V. Č. pagal BK 178 str. 3 d., 271 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-358-303/2015

Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00103-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.1.2.6.

1.2.14.8.

1.2.14.10.

1.2.24.3.

2.1.15.1.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

gynėjui advokatui Sigitui Mikliušui,

civilinio ieškovo atstovui Andriui Vaicekauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. (V. Č.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 271 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 185 straipsnį – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 202 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 199 straipsnio 1 dalį (dėl kalavijo ir dviejų knygų) laisvės atėmimu trejiems metams, 199 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. birželio 17–19 d. kalavijo ir plačiaašmenio kirvio) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos taikant jų apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir galutinė subendrinta bausmė V. Č. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Priteista solidariai iš V. Č. ir O. S. 492 945 Lt (142 766,74 Eur) Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir O. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis, kuria:

1) V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje (dėl kalavijo ir dviejų knygų kontrabandos), ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams bei priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis – V. Č. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

2) V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje (dėl kalavijo ir plačiaašmenio kirvio kontrabandos), ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams bei priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis – V. Č. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi V. Č. subendrintos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais bei 6 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu V. Č. paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnį, 202 straipsnio 2 dalį subendrintos taikant bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir galutinė subendrinta bausmė V. Č. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendis:

1) iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. Č. ir O. S. pašalintos kaltinimo pagal BK 185 straipsnį aplinkybės, kad:

jie padarė nusikalstamus veiksmus Kauno, Panevėžio, Utenos ir Alytaus apskričių tiksliai nenustatytose vietose;

V. Č. padarė BK 185 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką rasdamas ir pasisavindamas neįkainotus (nenustatytos piniginės vertės) 64 kitus istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčius radinius:

1. dvidešimt devynis 1901–1990 m. laikotarpio įvairius žalvarinius šovinius;

2. vienuolika 1901–1990 m. laikotarpio žalvarinių šovinių tūtų;

3. dvi 1901–1990 m. laikotarpio švinines šovinių kulkas;

4. dešimt 1901–1990 m. laikotarpio žalvarinių nenustatytos paskirties dirbinių fragmentų;

5. 1901–1990 m. laikotarpio plieninį nenustatytos paskirties dirbinio fragmentą;

6. 1901–1990 m. laikotarpio žalvarinę vandens maišytuvo rankenėlę;

7. 1901–1990 m. laikotarpio plieninį barzdaskutės kotą;

8. 1901–1990 m. laikotarpio plieninį barzdaskutės laikiklį;

9. 1801–1950 m. laikotarpio žalvarinį spynos apkalą;

11. 1801–950 m. laikotarpio žalvarinį laikrodį;

12. 1751–1900 m. laikotarpio žalvarinę sagtį;

13. 1901–1950 m. laikotarpio žalvarinę sagą;

14. 1801–1950 m. laikotarpio geležinį vinį;

15. 1940 m. varinę TSRS 5 kapeikų monetą;

16. 1940 m. varinę TSRS 2 kapeikų monetą;

17. 1800 m. sidabrinę Prūsijos Karalystės 3 grašių monetą;

2) nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad V. Č. ir O. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 2 dalyje, pažeisdami ne 1994 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2008 m. gegužės 8 d. įstatymo redakcija) 18 straipsnio 6 dalį;

3) nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos civilinis ieškinys yra pagrįstas 492 945 Lt (142 766,74 Eur) suma.

Taip pat ištaisytos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytos aiškios rašybos apsirikimo klaidos:

1) nurodant, kad ne V. I., o V. Č., padarydamas BK 185 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, rado ir pasisavino valstybei priklausančias didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kilnojamąsias vertybes – 40 archeologinių radinių ir jų fragmentų;

2) pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies frazę, kad V. Č. „įtariamas, tuo, kad“ nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pasisavino 84 archeologinius radinius ir jų fragmentus (nuosprendžio 10 lapas, t. 15, b. l. 103).

Kita Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Sigito Mikliušo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovo Andriaus Vaicekausko, prokuroro Gintauto Gudžiūno, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. Č. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su O. S., pasinaudodamas dviem metalo detektoriais „Fischer Labs“ bei dviem kastuvais „Fiskars“, nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 1 d. Kretingos r., Kretingos sen., Ankštakių k. esančioje Ankštakių-Senkų kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 6265 Saugomų kultūros vertybių registre); Genčų k. esančioje Genčų kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 5235 Saugomų kultūros vertybių registre); Kurmaičių k. esančioje Kurmaičių kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 5237 Saugomų kultūros vertybių registre); Negarbos k. esančioje Negarbos-Jazdų kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 5254P Saugomų kultūros vertybių registre); Kretingos r., Darbėnų sen., Tarvydų k. Dimitravo miške esančioje Joskaudų (Dimitravo-Tarvydų) kapinyno teritorijoje (unikalus Nr.5206 Saugomų kultūros vertybių registre) ir prie Dubašių k. esančioje Kašučių- Dubašių kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 5207 Saugomų kultūros vertybių registre); taip pat nuo 2009 m. birželio 1 iki 4 d. Skuodo r., Aleksandrijos sen., Apuolės k. esančioje Apuolės kapinyno teritorijoje (unikalus Nr. 3235 Saugomų kultūros vertybių registre), vykdė žemės grunto kasinėjimo darbus ir bendrais veiksmais su O. S. iškasė ne mažiau kaip 88 duobes; jose aptikęs kartu su bendrininku (O. S.) vagystės būdu slapta bendrai pagrobė 110 archeologinių radinių ir jų fragmentų, taip pasisavino valstybei priklausančias didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kilnojamąsias vertybes:

1. 901–1200 m. laikotarpio 600 Lt (173,77 Eur) vertės geležinę dalgio geležtę;

2. 901–1200 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės geležinę dalgio geležtę;

3. 901–1200 m. laikotarpio 600 Lt (173,77 Eur) vertės geležinius žąslus;

4. 901–1200 m. laikotarpio 700 Lt (202,73 Eur) vertės geležinį kirvį;

5. 901–1200 m. laikotarpio 800 Lt (231,70 Eur) vertės geležinį kirvį;

6. dvi 901–1200 m. laikotarpio bendros 1200 Lt (347,54 Eur) vertės geležines balnakilpes;

7. 901–1200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės žalvarinį geriamojo rago angokraštį;

8. 901–1200 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės žalvarinį žiedą;

9. keturias 901–1200 m. laikotarpio po 600 Lt (po 173,77 Eur) vertės, bendros 2400 Lt (695,09 Eur) vertės, žalvarines apyrankes;

13. keturias 901–1200 m. laikotarpio po 700 Lt (po 202,73 Eur) vertės, bendros 2800 Lt (810,94 Eur) vertės, žalvarines apyrankes;

15. 901–1200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės žalvarinę apyrankę;

18. 901–1200 m. laikotarpio 450 Lt (130,33 Eur) vertės žalvarinį žiedą;

19. 901–1200 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės žalvarinę segę;

20. 901–1200 m. laikotarpio 900 Lt (260,66 Eur) vertės žalvarinę segę;

21. keturias 901–1200 m. laikotarpio po 50 Lt (po 14,48 Eur) vertės, bendros 200 Lt (57,92 Eur) vertės, žalvarines segės galvutes;

24. 901–1200 m. laikotarpio 450 Lt (130,33 Eur) vertės žalvarinę sagtį;

25. 901–1200 m. laikotarpio 350 Lt (101,37 Eur) vertės žalvarinį diržo apkalą;

26. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės antkaklės karolį;

27. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės žalvarinį nenustatytos paskirties dirbinio laikiklį;

28. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinį nenustatytos paskirties dirbinio apkalą;

29. dvi 901–1200 m. laikotarpio po 500 Lt (p 144,81 Eur) vertės, bendros 1000 Lt (289,62 Eur) vertės, sidabrines monetas;

31. 901–1200 m. laikotarpio 850 Lt (246,18 Eur) vertės geležinį dalgį;

32. 901–1200 m. laikotarpio 1000 Lt (289,62 Eur) vertės geležinį dalgį;

33. tris 901–1200 m. laikotarpio po 200 Lt (po 57,92 Eur) vertės, bendros 600 Lt (173,77 Eur) vertės, geležines dalgio geležtes;

36. 901–1200 m. laikotarpio 700 Lt (202,73 Eur) vertės geležinį dalgį;

37. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinį ietigalį;

38. 901–1200 m. laikotarpio 800 Lt (231,70 Eur) vertės geležinę ietigalio plunksną;

39. 901–200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės geležinį ietigalį;

40. 901–1200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės geležinę ietigalio plunksną;

41. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinę ietigalio plunksną;

42. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės geležinę ietigalio plunksną;

43. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinę ietigalio įmovą;

44. 901–1200 m. laikotarpio 600 (173,77 Eur) Lt vertės geležinį ietigalį;

45. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės geležinę ietigalio įmovą;

46. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės geležinį nenustatytos paskirties dirbinio fragmentą;

47. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinį peilį;

48. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės geležinį kirvį;

49. 901–1200 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės geležinį kirvį;

50. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinių žąslų grandį su nareliu;

51. 901–1200 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės geležinių žąslų grandį su nareliu;

52. dvi 901–1200 m. laikotarpio bendros 500 Lt (144,81 Eur) vertės žalvarines antkakles;

53. du 901–1200 m. laikotarpio bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės žalvarinės antkaklės lankelius;

54. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės antkaklės lankelį;

55. keturis 901–1200 m. laikotarpio bendros 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinius antkaklės lankelius;

56. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės žalvarinį geriamojo rago angokraštį;

57. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinį antkaklės karolį;

58. 901–1200 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės segės galvutę;

59. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės žalvarinės segės korpusą;

60. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės žalvarinę segę;

61. 901–1200 m. laikotarpio 350 Lt (101,37 Eur) vertės žalvarinę segę;

62. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės žalvarinės segės galvutę;

64. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės žalvarinę sagtį;

65. 901–1200 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės antkaklės lankelį su karoliais;

66. 901–1200 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės žalvarinio smeigtuko viršutinę dalį;

67. du 901–1200 m. laikotarpio po 30 Lt (po 8,69 Eur) vertės, bendros 60 Lt (17,38 Eur) vertės, žalvarinius sagties liežuvėlius;

69. 901–1200 m. laikotarpio 70 Lt (20,27 Eur) vertės sidabrinį nenustatytos paskirties dirbinio apkalą;

70. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės segės lankelį;

71. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės sidabrinį dėžutės apkalą;

72. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinį peilio apkalą;

73. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės medinį ietigalio kotą;

74. devynis 901–1200 m. laikotarpio bendros 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinio nenustatytos paskirties dirbinio fragmentus;

75. vienuolika 901–1200 m. laikotarpio bendros 550 Lt (159,29 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelio dalių;

76. tris 901–1200 m. laikotarpio po 100 Lt (po 28,96 Eur) vertės, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės, žalvarinius apyrankės lankelius;

79. 901–1200 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį;

80. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės žalvarinės segės lankelį;

81. 901–1200 m. laikotarpio 30 Lt (8,69 Eur) vertės žalvarinę nenustatytos paskirties dirbinio grandį;

82. 901–1200 m. laikotarpio 30 Lt (8,69 Eur) vertės geležinio dalgio geležtę;

83. dvi 901–1200 m. laikotarpio 10 Lt (2,90 Eur) vertės geležinio ietigalio įmovas;

84. 801 m.–1100 m. laikotarpio geležinį peilį;

85. 701 m.–1200 m. laikotarpio geležinį kirvį.

Taip pat V. Č. nuteistas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su O. S., tuo pačiu jau nurodytu metu (2009 m. gegužės 31 d.–birželio 4 d.) ir ten pat – Kretingos r., Ankštakių-Senkų kapinyno teritorijoje, Genčų kapinyno teritorijoje, Kurmaičių kapinyno teritorijoje, Negarbos-Jazdų kapinyno teritorijoje, Joskaudų (Dimitravo-Tarvydų) kapinyno teritorijoje, Kašučių-Dubašių kapinyno teritorijoje ir Skuodo rajone, Apuolės kapinyno teritorijoje, neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius bei leidimo atlikti saugomų teritorijų ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, vykdydamas neteisėtus žemės grunto kasinėjimo darbus ir kartu su bendrininku (O. S.) iškasdamas ne mažiau kaip 88 duobes atskirose teritorinėse vietovėse, suniokojo nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų žemės plotus, kuriems nustatyti paveldosaugos reikalavimai, t. y. suniokojo valstybės saugomas gamtines teritorijas: didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčius Ankštakių-Senkų kapinyną (unikalus Nr. 6265), Genčų kapinyną (unikalus Nr.5235), Kurmaičių kapinyną (unikalus Nr.5237), Negarbos-Jazdų kapinyną (unikalus Nr. 5254P), Joskaudų (Dimitravo-Tarvydų) kapinyną (unikalus Nr. 5206), Kašučių- Dubašių kapinyną (unikalus Nr. 5207) ir Apuolės kapinyną (unikalus Nr. 3235), taip bendrininkaudamas kartu su O. S. bendrais veiksmais padarė didelę žalą valstybės saugomoms gamtinėms teritorijoms.

Taip pat V. Č. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su O. S., 2009 m. gegužės 31 d.–birželio 4 d. laikotarpiu neteisėtai vykdydamas archeologinius kasinėjimus valstybės saugomose senovinių kapinynų teritorijose, ne tik suniokojo saugomus gamtinius–teritorinius vienetus – Antštakių-Senkų, Genčų, Kurmaičių, Negarbos-Jazdų, Joskaudų (Dimitravo-Tarvydų), Kašučių-Dubašių ir Apuolės kapinynus, bet ir tyčia sugadino to paties pavadinimo didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias nekilnojamąsias kultūros vertybes – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo paminklus, kurių unikalūs numeriai yra Nr. 6265 (Ankštakių-Senkų kultūros paminklas), Nr. 5235 (Genčų kultūros paminklas), Nr. 5237 (Kurmaičių kultūros paminklas), Nr. 5254P (Negarbos-Jazdų kultūros paminklas); Nr. 5206 (Joskaudų / Dimitravo-Tarvydų kultūros paminklas), Nr. 5207 (Kašučių- Dubašių kultūros paminklas) ir Nr. 3235 (Apuolės kultūros paminklas), padarydami didelę žalą valstybei.

Taip pat jis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pašalinus iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies atitinkamas aplinkybes, nuteistas pagal BK 185 straipsnį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su O. S., tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d., tiksliai nenustatytose Lietuvos Respublikos vietose, neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius bei leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, analogišku būdu (abu pasinaudodami dviem kastuvais, dviem detektoriais) vykdydamas neteisėtus grunto kasinėjimo darbus kartu su bendrininku (O. S.) rado ir pasisavino valstybei priklausančias, neįkainotas (nenustatytos piniginės vertės) didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kilnojamąsias vertybes – 40 archeologinių radinių ir jų fragmentų:

1. du 901–1200 m. laikotarpio geležinius pjautuvus;

2. 401–1000 m. laikotarpio geležinį ietigalį;

3. 901–1300 m. laikotarpio geležinį dalgį,

4. dvi 901–1400 m. laikotarpio geležines balnakilpes;

5. tris 601–900 m. laikotarpio geležinius ietigalius;

6. 601–900 m. laikotarpio geležinį kirvį;

7. du 701–1000 m. laikotarpio geležinius žąslus;

8. 601–1000 m. laikotarpio geležinį ietigalį;

9. du 601–1200 m. laikotarpio geležinius peilius;

10. 601–1200 m. laikotarpio geležinę ylą;

11. dvi 601–800 m. laikotarpio žalvarines apyrankes;

12. 701–1200 m. laikotarpio žalvarinės apyrankės fragmentą – lankelį;

13. 501–800 m. laikotarpio geležinės segės fragmentą;

14. dvi 401– 600 m. laikotarpio geležines sagtis;

15. aštuoniolika 801–1300 m. laikotarpio kamanų žalvarinių apkalų;

taip pat V. Č. vienas tiksliai nenustatytose Rytų Lietuvos, Vilniaus apskrities vietose, neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius bei leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, analogišku būdu (pasinaudodamas ieškikliu ir kastuvu) vykdė neteisėtus grunto kasinėjimo darbus, kurių metu rado ir pasisavino valstybei priklausančias didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kilnojamąsias vertybes ir kitus radinius bei jų fragmentus, t. y. didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes – 84 archeologinius radinius ir jų fragmentus:

1. 601–1000 m. laikotarpio 35 Lt (10,14 Eur) vertės žalvarinį nenustatytos paskirties dirbinio apkalą;

2. 501–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės geležinę ylą;

3. 901–1100 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį su galu;

4. dešimt 801–1200 m. laikotarpio bendros 300 Lt (86,87 Eur) vertės karolių;

5. 601–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės geležinę sagtį;

6. du 601–1000 m. laikotarpio po 190 Lt (55,03 Eur) vertės, bendros 380 Lt (110,06 Eur) vertės, žalvarinių apyrankių lankelius;

7. 601–1000 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį;

8. 601–1000 m. laikotarpio 30 Lt (8,69 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį;

9. 801–1200 m. laikotarpio 250 Lt (72,41 Eur) vertės kelių medžiagų segės šerdį ir spyruoklę;

10. 701–1100 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį su galu;

11. 501–800 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį su galu;

12. 601–1200 m. laikotarpio 170 Lt (49,24 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį su galu;

13. 801–1200 m. laikotarpio 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės apyrankės galą;

14. 501–1000 m. laikotarpio 30 Lt (8,69 Eur) vertės geležinę segės adatą;

15. tris 601–1200 m. laikotarpio bendros 10 Lt (2,90 Eur) vertės žalvarinio nenustatytos paskirties dirbinio fragmentus;

16. 601–1200 m. laikotarpio 20 Lt (5,79 Eur) vertės žalvarinį nenustatytos paskirties dirbinio fragmentą;

17. 1–1000 m. laikotarpio 20 Lt (5,79 Eur) vertės molinio puodo pakraštėlį;

18. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės žalvarinę segę;

19. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės segės galvutę;

20. 901–1100 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės segės galvutę;

21. 901–1200 m. laikotarpio 35 Lt (10,14 Eur)vertės žalvarinį nenustatytos paskirties dirbinio apkalą;

22. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės žalvarinės antkaklės lankelį;

23. 901–1200 m. laikotarpio 600 Lt (173,77 Eur) vertės žalvarinę apyrankę;

24. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės žalvarinę apyrankę;

25. du 901–1200 m. laikotarpio po 100 Lt (po 28,96 Eur) vertės, bendros 200 Lt (57,92 Eur) vertės, žalvarinių apyrankių galus;

26. du 901–1200 m. laikotarpio po 150 Lt (po 43,44 Eur) vertės, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės, žalvarinių apyrankių lankelius;

27. 901–1200 m. laikotarpio, 80 Lt (23,17 Eur) vertės žalvarinės apyrankės galą;

28. 901–1200 m. laikotarpio, 150 Lt (43,44 Eur) vertės žalvarinės apyrankės lankelį;

29. du 901–1200 m. laikotarpio po 120 Lt (po 34,75 Eur) vertės, bendros 240 Lt (69,51 Eur) vertės, geležinių žaslų narelius;

30. 901–1200 m. laikotarpio 300 Lt (86,89 Eur) vertės geležinį varpelį;

31. 901–1200 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinę peilio geležtę;

32. du 901–1200 m. laikotarpio po 200 Lt (po 57,92 Eur) vertės, bendros 400 Lt (115,85 Eur) vertės, geležinius peilius;

33. du 901–1200 m. laikotarpio po 100 Lt (po 28,96 Eur) vertės, bendros 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinius peilius;

34. 901–1200 m. laikotarpio 50 Lt (14,48 Eur) vertės geležinę peilio geležtę;

35. 901–1200 m. laikotarpio 100 Lt (28,96 Eur) vertės geležinį peilį;

36. dvi 701–1100 m. laikotarpio po 300 Lt (po 86,89 Eur) vertės, bendros 600 Lt (173,77 Eur) vertės, geležines sagtis;

37. 701–1100 m. laikotarpio 200 Lt (57,92 Eur) vertės geležinę sagtį;

38. keturias 401–800 m. laikotarpio po 300 Lt (po 86,8 Eur) vertės, bendros 1200 Lt (347,54 Eur) vertės, geležines sagtis;

39. 401–1200 m. laikotarpio 30 Lt (8,69 Eur) vertės geležinį nenustatytos paskirties dirbinio fragmentą;

40. 401–1000 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės geležinį kirvį;

41. 401–1000 m. laikotarpio 400 Lt (115,85 Eur) vertės geležinį kirvį;

42. 401–1200 m. laikotarpio 350 Lt (101,37 Eur) vertės geležinį pjautuvą;

43. tris 801–1200 m. laikotarpio po 250 Lt (po 72,41 Eur) vertės, bendros 750 Lt (217,22 Eur) vertės, geležines žąslų grandis su nareliais;

44. 801–1200 m. laikotarpio 120 Lt (34,75 Eur) vertės geležinę žąslų grandį;

45. 701–1200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės geležinius žąslus;

46. tris 701–1200 m. laikotarpio po 600 Lt (po 173,77 Eur) vertės, bendros 1800 Lt (521,32 Eur) vertės, geležinius žąslus;

47. 701–1200 m. laikotarpio 500 Lt (144,81 Eur) vertės geležinę žąslų grandį su nareliu;

48. keturias 701–1200 m. laikotarpio po 350 Lt (po 101,37 Eur) vertės, bendros 1400 Lt (405,47 Eur) vertės, geležines žąslų grandis su nareliais;

49. dvi 701–1200 m. laikotarpio po 250 Lt (po 72,41 Eur) vertės, bendros 500 Lt (144,81 Eur) vertės, geležines žąslų dalis grandis su nareliais;

50. 701–1200 m. laikotarpio 480 Lt (139,02 Eur) vertės geležinę žąslų grandį su nareliu;

51. tris 701–1200 m. laikotarpio po 120 Lt (po 34,75 Eur) vertės, bendros 360 Lt (104,26 Eur) vertės, geležines žąslų grandis;

52. dvi 1650–1668 m. laikotarpio po 5 Lt (po 1,45 Eur) vertės, bendros 10 Lt (2,90 Eur) vertės varines, Abiejų Tautų Respublikos 1 šilingo monetas.

Taip pat V. Č., apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, nuteistas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį dėl to, kad nuo tiksliai nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d., veikdamas bendrininkų grupe su O. S., versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla neturėdamas tokiai veiklai reikiamų leidimų (licencijų), o būtent: abu pažeisdami 1995 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teisę kasinėti ir naudoti žemės gelmių išteklius tik juridiniams asmenims ar kitiems jungtinės veiklos subjektams gavus išduotą Vyriausybės institucijos – Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimą; Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 straipsnio 6 dalį (2008 m. gegužės 8 d. statymo redakcija), reikalaujančią ardomiesiems, tvarkybos tyrimams gauti Kultūros paveldo departamento leidimą; 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179 (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija) 13 straipsnio 1 dalį, draudžiančią prekiauti antikvariniais daiktais be specialios Kultūros paveldo departamento išduotos licencijos, taip pat 2003 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1480 patvirtintų prekybos antikvariniais daiktais taisyklių 3 punktą, draudžiantį prekiauti archeologiniais radiniais, išskyrus archeologinius radinius, kurie teisėtai įgyti ir įvežti į Lietuvos Respubliką iš kitų valstybių, jie, neįregistravę įmonių registre juridinio asmens ar jungtinės veiklos subjekto veiklos ir nesikreipę į valstybės įgaliotas institucijas gauti leidimus licencijuotai veiklai vykdyti, t. y. neturėdami Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidimo vykdyti žemės gruntų kasinėjimo darbus bei naudoti išteklius, taip pat Kultūros paveldo departamento išduoto leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus bei to paties departamento išduotos licencijos prekiauti archeologiniais radiniais, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre įrašytuose kultūros paveldo objektų teritoriniuose vienetuose – kapinynuose ir kitose tyrimo tiksliau nenustatytose Lietuvos vietovėse abu bendrininkaudami ne mažiau kaip tris kartus vykdė žemės grunto kasinėjimus ieškodami, o radę pasisavino įvairius archeologinius radinius ar radinių fragmentus, kuriuos vaizdo fiksavimo priemonėmis – fotoaparatais „Fujifilm“ ir „Olympus Imaging Corp.“ –nufotografavo ir padarė 529 fotografijas, kuriose užfiksuoti 1097 archeologiniai radiniai; po to V. Č. fotografijas kompiuteriu „Compaq“ Nr. 2CA8073FPZ ir kompiuterio sisteminio bloko be numerio elektroninių ryšių tinklais išplatino ieškodamas pirkėjų, vėliau, pirkėjus suradęs, nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. spalio 20 d. per du kartus pardavė A. T. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip vieną archeologinį radinį, už bendrą 230 Lt (66,61 Eur) sumą, kuri dviem mokėjimo pavedimais buvo pervesta į V. Č. sąskaitą AB „Swedbankas“; taip pat nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki tiksliai nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d., per keturis kartus pardavė D. B. 42 archeologinius radinius ir jų fragmentus, o būtent:

1. du 901–1200 m. laikotarpio geležinius pjautuvus

3. 901–1300 m. laikotarpio geležinį dalgį;

9. 801–1100 m. laikotarpio geležinį peilį;

10. du 601–1200 m. laikotarpio geležinius peilius;

11. 601–1200 m. laikotarpio geležinę ylą;

12. dvi 601–800 m. laikotarpio žalvarines apyrankes;

13. 701–1200 m. laikotarpio žalvarinės apyrankės fragmentą – lankelį;

14. 701–1200 m. laikotarpio geležinį kirvį;

15. 501–800 m. laikotarpio geležinės segės fragmentą;

16. dvi 401–600 m. laikotarpio geležines sagtis;

17. aštuoniolika 801–1300 m. laikotarpio kamanų žalvarinių apkalų;

iš viso radinių už 1494 Lt (432,69 Eur), kurie buvo pervesti į V. Č. sąskaitą AB „Swedbankas“; taip pat nuo 2009 m. kovo 23 d. iki 2009 m. birželio 19 d. per šešis kartus pardavė J. K. (Rusijos Federacijos piliečiui) vieną kalaviją ir nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip vieną archeologinį radinį ar jo fragmentą litais ir užsienio valstybių valiutomis už bendrą ekvivalentinę 15 060,42 Lt (4361,80 Eur) sumą, kuri buvo pervesta V. Č. per Grynųjų pinigų perlaidų kompaniją „Western Union“; bei užsienio valstybių valiutomis už bendrą ekvivalentinę 13 663,17 Lt (3957,13 Eur) sumą, kuri buvo pervesta į V. Č. sąskaitą AB „Swedbankas“, ir JAV doleriais už bendrą ekvivalentinę 25 176 Lt (7291,47 Eur) sumą, kuri buvo pervesta į O. S. sąskaitą AB „Swedbankas“. Taip iš licencijuotos ūkinės–archeologinės kasybos bei uždraustos radinių prekybinės–komercinės veiklos kartu su bendrininku (O. S.) gavo pelną, t. y. parduodamas išvardytus ir kitus ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytus archeologinius radinius A. T., D. B. ir J. K., iš prekybinių sandorių pagal minėtas įplaukas per AB „Swedbankas“ ir per Grynųjų pinigų perlaidų kompaniją „Western Union“ uždirbo 55 623,59 Lt (16 109,71 Eur). Taip neteisėtai, versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine archeologinių kasinėjimų ardomąja ir komercine archeologinių radinių prekybine veikla.

Be to, V. Č. apeliacinės instancijos teismo nuopsrendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (dėl kalavijo ir dviejų knygų kontrabandos) ir 199 straipsnio 1 dalį (dėl kalavijo ir plačiaašmenio kirvio kontrabandos) išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba nuosprendį pakeisti ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius skunde nurodo, kad jį nuteisė už tai, jog, neteisėtai vykdydamas archeologinius kasinėjimus valstybės saugomose senovės kapinynų teritorijose ir kitose tiksliai nenustatytose vietose, analogiškais būdais rado bei pasisavino archeologinius radinius ir jų fragmentus. Šiuos jo neteisėtus analogiškus veiksmus teismai kvalifikavo pagal skirtingus baudžiamojo įstatymo straipsnius, t. y. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimas), 185 straipsnį (rastų didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pasisavinimas), 271 straipsnio 1 dalį (saugomų teritorijų ar saugomų gamtos objektų sunaikinimas ar suniokojimas) ir 187 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas).

Kasatoriaus nuomone, teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, išplėtė baudžiamosios atsakomybės už vagystę ribas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vagystės objektu pripažįstama šalyje egzistuojanti visų formų ir rūšių nuosavybė: viešoji (valstybės ar savivaldybės), privati (fizinių ar juridinių asmenų), mišrioji. Vagystės dalyku nelaikomi iš civilinės apyvartos išimti daiktai arba tie, kurių apyvarta yra ribota (narkotinės medžiagos, šaudmenys, radioaktyvios ar nuodingos medžiagos). Sprendžiant, ar padaryta veika yra vagystė, pagal kasatorių, svarbu nustatyti, koks tai yra daiktas, kokiomis aplinkybėmis jis pasisavinamas, taip pat reikia įvertinti objektyviuosius veikos požymius.

Kasatoriaus nuomone, archeologiniai daiktai, rasti kasinėjamoje teritorijoje, turėjo būti pripažinti radiniu. Tą nuteistasis argumentuoja tuo, jog nusikalstamų veikų padarymo metu jokių riboženklių, lentelių, rodyklių ar kitų saugomą teritoriją žyminčių ženklų nebuvo. Radiniai buvo atsitiktinai patekę į žemės gruntą, palaidoti ir nenaudojami civilinėje apyvartoje, jie nebuvo kurio nors asmens ar valstybės iki tol valdomi, nebuvo apskaitoje ar paimti iš valstybės fondų. Be to, kasatoriaus teigimu, jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo civiline pareiga per įstatymo numatytą terminą pranešti apie radinį valstybės institucijai ir jį perduoti, nes rastus daiktus iš jo paėmė policijos pareigūnai. Tik CK nustatytais atvejais ir terminais nepridavus radinių, kasatoriui galėjo būti inkriminuojamas radinio pasisavinimas, už kurį baudžiamoji atsakomybė nustatyta BK 185 straipsnyje. Be to, net ir laikant, kad kasatoriaus padaryta veika yra vagystė, ji negali būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas, nes jis buvo sulaikytas kasinėjantis Apuolės kapinyno teritoriją, t. y. dar nedisponuojantis svetimu turtu.

Kasatoriaus teigimu, teismai kvalifikuodami jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 187 straipsnio 2 dalį taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jam inkriminuoti veiksmai atitinka BK 271 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Be to, teismai kvalifikuodami jo veiksmus pagal du baudžiamojo įstatymo straipsnius, t. y. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 271 straipsnio 1 dalį, du kartus jį nubaudė už tą patį nusikaltimą.

Nuteistojo vertinimu, jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 202 straipsnio 2 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla). Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti jo veiksmų sistemiškumą, pelnymąsi iš prekybos archeologiniais radiniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2014">2K-275/2014</a>). Skunde nurodoma, kad BK 202 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia kaip vertimasis uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veika. Vertimasis tam tikra veikla – tai tarpusavyje susietų veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų, visuma. Todėl BK 202 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą kaltininkui galima inkriminuoti tik tuo atveju, jeigu jis, siekdamas pajamų, atlieka tam tikrus tarpusavyje susietus veiksmus. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmai neatitinka BK 202 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties. Lietuvos vietovėse daiktų jis ieškojo savo malonumui, o ne verslui, nes turi nuolatinį darbą, be to, turi hobį gaminti įvairių daiktų kopijas ir archeologinių daiktų prekyba neužsiima.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes sprendimuose išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir surinktos byloje medžiagos. Teismai tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo didelės dalies apeliacinio skundo argumentų tiesiog nurodydamas, kad jie yra deklaratyvūs. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esančios Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įsakymu Nr. 1-351 sudarytos komisijos išvados yra šališkos ir neatitinka BPK 208 straipsnio reikalavimų. Pagal teismų praktiką, kokie daiktai pripažįstami kilnojamosiomis kultūros vertybėmis, turinčiomis didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, nustato Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertų komisija. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar pagrobtos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę, reikšmę, paprastai nustatoma remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis. Kasatoriaus nuomone, buvo pakankamas pagrindas abejoti specialistų kompetencija archeologijos srityje ar nešališkumu surašant išvadą, nes teismai patys pripažino, jog specialiam tyrimui atlikti buvo pateikta tik dalis archeologinių dirbinių ar jų fragmentų, paimtų iš nuteistųjų Apuolės kapinyno teritorijoje. Be to, specialistai negalėjo nustatyti dirvožemio, esančio ant kai kurių archeologinių dirbinių priklausomybės atitinkamo kapinyno dirvožemiui. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad buvo tiriami archeologiniai radiniai, kurie yra net 401 m. laikotarpio, todėl akivaizdu, kad jiems įvertinti reikalingos itin specialios žinios. Dėl to buvo būtina skirti archeologinių radinių vertės nustatymo ekspertizę. Teismas, neįvertinęs kasatoriaus argumentų dėl būtinumo skirti ekspertizę, pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Tai pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjęs esminių bylos aplinkybių, buvo šališkas ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Kasatorius teigia, kad civilinis ieškinys byloje patenkintas nepagrįstai. Pagal BPK 115 straipsnį ieškinys gali būti patenkintas tik kai: a) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; b) kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; c) tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Kasatorius pažymi, kad teismas šioje byloje pats pripažino, jog duomenų, kad Apuolės kapinynas prarado savo savybes, nėra, o valstybė dar nepatyrė tokios žalos, kuri yra nurodyta ieškinyje. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą buvo nurodęs, kad gali būti atlyginama tik realiai padaryta žala. Todėl reikalavimas dėl negautos naudos ar būsimų nuostolių negali būti tenkinamas.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų. Nuteistojo teigimu, jam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Anot kasatoriaus, teismai neįvertino visų bylos aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, pažeidė BK 41 straipsnį, 54 straipsnio 2 ir 3 dalis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis turi šeimą, šiuo metu dirba, augina mažametį vaiką, todėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę jis bus atskirtas nuo šeimos. Kasatorius pažymi, kad padaryti nusikaltimai turtiniai, anksčiau jis neteistas, taip pat negydytas dėl priklausomybės ligų ar psichikos sutrikimų, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskiriant švelnesnę bausmės rūšį. Be to, paskirta bausmė taip pat galėtų būti švelninama atsižvelgiant ir į ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmę. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2009 m., o bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigtas tik 2013 m. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta 2014 m. gruodžio pabaigoje, procesas užtruko ne dėl kasatoriaus veiksmų. Nuteistasis pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę laikantis atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų.

Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 178 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė už specialaus dalyko – didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių – pagrobimą. Šiuo atveju yra svarbi ne daikto piniginė vertė, bet didelė jo mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė (pvz., koplytstulpiai, koplytėles, kryžiai, antikvariniai daiktai ir pan.).

Aptariamų vertybių apsaugos teisinį reguliavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (toliau – Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos) įstatymas, kuriame pateikiama kilnojamųjų kultūros vertybių sąvoka. Taigi, pagal šį įstatymą kilnojamosios kultūros vertybės yra pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamieji visuomenės ir žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai, turintys didelę kultūrinę vertę, t. y. reikšmingi etniniu, archeologiniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, techniniu, religiniu ir kitokiais požiūriais, taip pat tuo, kad apibūdina tipiškus bei specifinius nacionalinio gyvenimo reiškinius (pvz., archeologiniai radiniai, daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto istorija, įžymių žmonių gyvenimu, šaunamieji ir nešaunamieji ginklai, mokslo, technikos ar technologijos istoriją apibūdinantys daiktai ir pan.), ir įtraukti į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Ši sąvoka apima ir BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytas mokslinės ir istorinės reikšmės turinčias vertybes. Kilnojamosiomis kultūros vertybėmis taip pat gali būti ir kilnojamųjų kultūros vertybių atskiros dalys (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinį reglamentavimą, paprastai didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės yra įtraukiamos į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą ir laikomos nacionaliniu turtu (taip pat ir bažnytinių institucijų inventorius), kurį saugo valstybė. Todėl tokios vertybės gali būti vagystės dalyku. Tačiau tai nereiškia, kad kaltininkas gali būti baudžiamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį tik tada, kai jis pavagia į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą įtrauktas didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Kilnojamųjų kultūros vertybių įtraukimas į apskaitą (inventoriniai sąrašai, archyvų fondų sąvadas ar registras), išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, nėra lemiamas kriterijus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kilti. Šiuo atveju lemiamą reikšmę, visų pirma, turi kilnojamųjų kultūros vertybių didelė mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė, kurią nustato atitinkamos srities specialistai (ekspertai), o antra, jų teisinė priklausomybė tam tikram asmeniui, valstybei ar savivaldybėms. Todėl tokie specifinės teisinės prigimties daiktai, kaip antai ginklai, darbo įrankiai, papuošalai ir pan., kurie buvo įdėti į kapą mirusiajam jo palaikų laidojimo metu ir kurie, kaip archeologiniai radiniai (jų fragmentai) dabar aptinkami (randami), pvz., kapinynuose, pilkapynuose (senovės laidojimo vietose), kol jie nėra patekę į savininko (paprastai valstybės) valdymo (disponavimo) sritį, negali būti ir vagystės pagal BK 178 straipsnį dalyku. Vagystės dalyku negali būti ir šiandien į karstą įdėtų religinių atributų, simbolių, papuošalų ir pan. paėmimas iš neteisėtai atkasto kapo (BK 311 straipsnio 2 dalis). Tai aiškinama tuo, kad po palaikų palaidojimo, nutrūksta ir paveldėtojo nuosavybės teisės tęstinumas, nes jis laisva valia išskyrė tuos daiktus iš savo turto dalies. Vagystės dalyku taip pat nelaikomi gamtiniai, gyvūnijos ištekliai, žmogaus neprijaukintas ir neprižiūrimas laukinis žvėris, išskridęs ir savininko neieškomas bičių spiečius, išmesti daiktai, t. y. bet koks bešeimininkis turtas ir pan. Būtent taip formuojama ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-119/2013">2K-7-119/2013</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius, bendrininkaudamas su nuteistuoju O. S., laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 4 d., naudodamasis metalo detektoriumi, kasinėjo įtrauktus į Saugomų kultūros vertybių registrą kapinynus, esančius Kretingos ir Skuodo rajonuose, ir juose radę valstybei priklausančias didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kilnojamąsias vertybes – 110 archeologinių radinių ir jų fragmentų – juos vagystės būdu pasisavino.

Sprendžiant iš skundžiamų teismų nuosprendžių turinio, kasatoriui inkriminuotos vagystės dalyką – archeologinius radinius ir jų fragmentus – teismai susiejo su jų radimo vieta – valstybės saugoma teritorija (kapinynais). Atsižvelgdami į kapinynų teisinį statusą teismai padarė išvadą, jog juose esantys archeologiniai radiniai (jų fragmentai) savaime priklauso valstybei. Todėl nuteistojo V. Č. nusikalstamus veiksmus įvertino pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Toks V. Č. nusikalstamos veikos juridinis vertinimas, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas. Viena vertus, visų archeologinių radinių ir jų fragmentų, kuriuos kasinėdamas kapinynus rado kasatorius, ryšys su buvusiais savininkais jau buvo nutrūkęs. Tuo tarpu valstybei apie tokių daiktų egzistavimą buvo žinoma tik bendrais bruožais. Todėl valstybė, kol archeologiniai radiniai (jų fragmentai) nebuvo surasti, negalėjo jais ir disponuoti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju archeologiniai radiniai ir jų fragmentai negali būti vagystės dalyku.

Dėl BK 185 straipsnio taikymo

Pagal BK 185 straipsnį atsako tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės daiktą. Taigi, kaip ir vagystės atveju, šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, dalykas –svetimas didelės vertės radinys, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės ar rastas lobis, kuris taip pat gali turėti istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę arba kitoks didelės vertės svetimas turtas. Bendrąja prasme lobis yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Taip pat traktuojami ir archeologiniai radiniai. Pagal teisinį reglamentavimą archeologiniai radiniai apibrėžiami, kaip tyrimų metu ar kitaip rasti žmogaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys bei sąsaja su kitais ženklais turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę. Šių daiktų buvęs savininkas negali būti nustatytas paprastai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo daiktų užkasimo ar išmetimo (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį). Todėl visos žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose arba jų dalyse rastos kilnojamosios kultūros vertybės, kurių savininkas negali būti nustatytas arba pagal įstatymą yra netekęs teisės į jas, pereina valstybės nuosavybėn (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant iš šios įstatymo nuostatos, įstatymų leidėjas kilnojamųjų kultūros vertybių priklausymo valstybei nesieja su jų radimo vieta ir iki jų atitinkamo perdavimo nelaiko valstybės nuosavybe BK 178 straipsnio prasme. Taigi, radinio pasisavinimo dalyku gali būti ne tik turtas, kurio savininkas nežinomas ar pagal įstatymą netekęs teisės į jį (paprastai toks turtas atitenka valstybės nuosavybėn), bet ir turtas, kuris dar nėra patekęs (kaip kad žemėje (kapinynuose) užkasti archeologiniai radiniai) į savininko (šiuo atveju valstybės) valdymo (disponavimo) sritį. Pažymėtina ir tai, kad radinio įgijimo sąvoka apima tiek atsitiktinį daikto radimą, tiek ir, kaip kad nagrinėjamu atveju, tyčia ieškoto (turint ar neturint savininko leidimo) dalyko radimą.

Byloje nustatyta, kad archeologiniai radiniai (jų fragmentai), kuriuos nuteistasis neteisėtai iškasė Kretingos ir Skuodo rajonuose esančiuose kapinynuose, kasatoriui buvo svetimas turtas. Tačiau, kol jis buvo surastas ir iškastas, šiuo turtu nedisponavo ir valstybė. Todėl nagrinėjamu atveju archeologiniai radiniai ir jų fragmentai yra nusikaltimo, numatyto BK 185 straipsnyje, dalykas. Išvadą dėl veikos pagal BK 185 straipsnį kvalifikavimą leidžia daryti ir subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė. Pagal nustatytas bylos aplinkybes, V. Č. kasinėjo kapinynus ieškodamas archeologinių radinių, o radęs juos, neteisėtai savinosi.

Pasisavinimas šioje nusikalstamoje veikoje pasireiškia neteisėtu ir neatlygintinu tokio turto paėmimu ir jo naudojimu, valdymu (pvz., laiko sau ir elgiasi su juo kaip su savo nuosavu turtu).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad V. Č. (taip pat ir O. S.) žemės grunto kasimo darbus Kretingos ir Skuodo rajonuose esančių kapinynų teritorijose, kuriose buvo rasti jam inkriminuoti archeologiniai radiniai ir jų fragmentai, vykdė tam tikrą laiko tarpą, t. y. nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki 2009 m. birželio 4 d. Todėl, kol buvo sulaikytas su įkalčiais Apuolės kapinyno teritorijoje, nuteistasis V. Č. turėjo realią galimybę disponuoti savo nuožiūra šių neteisėtų kasinėjimų metu rastais archeologiniais radiniais. Tai, kaip nustatyta byloje, kasatorius ir darė (pvz., siūlė liudytojui D. B. įsigyti tam tikrus Apuolės kapinyne iškastus archeologinius radinius, siuntė jam šiame kapinyne rastų daiktų fotografijas, liudytojui D. B. pardavė du Apuolės kapinyne iškastus archeologinius radinius ir pan.). Nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie V. Č. nusikalstamos veikos baigtumą (radinio pasisavinimas laikomas baigtu nuo momento, kai kaltininkas paėmęs rastą lobį, kitą didelės vertės radinį ir pan., turėjo realią galimybę apie tai pranešti jo savininkui ar, kaip kad šiuo atveju, valstybės institucijoms, bet per įstatymo nustatytą laiką to nepadarė ketindamas jais disponuoti ar jais disponavo) ir atmesti kasatoriaus argumentus ne tik dėl šios dalies (dėl nusikalstamos veikos baigtumo), bet ir dėl neva atimtos galimybės pasinaudoti CK 4.62 straipsnyje numatyta pareiga – per savaitę nuo daiktų radimo dienos pranešti apie radinį ir jį perduoti policijai. Byloje nustatyti nuteistojo V. Č. veiksmai (dar kapinyno kasinėjimo vietoje vedamos derybos dėl archeologinių radinių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo su D. B., prekyba jais ir pan.) objektyviai paneigia kasatoriaus deklaruojamą norą ir neva iš jo atimtą galimybę atlikti CK 4.62 straipsnyje numatytą pareigą. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad kratos, atliktos V. Č. gyvenamojoje vietoje, metu, be kita ko, buvo rastos ir paimtos ir kitos didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, kurias, kaip nustatyta byloje, V. Č. vienas (84 archeologinius radinius ir jų fragmentus), o taip pat ir kartu su O. S. (40 archeologinių radinių ir jų fragmentų) analogišku būdu rado (tiksliai nenustatytose Lietuvos vietose, Rytų Lietuvoje, Vilniaus apskrityje) ir pasisavino tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d. Tokie nuteistojo V. Č. veiksmai skundžiamais teismų nuosprendžiais buvo įvertinti kaip atskiras nusikaltimas pagal BK 185 straipsnį. Tačiau, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatoriaus veiksmai (dėl 84 archeologinių radinių ir jų fragmentų, 40 archeologinių radinių ir jų fragmentų pasisavinimo) ir jau prieš tai aptarti veiksmai dėl Kretingos ir Skuodo rajonuose esančiuose kapinynuose rastų 110 archeologinių radinių ir jų fragmentų pasisavinimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 1 d., turi būti vertinami ne kaip atskiri nusikaltimai, bet kaip vienas tęstinis nusikaltimas, numatytas BK 185 straipsnyje.

Pagal formuojamą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2011">2K-84/2011</a>, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2007">2K-124/2007</a>, 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2004). Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>).

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistojo V. Č. nusikalstamus veiksmus (metalo detektoriumi ieškoti, taip pat ir senovės kapinėse, archeologinių radinių, o radus, juos pasisavinti), padarytus tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d., tarp jo ir nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 4 d., jungė vieningas konkretus sumanymas – rasti ir pasisavinti apibrėžtą turtą, t. y. archeologinius radinius ir jų fragmentus – ir kuris dėl nusikalstamos veikos ypatumų buvo įgyvendintas ne iš karto, o per kelis etapus (epizodus). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad V. Č. veiksmai ieškant, randant ir pasisavinant archeologinius radinius buvo tapatūs, nukreipti į iš anksto pasirinktas teritorijas (pvz., senovės laidojimo vietas), kuriose dėl šių vietų ypatumų radiniai ir galėjo būti aptikti. Apie nuteistojo V. Č. veiksmų tapatumą ir vieningo sumanymo įgyvendinimą, be kita ko, liudija ir tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atliekami analogišku būdu, panaudojant tas pačias priemones (metalo detektorių, kastuvą ir t. t.).

Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. Č. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 185 straipsnį turi būti kvalifikuoti pagal BK 185 straipsnį, kaip vienas tęstinis nusikaltimas.

Dėl BK 187 straipsnio 2 dalies ir 271 straipsnio 1 dalies taikymo

V. Č. kasaciniame skunde taip pat ginčijamas BK 187 straipsnio 2 dalies ir 271 straipsnio 1 dalies taikymas. Kasatoriaus teigimu, neteisėtai vykdomi archeologiniai kasinėjimai valstybės saugomose senovinių kapinių teritorijose, saugomų gamtinių teritorinių vienetų, nekilnojamųjų vertybių, paminklų suniokojimas atitinka nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, todėl tokių veiksmų papildomas kvalifikavimas ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį yra perteklinis.

Šios bylos kontekste aktualu tai, kad saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimo ar suniokojimo kriminalizavimas BK 271 straipsnyje gali būti grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniu, iš kurio matyti, kad natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuomeninę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, turi ir pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Šio Konstitucijos straipsnio normoje numatomos ir atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat padarytos žalos atlyginimo teisinės prielaidos (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Ne mažiau aktualu ir tai, kad bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms <...>. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.) (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Tam tikros ypač vertingos Lietuvos teritorijos dalys įstatymuose vadinamos saugomomis teritorijomis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje saugomos teritorijos apibrėžtos kaip sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę, ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Pagal šio įstatymo nuostatas matyti, kad saugomomis teritorijomis yra laikomi, be kita ko, ir paveldo objektai, kaip konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 10 straipsnis). Įstatymas, išskirdamas ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektus, pastariesiems, be kitų, priskiria ir archeologinius objektus, kaip antai piliakalnius, senovės gyvenimo, gavybos, gamybos ir laidojimo vietas ir kita (10 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Aktualu ir tai, kad vertingiausi paveldo objektai yra skelbiami gamtos ar kultūros paminklais (10 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgdama į paveldo objektų skirstymo ir reglamentavimo ypatumus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paveldo objektų (paminklų) kaip saugomų teritorijų sunaikinimas ar suniokojimas, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį.

Byloje nustatyta, kad V. Č.s kartu su O. S., vykdydami neteisėtus žemės grunto kasinėjimo darbus kapinynų teritorijose (iškasdami ne mažiau kaip 88 duobes atskirose teritorinėse vietovėse), be kita ko, suniokojo nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų žemės plotus (septynių kapinynų teritorijas), kuriems nustatyti paveldosaugos reikalavimai. Kaip antai dėl padarytų perkasų Apuolės kapinyno teritorijoje buvo padaryta žalos ir saugomam gamtiniam landšaftui (T. 1, b. l. 177), taigi ir valstybės saugomai gamtinei teritorijai. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 271 straipsnio 1 dalies kontekste svarbu ir tai, jog dėl neteisėtų žemės grunto kasimo darbų įvairių kapinynų teritorijose padaryta žalos gamtine ir kultūrine sąsaja pasižyminčiose teritorijose, taigi ir žemės bei jos paviršiaus elementams – reljefui. Šią išvadą pagrindžia kapinynų, kaip paveldo objektų (paminklų), apskaitos dokumentai, kuriuose kapinynų vertingosios savybės siejamos ne tik su saugomoje teritorijoje esančiais kapais, bet ir kitais šios teritorijos žemės ir jos paviršiaus elementais. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. Č., bendrininkaudamas kartu su O. S., suniokojo dėl savo teisinio režimo ypatumų ir teritorijoje esančių objektų ypač vertingomis vietovėmis pripažintas valstybės saugomas teritorijas, skirtas išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus, kraštovaizdžio (ne tik gamtinių, bet ir antropogeninių komponentų) įvairovę, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams ir pan. Apibendrinusi pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nuteistojo V. Č. veiksmus dėl šios dalies kvalifikuodami pagal BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 271 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl byloje nustatytų suniokotų saugomų teritorijų specifikos ir vadovaujantis sisteminiu požiūriu į saugomų teritorijų apsaugą tokiems veiksmams kvalifikuoti yra pakankama speciali – baudžiamąją atsakomybę už saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimą ar suniokojimą numatanti – norma (BK 271 straipsnio 1 dalis).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. Č. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nutrauktina, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Dėl BK 202 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 202 straipsnio 2 dalį vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla yra pripažįstamas neteisėtu, kai verčiamasi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Būtent BK 202 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi tokiomis ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimis, kuriomis apskritai draudžiama verstis Lietuvoje. Užsiimti šiomis veiklos rūšimis nei licencijos, nei kitokie leidimai neišduodami. Objektyviai šis nusikaltimas reiškiasi vertimusi tam tikra uždrausta veikla. Nors BK 202 straipsnio 2 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad tokiai veiklai turi būti būdingi versliškumo ar stambaus masto požymiai, tačiau, sistemiškai aiškinant šios kvalifikuotos nusikaltimo sudėties požymius, uždrausta veikla užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant bent vienai iš jų.

Nagrinėjamoje byloje V. Č. buvo nuteistas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį už tai, kad bendrininkaudamas su nuteistuoju O. S. versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine archeologinių kasinėjimų ardomąja ir komercine archeologinių radinių prekybine veikla. Tokie teismų sprendimai buvo grindžiami tuo, kad jie, neturėdami leidimo vykdyti žemės grunto kasinėjimo darbus bei naudoti išteklius, atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, taip pat neturėdami licencijos prekiauti archeologiniais radiniais, vykdė žemės grunto kasinėjimus ieškodami, o aptikę savinosi įvairius archeologinius radinius, kuriuos vėliau pardavė. Taigi nors teismų argumentai buvo susiję su tuo, kad V. Č., bendrininkaudamas su O. S., neteisėtai užsiėmė licencijuojama komercine, ūkine veikla neturėdami leidimo (tai atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį), tačiau jie buvo nuteisti pagal BK 202 straipsnio 2 dalį už vertimąsi uždrausta komercine, ūkine veikla.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad archeologinių kasinėjimų ardomoji veikla negali būti tapatinama su ūkine veikla. Antai pagal Lietuvos teisės aktus (pvz., Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą) archeologinių kasinėjimų ardomoji veikla laikytina vienu iš fizinio tyrimo metodų. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje už neteisėtą žemės grunto kasinėjimo darbų vykdymą V. Č. ir O. S. buvo nuteisti pagal BK 271 straipsnį, kaip už saugomų teritorijų niokojimą. Taigi tokių jų veiksmų pripažinimas dar ir vertimusi uždrausta ūkine veikla BK 202 straipsnio prasme yra nepagrįstas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai asmuo, nusikalstamu būdu gavęs turtą (pvz., jį pagrobęs ar kitaip neteisėtai pasisavinęs), užsiima prekyba tokiu turtu. Tokia kaltininko veika negali būti pripažįstama BK 202 straipsnio prasme vertimusi neteisėta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Jeigu prekyba tokiu turtu užsiima turto pagrobime ar kitokiame neteisėtame jo pasisavinime nedalyvavęs asmuo, suvokdamas apie nusikalstamą šio turto kilmę, tai jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189 straipsnį už nusikalstamu būdu gauto turto realizavimą. Pažymėtina, kad V. Č. ir O. S. taip pat buvo nuteisti pagal BK 185 straipsnį už archeologinių radinių pasisavinimą. Tačiau, kaip jau minėta, prekyba nusikalstamu būdu gautu turtu (pvz., pagrobtu ar kitaip neteisėtai pasisavintu) negali būti pripažįstama BK 202 straipsnio prasme dar ir vertimusi neteisėta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami V. Č. kaltu dėl BK 202 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl šios teismų sprendimų dalys naikintinos V. Č. nepadarius veikos, turinčios BK 202 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir ši bylos dalis nutrauktina.

Dėl teisės į nešališką teismą ir kitų procesinių pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, konstatuodami nuteistojo V. Č. kaltę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes jų sprendimuose išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir surinktos medžiagos. Be to, pagal kasatoriaus nuomonę, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosprendžio priėmimo taisykles, nes daugelis jo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nebuvo tinkamai išnagrinėti, nevertinti jo argumentai dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertizės skyrimo (BPK 208 straipsnis) siekiant tinkamai nustatyti archeologinių radinių vertę. Taip, pagal kasatorių, buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs esminių bylos aplinkybių ir sąmoningai apie jas nutylėdamas, buvo šališkas. Tokie kasatoriaus skundo teiginiai nepagrįsti.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Pažymėtina ir tai, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Iš nuteistojo V. Č. kasacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumą jis sieja su, jo nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje pateiktu įrodymų vertinimu, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Šiame kasaciniame skunde tokios aplinkybės neatskleistos, o išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas ar teismas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo V. Č. teisės į nešališką teismą pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir teismų praktikai.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl jame išdėstytų teiginių, kuriais iš esmės buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimas, teisės aiškinimas ir jos taikymas. Pagal teismų praktiką BPK 331 straipsnio reikalavimo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Ši apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-457/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-457/2011">2K-457/2011</a>, 2K-26/2012, 2K-430/2012). Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas jame išdėstė motyvuotas išvadas dėl byloje surinktų įrodymų, paaiškino, kodėl įrodymai vertinti būtent taip, o ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, pasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų, taip pat ir kitų apelianto skunde keliamų klausimų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir dėl to nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatoriaus skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs jo argumentų dėl ekspertizės skyrimo objektų vertei nustatyti pagal BPK 208 straipsnį, pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), taip pat nepagrįstas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar baudžiamųjų įstatymų ginamos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, paprastai nustatoma remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis (ekspertizės aktais). Tačiau, kaip pažymėta ir skundžiamame teismo nuosprendyje, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai didelė vertybių mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė jau yra konstatuota iki bylų nagrinėjimo teisme pradžios asmens (asmenų), turinčio specialių žinių atitinkamoje srityje, išvadose. Teismai turi įvertinti šias išvadas ir, nesant rimto pagrindo abejoti tokių išvadų pagrįstumu, jomis gali vadovautis atitinkamai kvalifikuodami kaltininko veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-6/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-6/2012">2K-6/2012</a>). Kita vertus, pagal BPK 208, 286 straipsnius dėl ekspertizės paskyrimo reikalingumo sprendžia teismas. Vien tik kurio nors proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę nesuponuoja teismo pareigos šį prašymą patenkinti. Ekspertizė turi būti skiriama tik tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Nagrinėjamoje byloje teismai savo išvadas dėl didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių – archeologinių radinių ir jų fragmentų vagystės ir radinio pasisavinimo – grindė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 įsakymu Nr. Į-351 sudarytos komisijos, į kurios sudėtį buvo įtraukti specialių žinių archeologijos srityje turintys specialistai iš įvairių institucijų (Lietuvos banko Kasos departamento Banknotų ir monetų skyriaus vyriausiojo numizmato V. A., Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro Archeologinių radinių ir keramikos grupės vadovės, aukščiausios kategorijos archeologijos radinių restauratorės M. G., Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjos E. G., Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus archeologo G. G., Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros prof. hab. Dr. M. M. bei Departamento Kontrolės skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus R. A.) išvada, kuria konstatuota, kad jų vertinimui pateikti archeologiniai radiniai (kurių dalis yra ypač reti) turi didelę kultūrinę, istorinę ir mokslinę vertę. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas, tikrindamas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir, be kita ko, apklausė kaip specialistus daugumą komisijos narių (R. A., M. G., E. G., M. M., G. G.), kurie patvirtino 2009 m. rugsėjo 28 d. išvadą dėl jų vertinimui pateiktų archeologinių dirbinių ir jų fragmentų didelės kultūrinės, istorinės ir mokslinės reikšmės, motyvuotai paaiškino, kuo vadovaujantis buvo nustatyta šių radinių didelė vertė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti komisijos narių kompetencija archeologijos srityje ar nešališkumu surašant 2009 m. rugsėjo 28 d. išvadą ir dėl to skirti ekspertizę. Tokių aplinkybių nenustatyta ir bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Taigi, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, vertindami archeologinius dirbinius ar jų fragmentus kaip didelės kultūrinės, istorinės ir mokslinės reikšmės vertybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio nuostatas.

Dėl nuteistajam V. Č. paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde nesutinkama ir su V. Č. paskirta realia laisvės atėmimo bausme, teigiant, kad tokia bausmė neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl, kasatoriaus manymu, bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, galėtų būti švelninama, be kita ko, ir dėl ilgos ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme trukmės.

Pagal bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-30/2014, 2K-492/2014). Išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 straipsnyje vartojamo žodžio paprastai ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2014">2K-181/2014</a>, 2K-208/2014).

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, spręsdama, ar V. Č. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja bausmės paskirčiai, teisingumo principui ir yra proporcinga, atsižvelgia ne tik į kaltininko asmenybę, bet ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad V. Č. padarė nesunkių (BK 185 straipsnis) ir apysunkių (BK 271 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms priskirtas veikas. Tačiau šių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis yra palyginti didelis: neteisėtais veiksmais suniokotos septynių valstybės saugomų kapinynų, turinčių regioninio ir nacionalinio lygmens kultūros paminklų statusą, teritorijos, nelegaliais kasinėjimo darbais sukelta grėsmė iškastiems archeologiniams radiniams, turintiems didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę, prarasti vertingi moksliniai duomenų šaltiniai. Nusikalstami kasatoriaus veiksmai taip pat nebuvo ir atsitiktinio pobūdžio, jie buvo vykdomi gana ilgą laiką, kryptingai, pagal iš anksto paruoštą planą, siekiant savanaudiškų tikslų – pasisavinti ir realizuoti neteisėtai rastus archeologinius radinius (jų fragmentus), o tai ir buvo daroma. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad V. Č. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį, teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

Nuteistojo V. Č. prašymas jam švelninti bausmę, nes byloje reikšmingomis aplinkybėmis gali būti laikoma tai, kad jis turi šeimą (su mažamečiu vaiku susiklostę itin glaudūs ryšiai), teisėtą pragyvenimo šaltinį, anksčiau nėra teistas, taigi nėra pavojingas visuomenei, taip pat atmestinas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimu pagrįstas bausmės švelninimo pagrindas (BK 54 straipsnio 3 dalis) sietinas su konkrečioje byloje konstatuotų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti šį principą ir paskirti teisingą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-311/2011, 2K-128/2011). Taip pat pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Nors kasaciniame skunde pabrėžiama teigiama kasatoriaus asmenybė, tačiau V. Č. apibūdinančios aplinkybės negali paneigti jo bendrininkaujant padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Vien šios aplinkybės, ypač jei jos buvo iki nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. Č. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju taikyti kasatoriui BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo dar ir dėl to, kad pastarasis yra nuteistas už nusikaltimų, kurių sankcijose, be laisvės atėmimo bausmės, yra numatytos ir kitos, alternatyvios švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz., viešieji darbai, bauda, areštas (BK 185 straipsnis); bauda, laisvės apribojimas, areštas (BK 271 straipsnio 1 dalis), padarymą. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių, teismai, įvertinę visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės bylos aplinkybes, kasatoriui už jo padarytus nusikaltimus nusprendė taikyti laisvės atėmimo bausmę. Nesutikti su tokia išvada išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Taip pat nesutiktina su kasaciniame skunde nurodomais argumentais dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Pagal kasacinio teismo praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-503/2010, 2K-192/2011, 2K-198/2011). Šiuo aspektu svarbu tai, kad EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995), Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001), Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002), Tamas Kovasc prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004), Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005), kt.). Tačiau reikėtų akcentuoti ir tai, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Aktualu ir tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne) atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2009 metais, šios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigtas 2013 metais, o apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta 2014 metų pabaigoje, nors ši byla nelaikytina nei sudėtinga, nei didelės apimties. Su tokiais kasatoriaus pastebėjimais išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutikti negali. Nagrinėjamos bylos tam tikrą sudėtingumą proceso trukmės prasme sudarė nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir mastas. Kaip jau minėta, buvo suniokoti septyni kultūros paveldo paminklai – kapinynai –, pasisavinti archeologiniai radiniai ir jų fragmentai, kurių, taip pat ir kasatoriaus gyvenamojoje vietoje kratos metu rastų ir paimtų radinių, identifikavimui (tyrimui), padarytos žalos įvertinimui, buvo būtinos įvairių institucijų (jų darbuotojų) specialios žinios. Taip pat byloje nustatytas tarptautinis elementas – aiškinantis archeologinių dirbinių siuntimo į užsienio valstybes faktą, ikiteisminio tyrimo metu teko kreiptis dėl procesinių veiksmų atlikimo užsienio valstybėse ir t. t. Todėl, atsižvelgiant į bylos medžiagą, nėra pagrindo pripažinti, kad byla buvo nagrinėta darant procesinius delsimus, jos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga ir dėl to reikėtų švelninti V. Č. paskirtą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis V. Č. kasaciniame skunde nurodo, kad teismas, nagrinėdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį, nesilaikė jo nagrinėjimą reglamentuojančių teisės normų (BPK 115 straipsnio, CK 6.249 straipsnio 5 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies) ir nepagrįstai jį patenkino. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog duomenų, kad Apuolės kapinynas prarado savo savybes, byloje nėra, tą pripažino ir pats teismas, o valstybė nepatyrė tokios žalos, kuri nurodyta ieškinyje. Skunde pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką gali būti atlyginama tik realiai padaryta žala, todėl reikalavimas dėl negautos naudos ar būsimų nuostolių, pagal kasatorių, negali būti tenkinamas.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas. Turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pvz., sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pvz., asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pvz., gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.).

Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

Nagrinėjamoje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pareiškė civilinį ieškinį dėl 558 911,23 Lt (161 871,88 Eur) turtinės žalos, padarytos valstybės saugomai nekilnojamajai kultūros vertybei – Apuolės kapinynui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 3235) atlyginimo, kurią sudaro: 1) nepažinto mokslinių duomenų šaltinio praradimas – 525 928 Lt (152 319,27 Eur); 2) archeologinių radinių vertė – 27 300 Lt (7906,63 Eur); 3) archeologinių radinių konservavimo darbų vertė – 5683,23 Lt (1645,98 Eur). Civilinis ieškinys byloje grindžiamas Kultūros vertybių (t. y. Apuolės kapinyno) registro išrašu, Komisijos, sudarytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. Į-302, 2009 m. rugsėjo 30 d. aktu Nr. RG-168, taip pat priedais prie jo, UAB „A.J.K.K.“ nuostolių dydžio skaičiavimo sąmata, sudaryta pagal 2009 m. kovo mėn. kainas, pasitarimo dėl normatyvų taikymo nuostolių skaičiavime 2009 m. rugpjūčio 25 d. protokolu, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. Į-302, aiškinamuoju raštu (T. 8, b. l. 180-188, T. 10, b. l. 123-198, T. 11, 1-23). Pirmosios instancijos teisme, civilinio ieškovo atstovui atsisakius dalies pareikšto civilinio ieškinio (t. y. sumažinus jį archeologinių radinių ir jų konservavimo darbų verte), civiliniam ieškovui iš nuteistųjų solidariai buvo priteista civilinio ieškovo atstovo prašoma 492 945 Lt (142 766,74 Eur) suma. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.

Tačiau, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimai dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio yra formalūs, nepakankamai pagrįsti įrodymais ir teisiniais argumentais, civiliniu ieškiniu reikalaujamos žalos dydis nustatytas neištyrus, neišsiaiškinus ir neatskleidus konkrečių dokumentų turinio ir jų reikšmės (pvz., UAB „A.J.K.K.“ nuostolių dydžio skaičiavimo sąmatos, 2009 m. rugsėjo 30 d. akto Nr. RG-168 ir pan.).

Byloje nustatyta, kad Apuolės kapinyne panaudojant metalo detektorius (ieškiklius) neteisėtais žemės grunto kasinėjimais buvo sužalotas 8,0354 kv. m plotas (61 vieta). Tokiais nusikalstamais veiksmais Apuolės kapinynui buvo padaryta žala, kaip nepažintų mokslinių duomenų šaltiniui. Vienintelis būdas pažinti mokslinių duomenų šaltinius pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. Į-302 sudarytos komisijos išvadą yra archeologiniai kasinėjimai. Padarytos Apuolės kapinynui žalos piniginė išraiška, šios komisijos vertinimu, turėtų būti archeologinių tyrimų kaštai. Privalomoji archeologinių tyrimų dalis yra sąnaudos, susijusios su archeologinių tyrimų ataskaitos parengimu ir fotofiksacijos darbais. Sužalotų vietų arealas, pagal komisijos nuomonę, turėtų apimti 3470 kv. m plotą arba 347 perkasas. Šie komisijos nurodyti archeologinių tyrimų kaštai (archeologiniai tyrimai, ataskaitos parengimas ir fotofiksacijos darbai) pinigine išraiška buvo įvertinti UAB „A.J.K.K.“ parengtoje nuostolių dydžio skaičiavimo sąmatoje ir sudaro 227 770 Lt (65 966,75 Eur); taip pat 804 Lt (232,85 Eur) įskaičiuoti už sąmatos sudarymą (T. 11, b. l. 23). Minėtoje nuostolių dydžio skaičiavimo sąmatoje įtrauktos ir kitos, reikšmingos savo dydžiu, vertės (kaip antai 8.00 proc. papildomo darbo užmokesčio, kas sudaro 18 222 Lt arba 5277,46 Eur; 10.00 proc. nenumatytų darbų, tai sudaro 47 739 Lt arba 13 826,17 Eur; 20.00 proc. pridėtinių išlaidų, tai sudaro 49 198 Lt arba 14 248,73 Eur; 8.00 proc. pelno, tai sudaro 29 716 Lt arba 8606,35 Eur; 31.00 proc. socialinio draudimo išlaidų, tai sudaro 76 258 Lt arba 22 085,84 Eur), kurios (kaip tiesioginės ir netiesioginės išlaidos), sprendžiant iš šios sąmatos turinio, taip pat susijusios su mokslinių duomenų šaltinio praradimo nuostolių nustatymu. Tačiau teismai, konstatuodami, jog reikalavimai dėl civilinio ieškovo prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio yra pagrįsti, šių aplinkybių, kaip susijusių su nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydžiu, netyrė, nesiaiškino, taip pat nereikalavo iš civilinio ieškovo šias į sąmatą įtrauktas pozicijas patvirtinančių, paneigiančių ar patikslinančių įrodymų. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, byloje liko neišaiškinta dalis aplinkybių, reikšmingų pareikšto civilinio ieškinio dydžiui nustatyti, todėl šios dalies įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, yra nepakankamas žalos atlyginimo klausimams išspręsti (BPK 20 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos civilinio ieškinio dalis išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys).

Kadangi šioje byloje nustatytas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ne tik padavusiam kasacinį skundą nuteistajam V. Č., bet ir tokio skundo nepadavusiam nuteistajam O. S., tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir prieš tai išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiai keistini ir nuteistajam O. S.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 5, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžius.

Nuteistojo V. Č. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 185 straipsnį, kvalifikuoti pagal BK 185 straipsnį, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Nuteistojo O. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 185 straipsnį, kvalifikuoti pagal BK 185 straipsnį, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžių dalis dėl V. Č. ir O. S. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 2 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Pakeisti teismų nuosprendžių dalis dėl V. Č. ir O. S. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu V. Č. paskirtą bausmę pagal BK 271 straipsnio 1 dalį bausmių apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta šia nutartimi pagal BK 185 straipsnį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę V. Č. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu O. S. paskirtą bausmę pagal BK 271 straipsnio 1 dalį bausmių apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta šia nutartimi pagal BK 185 straipsnį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę O. S. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti: V. Č. bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu; O. S. laiką, išbūtą suėmime nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 2 d., taip pat bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, ir laikyti, kad O. S. paskirtą jam laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs.

Panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis

Vytautas Piesliakas

Audronė Kartanienė