V. D. pagal BK 182 str., 147 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-13-719/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12897-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2.1; 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. C. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. A. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios O. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

V. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta šešeri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė bausmė V. D. paskirta septyneri metai laisvės atėmimo. Į bausmės atlikimo laiką V. D. įskaitytas laikas, išbūtas esant laikinai sulaikytam bei suimtam nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., bei bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

Iš V. D. priteista: D. Ž. – 2638,96 Eur turtinei bei 3480 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. Ž. – 2714,15 Eur turtinei bei 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K. – 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, V. C. – 6986,03 Eur turtinei žalai atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B. – 965 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. paskirta laisvės atėmimo šešeriems metams bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dešimčiai mėnesių ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. D. priteista: V. C. – 6986,03 Eur turtinei žalai atlyginti; V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K.– 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B. – 965 Eur turtinei žalai atlyginti.

Palikta teisė nukentėjusiesiems V. C., V. T., V. K., R. K., J. A., O. B. pareikšti civilinius ieškinius dėl V. D. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Iš nuteistojo V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų suma sumažinta iki 2035,41 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad prekiavo žmogumi, t. y. jis, turėdamas tikslą išnaudoti žmogų priverstiniam darbui, 2016 m. lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, interneto svetainėje www.dirbu.lt radęs skelbimą apie ieškomą vairuotojo darbą, skelbime nurodytu telefonu (duomenys neskelbtini) susisiekė su D. Ž. bei pasiūlė dirbti vairuotojo darbą. 2016 m. lapkričio 18 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikęs su D. Ž. ir panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė žadėtu vairuotojo darbu suderinant su mokslo studijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 Eur atlyginimu per mėnesį, surašė fiktyvią darbo sutartį ir taip sudaręs patikimo darbdavio įvaizdį užverbavo D. Ž. dirbti jo asmeniniu vairuotoju, pasinaudojęs jo (D. Ž.) pažeidžiamumu dėl to, kad šiam būtina gauti darbą ir pragyvenimo šaltinį, jo charakterio savybėmis, kad pastarasis yra nuolaidus, patiklus, ramus jaunuolis, o D. Ž. tuo metu neturint kito priimtino pasirinkimo ir sutikus nuo 2016 m. lapkričio 18 d. dirbti asmeniniu V. D. vairuotoju, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. V. D. sistemingai naudojant prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, pasireiškusią nuolatiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, bei sistemingai sukeliant fizinį skausmą, pasireiškusį ne mažiau kaip keturis kartus naudojamu stipriu smurtu prieš D. Ž. dėl menkaverčių priežasčių, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. be priežasties Kauno rajone, Rumšiškėse esančioje automobilių aikštelėje, sudavė D. Ž. nuo 5 iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Švitrigailos gatvėje esančiame bute, tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio pabaigoje kelionės metu į Klaipėdą dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, jų metu šiam sulaužė 100 Eur vertės akinius; 2017 m. vasario mėnesį, nenustatytą dieną, Vilniuje, Architektų gatvėje esančiame bute, tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, t. y. tokiais savo veiksmais siekdamas palaužti jo valią ir pasipriešinimą sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių kumščiu į veido sritį ir į kitas kūno vietas ir, taip padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlęs fizinį skausmą, įbauginęs D. Ž. paklusti jo reikalavimams, atėmė galimybę priešintis bei faktiškai kontroliavo jį laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d., atimdamas galimybę D. Ž. bendrauti su artimaisiais, bendrakursiais, draugais, neišleisdamas D. Ž. į paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete, nuolat reikalaudamas neva dirbti ir vežioti jį po įvairius miestus (Uteną, Elektrėnus, Kauną, Klaipėdą, Mažeikius) ir Vilniaus vietoves, nuolat reikalavo ir sudarydavo sąlygas nakvoti kartu su juo automobilyje „Toyota Rav4“, apgaule žadėdamas jo (D. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su D. Ž., įkalbėjo jį 2016 m. gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, parduoti jam (D. Ž.) priklausantį automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Eur vertės, ir jo motinai E. Ž. priklausantį automobilį „Nissan Almera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 400 Eur vertės, taip pat parduoti D. Ž. akordeoną „Weltmeister“, kurio vertė 500 Eur, bei gautus pinigus perduoti V. D., kuriuos jis pasisavino ir panaudojo savo asmeniniams poreikiams.

1.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. D. 2016 m. gruodžio 21 d., toliau naudodamas nurodytą psichinį ir fizinį smurtą bei apgaulę prieš D. Ž., įkalbėjo jį kreiptis į mobiliojo ryšio operatorę UAB „Omnitel“ (tiriamuoju laikotarpiu) ir įsigyti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S6“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 399 Eur vertės, nešiojamąjį kompiuterį „Asus“, 399 Eur vertės, priedėlį „Huawei E5573 4G Mobile Router“, 79 Eur vertės, kuriuos įbaugintas D. Ž. paėmęs išperkamosios nuomos būdu perdavė V. D., o šis juos pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. D. ir toliau naudojo prieš nukentėjusįjį D. Ž. nurodytą psichinį bei fizinį smurtą, apgaule žadėdamas jo (D. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su nukentėjusiuoju D. Ž., 2017 m. sausio 14 d. įtikino jį kreiptis į mobiliojo ryšio operatorę UAB „Tele2“ ir išperkamosios nuomos būdu paimti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung G920FA Galaxy S6“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 399 Eur vertės, kurį D. Ž. perdavė V. D., o šis telefoną pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. D., toliau naudodamas pirmiau nurodytą psichinį ir fizinį smurtą bei apgaulę prieš D. Ž., išreikalavo jam perduoti E. Ž. jam (D. Ž.) 2017 m. sausio 2 d. persiųstą 260 Eur sumą, 2017 m. sausio 20 d. persiųstą 300 Eur sumą, šiuos pinigus įbaugintas D. Ž., paklusęs reikalavimams, perdavė V. D., o šis pinigus pasisavino.

1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. D. ir toliau naudojo prieš nukentėjusįjį D. Ž. psichinį bei fizinį smurtą, apgaule žadėdamas jo (D. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su nukentėjusiuoju D. Ž.. 2017 m. sausio 26 d. įtikino D. Ž. kreiptis į draugą T. K., kuris išperkamosios nuomos būdu paimtų iš mobiliojo ryšio operatorės UAB „Tele2“ mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S7 Edge“, 819 Eur vertės, kaip neva D. Ž. reikalingą daiktą, už kurį nukentėjusysis pats mokės įmokas. Kai T. K. nurodytą telefoną paėmė ir perdavė D. Ž., pastarasis perdavė jį V. D., o šis pardavė telefoną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

1.5. Tokiais savo veiksmais V. D. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. panaudojęs apgaulę užverbavo nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino šį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, patiklumu, paklusnumu, privertė jį vergiškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju, taip jį išnaudodamas, apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo nurodytą D. Ž. ir E. Ž. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 4505 Eur.

2. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 7 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, susipažinęs su V. T. ir esant draugiškiems santykiams, nuslėpdamas savo tikslą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas mokėti kredito įmokas ir taip įgaudamas pasitikėjimą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų už ankstesnius teistumus antstoliams, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją V. T. ir garantuodamas, jog gavęs iš verslo pelną grąžins gautas paskolas, įtikino ją (V. T.) sudaryti paskolos sutartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. D.). V. T. sutiko, 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendrove „Vivus.lt“ sudarė kredito sutartį ir gavo 868 Eur paskolą; 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendrove „MCB Finance“ sudarė paskolos sutartį ir gavo 202,73 Eur paskolą; 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendrove „SMS Credit“ sudarė paskolos sutartį ir gavo 86,88 Eur paskolą, o visus gautus pinigus pagal susitarimą perdavė V. D., juos šis panaudojo savo reikmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą V. T. priklausantį turtą – 1157,61 Eur.

3. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 9 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, susipažinęs su V. T. ir esant draugiškiems santykiams, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas grąžinti skolą ir taip įgaudamas pasitikėjimą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų antstoliams už ankstesnius teistumus, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją V. T. įtikino ją kreiptis į sesers vyrą V. K. ir pasiskolinti pinigų. V. T., veikiama V. D. apgaulės, 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į V. K. ir nurodė, jog V. D. reikia paskolinti 6000 Lt verslui plėtoti, o V. K. pabendravus su V. D. ir pastarajam pateikus išgalvotą verslo planą plėtojant parfumerijos industrijos produktų prekybą, įtikino V. K. patikėti jo pateiktu planu ir taip įgijo V. K. pasitikėjimą, nulėmusį apsisprendžiant paskolinti pinigus. Taigi V. K. paskolino 6000 Lt (1737,72 Eur) V. T., kuri turėjo perduoti ir perdavė pinigus V. D., o šis juos panaudojo savo reikmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą V. K. priklausantį turtą – 1737,72 Eur.

4. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. vasario 24 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikslą, susipažinęs su R. K. ir esant draugiškiems kaip poros santykiams, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi už advokato paslaugas sumokėti ir verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas mokėti kredito įmokas, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų antstoliams, taip tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją R. K. ir garantuodamas, jog gavęs pelną iš prekybos kvepalais grąžins gautas paskolas, įtikino ją (R. K.) sudaryti paskolos sutartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. D.). Pastarajai sutikus, jis kartu su nukentėjusiąja 2015 m. lapkričio 30 d. nuvyko į paviljoną „Pay Post“, esantį adresu: Vilnius, Architektų g. 19, kur nukentėjusioji sudarė kredito sutartį Nr. 2077718 su kredito bendrove „Credit24“ ir gavo 400 Eur paskolą; sudarė paskolos sutartį Nr. 9742708001 su kredito bendrove „Vivus.lt“ ir gavo 750 Eur paskolą; 2016 m. sausio 20 d. sudarė kredito sutartį Nr. 100625051 su kredito bendrove „Provident Finansai“ ir gavo 600 Eur paskolą. Visus gautus pinigus perdavė V. D.. Paskui, paveikta tolesnės V. D. tapačios apgaulės, ji 2016 m. vasario 22 d. sudarė sutartį Nr. L22022016/0121 su UAB „mogo LT“ ir už 3450 Eur įsigijo automobilį „Toyota Rav4“ bei perdavė jį V. D. naudotis, o vėliau, negalėdama mokėti įnašų už automobilį, jį grąžino bendrovei bei pasirašė 1898,01 Eur vekselį kaip skolą už automobilį; 2017 m. vasario 24 d. sudarė sutartį Nr. VMU60224VSPA su UAB „Mokilizingas“ ir už 250 Eur įsigijo mobilųjį telefoną „Samsung G903“; 2016 m. vasario 24 d. sudarė sutartį Nr. OM 1941535 su UAB „Omnitel“ (tiriamuoju laikotarpiu) ir už 699 Eur įsigijo mobilųjį telefoną „Samsung S6 Edge“. Įsigytus mobiliuosius telefonus perdavė V. D., o šis mobiliuosius telefonus pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino, taip V. D. įgijo svetimą R. K. priklausantį turtą, kurio vertė 4597,01 Eur.

5. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2016 metų pavasario, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikslą, susipažinęs su V. C. ir esant draugiškiems santykiams, piktnaudžiaudamas turimu pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi už advokato paslaugas sumokėti bei verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas mokėti kredito įmokas, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų iš ankstesnių teistumų antstoliams, taip tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją V. C. ir garantuodamas, jog gavęs pelną iš prekybos kvepalais grąžins gautas paskolas, įtikino nukentėjusiąją V. C. sudaryti paskolos sutartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. D.). V. C. sutiko su jo prašymu, 2016 m. gegužės 25 d. su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 16-050690-GV ir gavo 1000 Eur paskolą, iš kurios 900 Eur perdavė V. D.; 2016 m. birželio 3 d. su kredito bendrove UAB „SB lizingas“ sudarė paskolos sutartį Nr. C606777988 ir gavo 1200 Eur paskolą; 2016 m. birželio 5 d. su kredito bendrove UAB „Nordecum“ sudarė paskolos sutartį Nr. PS959105 ir gavo 1600 Eur paskolą. Gautus pinigus, savo asmenines 400 Eur santaupas ir 2016 m. liepos 8 d. skolintus iš sesers 500 Eur perdavė V. D., o juos šis panaudojo savo reikmėms ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą V. C. priklausantį turtą – 4600 Eur.

6. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. V. D. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. vasario 20 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikslą, piktnaudžiaudamas turimu pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas grąžinti skolą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų iš ankstesnių teistumų antstoliams, 2017 m. vasario mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pasiskolino iš J. A. (buvusi pavardė P.) 500 Eur bei panaudojo juos savo reikmėms, 2017 m. vasario 20 d. pažadėdamas mokėti kredito įmokas ir taip įgaudamas pasitikėjimą, tačiau neketindamas pinigų grąžinti, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją J. A. ir garantuodamas, jog gavęs iš verslo pelną grąžins gautą paskolą, įtikino ją (J. A.) sudaryti paskolos sutartį, o gautus pinigus perduoti jam (V. D.). J. A. sutiko, 2017 m. vasario 20 d. su kredito bendrove „General Financing“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir gavo 3000 Eur paskolą. Visus gautus pinigus perdavė V. D., o šis juos panaudojo savo reikmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą J. A. priklausantį turtą 3500 Eur.

7. V. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2017 m. gegužės 5 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas įgytu O. B. pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, o ji (O. B.), prisidėjusi savo lėšomis prie verslo, galės užsidirbti papildomų pinigų, taip įgaudamas pasitikėjimą ir tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją O. B., kuri, paveikta V. D. apgaulės, 2017 m. gegužės 5 d. su UAB „Tele2“ sudarė sutartį Nr. 15383 ir už 965 Eur įsigijo mobilųjį telefoną „Apple iPhone 7 Plus“, jį perdavė V. D., o šis mobilųjį telefoną pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino savo reikmėms, taip V. D. įgijo svetimą O. B. priklausantį turtą, kurio vertė 965 Eur.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

8. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas) bendrindamas galutinę nuteistajam paskirtą bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Skundžiamu nuosprendžiu V. D. nuteistas už vieno sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, bei šešių nesunkių nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas už trijų nesunkių, BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytų, nusikaltimų padarymą. Veikos, už kurių padarymą skirtingais nuosprendžiais nuteistas V. D., labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, todėl, atsižvelgiant į BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas bei teismų formuojamą praktiką, skirtingais nuosprendžiais V. D. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu, į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitant bausmės dalį, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje esančius prašymus pripažinti civiliniais ieškovais bei tyrėjų nutarimus asmenis pripažinti civiliniais ieškovais prilygino civiliniams ieškiniams ir juos išsprendė, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas V. C. civilinis ieškinys ir visiškai tenkinti nukentėjusiųjų V. T., V. K., R. K., J. A., O. B. civiliniai ieškiniai, ir paliko jiems teisę pareikšti civilinius ieškinius civilinio proceso tvarka. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš V. D. priteisė visas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 10 d. pažymoje nurodytas sumas, t. y. nukentėjusiųjų D. Ž. ir E. Ž. atstovavimo išlaidas, todėl iš nuteistojo V. D. priteistą 2753,88 Eur proceso išlaidų sumą sumažino iki 2035,41 Eur.

III.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas advokatas Pavelas Ravluševičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti arba V. D. veiką iš BK 147 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį bei skirti švelnesnę bausmę. Kasatorius nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė V. D. teiginių, kad jis turėjo finansines galimybes samdyti vairuotoją ir mokėti jam atlyginimą, nors jo verslas nebuvo labai pelningas. V. D. mokėdavo už automobilio degalus, nakvynes, kitas išlaidas. V. D. neturėjo tikslo pasinaudoti nukentėjusiojo D. Ž., kuris laisva valia atliko vairuotojo funkcijas, pažeidžiamumu. V. D. su nukentėjusiuoju ne tik dirbdavo, bet ir nakvodavo tame pačiame automobilyje, valgydavo tą patį maistą, naudojosi tomis pačiomis pramogomis (pvz., merginomis), t. y. dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis, dalydavosi pelną ir nuostolius. Tokie tarpusavio santykiai nebūdingi prekybos žmonėmis atvejais. D. Ž. paslaugomis naudojosi tik jis, neprekiavo juo turėdamas tikslą pasipelnyti. Tai, kad nukentėjusysis reguliariai negaudavo darbo užmokesčio, apie jo darbą nebuvo pranešta „Sodrai“, nereiškia, jog padaryta veika atitinka BK 147 straipsnį. Tai labiau atitinka teismų praktiką darbo ginčų bylose – nepranešimas apie darbo sutarties sudarymą „Sodrai“, rašytinės darbo sutarties neturėjimas, atlyginimo nepastovus mokėjimas.

9.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. Ž. valia buvo palaužta ir jis negalėjo priešintis kasatoriui, nes byloje užfiksuoti priešingi atvejai, kai D. Ž. bendrauja su pažįstamais Vilniaus centre, laisvai sprendžia dėl savo dienos laiko, skambina draugams. Nukentėjusiojo bendravimo galimybės nebuvo varžomos – iš jo nebuvo atimti dokumentai, nebuvo apribota jo laisvė judėti, bendrauti su aplinkiniais, todėl jo negalima laikyti pažeidžiamu asmeniu. Gynyba kelis kartus prašė skirti D. Ž. psichologinę ekspertizę, kad būtų nustatytas jo psichikos ir realybės suvokimo laipsnis.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą kvalifikuoti V. D. veiką pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį, nors konstatavo, kad V. D. jau tardamasis dėl D. Ž. įdarbinimo žinojo, kad panaudos apgaulę ir neatlygintinai išnaudos šį priverstiniam darbui, kas leistų kvalifikuoti V. D. veiką pagal minėtą straipsnį.

9.4. Tarp V. D. ir nukentėjusiojo parodymų yra esminių vertinimo prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neanalizuoti įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu. Nėra atliktos psichologinės ekspertizės nukentėjusiojo brandos lygiui nustatyti. Teismas nurodė skirtingas nei kaltinime nukentėjusiojo pažeidžiamumo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiųjų parodymais ir jų subjektyviomis įvykių interpretacijomis, nepatikimais, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spėlionėmis. Dalis bylos įrodymų neišnagrinėti ir neįvertinti, kilusios abejonės nevertintos nuteistojo naudai. Teismas neįvertino įrodymų visumos, visiškai ignoravo V. D. parodymus, nurodė tik dalį nukentėjusiųjų parodymų. Byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų V. D. kaltę dėl BK 147 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymo.

9.5. Teismai paskyrė V. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, tai visiškai neproporcinga padarytiems veiksmams.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių ir jos neaptarė spręsdamas dėl kiekvienos V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nuosprendyje nenurodė, dėl kokių priežasčių susiklostę nuteistojo ir konkretaus nukentėjusiojo santykiai nelaikytini civiliniais santykiais.

9.7. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nuteistojo tiesioginės tyčios padaryti BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą kiekvienu iš kaltinime nurodytų atvejų. Teismo išvada, kad V. D. apgavo jam pinigus perdavusius asmenis, nutylėjo apie savo finansinę būklę ir neturėjo jokių finansinių galimybių padengti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje nebuvo nustatytas vienas iš esminių subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką, – kaltė, todėl nėra ir V. D. inkriminuotų nusikaltimų sudėties, nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Visas byloje nepašalintas abejones teismas privalėjo vertinti nuteistojo naudai. Teismas nepagrįstai nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. kokie buvo susiklostę V. D. ir nukentėjusiųjų santykiai, kiek laiko jie truko, kad nukentėjusieji pasijuto apgauti tik tyrėjai pakvietus juos į apklausas, nuo įvykių praėjus labai ilgam laiko tarpui, kad nėra jų pareiškimų pradėti ikiteisminius tyrimus, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi.

9.8. Byloje esantys asmens parodymo atpažinti protokolai negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes atpažįstantys asmenys prieš atpažinimo veiksmus neapklausti apie V. D. bruožus, iš kurių galėtų jį atpažinti. Protokoluose nurodytas atpažinimas „pagal bendrus veido bruožus“ negali būti pripažintas tinkamu, nes neatitinka atpažinimo procedūros reikalavimų.

9.9. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir nesivadovavo nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normoms, teismų praktikai, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, V. D. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, todėl yra naikintinas.

10. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Nėrijus Puškorius prašo nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino V. D. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teismas pagrįstai rėmėsi V. D. nemokumo faktu, kaip veiksniu, pagrindžiančiu V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo būdą – apgaulės panaudojimą užverbuojant D. Ž. dirbti vairuotoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. suprato, jog naudojasi nukentėjusiojo D. Ž. pažeidžiamumu, kadangi su pastaruoju praleisdavo didžiąją dalį laiko, žinojo D. Ž. asmenines savybes – ramumą, patiklumą, jauną amžių, gyvenimiškos patirties neturėjimą, paklusnumą ir tuo naudojosi. Fizinio smurto metu, kurį V. D. naudojo prieš D. Ž., pastarasis jam nesipriešino, į užgauliojimus neatsikirsdavo, todėl akivaizdu, kad D. Ž. buvo pažeidžiamas, o V. D. tuo naudojosi, nuolat smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, jam grasindamas bei keldamas nuolatinę baimę dėl galimo D. Ž. nepaklusimo ar kokių nors veiksmų netinkamo atlikimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad V. D. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu. Nukentėjusysis D. Ž. parodė, kad V. D. jį visiškai kontroliavo, neleisdavo eiti į universitetą, bendrauti su artimaisiais. D. Ž. bandė pabėgti nuo V. D., tačiau jam to padaryti nepavyko. V. D. prieš jį naudodavo fizinį ir psichologinį smurtą, grasinimus, todėl D. Ž. buvo įbaugintas ir bijodavo V. D. smurto protrūkių. Akivaizdu, kad šiais veiksmais V. D. palaužė nukentėjusiojo valią, t. y. D. Ž. veikė taip, kaip norėjo V. D.. Tai, kad V. D. kartu su nukentėjusiuoju miegodavo automobilyje, pirkdavo jam maistą, kartu pramogavo, neleidžia daryti išvados, kad V. D. veiksmai neatitinka būtinų prekybos žmonėmis nusikaltimo požymių.

10.2. Nėra pagrindo V. D. veiką kvalifikuoti pagal BK 147¹ straipsnį, nes jo atlikti nusikalstami veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 1 dalies nurodyto nusikaltimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus įrodymus ir nustatęs, kad jie atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus, pagrįstai nustatė, kad V. D. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 147 straipsnio 1 dalyje.

10.3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. D. veiksmai, kai jis, nuslėpdamas savo tikruosius tikslus, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, t. y. panaudodamas apgaulę, savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiesiems priklausantį turtą, atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius.

10.4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo atliktas išsamus ir nešališkas įrodymų tyrimas bei vertinimas. Teismai išsamiai aptarė aplinkybes, kuriomis grindė nuosprendžius, tyrimo metu gautus duomenis pripažindami įrodymais vadovavosi procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo reikalavimais ir išsamiai išanalizavę duomenis, įvertinę jų visumą juos pagrįstai pripažino įrodymais.

11. Nukentėjusioji R. K. prašo nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

11.1. Kasatoriaus teiginiai, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų teismų sprendimų turiniui. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti teismo posėdyje, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Tiriant surinktus įrodymus buvo laikomasi rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nuosprendyje išanalizuoti bei įvertinti tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo yra pagrįstos ir teisingos. Tai, kad buvo atmesti nuteistojo V. D. prašymai skirti D. Ž. psichologinę ekspertizę bei kvalifikuoti V. D. veiksmus pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį, negali būti laikoma BPK pažeidimu, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, o padarytos išvados yra pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad V. D. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

12. Nukentėjusioji E. Ž. prašo nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismų nuosprendžius. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nesutinka su kasaciniame skunde pateiktomis versijomis ir kad V. D. būtų sumažinta bausmė, nes dėl jo veiksmų morališkai ir materialiai labai nukentėjo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

14.1. Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinių skundų argumentai nebus nagrinėjami.

14.2. Gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 182 straipsnio taikymo taip pat nebus nagrinėjami. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo V. D. gynėjas iš esmės teikia tik deklaratyvias savo pastabas dėl BK 182 straipsnio subjektyviojo sudėties požymio – tiesioginės tyčios – nebuvimo nuteistojo veiksmuose, taip pat deklaratyviai nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nesivadovavo teismų formuojama praktika dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių, nepagrįstai nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, nepašalintas abejones turėjo vertinti nuteistojo naudai ir pan., tačiau teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nepateikia. Tokiais kasacinio skundo teiginiais iš esmės siekiama, kad būtų iš naujo įvertintas nuteistojo elgesys, kiti bylos duomenys ir padarytos priešingos išvados, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Todėl darytina išvada, kad teisiniai argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio taikymo skunde neišdėstyti ir ši skundo dalis nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimo (BPK 369 straipsnis).

14.3. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo.

Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo

15. BK 147 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

15.1. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia.

15.2. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais.

15.3. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Asmens valios palaužimo momentas prekybos žmonėmis atvejais atlieka pagrindinį vaidmenį. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nustatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas.

15.4. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma.

15.5. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281-489/2019).

16. Pirmosios instancijos teismas pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį nuteisė V. D. dėl to, kad šis, panaudojęs apgaulę, surašė fiktyvią darbo sutartį ir tokiu būdu sudarydamas patikimo darbdavio įvaizdį užverbavo nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino pastarąjį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, patiklumu, paklusnumu, privertė jį vergiškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju, taip jį išnaudodamas, apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo D. Ž. ir E. Ž. priklausantį turtą, įtikino D. Ž. kreiptis į draugą T. K., kad pastarasis išperkamosios nuomos būdu paimtų mobiliojo ryšio telefoną, o šį V. D. pardavė nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

17. Taigi, apibendrinant galima teigti, kad žemesniųjų instancijų teismai nustatė, jog: 1) V. D. pavojinga veika pasireiškė nukentėjusiojo D. Ž. verbavimu; 2) V. D. poveikis, leidęs palenkti nukentėjusiojo valią, buvo padarytas panaudojant apgaulę, fizinį ir psichinį smurtą bei pasinaudojant nukentėjusiojo pažeidžiamumu; 3) išnaudojimas pasireiškė išnaudojimo priverstiniam darbui vergiškomis sąlygomis forma. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad V. D. nuteisimą pagal BK 147 straipsnio 1 dalį lėmė išvada dėl šios nusikalstamos veikos būtinųjų požymių įrodytumo. Tačiau kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie suteiktų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką. Teismai savo išvadą grindė prielaidomis, o ne įrodymais, todėl su tokiu teismų vertinimu kolegija sutikti neturi teisinio pagrindo. Nusikalstamos veikos požymiai kiekvienoje byloje turi būti įrodomi toje byloje surinktais duomenimis.

17.1. Verbavimas kasacinės instancijos teismo praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>). Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas padarė išvadą, jog V. D. verbavimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis, jau tardamasis dėl D. Ž. įdarbinimo, žinojo, kad panaudos apgaulę ir neatlygintinai išnaudos pastarąjį priverstiniam darbui. Nepaisant to, kad tam tikrais prekybos žmonėmis atvejais veika ir jos padarymo būdas gali sutapti, teismai turėtų tiksliai atskleisti ir nurodyti, kokiais veiksmais pasireiškė veika, o kokiais – jos padarymo būdas. Šioje byloje tai ypač aktualu, kadangi nuteistasis, pagal teismų nustatytas aplinkybes, iš esmės klaidino nukentėjusįjį tik dėl darbo grafiko ir dėl to, kad nesiruošė mokėti sutarto atlyginimo. Tačiau nuo nukentėjusiojo neslėpė nei savo tapatybės, nei paties darbo vairuotoju pobūdžio, siūlė iš esmės nedidelį – 400 Eur atlyginimą, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl aktyvių nuteistojo veiksmų, siekiant palenkti nukentėjusiojo valią, ir verbavimo veiksmų atlikimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutapatinęs pavojingą veiką ir jos padarymo būdą, šioje baudžiamojoje byloje neatskleidė verbavimo požymio turinio ir jo nedetalizavo.

17.2. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad auka vežama legaliai dirbti, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., auka žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nutraukti prostitucijos veiklą ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. D. apgaulė pasireiškė D. Ž. žadėtu vairuotojo darbu, suderinant su mokslo studijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 Eur atlyginimu per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog tardamasis dėl D. Ž. įdarbinimo V. D. neturėjo finansinių galimybių teisėtai mokėti nukentėjusiajam net minimalaus mėnesinio atlyginimo ir mokesčių valstybei, o nuteistojo tikruosius ketinimus atskleidžia ir tai, kad jis tik imitavo darbo sutarties sudarymą, antro sutarties egzemplioriaus D. Ž. nedavė, nepranešė apie jo įdarbinimą atsakingoms institucijoms, be to, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, D. Ž. dirbti vairuotoju pradėjo darbo sutarties pasirašymo dieną. Nors kai kurios šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės labiau atitinka nelegalaus ir (ar) nedeklaruoto darbo turinį (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 ir 58 straipsniai), o ne prekybos žmonėmis padarymo būdą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė apgaulės požymį, tačiau nepakankamai jį įvertino bendrame šios veikos kontekste.

17.3. Pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2014">2K-290/2014</a>, 2K-432/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018).??? Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad šis V. D. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo būdas grindžiamas tuo, jog nukentėjusysis buvo pažeidžiamas dėl savo socialinės padėties ir būdo savybių: pinigų trūkumo, suvokimo, kad būdamas studentas finansinę padėtį jis gali pagerinti tik priimdamas darbo pasiūlymą, ramumo, patiklumo, paklusnumo, nesugebėjimo priešintis, įvertinti padarinių, jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties neturėjimo, tai ir buvo esminės aplinkybės, nulėmusios nukentėjusiojo apsisprendimą dirbti V. D. vairuotoju ir vykdyti kitus jo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. D. inkriminuotas nukentėjusiojo valios palenkimo būdas – pasinaudojimas pastarojo pažeidžiamumu – nebuvo detalizuotas, tačiau dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas D. Ž. pažeidžiamumo požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Sutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo motyvais nėra pagrindo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis studijavo aukštojoje mokykloje ir, siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją, ieškojo darbo, tačiau jo padėtis nebuvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jis nebūtų turėjęs jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. Iš paties nukentėjusiojo ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad nukentėjusysis turėjo automobilį, motina jam į banko sąskaitą pervesdavo pinigų pragyvenimui, rūpinosi ir nuolat bendravo su juo. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepagrindė, kad ekonominė ar socialinė situacija buvo tokia sudėtinga, jog dėl jos nukentėjusysis nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti pasirinkimo laisve. Nukentėjusiojo būdo savybės – ramumas, patiklumas, paklusnumas, nesugebėjimas priešintis, įvertinti padarinių, jaunas amžius ir gyvenimiškos patirties neturėjimas žemesniųjų instancijų teismų nebuvo detalizuoti ir atskleisti. Nuosprendžio motyvai nesuteikia pagrindo manyti, kad V. D. ieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, taip pat nepateikti teismų motyvai, kad nuteistajam dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiuoju būtų buvę žinoma dėl jo pažeidžiamumo (itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės situacijos) ir kad ta situacija jis būtų pasinaudojęs. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats buvo įdėjęs skelbimą dėl ieškomo darbo, nuteistasis su juo susisiekė telefonu ir iš karto sutarė dėl darbo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltininkas ne tik turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, bet ir tas požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas, o to apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

17.4. Viena iš prekybos žmonėmis išnaudojimo formų, aktuali nagrinėjamoje byloje, yra išnaudojimas priverstiniam darbui. BK nepateikia priverstinio darbo sąvokos. Ši sąvoka yra atskleidžiama Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 1. Šioje Konvencijoje terminas \„priverstinis ar privalomasis darbas\“ reiškia bet kokį d..." \t "_blank" 2 straipsnio 1 dalyje, joje nurodoma: „Šioje Konvencijoje terminas „priverstinis ar privalomasis darbas“ reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia.“ 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, dėl priverstinio darbo sąvokos taip pat duoda nuorodą į paminėtą konvenciją. Be to, šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje priverstinio darbo sąvoka buvo praplėsta, nurodant, kad asmens sutikimas dirbti neturi reikšmės, jei buvo panaudoti tokie būdai: verbavimas, vežimas, perdavimas, laikymas ar priėmimas, įskaitant tų asmenų kontrolės perėmimą ar perdavimą, grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimo, kai šios veikos tikslas yra išnaudojimas. Tačiau svarbu pažymėti, kad prekybos žmonėmis atvejais, gaunant nukentėjusiojo sutikimą, panaudojus išvardytus būdus, yra palaužiama asmens valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu. Nors priverstinis darbas yra glaudžiai susijęs su prekyba žmonėmis, tačiau ne visi atvejai, kai žmogus išnaudojamas tokiam darbui, yra tokie pavojingi kaip prekyba žmonėmis. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip išnaudojimas priverstiniam darbui, būtina neatsiejamai vertinti tiek patį sandorį prekybos žmonėmis prasme, tiek veikos padarymo būdą, tiek ir pačią išnaudojimo sritį. Tikslus šių požymių visumos nustatymas padeda identifikuoti veikos priešingumą asmens laisvei. Aiškinant išnaudojimo priverstiniam darbui sampratą, būtina įvertinti ir tai, ar nukentėjusysis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą.

17.5. Atskiri veikos, nustatytos BK 147 straipsnyje, padarymo būdai yra fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. Šie požymiai yra plačiai aptariami teismų praktikoje, nes yra naudojami kitų nusikalstamų veikų sudėtyse. Pažymėtina, kad, nustatant šiuos aptariamame straipsnyje nurodytus būdus, svarbu nustatyti, jog jie, kaip jau buvo minėta, padaryti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų. Nenustačius tokio tikslo, veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pvz., sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas ir t. t.). Iš paties nukentėjusiojo parodymų matyti, kad smurtas buvo naudojamas galimai dėl kitų priežasčių: dėl to, kad V. D. pasirodė, jog nukentėjusysis pavogė pinigus; prostitučių akivaizdoje dėl to, kad neperspėjo apie paliktą telefoną, ar dėl to, kad kažką ne taip pasakė merginoms. Taigi, nors paties fizinio smurto faktas ir buvo nustatytas, savaime tai šioje konkrečioje byloje nesuteikia pagrindo veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir daryti išvadą, jog smurtas buvo naudojamas, siekiant suvaržyti nukentėjusiojo laisvę. Teismai tokio tikslo V. D. veiksmuose nevertino, nedetalizavo ir nemotyvavo. V. D. buvo inkriminuotas ir tai, kad jis D. Ž. atžvilgiu sistemingai naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią nuolatiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, tačiau ir šis požymis teismų nebuvo tinkamai motyvuotas ir detalizuotas.

17.6. V. D. kaip prekybos žmonėmis veiksmai buvo inkriminuoti ir už tai, kad jis apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo D. Ž. ir E. Ž. priklausantį turtą, įtikino D. Ž. kreiptis į draugą T. K., kad pastarasis išperkamosios nuomos būdu paimtų mobiliojo ryšio telefoną, o šį V. D. pardavė nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino. Teismai, pripažinę šias veikas prekybos žmonėmis požymiais, nedetalizavo ir nemotyvavo, kokiomis išnaudojimo formomis pasireiškė šie nuteistojo veiksmai (paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti (pvz., T. K. ir E. Ž. atvejais) ar kitais išnaudojimo tikslais), nepateikė argumentų, kodėl šie veiksmai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, o ne kaip, pvz., sukčiavimas ar turto prievartavimas (pagal BK 182 ar 181 straipsnius), nors pagal teismų nustatytas aplinkybes šios veikos yra iš esmės panašios į V. D. inkriminuotus veiksmus.

17.7. Nors šioje byloje kasacinis nuteistojo gynėjo skundas dėl netinkamo BK 182 straipsnio taikymo nenagrinėjamas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nuteistojo veikas dėl sukčiavimo, kuris taip pat pasireiškia apgaule, konstatavo, kad V. D. būdingas tam tikras nusikalstamas modelis: jis susipažindavo su moterimi, užmegzdavo draugiškus santykius, prisistatydavo verslininku, tada įtikindavo nukentėjusiąją paskolinti jam pinigų verslo plėtrai, kitoms išlaidoms arba jų gauti kitais būdais (pasiskolinti iš kredito bendrovių, lizingu pirkti daiktus ir juos parduoti), arba savo vardu nupirkti jo pageidaujamą daiktą ir perduoti jam. Gautus pinigus nuteistasis pasisavindavo, parduodavo lizingu nupirktus daiktus, o visi kredito ir lizingo sutarčių pagrindu atsiradę skoliniai įsipareigojimai tekdavo nukentėjusiosioms. Analogiškas modelis taikytas ir vyrams, tačiau jie buvo įtikinėjami, kad V. D. reikalingi pinigai verslo plėtrai. Nukentėjusiam asmeniui nusprendus daugiau pinigų nebeskolinti ir nebevykdyti V. D. pageidavimų, jis ieškodavo naujos aukos ir su ja atlikdavo analogiškus nusikalstamus veiksmus. Iš bylos duomenų matyti, kad analogišką elgesio modelį V. D. taikė ne tik nukentėjusiųjų V. T., iš esmės ir R. K. atžvilgiu, tačiau ir D. Ž. atžvilgiu. Iš V. T. parodymų matyti, V. D. ją įtikino, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, dėl to ji V. D. vežiojo savo automobiliu, jo įtikinta savo vardu paėmė paskolas, o gautus pinigus atidavė nuteistajam, V. D. prieš ją taip pat naudojo fizinį smurtą, visada buvo šalia, kontroliavo, kur eina, su kuo kalba telefonu, nurodinėjo, ką ji turinti sakyti seseriai ir ko negalinti jai pasakoti. Tačiau tokios jo veikos, kitaip nei D. Ž. atveju, buvo įvertintos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip sukčiavimas. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio lieka neaišku, kokius prekybos žmonėmis požymius atitinka analogiška V. D. veika D. Ž. atžvilgiu.

18. Prekyba žmonėmis Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra apibrėžta kaip sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai. Su tokiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu ir ypatingą dėmesį atskleidžiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstumą. Todėl beatodairiškas šios normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka Baudžiamojo kodekso paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo, nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas nusikalstamas veikas bei nustatant pagrįstas baudžiamosios atsakomybės ribas.

19. BK 147 straipsnyje įtvirtinta sudėtinga prekybos žmonėmis objektyviųjų požymių struktūra, nustatanti daug alternatyvių veikų, poveikio būdų ir išnaudojimo formų, sudaro sąlygas netinkamai taikyti šią normą ir pernelyg išplėsti jos taikymo sritį. Todėl, atsižvelgdami į šio straipsnio svarbą, ginamas vertybes ir paskirtį, teismai turėtų itin atsakingai įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, motyvuotai pagrįsti savo išvadas dėl jo taikymo ir nustatyti pagrįstas taikymo ribas.

20. Prekybos žmonėmis sudėtis apima daug įvairių požymių, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. Galiojanti norma apima tokius nusikaltimus kaip neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 straipsnis), sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai, išskyrus BK 135 straipsnio 2 dalį), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (BK 145 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 straipsnis). Visos šios veikos atitinka atskirus prekybos žmonėmis požymius, tačiau nėra tokios pavojingos kaip prekyba žmonėmis. Todėl teismai prekybos žmonėmis bylose turėtų itin kruopščiai įvertinti ir byloje surinktų įrodymų visuma motyvuotai pagrįsti, ar šios veikos yra prekybos žmonėmis požymiai, ar turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos veikos, pagal kitus BK straipsnius. Tuo pačiu paminėtina, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų ir jos baigtumo momentas siejamas ne su padariniais, bet su veika, t. y. su vienu iš anksčiau aptartų sandorių sudarymu. Taigi ši norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už įvairius sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. BK atskirai nustato atsakomybę už tokias išnaudojimo formas kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis) ar išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 147¹ straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu (kaip realioji sutaptis) pagal BK 147 ir 307 straipsnius (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014). Analogiška situacija galima, kai yra nustatomi prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ir paslaugoms veikų požymiai. Tačiau išnaudojimas priverstiniam darbui ir paslaugoms, už kurį nustatyta baudžiamoji atsakomybė BK 147¹ straipsnyje, gali būti kvalifikuojama atskirai. Todėl apibendrinant paminėtina, kad atskiri prekybos žmonėmis požymiai yra labai panašūs į kitų savarankiškų nusikalstamų veikų požymius ir tam, kad nebūtų padaryta kvalifikavimo klaidų, visais atvejais būtina tiksliai atriboti šias veikas ir nustatyti visus jų kvalifikavimui reikšmingus elementus, įvertinti ar buvo padaryta pati prekybos žmonėmis veika, ar padarytos kitos – savarankiškos nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta kituose straipsniuose.

21. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, priimtame nuosprendyje neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl BK 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie sudarytų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką. Padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 ir 4 dalių pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalies), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo V. D. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, ir perduoti bylą dėl nuteisimo pagal šį BK straipsnį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas