Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. birželio 15 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo" 2 straipsnio ir šio įstatymo priėmimo tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo.

1. Pareiškėjas pažymi, kad 1990 m. kovo 11 d. paskelbus aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, 2 straipsniu patvirtinęs Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Šio Įstatymo 14 skirsnyje buvo suformuluoti pagrindiniai teismų sistemos ir teisingumo įgyvendinimo principai, o jo 113 straipsnio antrojoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai.“ Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 ir 114 straipsniais ir remdamasi 1990 m. vasario 13 d. Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymu (Žin., 1990, Nr. 8-185), 1990 m. balandžio 2–3 d. išrinko Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir du jo pavaduotojus, o gegužės 3 d. buvo išrinkti teisėjai ir sudarytas Aukščiausiojo Teismo Prezidiumas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad Aukščiausiasis Teismas ir apylinkių teismai buvo įsteigti nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 straipsnio trečiojoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos teismų organizavimo ir veiklos tvarką nustato Lietuvos įstatymai.“ Taigi įstatymų leidėjas preziumavo, kad teismai, vadovaudamiesi naujuose įstatymuose įtvirtintais demokratiniais principais, negalės vykdyti teisingumo pagal iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo priimtą Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą ir reikės įgyvendinti teismų reformą.

2. Pareiškėjas nurodo, kad Aukščiausioji Taryba 1992 m. sausio 16 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo“, kurio 113 straipsnio antrąją dalį išdėstė taip: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.“ 114 straipsnio penktojoje dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos teismų teisėjai skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jie skiriami: moterys iki 60 metų, vyrai iki 65 metų amžiaus“. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 1 d.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos teismų teisėjai iki 1992 m. vasario 1 d. buvo išrinkti ar paskirti dešimčiai metų, o po šios datos – penkeriems metams.

Aukščiausioji Taryba 1992 m. vasario 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, o 1992 m. kovo 12 d. – Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo įstatymą, kuriuo vietoje veikusių rajonų (miestų) teismų įsteigė apylinkių teismus. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „... iki šiol išrinktų miestų ir rajonų teismų teisėjai savo įgaliojimus vykdo penkerius metus nuo jų išrinkimo dienos.“

Aukščiausioji Taryba 1992 m. spalio 29 d. priėmė įstatymą „Dėl apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 straipsnio papildymo“. Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo įsteigtas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas ir konkretūs apygardų teismai, bet Apeliacinis ir apygardų teismai nebuvo suformuoti.

Remdamasis Konstitucijos 111 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai“, pareiškėjas teigia, kad pati Konstitucija suponuoja nurodytų teismų įsteigimą ir jų egzistavimą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo, Prezidento, Vyriausybės ir kitų institucijų, dėl kurių įsteigimo nėra priimta, o ir nereikia priimti jokio atskiro įstatymo), kol Konstitucija nebus pakeista ir nenumatys ko kito. Toliau pareiškėjas nurodo, kad „visų šių teismų, kaip ir čia išvardintų institucijų, sudarymo tvarką ir kompetenciją (bet ne įsteigimą) nustato atskiri įstatymai“. Pavyzdžiui, teismų sudarymą ir jų kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, priimtas 1994 m. gegužės 31 d., Konstitucinio Teismo – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, priimtas 1993 m. vasario 3 d., Respublikos Prezidento – Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, priimtas 1993 m. sausio 26 d., Vyriausybės – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, priimtas 1994 m. gegužės 19 d. Be to, pareiškėjo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir Konstitucijos 111 straipsnio antroji dalis, kurioje numatyta, kad, be pačia Konstitucija įsteigtų Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų ir apylinkių teismų, gali būti įsteigti ir kitokie specializuoti teismai. Ši Konstitucijos norma buvo realizuota 1994 m. balandžio 12 d. priėmus Lietuvos Respublikos ūkinio teismo įstatymą, kuriuo vietoje Valstybinio arbitražo buvo įsteigtas specializuotas Lietuvos Respublikos ūkinis teismas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, kad nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo likviduoti dabartinį Aukščiausiąjį Teismą ir įsteigti naują Aukščiausiąjį Teismą.

2. Dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ir jo 1992 m. sausio 16 d. pakeitimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nuo 1990 m. iki 1992 m. vasario 1 d. buvo išrinkti dešimčiai metų, o po 1992 m. vasario 1 d. – penkeriems metams. Taigi nei vienų, nei kitų teisėjų įgaliojimų terminas iki 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. iki tos dienos, kada numatyta likviduoti dabartinį Aukščiausiąjį Teismą, nebus pasibaigęs.

Pareiškėjas nurodo, kad dabartinio Aukščiausiojo Teismo teisėjai pagal jų išrinkimo ar paskyrimo metu galiojusius įstatymus yra išrinkti ar paskirti teisėtai, todėl atleisti iš pareigų jie gali būti tik Konstitucijos 115 ir 116 straipsniuose nustatytais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis ir negali būti plačiau aiškinamas. Pasak pareiškėjo, Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų įgaliojimų laiko apibrėžtumas ir draudimas įgaliojimus nutraukti kitais nei įstatymo nustatytais pagrindais yra viena svarbiausių teisėjų nepriklausomumo garantijų.

Konstituciniai teisėjų įgaliojimų priešlaikinio nutraukimo ir jų atleidimo iš pareigų pagrindai yra šie:

3. Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ priėmimo tvarkos.

Pareiškėjas teigia, kad nors Konstitucijos 69 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, jog „konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“, tačiau iki šiol tai nėra padaryta. Pasak pareiškėjo, ginčijamas įstatymas turėtų būti laikomas konstituciniu, nes yra susijęs su konstitucinių organų steigimu. Jis buvo priimtas už jį balsavus tik 54 Seimo nariams, t. y. mažiau nei pusei jų. Taigi, pareiškėjo manymu, buvo pažeista jo priėmimo tvarka, todėl jis negali būti laikomas teisėtu.

Pareiškėjo atstovas, bylos teisminio nagrinėjimo metu išdėstęs jau nurodytus argumentus ir juos apibendrinęs, prašo pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 2 straipsnis ir šio įstatymo priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 111, 115 bei 116 straipsniams ir 69 straipsnio trečiajai daliai.

1. Konstitucijos 111 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad „Lietuvos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.“ Pagal šį Konstitucijos straipsnį numatoma iš esmės skirtinga teismų sistema ir teismų reforma. Aukščiausiasis Teismas iki šiol dar dirbo pagal sovietinį Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą, o įsteigus Apeliacinį ir apygardų teismus atkrinta kai kurios jo funkcijos, pavyzdžiui, jis nebetenka teisės nagrinėti bylas kaip pirmoji instancija, taip pat peržiūrėti neįsiteisėjusius teismų sprendimus ir nuosprendžius. Be to, naujajame Aukščiausiajame Teisme pakis pats kasacinis procesas. Jį galės pradėti ne atskiri asmenys, o trijų teisėjų kolegijos.

Iš esmės keičiasi ne tik Aukščiausiojo Teismo funkcijos, bet ir jo struktūra: panaikinamas Prezidiumas ir Plenumas, sukuriamas Teisėjų senatas, kurio sudėtis ir funkcijos taip pat keičiasi: jį sudaro visi Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kaip buvo ir Plenume, o visi kiti šalies teisėjai gali dalyvauti su patariamojo balso teise.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Teismų įstatymo 18 straipsnyje, apibrėžiančiame Aukščiausiojo Teismo kompetenciją, nurodoma, kad „Aukščiausiasis Teismas skelbia Teisėjų senato aprobuotus teismų sprendimus. Į sprendimuose esančius įstatymų taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus.“ Tai rodo, kad Aukščiausiajam Teismui, Teisėjų senatui suteikiami tokie įgaliojimai, kokių dabartinis Aukščiausiasis Teismas neturėjo.

Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad dabartinis Aukščiausiasis Teismas turi būti likviduotas ir vietoje jo įsteigtas Aukščiausiasis Teismas, turintis visiškai kitokią kompetenciją, kitokias funkcijas, kurias jis vykdys įgyvendindamas šalyje teisingumą.

2. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, jog teisėjų įgaliojimai nutraukiami nepasibaigus kadencijai, suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konstitucijos 111 straipsnio ketvirtojoje dalyje pasakyta: „... teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“ Toks įstatymas yra 1994 m. gegužės 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, kuriuo iš esmės numatomas visiškai naujas Aukščiausiasis Teismas. Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios visi anksčiau galioję įstatymai tuo klausimu, tarp jų ir tie, kuriais buvo numatyta Aukščiausiojo Teismo teisėjų, Prezidiumo bei Plenumo narių įgaliojimų trukmė. Priešingai manant, negalima būtų ne tik likviduoti, bet ir reorganizuoti Aukščiausiojo Teismo.

Konstitucijos 115 ir 116 straipsniuose yra nustatyta veikiančių teismų teisėjų atleidimo iš darbo tvarka. Kitokiu atveju tai prieštarautų Konstitucijos 111 straipsniui ir iš viso jokia teismų bei prokuratūros reforma nebūtų įmanoma.

Nei Teismų įstatymas, nei jo įsigaliojimo tvarką numatančio 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 2 straipsnis ir šio straipsnio priėmimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 111, 115 ir 116 straipsniams, nes Aukščiausiasis Teismas yra likviduojamas ir jo pagrindu kuriamas naujas Aukščiausiasis Teismas, kuris turės naują struktūrą ir funkcijas.

Suinteresuoto asmens atstovai teigė, kad dabartinio Aukščiausiojo Teismo teisėjai yra išrinkti į kitus teismus, t. y. į Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų teismus, ir jie galės toliau dirbti teisėjo darbą.

3. Suinteresuoto asmens atstovai teigė, kad 1994 m. gegužės 31 d. ir 1994 m. birželio 15 d. įstatymai nėra konstituciniai. Jie priimti paprasta Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma ir jų negalima priskirti prie konstitucinių įstatymų, kurie priimami, jei už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Todėl negalima teigti, kad buvo pažeista Konstitucijos 69 straipsnio trečioji dalis.

Konstitucinis Teismas

1) savo noru;

2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme numatyto pensinio amžiaus;

3) dėl sveikatos būklės;

4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;

5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.“

Be to, Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Vadinasi, teisėjų įgaliojimai negali būti nutraukiami nepasibaigus jų kadencijos laikui, išskyrus atvejus, nustatytus Konstitucijoje. Tokia nuostata yra ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucijoje 40/146, kurioje pritariama Teismų nepriklausomumo pagrindams ir kreipiamasi į Vyriausybes prašant atsižvelgti į juos ir pasinaudoti nacionalinėje įstatymų leidyboje ir praktikoje. Minėtų Pagrindų 12 straipsnyje nurodoma, kad teisėjams, tiek paskirtiems, tiek išrinktiems, įgaliojimo laikas turi būti garantuojamas, kol mandatą turintis teisėjas išeina į pensiją arba kol baigiasi jo kadencija, jeigu tokia yra nustatyta.

Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.“ Tai reiškia, kad tiek teisėjų, tiek teismų nepriklausomumą užtikrina konstitucinės nuostatos. Teisėjo nepriklausomumas turi būti realiai garantuojamas, taip pat garantuojant ir teisėjo įgaliojimų trukmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, paskirti pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat teisėjai, paskirti galiojant Konstitucijai, buvo paskirti konkrečiam įgaliojimų laikui. Jų įgaliojimų laikas 1994 m. gruodžio 31 d. nesibaigia.

Seimas, atsižvelgdamas į buvusio Aukščiausiojo Teismo dalies kompetencijos perdavimą Apeliaciniam ir apygardų teismams ir jo procesinių funkcijų pasikeitimą, galėjo nustatyti kitokį negu buvo anksčiau Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičių. Tačiau nutraukti teisėjų įgaliojimus buvo galima tik remiantis Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais. Todėl ginčijamo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami 1994 m. gruodžio 31 d., prieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktui.

1) 2 straipsnio pirmosios dalies nuostata „dabar veikiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas likviduojamas“, taip pat antrosios dalies nuostata „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsteigiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

2) 2 straipsnio pirmosios dalies nuostata „šio teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktui.