Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 "Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo" 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 9 straipsnio 2 ir 4 dalims (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 10 straipsnio 1 daliai (1998 m. birželio 9 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims (2000 m. kovo 16 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims (1999 m. kovo 23 d. redakcija)

1. 1998 m. birželio 9 d. priimto Telekomunikacijų įstatymo (įsigaliojusio nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d.) 1 straipsnyje buvo apibrėžtos telekomunikacijų veiklos sritys, kurias reglamentuoja šis įstatymas. Tai – santykių tarp telekomunikacijų operatorių ir jų paslaugų vartotojų reguliavimas, radijo ryšio valdymo, naudojimo kontrolė, efektyvaus radijo dažnių panaudojimo užtikrinimas bei sąlygų konkurencijai telekomunikacijų srityje plėtoti nustatymas. Telekomunikacijų įstatyme nustatyta, kokia veikla telekomunikacijų srityje yra licencijuojama, o kokia nelicencijuojama. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad telekomunikacijas Lietuvos Respublikos vardu reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Telekomunikacijų įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje telekomunikacijų paslaugos yra apibrėžtos kaip paslaugos, kurios yra visiškai ar iš dalies susijusios su signalų perdavimu, komutavimu bei radijo ir televizijos programų siuntimu telekomunikacijų tinklais. Pagal Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 9 straipsnio 4 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda licencijas teikti telekomunikacijų paslaugas. Radijo, televizijos programų siuntimas yra viena iš telekomunikacijų paslaugų, tai yra licencijuojama veikla, tad licenciją šiai veiklai Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda tik konkurso būdu.

Pareiškėjo nuomone, Telekomunikacijų įstatyme yra įtvirtintos šios svarbiausios telekomunikacijų paslaugas teikiančių įmonių licencijavimo nuostatos: radijo programų siuntimo paslaugų teikimas yra licencijuojamas; licenciją teikti radijo programų siuntimo paslaugas gali išduoti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; licencija teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas gali būti išduodama tik konkurso būdu.

2. Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarime nurodyta, kad jį priimdama Vyriausybė vadovavosi Telekomunikacijų įstatymo 4, 8, 9, 10 straipsniais ir Įmonių įstatymo 13 straipsniu.

Minėtu nutarimu Vyriausybė patvirtino Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygas ir taisykles (1.2 punktas), kurių privalo laikytis visi Lietuvos ūkio subjektai, ketinantys plėtoti/teikti telekomunikacijų paslaugas.

Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai buvo pavesta per 6 mėnesius nuo šio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo išduoti ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas įmonėms, kurios yra pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai ir kurios, turėdamos nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, iki šio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Pareiškėjo nuomone, šio punkto nuostata buvo pažeistas Telekomunikacijų įstatymas, nes Vyriausybė Susisiekimo ministerijai teisę išduoti atskiroms įmonėms ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas suteikė neturėdama įstatymo nustatyto pagrindo. Šitaip Vyriausybė viršijo Telekomunikacijų įstatymu jai nustatytą teisę išduoti minėtas licencijas.

3. Pareiškėjas teigia, kad 1998 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui Lietuvos ūkio subjektai negalėjo plėtoti telekomunikacijų veiklos, nes nebuvo patvirtintų telekomunikacijų veiklos sąlygų ir taisyklių, todėl tokiai veiklai licencijų nebuvo galima išduoti.

Pareiškėjo nuomone, įmonė, norėdama verstis licencijuojama komercine-ūkine veikla, pagal Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalis privalėjo gauti tokiai veiklai licenciją, o jeigu jos neturėjo ar negavo, verstis šia licencijuojama komercine-ūkine veikla negalėjo.

Sąlygos ir tvarka, pagal kurias Lietuvos ūkio subjektai galėjo plėtoti telekomunikacijų paslaugas, buvo nustatytos tik Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimu.

Pareiškėjas teigia, kad minėto nutarimo 4 punkto nuostatoje yra išskiriamos įmonės, radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas teikusios iki šio nutarimo paskelbimo. Tačiau, pareiškėjo manymu, tokia veikla buvo licencijuojama jau nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., t. y. įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui, tad įmonės, neturinčios licencijos, neturėjo teisės teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugų, o jei tokias paslaugas teikė neturėdamos licencijos, jų veikla prieštaravo Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims. Vyriausybės nutarimu ne tik vertimasis telekomunikacijų veikla neturint licencijos padarytas nepersekiotina ir nebaustina veika, bet ir įmonėms, kurios vertėsi šia veikla, sudaryta išskirtinė, privilegijuota padėtis, nes joms per 6 mėnesius nuo Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo ne konkurso būdu galėjo būti išduotos licencijos verstis ta licencijuojama veikla, kuria jos iki tol vertėsi, nors neturėjo tam teisės. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatą minėtoms įmonėms licencijos ne pratęsiamos, ne perregistruojamos, bet išduodamos iš naujo.

4. Pareiškėjo teigimu, tos įmonės, kurios vykdė Įmonių įstatymo 13 straipsnio ir Telekomunikacijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir neturėdamos licencijų nesivertė telekomunikacijų veikla, po Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo atsidūrė blogesnėje padėtyje nei tos, kurios galbūt pažeisdamos minėtus įstatymus teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, nes įmonių, kurios neturėdamos licencijos teikė šias paslaugas, neteisėta veikla Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktu buvo pripažinta ir joms buvo sudaryta privilegijuota padėtis – joms per 6 mėnesius nuo Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo ne konkurso būdu galėjo būti išduotos licencijos teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas; tuo tarpu visos kitos įmonės, norėdamos gauti tokią licenciją, privalėjo dalyvauti konkurse ir jame laimėti.

Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatoje nustatyta dar viena išskirtinė sąlyga: įmonės, norinčios ne konkurso būdu gauti licenciją teikti telekomunikacijų paslaugas, turėjo iki minėto Vyriausybės nutarimo paskelbimo pateikti Susisiekimo ministerijai prašymus išduoti tokias licencijas. Ši sąlyga atsirado tik Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarime, anksčiau ji nebuvo paskelbta. Pareiškėjo manymu, šitaip buvo dar labiau susiaurinta galimybė kitoms įmonėms pasinaudoti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktu; minėta išlyga sudarė prielaidas nesąžiningai konkurencijai; tokiu Vyriausybės teisės aktu nustatytu teisiniu reguliavimu diskriminuojami atskiri ūkio subjektai, telekomunikacijų paslaugų teikimo rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams sukuriami konkurencijos sąlygų skirtumai.

Todėl, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostata neatitiko Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, pagal kurias valstybės valdymo institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, joms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

5. Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybės nutarimai negali prieštarauti įstatymams, jie negali daryti papildomų išlygų, nustatinėti papildomų sąlygų, keisti tų sąlygų, kurios nustatytos įstatymuose. Priešingu atveju, teigia pareiškėjas, yra pažeidžiami Konstitucijos preambulėje įtvirtinti teisingos visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo principai.

Įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis). Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktu buvo pripažinta, kad įmonės, kurios vertėsi licencijuojama veikla neturėdamos licencijos, „elgėsi teisingai“, joms buvo nustatytos konkurencinės privilegijos.

1. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimas, kuriuo buvo patvirtinti licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašas ir Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygos ir taisyklės, buvo priimtas vadovaujantis Telekomunikacijų įstatymo 4, 8, 9, 10 straipsniais ir Įmonių įstatymo 13 straipsniu.

2. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas tik „bendriausias“ sąžiningos konkurencijos principas, tačiau sąžiningos konkurencijos sąvokos turinys neatskleistas; „sąžiningos konkurencijos“ sąvokos turinį atskleidžia Konkurencijos įstatymo normos. I. Laurinavičienės, M. Žilinsko ir V. Kvietkaus nuomone, Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimas nebuvo taikomas kuriam nors vienam ūkio subjektui, jis nesuteikė monopolinių, išskirtinių teisių atskiram ūkio subjektui ir nepakeitė konkurencinės aplinkos telekomunikacijų rinkoje. Todėl minėto Vyriausybės nutarimo 4 punktas neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

3. Radijo, televizijos programų siuntimas kaip atskira telekomunikacijų veiklos rūšis pirmą kartą buvo išskirta tik Telekomunikacijų įstatyme, įsigaliojusiame 1998 m. rugpjūčio 1 d. I. Laurinavičienės, M. Žilinsko ir V. Kvietkaus teigimu, įmonės ir iki tol vykdė analogišką telekomunikacijų veiklą, turėdamos teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus eksploatuoti radijo stotis arba licencijas steigti ir eksploatuoti radijo siųstuvus viešosios informacijos rengėjų programoms transliuoti, naudojant paskirtus radijo dažnius. Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad įmonės minėtą veiklą vykdė teisėtai, 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktu Susisiekimo ministerijai pavedė per 6 mėnesius nuo šio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo ne konkurso būdu išduoti licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas tik toms įmonėms, kurios yra pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai ir kurios, turėdamos nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, iki šio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas. Suinteresuoto asmens atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad panašiai buvo išspręstas klausimas dėl įmonių, iki Vyriausybės 1995 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1400 „Dėl Pašto ir telekomunikacijų veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ įsigaliojimo vykdžiusių pašto ir telekomunikacijų veiklą ir turėjusių atitinkamus leidimus, taip pat į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį radijo, televizijos stočių, kabelinės televizijos ir radijo stočių, užregistruotų iki Radijo ir televizijos komisijos darbo pradžios, veiklai išduoti leidimai prilyginti licencijoms. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, jeigu Vyriausybė nebūtų nustačiusi to teisinio reguliavimo, kuris buvo nustatytas Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte, tai įmonės, teikusios atitinkamas telekomunikacijų paslaugas, būtų priverstos nutraukti veiklą ir dalyvauti konkursuose gauti radijo dažnius, kuriuos iki tol jau naudojo; taip šios įmonės būtų patyrusios neigiamų padarinių. I. Laurinavičienės, M. Žilinsko ir V. Kvietkaus nuomone, Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktas neprieštaravo Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui, 9 straipsnio 2 ir 4 dalims, 10 straipsnio 1 daliai.

4. Pagal Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalis įmonės gali verstis licencijuojama komercine-ūkine veikla tik turėdamos licenciją. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktas nepakeitė įstatymų nustatyto reikalavimo turėti veiklos licencijas, todėl jis neprieštaravo Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims.

5. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktas neturėjo įtakos naujų radijo dažnių skyrimui, nes radijo dažniai tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka jau buvo paskirstyti įmonėms telekomunikacijų veiklai vykdyti. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, minėtas punktas neprieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 daliai.

6. I. Laurinavičienės, M. Žilinsko ir V. Kvietkaus nuomone, Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punktas visiems ūkio subjektams turėjo būti taikomas vienodai, todėl jis neprieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui, 9 straipsnio 2 ir 4 dalims, 10 straipsnio 1 daliai, Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims.

2. Vyriausybė 2000 m. spalio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“. Minėtas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2000 m. spalio 21 d.

3. Pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

4. Pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatos atitiktį Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui, 9 straipsnio 2 ir 4 dalims, 10 straipsnio 1 daliai.

5. Pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatos atitiktį Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims.

6. Pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkto nuostatos atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims.

7. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punkto atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, konstituciniam teisinės valstybės principui, Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 9 straipsnio 2 ir 4 dalims (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 10 straipsnio 1 daliai (1998 m. birželio 9 d. redakcija), Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims (2000 m. kovo 16 d. redakcija), Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims (1999 m. kovo 23 d. redakcija).

1. Telekomunikacijų teisė Lietuvoje iš esmės imta formuoti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti nacionalinę teisės sistemą. Visą šį laiką telekomunikacijų santykių raida buvo itin sparti, jie kokybiškai kito, telekomunikacijų versle ir teisės aktuose buvo formuluojamos naujos, iki tol nevartotos sąvokos, todėl labai dinamiška buvo ir telekomunikacijų teisė – nauja teisės sritis.

Daug kartų buvo keičiamas ir santykių, susijusių su leidimų (licencijų) įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, išdavimu įmonėms, teisinis reguliavimas.

2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisės aktuose, galiojusiuose iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, buvo numatyta, jog įmonė, norinti teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, privalėjo gauti atitinkamą leidimą arba licenciją. Pabrėžtina, kad „leidimo“ ir „licencijos“ sąvokos teisės aktuose dažnai buvo vartojamos kaip sinonimai arba kaip viena kitą pakeičiančios, nes „leidimo“ sąvoka plačiąja prasme apima ir „licencijos“ sąvoką, o „licencijos“ sąvoka reiškia ir leidimą (paprastai tokį leidimą verstis tam tikra ūkine veikla, kai ši veikla yra saistoma tam tikrų sąlygų ir prižiūrima valstybės ar savivaldybių institucijų; jeigu minėtų sąlygų yra nesilaikoma, leidimas verstis atitinkama ūkine veikla gali būti teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka panaikintas).

3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose numatyti leidimai įmonėms įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis tam tikrą laiką reiškė ir įmonių – šių leidimų turėtojų teisę transliuoti (retransliuoti) radijo, televizijos laidas, ir jų teisę teikti siuntimo paslaugas.

4. Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad licenciją teikti siuntimo paslaugas išduoda Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tuo tarpu transliuotojas, kuris naudojasi trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis, privalėjo turėti Radijo ir televizijos komisijos išduotą licenciją, kurios sąlygos turi būti suderintos su siuntimo paslaugas teikiančiu telekomunikacijų operatoriumi (10 straipsnio 2 dalis), o transliuotojas, kuris gavo Radijo ir televizijos komisijos licenciją su teise steigti ir eksploatuoti savo telekomunikacijų tinklus, privalėjo gauti Ryšių reguliavimo tarnybos leidimus steigti ir eksploatuoti telekomunikacijų tinklus (leidimų sąlygos turėjo atitikti Radijo ir televizijos komisijos organizuotiems konkursams Ryšių reguliavimo tarnybos pateiktas telekomunikacijų tinklų pagrindines veiklos sąlygas) (10 straipsnio 3 dalis).

Telekomunikacijų įstatyme (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nebuvo normų, nustatančių, kad pagal įstatymus ir kitus teisės aktus įmonėms anksčiau išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, šių leidimų išdavimo metu reiškę ir šių įmonių teisę teikti siuntimo paslaugas, kurių galiojimo laikas įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nepasibaigė, yra panaikinami ar turi būti pakeisti. Tad minėtame Telekomunikacijų įstatyme (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškė, kad šio įstatymo įsigaliojimo metu galioję pagal įstatymus ir kitus teisės aktus įmonėms anksčiau išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, šių leidimų išdavimo metu reiškę ir šių įmonių teisę teikti siuntimo paslaugas, liko galioti ir galiojo tol, kol nesibaigė jų galiojimo laikas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nuostatos dėl licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo buvo orientuotos į ateitį. Minėto įstatymo nuostatomis buvo reguliuojama, kaip (kokiais pagrindais ir tvarka) išduodamos naujos licencijos teikti siuntimo paslaugas toms įmonėms, kurios įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui (1998 m. birželio 9 d. redakcija) norėjo teikti šias siuntimo paslaugas ir iki Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) įsigaliojimo neturėjo leidimų įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, šių leidimų išdavimo metu reiškusius ir įmonių – šių leidimų turėtojų teisę teikti siuntimo paslaugas. Tad Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nuostatos dėl licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo pagrindų ir tvarkos nebuvo skirtos įmonėms, kurios minėto įstatymo įsigaliojimo metu turėjo galiojančius nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, šių leidimų išdavimo metu reiškusius ir teisę teikti siuntimo paslaugas.

Taigi Telekomunikacijų įstatyme (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtos įmonių įgytos teisės leidimuose nurodytą laiką teikti siuntimo paslaugas – šios teisės išliko.

5. Minėta, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (1998 m. birželio 9 d. redakcija) licenciją teikti siuntimo paslaugas išduoda Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnį (1998 m. birželio 9 d. redakcija) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija „šio įstatymo nustatytais atvejais išduoda licencijas steigti ir eksploatuoti telekomunikacijų tinklus, išskyrus tuos, kurie steigiami ir eksploatuojami pagal Radijo ir televizijos komisijos transliuotojams išduotas licencijas“ (4 punktas), taip pat „šio įstatymo nustatytais atvejais išduoda licencijas teikti telekomunikacijų paslaugas, išskyrus paslaugas, kurios teikiamos gavus Radijo ir televizijos komisijos transliuotojams išduotas licencijas“ (5 punktas). Pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygas ir taisykles minėta Vyriausybės įgaliota institucija yra Susisiekimo ministerija.

6. Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punktu Susisiekimo ministerijai buvo pavesta per 6 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo išduoti ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas įmonėms, kurios yra pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai ir kurios, turėdamos nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, iki šio nutarimo įsigaliojimo teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Taigi Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte buvo įtvirtintos šios nuostatos:

7. Taigi Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte buvo nustatyta ne naujų licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo įmonėms pagrindai ir tvarka, bet Susisiekimo ministerijos pareiga įmonėms, iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo turėjusioms nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis ir teikusioms radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, kurios iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo pateikė atitinkamus prašymus, išduoti licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Konstatuotina, jog pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visos įmonės, kurios turėjo pagal įstatymus ir kitus teisės aktus anksčiau išduotus ir Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo metu dar galiojusius leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas ir iki šio nutarimo įsigaliojimo jau buvo pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai išduoti ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, buvo traktuojamos vienodai.

1. Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2000 m. kovo 16 d. redakcija) buvo nustatyta:

2. Minėta, kad teisės aktuose, galiojusiuose iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, buvo numatyta, jog norėdama teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas įmonė privalėjo turėti atitinkamą leidimą arba licenciją, kad sąvokos „leidimas“ ir „licencija“ teisės aktuose buvo vartojamos kaip sinonimai arba kaip viena kitą pakeičiančios ir kad „leidimo“ sąvoka plačiąja prasme apima ir „licencijos“ sąvoką, o „licencijos“ sąvoka taip pat reiškia leidimą.

Taip pat minėta, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte buvo nustatyta ne naujų licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo įmonėms pagrindai ir tvarka, bet Susisiekimo ministerijos pareiga įmonėms, iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo turėjusioms nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis ir teikusioms radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, kurios iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo pateikė atitinkamus prašymus, išduoti licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

3. Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų tokiai teisinei situacijai, kai tam tikros įmonės galėjo verstis licencijuojama ūkine veikla – siuntimo paslaugų teikimu neturėdamos atitinkamos licencijos, išduotos teisės aktų nustatyta tvarka. Minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigiama ir įstatymo nustatyta licencijos samprata.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas neprieštaravo Įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims (2000 m. kovo 16 d. redakcija).

1. Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) 4 straipsnyje buvo inter alia nustatyta:

2. Minėta, kad Telekomunikacijų įstatymo (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nuostatos dėl licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo pagrindų ir tvarkos nebuvo skirtos įmonėms, kurios šio įstatymo įsigaliojimo metu turėjo galiojančius nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, šių leidimų išdavimo metu reiškusius teisę teikti siuntimo paslaugas.

Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte buvo nustatyta ne naujų licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo įmonėms pagrindai ir tvarka, bet Susisiekimo ministerijos pareiga įmonėms, iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo turėjusioms nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis ir teikusioms radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, kurios iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo pateikė atitinkamus prašymus, išduoti licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Tad ginčijamo Vyriausybės nutarimo 4 punktas buvo skirtas tik toms įmonėms, kurios turėjo pagal įstatymus ir kitus teisės aktus anksčiau išduotus ir Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo metu dar galiojusius leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas ir iki šio nutarimo įsigaliojimo jau buvo pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai išduoti ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Taigi Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte nebuvo nuostatų, konkuruojančių su Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 9 straipsnio 2 ir 4 dalių (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 10 straipsnio 1 dalies (1998 m. birželio 9 d. redakcija) nuostatomis.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas neprieštaravo Telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 9 straipsnio 2 ir 4 dalims (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 10 straipsnio 1 daliai (1998 m. birželio 9 d. redakcija).

1. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse (1999 m. kovo 23 d. redakcija) nustatyta:

3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte buvo nustatyta ne naujų licencijų teikti siuntimo paslaugas išdavimo įmonėms pagrindai ir tvarka, bet Susisiekimo ministerijos pareiga įmonėms, iki Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo turėjusioms nustatytąja tvarka išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis ir teikusioms radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, kurios iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo pateikė atitinkamus prašymus, išduoti licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visos įmonės, kurios turėjo pagal įstatymus ir kitus teisės aktus anksčiau išduotus ir Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo įsigaliojimo metu dar galiojusius leidimus įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, teikė radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas ir iki šio nutarimo įsigaliojimo jau buvo pateikusios prašymus Susisiekimo ministerijai išduoti ne konkurso būdu licencijas teikti radijo, televizijos programų siuntimo paslaugas, buvo traktuojamos vienodai.

Taigi minėto Vyriausybės nutarimo 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu atskiroms įmonėms ar jų grupėms nebuvo nustatyta privilegijų, dėl kurių atsirado ar galėjo atsirasti skirtingos konkurencijos sąlygos.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas neprieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims (1999 m. kovo 23 d. redakcija).

1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punkto atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu atskiroms įmonėms ar jų grupėms nebuvo nustatyta privilegijų, dėl kurių atsirado ar galėjo atsirasti skirtingos konkurencijos sąlygos, ir kad minėto Vyriausybės nutarimo 4 punktas neprieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims (1999 m. kovo 23 d. redakcija).

3. Tai konstatavus, kartu konstatuotina, kad Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1236 „Dėl licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas