Konvencija dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo

1. Šia Konvencija steigiamas Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (toliau – Centras).

2. Centro uždavinys – sudaryti Susitariančiųjų Valstybių ir kitų Susitariančiųjų Valstybių fizinių bei juridinių asmenų taikinimo ar jų ginčų sprendimo arbitraže sąlygas pagal šios Konvencijos nuostatas.

Centro būstinė yra Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (toliau – Bankas) pagrindiniame biure. Būstinė gali būti perkelta į kitą vietą Administracinės tarybos sprendimu, priimtu dviejų trečdalių jos narių balsų dauguma.

Centras turi Administracinę tarybą ir Sekretoriatą. Centras sudaro Taikintojų sąrašą ir Arbitrų sąrašą.

1. Administracinė taryba sudaroma iš Susitariančiųjų Valstybių atstovų – po vieną kiekvienos Susitariančios Valstybės atstovą. Atstovo pavaduotojas gali atlikti atstovo funkcijas, kai šio nėra arba kai atstovas negali atlikti savo funkcijų dėl kitų priežasčių.

2. Jeigu nėra kitokio nurodymo, kiekvienas Susitariančiosios Valstybės paskirtas Banko valdytojas ir valdytojo pavaduotojas ex officio yra atitinkamai tos Susitariančiosios Valstybės atstovas ir jos atstovo pavaduotojas.

Banko prezidentas ex officio yra Administracinės tarybos pirmininkas (toliau – pirmininkas), tačiau neturi balsavimo teisės. Kai prezidento nėra, jis negali atlikti savo funkcijų dėl kitų priežasčių arba kai dėl bet kokių priežasčių nėra paskirto Banko prezidento, tuo metu prezidento pareigas einantis asmuo atlieka Administracinės tarybos pirmininko funkcijas.

1. Nepažeidžiant kitų šios Konvencijos nustatytų įgaliojimų ir funkcijų, Administracinė taryba:

2. Administracinė taryba savo nuožiūra gali sudaryti reikiamus komitetus.

3. Administracinė taryba taip pat turi visus kitus įgaliojimus ir atlieka visas kitas funkcijas, kuriuos savo sprendimu pripažįsta būtinais šios Konvencijos nuostatoms įgyvendinti.

1. Administracinė taryba rengia kasmetines sesijas ir susirenka į bet kokius kitus Tarybos nustatytus, pirmininko šaukiamus arba generalinio sekretoriaus ne mažiau kaip penkių Tarybos narių prašymu sušauktus posėdžius.

2. Kiekvienas Administracinės tarybos narys turi vieną balsą ir, jei nenustatyta kitaip, visi klausimai Taryboje sprendžiami balsavusių Tarybos narių balsų dauguma.

3. Bet kurio Administracinės tarybos posėdžio kvorumą sudaro Tarybos narių dauguma.

4. Administracinė taryba dviejų trečdalių savo narių balsų dauguma gali nustatyti procedūrą, pagal kurią pirmininkas gali pateikti klausimą Tarybai balsuoti nešaukdamas Tarybos posėdžio. Balsavimas laikomas įvykusiu tik tuo atveju, jei dauguma Tarybos narių balsavo iki šiai procedūrai nustatyto termino pabaigos.

Administracinės tarybos nariai ir pirmininkas už savo pareigų atlikimą negauna atlyginimo iš Centro.

Sekretoriatas susideda iš generalinio sekretoriaus, vieno ar daugiau generalinio sekretoriaus pavaduotojų ir personalo.

1. Generalinį sekretorių ir generalinio sekretoriaus pavaduotojus iš pirmininko pasiūlytų kandidatų renka Administracinė taryba dviejų trečdalių savo narių balsų dauguma. Generalinis sekretorius ir generalinio sekretoriaus pavaduotojai renkami ne ilgesniam kaip šešerių metų laikotarpiui ir gali būti perrinkti kitai kadencijai. Pasitaręs su Administracinės tarybos nariais, pirmininkas pasiūlo po vieną ar po kelis kandidatus į kiekvienas pareigas.

2. Generalinio sekretoriaus ir generalinio sekretoriaus pavaduotojų pareigos nesuderinamos su bet kokia politine veikla. Nei generalinis sekretorius, nei generalinio sekretoriaus pavaduotojai be Administracinės tarybos pritarimo negali dirbti jokio kito darbo ar užsiimti jokia kita veikla.

3. Kai generalinio sekretoriaus nėra arba kai jis negali atlikti savo pareigų, arba kai generalinis sekretorius nepaskirtas, generalinio sekretoriaus pareigas atlieka generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Jei yra daugiau negu vienas generalinio sekretoriaus pavaduotojas, Administracinė taryba iš anksto nustato tvarką, kuria vadovaudamiesi pavaduotojai atlieka generalinio sekretoriaus pareigas.

Generalinis sekretorius teisiškai atstovauja Centrui ir yra aukščiausias Centro pareigūnas. Jis atsako už Centro administravimą, įskaitant personalo skyrimą, vadovaujantis šios Konvencijos nuostatomis bei Administracinės tarybos nustatytomis taisyklėmis. Generalinis sekretorius atlieka registratoriaus funkcijas ir turi teisę patvirtinti pagal šią Konvenciją priimtų arbitražo sprendimų autentiškumą bei tvirtinti jų nuorašus.

Tiek Taikintojų sąrašas, tiek Arbitrų sąrašas sudaromi iš kvalifikuotų asmenų, paskirtų šioje Konvencijoje nustatyta tvarka ir norinčių dirbti tokį darbą.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali paskirti į kiekvieną sąrašą po keturis asmenis, kurie gali, tačiau nebūtinai turi būti jos piliečiai.

2. Pirmininkas gali paskirti po dešimt asmenų į kiekvieną sąrašą. Visi taip į vieną sąrašą paskirti asmenys turi būti skirtingos pilietybės.

1. Į sąrašus įrašyti asmenys turi būti aukštos moralės ir pripažinti kompetentingais teisės, prekybos, pramonės ar finansų srityse bei galintys priimti nepriklausomus sprendimus. Ypač svarbi į Arbitrų sąrašą įrašytų asmenų kompetencija teisės srityje.

2. Įrašydamas asmenis į sąrašus, pirmininkas turi taip pat deramai atsižvelgti, kad būtų užtikrintas pagrindinių pasaulio teisės sistemų ir pagrindinių ekonominės veiklos formų atstovavimas sąrašuose.

1. Kiekvieno sąrašo nariai skiriami šešeriems metams ir gali būti paskirti kitai tos pačios trukmės kadencijai.

2. Kai sąrašo narys miršta ar atsistatydina, jį paskyrusi institucija turi teisę skirti kitą asmenį likusiam mirusiojo ar atsistatydinusio asmens kadencijos laikui.

3. Sąrašo nariai savo pareigas eina tol, kol paskiriami juos pakeisiantys asmenys.

1. Tas pats asmuo gali būti įrašytas į abu sąrašus.

2. Jei tas pats asmuo į tą patį sąrašą buvo paskirtas daugiau negu vienos Susitariančiosios Valstybės arba vienos ar daugiau Susitariančiųjų Valstybių ir pirmininko, laikoma, kad tą asmenį paskyrė pirmiausia jį paskyrusi institucija arba, kai viena iš tų institucijų yra valstybė, kurios pilietis tas asmuo yra, – ta valstybė.

3. Apie visus paskyrimus pranešama generaliniam sekretoriui ir paskyrimas laikomas atliktas tą dieną, kurią gautas pranešimas apie jį.

Jei Centro išlaidoms neužtenka lėšų, gautų iš mokesčių už jo teikiamas paslaugas ar kitų pajamų, trūkstamas lėšas padengia Susitariančiosios Valstybės – Banko narės proporcingai jų pasirašytai Banko kapitalo akcijų daliai ir Susitariančiosios Valstybės, kurios nėra Banko narės, vadovaudamosi Administracinės tarybos nustatytomis taisyklėmis.

Centras yra visateisis tarptautinės teisės subjektas. Centro teisinis statusas jam suteikia teisę:

Kad būtų užtikrintas Centro funkcijų įgyvendinimas, kiekvienos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje Centras naudojasi šiame skirsnyje nustatytais imunitetais ir privilegijomis.

Centras, jo nuosavybė ir turtas naudojasi imunitetu nuo bet kokių teisminių veiksmų, išskyrus atvejus, kai Centras šio imuniteto atsisako.

Pirmininkas, Administracinės tarybos nariai, asmenys, kurie atlieka taikintojų ar arbitrų funkcijas arba kurie yra vadovaujantis 52 straipsnio 3 dalimi sudaryto komiteto nariai bei Sekretoriato pareigūnai ir darbuotojai:

21 straipsnio nuostatos taikomos asmenims, kurie dalyvauja šioje Konvencijoje numatytuose procedūroje ar procese kaip šalys, atstovai, patarėjai, advokatai, liudytojai ar ekspertai, tačiau 21 straipsnio b punktas taikomas tik jų kelionei į vietą, kurioje vyksta procedūra ar procesas, ir iš jos, taip pat buvimui toje vietoje.

1. Centro archyvai, kur jie bebūtų, yra neliečiami.

2. Centro oficialiam susižinojimui kiekviena Susitariančioji Valstybė taiko ne mažiau palankų režimą už tą, kuris taikomas kitoms tarptautinėms organizacijoms.

1. Centras, jo turtas, nuosavybė ir pajamos bei jo operacijos ir sandoriai, kuriuos atlikti jis turi teisę pagal šią Konvenciją, yra atleidžiami nuo visų mokesčių ir muitų. Centras taip pat atleidžiamas nuo atsakomybės už bet kokių mokesčių ar muitų rinkimą ar mokėjimą.

2. Centro mokamas išlaidų atlyginimas pirmininkui ar Administracinės tarybos nariams bei Sekretoriato pareigūnams ir darbuotojams Centro mokamas darbo užmokestis, išmokos ar kitoks atlyginimas, jei jie nėra apmokestinančios valstybės piliečiai, neapmokestinami jokiais mokesčiais.

3. Jokiais mokesčiais už jiems mokamus honorarus bei išlaidų atlyginimą dėl dalyvavimo procedūroje ar procese, vykstančiuose vadovaujantis šia Konvencija, nėra apmokestinami asmenys, kurie atlieka taikintojo ar arbitro funkcijas arba yra pagal 52 straipsnio 3 dalį sudaryto komiteto nariai, jei vienintelis tokio apmokestinimo teisinis pagrindas yra Centro būstinės, procedūros ar proceso arba honorarų bei išlaidų atlyginimo mokėjimo vieta.

a) kiekvienas fizinis asmuo, tiek tą dieną, kurią ginčo šalys davė sutikimą perduoti ginčą sutaikinimo procedūrai ar arbitražui, tiek tą dieną, kurią jų prašymas buvo įregistruotas pagal 28 straipsnio 3 dalį arba 36 straipsnio 3 dalį, turėjęs Susitariančiosios Valstybės, nesančios to ginčo šalimi, pilietybę, išskyrus asmenis, bet kuriuo anksčiau nurodytu metu taip pat turėjusius Susitariančiosios Valstybės – ginčo šalies pilietybę; ir

b) kiekvienas juridinis asmuo, tą dieną, kurią ginčo šalys davė sutikimą perduoti ginčą sutaikinti ar arbitražui, buvęs Susitariančiosios Valstybės, nesančios to ginčo šalimi, nacionaliniu subjektu, ir kiekvienas juridinis asmuo, kuris tuo metu buvo Susitariančiosios Valstybės – ginčo šalies nacionaliniu subjektu ir kurį dėl to, kad jo kontrolė priklauso užsienio asmenims, ginčo šalys susitarė laikyti šioje Konvencijoje nurodytu kitos Susitariančiosios Valstybės nacionaliniu subjektu.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė ir kiekvienas Susitariančiosios Valstybės fizinis ar juridinis asmuo, norintys pradėti taikinamąją procedūrą, pateikia raštu prašymą generaliniam sekretoriui, kuris tokio prašymo nuorašą nusiunčia kitai ginčo šaliai.

2. Prašyme turi būti pateikiama informacija dėl ginčo esmės, nurodomos ginčo šalys ir jų sutikimas perduoti ginčą sutaikinti vadovaujantis taikinamosios procedūros ir arbitražo proceso pradžios tvarka.

3. Generalinis sekretorius prašymą įregistruoja, išskyrus atvejus, kai remdamasis prašyme pateikta informacija jis nustato, kad ginčas akivaizdžiai nepriklauso Centro jurisdikcijai. Generalinis sekretorius nedelsdamas praneša ginčo šalims apie prašymo įregistravimą arba atsisakymą jį registruoti.

1. Taikinamoji komisija (toliau – Komisija) sudaroma kaip galima greičiau po prašymo įregistravimo vadovaujantis 28 straipsniu.

2. a. Komisija sudaroma iš vieno taikintojo arba nelyginio skaičiaus taikintojų, paskirtų ginčo šalių sutarta tvarka.

b. Jei ginčo šalys nesusitaria dėl taikintojų skaičiaus ir jų paskyrimo būdo, Komisija susideda iš trijų taikintojų: abi ginčo šalys paskiria po vieną taikintoją, o trečiasis taikintojas, kuris yra ir Komisijos pirmininkas, paskiriamas ginčo šalių sutarimu.

Jei Komisija nesudaroma per 90 dienų nuo tos dienos, kurią generalinis sekretorius išsiuntė pranešimą apie prašymo įregistravimą pagal 28 straipsnio 3 dalį, arba per kitą ginčo šalių sutartą laiką, pirmininkas bet kurios šalies prašymu ir kiek įmanoma pasikonsultavęs su abiem ginčo šalimis paskiria dar nepaskirtą taikintoją ar taikintojus.

1. Taikintojai gali būti paskirti ne iš Taikintojų sąrašo, išskyrus atvejus, kuriais taikintojus vadovaudamasis 30 straipsniu skiria pirmininkas.

2. Taikintojai, paskirti ne iš Taikintojų sąrašo, turi atitikti 14 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

1. Komisija pati sprendžia savo kompetencijos klausimus.

2. Komisija nagrinėja kiekvieną ginčo šalies prieštaravimą, kad ginčas nepriklauso Centro jurisdikcijai ar dėl kitų priežasčių neįeina į Komisijos kompetenciją, ir nustato, ar svarstyti šį prieštaravimą parengtine tvarka, ar prijungti prie ginčo esmės.

Kiekviena taikinamoji procedūra vyksta vadovaujantis šio skirsnio nuostatomis ir, jei ginčo šalys nesusitaria kitaip, pagal šalių sutikimo perduoti ginčą taikinimui davimo dieną galiojusias Taikinimo taisykles. Jei kyla procedūros klausimas, kurio nereglamentuoja šis skirsnis ar Taikinimo taisyklės, ar ginčo šalių nustatytos kitos taisyklės, jį išsprendžia Komisija.

1. Komisijos pareiga – išnagrinėti šalių ginčo esmę ir stengtis, kad būtų pasiektas susitarimas abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Dėl to Komisija gali bet kurioje taikinamosios procedūros stadijoje vis siūlyti ginčo šalims susitarimo sąlygas. Šalys geranoriškai bendradarbiauja su Komisija, kad ši turėtų galimybę atlikti savo funkcijas, ir atidžiai išnagrinėja Komisijos pasiūlymus.

2. Jei ginčo šalims pavyksta susitarti, Komisija parengia ataskaitą, kurioje išdėstoma ginčo esmė ir nurodoma, kad ginčo šalys susitarė. Jei bet kurioje taikinamosios procedūros stadijoje, Komisijos nuomone, paaiškėja, kad nėra tikimybės, jog šalims pavyks susitarti, ji procedūrą užbaigia ir parengia ataskaitą, kurioje nurodoma, kad ginčas buvo perduotas sutaikinimui, bet šalims nepavyko susitarti. Jei viena iš ginčo šalių neatvyksta ar procedūroje nedalyvauja, Komisija taikinamąją procedūrą užbaigia ir parengia ataskaitą, kurioje nurodoma, kad šalis neatvyko ar procedūroje nedalyvavo.

Jei ginčo šalys nesusitarė kitaip, nė viena taikinamosios procedūros šalis neturi teisės pradėti bet kokią kitą procedūrą, nesvarbu, ar pagal ją ginčas būtų sprendžiamas arbitrų, teisme ar dar kitu būdu. Nė viena procedūros šalis neturi teisės panaudoti ar remtis taikinamosios procedūros metu kitos šalies pareikšta nuomone, pareiškimais, nuolaidomis ar pasiūlymais, taip pat Komisijos parengta ataskaita ar bet kokiu jos pasiūlymu.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė arba kiekvienas Susitariančiosios Valstybės fizinis ar juridinis asmuo, norintys pradėti arbitražo procesą, dėl to turi raštu kreiptis su prašymu į generalinį sekretorių. Šis tokio prašymo nuorašą nusiunčia kitai ginčo šaliai.

2. Prašyme pateikiama informacija dėl ginčo esmės, nurodomos ginčo šalys ir jų sutikimas perduoti ginčą arbitražui vadovaujantis taikinamosios procedūros ir arbitražo proceso pradžios tvarka.

3. Generalinis sekretorius prašymą įregistruoja, išskyrus atvejus, kai remdamasis prašyme pateikta informacija jis nustato, kad ginčas akivaizdžiai nepriklauso Centro jurisdikcijai. Generalinis sekretorius nedelsdamas praneša ginčo šalims apie prašymo įregistravimą arba atsisakymą jį registruoti.

1. Arbitražo teismas (toliau – Teismas) sudaromas kaip galima greičiau po prašymo įregistravimo vadovaujantis 36 straipsniu.

2. a. Teismas susideda iš vieno arbitro arba nelyginio skaičiaus arbitrų, paskirtų ginčo šalių sutarta tvarka.

b. Jei ginčo šalys nesusitaria dėl arbitrų skaičiaus ir jų paskyrimo būdo, Teismas sudaromas iš trijų arbitrų: abi ginčo šalys paskiria po vieną savo arbitrą, o trečiasis arbitras, kuris yra ir Teismo pirmininkas, paskiriamas ginčo šalių sutarimu.

Jei Teismas nesudaromas per 90 dienų nuo tos dienos, kurią generalinis sekretorius išsiuntė pranešimą apie prašymo įregistravimą pagal 36 straipsnio 3 dalį, arba per kitą ginčo šalių sutartą laiką, pirmininkas bet kurios šalies prašymu ir kiek įmanoma pasikonsultavęs su abiem ginčo šalimis paskiria dar nepaskirtą arbitrą ar arbitrus. Vadovaujantis šiuo straipsniu pirmininko paskirti arbitrai neturi būti nei Susitariančiosios Valstybės – to ginčo šalies, nei Susitariančiosios Valstybės, kurios fizinis ar juridinis asmuo yra to ginčo šalis, piliečiai.

Dauguma arbitrų turi būti kitų valstybių, o ne Susitariančiosios Valstybės – to ginčo šalies ir Susitariančiosios Valstybės, kurios fizinis ar juridinis asmuo yra to ginčo šalis, piliečiai, tačiau ši išdėstytoji šio straipsnio nuostata netaikoma, jei yra paskirtas tik vienas arbitras ar kiekvienas Teismo narys paskirtas šalių sutarimu.

1. Arbitrai gali būti paskirti ne iš Arbitrų sąrašo, išskyrus atvejus, kuriais arbitrus vadovaudamasis 38 straipsniu skiria pirmininkas.

2. Arbitrai, paskirti ne iš Arbitrų sąrašo, turi atitikti 14 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

1. Teismas pats sprendžia savo kompetencijos klausimus.

2. Kiekvieną ginčo šalies protestą, kad ginčas nepriklauso Centro jurisdikcijai ar dėl kitų priežasčių neįeina į Teismo kompetenciją, nagrinėja Teismas, siekdamas nustatyti, ar svarstyti šį protestą parengtine tvarka, ar prijungti prie ginčo esmės.

1. Teismas sprendžia ginčą vadovaudamasis teisės normomis, dėl kurių susitarė ginčo šalys. Kai tokio susitarimo nėra, Teismas taiko Susitariančiosios Valstybės – ginčo šalies teisę (įskaitant jos teisės normas dėl teisės normų taikymo jų kolizijos atveju) ir taikytinas tarptautinės teisės normas.

2. Teismas negali paskelbti non liquet remdamasis tuo, kad teisės normų nėra ar jos neaiškios.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nevaržo Teismo įgaliojimų spręsti bylą ex aequo et bono, jei ginčo šalys taip susitarė.

Jei šalys nesusitarė kitaip, Teismas, manydamas, jog to reikia, bet kurioje proceso stadijoje gali:

Kiekvienas arbitražo procesas vyksta vadovaujantis šio skirsnio nuostatomis ir, jei ginčo šalys nesusitaria kitaip, pagal šalių sutikimo perduoti ginčą arbitražui davimo dieną galiojusias Arbitražo taisykles. Jei kyla procedūros klausimas, kurio nereglamentuoja šis skirsnis ar Arbitražo taisyklės, ar ginčo šalių nustatytos kitos taisyklės, jį išsprendžia Teismas.

1. Ginčo šalies neatvykimas ar nedalyvavimas svarstant bylą nelaikomas kitos šalies reikalavimų priėmimu.

2. Jei ginčo šalis neatvyksta ar nedalyvauja svarstant bylą bet kurioje proceso stadijoje, kita šalis gali prašyti Teismą išnagrinėti jam pateiktus klausimus ir priimti sprendimą. Prieš priimdamas sprendimą, Teismas turi apie tai pranešti neatvykusiai ar nagrinėjant bylą nedalyvavusiai ginčo šaliai ir suteikti jai galimybę per tam tikrą laiką pateikti savo argumentus, nebent jis yra įsitikinęs, kad ta ginčo šalis neketina to daryti.

Jei šalys nesusitarė kitaip, Teismas ginčo šalies prašymu nagrinėja bet kokius šalutinius ar papildomus reikalavimus arba priešpriešinius reikalavimus, tiesiogiai susijusius su ginčo objektu, jei jie patenka į ginčo šalių duoto sutikimo nagrinėti ginčą sritį ir visais kitais atžvilgiais priklauso Centro jurisdikcijai.

Jei ginčo šalys nesusitarė kitaip, Teismas, manydamas, kad tomis aplinkybėmis tai būtina, gali pasiūlyti laikinąsias priemones, kad būtų apsaugotos atitinkamos vienos ar kitos šalies teisės.

1. Teismas priima sprendimus visų savo narių balsų dauguma.

2. Teismo sprendimas yra rašytinis ir jį pasirašo visi už sprendimą balsavę Teismo nariai.

3. Sprendimu išsprendžiami visi Teismui perduoti klausimai ir jame nurodomi motyvai, kuriais remiantis sprendimas priimtas.

4. Kiekvienas Teismo narys gali prie sprendimo pridėti savo atskirąją nuomonę, nesvarbu, ar jis sutinka su daugumos nuomone, ar ne, arba pareiškimą apie nepritarimą.

5. Be ginčo šalių sutikimo Centras sprendimo viešai neskelbia.

1. Generalinis sekretorius nedelsdamas išsiunčia ginčo šalims patvirtintus sprendimo nuorašus. Laikoma, kad sprendimas priimtas tą dieną, kurią buvo išsiųsti patvirtinti jo nuorašai.

2. Jei ginčo šalis per 45 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos paprašo, Teismas, pranešęs apie tai kitai ginčo šaliai, gali išnagrinėti bet kokį sprendime praleistą klausimą, ir ištaiso bet kokią sprendime esančią korektūros, aritmetinę ar panašią klaidą. Šis papildomas Teismo sprendimas tampa sprendimo dėl ginčo dalimi ir ginčo šalims perduodamas ta pačia tvarka. 51 straipsnio 2 dalyje ir 52 straipsnio 2 dalyje numatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo tokio papildomo sprendimo priėmimo dienos.

1. Jei kyla šalių ginčas dėl sprendimo prasmės ar taikymo srities, bet kuri ginčo šalis gali prašyti sprendimą išaiškinti raštu pateikdama prašymą generaliniam sekretoriui.

2. Prašymas išaiškinti sprendimą, jei įmanoma, perduodamas tą sprendimą priėmusiam Teismui. Jei to padaryti neįmanoma, vadovaujantis šio skyriaus 2 skirsniu sudaromas naujas Teismas. Teismas, manydamas, kad tomis aplinkybėmis tai būtina, gali atidėti tolesnį sprendimo vykdymą iki savo sprendimo dėl sprendimo išaiškinimo priėmimo.

1. Kai paaiškėja esminės reikšmės sprendimui turinčių aplinkybių, bet kuri ginčo šalis gali raštu paprašyti generalinį sekretorių sprendimą peržiūrėti, jeigu sprendimo priėmimo metu tos aplinkybės nebuvo žinomos nei Teismui, nei peržiūrėti sprendimą prašančiai šaliai ir ši šalis jų nežinojo ne dėl savo aplaidumo.

2. Prašymas peržiūrėti sprendimą turi būti pateiktas per 90 dienų nuo tų aplinkybių paaiškėjimo ir visais atvejais – ne vėliau kaip per trejus metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

3. Prašymas peržiūrėti sprendimą, jei įmanoma, perduodamas tą sprendimą priėmusiam Teismui. Jei to padaryti neįmanoma, vadovaujantis šio skyriaus 2 skirsniu sudaromas naujas Teismas.

4. Teismas, manydamas, kad tomis aplinkybėmis tai būtina, gali atidėti tolesnį sprendimo vykdymą iki savo sprendimo dėl sprendimo peržiūrėjimo priėmimo. Jei peržiūrėti sprendimą prašanti šalis savo prašyme prašo atidėti sprendimo vykdymą, sprendimo vykdymas laikinai atidedamas, kol Teismas priims sprendimą dėl tokio prašymo.

1. Bet kuri ginčo šalis gali raštu paprašyti generalinį sekretorių panaikinti sprendimą remiantis vienu ar keliais iš šių pagrindų:

2. Prašymas panaikinti sprendimą turi būti pateiktas per 120 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimą prašoma panaikinti remiantis korupcijos pagrindu. Pastarasis prašymas turi būti pateiktas per 120 dienų nuo korupcijos fakto paaiškėjimo, tačiau visais atvejais – ne vėliau kaip per tris metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

3. Gavęs prašymą, pirmininkas nedelsdamas iš Arbitrų sąrašo paskiria trijų asmenų ad hoc komitetą. Nė vienas iš komiteto narių negali būti paskirtas iš sprendimą priėmusio Teismo narių, negali būti tų pačių valstybių, kurių piliečiai yra Teismo nariai, pilietis, negali būti Susitariančiosios Valstybės – ginčo šalies pilietis ar Susitariančiosios Valstybės, kurios fizinis ar juridinis asmuo yra ginčo šalis, pilietis, taip pat negali būti iš šių Susitariančiųjų Valstybių į Arbitrų sąrašą paskirtų asmenų ar iš asmenų, atlikusių taikintojų funkcijas tame pačiame ginče. Komitetas turi teisę panaikinti sprendimą ar jo dalį remdamasis bet kuriuo iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų.

4. 41–45, 48, 49, 53 ir 54 straipsnių bei VI ir VII skyrių nuostatos mutatis mutandis taikomos procesui komitete.

5. Komitetas, manydamas, kad tomis aplinkybėmis tai būtina, gali atidėti tolesnį sprendimo vykdymą iki savo sprendimo dėl sprendimo panaikinimo priėmimo. Jei panaikinti sprendimą prašanti šalis savo prašyme prašo atidėti sprendimo vykdymą, sprendimo vykdymas laikinai atidedamas, kol komitetas priims sprendimą dėl tokio prašymo.

6. Jei Teismo sprendimas panaikinamas, bet kurios šalies prašymu ginčas perduodamas naujam Teismui, sudarytam vadovaujantis šio skyriaus 2 skirsniu.

1. Sprendimas ginčo šalims yra privalomas ir negali būti skundžiamas ar peržiūrimas jokia kita tvarka, išskyrus šioje Konvencijoje nustatytąją. Šalys laikosi sprendimo sąlygų ir jas vykdo, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimo vykdymas yra atidėtas remiantis atitinkamomis šios Konvencijos nuostatomis.

2. Šiame skirsnyje sąvoka „sprendimas“ aprėpia ir bet kokį vėlesnį sprendimą, aiškinantį, pakeičiantį ar panaikinantį pirminį sprendimą vadovaujantis 50, 51 ar 52 straipsniais.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė pripažįsta, kad vadovaujantis šia Konvencija priimtas sprendimas yra jai privalomas, ir užtikrina sprendime nustatytų turtinių prievolių įvykdymą savo teritorijoje taip, kaip užtikrina savo teismų galutinių sprendimų vykdymą. Federacinės sandaros Susitariančioji Valstybė gali užtikrinti tokio sprendimo vykdymą federaliniuose teismuose ar per federalinius teismus ir gali nustatyti, kad šie teismai pripažintų tokį sprendimą prilygstančiu federacijos subjektų teismų galutiniams sprendimams.

2. Ginčo šalis, kuri siekia sprendimo pripažinimo ar vykdymo bet kokios Susitariančiosios Valstybės teritorijoje, pateikia kompetentingam tos valstybės teismui ar kitai šią funkciją atlikti Susitariančios Valstybės įgaliotai institucijai generalinio sekretoriaus patvirtintą sprendimo nuorašą. Kiekviena Susitariančioji Valstybė praneša generaliniam sekretoriui apie teismo ar kitos šią funkciją atlikti įgaliotos institucijos paskyrimą ir apie kiekvieną paskesnį tokio paskyrimo pakeitimą.

3. Sprendimas vykdomas pagal valstybės, į kurią kreiptasi dėl sprendimo vykdymo jos teritorijoje, įstatymus.

Jokia 54 straipsnio nuostata nepažeidžia bet kurioje Susitariančiojoje Valstybėje galiojančių teisės normų dėl tos ar bet kokios kitos valstybės imuniteto nuo teismų sprendimų vykdymo.

1. Komisijos ar Teismo sudėtis negali būti keičiama po to, kai jie sudaryti ir procedūra ar procesas pradėti; tačiau jeigu taikintojas ar arbitras mirė, negali atlikti savo funkcijų ar atsistatydina, jį turi pakeisti kitas asmuo, paskirtas vadovaujantis III skyriaus 2 skirsnio arba IV skyriaus 2 skirsnio nuostatomis.

2. Komisijos ar Teismo narys ir toliau atlieka savo funkcijas, nepaisant to, kad jis nustojo būti atitinkamo sąrašo nariu.

3. Jei ginčo šalies paskirtas taikintojas ar arbitras atsistatydino be Komisijos ar Teismo, kurių nariu jis buvo, sutikimo, į jo vietą kitą asmenį iš atitinkamo sąrašo paskiria pirmininkas.

Ginčo šalis gali pasiūlyti Komisijai ar Teismui nušalinti bet kurį jų narį dėl bet kokių aplinkybių, įrodančių, kad jis akivaizdžiai neatitinka 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų. Be to, arbitražo proceso šalis gali pasiūlyti nušalinti arbitrą dėl to, kad šis negalėjo būti paskirtas Teismo nariu pagal IV skyriaus 2 skirsnį.

Sprendimą dėl bet kokio siūlymo nušalinti taikintoją ar arbitrą priima kiti Komisijos ar Teismo nariai, tačiau jeigu tų narių balsai pasiskirsto po lygiai arba pasiūlyta nušalinti vienintelį taikintoją ar arbitrą arba taikintojų ar arbitrų daugumą, sprendimą priima pirmininkas. Jei nusprendžiama, kad siūlymas yra pagrįstas, taikintojas ar arbitras, dėl kurių priimtas sprendimas, turi būti pakeistas kitu vadovaujantis III skyriaus 2 skirsnio arba IV skyriaus 2 skirsnio nuostatomis.

a) Nuolatinio arbitražo teismo ar kitos panašios viešosios ar privačios įstaigos, su kuria Centras šiuo tikslu gali sudaryti susitarimą, buveinėje; arba

b) bet kokioje kitoje Komisijos ar Teismo, pasikonsultavusių su generaliniu sekretoriumi, patvirtintoje vietoje.

a) Konvencijos pasirašymą remiantis 67 straipsniu;

b) ratifikavimo, priėmimo ir patvirtinimo dokumentų deponavimą remiantis 73 straipsniu;

c) šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 68 straipsnį datą;

d) teritorijas, kurioms ši Konvencija netaikoma remiantis 70 straipsniu;

e) šios Konvencijos pakeitimų įsigaliojimo remiantis 66 straipsniu datą;

f) Konvencijos denonsavimą remiantis 71 straipsniu.

PRIIMTA 1965 m. kovo 18 d. Vašingtone anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis, visi trys tekstai yra autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris deponuojamas Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko archyvuose. Pastarasis žemiau pasirašydamas pareiškė savo sutikimą atlikti šios Konvencijos jam pavestas funkcijas. Įsigaliojo 1966 m. spalio 14 d.