S. D. pagal BK 25 str. 3 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-458/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37838-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2;

1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2; 2.2.4.3; 2.3.6.4.5.1;

2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D., nuteistojo D. E. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus, nuteistojo T. R. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

S. D. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, S. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų, pirmus penkerius metus atliekant kalėjime. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalimi, S. D. pripažintas pavojingu recidyvistu;

D. E. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu šešeriems metams, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose;

T. R. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu šešeriems metams, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, T. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė automobilis „Peugeot 3008“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendis pakeistas – S. D. paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę trylika metų paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad:

S. D. organizavo narkotinių medžiagų įgijimą, susitariant su užsienyje veikiančiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu; organizavo slėptuvės automobilyje „Peugeot 3008“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) įrengimą bei davė nurodymą D. E. įgyti ir paslėpti narkotines medžiagas automobilyje;

D. E. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos ir šią narkotinę medžiagą paslėpė automobilyje „Peugeot 3008“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini);

T. R. apgaulingai nurodė N. Ž. (N. Ž.), jog jam reikės tik pervežti automobilį; S. D. nuslėpė nuo N. Ž. tikrąjį kelionės tikslą – narkotinių medžiagų gabenimą; aplinkybė, jog davė nurodymus, susijusius su automobilio technine apžiūra, bei savanaudiškos paskatos dalyvaujant organizuotos grupės veikloje.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. D. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio mėn., turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų, vykdyti jų kontrabandą ir taip gauti neteisėtas pajamas, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš D. E., T. R., N. Ž. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), pats tiesiogiai parengė nusikalstamos veiklos planą, paskirstė užduotis tarp organizuotos grupės narių, davė jiems konkrečius nurodymus dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo kontrabandos būdu.

1.1. Vykdydamas nusikalstamą sumanymą, 2016 m. birželio 13 d. surado automobilį „Peugeot 3008“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir šią transporto priemonę 2016 m. birželio 18 d. įregistravo N. Ž. vardu VĮ „Regitra“. Tęsdamas paruošiamuosius veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis organizavo automobilyje specialios slėptuvės, pritaikytos narkotinėms medžiagoms gabenti, įrengimą.

1.2. Vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, 2016 m. rugpjūčio mėn., ne vėliau kaip rugpjūčio 2 d., susitarė su užsienyje veikiančiu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių dervos įgijimo. D. E. perdavė automobilį „Peugeot 3008“ su jame įrengtomis specialiomis slėptuvėmis ir nurodė nuvykti į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą užsienio valstybę, joje neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, ją paslėpti automobilyje įrengtose slėptuvėse ir kontrabandos būdu neteisėtai atgabenti į Lietuvos Respubliką.

1.3. D. E., vykdydamas S. D. užduotį, 2016 m. rugpjūčio 2 d. automobiliu „Peugeot 3008“ su jame įrengtomis specialiomis slėptuvėmis išvyko iš Lietuvos Respublikos, o S. D., kontroliuodamas D. E. veiksmus, išnuomotu automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vyko paskui D. E.

1.4. D. E., vykdydamas savo užduotį, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje užsienio valstybėje ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 5 d. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, supakuotą į įvairaus dydžio paketus. Narkotinę medžiagą paslėpė automobilyje „Peugeot 3008“ įrengtose slėptuvėse ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų pasienio punktą, 2016 m. rugpjūčio 5 d. apie 7.00 val. neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos į Vilniaus miestą, S. D. nurodytą vietą – prekybos centro „Panorama“, esančio Vilniuje, Saltoniškių g. 9, aikštelę, joje paliko automobilį, o automobilio užvedimo raktelius ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku perdavė S. D.

1.5. S. D., tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir bendrais veiksmais su kitais organizuotos grupės nariais automobilyje „Peugeot 3008“ įrengtose slėptuvėse neteisėtai laikydamas labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, toliau vykdė labai dideliam kiekiui narkotinių medžiagų gabenti reikalingus parengiamuosius veiksmus: 2016 m. rugpjūčio 7 d. iškvietęs N. Ž., perdavė jam automobilio „Peugeot 3008“ raktelius ir nurodė automobilį nuvaryti į kitą aikštelę, esančią Vilniuje, Lakūnų g. 51, ir būti pasirengusiam šiuo automobiliu išvykti iš Lietuvos Respublikos.

1.6. S. D., toliau vadovaudamas N. Ž., 2016 m. rugpjūčio 10 d. nurodė jam kitos dienos ankstų rytą automobiliu „Peugeot 3008“ su jame paslėptu labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos vykti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtai, kontrabandos būdu pergabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos bei toliau vykti iki Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto.

1.7. N. Ž., vykdydamas jam paskirtą užduotį, 2016 m. rugpjūčio 11 d. automobiliu „Peugeot 3008“, specialiai įrengtose slėptuvėse, nuo Vilniaus m., Tuputiškių g. 20, neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, turėdamas tikslą išvengiant muitinės kontrolės bei neturint leidimo narkotines medžiagas pergabenti per Lietuvos Respublikos sieną – Lavoriškių pasienio kontrolės postą, esantį Vilniaus r., Lavoriškių k., tačiau 2016 m. rugpjūčio 11 d. apie 6.00 val. ties Lavoriškių pasienio kontrolės punktu N. Ž. vairuojamas automobilis buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenta narkotinė medžiaga buvo surasta ir paimta.

1.8. Taip S. D., veikdamas su organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir kontrabandos būdu gabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos.

3. D. E. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio mėn., dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo organizuotos grupės, užsiimančios neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų, jų gabenimu kontrabanda ir susidedančios iš S. D., N. Ž., T. R., veikloje. Dalyvaudamas organizuotos grupės veikloje pats tiesiogiai vykdė jam pavestas tam tikras atskiras užduotis, susijusias su neteisėtu narkotinių medžiagų įgijimu, laikymu ir gabenimu kontrabandos būdu.

2.1. Organizatoriui S. D. 2016 m. rugpjūčio mėn., ne vėliau kaip rugpjūčio 2 d., susitarus su užsienyje veikiančiu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos – įgijimo, D. E. iš S. D. perėmė automobilį „Peugeot 3008“ su jame įrengtomis specialiomis slėptuvėmis ir, vykdydamas atskirą užduotį, 2016 m. rugpjūčio 2 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, turėdamas tikslą S. D. nurodytoje tyrimo metu nenustatytoje vietoje įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, jas paslėpti automobilyje įrengtose slėptuvėse ir kontrabandos būdu neteisėtai atgabenti į Lietuvos Respubliką.

2.2. Tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir vykdydamas savo atskirą užduotį, D. E. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje užsienio valstybėje ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 5 d. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, supakuotą į įvairaus dydžio paketus. Narkotinę medžiagą paslėpė automobilyje „Peugeot 3008“ įrengtose slėptuvėse ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų pasienio punktą, 2016 m. rugpjūčio 5 d. apie 7.00 val. neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos į Vilniaus miestą, S. D. nurodytą vietą – prekybos centro „Panorama“, esančio Vilniuje, Saltoniškių g. 9, aikštelę, joje paliko automobilį, o automobilio užvedimo raktelius ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku perdavė S. D.

2.3. Taip D. E., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir kontrabandos būdu gabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos.

2. T. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo organizuotos grupės, užsiimančios neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų, jų gabenimu kontrabanda ir susidedančios iš S. D., D. E., N. Ž., veikloje. Dalyvaudamas organizuotos grupės veikloje pats tiesiogiai vykdė jam pavestas tam tikras atskiras užduotis, susijusias su kurjerio, neteisėtai gabenančio narkotines medžiagas, suradimu, kurjerio veiklos, jam kontrabandos būdu gabenant narkotines medžiagas, kontrole, ir grupės veikloje turėjo atskirą vaidmenį užtikrinti kurjerio lojalumą ir tinkamą funkcijų vykdymą.

3.1. Vykdydamas organizatoriaus S. D. suformuotą užduotį – surasti asmenis, galinčius užsiimti narkotinių medžiagų pervežimu, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. birželio 18 d., surado N. Ž. kaip asmenį, galintį automobiliu vykti į Rusijos Federaciją, pastarajam apgaulingai nurodydamas, kad reikės tik pervežti automobilį, ir S. D. perdavė N. Ž. kontaktus.

3.2. S. D. nuslėpus nuo N. Ž. tikrąjį kelionės tikslą – narkotinių medžiagų gabenimą – ir susitarus dėl N. Ž. veiksmų (automobilio nugabenimo į Rusijos Federaciją), T. R., tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir atlikdamas atskirą vaidmenį, skirtą užtikrinti, kad N. Ž. neatsisakytų suplanuotų veiksmų, naudodamas konspiraciją – tik tarpusavio ryšiui palaikyti skirtus telefonus, kontaktavo su N. Ž., perduodamas jam S. D. nurodymus, susijusius su automobilio technine priežiūra ir draudimu.

3.3. Kitiems organizuotos grupės nariams 2016 m. rugpjūčio 2 d. išvykus į užsienio valstybę, ten neteisėtai įgijus ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką atgabenus labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, T. R., atlikdamas savo vaidmenį, toliau kontroliavo N. Ž. elgesį, nurodydamas jam būti pasiruošusiam kelionei į Rusijos Federaciją, o S. D. nurodžius N. Ž. išvykti 2016 m. rugpjūčio 11 d., T. R., toliau kontroliuodamas kurjerio veiklą, nurodė N. Ž. informuoti jį (T. R.) apie sėkmingą sienos kirtimą.

3.4. Taip T. R., veikdamas su organizuota grupe ir turėdamas savo atskirą užduotį bei vykdydamas atskirą vaidmenį, bendrais veiksmais neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką atgabeno labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, iš dalies pakeisto apeliacinės instancijos teismo nutartimi, dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, ir dėl šios dalies bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, iš dalies pakeisto apeliacinės instancijos teismo nutartimi, dalį, kuria jis pripažintas pavojingu recidyvistu; 3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, iš dalies pakeisto apeliacinės instancijos teismo nutartimi, dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Nuteistasis apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nes jis priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus, teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas neatitinka bylos aplinkybių, skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nusprendžiu paskirtą bausmę, taip pat pašalinęs iš nuosprendžio kaip neįrodytas aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų įgijimu ir paslėpimu, bet palikęs galioti nuosprendžio dalį dėl S. D. ir kitų nuteistųjų, kuria jie pripažinti kaltais pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, abiejų instancijų teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK nustatytas įrodymų vertinimo, nuosprendžio ir nutarties surašymo taisykles. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus, lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir suvaržė kaltinamajam garantuojamą nekaltumo prezumpcijos teisę.

4.2. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 199 straipsnio 3 dalis. Minėtame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – šiuo atveju neteisėtas narkotinių medžiagų gabenimas per valstybės sieną – turi būti neginčytinai nustatytas ir įrodytas byloje surinktų patikimų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje nėra įrodytas narkotinių medžiagų įgijimo užsienio valstybėje organizavimas bei šių medžiagų įgijimo ir paslėpimo automobilyje faktas, nepagrįstai paliko nepašalintas aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų gabenimu per Lietuvos Respublikos sieną, ir nuosprendžio dalį, kuria kasatorius ir kiti nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, nes nėra nustatyta, kur ir kada narkotinės medžiagos buvo įgytos ir paslėptos automobilyje esančioje slėptuvėje. Nagrinėjamu atveju teismas ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 199 straipsnio 3 dalį), bet ir padarė esminį BPK pažeidimą, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas A. U. patvirtino, kad tyrimo metu buvo daromas tik spėjimas, jog D. E. automobiliu „Peugeot 3008“ į užsienį išvyko įgyti narkotinių medžiagų, jokios informacijos apie tai pareigūnai neturėjo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. P. parodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur ir už kiek buvo įsigytos narkotinės medžiagos, taip pat ir pinigų sumokėjimo už jas faktas; po to, kai automobilis „Peugeot 3008“ grįžo į Lietuvą, iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. jo apžiūra nebuvo atlikta. Taigi dar ikiteisminio tyrimo metu buvo iškelta prielaida, kad D. E. į užsienį išvyko įgyti ir į Lietuvą pargabenti narkotinės medžiagos, ir nors ši prielaida nepasitvirtino, ja buvo grindžiamas kaltinimas, o vėliau ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies ištaisęs fakto klaidas (pašalinęs iš nuosprendžio kaip neįrodytas narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybes), paliko teisės taikymo klaidų, nulėmusių neteisingos nutarties priėmimą ir S. D. veiksmų teisinį vertinimą, nutartyje tiesiogiai pripažindamas, kad narkotinių medžiagų atgabenimo iš užsienio į Lietuvą faktas yra prielaida. Vien tik faktas, kad nuteistieji buvo užsienio valstybėje, nesudaro pagrindo konstatuoti šių medžiagų gabenimo per valstybės sieną. Nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-455/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

4.3. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus iš nuosprendžio kaip neįrodytas aplinkybes, kad S. D. organizavo narkotinės medžiagos įgijimą ir slėptuvės automobilyje įrengimą, atsižvelgiant į jam kaip tariamam nusikalstamos veikos organizatoriui inkriminuotus veiksmus, susijusius su automobilio įsigijimu ir perdavimu N. Ž., tinkamas, abejonių nekeliantis aplinkybių, susijusių su narkotinių medžiagų paslėpimu automobilyje, nustatymas bei įvertinimas, taip pat aplinkybių, patvirtinančių, kad S. D. buvo žinoma apie narkotines medžiagas, nustatymas šioje byloje turi esminę reikšmę. Bylos įrodymų visuma neleidžia daryti pagrįstos ir neabejotinos išvados, kad būtent S. D. disponavo N. Ž. vairuojamame automobilyje buvusia narkotine medžiaga ir kad jis žinojo apie tai, jog jos ten yra paslėptos, t. y. kad jo veiksmai disponuojant minėtu automobiliu apėmė jo suvokimą ir tyčią daryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą labai sunkų nusikaltimą. Iš esmės byloje nustatyti vieninteliai S. D. veiksmai, siejantys jį su nagrinėjama nusikalstama veika, t. y. tai, kad jis perdavė automobilį N. Ž. ir nurodė jį nugabenti į Rusiją parduoti. Tačiau vien tai, kad kasatorius dalį laiko disponavo automobiliu „Peugeot 3008“, neleidžia daryti išvados, kad jis disponavo narkotine medžiaga ir buvo BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos organizatorius. Byloje nenustatyta, kas, kada, kur, kokiomis aplinkybėmis įgijo narkotinę medžiagą. Tai iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo išvada, kad narkotinės medžiagos į Lietuvą buvo atgabentos iš užsienio, t. y. kad automobilyje buvo įrengtos slėptuvės ir jose paslėptas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos kanapių dervos dar iki S. D. automobilį pastatant prekybos centro „Panorama“ aikštelėje, tėra prielaida, kuri nebuvo patvirtinta. Šią prielaidą apeliacinės instancijos teismas grindė kita prielaida – kad aikštelėje paliktu automobiliu niekas nesinaudojo, juo iš aikštelės neišvažiavo ir su šiuo automobiliu jokių fizinių veiksmų neatliko. Tačiau teismas nutylėjo faktą, kad didžiąją laiko dalį automobilis tiek prekybos centro požeminėje aikštelėje, tiek stovėjimo aikštelėje Lakūnų g. nebuvo stebimas, todėl nebuvo užfiksuotas jo pajudėjimas (ar nepajudėjimas) iš aikštelių, ar prie automobilio priėjo kokie nors asmenys ir atliko su juo kokius nors veiksmus. Be to, svarbu tai, kad automobilį vairavęs N. Ž. parodė, jog tada, kai S. D. perdavė jam automobilį, jis jame nepastebėjo jokių ardymų ar pakeitimų, kuriuos jis, kaip teigia, tikrai būtų pamatęs. N. Ž. šiuo automobiliu važinėjo keletą savaičių, t. y. turėjo galimybę pastebėti visus konstrukcinius pakeitimus. Ši teismų nutylėta aplinkybė kelia pagrįstų abejonių teismų prielaidomis, kad dar iki perduodant transporto priemonę N. Ž. joje jau buvo atlikti mechaniniai pakeitimai įrengiant slėptuves. Minėtu automobiliu grįžus iš užsienio ir juo važinėjantis Vilniuje nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 10 d., pareigūnai tyrimo versijai (kad D. E. šiuo automobiliu 2016 m. rugpjūčio 5 d. iš nenustatytos užsienio valstybės atgabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos) pagrįsti turėjo galimybę patikrinti automobilį, atlikdami slaptus ar viešus veiksmus, tačiau to nepadarė.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą, bylos įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad neginčijamai nustatyta, jog automobilis „Peugeot 3008“ nebuvo išvykęs iš prekybos centro „Panorama“ aikštelės laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 7 d. Teismo cituojamas įrodymų turinys prieštarauja tikrajam įrodymų turiniui, tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Teisiamajame posėdyje ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. P. parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. tą dieną, kai automobilis buvo pastatytas prekybos centro „Panorama“ aikštelėje, jis buvo stebimas tik iki 17.00 val. 2016 m. rugpjūčio 6 d. stebėjimas vyko nuo 6.00 iki 24.00 val. Taigi automobilis trylika valandų (visą vakarą ir naktį) nebuvo stebimas nei pareigūnų, nei aikštelėje esančių vaizdo kamerų. Priešingai nei nurodo teismas, šis laiko tarpas, atsižvelgiant į tai, kad didžiąją šio laiko dalį prekybos centras nedirbo, yra daugiau nei pakankamas tam, kad, automobiliui netgi nepajudėjus iš aikštelės, jame būtų galima įrengti slėptuves ir paslėpti narkotines medžiagas. Kitą naktį, t. y. nuo 2016 rugpjūčio 6 d. 24.00 val. iki 7 d. 7.00 val. ar 7.30 val., automobilis taip pat nebuvo stebimas – nėra nustatyta, kad su juo nebuvo atlikti kokie nors veiksmai. 2016 m. rugpjūčio 7 d. (tą dieną, kai N. Ž. automobilį pastatė aikštelėje Lakūnų g.) automobilis buvo stebimas iki 21.30 val., dar kitą dieną – tik iki 12.30 val., nes automobilis iš aikštelės niekur neišvažiavo; 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir 10 d. automobilis iš viso nebuvo stebimas. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės visiškai atitinka aplinkybes, fiksuotas 2017 m. liepos 17 d. slapto sekimo protokole ir 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 20-7-ĮV-91 (RN). Taigi didžiąją laiko dalį, kai automobilis buvo kontroliuojamas, iš tiesų pareigūnai jo nestebėjo, nekontroliavo jo buvimo vietos, su juo atliekamų veiksmų. Be to, svarbu ir tai, kad A. P., kontroliavęs slaptą sekimą vykdžiusių pareigūnų veiklą, nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 6 d. nuo 6.00 iki 24.00 val. buvo kontroliuojamas prekybos centro aikštelės išvažiavimas ir pareigūnai paties automobilio nematė. Tai, kad automobilis nebuvo visą laiką stebimas vizualiai, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. U. Jis parodė, kad daug kartų pravažiavo pro automobilių saugojimo aikštelę Lakūnų g. ir jam atrodė, kad automobilis stovi toje pačioje vietoje, todėl jokių tarnybinių pranešimų dėl šio veiksmo nerašė. Tačiau tokie A. U. savarankiški, procesiškai niekaip nefiksuoti veiksmai ir jo parodymai apie tai negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, nes jie tinkamai neužfiksuoti procesiniuose dokumentuose ir jų negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka, todėl tai negali būti laikoma leistinu ir teisėtu duomenų šaltiniu, tariamai patvirtinančiu automobilio nepajudėjimą iš aikštelės tuo metu, kai oficialiai nebuvo vykdomas jo slaptas sekimas, nes neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų. Be to, tokių parodymų turinys kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu. Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pats nevykdė automobilio sekimo veiksmų, tik buvo jų iniciatorius, o sekimą vykdė sekimo padalinio pareigūnai. Tuo tarpu sekimo padalinio pareigūnų veiksmus koordinavo A. P., jis parodė, kad nurodytomis dienomis automobilio sekimas vykdomas nebuvo, nes nebuvo gauta tokia tyrimo iniciatoriaus užduotis. Be to, pareigūno A. U. darbo vieta buvo Kaune (Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), byloje nėra jokių duomenų, kad aktualiu laikotarpiu jis būtų vykdęs pareigas Vilniuje, kur stovėjo automobilis „Peugeot 3008“. Taigi neaišku, kada, kokiu būdu ir kur važiuodamas pareigūnas, kurio darbo vieta buvo Kaune, „daug kartų pravažiavo“ pro Vilniuje, Lakūnų g., stovintį automobilį ir pamatė, jog jis nebuvo pajudėjęs iš aikštelės. A. U. parodymų apie jo vykdytą neoficialų ir niekur nefiksuotą sekimą, priešingai nei A. P. parodymų, nepatvirtina jokie procesiniai bylos dokumentai.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad automobilis nepajudėjo iš Lakūnų g. esančios aikštelės ir kad prie jo nebuvo jokių asmenų, rėmėsi šios aikštelės sargo J. S. parodymais. Liudytojas J. S. pirmosios instancijos teisme nurodė remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis teigė, kad kai automobilis paliko aikštelę 2016 m. rugpjūčio 11 d., jis buvo toje pačioje vietoje kaip ir jo pastatymo dieną, t. y. 2016 m. rugpjūčio 7 d., tačiau liudytojas, priešingai nei jo parodymus interpretavo apeliacinės instancijos teismas, nenurodė ir nepatvirtino aplinkybių, kad visu šiuo laikotarpiu automobilis nebuvo pajudėjęs iš aikštelės ar prie jo nebuvo kokių nors asmenų. Šis liudytojas nurodė, kad jis dirba slankiuoju grafiku kas ketvirtą dieną, taip pat kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. atėjęs į darbą ir patikrinęs automobilius matė, jog 2016 m. rugpjūčio 7 d. pastatytas „Peugeot 3008“ stovi toje pačioje vietoje. Taigi šių parodymų turinys, viena vertus, sudaro pagrindą teigti, kad liudytojas matė automobilį tik jo atvykimo į aukštelę ir išvykimo iš jos dienomis, nes kitomis dienomis jis tiesiog nedirbo. Kita vertus, šio liudytojo parodymai apie automobilio išvykimą iš aikštelės 2016 m. rugpjūčio 11 d. prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes automobilis išvažiavo 2016 m. rugpjūčio 10-osios naktį. Tai rodo, kad J. S. negalėjo žinoti, ar automobilis išvykstant iš aikštelės 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo toje pačioje vietoje, kaip ir jo pastatymo dieną, nes jis nuo 2016 m. rugpjūčio 7 d. nesilankė aikštelėje. Ši aplinkybė kartu su faktu, kad automobilis rugpjūčio 9, 10 dienomis nebuvo net iš dalies stebimas, paneigia išvadas, kad automobilis nebuvo pajudėjęs iš aikštelės, ir neleidžia daryti jokios išvados, kad su automobiliu, paliktu aikštelėje, nebuvo atliekami jokie veiksmai. Tai būtų galima nustatyti tik apklausus aikštelės darbuotojus, dirbusius rugpjūčio 8, 9 ir 10 d. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose šios aplinkybės nebuvo tirtos.

4.6. Pirmiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo teiginių, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados dėl kaltinimo faktinių aplinkybių įrodytumo, sugretinimas su teismų ištirtais įrodymais (liudytojų A. P., A. U., J. S. parodymais, slapto sekimo protokolu, pažyma dėl slapto sekimo) įrodo, kad teismo išvados iš esmės prieštarauja tikrajam aptartų įrodymų turiniui, teismas rėmėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, o kitus įrodymus, kurie visiškai atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir yra patikimi, ignoravo arba jų turinį esmingai iškraipė.

4.7. Be to, ne tik aplinkybės, susijusios su automobilio stovėjimu ir disponavimu juo, bet ir jokie kiti bylos įrodymai neleidžia daryti patikimų išvadų dėl S. D. kaltės. Iš N. Ž. parodymų negalima spręsti, kad S. D. davė N. Ž. užduotį būti narkotikų kurjeriu. Teisme N. Ž. parodė, kad kasatorius su juo bendravo atvirai, neslėpė savo išvaizdos, nesimaskavo, skambindavo jam, rašydavo SMS žinutes, bendraudamas buvo ramus, nesinervino. Paskutinę naktį prieš kelionę kasatorius nesakė, kad reikia saugoti automobilį, kad jame yra vertingas krovinys. S. D. N. Ž. buvo pasakęs, kad automobilį reikės palikti Rusijoje, atgal į Lietuvą jis turėjo grįžti autobusu. Tai visiškai patvirtina S. D. parodymus, kad automobilis į Rusiją turėjo būti išvežtas pardavimo tikslu ir ten paliktas.

4.8. Teismai atsisakė remtis kasatoriaus parodymais, kad visi jo veiksmai, susiję su automobiliu, buvo vykdomi kito asmens – T. K. – prašymu, kuris pasiūlė užsidirbti pinigų padedant parduoti automobilį Rusijoje. Ši kasatoriaus versija nebuvo paneigta, byloje, išskyrus N. Ž. sulaikymą su narkotinėmis medžiagomis, nėra duomenų apie S. D. ar kitų asmenų disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Vien faktas, kad N. Ž. buvo sulaikytas, neįrodo S. D. kaltės veikus teismų nustatytomis aplinkybėmis.

4.9. Teisiamojo posėdžio metu gynybos prašymu apklausti liudytojai M. B. ir S. Š., taip pat M. B. pateikti dokumentai vienareikšmiškai patvirtina S. D. parodymus, kad jis pažinojo T. K. ir su juo yra bendravęs. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę dėl S. D. ir T. K. pažinties pripažino įrodyta. Taigi S. D. galėjo gauti T. K. prašymą atlikti pirmiau nurodytus veiksmus, susijusius su automobilio disponavimu. Ikiteisminio tyrimo metu T. K. nebuvo apklaustas, nes mirė, todėl byloje yra likęs vienintelis įrodymų šaltinis – paties S. D. parodymai, kurie nėra paneigti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas remtis S. D. parodymais, akcentavo, kad nebuvo užfiksuotas kasatoriaus ir T. K. bendravimas telefonu, pastarojo artimieji nepažinojo S. D. ir nurodė niekada nematę jo T. K. draugų rate. Tačiau šios aplinkybės rodo, kad T. K. laikėsi konspiracijos ir dėjo pastangas, kad nebūtų susiejamas su S. D., kuris buvo panaudotas kaip tarpinė grandis organizuojant narkotinių medžiagų išvežimą į Rusiją, taip pašalindamas bet kokias savo sąsajas su šiuo nusikaltimu. Tai, kad liudytojai parodė ne kartą matę S. D. bendraujantį su T. K. įvairių susitikimų metu, rodo, kad jis ir kasatorius kontaktavo įtarimų nekeliančioje aplinkoje, užmaskuotai, kad pareigūnams T. K. veikimas nebūtų atsekamas. Tuo tarpu S. D. su N. Ž. dėl automobilio pardavimo bendravo atvirai, nesilaikydamas jokios konspiracijos. T. K. mirties (nusižudymo) aplinkybės, nors ir netiesiogiai, iš dalies patvirtina kasatoriaus versiją. Tačiau teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išskirtinę reikšmę suteikė netiesioginiams įrodymams, atsisakydami vertinti kaltinamųjų parodymus. Teismų padarytos išvados dėl kasatoriaus vaidmens darant nusikalstamą veiką kelia pagrįstų abejonių, jos nėra logiškai išplaukiančios iš teismų nustatytų aplinkybių, o ir šios aplinkybės nėra nustatytos tinkamai. Tam, kad būtų pašalinti esminiai BPK pažeidimai, šią bylos dalį būtina perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.10. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas kasatoriui bausmę, pažeidė BK bendrojoje dalyje įtvirtintas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas, netinkamai individualizavo bausmę, klaidingai vertino kasatoriaus asmenybę, jo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nemotyvuotai skyrė itin griežtą, veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumo neatitinkančią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. D. asmenybė ir nusikaltimai, už kurių padarymą jis nuteistas, negali būti laikomi išskirtinai pavojingais, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jam buvo nustatyta pirmus penkerius metus bausmę atlikti kalėjime, taip pat pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino S. D. asmenybę apibūdinančių šeiminių aplinkybių, tačiau nepagrįstai nelaikė jų reikšmingomis, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, ir paskirtos trylikos metų laisvės atėmimo bausmės nesušvelnino. Ši kasatoriui paskirta bausmė nėra teisinga. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo akivaizdžiai netinkamą S. D. asmenybės vertinimą, nurodant realiai neegzistuojančias nepalankesnes aplinkybes, trukdančias teisingai apibūdinti nuteistojo asmenybės pavojingumą, kaip vieną esminių kriterijų nustatant bausmės dydį, ištaisė tik formaliai, pripažindamas, kad tai, jog nuteistasis gyvena faktinėje santuokoje, augina mažametį vaiką, neturi reikšmės skiriant bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs kasatoriaus pavojingų veiksmų apimtį (pašalinęs iš nuosprendžio kaip neįrodytą narkotinių medžiagų įgijimo ir jų paslėpimo organizavimą, savanaudiškų paskatų požymį), vertindamas paskirtos bausmės adekvatumą, į tai taip pat neatsižvelgė.

4.11. Vertinant kasatoriaus asmenybės pavojingumą svarbu atsižvelgti į tai, kad nors jis buvo teistas 2007 metais, tačiau bausmę yra visiškai atlikęs, be to, jis buvo teistas tik vieną kartą ir už visai kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką negu nagrinėjamoje byloje. Taigi nei kasatoriaus ankstesnis teistumas, nei šioje byloje jam inkriminuota veika neleidžia daryti išvados, kad jis nuolat darė nusikalstamas veikas, kad nusikaltimų darymas buvo jo gyvenimo būdas ir pajamų šaltinis. Todėl net ir ankstesnis teistumas negali turėti lemiamos reikšmės ir būti pagrindas paskirti jam didesnę bausmę nei sankcijos vidurkis, juolab kad teistumas tėra viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, nes skiriant bausmę turi būti vertinama aplinkybių visuma. Svarbu ir tai, kad kasatorius buvo registruotas darbo biržoje, jis neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, turi šeimą – sugyventinę, mažametį vaiką. Taigi, nors kasatorius ir teisiamas antrą kartą, jo gyvenimo būdas neleidžia konstatuoti, kad jis nepaiso visuomenėje priimtų socialinių taisyklių ir yra itin pavojingas visuomenei, todėl jam būtina skirti itin griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teismai privalėjo atsižvelgti į jo socialinę aplinką, bausmės įtaką jai ir bausmės tikslų visumą. Pagal teismų praktiką, kiekvienoje konkrečioje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Iš esmės pripažinę šių nuostatų svarbą nagrinėjamoje byloje teismai jomis nepagrįstai nesivadovavo skirdami bausmę S. D.

4.12. Kasatoriaus padarytos veikos pavojingumas yra mažesnis nei tipinės BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos pavojingumas, tai pripažino ir bylą nagrinėję teismai. Šioje byloje nusikaltimo dalykas – narkotinė medžiaga – buvo paimtas policijos pareigūnų, t. y. į apyvartą nepateko ir realių žalingų padarinių baudžiamojo įstatymo saugojamam gėriui (visuomenės narių sveikatai) nesukėlė. Šią aplinkybę, skirdami kitiems nuteistiesiems bausmes, teismai netgi pripažino išimtine, sudarančia pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o skiriant bausmę kasatoriui, ši aplinkybė apskritai nebuvo vertinta, nors tai turėjo būti padaryta (kasaciniame skunde dėstoma teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348/2013">2K-348/2013</a>, 2K-64-303/2018, kuriose pasisakoma dėl padarytos nusikalstamos veikos neatitikties tipiniam (rūšiniam) nusikalstamos veikos pavojingumui ir galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas). Nuteistojo S. D. asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma ir nusikalstamos veikos pavojingumas (veika nesukėlė jokių padarinių įstatymo saugomoms vertybėms) rodo, kad bylą nagrinėję teismai, paskirdami kasatoriui itin griežtą laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino esminių aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai bausmei paskirti, taip pat ir neigiamos jos įtakos kasatoriaus šeimai, ypač jo mažamečio vaiko interesams. Tinkamai įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei konkrečias šios bylos aplinkybes, akivaizdu, kad šiuo atveju netgi minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų – yra pernelyg griežta ir neatitinka esminių BK įtvirtintų bausmės tikslų, o tik vieną – nubaudimą.

4.13. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą D. E. ir T. R., konstatavo, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra labai griežta, todėl net jos minimalios paskyrimas (dešimt metų) aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į nuteistųjų asmenybę apibūdinančius duomenis, į tai, kad anksčiau realios laisvės atėmimo bausmės jie neatliko, nusikalstama veika nebuvo pabaigta, narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, todėl išvengta sunkių padarinių, ir paskyrė jiems šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi esminis motyvas konstatuojant, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė prieštarauja teisingumo principui, yra susijęs ne su D. E. ir T. R. asmenybėmis, o su pačios veikos padarymo aplinkybėmis (veika nebuvo pabaigta, narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, išvengta sunkių padarinių). Visos šios aplinkybės lygiai tokia pačia apimtimi apibūdina ir S. D. inkriminuotos veikos pavojingumą, nes jie visi trys nuteisti už vienos ir tos pačios veikos padarymą. Ta pati konkreti nusikalstama veika vienam kaltininkui negali būti vertinama kaip mažiau pavojinga, o kitam bendrininkui – kaip gerokai labiau pavojinga. Gali skirtis bendrininkų asmenybių pavojingumas, bet ne jų bendrai padarytos veikos pavojingumas. Todėl S. D. skiriant bausmę taip pat turėjo būti konstatuota, kad veika, už kurios padarymą jis nuteistas, yra mažiau pavojinga nei tipinės BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos, ir, kaip ir kitiems nuteistiesiems, jam turėjo būti skirta mažesnė bausmė, negu straipsnio sankcijoje nustatytas minimumas, ar bent jau minimali sankcijoje nustatyta bausmė. Bausmė turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348/2013">2K-348/2013</a>, 2K-64-303/2018). Tai svarbu ir vertinant asmenų lygiateisiškumo principo užtikrinimą baudžiamajame procese. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad daugiau kaip perpus mažesnės bausmės kitiems nuteistiesiems buvo skiriamos įvertinus veikos pavojingumą kartu su jais apibūdinančiomis aplinkybėmis, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad T. R. asmenybę apibūdinančios aplinkybės iš esmės sutampa su S. D. asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis, jos skiriasi tik nežymiai, todėl net pripažinus kasatorių organizatoriumi akivaizdu, kad tarp jųdviejų neegzistuoja toks skirtumas, kad objektyviai pateisintų tokį didelį bausmių bendrininkams diferencijavimą, skiriant kasatoriui daugiau kaip du kartus griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

4.14. Kasatorius nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu. BK 27 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurioms esant teismas gali, o ne privalo pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu. Kadangi teismui yra suteikiama diskrecija tokį sprendimą priimti arba jo nepriimti, tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu, kuris esmingai lemia asmens teisinę padėtį tiek jam atliekant bausmę, tiek ir kitais aspektais, teismas privalo tokį sprendimą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas tiesiog nurodė vieną formalią sąlygą, kuriai esant teismas gali pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu, tačiau nenurodė nė vieno argumento, kodėl priėmė tokį sprendimą. Teismas, spręsdamas šį klausimą, apsiribojo S. D. asmenybės vertinimu, neteisingai nurodydamas, kad S. D. yra nevedęs (išsiskyręs), nors teismui buvo žinoma, jog S. D. iki sulaikymo gyveno faktinėje santuokoje (partnerystėje), su N. G. jis veda bendrą ūkį, kartu augina bendrą mažametį sūnų, gimusį 2015 m. spalio 20 d., N. G. buvo sumokėjusi užstatą už S. D. Be to, kasatorius nebuvo bedarbis, kaip teigiama nuosprendyje, jis iki suėmimo buvo registruotas darbo biržoje kaip asmuo, ieškantis darbo valstybės nustatyta tvarka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė neteisingus duomenis apie S. D. asmenybę, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi sprendimas pripažinti kasatorių pavojingu recidyvistu buvo priimtas remiantis akivaizdžiai neteisinga informacija apie jo asmenybę, o jokių kitų aplinkybių, be nuteistojo asmenybės, kurios pagrįstų tokio sprendimo priėmimą, teismas nenurodė.

4.15. Kaip minėta, kasatorius anksčiau buvo teistas vieną kartą ir bausmę visiškai atlikęs. Ankstesnė veika yra visai kitokio pobūdžio nei šioje byloje. Taigi nei S. D. ankstesnis teistumas, nei šioje byloje jam inkriminuota veika neleidžia daryti išvados, kad S. D. nuolat darė nusikalstamas veikas, kad nusikaltimų darymas buvo jo gyvenimo būdas ir pajamų šaltinis, kad jo asmenybė arba jo padarytos nusikalstamos veikos yra ypatingo, išskirtinio pavojingumo. Todėl ankstesnis teistumas negali turėti lemiamos reikšmės pripažįstant jį pavojingu recidyvistu.

4.16. Pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo, remdamasis ta pačia iškraipyta informacija apie S. D. asmenybę, be jokių motyvų buvo nustatęs S. D. pirmus penkerius metus laisvės atėmimo bausmės atlikti kalėjime. Šią nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas panaikino.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. E. gynėjas advokatas J. Kvaraciejus prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. E. nuteistas, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; 2) arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria atmestas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti bylą su kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų reikalavimų, ir ją išnagrinėjo, atmetęs nuteistojo gynėjo prašymą grąžinti bylą prokurorui patikslinti kaltinamąjį aktą. Kaltinamajame akte nenurodyti padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai ir kitos svarbios aplinkybės ir duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Pagal esamą kaltinimo formuluotę ir struktūrą yra iš esmės apribota kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas. Pagal BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas kaltinamam asmeniui turi būti skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. E. iki susipažinimo su byla nežinojo, kokiais duomenimis buvo grindžiamas jam pareikštas įtarimas. Kaltinamajame akte nesant jokių duomenų apie kaltinimo pagrindimą, kaltinamajam nebuvo galimybės gintis. Taip buvo šiurkščiai pažeistos jo teisės, įtvirtintos BPK III skyriuje. Keliami reikalavimai kaltinamajam aktui ir nuosprendžiui (BPK 305 straipsnio l dalies l, 2 punktuose) yra identiški, todėl nesilaikant kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų negali būti objektyviai išnagrinėta byla ir priimtas teisingas nuosprendis. Tai, kad kaltinamajame akte nėra duomenų, pagrindžiančių kaltinimą, matyti iš nuosprendžio turinio – jame nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio D. E. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šį apeliacinio skundo argumentą, taip pat nekonkretizavo nė vieno įrodymo iš kaltinamojo akto.

5.2. Byloje nesurinkta ir teismų sprendimuose nenurodyta jokių įrodymų, kurie patvirtintų D. E. kaltę. Nuosprendyje D. E. inkriminuotų nusikaltimų padarymas grindžiamas prielaida, teismo sukurtais netiesioginiais įrodymais, neturinčiais jokio ryšio su bylos aplinkybėmis. Byloje esantys įrodymai ir teismų išvados dėl įrodymų vertinimo patvirtina, kad D. E. baudžiamasis persekiojimas šioje byloje neatitiko BK 2 straipsnio nuostatų, nes jo veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Nagrinėjamoje byloje aktualios ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, įtvirtinančios nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; prielaidos nuosprendyje negalimos.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo D. E. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nurodė, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, ir pacitavo šio straipsnio turinį, kuris apeliantui žinomas. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas ištisai citavo baudžiamosios teisės teoriją, nesusiedamas jos su konkrečia bylos medžiaga. Taip nebuvo paneigti apeliacinio skundo argumentai, kad duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę, kaltinamajame akte nėra. Teismas nutartyje nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais kaltinamajame akte grindžiama D. E. kaltė.

5.4. Pirmosios instancijos teismas pripažino D. E. kaltu, remdamasis netiesioginiais įrodymais, taip netiesiogiai pripažindamas, kad tiesioginių įrodymų nei kaltinamajame akte, nei byloje nėra. Nė vieno pirmosios instancijos teismo sukurto netiesioginio įrodymo neįmanoma patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino D. E. kaltu, remdamasis tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma. Tai visiškai naujas argumentas, nutartyje nenurodoma, kokie tie tiesioginiai įrodymai, taip pat joje neaptarti ir pirmosios instancijos teismo netiesioginiai įrodymai, kurių pagrindu kasatorius pripažintas kaltu. Tai patvirtina akivaizdžiai šališką teismo poziciją, turint išankstinę nuostatą atmesti apeliacinį skundą.

5.5. Konstatuodamas D. E. kaltę, nesant byloje jokių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad akivaizdu, jog protingas, išsilavinęs asmuo, juolab tuo metu dirbęs Lietuvos kariuomenėje, D. E. suvokė, kad vyksta į užsienio valstybę ne parduoti automobilio, bet tikslingai S. D. nurodymu pargabenti narkotinių medžiagų, ir suvokė, jog savo veiksmais atlieka dalį nusikalstamos veikos. Tačiau byloje nėra jokių tokią išvadą pagrindžiančių duomenų. S. D. parodė, kad samdė D. E. automobiliui nuvaryti, o ne jam parduoti, parduoti automobilį jis turėjo pats. Nuteistojo D. E. nedomino, koks bus automobilio likimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad narkotinės medžiagos buvo pargabentos į Lietuvą iš užsienio. Tokius teismų teiginius paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti operatyviniai darbuotojai liudytojai A. P., A. U., stebėję automobilį „Peugeo 3008“ nuo rugpjūčio 5 d. iki 8 d. Vėliau, iki rugpjūčio 11 d., automobilis buvo N. Ž. žinioje, kol buvo sulaikytas. Minėti liudytojai parodė, kad prekybos centro „Panorama“ aikštelėje automobilis buvo sekamas su pertraukomis. Jokių duomenų, kad narkotinės medžiagos buvo pakrautos būtent užsienyje ir pargabentos į Lietuvą, jie neturi. Automobilio slėptuvių nei užsienyje, nei Lietuvoje jie nepatikrino ir neįsitikino, ar jose yra narkotinės medžiagos. Nutartyje nutylėti A. U. parodymai, kad tai, jog narkotinės medžiagos buvo įgytos užsienyje ir pargabentos į Lietuvą, tėra jų prielaida. Ji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinta. Kad automobilyje yra slėptuvė, o joje – narkotinės medžiagos, pareigūnai įsitikino tik N. Ž. sulaikymo metu 2018 m. rugpjūčio 11 d., tačiau kas jas pakrovė, jiems nėra žinoma. Šie pareigūnai apeliacinės instancijos teisme paneigė savo pirminę ikiteisminiam tyrimui pateiktą versiją, kurios pagrindu abiejų instancijų teismai pripažino D. E. kaltu. Tačiau apeliacinės instancijos teismui tai nesukėlė jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo.

5.6. Nagrinėjamoje byloje nepašalintos abejonės, kad nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, apskritai buvo padaryta. Teismų išvados, kad D. E. žinojo apie automobilyje esančią slėptuvę ir narkotines medžiagas, yra tik prielaida – teismai nenurodė jokių patikimų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Apeliacinio teismo nutartis prieštaringa, nesuprantama, šališka. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. E. suprato, jog vyko į užsienį S. D. nurodymu pargabenti narkotinių medžiagų, tačiau pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš jo pašalindamas aplinkybes, kad S. D. organizavo narkotinių medžiagų įgijimą užsienyje, slėptuvės automobilyje įrengimą ir davė nurodymą D. E. įgyti ir paslėpti narkotines medžiagas automobilyje, taip pat kad D. E. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (86,795 kg) narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir šią medžiagą paslėpė automobilyje. Pašalinus iš nuosprendžio minėtas aplinkybes, tapo visiškai neaišku, kokiu būdu D. E. pateko į šią istoriją, kokiu tikslu, kieno nurodymu jis vyko į užsienį, kas ir kur įgijo narkotines medžiagas ir paslėpė jas automobilyje, ar narkotinės medžiagos buvo įgytos užsienyje, iš ko D. E. galėjo sužinoti apie automobilyje paslėptas narkotines medžiagas. Taigi nebeaišku, ko verti kiti nuosprendžio ir nutarties teiginiai, konstatuojantys D. E. kaltę. Esant tokioms aplinkybėms, abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl D. E. yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, savo išvadas grindė prieštaringais motyvais, taip iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat suvaržė įstatymu garantuotas D. E. kaip kaltinamojo teises.

5.7. Be to, keista apeliacinės instancijos teismo formuojama praktika – vienoje analogiškoje byloje laikomasi vienokios pozicijos, kitoje – priešingos. Dėl tokios situacijos yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTY5My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-693/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-693/2019">2K-153-693/2019</a>.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo T. R. gynėjas advokatas G. Zavtrakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl T. R. pripažinimo kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus jie sukliudė teismams teisingai išnagrinėti bylą. Teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, paneigiant in dubio pro reo principą, bylos aplinkybės įvertintos neišsamiai ir nevisapusiškai, iš esmės nevertinant bylos įrodymų visumos, dėl to teismai padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo T. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje.

6.2. Pagal teismų praktiką už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNjc3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-677/2016">2K-51-677/2016</a>). Tačiau šioje byloje absoliučiai nėra jokių duomenų, patvirtinančių T. R. tiesioginę tyčią padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nėra jokių tiesioginių įrodymų (liudytojų parodymų, operatyvinės medžiagos), kurie patvirtintų, kad T. R. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. suvokė, jog dalyvauja organizuotos grupės veikloje, o N. Ž. ketina kontrabandos būdu gabenti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Todėl T. R. negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys).

6.3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl T. R. kaltės dalyvavus organizuotos grupės veikloje, kurioje jo užduotis buvo surasti vairuotoją ir užtikrinti, palaikyti nuolatinį ryšį bei kontroliuoti, kad šis būtų visada pasiruošęs, kai tik prireiks, vykti. Nuteistasis T. R. viso bylos proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. T. R. parodė, kad pažįsta S. D. nuo vaikystės, S. D. pasiūlė jam nuvaryti automobilį į Maskvą, ten jį parduoti ir parvežti gautus pinigus, tačiau jis tokio pasiūlymo atsisakė. Tada S. D. paklausė, ar T. R. nežinantis asmens, kuris sutiktų imtis tokio darbo. T. R. pasiūlė N. Ž., nes žinojo, jog šis nori aplankyti Maskvoje sergančią seserį. S. D. prašymu T. R. suorganizavo jo ir N. Ž. susitikimą, šio susitikimo metu jie apsikeitė telefono numeriais, daugiau T. R. jiems netarpininkavo. T. R. kontaktavo tik su N. Ž., nes rūpinosi, kad šis, kaip rekomenduotas asmuo, neapviltų S. D. parduodamas automobilį. Tačiau tokius T. R. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip patvirtinančius jo paties vaidmenį organizuotos grupės veikloje, t. y. kad šie parodymai neva patvirtino, jog S. D. organizavo ir kontroliavo T. R. veiksmus, duodavo jam nurodymus, susijusius su narkotinių medžiagų gabenimu kontrabandos būdu. Kaip teigia pirmosios instancijos teismas, telefono pokalbiai ir SMS žinutės paneigia T. R. teiginius, kad jis su S. D. dėl N. Ž. bendravo tik vieną kartą ir kad jo vaidmuo šiuo atveju apsiribojo tik vairuotojo suradimu. Apeliacinės instancijos teismas detaliau analizavo rašytinę bylos medžiagą, tačiau taip pat padarė nepagrįstas išvadas, kad T. R. nurodė N. Ž. apdrausti automobilį mėnesiui, neva žinojo, kad automobilis į Rusiją nėra gabenamas parduoti.

6.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis, selektyviai vertino byloje esančias telefono pokalbių ir SMS žinučių išklotines, patvirtinančias, kad T. R. nieko nežinojo apie planuojamą ir vykdomą nusikalstamą veiką. T. R. nedavė N. Ž. privalomo vykdyti nurodymo apdrausti automobilį mėnesiui, tai matyti iš T. R. 2016 m. birželio 29 d. 17 val. 33 min. 58 sek. telefono pokalbio su N. Ž. Byloje nėra jokios informacijos, kad S. D. būtų nurodęs N. Ž., ką daryti dėl besibaigiančio automobilio draudimo, todėl N. Ž. priešpaskutinę draudimo galiojimo dieną kreipėsi į savo svainį (T. R.), kuris suvedė jį su S. D., klausdamas patarimo, ką daryti. Taigi akivaizdu, kad šis pokalbis buvo ne kurjerio kontrolė, kaip nepagrįstai konstatavo teismai, o bandymas pasitarti, ką daryti baigiantis automobilio, kurį buvo ketinama parduoti Rusijoje, draudimui, nes nedrausto automobilio išgabenti iš Lietuvos neįmanoma. Minėtas pasitarimas buvo grįstas žmogiškąja patirtimi ir labiau svarstymu, ką darytų pats T. R., o ne privalomų vykdyti nurodymų davimu. Teismai nieko nepasisakė dėl T. R. telefono pokalbio, vykusio 2016 m. birželio 29 d. 17 val. 40 min. 41 sek. su N. Ž. Iš šio pokalbio matyti, kad T. R. net nežinojo, koks automobilis bus gabenamas į Rusiją, ir negavo jokios finansinės naudos. Taigi akivaizdu, kad jis nedalyvavo organizuotos grupuotės veikloje. Be to, priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadoms, iš telefono pokalbių išklotinės matyti, kad nors T. R. ir nurodė N. Ž., jog vakare sužinos, ką daryti su draudimu, kitą dieną, 2016 m. liepos 1 d., 9 val. 4 min. 21 sek. sulaukė skambučio iš N. Ž., kuris jau stovėdamas prie draudimo agentūros taip ir nežinojo, ką šiuo klausimu daryti. Svarbu tai, kad minėti 2016 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. pokalbiai dėl automobilio draudimo pratęsimo buvo inicijuoti N. Ž. Akivaizdu, kad T. R. nieko nežinojo apie N. Ž. ir S. D. planus dėl automobilio, nurodė, kad apie automobilio draudimo pratęsimą spręstų pats, nes T. R. su tuo nėra susijęs. T. R. neturėtų kilti neigiamų padarinių dėl to, kad N. Ž. savo iniciatyva kreipėsi į jį, o ne į S. D., nes N. Ž. veiksmai nepriklausė nuo T. R. valios ir jis už juos negali būti atsakingas ir kaltinamas nusikalstamos veikos organizavimu. Be to, iš bylos medžiagos visumos matyti ir tai, kad bendravimas tarp T. R. ir N. Ž. buvo epizodinis, nes N. Ž. nurodymai, susiję su automobiliu, buvo duodami kito asmens, kurio telefono Nr. 860717986. Tai patvirtina telefono pokalbių išklotinėje Nr. 20-7(DS)-642-RN užfiksuotas 2016 m. liepos 9 d. – rugpjūčio 10 d. susirašinėjimas tarp N. Ž. ir telefono Nr. 860717986 naudojusio asmens.

6.5. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus ar vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-70/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-70/2014">2K-70/2014</a>, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad T. R. su S. D. būtų sutarę daryti nusikalstamą veiką, t. y. narkotinių medžiagų kontrabandą, tokio susitarimo nepatvirtina nė vienas bylos įrodymas. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad T. R. savo aktyviais veiksmais būtų kontroliavęs N. Ž., kaip nusikalstamos veikos vykdytoją, ir kad davė jam privalomus vykdyti nurodymus. T. R. nieko nežinojo apie organizuotos grupės tikslus (t. y. kad automobilis į Rusiją gabenamas ne turint tikslą parduoti).

6.6. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas N. Ž. ir T. R. telefono pokalbius, vykusius 2016 m. liepos 1 d., 5 d., 25 d., rugpjūčio 2 d., citavo juos, tam tikras frazes išimdamas iš konteksto, siekdamas patvirtinti išvadą, kad T. R. suvokė, kad automobilį ketinama gabenti į Rusiją ne parduoti. Tačiau svarbu tai, kad nuteistasis turėjo žinoti, ką buvo planuojama gabenti šiuo automobiliu, ir dalyvauti organizuojant šią nusikalstamą veiką, tik tokiu atveju jis galėtų būti nuteistas už BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą. Tačiau iš pokalbių turinio ir T. R. prašymo pranešti, kada N. Ž. išvyks, matyti, kad S. D. jo neinformavo apie savo organizuojamos veikos planus, t. y. jis nežinojo, kada ir koks automobilis bus gabenamas. Akivaizdu, kad neturėdamas tokios informacijos ir nedalyvaudamas darant šią nusikalstamą veiką, būdamas įsitikinęs, kad automobilis į Rusiją gabenamas parduoti, T. R. neturėjo jokios galimybės kontroliuoti N. Ž.

6.7. T. R., 2016 m. liepos 1 d. N. Ž. išsakydamas žodžius, kad šis niekur nevažiuos, kol jam nieko nepaduos, kalbėjo apie automobilio draudimą, t. y., kol su N. Ž., kurio turtinė padėtis buvo prasta, nebus atsiskaityta už draudimą, šis niekur nevažiuosiąs. 2016 m. liepos 5 d. T. R., pasakydamas, kad N. Ž. turi laukti, nes pirmas žingsnis jau padarytas, turėjo omenyje tai, kad N. Ž. tikrai gaus atlygį už darbą, nes automobilis jau yra ir dėl to jis tikrai turės ką gabenti į Rusiją. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai identifikavo 2016 m. liepos 25 d. pokalbyje dalyvavusius asmenis, nes faktą, kad vyks į Rusiją rugpjūtį, pranešė ne T. R. N. Ž., o pats N. Ž. (būtent jo pokalbis išklotinėje žymimas raide „N“), nurodydamas, kad buvo susitikime informuotas apie tai, kada vyks į Rusiją. Ši aplinkybė apie klaidingai įvertintą rašytinį įrodymą yra itin svarbi, paneigianti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad T. R. žinojo apie tikruosius organizuotos grupės planus ir neva toliau veikė kaip tarpininkas tarp S. D. ir N. Ž.

6.8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamųjų versija dėl automobilio „Peugeot“, kuris sąmoningai nebuvo registruotas jų vardu, pardavimo užsienyje yra tik priedanga narkotinių medžiagų kontrabandai įvykdyti, nes nelogiška vieno automobilio pardavimą vykdyti net keturiems asmenims bei tam išleisti tūkstančius eurų, be to, ir kaltinamųjų susirašinėjime SMS žinutėmis nekalbama apie automobilio pardavimą. Tačiau ši teismo išvada galėtų būti pagrįsta tik tada, jei T. R. iš tikrųjų būtų žinojęs apie organizuotos grupės egzistavimą ir jos planus, tačiau T. R. nežinojo ne tik kiek žmonių ketina vykti į Rusiją, bet ir koks automobilis yra įgytas ir kieno vardu registruotas. Be to, teismai neatsižvelgė į T. R. paaiškinimus, kad jis inkriminuojamų veikų laikotarpiu naudojosi trimis telefonų numeriais, tačiau nė vienas nebuvo konspiracinis, nes nuteistasis juos naudodavo nuolat visais klausimais. Telefono Nr. 860457330 buvo naudojamas nuo 2015 m. vasario mėn., jį nuteistajam buvo išdavusi darbovietė UAB „Relaim“, telefono Nr. 865503854 yra T. R. asmeninis abonentinis telefono numeris, kuriuo jis naudojasi apie 14 metų, telefono Nr. 860858919 („Tele2“ „Pildyk“) nuteistasis naudojasi nuo 2016 m. pradžios, šiuo numeriu jam būdavo pigiau skambinti į „Tele2“ tinklą, todėl šį numerį nuteistasis buvo įsigijęs.

6.9. Nagrinėjamoje byloje nebuvo imtasi įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai, darydami prielaidomis grįstą išvadą, kad T. R. dalyvavo organizuotos grupės veikloje, susitarė su S. D. ir D. E. vykdyti didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandą, o T. R. vaidmuo buvo surasti narkotinių medžiagų kurjerį bei jį kontroliuoti, šiurkščiai pažeidė in dubio pro reo principą. Tokią išvadą teismai padarė netinkamai interpretuodami telefono pokalbių išklotines, tai lėmė nekalto asmens nuteisimą pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.

6.10. Ikiteisminio tyrimo metu nenutraukus tyrimo T. R., tačiau jį nutraukus M. N., buvo netinkamai įvertinti T. R. veiksmai, pažeistas asmenų lygybės principas (BPK 6 straipsnio 2 dalis). Nors M. N. su nusikalstamos veikos organizatoriumi S. D. važiavo Olandijos kryptimi, be to, keliavo ir į Rusiją, lydėdamas narkotines medžiagas gabenusį N. Ž., 2017 m. kovo 23 d. jam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nurodžius, kad negauta pakankamai duomenų, leidžiančių neginčijamai konstatuoti, kad M. N., veikdamas kartu su kitais asmenimis, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei vykdė jų kontrabandą.

6. Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Imbrasas prašo nuteistojo S. D., nuteistųjų D. E. ir T. R. gynėjų kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. D., D. E. ir T. R. taikė BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už disponavimą 86,795 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir šios medžiagos kontrabandą. Nustatyta, kad 2016 m. birželio 13 d. S. D. surado automobilį „Peugeot 3008“ nusikalstamai veikai daryti ir nurodė T. R. surastam asmeniui nusikalstamai veikai vykdyti N. Ž. užregistruoti jį savo vardu, o šiam 2016 m. birželio 18 d. tai padarius, S. D. davė jam kitus nurodymus, susijusius su automobilio naudojimu, bei per T. R. nurodymus dėl automobilio draudimo. Atitinkamais laikotarpiais automobilis buvo perduotas S. D. Kai 2016 m. rugpjūčio 2 d. N. Ž. perdavė automobilį S. D., šis pastatė jį prekybos centro „Panorama“ aikštelėje, joje po kelių valandų susitiko su D. E., šiam perdavė automobilio užvedimo raktelius bei konspiracinį telefoną ir D. E. išvyko į užsienį, kirsdamas Lazdijų pasienio postą. Nuomotu automobiliu paskui D. E. išvyko S. D. D. E. nakvojo Olandijoje ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. grįžo į Lietuvą, pastatė automobilį prekybos centro „Panorama“ aikštelėje, iš jos 2016 m. rugpjūčio 7 d. S. D. nurodymu automobilį paėmė N. Ž., juo nuvažiavo į aikštelę Vilniuje, Lakūnų g. 51. S. D. nurodymu 2016 m. rugpjūčio 10 d. N. Ž. automobiliu išvažiavo iš aikštelės ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. ryte išvyko Lavoriškių pasienio posto link, ten jis ir buvo sulaikytas, o automobilyje buvo surasta gabenama narkotinė medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, pagrįstai pažymėjo, kad byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas neabejotinai patvirtina visų trijų nuteistųjų ir BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto N. Ž. dalyvavimą organizuotos grupės veikloje.

7.2. Tai, kad S. D., D. E. ir T. R. laikė narkotines medžiagas ir jas gabeno kontrabanda, patvirtina liudytojų J. S., R. B., M. G., M. B., S. Š., M. T., A. S., N. Ž. parodymai, kratų, automobilio apžiūros protokolai, pareigūnų tarnybiniai pranešimi, slapto sekimo pažyma, informacija dėl telefono pokalbių vertimo iš rusų kalbos, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašymų darymo protokolai, specialisto išvados, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Nyderlandų Karalystės gautas atsakymas ir kiti pirmosios instancijos teismo aptarti rašytinai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas ne tik dar kartą išanalizavo bylos medžiagą, bet ir papildomai teismo posėdžio metu atliko įrodymų tyrimą (apklausė nuteistąjį T. R., kaip liudytojus atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu N. Ž., įvykio metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiųjų užduočių skyriaus Sekimo padalinio vadovo pareigas ėjusį A. P. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiąjį tyrėją A. U. Apeliacinės instancijos teismas įvertino bylos įrodymus kaip visumą. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai aiškiai įvardijo, kokie konkretūs bylos įrodymai patvirtina visų trijų nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

7.3. Kasatorių teiginiai apie prielaidomis grįstas teismų išvadas dėl nuteistųjų kaltumo, nesilaikymo suformuotos teismų praktikos, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo yra deklaratyvūs. Teismai nuodugniai patikrino, įvertino ir motyvuotai aptarė bylos įrodymus ir jais grindžiamas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas neteisėto labai didelio kiekio – 86,795 kg – narkotinių medžiagų kanapių dervos gabenimo automobilyje įrengtoje slėptuvėje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu atvejis bei šių narkotinių medžiagų laikymas automobilyje „Peugeot 3008“ ir gabenimas Lietuvos teritorijoje iki Lavoriškių pasienio kontrolės posto; kad šią nusikalstamą veiką organizavo S. D., o atitinkamuose nusikalstamos veikos etapuose D. E. ir N. Ž. buvo vykdytojai, T. R. S. D. nurodymu surado N. Ž. kaip asmenį daliai nusikalstamos veikos įvykdyti, davė jam nurodymus ir jį kontroliavo; kad visi nuteistieji dalyvavo organizuotos grupės veikloje. Į esminius nuteistojo S. D., nuteistųjų D. E. ir T. R. gynėjų apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė, o kasatorių pozicija deklaratyviai neigti savo dalyvavimą organizuotos grupės veikloje ir padarytų nusikalstamų veikų faktą ir (ar) jas traktuoti kaip atsitiktinio pobūdžio veiksmus vertintina kaip siekis palengvinti nuteistųjų teisinę padėtį ir taip išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama sunkių, o kita – labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Tokia kasatorių pozicija nėra pagrindas konstatuoti in dubio pro reo principo ar kitų baudžiamojo proceso principų pažeidimo.

7.4. Priešingai negu teigiama nuteistojo S. D. kasaciniame skunde, liudytojai A. P. ir A. U. patvirtino, kad automobilis „Peugeot 3008“ iš prekybos centro „Panorama“ aikštelės nebuvo išvažiavęs, naktį jį stebėti nebuvo poreikio, nes aikštelė naktį yra uždaroma ir į ją patekti ir iš jos išvažiuoti neįmanoma, o norint įdėti narkotines medžiagas į slėptuvę, būtina išmontuoti vairuotojo, keleivio sėdynes ir priekinę panelę, t. y. atlikti pakankamai ilgai užtrunkančius ir techniškai sudėtingus automobilio išmontavimo darbus. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prekybos centro aikštelėje, kurioje yra vaizdo kameros, dirba apsaugos darbuotojai, yra didelis srautas pašalinių asmenų, tokių automobilio išmontavimo darbų, nematant kitiems asmenims, atlikti neįmanoma, kaip ir Vilniuje, Lakūnų g. 51, esančioje aikštelėje, kuri taip pat yra viešoje vietoje, be to, saugoma sargo, atsakingo už jam patikėtus automobilius. Nors liudytojas A. U. ir patvirtino, kad tai, jog D. E. atgabeno narkotines medžiagas į Lietuvą, buvo tik prielaida, tačiau loginė visų įrodymų grandinė ir daromos išvados patvirtino nusikalstamų veikų mechanizmą: N. Ž. buvo sulaikytas vairuojantis tą patį automobilį iš Lietuvos. Tai, kad liudytojas A. U. nesurašė tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių, kurias prisaikdintas patvirtino apeliacinės instancijos teisme, nepaneigia nei jo parodymų, duotų apie šias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme, įrodomosios reikšmės, nei jo veiksmų teisėtumo. Šis liudytojas patvirtino, kad iki sulaikymo automobilis visą laiką buvo stebimas, tai atliko tiek jis (nurodė, kad asmeniškai pravažiuodavo pro aikštelę Lakūnų gatvėje, patikrindamas, ar automobilis yra vietoje), tiek sekimo padalinio pareigūnai. Tačiau jokių procesinių dokumentų dėl to surašyta nebuvo, nes fiziškai peržiūrėjęs prekybos centro „Panorama“ ir Lakūnų g. 51 aikštelių vaizdo kamerų įrašus nustatė, kad aplinkybės nepasikeitė. S. D. kasacinio skundo kontekste svarbu tai, kad A. U., kaip policijos pareigūnas, tiriamo įvykio metu atliko savo pareigas ir nėra pagrindo teigti, kad jis elgėsi neteisėtai, pravažiuodamas pro aikštelę, kurioje stovėjo atliekamo ikiteisminio tyrimo objektas – automobilis, kad įsitikintų, kad šis yra vietoje. Šio liudytojo nuoseklius parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino gretindamas su kitais bylos įrodymais ir nustatė, kad jie tarpusavyje atitinka.

7.5. Nors kasatorius S. D. neigia žinojęs, kad automobilyje buvo paslėpta narkotinė medžiaga, o veiksmus, susijusius su automobilio disponavimu, vairuotojo suradimu, vykimu į užsienį, jis atliko T. K. prašymu, ši versija apeliacinės instancijos teismo pagrįstai ir motyvuotai atmesta. Teisme iš tikrųjų pasitvirtino aplinkybė, kad S. D. ir T. K. buvo pažįstami. Liudytojai M. B. ir S. Š. parodė matę kiekvienas po vieną šių asmenų susitikimą, tačiau šių liudytojų parodymai, priešingai nei teigia S. D., patvirtina šių susitikimų atsitiktinį pobūdį, o ne T. K. tikslą elgtis konspiracijos būdu, juolab kad kaip liudytojai apklausti T. K. artimi asmenys (tėvas, sugyventinė, artimas draugas A. S.) paneigė T. K. draugų, pažįstamų aplinkoje buvus S. D. ir kad su juo buvo plėtojamas bendras prekybos automobiliais verslas. Svarbu tai, kad įvykių metu vykdant telefonų kontrolę nebuvo nustatytas nė vienas S. D. kontaktas su T. K., ikiteisminio tyrimo metu, kai T. K. dar buvo gyvas, S. D. jokių duomenų apie jį nenurodė, o versiją, kad nusikalstamą veiką organizavo ir davė nurodymus T. K., jis pateikė tik 2016 m. spalio 31 d., t. y. jau mirus T. K.

7.6. Priešingai negu teigiama nuteistojo D. E. gynėjo kasaciniame skunde, teismai neginčijamai nustatė, kad vykti į užsienį D. E. nurodė būtent S. D., jis ir perdavė automobilio raktelius bei dokumentus. Svarbu tai, kad automobilis „Peugeot 3008“ buvo registruotas N. Ž. vardu, D. E. naudojosi iš S. D. gautu konspiraciniu telefonu, ryšį palaikė tik su S. D. SMS žinučių turinys patvirtina, kad S. D. duodavo D. E. konkrečius nurodymus, kokiu maršrutu grįžti iš Olandijos į Lietuvą, kur palikti automobilį, automobilio GPS navigacijos įrenginyje užfiksuotas maršrutas sutampa su S. D. siųstų SMS žinučių turiniu. Tai, kad D. E., tik atvykęs į viešbutį Nyderlanduose 2016 m. rugpjūčio 3 d., iš karto apmokėjo sąskaitą tik už vieną nakvynę, leidžia pagrįstai abejoti šio keliamomis versijomis dėl automobilio pardavimo. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, netiesioginiai įrodymai taip pat turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, ištyrę ir įvertinę byloje esančius netiesioginius įrodymus, teismai pagrįstai sprendė, kad jie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą ir paneigia nuteistųjų iškeltas versijas, tokius sprendimus aiškiai motyvavo. Teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su D. E. (ir kitų nuteistųjų) kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, laikėsi BPK reikalavimų.

7.7. Priešingai negu teigiama nuteistojo T. R. gynėjo kasaciniame skunde, teismai pagrįstai nustatė, kad T. R. davė N. Ž. nurodymą drausti automobilį mėnesiui: automobilis „Peugeot 3008“ įgytas 2016 m. birželio 13 d., šį automobilį S. D. perdavė N. Ž. ir šis jį savo vardu 2016 m. birželio 18 d. užregistravo. S. D. naudojamame telefone (Nr. 860717986) buvo išsiųsta žinutė į N. Ž. naudojamą telefoną (Nr. 37060010847) su nuoroda, kad 30 baigiasi draudimas. Kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją, užfiksuoti N. Ž. skambučiai T. R., pokalbių metu N. Ž. klausė, kaip jam elgtis, pasibaigus automobilio draudimui, o T. R. teigė davęs N. Ž. darbą ir nurodė jį N. Ž. dirbti; N. Ž. kreipusis į T. R. dėl draudimo, klausiant, ką jam daryti, T. R. nurodė, kad sužinos vakare; T. R. nurodė, kad pasiimtų draudimą mėnesiui. Svarbu tai, kad N. Ž. sudarė draudimo sutartį tą pačią dieną apdrausdamas automobilį mėnesiui. Priešingai nei teigiama šiame kasaciniame skunde, N. Ž. parodymai dėl nurodymo apdrausti automobilį davimo buvo įvertinti ne atskirai, o kartu su kitais įrodymais (užfiksuotais telefono pokalbiais), jie palyginti su kitais nuteistojo T. R. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju įvertino ir patikrino visus byloje surinktus įrodymus ir jais grindžiamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, o tai, kad kasatoriui (kasatoriams) teismo išvados yra nepalankios, nesudaro pagrindo konstatuoti BPK pažeidimus. Tas pats pasakytina ir dėl versijos, kad T. R. nežinojo, jog automobilis bus varomas į Rusiją ne pardavimo tikslu, tai paneigia byloje esantys telefono pokalbiai. Todėl visi kasatoriaus argumentai yra vertintini tik kaip noras nurodyti sau palankias pirmiau aptartų įvykių aplinkybes. Faktiniai duomenys, kad sulaikytame automobilyje buvo rastas paslėptas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, veikų darymas organizuota grupe, naudojant konspiraciją, pasiskirstant konkrečius veiksmus, ruošiantis šias veikas atlikti beveik du mėnesius, leido teismams daryti pagrįstą išvadą, kad S. D., D. E. ir T. R. žinojo, kad automobilyje „Peugeot 3008“ slepiamos narkotinės medžiagos, ir bendrais bruožais suprato gabenamų, laikomų narkotikų kiekį.

7.8. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad tarp nuteistųjų nebuvo jokių tvirtų, ilgai besitęsiančių nusikalstamų ryšių, pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuota grupė yra (gali būti) ir tada, kai asmenys susitaria daryti vieną apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Todėl, sprendžiant apie organizuotos grupės buvimą, tokios aplinkybės, kaip organizuotos grupės narių pakankamai pastovūs ir netrumpalaikiai ryšiai, visgi nėra esminės ir (ar) lemiamos. Darant išvadas dėl organizuotos grupės požymio, būtina įvertinti visas aplinkybes, padedančias atskleisti bendrininkų organizuotumo laipsnį (lygį), nusikaltimų planavimą, bendrininkų pasiskirstymą užduotimis ar vaidmenimis, siekiant to paties tikslo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU4LTIyMi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-258-222/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-258-222/2017">2K-258-222/2017</a>). Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai nustatė, kad S. D. suburtos grupės veikla buvo intensyvi, tikslinga, jos narius siejo tvirti, netrumpalaikiai ryšiai, grupės narių bendri veiksmai buvo gerai suplanuoti ir suderinti, dėtos pastangos nelegalaus krovinio gabenimui užmaskuoti tam panaudojant transporto priemonėje įrengtą slėptuvę, o kiekvieno grupės nario jam paskirto vaidmens atlikimas buvo būtinas nusikalstamiems ketinimams realizuoti.

7.9. Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinimas aplinkybių, susijusių su narkotinės medžiagos įgijimo užsienyje organizavimu ir nurodymu D. E. šią medžiagą įgyti ir paslėpti, suteikia pagrindą paneigti šių medžiagų gabenimą kontrabanda. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šių aplinkybių pašalinimas nekeičia nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kad nuteistieji pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti kaltais dėl narkotikų gabenimo kontrabandos būdu per Lietuvos valstybės sieną, jų laikymo automobilyje „Peugeot 3008“ ir gabenimo iš Vilniaus Lavoriškių pasienio posto link, t. y. už kitus nustatytus alternatyvius nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius.

7.10. Kasaciniuose skunduose naujų faktinių duomenų ar aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos ar įvertintos teismų, nei nuteistasis S. D., nei nuteistųjų T. R. ir D. E. gynėjai nenurodė, todėl, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymą visumą, laikytina, kad kasatorių argumentai, neigiant nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, yra tik kaip gynybinė versija.

7.11. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė, kad D. E. surašytame kaltinamajame akte yra nurodyti visi BPK 219 straipsnyje nustatyti duomenys, o jam inkriminuotos veikos aprašytos aiškiai. Tai, kad nuteistajam inkriminuotų veikų padarymo aplinkybės sutampa ar kad jos aprašytos nesujungiant į bendrą visumą, niekaip nepažeidė nuteistojo teisės į gynybą, – pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos tokios pat aplinkybės, kokios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Nuteistojo D. E. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis paraidžiui perkelta iš kaltinimo ir kad apeliacinės instancijos teismas paraidžiui perkėlė jo kaltę pagrindžiančius motyvus į nutarties aprašomąją dalį iš šio nuosprendžio, niekuo nepagrįsti. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė analogiškas D. E. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, iš dalies jį patenkino – neįrodytas aplinkybes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino, nekeisdamas nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Nors nuteistojo D. E. gynėjas teigia esant kaltinamojo akto trūkumų, tačiau visi jo skundo argumentai yra susiję išimtinai su nusikaltimo požymių buvimu jo ginamojo veiksmuose bei įrodymų vertinimu. Darytina išvada, kad nuteistajam D. E. buvo aišku, dėl kokių nusikaltimų jis buvo kaltinamas ir dėl kokių veikų jis yra nuteistas.

7.12. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadomis dėl S. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. S. D., turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už kitą labai sunkų nusikaltimą, padarė vieną labai sunkų ir vieną sunkų nusikaltimus, veikdamas organizuota grupe, disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir įvykdė jų kontrabandą. S. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą pagrindžiančios aplinkybės, sprendžiant dėl jam paskirtos bausmės pagrįstumo, šiuo konkrečiu atveju yra reikšmingesnės nei jo kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė apie narkotinių medžiagų siuntos nepatekimą vartotojui. Kaltinime S. D. nurodyta nusikalstama veika pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma baigta nuo bet kurio iš BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų atlikimo, todėl jo veiksmai, objektyviai pasireiškę didelio narkotinės medžiagos kiekio gabenimu, veikiant organizuota grupe, iš esmės ir be tokios medžiagos patekimo vartotojui vertintini kaip itin pavojingi, medžiagų patekimas policijai nešalina jų pavojingumo. Iš teisingumo principo kylantis reikalavimas kaltininkui paskirti bausmę, proporcingą ne tik jo asmenybei, bet ir padarytai veikai, įpareigoja teismą pastarąsias aplinkybes įvertinti tinkamai. Skiriant bausmes S. D. bendrininkams, bausmės buvo individualizuotos, įvertinant kiekvieną asmenį atskirai. Tai, kad kitiems bendrininkams skiriant bausmes buvo nurodoma viena bendra aplinkybė, jog narkotinė medžiaga nebuvo išplatinta ir buvo išvengta sunkių padarinių, ji buvo vertinama pagal asmenį apibūdinančių duomenų visumą ir bausmės bendrininkams buvo individualizuotos. Tai nereiškia, kad BK 54 straipsnio nuostatos, taikytos kitiems nuteistiesiems, turėjo būti taikytos ir S. D. Akivaizdu, kad bendrininkams taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, vadovaujantis ne vienintele, kaip išimtine, kasatoriaus nurodoma aplinkybe, o S. D. bausmė buvo paskirta netaikant BK 54 straipsnio 3 dalies normų, vadovaujantis BK 41 ir 61 straipsnių nuostatomis. Tai, kad kasatorius atliko pirmesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, nėra pagrindas mažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, nes skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu teistumas už pirmiau padarytą nusikalstamą veiką nebuvo išnykęs ar įstatymo nustatyta tvarka panaikintas. Nuteistojo S. D. pateikti argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir mažesnės už straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimą nėra išimtinės aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą ir kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir neteisinga.

7.13. Nuteistojo S. D. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 27 straipsnio taikymo nepagrįsti. BK 27 straipsnio 3 dalis suteikia galimybę teismui asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, atsižvelgus į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes tik tada, kai nustatytos bylos aplinkybės visų pirma atitinka formalias BK 27 straipsnio 2 dalies sąlygas arba bent vieną iš jų. BK 27 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti nusikaltimų, už kuriuos asmuo jau teistas, ir naujai padarytų deriniai, kurie sukuria pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Tokius derinius atitinkančių aplinkybių byloje nustatymas yra formalus pagrindas asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, remiantis BK 27 straipsnio 3 dalimi. BK 27 straipsnio atskirų dalių nuostatos turėtų būti aiškinamos ne atskirai viena nuo kitos, bet nuosekliai kaip visuma, tai reiškia, kad, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, visų pirma teismas patikrina, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka bent vieną iš BK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, ir tik tada teismas, naudodamasis jam BK 27 straipsnio 3 dalyje suteikta galimybe vertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar reikia asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, priima sprendimą.

7.14. Pirmosios instancijos teismas, nors ir lakoniškai, nurodė tokio sprendimo motyvus ir pripažino S. D. pavojingu recidyvistu. Tai rodo, kad šis teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, vertino ne tik S. D. teistumą. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas išdėstė aiškius, įstatymo reikalavimus atitinkančius motyvus, teisiniais argumentais pagrįsdamas tokį savo sprendimą, atsižvelgdamas į S. D. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad jis anksčiau teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir nuosprendžio priėmimo metu teistumas nebuvo išnykęs ar panaikintas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo S. D., nuteistojo D. E. gynėjo advokato J. Kvaraciejaus, nuteistojo T. R. gynėjo advokato G. Zavtrakovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui ir apeliaciniam bylos patikrinimui (BPK 305 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

8. Kasatorius nuteistojo D. E. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti bylą su BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų reikalavimų neatitinkančiu kaltinamuoju aktu ir ją išnagrinėjo, atmetęs prašymą perduoti bylą prokurorui kaltinamajam aktui patikslinti. Kasatoriaus nuomone, esant ydingai kaltinimo formuluotei ir struktūrai, buvo iš esmės apribota D. E. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

9. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYxLTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-161-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-161-511/2016">2K-161-511/2016</a>, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-93-139/2016). Kaip matyti iš kaltinamojo akto, jis formaliai atitinka jo surašymui keliamus reikalavimus tiek išdėstant D. E. (ir kitiems kaltinamiesiems S. D., T. R.) inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (BPK 219 straipsnio 3 punktas), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamų veikų požymių buvimą, tiek pateikiant duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas nuteistojo D. E. gynėjo prašymo perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti (BPK 234 straipsnio 2 dalis) ir baudžiamąją bylą išnagrinėdamas su 2017 m. rugpjūčio 24 d. surašytu kaltinamuoju aktu, padarė esminius BPK pažeidimus, suvaržančius D. E. teisę į gynybą, t. y. žinoti, kuo kaltinamas. Pabrėžtina, kad tai, ar kaltinamajame akte pateikti kaltinimą pagrindžiantys duomenys (BPK 219 straipsnio 4 dalis) gali būti pripažinti įrodymais ir ar jie patvirtina kaltinamojo kaltumą padarius jam inkriminuotą veiką, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis.

10. Sutiktina su nuteistojo S. D. kasacinio skundo argumentais, kad abiejų instancijų teismų sprendimai (pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis) priimti nesilaikant jų surašymui keliamų BPK reikalavimų.

11. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, ji aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-126-511/2019), t. y. nurodoma asmens, kaip bendrininko, rūšis, vaidmuo, atlikti veiksmai, bendrininkavimo forma. Šiame kontekste pažymėtina, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl teismui tenka pareiga nuosprendyje, be kita ko, nustatyti ir jame nurodyti visas faktines aplinkybes, būtinas tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Tais atvejais, kai nusikalstama veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, būtina vadovautis ir BK 24–26 straipsnių nuostatomis, nurodančiomis bendrininkavimo požymius bei nustatančiomis bendrininkų baudžiamąją atsakomybę. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomojoje dalyje turi būti išdėstomos tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų, o nusikalstamos veikos aplinkybės bei įrodymai, kurių pagrindu jos nustatytos, būtų išdėstomi nuosekliai ir sudarytų logišką visumą. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų spręstinų klausimų, iš jų – dėl nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo, yra argumentuotos, aiškios ir tikslios.

12. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame, kaip ir kaltinamajame akte, nuteistųjų S. D., D. E. ir T. R. veiksmai padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas dalyvaujant organizuotos grupės veikloje aprašyti atskirai, nesujungiant į bendrą visumą, t. y. nuteistojo S. D., veikusio kaip organizatoriaus, nuteistųjų D. E., T. R. ir nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleisto N. Ž., vykdžiusių atskiras organizatoriaus pavestas užduotis, veiksmai aprašyti tik ta apimtimi, kiek jie susiję su kiekvieno iš jų vaidmeniu darant bendras nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje toks bendrai padarytų nusikalstamų veikų aprašymas yra ydingas, kliudo tinkamai nustatyti bendrininkavimo sudėtį atskleidžiančią objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą (t. y. dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumą; susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis)).

13. Kaip jau minėta, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos tik įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinėje nutartyje (BPK 332 straipsnis) arba naujame nuosprendyje (BPK 331 straipsnio 2 dalis) turi pateikti racionalius, aiškius, logiškus, nuoseklius ir įtikinamus argumentus apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir atitiktį bylos aplinkybėms. Nagrinėjamoje byloje to nebuvo padaryta.

14. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje (59 punkte) nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo trūkumo nelaiko esminiu BPK nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimu, nes „pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, šio teismo vertinimu buvo nustatytos tokios pat, be jokių pakeitimų (aplinkybės), todėl, surašant teismo nuosprendį, jos analogiškai sutapo su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis“. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo padarytas tokio nuosprendžio surašymo pateisinimas yra nepagrįstas, nes konstatuoti nurodomo visiško aplinkybių sutapimo negalima, o nurodyto turinio pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų reikalavimų ir teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, savo nutartyje bendrai nenurodė, už kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jie yra nuteisti, nors iš apskųsto nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino aplinkybes, kad: 1) S. D. organizavo narkotinių medžiagų įgijimą, susitariant su užsienyje veikiančiu nenustatytu asmeniu; organizavo slėptuvės automobilyje „Peugeot 3008“ įrengimą bei davė nurodymą D. E. įgyti ir paslėpti narkotines medžiagas automobilyje; 2) D. E. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 86,795 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos ir šią narkotinę medžiagą paslėpė automobilyje „Peugeot 3008“; 3) T. R. apgaulingai nurodė N. Ž., kad jam reikės tik pervežti automobilį; S. D. nuslėpė nuo N. Ž. tikrąjį kelionės tikslą – narkotinių medžiagų gabenimą; aplinkybę, jog davė nurodymus, susijusius su automobilio technine apžiūra, bei savanaudiškas paskatas dalyvaujant organizuotos grupės veikloje. Dėl šių apeliacinės instancijos teismo nutarties sprendimų iš dalies nebeaišku, už ką nuteistieji yra nuteisti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi. Nutarties dalyje, kurioje pasisakoma dėl organizuotos grupės, nurodoma, kad S. D., D. E. ir T. R., darydami nusikalstamas veikas, veikė išvien (nutarties 44 punktas), kaip organizuotos grupės nariai, tuo tarpu nutarties dalyje, kurioje pasisakoma dėl neįrodytų aplinkybių (nutarties 50 punktas), nurodoma, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalinamas narkotinių medžiagų įgijimas tik vienam D. E., o S. D. šalinama organizavimo įgyti narkotines medžiagas aplinkybė. Nors iš nutarties 51 punkto motyvų galima suprasti, kad teismas sprendė pašalinti narkotinių medžiagų įgijimo požymį ne tik D. E., bet ir S. D., tačiau iš nutarties rezoliucinės dalies matyti, jog pastarajam iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino organizavimo įgyti narkotines medžiagas aplinkybę. Pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su organizavimu įgyti narkotines medžiagas, pašalinimas S. D. automatiškai neeliminuoja paties įgijimo. Mažindamas nuteistiesiems S. D. ir D. E. inkriminuotų veiksmų apimtį, teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl T. R. veiksmų apimties. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. R. nuteistas už S. D. suformuotos užduoties (surasti asmenis, galinčius užsiimti narkotinių medžiagų pervežimu ir juos kontroliuoti) vykdymą, pasireiškusį narkotinių medžiagų kurjerio N. Ž. suradimu, jo kontaktų S. D. perdavimu, bendravimu su N. Ž. tik tarpusavio ryšiui palaikyti skirtais telefonais, perduodant jam S. D. nurodymus, susijusius su automobilio technine priežiūra ir draudimu. Tačiau S. D. nėra inkriminuota nei užduoties T. R. suformavimas, nei nurodymų per jį N. Ž. davimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, D. E. pašalinus iš kaltinimo narkotinių medžiagų įgijimo požymį, T. R. paliktos ir aplinkybės – tolesnis N. Ž. kontroliavimas po 2016 m. rugpjūčio 2 d. kitų organizuotos grupės narių išvykimo į užsienio valstybę ir ten neteisėtas narkotinių medžiagų įgijimas. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neaišku, ar, apeliacinės instancijos teismui iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinus narkotinių medžiagų įgijimą D. E., organizavimą šias medžiagas įgyti S. D. bei kitas nurodytas aplinkybes, pripažįstama, jog nuteistieji šias medžiagas gabeno pagal BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą požymį, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje jokios konkrečios tokio gabenimo aplinkybės (gabenimo laikas, maršrutas, ypač iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos) nenurodytos. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje, apibendrinant nuteistųjų S. D. ir D. E. padarytas nusikalstamas veikas, jiems nurodytas tik narkotinių medžiagų gabenimas kontrabandos būdu, t. y. pagal BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytą požymį.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, kruopščiai nepatikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir priimdamas BPK 332 straipsnio nuostatų neatitinkančią nutartį, neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, savo išvadų dėl šių įstatymų taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie sudarytų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veikas, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalių pažeidimus. Dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų S. D., D. E. ir T. R. teisės ir sukliudyta teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl minėtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumų ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų kasacinės instancijos teismas negali visapusiškai patikrinti priimtų teismų sprendimų teisėtumo pagal nuteistojo S. D. ir nuteistųjų D. E. bei T. R. gynėjų paduotus kasacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

16. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla iš naujo nagrinėjama bendra tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija, perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, dėl visų kasacinių skundų argumentų nepasisako, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai ir išsamiai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, pirmosios instancijos teismui surašant ydingą apkaltinamąjį nuosprendį S. D., D. E., T. R. nustatant jiems inkriminuotų nusikaltimų, kvalifikuotų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, konkrečius veiksmus, padarytus organizuota grupe, iš naujo patikrinti nuteistųjų S. D., T. R. ir nuteistojo D. E. gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Bylos nagrinėjimas suponuoja teismo pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Ridikas

Arvydas Daugėla