Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 60-2138; toliau – ir Įstatymas) 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

2. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai.

3. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

4. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. sausio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai.

5. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. sausio 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

6. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. sausio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai.

7. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

8. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

9. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

11. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

12. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. kovo 30 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

13. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo bylą. Teismas 2004 m. liepos 19 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, padarytu 2003 m. balandžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1486 (Žin., 2003, Nr. 38-1701)) neprieštarauja Konstitucijos 18 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

17. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. prašymus ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams, grindžia šiais argumentais.

Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad, esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: oficialus perspėjimas, teismo įpareigojimai. Ginčijamame Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pasak pareiškėjo, minėtos Įstatymo nuostatos gali būti taikomos asmenims, įstatymo nustatyta tvarka nepripažintiems kaltais ir tik įtariamiems ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais palaikymu. Pareiškėjui kilo abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, kuriame nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti teismo įpareigojimai nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis, nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, nesilankyti nurodytose vietose, pareiškėjo nuomone, varžo Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises ir laisves.

2. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. prašymą, pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 6 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai bei 30 straipsnio 1 daliai, ir pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 7 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai, grindžia šiais argumentais.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tuo tarpu Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nenustatyta galimybė asmeniui apskųsti policijos pareigūno nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo.

Pagal Įstatymo 5 straipsnį įgaliotas policijos pareigūnas oficialiu perspėjimu iš asmens raštu pareikalauja būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindina su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Pasak pareiškėjų, kartu tokiu pareigūno reikalavimu yra konstatuojami ir vertinami asmens, kuriam reiškiamas oficialus perspėjimas, atlikti veiksmai ir elgesys; paprastai oficialiame perspėjime policijos pareigūnas rašo, kad tokio asmens veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, ir vertina juos kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui.

Pareiškėjai teigia, kad pareigūnas, turėdamas oficialius įgaliojimus ir veikdamas įstatymo vardu, raštišku reikalavimu parodo asmens, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, veiksmų priešingumą teisei bei pavojingumą visuomenei. Tokie veiksmai kaip žmonių teisių ir laisvių varžymas, įstatymų pažeidinėjimas, teisės pažeidimų darymas, ryšių su organizuotomis grupuotėmis ir nusikalstamais susivienijimais palaikymas, pavojaus visuomenės ir asmens saugumui kėlimas demokratinėje visuomenėje yra neigiamai vertinami ir smerkiami. Oficialiu perspėjimu siekiama, kad pats asmuo savikritiškai įvertintų savo veiksmus ir jų atsisakytų, pradėtų laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Asmens garbė ir orumas yra konstitucinės žmogaus teisės. Pagal Konstitucijos 21 ir 22 straipsnius žmogaus garbę ir orumą saugo įstatymas ir teismas. Pasak pareiškėjų, asmuo, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, manydamas, kad toks policijos pareigūno veiksmas buvo atliktas neteisėtai ir nepagrįstai ir kad šitaip yra pasikėsinta į jo garbę ir orumą, neturi galimybės pasinaudoti teismine gynyba, nes tokios jo teisės nenumato Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis. Pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai.

3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. prašymą ir pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsniui, grindžia šiais argumentais.

Įstatymo 8 straipsnyje numatyti teismo įpareigojimai pagal skiriamų apribojimų pobūdį yra analogiški kardomosioms priemonėms – namų areštui ir rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 132 bei 136 straipsniuose, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 48 straipsnyje numatytai bausmei – laisvės apribojimui, skiriamoms nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, o bausmė – laisvės apribojimas, numatyta BK, skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. BK 249 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje arba tokio susivienijimo organizavimą ar vadovavimą jam.

Tuo tarpu pagal Įstatymo 4 straipsnį teismo įpareigojimai skiriami asmeniui, kuris nėra padaręs nusikalstamos veikos, bet yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, yra skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta (įrodyta). Dėl to pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsniui.

4. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, grindžia šiais argumentais.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis leidžia daryti išvadą, kad teismo įpareigojimai skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad tas asmuo gali daryti sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nenustatyta (neįrodyta). Remiantis Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniais, žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams; Įstatymo 8 straipsnyje išvardyti teismo įpareigojimai asmeniui yra analogiški asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, skiriamoms kardomosioms priemonėms, kurios numatytos ir BK bei BPK. Pareiškėjo nuomone, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

5. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 30 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais.

Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjo nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nenustatyta. Pareiškėjas abejoja šio įstatymo 3 ir 4 straipsnių atitiktimi Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

6. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais.

Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjo nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta (įrodyta). Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 8 straipsnyje išvardyti įpareigojimai asmeniui yra analogiški asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, skiriamoms kardomosioms priemonėms, kurios numatytos BK bei BPK. Pareiškėjas abejoja Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

7. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2004 m. liepos 19 d. prašymą, pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. spalio 6 d. prašymą ir pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžia šiais argumentais.

Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves galima varžyti tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pareiškėjų nuomone, iš Įstatymo 4 straipsnio darytina išvada, kad teismo įpareigojimai yra skiriami asmeniui, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o tik yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkias nusikalstamas veikas, t. y. teisių suvaržymai, atitinkantys kriminalinę bausmę, skiriami asmeniui, kurio kaltė padarius nusikalstamą veiką nėra nustatyta. Įstatymo 8 straipsnyje išvardyti įpareigojimai asmeniui yra analogiški kardomosioms priemonėms, kurios yra numatytos BK bei BPK. Pareiškėjai abejoja Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių atitiktimi Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas M. Girdauskas paaiškinimuose dėl Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies atitikties Konstitucijai pateikė tokius argumentus.

Įstatymo 6 straipsnis nedraudžia apskųsti teismui nutarimo dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, tokiais atvejais turi būti vadovaujamasi bendrosiomis įstatymų nuostatomis, leidžiančiomis apskųsti tokį nutarimą teismui; priešingas aiškinimas neatitiktų teisės kreiptis į teismą konstitucinės sampratos.

M. Girdausko teigimu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, nutarimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui gali būti apskųstas teismui. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Oficialų perspėjimą skiria policijos pareigūnai, kurie turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Todėl policijos įstaiga (pareigūnas) veikia kaip valstybinio administravimo subjektas, kurio nutarimas skirti oficialų perspėjimą yra individualus teisės aktas. Tokio nutarimo atžvilgiu taikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis, taigi asmuo turi teisę skundą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui paduoti tiesiogiai administraciniam teismui. Toks skundas taip pat galėtų būti paduodamas apskrities arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2, 5 ir 9 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 7 ir 8 dalys, 22 straipsnio 4 dalis), o jų sprendimai taip pat galėtų būti skundžiami administraciniam teismui. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, policijos pareigūno veiksmus taip pat galima apskųsti Policijos generaliniam komisarui, o jo sprendimą – Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir po to – administraciniam teismui arba tiesiogiai administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 15, 18, 19 straipsniai, 22 straipsnio 4 dalis, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

Remdamasis šiais argumentais M. Girdauskas teigia, kad Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai.

2. Suinteresuoto asmens atstovai M. Girdauskas ir G. Ivoška paaiškinimuose dėl Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai pateikė tokius argumentus.

Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nepaneigia galimybės įstatymais nustatyti jų apribojimus. Šio Konstitucijos straipsnio nuostatos reiškia, kad nors žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas teises ir laisves, vis dėlto kituose Konstitucijos straipsniuose (pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, 32 straipsnio 2 dalyje) yra numatyta galimybė žmogaus teises ir laisves riboti. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad užtikrinti žmogaus ir visuomenės saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Vykdydamos šį uždavinį, valdžios įstaigos turi turėti teisę imtis prevencinių priemonių, kad būtų apribotos asmenų teisės. Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytu oficialiu perspėjimu asmuo yra tik informuojamas, kad Įstatymo nustatyta tvarka jam gali būti skiriami teismo įpareigojimai, todėl savaime šis perspėjimas nevaržo žmogaus teisių. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjų teiginys, kad Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, nėra pagrįstas, nes asmens kaltumo įrodymas ir pripažinimas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pagrindas skirti bausmę, o ne prevencines poveikio priemones. Nekaltumo prezumpcija taip pat nepaneigia galimybės remiantis konstitucinėmis nuostatomis apriboti tam tikras Konstitucijoje įtvirtintas asmenų teises. M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, taikant ginčijamuose Įstatymo straipsniuose nustatytas prevencines priemones nėra sprendžiama, ar padarytas nusikaltimas. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, užsienio valstybių įstatymai taip pat numato galimybę taikyti asmenims prevencines priemones, kad būtų užkirstas kelias jiems daryti nusikaltimus.

M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas prevencinių poveikio priemonių taikymą, išaiškino, kad prevencinės poveikio priemonės neprilygintinos baudžiamosioms sankcijoms, nes jų paskirtis – užkirsti kelią nusikaltimams. Skiriant prevencines poveikio priemones nėra sprendžiamas asmeniui pateikto baudžiamojo kaltinimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų prasme klausimas, t. y. nėra įgyvendinamas teisingumas. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, prevencinių priemonių, numatytų Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniuose, taikymas nereiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu, ir savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos.

Suinteresuoto asmens atstovai savo paaiškinimuose nurodė, kad Konstitucijos nuostatoms dėl privataus gyvenimo neliečiamybės, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą ginčijami Įstatymo straipsniai neprieštarauja, nes savaime nenumato informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo. Policijos atliekamą informacijos apie įpareigojimų vykdymą rinkimą šių konstitucinių normų atžvilgiu legitimuoja tai, kad įpareigojimus pagal įstatymą motyvuotai skiria teismas. Šią teisę galima riboti, kai tai numatyta įstatymu ir demokratinėje visuomenėje būtina siekiant nacionalinio saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės, taip pat siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, garantuoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Remdamiesi šiais argumentais, M. Girdauskas ir G. Ivoška teigia, jog Įstatymo 3, 4, 6 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

1. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d.

2. Seimas 2001 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2001 m. liepos 11 d.

3. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta:

4. Seimas 2003 m. balandžio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) – jame po žodžio „sunkius“ įrašyti žodžiai „ar labai sunkius“, ir Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis išdėstytas taip: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu.

Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, ir Baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. Taigi Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.

5. Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 6 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 22 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 7 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 30 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 ir 4 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams.

Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas 2004 m. liepos 19 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu, padarytu 2003 m. balandžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1486) neprieštarauja Konstitucijos 18 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31 ir 32 straipsniams.

Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2001 m. birželio 26 d. redakcija) ir 4 straipsnis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 24, 31, 32 ir 48 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

6. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti inter alia Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), kuris, kaip minėta, buvo pakeistas 2003 m. balandžio 3 d. priimto Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, atitiktį Konstitucijai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta; pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.

7. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. spalio 6 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams kilo abejonių ne dėl Įstatymo viso 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), o tik dėl šio straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijai.

8. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 28 d. nutartimi prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su joje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis, bet ir įvairiais aspektais – visos kitos Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

9. Pareiškėjai – Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 11 d., 2004 m. liepos 19 d. nutartimis, Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 30 d., 2004 m. spalio 6 d. nutartimis, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 1 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. sausio 6 d., 2003 m. sausio 7 d., 2003 m. sausio 23 d., 2003 m. rugsėjo 24 d., 2003 m. lapkričio 28 d., 2004 m. sausio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis prašo ištirti ginčijamų nuostatų atitiktį inter alia Konstitucijos 22, 31, 32 ir 48 straipsniams.

Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams kilo abejonių dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties ne visam Konstitucijos 22 straipsniui, o tik šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ne visam Konstitucijos 31 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 4 dalims, ne visam Konstitucijos 32 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims, ne visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

10. Pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs:

1. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

2. Konstitucijoje įtvirtintas neigiamas požiūris į nusikaltimus kaip į socialinį blogį atsispindi įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, inter alia tuose, kuriuose tiesiogiai vartojamos „nusikaltimo“, „nusikalstamų veiksmų“, „nusikaltėlio“ sąvokos. Antai pagal Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalį be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip inter alia įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia sulaikyti nusikaltėlį; pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija; pagal Konstitucijos 27 straipsnį žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas inter alia nusikaltimas; pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (1 dalis), asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (2 dalis), bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (3 dalis), niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (4 dalis), asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą (5 dalis); vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų pašalinimo iš pareigų (Seimo nario mandato panaikinimo) pagrindų yra „paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“.

3. Užtikrinti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikaltimų – valstybės priedermė ir vienas iš jos prioritetinių uždavinių, nes nusikaltimais ne tik yra pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, bet ir daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus. Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos.

4. Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu. Pažymėtina, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta.

5. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikaltimų keliamą grėsmę, nusikaltimų mastą, paplitimą, dinamiką, struktūrą, taip pat į įvairius kriminogeninius veiksnius, turi pareigą nustatyti priemones, kurių paskirtis – apsaugoti asmenį, visuomenę ir valstybę nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę pasirinkti įvairias nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo priemones, nustatyti jų taikymo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos.

6. Siekiant riboti nusikalstamumą bei jį mažinti taikytinos ir teisinės, ir neteisinės (organizacinės, ekonominės ir kt.) priemonės. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo teisinės priemonės skiriasi ir pagal tai, ar jomis reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi (represinės priemonės), ar siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi (prevencinės priemonės).

Nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinės priemonės apima inter alia tai, kad įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos yra nusikalstamos, ir nustatomos bausmės už jų padarymą. Šiomis priemonėmis ne tik siekiama nustatyti asmenų, kaltų padarius nusikaltimą, nubaudimo teisinius pagrindus, bet ir – grasinant bausmėmis ir nustatant nusikaltusių asmenų nubaudimo teisinius pagrindus – kiekvienas asmuo, visa visuomenė, valstybė yra saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją valstybė persekioja nusikaltimus padariusius asmenis, jų kaltumas yra įrodinėjamas įstatymo nustatyta tvarka, o už padarytus nusikaltimus jiems yra skiriamos įstatymo numatytos bausmės.

Ribojant bei mažinant nusikalstamumą turi būti taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Minėta, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi.

Pažymėtina, kad nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama bausmė, tuo tarpu prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Be to, taip galiausiai yra saugomas ir pats asmuo, kuris, sprendžiant iš teisėtai gautų duomenų, būtų linkęs nusikalsti, jeigu nuo to nebūtų prevenciškai atgrasytas. Pažymėtina ir tai, kad prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, paprastai siejasi su tam tikru žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimu, kuriuo, pabrėžtina, negali būti paneigta pati šių teisių ir laisvių esmė.

Minėti objektyvūs represinių ir prevencinių priemonių skirtumai lemia ir jų teisinio reguliavimo ypatumus.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketinama daryti.

Pažymėtina, kad daugelis ypač pavojingų nusikaltimų, kaip antai terorizmas, prekyba žmonėmis, nusikalstama prekyba ginklais ir narkotikais, pinigų plovimas, finansiniai nusikaltimai, nusikaltimai, susiję su korupcija, yra dažnai padaroma būtent organizuotų nusikalstamų grupių (susivienijimų). Jeigu nebūtų užkertamas kelias organizuotam nusikalstamumui, jeigu organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai) nebūtų persekiojamos, iškiltų grėsmė konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, Konstitucijoje įtvirtintiems visuomenės gyvenimo teisiniams pagrindams, valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, visai visuomenei.

Pažymėtina ir tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje organizuotas nusikalstamumas dažnai peržengia valstybių sienas, kelia grėsmę ir tarptautinei bendruomenei. Nepersekiojant organizuotų nusikalstamų grupių (susivienijimų) veiklos, kai ji plinta iš vienos šalies į kitą, kiltų grėsmė ir demokratinių valstybių bendruomenių, ir tarptautinės bendruomenės svarbiausioms vertybėms.

Todėl šiuolaikinės valstybės nustato ir taiko įvairias organizuoto nusikalstamumo ribojimo ir mažinimo priemones – tiek represines, tiek prevencines. Lietuva, kaip demokratinė teisinė valstybė ir tarptautinės bendruomenės narė, taip pat turi priedermę nustatyti ir taikyti tiek represines, tiek prevencines priemones, adekvačias organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei. Vertinant šias priemones apskritai pažymėtina, kad klaidinga būtų aiškinti, esą veiksmingų, o prireikus – ir gana griežtų organizuoto nusikalstamumo ribojimo ir mažinimo priemonių nustatyti ar taikyti neleidžia prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio konstitucinis pripažinimas, platus Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių katalogas, kiti konstituciniai institutai. Priešingai – valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenkanti priedermė apsaugoti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų keliamos grėsmės įpareigoja ją nustatyti ir ryžtingai taikyti veiksmingas nusikalstamumo, taigi ir organizuoto nusikalstamumo, ribojimo ir mažinimo priemones.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kai valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai. Tokia valstybė privalo sukurti ir veiksmingai taikyti nusikalstamumo, ypač organizuoto, mažinimo ir ribojimo priemonių sistemą, apimančią ir organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei adekvačias prevencines poveikio priemones. Kitaip nebūtų įgyvendinta pagal Konstituciją valstybei tenkanti pareiga užtikrinti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką.

Kita vertus, Konstitucijoje įtvirtinta siekiančios saugoti ir ginti bei sugebančios apsaugoti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų demokratinės teisinės valstybės samprata negali būti pagrindas pažeisti žmogaus teises ir laisves, suvaržyti jas labiau negu reikia visuomenei svarbiems teisėtiems tikslams pasiekti arba tokiais suvaržymais paneigti žmogaus teisių ir laisvių esmę. Todėl prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, taigi ir organizuotą nusikalstamumą, turi būti nustatomos įstatymu, kuriame turi būti numatyti šių priemonių taikymo pagrindai ir tikslai; įstatymu taip pat turi būti įtvirtinta įvairių prevencinių poveikio priemonių skyrimo ir taikymo kontrolės sistema, apimanti inter alia teisminę kontrolę bei asmens teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo.

1. Minėta, kad pareiškėjams kilo abejonių, ar ginčijami Įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18, 21 straipsniams, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24, 30 straipsniams, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas asmuo gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

2. Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos, savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; ir kt.

Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas savaime nereiškia, kad negalima riboti jų įgyvendinimo. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant, ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ne tik kuriant teisę, bet ir ją taikant. Taikant teisę inter alia būtina paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų kaip asmenų lygiateisiškumas, negalimumas dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą ir kt. Paminėtina ir tai, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos turi būti nešališkos, siekti nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimti tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos prevencines priemones, kuriomis siekiama riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, susijusias su kai kurių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimu, kiekvienu atveju turi išsamiai įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neribojant asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo, o paaiškėjus, kad toks ribojimas yra būtinas minėtiems prevencinių priemonių taikymo tikslams pasiekti, užtikrinti, kad šių teisių ir laisvių įgyvendinimas nebūtų apribotas labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. To nepadarius, galėtų būti pažeistos asmens teisės ir laisvės.

3. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas. Kartu pažymėtina ir tai, kad šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse).

Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas reiškia, kad žmogui priklauso nuo jo asmens neatskiriamos ir iš jo neatimamos teisės ir laisvės, kad žmogus jas turi ipso facto.

Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymėjo: „Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.“ Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų.

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas atsiskleidžia ir įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose tam tikras žmogaus teises ir laisves. Šis principas yra ir vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinės santvarkos pagrindų: demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – ginti ir saugoti šias teises ir laisves. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti.

Pažymėtina ir tai, kad negalima aiškinti, esą bet kuri Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė ar laisvė yra prigimtinė vien dėl to, kad ji yra įtvirtinta Konstitucijoje. Tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas savaime nereiškia, kad yra pažeistas ir Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas.

Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. Minėta, kad įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.

Prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

4. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.“

Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

Privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

Cituotos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos įtvirtina žmogaus teisę į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų (tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo).

Pažymėtina ir tai, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su žmogaus teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, nusikaltimai yra teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, Konstitucijos saugomos ir ginamos konstitucinės vertybės. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketinama daryti.

Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti pavojingiausius nusikaltimus, t. y. kai tam tikra asmenų veikla, ryšiai liudija apie iškilusią grėsmę konstitucinėms vertybėms, inter alia žmogaus teisėms ir laisvėms, konstitucinei santvarkai, visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, įstatymu gali būti nustatomos prevencinės priemonės, numatančios tam tikrą šių asmenų elgesio kontrolę. Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos nustatytos įstatymu, jeigu jos yra būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, jeigu jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei esmė, taip pat jeigu jos yra proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu. Jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos minėtas prevencines priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus, šeimos gyvenimą ir neapribojant žmogaus teisės į privatumą labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, prevencinės poveikio priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus teisės į privatų gyvenimą įgyvendinimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir numatant asmens teisę paskirtą prevencinę poveikio priemonę apskųsti teismui.

5. Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:

6. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“

Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis.

7. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių, gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, ją vertinant kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais.

8. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“

Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, turinį, Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime pažymėjo, jog ši dalis inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų. Pagal Konstituciją teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos suponuoja tai, kad tik teismas įstatymo nustatyta tvarka turi išimtinę teisę išspręsti asmens kaltumo (ar nekaltumo) klausimą ir paskirti įstatymo nustatytą bausmę.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Minėta, kad nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Minėta ir tai, kad asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama bausmė, tuo tarpu prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą.

9. Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

10. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Ši laisvė – tai viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad prevencinėmis poveikio priemonėmis, skirtomis keliui organizuotam nusikalstamumui užkirsti, negalima apriboti žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą ir verslą.

11. Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus orumą gina įstatymas.“

Orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė. Kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Pažymėtina, kad orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis aiškintina ir šio straipsnio 3 dalies kontekste. Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų.

Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui.

1. Pareiškėjų prašymuose nurodytos žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtintos tarptautiniuose teisės aktuose.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, 6 straipsnyje – žmogaus teisė, kad jo byla, jam pareiškus baudžiamąjį kaltinimą, būtų nagrinėjama per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, 8 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, kad valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios nurodytos konvencijoje ir pirmajame jos protokole, ketvirtojo protokolo 2 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios, kad šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, kad nurodytos teisės pagal įstatymą atskirose srityse gali būti apribotos, jei tai pateisina demokratinės visuomenės interesai.

2. Konvencijoje yra numatyti ir asmens teisių ir pagrindinių laisvių ribojimo pagrindai. Antai jos 8 straipsnyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiame straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

3. Šiame kontekste paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bylose, kuriose buvo nagrinėjama įvairiose valstybėse nustatytų organizuoto nusikalstamumo prevencinių priemonių taikymas inter alia jo atitikties Konvencijai aspektu.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Labita prieš Italiją (Cour eur. D. H., arrzt Labita c. Italie du 6 avril 2000, n° 26772/95) pažymėjo, jog asmenims, įtariamiems priklausymu mafijai, yra teisėta taikyti prevencines priemones, įskaitant specialią priežiūrą, net prieš nuosprendžio priėmimą, nes šių priemonių paskirtis – nusikaltimų prevencija. Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad įtarimas laikomas pagrįstu, jeigu yra faktų ar duomenų, galinčių objektyvų stebėtoją įtikinti, jog asmuo – bylos dalyvis galėjo padaryti teisės pažeidimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Raimondo prieš Italiją (Cour eur. D. H., arrzt Raimondo c. Italie, du 22 fevrier 1994, serie A 281-A) pripažino, kad specialioji policijos priežiūra neatėmė iš asmens laisvės Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme ir kad judėjimo laisvės apribojimai dėl specialios priežiūros nepažeidžia Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio. Europos Žmogaus Teisių Teismas šioje byloje taip pat pažymėjo, jog asmenims, įtariamiems priklausymu mafijai, yra teisėta taikyti prevencines priemones, įskaitant specialiąją priežiūrą, nes šių prevencinių priemonių paskirtis – nusikaltimų prevencija; minėtus asmenis išteisinus nebūtinai neliktų pagrindo taikyti tokias specialiąsias priemones, nes vykstant teismo procesui surinkti įrodymai, nors ir nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, gali patvirtinti pagrįstus būgštavimus, kad šie asmenys gali daryti nusikaltimus ateityje.

Tirdamas, ar teisėtai buvo ribojamas asmens privatus gyvenimas, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H., arrzt Malone c. Royaume-Uni du 2 aoūt 1984, serie A n° 82) konstatavo, kad kišimasis į privatų asmens gyvenimą turi būti pagrįstas nacionalinės teisės nuostatomis, tačiau nacionalinė teisė turi atitikti teisės viršenybės demokratinėje valstybėje principą; toks valstybės įsikišimas turi būti būtinas. Byloje Olsson prieš Švediją (Cour eur. D. H., affaire Olsson, decision du 25 juin 1987, serie A n° 130) Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią Teismo praktiką „būtinumo“ terminas reiškia, kad kišimasis atitinka egzistuojantį socialinį poreikį ir yra proporcingas siekiamam tikslui.

4. Organizuoto nusikalstamumo prevencija numatyta ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose. 2000 m. gruodžio 13 d. Palerme Jungtinių Tautų valstybių narių vyriausybių įgalioti asmenys pasirašė Jungtinių Tautų Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Šią konvenciją Seimas ratifikavo 2002 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų Organizacijos Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ratifikavimo“. Šioje konvencijoje skelbiama, kad jos tikslas yra skatinti bendradarbiavimą siekiant užkirsti kelią tarptautiniam organizuotam nusikalstamumui ir veiksmingai su juo kovoti. Ši konvencija taikoma užkardant jos 2 straipsnyje apibrėžtus sunkius nusikaltimus, juos tiriant ir asmenis traukiant baudžiamojon atsakomybėn už jų padarymą, jei šie nusikaltimai yra tarptautiniai savo pobūdžiu ir padaryti dalyvaujant organizuotai nusikalstamai grupei. Šioje konvencijoje yra numatyta ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prevencija. Pagal minėtos konvencijos 31 straipsnį valstybės, šios konvencijos šalys, deda pastangas, kad parengtų ir įvertintų nacionalinius projektus bei nustatytų ir diegtų optimalius veiklos būdus ir strategiją, kurių tikslas – tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prevencija; valstybės, priimdamos atitinkamus įstatymus ir imdamosi administracinių ir kitų priemonių, siekia inter alia sumažinti esamas ir būsimas galimybes nusikalstamoms grupėms dalyvauti teisėtose rinkose naudojant nusikalstamu būdu įgytas pajamas, užkirsti kelią organizuotoms nusikalstamoms grupėms piktnaudžiauti valstybės institucijų rengiamomis viešųjų pirkimų procedūromis ir komercinei veiklai valstybės institucijų skiriamomis subsidijomis bei licencijomis, taip pat užkirsti kelią naudoti juridinius asmenis organizuotų nusikalstamų grupių veikloje. Valstybės įsipareigojo keistis registruose sukaupta informacija su kitų valstybių, šios konvencijos šalių, kompetentingomis institucijomis. Minėta konvencija valstybės taip pat įsipareigojo nuolat peržiūrėti galiojančius teisės aktus ir administracinę praktiką tam, kad būtų nustatytos šių teisės aktų ir administracinės praktikos silpnybės, kuriomis gali pasinaudoti organizuotos nusikalstamos grupės, ir siekti padėti visuomenei suvokti tarptautinio organizuoto nusikalstamumo egzistavimo faktą, jo priežastis ir pavojingumą bei keliamą grėsmę.

5. Europos Sąjungos Taryba, reaguodama į tarptautinio organizuoto nusikalstamumo keliamą grėsmę ir siekdama stiprinti Europos Sąjungos valstybių teisėsaugos įstaigų bendradarbiavimą, 1996 m. lapkričio 29 d. patvirtino Bendruosius veiksmus, Tarybos priimtus pagal Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnį, dėl specialių gebėjimų, įgūdžių ir patirties kovojant su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu sąrašo parengimo ir tvarkymo Europos Sąjungos valstybių narių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui palengvinti (96/747/TVR). Šio teisės akto 1 straipsnyje Europolo narkotikų padaliniui pavesta parengti, tvarkyti ir platinti sąrašą, apimantį specialius gebėjimus, įgūdžius ir patirtį, kuri turi būti naudojama kovojant su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Pagal šį teisės aktą valstybės narės turi pateikti turimą informaciją, kuri turi būti įtraukta į minėtą sąrašą.

Europos Sąjungos Taryba 1996 m. gruodžio 20 d. priėmė Rezoliuciją dėl asmenų, kurie bendradarbiauja vykdant teisminį bylos nagrinėjimą kovojant su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu (97/C 10/01); joje valstybių narių prašoma patvirtinti tinkamas priemones, kurios skatintų asmenis, dalyvaujančius arba dalyvavusius organizuotose nusikaltėlių grupėse, kitose nusikalstamose organizacijose arba darant organizuotus nusikaltimus, bendradarbiauti vykdant teisminį bylos nagrinėjimą.

Europos Sąjungos Taryba 1997 m. gruodžio 5 d. patvirtino Bendrųjų veiksmų aktą, Tarybos priimtą pagal Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnį, sukuriantį mechanizmą, skirtą įvertinti tarptautinių įsipareigojimų kovoje su organizuotu nusikalstamumu taikymą ir įgyvendinimą nacionaliniu lygiu (97/827/TVR). Šiuo teisės aktu numatyta sukurti kolegialaus vertinimo mechanizmą, leidžiantį įvertinti, kaip nacionaliniu lygiu yra taikomi ir įgyvendinami su baudžiamosiomis bylomis susiję Europos Sąjungos ir kiti tarptautiniai teisės aktai, su jais susiję nacionaliniai teisės aktai ir tarptautinio bendradarbiavimo veiksmai kovojant su organizuotu nusikalstamumu valstybėse narėse.

Europos Sąjungos Taryba 2000 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą dėl Jungtinių Tautų Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir jos protokolų dėl kovos su prekyba žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, ir dėl migrantų kontrabandos sausuma, oru ir jūra pasirašymo Europos Bendrijos vardu (2001/87/EB), kuriuo įgaliojo paskirti asmenis, kuriems suteikiama teisė Bendrijos vardu pasirašyti minėtą konvenciją. Europos Bendrijos vardu ši konvencija buvo pasirašyta 2000 m. gruodžio 12 d.

1. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką. Pagal Įstatymo 2 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) prevencinės poveikio priemonės taikomos laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo ir prievartos derinimo principo.

Minėta, kad Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, jog jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: oficialus perspėjimas, teismo įpareigojimai. Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai buvo apibrėžti taip: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“

Pagal Įstatymo 5 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) oficialus perspėjimas yra įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarka ir pasekmės numatyti Įstatymo 6 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija). Pagal šį straipsnį policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą. Sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. Oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti. Asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus.

Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) yra nustatyta teismo įpareigojimų skyrimo tvarka. Pagal šį Įstatymo straipsnį įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas policijos įstaigos vadovo arba jį pavaduojančio policijos pareigūno pavedimą pagal Įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, privalo asmenį iškviesti atvykti į policijos įstaigą ir apklausti apie aplinkybes, dėl kurių galima kreiptis į teismą ir skirti teismo įpareigojimus. Įgaliotas policijos pareigūnas, apklausęs asmenį, apie apklausos rezultatus informuoja policijos įstaigos vadovą arba jį pavaduojantį policijos pareigūną. Policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į apklausos rezultatus, gali įgalioti policijos pareigūną surašyti motyvuotą teikimą teismui skirti teismo įpareigojimus. Teikime skirti asmeniui teismo įpareigojimus yra nurodoma: įgalioto policijos pareigūno, surašiusio motyvuotą teikimą, pavardė ir pareigos; asmens, kuriam siūloma skirti teismo įpareigojimus, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, darbo (užsiėmimo) pobūdis, pagrindinis pajamų šaltinis, šeiminė padėtis; motyvai, kuriais grindžiama būtinybė taikyti teismo įpareigojimus; siūlomų skirti įpareigojimų rūšys, trukmė bei sąlygos; prie teikimo pridedami dokumentai apie asmens veiklos pavojingumą bei kiti dokumentai, svarbūs sprendžiant teismo įpareigojimų skyrimo klausimą. Motyvuotą teikimą skirti teismo įpareigojimus nagrinėja ir sprendžia vienas apylinkės ar apygardos teismo teisėjas dalyvaujant asmeniui, kuriam siūloma skirti teismo įpareigojimus, ir įgaliotam policijos pareigūnui. Teisme sprendžiant teismo įpareigojimų skyrimo klausimą gali dalyvauti advokatas. Teismas gautą teikimą skirti asmeniui teismo įpareigojimus išnagrinėja ne vėliau kaip per 48 valandas. Išklausęs paaiškinimus ir susipažinęs su medžiaga, teisėjas priima sprendimą skirti asmeniui teismo įpareigojimus arba motyvuotai atsisako juos skirti. Asmuo, kuriam siūloma skirti teismo įpareigojimus, turi teisę duoti teisėjui paaiškinimus ir susipažinti su teismui pateikta medžiaga. Su įstatymų nustatyta tvarka įslaptinta informacija, taip pat su kita medžiaga, kurios atskleidimas yra ribotas, asmuo, kuriam siūloma skirti teismo įpareigojimus, turi teisę susipažinti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo įpareigojimai gali būti skiriami 1–6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu yra pagrindas, paskirti teismo įpareigojimai vieną kartą gali būti pratęsti dar 3 mėnesiams. Pratęsimo klausimas sprendžiamas bei sprendimai dėl įpareigojimų paskyrimo ar nepaskyrimo apskundžiami Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta tvarka. Asmuo, kuriam buvo paskirti teismo įpareigojimai, pats ar per savo advokatą, taip pat įgaliotas policijos pareigūnas turi teisę teisėjo sprendimą apskųsti aukštesniam teismui: apylinkės teismo teisėjo – apygardos teismui, apygardos teismo teisėjo – Lietuvos apeliaciniam teismui. Skundai paduodami per 3 dienas nuo teisėjo sprendimo priėmimo dienos. Apskundęs teismo sprendimą skirti teismo įpareigojimus, asmuo privalo įpareigojimų sąlygų laikytis iki galutinio sprendimo priėmimo. Aukštesniojo teismo sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Aukštesniojo teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Įstatymo 8 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; nesilankyti nurodytose vietose. Skirdamas teismo įpareigojimus, teismas nustato jų trukmę. Įstatymo 9 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad teismo paskirtų įpareigojimų vykdymą kontroliuoja policijos įstaigos. Pagal Įstatymo 10 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) asmuo, pažeidęs teismo nustatytus įpareigojimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Minėta, kad Seimas 2003 m. balandžio 3 d. priėmė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnyje po žodžio „sunkius“ įrašomi žodžiai „ar labai sunkius“, ir šis straipsnis buvo išdėstytas taip: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja kartu su BK ir BPK. Pažymėtina, kad šis Įstatymo 4 straipsnio pakeitimas susijęs su naujojo BK, įtvirtinusio ir labai sunkių nusikaltimų institutą, įsigaliojimu.

Minėta, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.“

Palyginus Įstatymo 4 straipsnio 2001 m. birželio 26 d. ir 2003 m. balandžio 3 d. redakcijų nuostatas matyti, kad jose yra įtvirtintas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, pagal kurį Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti inter alia taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti pavojingiausius nusikaltimus, kurie Įstatymo 4 straipsnio 2001 m. birželio 26 d. redakcijoje buvo įvardyti kaip sunkūs nusikaltimai, o Įstatymo 4 straipsnio 2003 m. balandžio 3 d. redakcijoje yra įvardijami kaip sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai.

1. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta:

2. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) yra nurodytos prevencinės poveikio priemonės, kurios gali būti taikomos pagal Įstatymą – tai oficialus perspėjimas ir teismo įpareigojimai. Pačių prevencinių poveikio priemonių – oficialaus perspėjimo ir teismo įpareigojimų – turinys Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) neatskleistas.

Šiame Įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad minėtos poveikio priemonės gali būti taikomos, jeigu yra Įstatymo 4 straipsnyje nustatyti pagrindai. Ši Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė yra nukreipiamojo pobūdžio, todėl norint įvertinti ginčijamų Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatų atitiktį Konstitucijai pirmiausia būtina įvertinti Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindų konstitucingumą.

3. Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) yra įtvirtintos šios nuostatos:

4. Minėta, kad ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketinama daryti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra pažymėta, kad daugelis ypač pavojingų nusikaltimų, kaip antai: terorizmas, prekyba žmonėmis, nusikalstama prekyba ginklais ir narkotikais, pinigų plovimas, finansiniai nusikaltimai, nusikaltimai, susiję su korupcija, yra dažnai padaroma būtent organizuotų nusikalstamų grupių (susivienijimų). Jeigu nebūtų užkertamas kelias organizuotam nusikalstamumui, jeigu organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai) nebūtų persekiojamos, iškiltų grėsmė konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, Konstitucijoje įtvirtintiems visuomenės gyvenimo teisiniams pagrindams, valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, visai visuomenei. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kai valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai. Tokia valstybė privalo sukurti ir veiksmingai taikyti nusikalstamumo, ypač organizuoto, mažinimo ir ribojimo priemonių sistemą, apimančią ir organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei adekvačias prevencines poveikio priemones.

5. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) prevencinės poveikio priemonės apibūdinamos kaip „šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos poveikio priemonės“. Šiame Įstatymo straipsnyje neatskleista, kokios tos priemonės yra, koks jų turinys, kas ir kaip jas taiko. Pažymėtina ir tai, kad prevencinės poveikio priemonės išvardytos Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija), o jų turinys, subjektai, taikantys šias priemones, bei taikymo tvarka nustatyti kituose Įstatymo straipsniuose.

Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai. Minėta, kad Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nurodytos prevencinės poveikio priemonės asmenims galėjo būti taikomos tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) išvardytiems šių priemonių taikymo pagrindams, t. y. jeigu buvo gauti duomenys apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu tokie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, jeigu minėti duomenys buvo pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir kai prevencines poveikio priemones reikėjo taikyti siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Vertinant šias Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas pažymėtina, kad pagal jose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pirma, Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nurodyti duomenys turėjo būti gauti ne bet kaip, bet tik įstatymo nustatyta tvarka; antra, minėti duomenys turėjo liudyti esant asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, t. y. šie duomenys turėjo atskleisti asmenų sąsają su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais būtent kaip su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; trečia, Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė „iš <...> gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus“ reiškia, kad vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus. Pažymėtina ir tai, kad numatytos prevencinės priemonės galėjo būti taikomos tik siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, t. y. siekiant apginti atitinkamas konstitucines vertybes.

Šiame kontekste konstatuotina, kad nepagrįstas yra pareiškėjų teiginys, esą pagal Įstatymo 4 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu asmeniui taikyti prevencines poveikio priemones galėjo būti vien įtarimas, kad asmuo palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais.

6. Taigi Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustačius Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus ir tikslus buvo siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes.

7. Minėta, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) įtvirtintas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, kaip ir Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustačius Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus ir tikslus, buvo siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes, konstatuotina ir tai, kad, Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) nustačius Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus ir tikslus, taip pat yra siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes.

8. Kartu pabrėžtina, kad taikant Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytas prevencines poveikio priemones kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar yra visi Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatyti jų taikymo pagrindai, t. y. ar yra įstatymų nustatyta tvarka gauta duomenų apie asmenų, kuriems taikomos minėtos poveikio priemonės, ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar tokie duomenys liudija esant asmenų sąsają su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais būtent kaip su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Taip pat kiekvienu atveju būtina įsitikinti, kad, siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, yra būtinos būtent pasirinktos prevencinės poveikio priemonės.

Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste ypač pabrėžtina, kad taikant Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytas prevencines poveikio priemones būtina paisyti konstitucinio proporcingumo principo, t. y. kad turi būti parinktos tokios prevencinės poveikio priemonės ir jos turi būti taikomos tik tokiu mastu, koks yra būtinas siekiant visuomenei reikšmingų teisėtų tikslų.

Taigi subjektai, kuriems Įstatymu yra pavesta taikyti Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytas prevencines poveikio priemones, jas gali taikyti tik esant visiems minėtiems šių priemonių taikymo pagrindams, tik siekdami konstituciškai svarbių tikslų – garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves ir tik paisydami konstitucinio proporcingumo principo.

9. Minėta, jog Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu yra šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatyti pagrindai, gali būti taikomos šios prevencinės poveikio priemonės: oficialus perspėjimas ir teismo įpareigojimai.

Vertinant Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kai valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai. Tokia valstybė privalo sukurti ir veiksmingai taikyti nusikalstamumo, ypač organizuoto, mažinimo ir ribojimo priemonių sistemą, apimančią ir organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei adekvačias prevencines poveikio priemones.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad, Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustačius prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus ir tikslus, yra siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes.

10. Viena iš Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintų prevencinių poveikio priemonių rūšių – oficialus perspėjimas. Šiame straipsnyje oficialaus perspėjimo sąvokos turinys nėra atskleistas. Oficialaus perspėjimo sąvoka atskleista Įstatymo 5 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija): oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Pagal Įstatymą būtinas oficialaus perspėjimo elementas – asmens supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Toks perspėjimas turėtų būti pareikštas tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams, t. y. jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju įgaliotas policijos pareigūnas oficialų perspėjimą turi pareikšti laikydamasis Įstatymo nustatytos formos ir nustatytos oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos. Taigi matyti, kad prevencinių poveikio priemonių rūšies – oficialaus perspėjimo esant Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams tikslas – užkirsti kelią pavojingiausiems nusikaltimams, keliantiems grėsmę šioms konstitucinėms vertybėms: visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms.

Taigi Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatyta prevencinių priemonių rūšimi – oficialiu perspėjimu siekiama ginti, apsaugoti minėtas konstitucines vertybes.

11. Kita Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta prevencinių poveikio priemonių rūšis – teismo įpareigojimai. Šiame straipsnyje sąvokos „teismo įpareigojimai“ turinys nėra atskleistas. Įstatyme apskritai nėra šios sąvokos apibrėžimo. Kartu pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) yra išvardyti teismo įpareigojimai, kurie gali būti skiriami Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nurodytiems asmenims. Pagal Įstatymo 8 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) teismas asmeniui gali skirti vieną ar kelis iš išvardytų įpareigojimų: nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad teismo įpareigojimų skyrimo tvarka yra nustatyta Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija).

Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė „teismo įpareigojimai“ – tai bendrinė sąvoka, reiškianti teismo valdingus nurodymus asmeniui laikytis tam tikrų draudimų ar atlikti tam tikrus veiksmus.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymą teismo įpareigojimai gali būti skiriami tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams, t. y. jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Taigi matyti, kad prevencinių poveikio priemonių rūšies – teismo įpareigojimų esant Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams tikslas – užkirsti kelią pavojingiausiems nusikaltimams, keliantiems grėsmę šioms konstitucinėms vertybėms: visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms. Skiriant teismo įpareigojimą kiekvienu atveju būtina įsitikinti, kad siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves yra būtina būtent ši prevencinė poveikio priemonė.

Teismo įpareigojimai gali būti skiriami tik laikantis Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos. Pagal Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 8 dalį asmuo, kuriam buvo paskirti teismo įpareigojimai, pats ar per savo advokatą, taip pat įgaliotas policijos pareigūnas turi teisę apskųsti teisėjo sprendimą aukštesniam teismui: apylinkės teisėjo – apygardos teismui, apygardos teismo teisėjo – Lietuvos apeliaciniam teismui.

Taigi Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta prevencinių poveikio priemonių rūšimi – teismo įpareigojimais yra siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės, valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

12. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta: „Sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas.“

13. Minėta, kad pareiškėjams – Klaipėdos miesto apylinkės teismui ir Šiaulių miesto apylinkės teismui kilo abejonių, ar Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nenumatyta teisė apskųsti teismui nutarimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 30 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjų abejonės grindžiamos tuo, kad Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje expressis verbis nėra nustatyta galimybė kreiptis į teismą asmeniui, kurio teisės ir laisvės dėl oficialaus perspėjimo pareiškimo galėjo būti pažeistos.

Taigi pareiškėjų abejonės Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies atitiktimi Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, jų manymu, minėtoje šio straipsnio dalyje nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris, pareiškėjų teigimu, Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje turi būti nustatytas. Pareiškėjai iš esmės ginčija ne Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje expressis verbis nustatytą teisinį reguliavimą, bet, jų manymu, 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas nurodytoje šio teisės akto straipsnio dalyje nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, draudžia Konstitucija.

14. Pažymėtina, kad Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje yra nustatyta, kaip įforminamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui – jis įforminamas raštišku nutarimu, ir yra įvardytas minėtą nutarimą patvirtinantis subjektas – jį patvirtina policijos įstaigos vadovas. Jokio kito teisinio reguliavimo ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nėra.

Pažymėtina ir tai, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme apskritai nėra nuostatų, reglamentuojančių santykius, susijusius su asmens, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, teise kreiptis į teismą.

15. Vertinant Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, kad asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, kad šią teisę turi kiekvienas asmuo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne, kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

16. Pagal Konstitucijos 111 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai (1 dalis); administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai (2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 4 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.

Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, kurio 2 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 16 punkte administraciniai teisiniai santykiai yra apibrėžiami kaip įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 punktą viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Minėto straipsnio 6 punkte yra nurodyti valstybinio administravimo subjektai: valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos, įmonės bei valstybės tarnautojai (pareigūnai), kuriems įstatymai suteikia viešojo administravimo teises.

Pagal Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 punktą policijos pareigūnas turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, taigi policijos pareigūnas yra valstybinio administravimo subjektas.

17. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. lapkričio 11 d. redakcijos) 1 punktą bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo sprendžia administraciniai teismai.

Minėta, kad nei Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nuostatų, reglamentuojančių santykius, susijusius su asmens, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, teise kreiptis į teismą. Taigi Įstatyme nenumatyta jokia speciali įgalioto policijos pareigūno sprendimo pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (atitinkamo nutarimo, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas) apskundimo teismui tvarka.

18. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimą pareikšti oficialų perspėjimą priima policijos įstaigos vadovo arba jį pavaduojančio policijos pareigūno įgaliotas policijos pareigūnas, t. y. valstybinio administravimo subjektas, į tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė jokios specialios sprendimo pareikšti oficialų perspėjimą (atitinkamo nutarimo, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas) apskundimo teismui tvarkos, taip pat į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo sprendžia administraciniai teismai, konstatuotina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą asmuo, kuriam yra pareikštas oficialus perspėjimas, sprendimą dėl oficialaus perspėjimo pareiškimo (atitinkamą nutarimą, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas) gali apskųsti administraciniam teismui.

Vadinasi, Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta asmens, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą yra pareikštas oficialus perspėjimas, teisė sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo apskųsti teismui.

19. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje ir visame Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme pareiškėjų preziumuojamos legislatyvinės omisijos – tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, – nėra. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis pareiškėjų nurodytu aspektu prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai.

20. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

21. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje nurodytus įpareigojimus teismas gali skirti, jeigu yra Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) numatyti prevencinių priemonių taikymo pagrindai, siekdamas Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytų prevencinių priemonių taikymo tikslų bei laikydamasis Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos.

Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas teismo įpareigojimus, teismas nustato jų trukmę. Pagal Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 7 punktą teismo įpareigojimai gali būti skiriami 1–6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu yra pagrindas, paskirti teismo įpareigojimai vieną kartą gali būti pratęsti dar 3 mėnesiams.

22. Sprendžiant, ar Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatyti teismo įpareigojimai neprieštarauja pareiškėjų nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), konstituciniam teisinės valstybės principui, būtina išsiaiškinti: ar tokie teismo įpareigojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ar jais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; ar jie yra pagrįsti objektyviais visuomenės poreikiais; ar jie atitinka konstitucinį proporcingumo principą.

23. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketinama daryti. Jeigu nebūtų užkertamas kelias organizuotam nusikalstamumui, jeigu organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai) nebūtų persekiojamos, iškiltų grėsmė konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, Konstitucijoje įtvirtintiems visuomenės gyvenimo teisiniams pagrindams, valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, visai visuomenei. Valstybės institucijoms kyla pareiga nustatyti ir taikyti organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei adekvačias prevencines poveikio priemones.

Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatyti teismo įpareigojimai yra organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės, taikomos siekiant konstituciškai svarbaus tikslo, kuris grindžiamas objektyviu poreikiu užtikrinti asmens, visuomenės ir valstybės saugumą nuo organizuoto nusikalstamumo. Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatytų teismo įpareigojimų paskirtis – saugoti ir ginti nuo organizuoto nusikalstamumo keliamos grėsmės šias konstitucines vertybes: asmens teises ir laisves, visuomenės ir valstybės saugumą, viešąją tvarką.

24. Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis.

25. Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali skirti asmeniui įpareigojimą nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.

Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtinto teismo įpareigojimo turinį sudaro du elementai: reikalavimas asmeniui nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir reikalavimas asmeniui nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.

26. Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali asmenį įpareigoti nesilankyti nurodytose vietose.

Šiuo teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose draudžiama lankytis, asmeniui ribojama teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.

27. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienu atveju skiriant Įstatyme numatytą organizuoto nusikalstamumo prevencinę poveikio priemonę yra būtina patikrinti, ar yra visi Įstatyme nustatyti jų taikymo pagrindai, t. y. ar yra įstatymų nustatyta tvarka gauta duomenų apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar tokie duomenys liudija esant šio asmens sąsają su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais būtent kaip su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Taip pat kiekvienu atveju būtina įsitikinti, kad, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, yra būtinos būtent pasirinktos prevencinės poveikio priemonės. Negalima skirti tokių organizuoto nusikalstamumo prevencinių poveikio priemonių, kurios būtų neproporcingos konstituciškai pagrįstam šių priemonių skyrimo tikslui.

Kartu pabrėžtina ir tai, kad Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies nuostatų negalima aiškinti kaip draudžiančių asmeniui, kuriam yra paskirtos Įstatyme numatytos organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės, įskaitant oficialų perspėjimą, kreiptis į teismą dėl Įstatyme numatytos prevencinės poveikio priemonės skyrimo pagrįstumo.

28. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad: