konstatuoja:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.
Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.
Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kurio skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijoje numatytų referendumo principų įgyvendinimas detalizuojamas Referendumo įstatyme, kuris buvo priimtas 1989 m. lapkričio 3 d., o 1994 m. birželio 15 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“.
2. Ginčijamo įstatymo 1 punktu yra pakeistas Referendumo įstatymo 1 straipsnis. Jame nustatyta, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu“. Pagal ankstesnę šio straipsnio redakciją buvo nustatyta, kad referendumu gali būti priimami įstatymai.
Konstitucijos 69 straipsnyje yra nustatytos principinės įstatymų leidybos taisyklės. Jo ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad referendumu gali būti priimamos įstatymų nuostatos. Konstitucijoje ir Referendumo įstatyme, reglamentuojant referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, nėra numatyta, kiek nuostatų gali būti teikiama referendumui. Taigi Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.
Įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Referendumu priimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis). Konstitucijos 71 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse numatyta, kad referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas, o jam to nepadarius, tai atlieka Seimo Pirmininkas.
Vadinasi, įstatymo nuostatos aukščiausią teisinę galią ir įstatymo statusą įgyja tuomet, kai jos yra priimtos referendumu. Konstitucijoje nustatyta tvarka jos turi būti pasirašomos ir paskelbiamos kaip įstatymas. Todėl Referendumo įstatymo 1 straipsnio pakeitimas, nustatantis, kad referendumu gali būti priimamos „įstatymų nuostatos“, neprieštarauja Konstitucijai.
3. Ginčijamo įstatymo 1 punktu taip pat yra pakeistas Referendumo įstatymo 1 straipsnis papildant jį norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“.
Įtvirtinant piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, Konstitucijoje numatyta, kad referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnis). Taigi Konstitucijoje nenumatyta, kad šios normos įgyvendinimas būtų saistomas kokiomis nors papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. Neneigiant to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarauja Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams.
4. Ginčijamo įstatymo 9 punktu yra pakeista Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis nustatant, kad piliečių parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis, be kitų duomenų, turi nurodyti ir Lietuvos Respublikos piliečio paso numerį.
Konstitucijos 9 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas). Niekas kitas negali turėti tokių pilietinių ir politinių teisių ar pareigų, kurios Konstitucijoje nustatomos savo valstybės piliečiams. Šiuo atveju tai reiškia piliečio konstitucinę teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį ir valstybės institucijų pareigą užtikrinti šios teisės įgyvendinimą.
Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai. Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, jo savininko asmenį.
Taigi Referendumo įstatymo 9 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog parašų rinkimo lape, be kitų duomenų, turi būti nurodytas ir pasirašančiojo asmens Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris, yra viena iš garantijų, kad piliečių parašų rinkimo lape pasirašė tinkamas subjektas. Todėl ši Referendumo įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai.
5. Ginčijamo įstatymo 9 punktu yra pakeista Referendumo įstatymo 9 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta, kad „visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats“.
Įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis), įstatymuose turi būti nustatytos šios teisės įgyvendinimo garantijos.
Referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas (Konstitucijos 9 straipsnio antroji dalis). Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio trečioji dalis).
Pagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalį rinkimų teisės (kartu ir teisės reikalauti skelbti referendumą) neturi tik tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną nesukako 18 metų ir kurie teismo pripažinti neveiksniais. Kokių nors kitų rinkimų teisės ir jos įgyvendinimo apribojimų Konstitucijoje nenustatyta.
Ginčijamo įstatymo nuostata, kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats, yra teisės reikalauti skelbti referendumą atėmimas iš tų piliečių, kurie dėl fizinių trūkumų negali užpildyti parašų rinkimo lapo. Tuo paneigiama piliečio konstitucinė teisė dalyvauti valdant savo šalį, o tai prieštarauja Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams.
6. Ginčijamo įstatymo 12 punktu Referendumo įstatymo 12 straipsnis yra papildytas antrąja dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu Seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas.“
Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o 7 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimą Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 straipsnis).
Tačiau Konstitucijoje nėra numatyta Konstitucinio Teismo prerogatyva spręsti įstatymų ar kitų teisės aktų projektų atitikimą Konstitucijai. Tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir teisinės valstybės pamatinių principų. Šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą. Taigi ir referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.
Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, gali išreikšti savo nuomonę dėl referendumui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. Todėl Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymų nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai.
Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. Todėl ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams.
7. Ginčijamo įstatymo 12 punktu Referendumo įstatymo 12 straipsnis yra papildytas trečiąja dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu Seimas nutaria apsvarstyti ir priimti teikiamas įstatymo nuostatas, referendumo paskelbimas gali būti atidėtas, tačiau referendumas turi būti paskelbtas tame pačiame posėdyje, kuriame Seimas nepriima teikiamų įstatymo nuostatų.“
Seimas yra Tautos atstovybė, jo prerogatyva – leisti įstatymus ir spręsti kitus valstybės valdžios klausimus. Seimas gali priimti bet kokį įstatymą, laikydamasis Konstitucijoje bei Seimo statute nustatytos tvarkos ir nepažeisdamas galiojančių įstatymų. Konstitucijos 9 straipsnyje ir 67 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių pareikalavus Seimas priima nutarimą skelbti referendumą. Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto. Todėl Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio trečioji dalis prieštarauja Konstitucijos 4, 9 straipsniams ir 67 straipsnio 3 punktui.
8. Ginčijamo įstatymo 39 punktu yra iš naujo išdėstytas Referendumo įstatymo 32 straipsnis ir jo antroji dalis padaryta penktąja. Joje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi referendumo priimtais, jeigu per referendumą jiems pritaria daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių.“
Konstitucijoje yra nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis). Jį piliečiai įgyvendina dalyvaudami valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnis). Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.
Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šis principas taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus.
Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje vykę referendumai, tarp jų ir tie, kurių metu buvo priimta dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija bei konstitucinė nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, buvo organizuoti vadovaujantis šiuo principu ir Lietuvos valstybės demokratine teisine tradicija.
Todėl įstatymo nuostata, kad referendume sprendimai priimami, jeigu jiems pritaria daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių, neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“:
1) 1 punkto norma, kad „Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2) 1 punkto norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams;
3) 9 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis pakeista nustatant, kad parašų rinkimo lape nurodomas pasirašančio „Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
4) 9 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 9 straipsnio trečioji dalis pakeista nustatant, „kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams;
5) 12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata, jog Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai;
6) 12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams;
7) 12 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas trečiąja dalimi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4, 9 straipsniams ir 67 straipsnio 3 punktui;
8) 39 punkto nuostata, kuria buvo iš naujo išdėstytas Referendumo įstatymo 32 straipsnis ir jo antroji dalis buvo padaryta penktąja, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
