Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 "Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo" patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos

1. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) dienos, o pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalį (2001 m. liepos 5 d. redakcija) – nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo) dienos. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 29 straipsnyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija, 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) nustatytas draudimo išmokų mokėjimo terminas taikytinas visų Įstatymo 11 straipsnyje numatytų nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų – ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos, netekto darbingumo periodinės kompensacijos, laidojimo pašalpos, periodinės draudimo išmokos – mokėjimui.

2. Pagal Nuostatų 37 punktą netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (VMSEK) darbingumo netekimo nustatymo dienos).

3. Pareiškėjo nuomone, netekto darbingumo periodinių kompensacijų mokėjimo pradžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje siejama su vienu teisiniu faktu – susirgimu profesine liga (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) arba profesinės ligos nustatymu (2001 m. liepos 5 d. redakcija), tuo tarpu Nuostatų 37 punkte – su kitu teisiniu faktu, būtent darbingumo netekimo nustatymo momentu. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punktas neprieštarauja Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija, 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).

1. Įstatymo 29 straipsnyje nustatytas visų Įstatymo 11 straipsnyje numatytų nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų mokėjimo pradžios terminas – draudiminio įvykio diena. Tačiau įvairiuose Įstatymo straipsniuose nustatytos tam tikros rūšies išmokos skyrimo konkrečios sąlygos, teisė į šias išmokas susieta su tam tikrais faktais.

2. Būtina netekto darbingumo vienkartinės ar periodinės kompensacijos skyrimo sąlyga – netekto darbingumo nustatymas. Netektas darbingumas išreiškiamas procentais. Nustačius, kad netekta iki 30 procentų darbingumo, skiriama vienkartinė kompensacija, o nustačius, kad netekta 30 ir daugiau procentų darbingumo – netekto darbingumo periodinė kompensacija. Pagrindas skirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją yra atitinkamas VMSEK sprendimas.

3. Profesinės ligos diagnozavimas ir darbingumo netekimo nustatymas – skirtingos procedūros. Jas nustatyta tvarka atlieka skirtingos institucijos. Be to, profesinės ligos nustatymas savaime nereiškia, kad VMSEK asmeniui nustatys invalidumą arba darbingumo netekimą. Dažnai asmenys, kuriems yra nustatyta profesinė liga, darbingumo nepraranda, o į VMSEK kreipiasi praėjus tam tikram laikui po profesinės ligos nustatymo. Kol VMSEK priims sprendimą, apdrausto asmens darbingumas gali keistis (mažėti arba didėti), todėl tam tikru momentu nustatyto darbingumo netekimo negalima taikyti atgal.

1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punktas neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).

2. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Įstatymas įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d.

3. Vyriausybė 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatus.

4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Priešingu atveju nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams ir galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.

5. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių ne dėl Nuostatų viso 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos), o tik dėl to, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) neprieštaravo tuo aspektu, kad, kaip mano pareiškėjas, teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsiradimas Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) susietas su tokiu teisiniu faktu (VMSEK darbingumo netekimo nustatymu), kuris nesutampa su teisiniu faktu (susirgimu profesine liga), su kuriuo šios teisės atsiradimas susietas Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos). Taigi pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo:

1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; kad Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų.

2. Konstitucijos 52 straipsnį, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti inter alia invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais, aiškinant kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybė inter alia rūpinasi žmonių sveikata, ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, konstatuotina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teikti atitinkamą socialinę paramą. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos.

Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir teisėkūros subjektai, leidžiantys poįstatyminius teisės aktus; pažymėtina, kad ši diskrecija turi būti pagrįsta įstatymuose įtvirtintais atitinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji negali paneigti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo. Reguliuojant socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principų, kiekvieno asmens teisės į tinkamą teisinį procesą. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis.

3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.

4. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje. Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).

2. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ne vien lingvistiškai, pažodžiui, bet ir sistemiškai – atsižvelgiant į kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nustatytą teisinį reguliavimą.

3. Vadinasi, kad apdraustas asmuo įgytų teisę į Įstatyme numatytą netekto darbingumo periodinę kompensaciją, jis turi atitikti šias Įstatyme nustatytas sąlygas: 1) jis turi sirgti profesine liga arba būti patyręs nelaimingą atsitikimą darbe, t. y. turi būti įvykęs draudiminis įvykis; 2) jis turi būti netekęs 30 ir daugiau procentų darbingumo. Jeigu nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu apdraustas asmuo neatitinka kurios nors iš šių sąlygų, jis pagal Įstatymą neturi teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją – tokiam asmeniui įstatymų (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo) nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti mokamos kitos socialinio draudimo išmokos.

Taigi pagal Įstatymą nei vien nustatytas asmens susirgimas profesine liga ar nelaimingas atsitikimas darbe, nei vien nustatytas 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimas nėra pakankama sąlyga apdraustajam įgyti teisę į netekto darbingumo periodinę kompensaciją.

4. Jeigu Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas vien lingvistiškai, pažodžiui, būtų galima teigti, esą apdraustojo teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsiradimas susietas vien su asmens susirgimu profesine liga ar nelaimingu atsitikimu darbe ir nepriklauso nuo jokių kitų Įstatyme nustatytų sąlygų. Toks aiškinimas būtų nepagrįstas. Tai, kad minėtoje Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatoje minima tik viena iš Įstatyme nustatytų netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų – profesinė liga, nepaneigia to, kad netekto darbingumo periodinė kompensacija turi būti mokama tik esant ir antrajai Įstatyme numatytai sąlygai – apdraustajam netekus 30 ir daugiau procentų darbingumo.

5. Pažymėtina, kad nustatyti konkrečią dieną, laikytiną diena, kai apdraustasis susirgo profesine liga, gali tik medikai (ir kiti specialistai), diagnozuojantys ligą ir nustatantys priežastinį ryšį tarp vieno ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių ir apdrausto asmens sveikatos sutrikimo; šios dienos nustatymas negali būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad būtų paneigta galimybė apdrausto asmens susirgimo profesine liga dieną kiekvienu individualiu atveju nustatyti atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės aplinkybes. Gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą (komisijos), turi pareigą apdraustojo susirgimo profesine liga dieną nustatyti atsižvelgę į visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Nustatyti, kuri diena laikytina diena, kai apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, taip pat gali tik medikai (ir kiti specialistai), priimantys atitinkamą sprendimą; šios dienos nustatymas taip pat negali būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad būtų paneigta galimybė dieną, kurią apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, kiekvienu individualiu atveju nustatyti atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės aplinkybes. VMSEK turi pareigą apdraustojo 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimo laiką nustatyti atsižvelgusi į visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Pabrėžtina, jog negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nustatytoji apdrausto asmens susirgimo profesine liga diena ar 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimo diena būtų padaryta priklausoma nuo to, kada priimami atitinkami sprendimai, o ne nuo to, kada apdraustasis iš tikrųjų susirgo profesine liga ar iš tikrųjų neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo.

6. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, jos teisės negalima apriboti ar paneigti; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Paminėtina, kad Įstatymo 35 straipsnyje buvo nustatyta, jog ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi apdraustasis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti teisme bet kurį institucijos ar pareigūno sprendimą dėl šio įstatymo ar jį detalizuojančių arba konkretinančių poįstatyminių teisės aktų taikymo, taigi ir sprendimus dėl susirgimo profesine liga (įskaitant sprendimus dėl susirgimo profesine liga dienos nustatymo) bei sprendimus dėl darbingumo netekimo nustatymo (įskaitant sprendimus dėl netekto darbingumo išreiškimo procentais).

7. Minėta, kad Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatyta, jog „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“. Konstatuotina, kad Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) formuluotė „VMSEK darbingumo netekimo nustatymo diena“ aiškintina kaip reiškianti tą dieną, kurią VMSEK, atsižvelgusi į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nustato kaip dieną, kai apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, ir negali būti aiškinama kaip reiškianti tą dieną, kai VMSEK priima atitinkamą sprendimą, nebent šios dvi datos sutaptų.

8. Sprendžiant, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga), pažymėtina, kad minėtoje Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatoje minima viena iš Įstatyme nustatytų netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų – profesinė liga, tuo tarpu Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) minima kita Įstatyme nustatyta netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlyga – 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimas.

Konstatuotina, kad nors nė vienoje iš minėtų nuostatų neminimos abi Įstatyme nustatytos netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygos, kita vertus, nė viena iš šių nuostatų nepaneigia kitos, toje nuostatoje neminimos netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygos.

Vadinasi, Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ nekonkuruoja su minėta Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).

1. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2001 m. liepos 5 d. redakcija) buvo nustatyta: „Draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo) dienos.“

2. Minėta, kad pagal Įstatymą viena iš netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų yra apdrausto asmens profesinė liga. Konstatuotina, kad Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) formuluotė „profesinės ligos nustatymas“ aiškintina kaip reiškianti tą dieną, kai Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme numatytos darbo medicinos įstaigos (komisijos, gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą), atsižvelgusios į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nustato kaip asmens susirgimo profesine liga dieną, ir negali būti aiškinama kaip reiškianti tą dieną, kai Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme numatytos darbo medicinos įstaigos (komisijos, gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą) priima atitinkamą sprendimą, nebent šios dvi datos sutaptų.

Tad konstatuotina, kad Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatos „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> profesinės ligos nustatymo) dienos“ teisinis turinys iš esmės tapatus Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatos „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ teisiniam turiniui (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).

3. Konstatavus, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga), konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> profesinės ligos nustatymo) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas