlomas šio įstatymo pataisas, inter alia pasiūlė nustatyti, kad Komisijos (kaip įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojančio subjekto) sprendimus dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išdavimo ir panaikinimo būtų galima skųsti teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Seimas 1999 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pripažino minėtą įstatymą nepriimtu ir bendru sutarimu priėmė protokolinį sprendimą pavesti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui sudaryti darbo grupę ir parengti naują įstatymo projektą.

Seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Nr. VIII-1280) buvo Respublikos Prezidento pasirašytas, oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 1999, Nr. 81-2378) ir 1999 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo.

6. Seimas 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. kovo 1 d. Jam įsigaliojus neteko galios Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas (1997 m. birželio 10 d. redakcija su vėlesniu papildymu), taip pat Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Nr. VIII-1280). Tą pačią dieną (1999 m. lapkričio 25 d.) Seimas priėmė ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Nr. VIII-1444), kuris įsigaliojo 1999 m. gruodžio 9 d.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimu, saugojimu, naudojimu, išslaptinimu, apsaugos koordinavimu bei kontrole, taip pat su kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų paslaptį sudarančios informacijos, perduotos Lietuvos Respublikai, saugojimu ir naudojimu.

Pagal šį įstatymą eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija galėjo tik specialius leidimus turintys asmenys, kuriems leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išduoda paslapčių subjektas (9 straipsnio 2, 3 dalys); leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija galėjo panaikinti paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu (10 straipsnio 2 dalis). Pirmą kartą buvo numatyta speciali įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojanti institucija – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, nustatyta jos sudarymo tvarka, įgaliojimai, priimamų sprendimų teisinė galia. Po du narius į Komisiją skyrė Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, į ją taip pat ex officio įėjo ir jai pirmininkavo VSD generalinis direktorius; VSD vieną savo pareigūną skyrė Komisijos sekretoriumi. Viena iš Komisijos funkcijų – spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (12 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Paslapčių subjekto sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija neišdavimo galėjo būti skundžiamas Komisijai, kuri priimdavo „galutinį sprendimą“ (9 straipsnio 8 dalis); sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo taip pat galėjo būti skundžiamas Komisijai, kuri priimdavo „galutinį sprendimą“ (10 straipsnio 4 dalis). Komisijos priimti sprendimai paslapčių subjektams buvo privalomi (12 straipsnio 4 dalis).

7. Ginčijamose Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo straipsnių dalyse buvo nustatyta:

– 10 straipsnio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija): „Sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą“;

– 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje: „Susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu“;

– 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje: „Asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas. Asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą. Siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti.“

8. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas (inter alia buvo keičiama jo 10 straipsnio 1 dalis), tačiau šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys keičiamos ar papildomos nebuvo.

9. Seimas 2003 m. gruodžio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato tą pačią dieną (2003 m. gruodžio 16 d.) Seimo priimtas ir 2004 m. sausio 7 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) reguliuoja santykius, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimu, saugojimu, naudojimu, išslaptinimu, apsaugos veiksmų koordinavimu bei kontrole, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumo, įslaptintos informacijos administravimo, fizinės apsaugos, įslaptintų sandorių saugumo, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsaugos) reikalavimus. Jame inter alia nustatyta, kad užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Respublikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka; tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimuose, Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti kitokie užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos saugojimo ir naudojimo reikalavimai, negu nustato šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (1 straipsnio 2 dalis).

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai.

2. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

3. Seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.

4. Ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“

5. Administracinių bylų teisenos įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo 57 straipsnio 3 dalis keičiama ar papildoma nebuvo.

1. Valstybės paslaptis – konstitucinis institutas. Sąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis vartojama Konstitucijoje (117 straipsnio 1 dalis). Valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

2. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms; antai Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, be „valstybinės paslapties“, yra nurodyta „profesinė paslaptis“, „komercinė paslaptis“, taip pat „žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumas“; Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas inter alia asmens privataus gyvenimo, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumas, taip pat draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitaip nei tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra įtvirtintas balsavimo rinkimuose slaptumo principas; pažymėtina, kad ne visa šitaip saugotina informacija yra eksplicitiškai paminėta Konstitucijos tekste. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę; jis taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones; Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, bet tais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimuose yra konstatuota, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste.

4. Sistemiškai aiškinant įvairias Konstitucijos nuostatas, iš kurių valstybei kyla pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, konstatuotina, kad konstitucinė sąvoka „valstybinė paslaptis“ yra bendrinė. Įstatymų leidėjas, įstatymu apibrėždamas informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas (jeigu tai riboja informacijos laisvę), gali vartoti ir kitokias sąvokas {inter alia įvairioms konstituciškai saugomų paslapčių rūšims (kategorijoms) įvardyti); jis taip pat gali sąvoką „valstybės paslaptis“ vartoti ir kitokia – ne bendrine (kaip Konstitucijos tekste), bet siauresne – prasme.

Tačiau visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos.

5. Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

6. Valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

Šiame kontekste paminėtina, kad viešojo intereso „įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti“, nes kiekvienas viešasis interesas „atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“, tokias kaip visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas); viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas – viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Garantuoti viešąjį interesą – valstybės priedermė.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

7. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas).

8. Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį taip pat pažymėtina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (ar kitą įslaptintą informaciją) kyla ir iš Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kurios yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), kurių laikytis yra Lietuvos valstybės konstitucinis įsipareigojimas ir kurios, kaip savo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją turi būti taikomos tada, kai nacionalinės teisės aktas nustato teisinį reguliavimą, konkuruojantį su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, inter alia tarptautinėse sutartyse, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose (kuriose ji gali dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja jos interesams ir nepriklausomybei (Konstitucijos 136 straipsnis)). Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, taip pat jomis grindžiama Lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose suponuoja tai, kad Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai) gali disponuoti ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančiomis paslaptimis. Neabejotina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (kitą įslaptintą informaciją) apima ir priedermę saugoti kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančias paslaptis, kuriomis disponuoja Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai). Šiame kontekste paminėtina, kad, vadovaujantis Seimo 2004 m. kovo 10 d. ratifikuotos Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsniu ir siekiant įgyvendinti jame nustatytus NATO narių įsipareigojimus bendradarbiauti plėtojant kolektyvinį pajėgumą atremti ginkluotą užpuolimą, buvo sudarytos NATO valstybių narių daugiašalės tarptautinės sutartys, nustatančios įslaptintos informacijos apsaugos standartus, būtinus NATO veiklai užtikrinti; jų nuostatos detalizuojamos, turinys aiškinamas NATO institucijų dokumentuose. Seimo 2004 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Šiaurės Atlanto Sutarties šalių susitarimo dėl informacijos saugumo, NATO susitarimo dėl su gynyba susijusių išradimų, dėl kurių paduotos patento paraiškos, abipusės slaptumo apsaugos bei NATO susitarimo dėl techninės informacijos perdavimo gynybos tikslais ratifikavimo 1 straipsniu buvo ratifikuoti Šiaurės Atlanto Sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo, sudarytas 1997 m. kovo 6 d. Briuselyje, NATO susitarimas dėl su gynyba susijusių išradimų, dėl kurių paduotos patento paraiškos, abipusės slaptumo apsaugos, sudarytas 1960 m. rugsėjo 21 d. Paryžiuje, ir NATO susitarimas dėl techninės informacijos perdavimo gynybos tikslais, sudarytas 1970 m. spalio 19 d. Briuselyje, o pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį minėtos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimais nustatomų saugumo standartų ir kitų šių susitarimų įgyvendinimo tvarkos bei taikymo reikalavimų. Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimai, sukonkretinantys įslaptintos informacijos apsaugos standartus, Lietuvos Respublikai yra privalomi.

Visa tai mutatis mutandis taikytina ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančioms paslaptims, kuriomis Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai) gali disponuoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurių Seimas pagal Konstituciją ir įstatymus neprivalo ratifikuoti, taip pat pagal valstybės institucijų sudarytus tarptautinius susitarimus.

9. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo.

10. Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti neskelbtinos informacijos, inter alia valstybės paslapties, apsaugos teismams nagrinėjant ir sprendžiant bylas pagrindai: Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai“, kad „teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“. Taigi konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus, be išimčių, inter alia tuo atžvilgiu, kad teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešumas keltų grėsmę, jog gali būti atskleista valstybės paslaptis.

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <...> ir 117 straipsniu <...>„, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

11. Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės paslaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti Konstitucijos saugomam viešajam interesui.

Minėta, kad individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienąkart, kai teismui nagrinėjant bylą „kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata“.

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teisminę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pagrindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų konstitucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. Turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti nepaneigdamas nė vienos iš šių vertybių.

Vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena vertus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkintinas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, inter alia kitų asmenų teisėms ir laisvėms, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Minėta bylos šalies teisė prašyti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje savaime nesuponuoja, kad teismas turi tokį prašymą tenkinti (visą ar iš dalies), taigi ir kad šalis turi būti supažindinta su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui (inter alia apsaugoti paslaptis, kurias privalu apsaugoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus) gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Taigi negalima a priori apibrėžti (išvardyti) ir visų atvejų, kada informacija, sudaranti valstybės paslaptį (ar kita įslaptinta informacija), teismo sprendimu negali būti įrodymas, taigi ir bylos šalys su tokia informacija negali būti supažindinamos. Tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

12. Kartu pabrėžtina, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

13. Pabrėžtina ir tai, kad teismų sprendimai, inter alia sprendimai, kad tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija nėra įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

14. Pažymėtina, kad aptartųjų santykių teisinis reguliavimas gali turėti ypatumų, kuriuos lemia tai, ar bylos nagrinėjamos baudžiamojo proceso, ar civilinio proceso, ar administracinio proceso tvarka.

15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad toks bylos šalies teisės susipažinti su įslaptinta informacija aiškinimas būdingas ir tarptautinių teismų jurisprudencijai.

Antai Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendime byloje Echvards ir Lems prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H, arrêt Edwards et Lewis c. Royaume-Uni du 27 octobre 2004, n^os39647/98et 40461/98) konstatuota, kad teisė į atitinkamų įrodymų atskleidimą nėra absoliuti teisė; bet kuriame baudžiamajame teismo procese gali atsirasti konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas arba būtinumas apsaugoti liudytojus, kuriems gresia atsakomieji veiksmai, arba neatskleisti policijos taikomų slaptų nusikaltimo tyrimo metodų, kurie gali nusverti kaltinamojo teises; kai kuriais atvejais gali būti būtina neleisti gynybai susipažinti su tam tikrais įrodymais siekiant apsaugoti pagrindines kito asmens teises arba apginti svarbų viešąjį interesą; leistinos tik tokios priemonės, ribojančios gynybos teises, kurios yra neišvengiamai būtinos; kad kaltinamajam būtų užtikrintas nešališkas, teisingas teismo procesas, bet kokie sunkumai, gynybai sukelti ribojant jos teises, privalo būti pakankamai atsverti teismo proceso tvarka, kurios laikytųsi teisminė valdžia.

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendime sujungtose bylose T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą (arrêt du Tribunal de priemière instance du 26 avril 2005, Jose Maria Sison/Conseil de l'Union européenne, affaires jointes T-110/03, T-150/03 et T-405/03, Rec. p. II-1429) konstatuota, jog kovos su terorizmu veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija apie terorizmu įtariamus asmenis ar subjektus turi būti laikoma slapta, idant ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų. Teismas toje byloje vadovavosi nuostata, kad prašomo dokumento viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos visuomenės interesui, susijusiam su visuomenės saugumu, ir kad bet kokia asmeninė informacija, kurią buvo prašoma atskleisti, neabejotinai atskleistų tam tikrus strateginius kovos su terorizmu aspektus, pavyzdžiui, informacijos šaltinius, jos pobūdį arba terorizmu įtariamų asmenų priežiūros laipsnį, todėl šią informaciją ir traktavo kaip neatskleistiną to prašiusiam asmeniui. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2007 m. vasario 1 d. sprendimu byloje Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą (arrêt de la Cour (priemière chambre) du ler février 2007, Jose Maria Sison/Conseil de l'Union européenne, affaire C-266/05 P) atmetė Jose Maria Sison apeliacinį skundą.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui; tai mutatis mutandis pasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.

1. Minėta, kad ginčijamose Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu, o šio straipsnio 2 dalyje – kad asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas, kad asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą, taip pat kad siuntime turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti.

2. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktis Konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, šios nuostatos be išimčių neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta informacija ir tada, kai teisme yra nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama bei vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį, ir kad, pareiškėjo nuomone, dėl to toks asmuo atsiduria nelygiateisėje padėtyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės paslaptį sudaranti informacija yra žinoma.

3. Pareiškėjas ginčija šio teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.

4. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnis (1995 m. spalio 25 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Minėta ir tai, kad tame straipsnyje buvo nustatyta: susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybės paslapčių subjektas, išduoda šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą; siuntime turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, nurodyta, su kokiomis žiniomis ir kokia jų apimtimi asmeniui reikia susipažinti bei susipažinimo su tokiomis žiniomis motyvas (2 dalis); jei priimamas sprendimas neleisti asmeniui susipažinti su siuntime nurodytomis valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas savo sprendimą privalo motyvuoti bei per 10 dienų su šiuo sprendimu supažindinti asmenį siuntusios institucijos vadovą (3 dalis); pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo nariai, asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ar Ministras Pirmininkas (4 dalis). Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuota, jog Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsnyje yra reguliuojami valstybės paslapties subjekto ir asmenų, turinčių leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, santykiai; asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas; šis straipsnis nenustatė valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimo teismo procese tvarkos.

Ginčijamose Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnyje (1995 m. spalio 25 d. redakcija) matyti, kad jie yra panašus, daugelis nuostatų, nepaisant tam tikrų tekstinės išraiškos skirtumų, iš esmės yra tapačios. Tuo aspektu, kuriuo Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, esminių skirtumų nėra.

5. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos taip pat nebuvo skirtos reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimu teismo procese.

6. Tai konstatavus darytina išvada, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys neprieštaravo Konstitucijai, inter alia pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytiems Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. Minėta, kad ginčijamoje Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo nustatyta, jog sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą.

2. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas reiškia, jog Komisijos, išnagrinėjusios asmens skundą dėl paslapčių subjekto sprendimo panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, priimto galutinio sprendimo pagrįstumo neleidžiama įvertinti jokiai kitai institucijai, taip pat ir teismui.

3. Sprendžiant, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ką reiškia nuostata, jog Komisija priima galutinį sprendimą. Tai darant būtina atsižvelgti ir į kitas minėto įstatymo nuostatas bei į Administracinių bylų teisenos įstatyme (tuo metu, kai Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki Seimui šį įstatymą išdėstant nauja, 2003 m. gruodžio 16 d., redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptis, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

5. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas institucinį mechanizmą valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugai užtikrinti, turi plačią diskreciją. Antai valstybės saugumo sistemoje gali būti įsteigta institucija, turinti įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra saugomos valstybės paslaptys (ar kita įslaptinta informacija), ir priimti atitinkamus sprendimus, privalomus paslapčių subjektams.

6. Minėta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) numatyta Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija – tai speciali įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojanti institucija, kurios viena iš funkcijų buvo spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptis, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (12 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Taigi pagal šį įstatymą Komisija buvo speciali administracinė ikiteisminė institucija, turinti inter alia įgaliojimus prireikus vertinti, ar valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) subjektai laikosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų, o nustačius įstatymo pažeidimus – tai konstatuoti ir priimti sprendimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 4 dalį Komisijos priimti sprendimai paslapčių subjektams buvo privalomi.

Nėra jokio teisinio pagrindo kvestionuoti šios nuostatos (kuria siekiama užtikrinti viešąjį interesą – apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptis nuo atskleidimo) konstitucingumą.

7. Administracinių bylų teisenos įstatyme (tuo metu, kai Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki Seimui jį išdėstant nauja, 2003 m. gruodžio 16 d., redakcija) buvo inter alia nustatyta: administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidinio administravimo srityje (3 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija) 1 dalis; 3 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 1 dalis); skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidinio administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus, kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos (9 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniu papildymu) 1 dalis (1999 m. sausio 14 d. redakcija)); Administracinių bylų teisenos įstatymą išdėsčius 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija, ši nuostata buvo papildyta ir buvo nustatyta, kad kreiptis galima ir tada, kai asmenys mano, kad yra pažeisti ir jų įstatymų saugomi interesai (22 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 1 dalis). Pagal šio įstatymo 9 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniu papildymu) 3 dalį (1999 m. sausio 14 d. redakcija), 22 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 2 dalį su skundu (prašymu) į administracinį teismą buvo galima kreiptis tiesiogiai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. redakcija) buvo nurodytos administracinių teismų spręstinos bylos (15 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) – bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai), o 5 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d., 1999 m. balandžio 13 d. redakcijos) nurodytos bylos, kurių administraciniai teismai nesprendžia (16 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) – bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai).

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme nebuvo (ir šiuo metu nėra) nuostatų, kurios leistų teigti, kad administraciniai teismai negalėtų spręsti ginčų dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (inter alia dėl atitinkamų Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimų).

8. Paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta, kad „jeigu yra prieštaravimas tarp šio įstatymo normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis“, o 6 dalyje – kad „jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais“.

9. Visa tai leidžia konstatuoti, kad ginčai dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo reguliuojamų santykių sritį.

Todėl būtų neteisinga teigti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip užkertantis kelią asmeniui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir kliudantis teismui vykdyti teisingumą.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

11. Šiame kontekste paminėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) nustatyta: „Sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimo per 30 darbo dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos asmuo arba paslapčių subjektas, gavęs Valstybės saugumo departamento motyvuotą teikimą dėl leidimo panaikinimo, turi teisę apskųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Prireikus ši komisija įpareigoja kandidatūros tikrinimą atlikusias institucijas surinkti ir pateikti papildomų duomenų apie tokį asmenį. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimas paslapčių subjektui yra privalomas.“

1. Minėta, kad ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“

2. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, neaišku, kada valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija gali būti pripažinta įrodymu byloje: vienais atvejais asmens naudai ar prieš jį gali būti pasiremta tokiais įrodymais, nors atitinkama informacija ir nėra išslaptinta, o kitais – ne, nors pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

3. Sprendžiant, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

Konstatuota ir tai, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje.

4. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

5. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui pareiškėjo nurodytu aspektu traktuoti bylos šalis kaip nelygias.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas