Civilinė byla Nr. 3K-3-133-313/2015
Proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Saukupa“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 108 400 Lt žalos atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 18 d. Lenkijoje, netoli Horodniankos m., per eismo įvykį žuvo J. R. (J. R.). Šis nelaimingas atsitikimas, įvykęs J. R. darbo metu, ieškovo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu, todėl vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) 27 straipsniu, ieškovo 2006 m. rugsėjo 15 d. sprendimu žuvusiojo sutuoktinei G. R. paskirta 108 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka. Ieškovas tvirtina, kad taip jam padaryta 108 400 Lt žala, ir reikalauja, kad ją atlygintų eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, t. y. atsakovas.
Atsakovas nesutiko, kad jam kyla pareiga atlyginti prašomą iš atsakovo priteisti ieškovo išmokėtą socialinio draudimo išmoką, nes tokių nuostolių nukentėjusioji negautų pajamų pavidalu nepatyrė.
Byloje šalių ginčas kilo dėl ieškovo, kaip socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui, atgręžtinio reikalavimo teisės apimties.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovui 11 700 Lt žalos atlyginimo, kitos ieškinio dalies netenkino.
Teismas nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiems asmens socialinio draudimo išmokas, įgijo reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką, o šio nesant – į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.290 straipsnio 3 norma aiškintina taip, jog socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos yra skirtos negautoms pajamoms kompensuoti, tačiau kiekvienu atveju turi būti išanalizuota, ar jų pakanka kompensuoti šeimos narių, nukentėjusio asmens pajamas, kurias jie galėjo gauti, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir miręs apdraustasis (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, TPSVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė, kad prieš draudžiamąjį įvykį žuvusiojo J. R. draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2006 m. vasario mėn. sudarė 900 Lt per mėnesį, o laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 1 d. G. R. negavo draudžiamųjų pajamų. Dėl to teismas sprendė, kad G. R. negauta pajamų dalis sudaro 450 Lt per mėnesį, o jos negautos pajamos per 26 mėnesius sudaro 11 700 Lt (450 Lt x 26 mėn.). Teismas sprendė, kad išmokėta draudimo kompensacija viršijo realiai nukentėjusio asmens patirtą žalą, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 11 700 Lt žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą pakeitė: sumažino iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistą ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui žalos atlyginimo sumą iki 8732,10 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė draudimo išmoka kompensuoja ne tik jau atsiradusią žalos dalį dėl negautų pajamų, bet ir ateityje jos negausimas pajamas. Žuvusiojo sutuoktinė turi teisę gauti žalos atlyginimą iki gyvos galvos, be to, sulaukusi pensinio amžiaus ji įgis teisę į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas), vien kuri kompensuos dalį, o galbūt ir visas negautas pajamas. Datą, iki kurios apskritai žala kompensuotina, kokiu laipsniu šį kompensavimą atliks vienkartinė draudimo išmoka kompensuojant negautas pajamas kitomis ateities išmokomis, t. y. kokia bendra vienkartinės išmokos dalis (ar ji visa) ateityje bus skirta žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, nustatyti objektyviai neįmanoma. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, priteistina vienkartinės draudimo išmokos dalis, kurią bylos nagrinėjimo metu galima pripažinti faktiškai dengusia žalą. Ateityje, nustačius, kad žuvusiojo sutuoktinei žalos atlyginimas kitomis draudimo išmokomis tebeturi būti mokamas, atitinkama negautų pajamų suma, kurios nepadengia kitos draudimo išmokos, atlygintina iš vienkartinės draudimo išmokos iki tol, kol bus padengta visa šios išmokos suma.
Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais dėl nepagrįsto žalos (negautų pajamų) apskaičiavimo skundžiamame sprendime neįvertinant atskaitytinų mokesčių nuo žuvusiojo pajamų (Taisyklių 8, 11 punktai), pažymėjusi, kad realiai būtent šios pajamų dalies neteko žuvusiojo sutuoktinė. Dėl to teisėjų kolegija ieškovui priteistą sumą sumažino atskaitytinų mokesčių suma.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Asmens dėl sutuoktinio mirties patirtą žalą sudaro negautos pajamos, kurias asmuo gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Tokią žalą kompensuoja nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas (NADPLSDĮ 2 straipsnis). Negautų pajamų apskaičiavimo tvarka yra nustatyta NADPLSD įstatyme. Nukentėjusiems asmenims išmokėtos socialinio draudimo išmokos, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, laikytinos turtine žala, kurią visiškai turi atlyginti dėl žalos padarymo kaltas asmuo (nagrinėjamu atveju – civilinės atsakomybės draudikas). Teismai, nuspręsdami priteisti ieškovui tik dalį G. R. paskirtos vienkartinės išmokos, pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir NADPLSDĮ 2 straipsnį.
2. Apeliacinės instancijos teismas, priteistą žalos atlyginimo sumą sumažindamas mokėtina mokesčių suma, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8 punktą. Ši teisės norma taikytina tuo atveju, jei žalos dydį dėl negautų pajamų apskaičiuoja draudikas, t. y. ši norma netaikytina, jei nukentėjęs asmuo yra apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu ir negautas pajamas įstatymų nustatyta tvarka jam kompensuoja socialinio draudimo įstaigos. Teismas neįvertino Taisyklių 55 punkto, nustatančio socialinio draudimo išmokų ir draudiko mokamų išmokų santykio, kompensuojant patirtą žalą. Nurodytame punkte, kaip ir CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas nukentėjusiam trečiajam asmeniui moka likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas. Kadangi pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių negautas pajamas, tai reiškia, kad šiuo draudimu apdraustiems asmenims negautas darbo pajamas, įskaitomas į žalos dydį, pagal teisės aktus apskaičiuoja ir kompensuoja socialinio draudimo įstaigos, kurios paskui įgyja teisę šias išmokas susigrąžinti atgręžtinio reikalavimo tvarka. Taip atlyginus žalą ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.
3. Teismai atlygintiną žalą apskaičiavo tik už 26 mėnesius, skaičiuojamus nuo J. R. mirties iki ieškinio šioje byloje pateikimo, neatsižvelgdami į tai, kad mirties dieną jam buvo tik 50 metų, jis dirbo nuolatinį darbą. Kasatoriaus nuomone, G. R. neteko sutuoktinio pajamų, kurias, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas, jis būtų gavęs ilgiau nei 26 mėnesius. Teismai, pažeisdami CK 6.251 straipsnio 1 dalyje bei 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą, nepagrįstai nepriteisė žalos, atsiradusios po ieškinio pateikimo, atlyginimo.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, sulaukusi pensinio amžiaus, G. R. įgis teisę į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.4 punktą teisė į periodinę išmoką apdraustajam mirus atsiranda asmenims, kurie apdraustojo mirties dieną atitinka Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. G. R. sutuoktinio mirties dieną nebuvo sukakusi Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus, todėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas jai nebus taikomas, o periodinė išmoka apdraustajam mirus nebus skiriama.
5. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmeniui padaryta žala kaip negautos pajamos apskaičiuojama ir padengiama pagal NADPLSD įstatymą. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, į atlygintinos žalos dydį įskaitomos išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tai, jog bendra mokamų socialinio draudimo išmokų suma gali viršyti apdraustojo asmens iki sužalojimo gautą darbo užmokestį ar pajamas, per se nėra pagrindas daryti išvadą, kad tai nėra atlygintina žala. Draudiko, draudžiančio asmenis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir žalą padengiančios socialinio draudimo įstaigos. Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, pagrindžiantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-620/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-620/2013">3K-3-620/2013</a>; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2014">3K-3-130/2014</a>, 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014). Esant išdėstytoms aplinkybėms, kai dalis asmens patirtos turtinės žalos yra nustatoma teisės aktų įtvirtinta tvarka, visos VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajam asmeniui paskirtos socialinio draudimo išmokos, skirtos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtai turtinei žalai kompensuoti, yra laikytinos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, jas išmokėjęs VSDFV teritorinis skyrius, remdamasis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę jas susigrąžinti iš kalto asmens (nagrinėjamu atveju – iš eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės), o bylą nagrinėję teismai negalėjo apriboti šios VSDFV Vilniaus skyriaus teisės į įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotą ir išmokėtą žalos atlyginimą.
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:
1. Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. VSDFV kompensaciją apskaičiavo pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Tai reiškia, kad kompensacijos dydis visiškai nebuvo siejamas su asmens pajamomis, t. y. realiai patirta žala, todėl nepagrįsta teigti, kad tokia kompensacija atlygina žalą.
2. Įstatymų leidėjas, specialiajame teisės akte (TPVCAPDĮ) nustatydamas draudimo apsaugos apimtį, užtikrina, kad draudikas nebūtų įpareigotas mokėti draudimo išmokų už riziką, kurios jis neprisiėmė draudimo sutartimi. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principai. Draudimo sutartimi suteiktos apsaugos apimtį, t. y. kokio dydžio ir kokiais atvejais draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, o kokiais ne, nustato specialieji teisės aktai – TPVCAPDĮ ir Taisyklės. Dėl to šioje byloje apskaičiuojant iš draudiko priteistinos draudimo išmokos dydį negalima taikyti NADPLSD įstatymo.
3. Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama Taisyklių 8–9 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Būtina įvertinti, ar G. R. po sutuoktinio mirties reikėjo išlaikymo, nes gaudama savarankiškų pajamų ji šios teisės būtų netekusi. Ieškovui neįrodinėjus G. R. pajamų po ieškinio padavimo dienos, teismas visiškai pagrįstai sprendė apie G. R. faktiškai patirtą žalą laikotarpiu iki ieškinio padavimo dienos. Jei ji vėl patirtų žalą netektų pajamų forma, tai kasatorius turi galimybę vėl kreiptis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSDĮ nustatytas socialinio draudimo išmokas, regreso teisės į atsakingą draudiką
NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatyme nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme) nustatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Atsižvelgdamas į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes, Konstitucinis Teismas sprendė, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.
Kasacinis teismas, spręsdamas socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką jos gavėjui, ir žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko ginčą dėl regreso teisės, atkreipė dėmesį į tai, kad skiriasi teisinių santykių reglamentavimas CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais (tarp jų – NADPLSDĮ). Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviu teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Pareiga mokėti išmokas valstybinio socialinio draudimo įstaigai kyla ne vien dėl to, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ir dėl to, kad remiantis NADPLSDĮ nuostatomis toks įvykis kvalifikuojamas kaip draudžiamasis, ir įvykus tokiam įvykiui teisės aktai valstybinio socialinio draudimo įstaigai nustato pareigą mokėti tam tikro dydžio socialinio draudimo išmokas. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-552/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-552/2014">3K-3-552/2014</a>). Pastarieji asmenys dėl žalos padarymo fakto tampa žalos atlyginimo teisinių santykių dalyviais. Šie teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis. Remiantis privatinės teisės, konkrečiai – bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, įtvirtintomis CK 6.245–6.255 straipsniuose, sprendžiamas socialinio draudimo įstaigos reikalavimas atlyginti sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytą žalą. Būtent šiose teisės normose reglamentuojama atlygintinos žalos nustatymo tvarka. Dėl to viešosios teisės normos – NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies – nuostata, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad visa kiekvienu konkrečiu atveju socialinio draudimo įstaigos išmokėta išmokos suma atitinka jos gavėjo dėl nelaimingo atsitikimo negautų pajamų sumą, kol prie tokios išvados teismas neprieina vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog visos kasatoriaus nukentėjusiajam asmeniui paskirtos socialinio draudimo išmokos, skirtos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtai turtinei žalai kompensuoti, yra laikytinos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, jas išmokėjęs kasatorius, remdamasis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, įgyja teisę jas susigrąžinti iš kalto asmens, o bylą nagrinėję teismai negalėjo apriboti šios teisės.
Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; kt.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Kartu kasacinis teismas pažymi, kad toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2014">3K-3-130/2014</a>; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-552/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-552/2014">3K-3-552/2014</a>). Kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-405/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-405/2014">3K-3-405/2014</a>). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), o juos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Nurodyta kasacinio teismo praktika formavosi jau po to, kai nagrinėjamoje byloje buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, todėl šie teismai išvardytų kriterijų netaikė. Pripažintina, kad kasatoriaus argumentai, jog apskaičiuojant atlygintiną žalą, būtina atsižvelgti į žuvusiojo amžių jo mirties dieną ir kitus pirmiau išvardytus kriterijus, yra reikšmingi tinkamam bylos išnagrinėjimui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priteistą žalos atlyginimo sumą sumažindamas mokėtina mokesčių suma, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 8 punktą, kuriame nustatyta, kad žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros įstaigų išrašus apie nedarbingumo laikotarpį bei priežastis ir (ar) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotus darbingumo ir neįgalumo lygio dokumentus, nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus arba iš nukentėjusio trečiojo asmens darbovietės gautus dokumentus, įrodančius turėtas pajamas iki sveikatos sužalojimo (negautas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas). Pažymėtina, kad dėl šios teisės normos aiškinimo kasacinis teismas jau yra pasisakęs, konstatuodamas, kad ji skirta išmokos, kurią draudikas išmoka tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui kompensuodamas jo negautas pajamas, dydžiui reglamentuoti, tačiau ji neapibrėžia santykių tarp draudiko ir socialinio draudimo įstaigos, pastarajai pareiškus reikalavimą draudikui CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2014">3K-3-408/2014</a>). Atsižvelgdama į šį išaiškinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių 8 punkto nuostatos nagrinėjamoje byloje nėra aktualios.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą sulaukusi pensinio amžiaus žuvusiojo sutuoktinė G. R. įgis teisę į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo nurodytos teisės normos taikymui būtinų faktinių aplinkybių egzistavimo nagrinėjamoje byloje, todėl sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad ginčijama išvada nėra tinkamai pagrįsta. Kartu pažymėtina, kad šis teismo argumentas apie būsimas žuvusiojo sutuoktinės pajamas nurodytas ne kaip reikšmingas bylos baigčiai (jis nelėmė konkrečių mokėtinų ginčo sumų apskaičiavimo), bet kaip išreiškiantis apeliacinės instancijos teismo nuostatą, kad ateityje žuvusiojo sutuoktinės gaunamos pajamos gali pasikeisti. Kadangi pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo argumentas ir jame įvardyta teisės norma neaktualūs nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
