Baudžiamoji byla Nr. 2K-87-697/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41165-2019-2
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.14
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B.-P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartimi A. B.-P. pripažinta nepakaltinama dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 186 straipsnio 2 dalyje, ir A. B.-P. nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. B.-P. ir jos gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B.-P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad ji apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas vežimo paslaugas ir padarė nedidelę turtinę žalą, t. y. 2019 m. rugsėjo 25 d. apie 4.00 val., žinodama, kad neturi pinigų atsiskaityti už taksi vežimo paslaugas, išsikvietė taksi automobilį adresu: (duomenys neskelbtini), šiam atvykus, įsėdo į taksi automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal verslo liudijimą vairuojamą nukentėjusiojo P. S., ir laikotarpiu nuo 4.00 iki 9.00 val. naudojosi nukentėjusiojo P. S. teikiamomis vežimo paslaugomis – jos nurodymu keturis kartus važiavo į Kelmės r. ir vieną kartą link Kuršėnų pusės, konkretaus adreso nenurodydama, tačiau už suteiktas vežimo paslaugas neatsiskaitė. Tokiu būdu ji apgaule išvengė atsiskaitymo su taksi vairuotoju – nukentėjusiuoju P. S. už jo suteiktas vežimo paslaugas ir padarė nukentėjusiajam P. S. 204,77 Eur turtinę žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B.-P. prašo skundžiamas teismų nutartis panaikinti, ją išteisinti ir paleisti iš gydymo įstaigos. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Teismai, priimdami sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nes teisėjų kolegijai kilo abejonė dėl įrodymų pakankamumo, tačiau teismas pateiktų naujų įrodymų visiškai nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, taip pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/2014). Teismai savo sprendimus grindė prielaidomis, prieštaringais ir abejonių dėl jų patikimumo, pakankamumo bei objektyvumo keliančiais įrodymais. Teismai įrodymus vertino išimtinai palankiai nukentėjusiojo naudai. Dėl to skundžiami teismų sprendimai turi būti panaikinti ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2.2. Šioje baudžiamojoje byloje prokuratūra iki šiol nepateikė kaltinamojo akto, iš kurio matytųsi nusikaltimo, nustatyto BK 186 straipsnio 2 dalyje, sudėtis; nėra baudžiamosios atsakomybės pagrindų, nustatytų BK 2 straipsnyje, nes tai yra civilinio ginčo dalykas. Teismai netinkamai vertino ir aiškino 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB. Tekstas svarbus EEE, tai nulėmė neteisingą skundžiamą teismo vertinimą ir taikymą Europos teisės praktikoje, kas sudaro viršenybę ir yra privaloma nacionalinėje teisėje.
2.3. Pagal BPK 44 straipsnio 2, 7 dalis, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat dėl ko buvo pareikšti įtarimai, vėliau apribota judėjimo laisvė. Šios BPK nuostatos yra reikšmingos įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvą 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese. Šioje byloje teismų nutartys prieštarauja pirmiau nurodytai Europos Sąjungos direktyvai, todėl teismui privaloma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti Preliminarų sprendimą, kuriuo būtų išaiškinta kaltinamojo akto ir teismo apkaltinamųjų nuosprendžių neatitiktis Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvai 2010/64/ES, nes kasatorei nė vienos iš Europos Sąjungos šalių kalba nebuvo pranešta apie įtarimus ir surašytas kaltinamasis aktas, atitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimus. Šioje byloje teismai kasatorės reikalavimų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors šalių ginčas kildintinas iš civilinių santykių – kasatorė už jai suteiktą nekokybišką taksi paslaugą su paslaugos davėju negalėjo atsiskaityti banko kortele, nes taksistas neturėjo sertifikuoto bankomato. Civilinės atsakomybės samprata yra apibūdinama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 31 6.245 straipsnio 1 dalyje nurodant, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
2.4. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas kasatorės reikalavimas išreikalauti iš jos paskutinės darbovietės ją charakterizuojančią medžiagą ir išreikalauti iš gydymo įstaigos duomenis apie jos visišką pasveikimą, tačiau šie reikalavimai nebuvo svarstomi ir vertinami priimant procesinius sprendimus, kurių pagrindu ji nepagrįstai gydoma stacionarinėje gydymo įstaigoje.
2.5. Teismai netinkamai vertino ir aiškino 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/HS dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB. Tekstas svarbus EEE, tai nulėmė neteisingą skundžiamą teismo vertinimą ir taikymą Europos teisės praktikoje, kas sudaro viršenybę ir yra privaloma nacionalinėje Lietuvos teisėje.
2.6. Nepaisant to, kad kasatorė jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nėra baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei nusikaltimo sudėties, civilinis ginčas neišspręstas teisme, netaikytas mediacijos metodas ir taikinimo procesas, kasatorei nepagrįstai taikytas priverstinis gydymas. Byloje pateikta nepagrįsta prieš keletą metų surašyta ekspertų išvada, kai jai buvo taikytas stacionarus gydymas, tačiau gydytojų dokumentai patvirtina, kad ji civilinio ginčo metu buvo ir dabar yra visiškai sveika. Tokias aplinkybes patvirtina ir darbovietės charakteristika, ambulatorinio gydymo dokumentai, esantys gydymo įstaigose, bet teismai juos atsisakė vertinti. Tik išreikalavus ir įvertinus įrodymų visumą galima priimti pagrįstą procesinį sprendimą. Gydytojų pateikta išvada akivaizdžiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tačiau jos visiškai netirtos, iš gydymo įstaigos neišreikalauti ir neįvertinti dokumentai, kuriuose konstatuotas kasatorės pasveikimas. Todėl, esant prieštaraujančioms gydytojų išvadoms, teismui buvo privalu išreikalauti iš gydymo įstaigos faktinius duomenis apie kasatorės pasveikimą ir dėl jų pasisakyti teismo skundžiamose nutartyse.
2.7. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra pabrėžiama, kad asmenys, sergantys psichikos ligomis, yra itin pažeidžiami, taigi bet koks jų teisių apribojimas turi būti griežtai tikrinamas, ir tik labai svarios priežastys (motyvai) gali pateisinti tokį apribojimą. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą laisvė gali būti apribota, atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kad dėl to būtų būtinas priverstinis gydymas; besitęsiančio laisvės atėmimo pagrįstumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas asmeniui išlieka ir toliau (Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012). Pažymėtina, kad psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems.
2.8. Įstatymas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sieja su asmens pasveikimu arba sveikatos būklės pagerėjimu ir pavojingumo išnykimu. Įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų ir neįtvirtina laikotarpio, kurį asmuo turi gydytis, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Šioje byloje priimtos teismų nutartys prieštarauja BK reikalavimams, EŽTT 7 straipsniui, pirmiau nurodytoms imperatyviosioms materialiosioms teisės normoms, todėl yra pagrindas nutraukti kasatorei paskirtą stebėjimo režimą (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-15/2020 nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir teisminio nagrinėjimo metu A. B.-P. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teisme, dėl sveikatos būklės jai būtina taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas Gintaras Butkus patvirtino ekspertizės aktą.
3.2. Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nustatė, kad A. B.-P. padarė veiksmus, kvalifikuotinus pagal BK 186 straipsnio 2 dalį, tačiau ji yra nepakaltinama, taip pat teismas pasisakė dėl pareikšto civilinio ieškinio.
3.3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo A. B.-P., jos gynėjas advokatas E. Jankaitis. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs dalyvaujančių asmenų pasisakymų, išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog A. B.-P. bylos nagrinėjimo metu yra pavojinga sau ir kitiems asmenims, todėl, atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės akte padarytas išvadas, eksperto paaiškinimus, į tai, kad A. B.-P. jau vieną kartą buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, nusprendė, kad yra pagrindas A. B.-P. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kaip ir nutarė pirmosios instancijos teismas. Taip pat teismas nurodė, kad pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, pagrindo panaikinti skundžiamas nutartis nėra.
3.4. Iš byloje esančio Rokiškio psichiatrijos ligoninės pranešimo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams dėl nutarties vykdymo matyti, kad A. B.-P. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydoma nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. (2020 m. rugsėjo 28 d., 2 t., b. l. 127). Iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų teisėja (baudžiamoji byla Nr. T-280-504/2021), susipažinusi su VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimu dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo A. B.-P., 2021 m. kovo 23 d. paskyrė teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B.-P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. A. B.-P. kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl veikos kvalifikavimo, byloje surinktų įrodymų pakankamumo ir vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo, in dubio pro reo principo ir Europos Sąjungos direktyvų taikymo, tačiau šie klausimai nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo, dėl to šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo
6. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, 2K-208-788/2020).
7. Minėtas BK straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>).
8. Šioje byloje Šiaulių apylinkės teismas konstatavo, kad A. B.-P. apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 186 straipsnio 2 dalyje. Vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų analize, teismas nustatė, kad A. B.-P., žinodama, jog neturi pinigų atsiskaityti už taksi vežimo paslaugas, išsikvietė taksi automobilį, naudojosi P. S. teikiamomis vežimo paslaugomis – penkias valandas važinėjosi savo nurodytomis kryptimis be konkretaus adreso, tačiau už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, taip padarė nedidelę – 204,77 Eur turtinę žalą P. S.. Vadovaudamasis 2020 m. sausio 7–15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-15/2020 išvadomis ir teismo posėdyje apklausto eksperto G. Butkaus paaiškinimais, teismas taip pat nustatė, kad A. B.-P. nusikalstamos veikos padarymo ir nutarties priėmimo metu konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl to ji pripažinta nepakaltinama (BK 17 straipsnis), nes darydama įstatymo uždraustą veiką dėl savo psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo, teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsižvelgdamas į ekspertų išvadas ir siekdamas užtikrinti, kad A. B.-P. būtų stebima, jai būtų užtikrintas tinkamas gydymas, teismas padarė išvadą, kad švelnesnės priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės skyrimas – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas – nebūtų veiksmingas, A. B.-P. yra socialiai pavojinga ne tik sau, bet ir aplinkiniams, ir paskyrė specialistų rekomenduotą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
9. Nors teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>), tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį. Iš skundžiamos Šiaulių apylinkės teismo nutarties matyti, kad šis teismas atsižvelgė tik į ekspertų nustatytą A. B.-P. psichinės sveikatos būklę ir į ekspertizės akte nurodytą jai taikytiną gydymo būdą – stacionarinį stebėjimą psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis. Tačiau teismas šiame kontekste visiškai nevertino padarytos veikos pobūdžio. A. B.-P. padaryta veika pagal Baudžiamojo kodekso skirstymą, vertinant pavojingumo laipsnį, yra švelniausia – baudžiamasis nusižengimas, už kurį nustatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti ir tai, kad A. B.-P. veika, nors ir padaryta naudojant apgaulę, įstatymo leidėjo manymu, nėra tiek pavojinga, kad reikėtų ją padariusį asmenį izoliuoti. Teismai nepateikė įrodymų ir neišdėstė motyvų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad A. B.-P. pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojinga kitiems asmenims ir aplinkai, kad jai reikėtų taikyti ultima ratio (kraštutinė priemonė) – radikalų laisvės suvaržymą izoliuojant ją nuo visuomenės. Atsižvelgdamas į tai, teismas turėjo ieškoti galimybių taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau to nepadarė.
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, ir to asmens gynėjo apeliacinį skundą, taip pat iš esmės nagrinėjo tik duomenis apie A. B.-P. psichikos sveikatos būseną, jai taikytus bei rekomenduotinus gydymo metodus ir pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui paskirti jai stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
11. Kasaciniame skunde A. B.-P. nesutinka su šiuo sprendimu ir prašo nutraukti jai paskirtą stebėjimo režimą bei paleisti ją iš gydymo įstaigos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Panevėžio apylinkės teismas 2021 m. kovo 23 d. išnagrinėjo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo A. B.-P., išanalizavo pateiktus medicininio pobūdžio duomenis ir nutartimi priėmė sprendimą pakeisti jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jos gyvenamąją vietą – ir gydymą pratęsti.
12. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į A. B.-P. šioje byloje padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, Šiaulių apylinkės teismui nebuvo būtinybės taikyti tokio laipsnio BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teismas turėjo svarstyti galimybę taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau minėtą Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi priimtą sprendimą pakeisti A. B.-P. priverčiamąją medicinos priemonę, šiuo klausimu priimti atskiro sprendimo nebereikia.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 403 straipsnio 2 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutartį ir A. B.-P. taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
