J. Š. pagal BK 25 str. 3 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-489/2019

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00231-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.10.5; 1.2.23.2.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A. (V. A.), J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. A. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Iš V. A., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota 8111 Eur valstybei.

J. Š. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. J. Š. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

R. J. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

V. G. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų trims mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi nuteistųjų V. A., J. Š. bei nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. G., R. J., J. Š. ir V. A. nuteisti už tai, kad, veikdami V. G. organizuota grupe kartu su L. K. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: V. G. 2013 m. kovo 23 d. nuo 17.18 val. iki 19.28 val. telefonu ir per elektroninį paštą gmail susitarė su V. A., kad tą pačią dieną 20 val. pas V. A. atvyks tyrimo metu nenustatytas asmuo ir iš anksto perduos pinigus už narkotinę medžiagą heroiną. Tą pačią dieną apie 20.15 val. minėtas nenustatytas asmuo prie prekybos centro „Ermitažas“ Vilniuje, Ozo g. 25, V. G. nurodymu V. A. perdavė 28 000 Lt (8111 Eur) už narkotinę medžiagą. Vėliau V. A. jo turėtus 299,35 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, padėjo sutartoje vietoje – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H. V. G. 2013 m. kovo 23 d. 21.38 val. telefonu pranešus V. A., kad nurodytą dieną minėto kiekio narkotinės medžiagos heroino niekas negalės paimti, 21.42 val. V. A. nurodė J. Š. paimti paslėptą narkotinę medžiagą, ir pastarasis iš sutartos vietos – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H, paėmė 74,510 g narkotinės medžiagos heroino bei laikė su savimi iki 2013 m. kovo 25 d. 14.04 val. Tęsdamas nusikalstamos veikos organizavimą, V. G. 2013 m. kovo 25 d. nuo 11.12 val. iki 12.35 val. telefonu susitarė su L. K., kad šis už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį kartu su R. J. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Kėdainių nuvyks į Vilnių ir parodys vietą, kur bus palikta V. G. užsakyta narkotinė medžiaga. Po to V. G. 11.34 val. telefonu pranešė V. A., kad tą pačią dieną apie 17 val. iš sutartos vietos bus paimtas jo užsakytas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos heroino. Tuo tikslu V. A. telefonu nurodė J. Š. į sutartą vietą – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H, padėti 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, ir 14.04 val. J. Š. telefonu V. A. patvirtino, kad minėtą narkotinę medžiagą padėjo į sutartą vietą. Tą pačią dieną – 2013 m. kovo 25 d. apie 21.10 val. R. J. su tyrimo nenustatytu asmeniu iš Panevėžio miesto automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Kėdainius, kur prie prekybos centro „Techasas“ Kėdainiuose, J. Basanavičiaus g. 7, paėmė L. K., kuris apie 21.16 val. pranešė telefonu V. G., kad jis jau vyksta į Vilnių. L. K. kartu su R. J. bei tyrimo nenustatytu asmeniu automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 22.55 val. įvažiavo į teritoriją Vilniuje, prie Savanorių pr. 174H, kur L. K. iš sutartos vietos paėmė labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino ir iš karto minėtame automobilyje perdavė R. J. bei tyrimo nenustatytam asmeniui. Apie 23.15 val. L. K. pranešė V. G. apie įvykdytą jų susitarimą ir pats liko Vilniuje, o R. J. bei tyrimo nenustatytas asmuo minėtą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Panevėžį. 2013 m. kovo 26 d. apie 0.40 val. policijos pareigūnai kelio Vilnius–Panevėžys 72 km sustabdė R. J. vairuojamą automobilį „Fiat Stilo“. Sustabdžius R. J. sulaikė policijos pareigūnai, o tyrimo nenustatytam asmeniui pavyko pabėgti. 2013 m. kovo 26 d. apie 3.45 val. kelyje Vilnius–Panevėžys automobilio „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdymo vietos pradžioje (71 km) atliktos įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė išmestą labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino.

2. J. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, prie L. Sapiegos g. 21 pastato, P. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, neteisėtai į skolą už 570 Lt (165,08 Eur) pardavė ne mažiau kaip 30 g miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga metamfetaminas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti švelnesnę bausmę.

3.1. Teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo neteisingai paskiriant bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje itin lakoniškai nurodė jam skiriamos griežtos laisvės atėmimo bausmės motyvus, nesivadovavo bausmės skyrimo taisyklėmis ir paskyrė neteisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl bausmės skyrimo, kurie iš dalies neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir procesines teisės normas – netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes visiškai nevertino apeliacinio skundo priedų, kurie įrodo sudėtingą jo fizinę būklę, kadangi jis neturi objektyvių galimybių atlikti jam skirtos itin griežtos bausmės. Kaltininko asmenybė yra itin svarbus vertinimo aspektas parenkant bei skiriant individualizuotą ir teisingą bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismai, skirdami jam bausmę ir vertindami padarytos veikos pavojingumo bei asmenybės aspektus, visiškai formaliai vertino jo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jam tokią griežtą bausmę, be pagrindo nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas rėmėsi jo parodymais, konstatuodamas nusikalstamos veikos įrodytumą, t. y. buvo objektyvus pagrindas nustatyti, jog jis realiai pripažino savo kaltę dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių. Teismas nenustatė, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus, kad duodamas parodymus būtų vertęs kaltę kitiems, siekdamas švelninti savo atsakomybę.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai interpretavo jo apeliacinio skundo ribas nurodydamas, esą jis neigė buvus organizuotą grupę. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismui neteisingai įvertinus jo poziciją dėl apeliacinio skundo ribų bei kartu neteisingai interpretuojant vieną iš jo atsakomybei reikšmingų aplinkybių, buvo pažeistas ir baudžiamojo įstatymo taikymas dėl teisingos bausmės paskyrimo.

3.4. Teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų dėl bausmės skyrimo reikalavimų, tokiu būdu neužtikrino teisingumo principo, nes teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį galėjo būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu, ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

3.5. Teismai nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nors jam paskirta bausmė formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau, atsižvelgiant į sunkią jo sveikatos, neįgalumo būklę, yra betikslė, t. y. nepasiekia visų paskirties tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, realizuoja iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, todėl neteisingas. Vertinant jo nubaudimui reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai įvertinant jo asmenybę, aiškiai matyti, kad tai netipinė nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens – kaltininko situacija, kurios vertinimas skiriant teisingą bausmę ir teismo sprendimas turi būti išimtinis.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies baudžiamąją bylą nutraukti. Jei būtų konstatuota, kad teismai pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės subendrinimo su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį.

4.1. Teismai pripažindami jį esant organizuotos grupės nariu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nenustatytos aplinkybės dėl jo veiksmų suderinamumo ir bendrumo su kitais asmenimis ar kad jam buvo žinoma apie kitų asmenų, išskyrus V. A., veikimą. Jo vaidmuo, susijęs su narkotinių medžiagų laikymu, buvo labiau atsitiktinis, o ne iš anksto planuotas, tai patvirtina V. G. ir V. A. parodymai. Be V. A., nė vienas kitas tariamas jo bendrininkas nepalaikė su juo jokių ryšių, nežinojo apie tariamą jo vaidmenį padarant labai sunkų nusikaltimą. Todėl jo bendri veiksmai su V. A., padedant jam įgyvendinti jo kaip bendrininko V. G. jam paskirtą vaidmenį ir pavestas užduotis, nepagrįstai vertinti kaip organizuotos grupės nario. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad jis nepagrįstai pripažintas veikęs organizuota grupe kartu su kitais nuteistaisiais. Nors jis tariamai atliko veiksmus, kurie padėjo užtikrinant narkotinės medžiagos perdavimą, jo veikimas buvo bendras tik su V. A., apie kitus asmenis jam nebuvo žinoma, todėl teismai, pripažindami jį veikus su organizuota grupe, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, nustatančias bendrininkų atsakomybę.

4.2. Teismai pripažindami jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jo kaltę grindė prielaidomis ir teoriniais išvedžiojimais, o nepašalintas abejones, priešingai nei reikalauja nekaltumo prezumpcija, vertino kaip jo kaltės įrodymus. Teismai jo kaltę įvykdžius labai sunkų nusikaltimą grindžia jo ir V. A. parodymais, jo (kasatoriaus) ankstesniu teistumu, jo ir V. A. pokalbiais telefonu, tačiau šie įrodymai tiek atskirai, tiek kaip visuma nesudaro pagrindo konstatuoti neabejotino jo kaltės įrodymo. V. A. parodymai paneigia jo kaltę. V. A. teisme parodė, kad, nurodydamas J. Š. paimti iš slėptuvės paketą, nesakė, kad tai narkotikai. Teismai nepasisakė dėl šių parodymų nepatikimumo. Minėtų parodymų nepaneigia ir kiti byloje esantys duomenys, o jo (kasatoriaus) parodymai šiuos V. A. parodymus patvirtina. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad jam buvo žinomas paketo turinys. Byloje nustatyta, kad jis su V. A. bylai reikšmingu laikotarpiu susitikę nebuvo, nebuvo užfiksuoti pokalbiai telefonu, kurių metu jam (kasatoriui) būtų nurodoma apie neteisėtą paketo turinį, todėl teismai nepagrįstai, atsižvelgdami išimtinai į jo ir V. A. procesinę padėtį, atmetė jų nuoseklius parodymus, kad jam (kasatoriui) nebuvo žinomas paketo turinys. Kaltinamojo parodymai gali būti vertinami kritiškai tik tuomet, jei kiti objektyvūs ir neabejotini bylos duomenys juos paneigia ir leidžia kategoriškai konstatuoti, jog kaltinamojo versija yra neteisinga. Byloje nebuvo nustatyta tokių duomenų, todėl toks įrodymų vertinimas, selektyviai atmetant dviejų (ir vienintelių) jo (kasatoriaus) kaltės įrodymų dalis, taip iškraipant jų turinį bei įrodomąją reikšmę, yra laikytinas netinkamu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme ir nulėmė netinkamą baudžiamosios bylos ištyrimą bei neteisingo nuosprendžio priėmimą.

4.3. Teismai jo kaltę grindė ir tuo, kad jis anksčiau buvo teistas už narkotinių medžiagų laikymą toje pačioje vietoje Vilniuje, Savanorių pr. 174, ir tai „neginčytinai patvirtina, kad kaltinamasis neabejotinai žinojo, kas buvo slėptuvėje slepiama“. Akivaizdu, kad ankstesnis teistumas niekaip nepatvirtina fakto, kad jis su paketu atliko kokius nors veiksmus ir žinojo, kas yra pakete, tačiau neabejotinai patvirtina tendencingą teismo įrodymų vertinimą ir išankstinę poziciją dėl jo kaltumo.

4.4. BPK pažeidimai, kai teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl labai sunkaus nusikaltimo grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, netinkamai ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų teismo išvados dėl jo veiksmų turinio ir kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra klaidingos.

4.5. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog jam buvo žinomas paketo turinys, t. y. jis suvokė laikantis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nulemta teismo padarytų esminių BPK pažeidimų. Nenustatę, kad jam buvo žinomas paketo, kurio buvimo vieta jam buvo žinoma, turinys, teismai neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad jo tyčia buvo nukreipta į labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą. Nepagrįstai konstatuota jo kaltė dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymo, kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėties.

4.6. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą vienuolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, ir galutinę bausmę paskyrė dvylika metų laisvės atėmimo. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų padarymą 2011 m. liepos 21 d. buvo nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę atliko nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. ir buvo lygtinai paleistas neatlikęs devynių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės. Taigi praėjus lygtinio paleidimo terminui, t. y. 2016 m. rugsėjo 15 d., bausmę, paskirtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, jis jau buvo atlikęs. Skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmimo dieną – 2017 m. spalio 11 d. – jokios neatliktos bausmės dalies nebuvo ir bendrinti bausmių nebuvo jokio teisinio pagrindo. Taigi bausmių bendrinimas BK 63 straipsnio 4, 9 dalių pagrindu yra neteisėtas, aiškiai pažeidžiantis BK nuostatas ir ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), arba grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nesant pagrindo jį išteisinti ar panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį jam grąžinant bylą apeliacinės instancijos teismui, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

5.1. Teismai, nuteisę jį ir paskirdami neteisingą ir neadekvačią bausmę, esmingai pažeidė BPK, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo teismų praktika, netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, neargumentavo procesinių sprendimų, abejones aiškino jo nenaudai ir taip esmingai pažeidė jo teisę į teisingą teismą.

5.2. Teismų sprendimai pripažįstant jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, nepaisant teisingo, nešališko įrodymų vertinimo principų, nemotyvuotai atmetant įrodymus, galinčius patvirtinti jo nekaltumą, ir suteikiant nepagrįstai didelę reikšmę įrodymams, kuriuos teismas traktuoja kaip patvirtinančius jo kaltę. Byloje surinkti įrodymai, priešingai nei nustatė teismai, rodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir turėjo būti išteisintas.

5.3. Pirmosios instancijos teismas vieninteliu jo kaltės įrodymu laikė transporto priemonės, kurioje buvo gabenamas didelis narkotinės medžiagos – heroino – kiekis, vairavimo faktą. Teismas neargumentuotai atmetė jo parodymus, kad jis nieko nežinojo apie gabenamus narkotikus, neanalizavo duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo visiškai atsitiktinis asmuo, neturėjęs sąsajų nei su gabenama narkotine medžiaga, nei su asmenimis, kurie ją gabeno. Vien aplinkybė, kad jis vairavo automobilį, kuriame buvo gabenamos narkotinės medžiagos, negali būti neginčijamas jo kaltės įrodymas. Pirmosios instancijos teismas preziumavo jo kaltę pasirinkdamas tuos įrodymus, kuriuos galima traktuoti kaip įrodančius kaltę, ir atmesdamas įrodymus, kurie paneigia jo kaltę, bei suteikdamas šiems įrodymams neteisingą interpretaciją. Teismas nevertino jo tyčios aspektų. Teismo išvada, kad į kelionę, kurios metu bus gabenamos narkotinės medžiagos, automobiliui vairuoti nebūtų imamas pašalinis asmuo, vertintina tik kaip prielaida, nes bylos įrodymai to nepatvirtina. Teismas pažeidė nustatytą teisinį reguliavimą ir nemotyvuotai padarė prieštaringą išvadą, kad jis žinojo ir suvokė visus daromos nusikalstamos veikos požymius. Teismas neatsižvelgė, kad byloje yra duomenų, kurie paneigia padarytas išvadas, o įrodinėjimo procesas buvo atliktas pažeidžiant jo (kasatoriaus) teisę į gynybą ir teisingą teismą. Liudytojų parodymai patvirtina faktą, kad jis (kasatorius) vairavo automobilį, kuriame buvo ir kiti asmenys, galimai susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau tai nėra įrodymas, kad jis žinojo apie narkotines medžiagas. V. G., V. A. ir J. Š. veikė pagal išankstinį susitarimą, o jis (R. J.) už atlygį sutiko pavežti asmenis, kurie jam nežinant gabeno narkotines medžiagas. Ši aplinkybė visiškai pašalina pagrindą ne tik pripažinti jį kaltu dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, bet ir inkriminuoti jam veikimą organizuota grupe – pagal išankstinį planą jis neturėjo jokio vaidmens šioje grupėje asmenų. Inkriminuoti jam (kasatoriui) veikimą organizuota grupe neleidžia faktas, kad jis nei V. G., kuris galimai organizavo narkotinių medžiagų pardavimą, nei kitų veikloje dalyvavusių asmenų nepažinojo, be to, kriminalinės žvalgybos metu jokių duomenų apie galimą jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nebuvo gauta. Tyrėjai A. V. ir E. Z., atlikę V. G. pokalbių telefonu kontrolę bei L. K. sekimą, neturėjo apie jį (R. J.) jokių duomenų ir nežinojo, kad būtent jis važiuos į Vilnių, kiti nuteistieji (V. G., J. Š. ir V. A.) parodė, kad jo (kasatoriaus) nepažįsta. Byloje yra duomenų, kad visi kiti šios grupės dalyviai bendravo tarpusavyje, o kad būtent jis (R. J.) vairuos automobilį, kuriuo į Vilnių vyks L. K., iš anksto tariamasi nebuvo, tai patvirtina faktą, kad jis (R. J.) – atsitiktinis asmuo.

5.4. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo, pakeisdamas savo pareigą įrodyti asmens kaltumą nemotyvuotais teiginiais apie jo (R. J.) kaltę. Nuteisiant jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo padaryta įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo klaida, nulėmusi neteisingo nuosprendžio jam priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino apeliacinio skundo argumentų, pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas pakomentuodamas jas savo prielaidomis. Teismų sprendimų motyvacija akivaizdžiai prieštarauja baudžiamojo proceso taisyklių nustatytai įrodymų vertinimo tvarkai ir teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina, kad jo (R. J.) kaltė yra tiesiog preziumuojama. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad nė vienam įrodymui negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, nė vienas įrodymas negali būti vertinamas kaip turintis didesnę reikšmę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje šio įrodymų vertinimo principo nebuvo paisoma. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

5.5. Teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą paskirdami jam neproporcingą ir neadekvačią bausmę, jos tinkamai neindividualizavo. Byloje nustatyti pakankami pagrindai švelninti jam bausmę tuo atveju, jei jo padarytas nusikaltimas iš tikrųjų būtų įrodytas. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą jam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė turėjo būti švelninama taikant jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2013 m. kovo mėn., taigi nuo nusikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio praėjo daugiau nei ketveri su puse metų. Beveik visą laikotarpį, nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. spalio 11d., jis buvo suimtas ir laikomas kalėjimo sąlygomis. Nenustatyta, kad byla būtų itin sudėtinga ar didelė. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl jo (R. J.) kaltės, todėl yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti jam paskirtą bausmę. Nors jis anksčiau buvo teistas, tačiau nebuvo teistas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis. Nuo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų praėjus nemažai laiko (paskutinį kartą nuteistas 2012 m.) jis nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų. Neteisingos bausmės paskyrimas pažeidžia baudžiamosios atsakomybės principus ir prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus. Perkvalifikuoti V. G. veiksmus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Pritaikyti V. G. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė.

6.1. Teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp bendrininkų susitarimo iki veiksmų atlikimo (išankstinio) nebuvo, nes nusikaltimo darymo metu nebuvo galutinai sutarta, kas turi atvykti iš Panevėžio, neatvykus šiems asmenims V. A. teko kreiptis į J. Š., kad šis paimtų ir palaikytų pas save paketą. Susitarimas daryti nusikalstamas veikas nebuvo pastovaus pobūdžio, tarp bendrininkų nebuvo nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumo ir tvirtumo, veiklos planavimo, veiklos sistemiškumo, bendrų susirinkimų, bendrininkų tarpusavio ryšiai nebuvo gana glaudūs ir pastovūs, tarp bendrininkų buvo tokių, kurie vienas kito nepažinojo ir net neįtarė apie egzistavimą, nekalbant jau apie nuolatinį bendravimą ir draugiškų santykių palaikymą. Darytina išvada, kad šioje byloje bendrininkų organizuotumo lygis nepasiekė tokio laipsnio, kad jį būtų galima įvardyti kaip organizuotą grupę, todėl konstatuotina, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe. Byloje jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistieji būtų tapatinęsi su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, nėra. Taip pat nėra duomenų ir apie tvirtus, besitęsiančius, nevienlaikiškus jų nusikalstamus ryšius, netgi priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad didelė dalis vadinamosios organizuotos grupės narių vienas kito nepažinojo ir nenutuokė apie jų veiksmus. Dėl šių priežasčių turėtų būti traktuojama, kad V. G. nusikaltimą padarė bendrininkų grupe.

6.2. Jei būtų patenkinta skundo dalis dėl bendrininkavimo formos, tuomet V. G. nusikaltimo organizatoriumi būtų galima laikyti tik tuo atveju, jei jis būtų parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. V. G. vaidmuo buvo toks, kad jis pažinojo asmenį, kuriam reikalingos narkotinės medžiagos, bei asmenį, kuris jas turi, ir ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad jos atsidurtų pas pirkėją. Kaip nurodyta nuosprendyje, jis davė tam tikrus nurodymus, patarimus bendrininkams, tačiau tokių veiksmų atlikimas ne visada laikomas vadovavimu. BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, todėl V. G. veiksmai turėtų būti vertinami kaip padėjėjo. Teismai, atmesdami V. G. teiginį apie nusikaltime dalyvavusį dar vieną asmenį, kartu lyg ir teigia, jog galutinis narkotinės medžiagos įgijėjas (pirkėjas) yra V. G.. Tačiau tokiu atveju V. G. veiksmai taip pat negali būti laikomi nusikaltimo organizavimu, jis turėtų būti laikomas vykdytoju.

6.3. Pirmosios instancijos teisme V. G. gynėjas baigiamojoje kalboje akcentavo, kad procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, bei prašė teismo V. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė. Pirmosios instancijos teismas, visiškai neatsižvelgdamas į gynybos išdėstytus esminius argumentus, dėl jų nuosprendyje nepasisakydamas, paneigė baigiamosios kalbos, kaip itin svarbios kaltinamojo gynybos priemonės, esmę. Tai lėmė, inter alia (be kita ko), rungimosi principo pažeidimą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. V. G. nusikaltimą padarė 2013 m. kovo 23–26 d., pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014 m. sausio 22 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d., todėl laikytina, kad procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką. Negalima laikyti, kad ši byla buvo sudėtinga, joje tik 4 kaltinamieji ir vienas epizodas. V. G. niekaip nelėmė ilgos proceso trukmės, proceso ilgumas susijęs su vieno iš kaltinamųjų liga, tačiau teismas laiku nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar pagrįstai išduodami neatvykimą į posėdį pateisinantys dokumentai, tai padaryta pavėluotai, be to, paaiškėjo, kad šie dokumentai išduoti nepagrįstai. V. G. ilgą laiką iki nuosprendžio priėmimo (daugiau kaip trejus su puse metų) buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs V. G. skundą dėl suėmimo pratęsimo, 2017 m. vasario 20 d. nutartyje pasisakė, kad „toks ilgas pertraukos darymas dėl vieno iš kaltinamųjų ligos yra nesuderinamas su BPK reikalavimais ir neužtikrina kitų kaltinamųjų teisės į bylos nagrinėjimą per kuo įmanomai trumpiausią laiką“. Neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad trys teisiamieji posėdžiai neįvyko dėl V. G. gynėjo užimtumo. Sudarius susitarimą dėl V. G. gynimo, 2017 m. vasario 15 d. teismui buvo pateiktas prašymas atidėti du (2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. balandžio 12 d.) teismo posėdžius iš trijų paskirtų. 2017 m. vasario 15 d. teismo posėdis neįvyko ne tik dėl to, kad jame negalėjo dalyvauti V. G. gynėjas, jame nedalyvavo ir kaltinamasis V. A., o 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje V. G. gynėjas dalyvavo. Teismas tik tryliktą kartą į posėdžius dėl ligos neatvykus V. A. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, o tai laikytina nepateisinamu delsimu. Nustatyta, kad pažymos V. A. būdavo išduodamos nepagrįstai, t. y., jei teismas būtų kreipęsis anksčiau, šis procesas nebūtų tiek ilgai užtrukęs. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, todėl laikytina, jog 11 mėnesių trukęs skundų nagrinėjimas yra nepateisinamai ilgas. Apeliacinį procesą taip pat būtų buvę galima pabaigti greičiau, jei teismas nebūtų padaręs pertraukos prieš dviejų nuteistųjų paskutinius žodžius. Aštuonių tomų bylos negalima laikyti didele bylos apimtimi, juolab kad bylos esmę sudarė du tomai, visa kita – suėmimų pratęsimų ir apskundimų medžiaga, įvairūs susirašinėjimai, skundai ir pan. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo jau 13 tomų baudžiamąją bylą, tačiau papildomus 5 bylos tomus daugiausia sudarė suėmimo terminų pratęsimai bei pratęsimų apskundimai, taip pat nemažą dalį sudarė šaukimai, raštai dėl etapavimo ir pan. Aptariant Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose nurodytus kriterijus – bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę), galima teigti, kad byla nelaikytina sudėtinga, V. G. neatliko jokių veiksmų, lėmusių ilgą bylos nagrinėjimą, teismai turėjo galimybę optimaliau organizuoti procesą, tačiau to nepadarė, V. G. visą laiką buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė, jis ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kurio gyvenimo sąlygas EŽTT ne kartą pripažino žeminančiomis žmogaus orumą. Todėl darytina išvada, kad yra visi pagrindai V. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė.

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Jurkevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų V. A., J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Išanalizavus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Teigti, kad liudytojų parodymai, kuriais pagrįsti nuteistajam R. J. pareikšti kaltinimai, neatitinka įrodymams keliamo liečiamumo (sąsajumo) reikalavimo BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme, nėra pagrindo, o nuteistojo R. J. argumentai vertintini kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti jo kaip organizuotos grupės nario vaidmenį.

7.2. Nepagrįstas nuteistojo R. J. skundo argumentas, kad priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeista iš nekaltumo prezumpcijos principo kylanti sąlyga, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei nuteistojo J. Š. argumentas, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų nuteistųjų yra pagrįstos, jos padarytos, vadovaujantis įrodymais, o ne prielaidomis, ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

7.3. Nepagrįstas nuteistojo V. A. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą viršijo jo apeliacinio skundo ribas. Anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo, nurodydamas, kad jis neigia buvus organizuotą grupę. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas visų nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus ir spręsdamas klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, jog nuteistieji veikė organizuota grupe, dėl to pasisakė nutarties 20 punkte apibendrintai, todėl toks nežymus netikslumas, kokį nurodo nuteistasis kasaciniame skunde, negali būti traktuojamas kaip apeliacinio skundo ribų praplėtimas BKP 320 straipsnio 3 dalies prasme.

7.4. Priešingai, nei teigia nuteistieji R. J., J. Š. ir nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Mažeika, kasaciniuose skunduose teismai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai ir pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikyta BK 25 straipsnio 3 dalis. Teismas teisingai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog V. G. organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą, o R. J., J. Š. ir V. A. suprato dalyvaujantys organizuotos grupės veikloje. Teismai nustatė konkretų vaidmenų pasiskirstymą. Nustatyti faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus organizuotai grupei dėl minimalaus grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Nesutiktina su nuteistojo V. G. gynėjo skundo argumentu, kad jo ginamasis atliko tik padėjėjo vaidmenį, nes byloje neginčytinai įrodyta, kad svarbiausias vaidmuo grupėje priklausė V. G., kadangi jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius. Nuteistieji R. J. ir J. Š. nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai pripažino juos kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teismai teisingai nustatė nuteistųjų R. J. ir J. Š. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Nuteistojo R. J. versija, kad jis tik pavežė asmenį, kuris neturėjo vairuotojo pažymėjimo, teismo buvo argumentuotai paneigta. Byloje nustatyti visi neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu požymiai bei visi būtini organizuotos grupės požymiai, todėl R. J., J. Š., V. A. ir V. G. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, o pastarojo dar papildomai ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį.

7.5. Nuteistasis R. J. ir nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Mažeika kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai ir dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi būti švelninamos nuteistiesiems skirtos bausmės. Ikiteisminis tyrimas dėl V. G. buvo atliktas per 1 metus 4 mėnesius 26 dienas, o dėl R. J. – per trumpesnį nei vienerių metų laikotarpį. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai, ne vieną kartą apklausiami asmenys, reikalaujami įvairūs bylai reikšmingi dokumentai. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko 2 metus 3 mėnesius 8 dienas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko beveik 11 mėnesių. Nors byla perduota nagrinėti teisme dėl 4 asmenų, tačiau tiriamos buvo trys nusikalstamos veikos, bylą sudarė 8 tomai (šiuo metu jau 13 tomų), todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad byla nėra didelės apimties ar yra visiškai nesudėtinga.

7.6. Nuteistasis V. A. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nesilaikė BK 1 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė teisingumo, proporcingumo, bausmės individualizavimo principus ir dėl to jam paskyrė neteisingą bausmę. V. A. nurodomos šeiminės, sveikatos ir kitos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis. Teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei jį apibūdinančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų nuteistojo V. A. teisinę padėtį ir kurių pagrindu būtų galima švelninti jam paskirtą bausmę.

7.7. Nuteistasis R. J. kasaciniame skunde teigia, kad, be paminėtos nepateisinamai ilgos baudžiamojo proceso trukmės, byloje yra ir kitų aplinkybių, leidžiančių jam švelninti teismo paskirtą bausmę, būtent, kad nors jis ir buvo anksčiau teistas, veikos, už kurias jis buvo pripažintas kaltu, nesusijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nuo 2012 m. jis nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, o tai rodo jo norą taisytis. R. J. pirmosios instancijos teismas paskyrė BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, nustačius mažesnį nei vidurkis dydį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. J. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga. R. J. buvo anksčiau teistas, veiką, už kurią pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą.

7.8. Nuteistasis V. A. neteisingai teigia, kad teismai nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo dėl faktinių bylos aplinkybių, nes pareiškus jam įtarimą jis savo kaltės nepripažino, vėliau savo kaltę pripažino tik iš dalies. Vadinasi, nuteistasis V. A. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

7.9. Nesutiktina su J. Š. kasacinio skundo teiginiu, kad teismas neteisingai jam subendrino bausmes ir nepagrįstai jam taikė BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatas. Nuteistasis J. Š. nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį, padarė prieš priimant jam Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį. Tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios bausmės, J. Š. paskirtos pagal skundžiamą nuosprendį, pridėdamas bausmės dalį, paskirtą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 metų, t. y. subendrinant prie griežčiausios bausmės buvo pridėti tik 1 metai ir į subendrintos galutinės bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistųjų V. A., J. Š., R. J., nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių tikrinami nagrinėjant bylą apeliacinėje teismo instancijoje, kuri ir išsprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

11. Pagal anksčiau išdėstytas nuostatas kasacinės instancijos teismas tikrina, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir ar baudžiamojo proceso metu nepadarė esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, kasatoriams pateikiant savą įrodymų vertinimą, kuriuo ginčijamos bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl V. A. kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu

12. Nuteistasis V. A. nurodo, kad pažeidžiant BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies nuostatas jam skirta per griežta bausmė, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes teismai skirdami bausmę pažeidė teisingumo principą neatsižvelgdami į sunkią ir blogėjančią jo sveikatos būklę.

13. Šiuo atveju nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad netinkamai buvo pritaikytos pirmiau nurodytos BK nuostatos.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).

15. Pagal BPK nuostatas pakeisti nuosprendį dėl neteisingos bausmės, nustačius, kad paskirta bausmė yra 1) per griežta ar 2) per švelni, yra apeliacinės instancijos teismo prerogatyva (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

16. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismų praktikoje yra nustatyta ir kita taisyklė: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-2/2015 ir kt.).

17. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, nustatytų šios dalies 1–6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas.

18. Nagrinėjamoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų sąlygų nenustatyta, taip pat nepripažinta, kad yra V. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taigi teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

19. Byloje teismai išdėstė argumentus, kuriais apibūdino V. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, ir priėjo pagrįstą išvadą, kad nėra konstatuota išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas spręsti, jog V. A. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės vien kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš byloje esančios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymos DL-1 Nr. 1428 matyti, kad V. A. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. dėl nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo sergant tarpslankstelinio disko sutrikimais ir minėtam laikui išduotas neįgaliojo pažymėjimas.

20. Nepagrįstas V. A. argumentas, kad teismai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas V. A. teiginius dėl šios aplinkybės patikrino ir pagrįstai nurodė, kad pareiškus V. A. pirminį įtarimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jis savo kaltės nepripažino; vėliau kaltę pripažino tik iš dalies ir tik po to, kai byloje buvo surinkti visi įrodymai, neigė bendrininko dalyvavimą nusikaltimo padaryme, t. y. nebuvo visiško ir savanoriško nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką veikiant organizuota grupe. Šio teismo nurodyti argumentai, paneigiantys galimybę pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atitinka byloje nustatytas aplinkybes bei šio baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo praktiką.

Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo J. Š.

21. Kasaciniame skunde nuteistasis J. Š. teigia, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai, pažeisdamas BK nuostatas, subendrino 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu neatlikta bausme, nes pagal šį nuosprendį paskirtą bausmę jis jau buvo atlikęs.

22. Šiuo atveju nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad netinkamai buvo pritaikytos BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatos.

23. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys).

24. Pažymėtina, kad pagal BK 63 straipsnio 9 dalį ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-519/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-519/2013">2K-519/2013</a>, 2K-133/2012, 2K-585/2010, 2A-7-3/2014).

25. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ankstesniu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu J. Š. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, kurios padarytos 2011 m. liepos 21 d., dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šią paskirtą bausmę jis atliko laisvės atėmimo vietoje nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatomis, buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs devynių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje J. Š. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, kurios buvo padarytos 2013 m. vasario–kovo mėn., t. y. iki Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio priėmimo.

26. Taigi byloje buvo visos sąlygos J. Š. bendrinti bausmes taikant BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas. Kasacine tvarka skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šis teismas įskaitė pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį J. Š. atliktą bausmę nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Minėta, kad bendrinant bausmes BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2014.), tačiau pagrindo įskaityti į bausmės laiką dar ir laikotarpį, kurį nuteistasis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, baudžiamasis įstatymas nenustato (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2008, 2K-390/2009).

Dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir prašymų sušvelninti bausmes taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas

27. Kasaciniuose skunduose nuteistasis R. J. ir nuteistojo V. G. gynėjas prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti paskirtas laisvės atėmimo bausmes dėl nepateisinamai ilgos šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose trukmės ir taikyto nuteistiesiems ilgo suėmimo laiko.

28. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-7-8-788/2018) arba skirti švelnesnę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė netgi pripažįstama pagrindu mažinti paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31-511/2018">2K-31-511/2018</a>). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius.

29. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODctOTQyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-87-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-87-942/2017">2K-87-942/2017</a>, 2K-7/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>).

30. Kasacine tvarka nagrinėjama byla išties nėra išskirtinai sudėtinga, joje nagrinėjamos penkių asmenų neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos 2013 m. kovo 23–26 dienomis aplinkybės. Tačiau šios bylos sudėtingumą rodo įrodymų rinkimo sudėtingumas, nes tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo, tiek BPK nustatytomis priemonėmis buvo siekiama išsiaiškinti Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose besiverčiančių narkotikų prekyba asmenų ratą, jų planuojamus ir trunkančius veiksmus. Byloje ikiteisminį tyrimą atlikusiai net iš septynių tyrėjų sudarytai tyrėjų grupei pasisekė nustatyti labai sunkiu nusikaltimu kaltinamus 5 asmenis, kurie turėjo kriminalinę praeitį, veikė organizuotai, keliose Lietuvos vietose, tarpusavio pokalbiuose vartojo konspiracinį žargoną, slėpė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, gabeno kvaišalus automobiliu iš vienos vietos į kitą. Viso bylos proceso metu gauti bylos dokumentai sudėti net į 15 tomų (ikiteisminio tyrimo metu į 8 tomus), byloje taip pat atlikti ir specialiųjų žinių reikalaujantys ekspertiniai tyrimai.

31. Ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje atlikus per dvejus metus ir beveik tris mėnesius, 2015 m. birželio 17 d. byla atiduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, o 2015 m. liepos 3 d. šio teismo nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d., t. y. bylos procesas pirmosios instancijos teisme truko dvejus metus tris mėnesius aštuonias dienas. Šiame teisme organizuota trisdešimt teismo posėdžių, atsižvelgiant į visų proceso dalyvių objektyvias galimybes dalyvauti procese, tačiau iš jų įvyko tik aštuoni, o dvidešimt du teismo posėdžiai neįvyko, iš jų trys posėdžiai neįvyko dėl kaltinamųjų V. G. ir V. A. gynėjų neatvykimo (2015 m. rugsėjo 28 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. A. gynėjas advokatas R. Mikulskas, nes buvo išvykęs; 2016 m. sausio 6 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. G. gynėja advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė dėl ligos; 2016 m. kovo 24 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. G. gynėja advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė), o devyniolika teismo posėdžių neįvyko, nes dėl ligos neatvyko: penkis kartus kaltinamasis J. Š. ir keturiolika kartų kaltinamasis V. A.. Taigi ne teismo posėdžių organizavimas, o atskirų proceso dalyvių elgesys lėmė tai, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme aplinkybės dėl V. A. sveikatos ir elgesio neatvykstant į teismo posėdžius buvo apsvarstytos ir tinkamai išspręstos.

32. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, kuriame buvo išnagrinėti keturi apeliaciniai skundai, užtruko vienuolika mėnesių, šiame teisme surengti trys posėdžiai, kurių vienas 2018 m. rugsėjo 13 d. neįvyko, nes dėl ligos nedalyvavo R. J. gynėjas. Reikia sutikti su V. G. gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo proceso organizavimas, darant pertrauką, kai yra likę tik dviem nuteistiesiems pasakyti savo paskutinius žodžius, nors BPK normų nėra draudžiamas, tačiau yra netinkamas. Tačiau šis teismo delsimas (keturių su puse mėnesio trukmės pertraukos padarymas) dėl savo trukmės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka trukmė, vertinant apeliacinį procesą kaip viso proceso dalį, buvo nepateisinamai ilga.

33. Vertinant R. J. ir V. G. elgesį ir jų laisvės suvaržymus ikiteisminio tyrimo metu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje R. J. 2013 m. balandžio 8 d. buvo paskirtos kardomosios priemonės registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. šis asmuo atlikinėjo bausmę pagal 2012 m. sausio 11 d. nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atlikęs šią bausmę R. J. slapstėsi užsienyje, buvo paskelbta jo paieška, 2014 m. lapkričio 13 d. prokuratūra netgi buvo išdavusi Europos arešto orderį, kad nagrinėjamoje byloje būtų galima vykdyti R. J. baudžiamąjį persekiojimą. Tik kai R. J. pats atvyko pas tyrėjus, jis buvo sulaikytas nuo 2014 m. lapkričio 25 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas ir jis buvo tęsiamas iki 2017 m. spalio 11 d., o vėliau suėmimas buvo paskirtas iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Tuo tarpu nuteistasis V. G. ikiteisminio tyrimo metu iki 2013 m. rugsėjo mėn. atlikinėjo bausmę už kitus nusikaltimus, o nagrinėjamoje byloje buvo sulaikytas įpusėjus ikiteisminiam tyrimui, tik 2014 m. sausio 21 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi jam buvo paskirtas suėmimas, kuris buvo tęsiamas iki 2017 m. spalio 11 d. Vėliau ši griežčiausia kardomoji priemonė buvo paskirta iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi R. J. laisvė ikiteisminio tyrimo metu tiriant ir teismuose nagrinėjant šią labai sunkaus nusikaltimo bylą buvo suvaržyta ketverius metus dvi savaites, o V. G. – ketverius metus ir beveik dešimt mėnesių. Pažymėtina, kad bylos proceso metu pratęsdami suėmimo terminus ir spręsdami nuteistųjų skundus teismai nuolat tikrino besitęsiančio R. J. bei V. G. suėmimo pagrįstumą ir teisėtumą ir priimtose nutartyse išdėstė išvadas, pateisinančias keletą metų trunkantį suėmimą.

34. Pirmiau pateikti faktai apie bylos sudėtingumą, viso bylos proceso vyksmą, jo delsimo priežastis, proceso metu darytų pertraukų priežastis, nuteistųjų elgesį proceso metu liudija, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Nėra pagrindo kasacinių skundų teiginiams, kad dėl proceso trukmės ar netinkamo ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teismuose organizavimo, aiškiai ilgų delsimų nuteistieji R. J. ir V. G. patyrė esminius suvaržymus, kurių buvo galima išvengti, o nuteistųjų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo padėties nebuvo užtikrinta.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir organizuotos grupės požymio

35. Kasatoriai J. Š., R. J. ir V. G. gynėjas kasaciniuose skunduose nesutinka su BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies taikymu. V. G. gynėjas teigia, kad V. G. veikė tik kaip padėjėjas, byloje nustatytas bendrininkų organizuotumo laipsnis nesiekė tokio laipsnio, kad bendrininkus būtų galima įvardyti kaip organizuotą grupę. J. Š. teigia, kad jo veikimas buvo bendras tik su V. A., byloje nenustatyta, kad jam buvo žinomas laikomo paketo turinys. R. J. nurodo, kad jis atsitiktinis asmuo, nesusijęs nei su narkotine medžiaga, nei su asmenimis, kurie ją gabeno, jis tik už atlygį sutiko pavežti asmenis, o šie jam nežinant gabeno narkotines medžiagas.

36. Šiuos klausimus nuteistasis J. Š. ir nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjai kėlė apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir išdėstė argumentus, kodėl apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad organizuotos bendrininkų grupės buvimas šioje baudžiamojoje byloje teismų konstatuotas teisingai išaiškinus BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

37. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

38. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426-507/2016">2K-426-507/2016</a>, 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017).

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, inicijuodamas labai didelio kiekio narkotinių medžiagų realizavimą, perdavimą kitiems asmenims, duodamas nurodymus telefonu kitiems bendrininkams ir gaudamas iš jų informaciją apie atliekamų nusikalstamų veiksmų eigą, vadovavo ir nusikalstamus veiksmus koordinavo bei atsiskaitymą už narkotikus organizavo nuteistasis V. G.. Nuteistasis V. A. narkotikus slėptuvėje Vilniuje paslėpė ir laikė, davė nurodymus nuteistajam J. Š. dėl jų slėpimo vietos pakeitimo bei vykdė V. G. nurodymus dėl narkotinių medžiagų perdavimo iš Panevėžio atvykusiems asmenims. J. Š. šias narkotines medžiagas tuo pačiu realizavimo tikslu laikė ir slėpė, iki jos buvo paimtos, o nuteistais R. J. šias medžiagas vežė iš Vilniaus į Panevėžį.

40. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta, kuo pasireiškė organizuotos grupės požymiai, bendrininkams padarant labai sunkų nusikaltimą – labai didelio kiekio heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą. Teismų sprendimuose aiškiai nurodyti kiekvieno nuteistojo vaidmenys, taip pat V. G. atliktas bendrininkų nusikalstamų veiksmų koordinavimas, duoti nurodymai dėl kvaišalų įgijimo, slėpimo vietos, pervežimo. Pagal savo pobūdį tokie veiksmai pagrįstai įvertinti ne kaip padėjėjo, o kaip labai sunkaus nusikaltimo organizatoriaus. Nuteistųjų J. Š. ir R. J. dalyvavimo organizuotoje grupėje faktai yra nustatyti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais, jų visuma, kasacinės instancijos teismas, minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų įrodymų iš naujo nevertina. Grupės veikla pasižymėjo pakankamu organizuotumo lygiu, pasiskirstymu konkrečiomis funkcijomis, organizatoriui V. G. netgi sugebant iš įkalinimo vietos duoti nurodymus kitiems asmenims, kad ją galima būtų pripažinti organizuota grupe. Be visų organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą jis nebūtų įgyvendintas, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad V. A. turimas labai didelis heroino kiekis dalyvautų neteisėtoje apyvartoje, būtų nupirktas ir gabentas iš Vilniaus į Panevėžį. Ta aplinkybė, kad visi nuteistieji tarpusavyje nebuvo pažįstami, nešalina byloje nustatytos bendrininkavimo formos.

41. Asmuo už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426-507/2016">2K-426-507/2016</a>, 2K-452-788/2016). Šiuo atveju turintys kriminalinę praeitį, pakaltinami asmenys J. Š. ir R. J., turintys suvokimą apie narkotines medžiagas, žinantys, su kuo bendrauja ir kieno konspiracinius nurodymus vykdo, matydami slepiamo ir gabenamo paketo dydį, suvokė, kad jų pastangos reikalingos siekiant nusikalstamų tikslų, veikė tiesiogine tyčia.

42. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti, keisti ar baudžiamąją bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. A., J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas