E. K. pagal BK 140 str. 2 d., 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-180-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18407-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam E. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 ir 10 punktais, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant E. K. įpareigojimus: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu per keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas E. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 21 d.

Iš E. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 88,14 Eur turtinei žalai atlyginti.

E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo E. K. atstovės pagal įstatymą S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę S. K., būtent: 2018 m. balandžio 20 d. apie 17.00 val. buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia sudavė kumščiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip penkis kartus, S. K. į veido sritį, tampė ją už plaukų, trenkė veidą į grindis ir rankšluosčiu smaugė, taip padarydamas S. K. smakro odos nubrozdinimą, abiejų rankų ir dešinės kojos poodines kraujosruvas ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. E. K. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo mažametį E. K., gim. 2013 m. spalio 17 d., būtent: 2018 m. balandžio 20 d. apie 16.30 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje tyčia suėmė mažametį E. K. už pečių ir purtė, po to grįžus į namus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas bendra tyčia, jėga stūmė E. K. į kampą, sutrenkdamas jam galvą, suėmė jį už pečių ir pakėlė, taip padarydamas E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kaktos poodinę kraujosruvą.

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Aušra Petkevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad E. K. veikoje (BK 140 straipsnio 3 dalis), kai jis stūmė savo sūnų E. K. į kampą, nėra būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios, netinkamai taikė BK 15 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai tyčios nebuvimą motyvavo tuo, jog konflikto tarp suaugusiųjų metu, kai E. K. statė į kampą E. K., šis užkliuvo už svarstyklių ir kakta atsitrenkė į sieną. Teismai tokią išvadą padarė, remdamiesi išimtinai E. K. parodymais (sūnaus nepurtė, nemušė, bet pripažino, kad sūnų statė į kampą, tačiau, jo manymu, sūnus negalėjo užsigauti, tai yra jis neigė atlikęs bet kokius tyčinius veiksmus prieš sūnų), tinkamai neįvertinę nukentėjusiosios S. K. parodymų, teismo medicinos specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo E. K. bei policijos pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotos vaizdo medžiagos. E. K. išteisinimą dėl veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, teismai grindė nekritiškai įvertintais įrodymais ir netinkamai motyvuotu kaltinančių įrodymų atmetimu. Teismai neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų ir nenurodė, kodėl vienus iš jų – nuteistojo E. K. – priėmė, o kitus – nukentėjusiosios S. K., teismo medicinos specialisto išvadą, vaizdo įrašo duomenis – atmetė ir jais nesivadovavo, todėl teismų sprendimai pripažintini neatitinkančiais įstatymo reikalavimų. Kasatorė teigia, kad apie E. K. nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius turi būti sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo veiksmų bei kilusių pasekmių. Nežymų sveikatos sutrikdymą E. K. konstatavęs teismo medicinos specialistas išvadoje nurodė, kad E. K. sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kaktą, tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek dėl traumos griūvant, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog specialisto išvadoje nėra pateikiama nei tikslaus laiko, nei konkretaus būdo, kaip mažametis galėjo būti sužalotas, ar susižalojo pats. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai fiksavo situaciją vaizdo įraše, jame matosi E. K. padarytas sužalojimas kaktos srityje, bet šią vaizdo medžiagą apeliacinės instancijos teismas vertino priešingai, nei užfiksuota vaizdo įraše. Tai, kad E. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, kai jis buvo pakeltas tėvo už drabužių ir purtomas, patvirtina S. K. parodymai, kad sūnus po tėvo veiksmų prieš jį ėmė verkti. E. K., reikalaudamas, kad sūnus nustotų verkti, norėdamas šį sudrausminti, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neapskaičiavęs savo vyriškos jėgos, stūmė mažametį E. K., atsukęs jį veidu į sieną, į kambario kampą, ir šis atsitrenkė kakta į sieną, po to mažametis nukentėjusysis ėmė klykti, kas taip pat rodo, jog mažametis E. K. šio veiksmo metu patyrė dar stipresnį fizinį skausmą, be to, jam buvo padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį konstatavo teismo medicinos specialistas, užfiksavęs apžiūros metu sužalojimą vaiko kaktoje. Todėl, kasatorės manymu, visi šie įrodymai, įvertinti kaip visuma, yra pakankami ir patvirtinantys kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo mažamečiam nukentėjusiajam E. K. pagrįstumą.

3.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą E. K., pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kadangi nebuvo įgyvendinta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir nebuvo pasiekti bausmės tikslai ankstesniais nuosprendžiais net 7 kartus paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl skiriant švelnesnę bausmę, nei ji buvo paskirta ankstesniais nuosprendžiais, būtų pažeistas teisingumo principas. E. K., tik atlikęs pagal ankstesnį nuosprendį realią laisvės atėmimo bausmę, vėl nusikalto, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, būtina įvertinti, kad E. K. ne tik smurtavo prieš žmoną, smūgiuodamas jai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, bet ir smaugė ją rankšluosčiu mažamečio sūnaus akivaizdoje, kol ši neteko sąmonės, tai sūnui sukėlė didžiulį stresą, baimę ir išgąstį. E. K. nusikalstami veiksmai didesnės žalos nesukėlė tik dėl to, kad policijos bei priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai nedelsdami atvyko į įvykio vietą. E. K. buvo net 5 kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su smurtu prieš žmogų. E. K. įvykdytas nusikalstamas veikas bandė nuslėpti, neleisdamas žmonai kviesti pagalbos, atimdamas iš jos telefoną, neįsileisdamas policijos pareigūnų, neigė smurtavęs prieš žmoną, elgėsi agresyviai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien E. K. žodžiais, konstatavo, kad jis prisideda prie vaiko išlaikymo, moka už vaiko darželį, bet šių duomenų nepatikrino ir nepagrindė dokumentais. S. K. tvirtina, kad E. K. nesirūpina vaiku, o už darželį moka ji, kad jis neprisideda prie vaiko išlaikymo, vaikas bijo tėvo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintina ir dėl nepagrįsto BK 75 straipsnio nuostatų taikymo E. K..

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo ir BPK pažeidimų

5. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas ir nutarties surašymas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, o jos skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

8. E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo sūnų mažametį E. K., tyčia suėmęs jį už pečių ir purtęs, o po to jėga stūmęs jį į kampą sutrenkdamas jam galvą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamasis E. K., nukentėjusioji S. K., liudytojai V. V., S. J., ištirti bylos dokumentai (tarnybinis pranešimas, apžiūros protokolas, informacinis pranešimas, kitų objektų apžiūros protokolas, specialisto išvada, vaizdo įrašas) ir kiti duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, šis teismas padarė motyvuotas išvadas, pagrindžiančias, kodėl E. K. veiksmuose nėra visų BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kurie buvo pagrindas kaltinamąjį E. K. išteisinti, bei motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus, taip pat teismo išvadas dėl E. K. išteisinimo.

9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, yra pagrįstos ir teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad E. K. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismas pažymėjo, kad E. K. pareikštas kaltinimas dėl sūnui sukelto skausmo purtant, suėmus jį už pečių, ir sužalojimo smurtaujant buvo grindžiamas tik jo žmonos S. K. prieštaringais parodymais ir specialisto išvada. E. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino ir neigė atlikęs kokius nors tyčinius smurtinius veiksmus prieš sūnų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad sutuoktinių santykiai konfliktiški, todėl, dar kartą kruopščiai įvertinęs S. K. parodymų patikimumą, nuoseklumą ir logiškumą, konstatavo, kad 2018 m. balandžio 20 d., kai E. K. smurtavo prieš S. K., ši atvykus policijos pareigūnams nenurodė, kad E. K. smurtavo prieš mažametį sūnų, į gydymo įstaigą dėl vaiko sužalojimo nesikreipė ir tik ikiteisminio tyrimo metu, praėjus trims dienoms po įvykio, nurodė, jog E. K. smurtavo ne tik prieš ją, bet ir prieš sūnų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apklausta kaip liudytoja policijos pareigūnė S. J. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą vizualių smurto žymių ant vaiko veido nematė. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, darytas policijos pareigūnų tuoj po įvykio, kuriame, priešingai nei nurodė prokurorė skunde, ant vaiko veido akivaizdžių sužalojimų nematyti, vaikas sėdi motinai ant kelių ir pakankamai ramiai nurodo, kad tėtis mušė mamą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. balandžio 24 d. specialisto išvada Nr. G 575/2018(04) patvirtino E. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktoje esančios poodinės kraujosruvos, tačiau konstatavo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek dėl traumos griūvant. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad remiantis aplinkybe, jog mažametis E. K. verkė, negalima daryti neabejotinos išvados, kad vaikas verkė dėl jam sukelto fizinio skausmo, nes berniukas galėjo verkti tik iš išgąsčio dėl tėvų konflikto.

10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, yra teisinga.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

11. Kasaciniame skunde prokurorė ginčija BK 75 straipsnio taikymo E. K. teisėtumą ir žemesnės instancijos teismų išvadą, kad nuteistajam už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realios laisvės atėmimo bausmės.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018).

13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjYtOTQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-266-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-266-942/2015">2K-7-266-942/2015</a>, 2K-7-8-788/2018). Nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuostatų net ir tada, kai nuteistasis anksčiau yra nusikaltęs, turi neišnykusį teistumą, šios aplinkybės neabejotinai turi didelę reikšmę vertinant asmenybę ir formuojant išvadą, ar kaltininkas ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, ar bus pasiekti bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2011).

14. Spręsdamas dėl tikslingumo atidėti E. K. bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veika padaryta recidyvisto, bei į tai, kad yra dirbantis ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. K. dar turi potencialo padaryti išvadas bei ateityje laikytis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nebedaryti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimui atidėti E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atkreipė dėmesį į tai, kad nors nuteistasis nesunkų nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir būdamas septynis kartus teistas, tačiau viso proceso metu nekeitė parodymų, nevengė atsakomybės, pripažino kaltę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, t. y. kritiškai vertino savo elgesį ir yra linkęs keistis. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. K. dirba, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atlygino Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą, turi mažametį vaiką, prisideda prie jo išlaikymo, taip pat nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad E. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir remdamasi Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus pažyma ir kitais dokumentais, konstatuoja, jog bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu E. K. laikosi probacijos sąlygų, teismo skirtus įpareigojimus vykdo tinkamai, baigė smurtinį elgesį keičiančios programos mokymus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Šiaulių rajono skyriuje, dirba, moka mokesčius, administracinių nusižengimų nėra padaręs, naujų ikiteisminių tyrimų jam nepradėta, nutraukė santuoką su nukentėjusiąja S. K., moka alimentus sūnui išlaikyti. Atkreiptinas dėmesys ir į E. K. paskirtąsias baudžiamojo poveikio priemones, jų suderinamumą ir realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, kartu pažymint, jog galutinis probacijos taikymo tikslas – probuojamo asmens gyvenimas nenusikalstant, užtikrinant jo veiksmingą resocializaciją. Šioje konkrečioje situacijoje nurodyti teigiami pokyčiai nuteistojo gyvenime yra realiai nustatyti.

16. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdami sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismai vadovavosi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nurodytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taigi tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjos Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė