Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1970 metų birželio 3 dieną susirinkusi į penkiasdešimt ketvirtąją sesiją,
atsižvelgdama į sąlygas 1928 metų konvencijos dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo ir 1951 metų konvencijos dėl vienodo atlyginimo, kurias ratifikavo daug Organizacijos narių, taip pat į 1951 metų konvencijos dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo (žemės ūkyje) sąlygas,
atsižvelgdama, kad šios konvencijos atliko svarbų vaidmenį gindamos samdomųjų darbuotojų nuskurdusias grupes,
manydama, kad atėjo laikas priimti naują aktą, kuris papildytų šias konvencijas ir numatytų ginti samdomuosius darbuotojus, kadangi jie gauna nepateisinamai mažą, nors ir visuotinai taikomą, darbo užmokestį, ypatingą dėmesį skiria besivystančių šalių poreikiams,
nutarusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo ir su tuo susijusių problemų, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis, o tai yra penktasis sesijos darbotvarkės klausimas,
nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,
tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų metų birželio antrą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1970 metų konvencija dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo:
1 straipsnis
1. Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, kuri ratifikuoja šią Konvenciją, įsipareigoja sukurti minimalaus darbo užmokesčio nustatymo sistemą, apimančią visas samdomųjų darbuotojų grupes, dėl kurių darbo sąlygų tokią sistemą taikyti yra tikslinga.
2. Kiekvienos valstybės kompetentinga valdžios institucija, gavusi atitinkamų darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, kur tokios yra, sutikimą arba išsamiai su jomis pasikonsultavusi, nustato samdomųjų darbuotojų grupes, kurioms ši sistema taikoma.
3. Kiekviena Organizacijos narė, kuri ratifikuoja šią Konvenciją, pirmajame pranešime apie šios Konvencijos taikymą, kuris pateikiamas pagal Tarptautinės darbo organizacijos statuto 22 straipsnį, išvardija visas samdomųjų darbuotojų grupes, kurioms netaikomos šio straipsnio nuostatos, kartu nurodydama tokio išskyrimo priežastis, ir vėlesniuose pranešimuose informuoja apie savo įstatymų būklę ir praktiką išskirtųjų grupių