Civilinė byla Nr. e3K-3-30-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17923-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.2.2; 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių verslas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viešbučių verslas“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, ir proceso teisės normų, nustatančių šalių informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tvarką, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 20 000 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškinyje nurodė, kad atsakovės vadovas V. G. paprašė ieškovo paskolinti 20 000 Eur, kuriuos ketino sumokėti už įmonės vardu įsigyjamą žemės sklypą. Ieškovas 2015 m. lapkričio 20 d. perdavė atsakovei 20 000 Eur, o V. G. atsakovės vardu išdavė pinigų gavimą patvirtinantį pakvitavimą (toliau – ir ginčo pakvitavimas). Ieškovas 2016 m. liepos 18 d. išsiuntė reikalavimą atsakovei iki 2016 m. liepos 25 d. grąžinti gautus pinigus, tačiau ši pinigų negrąžino ir neinformavo, kada ketina (ir ar išvis ketina) juos grąžinti. Be to, ieškovas nurodo, kad atsakovei pareiga grąžinti pagal ginčo pakvitavimą gautus pinigus kyla ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnį, nes nėra teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi atsakovė galėtų turėti, naudoti ir negrąžinti gautų 20 000 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės atstovo V. G. pasirašytame 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavime nurodyta, jog V. G. gavo iš ieškovo 20 000 Eur, tačiau pakvitavime jokia forma nėra išreikštas atsakovės ir (ar) jos atstovo įsipareigojimas šias lėšas grąžinti, todėl konstatavo, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes nėra vienos iš CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų (įsipareigojimo grąžinti lėšas). Teismo vertinimu, nurodytas pakvitavimas nepatvirtina tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, šią aplinkybę būtina įrodyti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CK 6.871 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, jog jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Dėl to jeigu 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavime nurodyta suma (20 000 Eur) grynaisiais pinigais buvo perduota kaip paskola, sandoris privalėjo būti sudarytas notarine forma.
Teismas nustatė, kad ieškovas davė prieštaringus parodymus dėl susitarimo vykdymo sąlygų, negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, ar su atsakove tarėsi, kad lėšos turės būti grąžintos konkrečią nustatytą dieną ar pagal ieškovo pareikalavimą. Be to, teismui kilo abejonių ir dėl to, kad ieškovas, skolindamas lėšas atsakovei, nesitarė dėl jokios finansinės (ekonominės) naudos (pvz., palūkanų) už naudojimąsi pinigais.
Iš byloje surinktų įrodymų teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavimas gali būti laikomas paskolos sutartimi. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ginčo pakvitavimas yra ankstesnių paskolos santykių pabaigos išraiška, t. y. kad juo buvo grąžinta atsakovės atstovo V. G. ieškovui anksčiau paskolinta pinigų suma.
Teismas vertino atsakovės nurodytas aplinkybes, kad jos atstovas V. G. 2013 ir 2014 m. lėšas skolino ieškovui, o šis jas 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavimu grąžino; šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus – 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartis, kuriomis paskolos davėjas įsipareigojo perduoti paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus pagal paskolos gavėjo pareikalavimą, kad paskolos gavėjas šias gautas lėšas perskolintų V. K. (ieškovui), taip pat 2014 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 13103 ir 2013 m. gruodžio 9 d. kasos išlaidų orderį Nr. 13036, kurie patvirtina aplinkybę, kad V. G. buvo išmokėtos lėšos pagal paskolos sutartis. Atsakovė teismui taip pat pateikė palūkanų apskaičiavimo lentelę, kad su ieškovu susitarė dėl 7 proc. metinių palūkanų už paskolintas lėšas mokėjimo. Ieškovas nurodė, kad iš anksčiau pažįsta V. G. ir kitą bendraturtį, teigė, jog niekam, išskyrus atsakovę, lėšų nėra skolinęs. Atsakovė pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. V. G. ir ieškovo sudarytą notarinę paskolos sutartį, kuria V. G. paskolino ieškovui 30 000 Eur. Byloje yra duomenų, kad ieškovas neturi turto, negauna jokių pajamų, iš jo yra vykdomi išieškojimai, kurių bendra suma – 118 080,11 Eur; ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad turėjo lėšų, kurias galėjo paskolinti atsakovei.
Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl to, jog lėšos buvo perduotos atsakovei, nėra, tačiau svarbu tai, kad 2015 m. lapkričio 18 d. notarine paskolos sutartimi V. G. paskolino ieškovui 30 000 Eur, o jau 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovas pagal pakvitavimą perdavė V. G. 20 000 Eur. Teismo vertinimu, ieškovas galėjo perduoti atsakovei 20 000 Eur tik iš V. G. gavęs 30 000 Eur (kitų pajamų ar turto neturėjo). Ieškovas teigė, kad pagal notarinę 2015 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartį pinigai nebuvo perduoti, tačiau teismas šių jo argumentų nepripažino pagrįstais, nes notarinė paskolos sutartis buvo galiojanti ir nenuginčyta.
Teismas atmetė ieškovo versiją, kad pinigai buvo paskolinti atsakovei, nes ji ketino įsigyti žemės sklypą, nurodė, jog į bylą pateiktas atsakovės 2015 m. balandžio 21 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. balansas patvirtina, kad ji turėjo pakankamai turto, jog pati galėtų sumokėti už įsigyjamą žemę, be to, 2015 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartis patvirtina faktą, kad atsakovei lėšas tiesiogiai galėjo paskolinti jos vadovas V. G. Dėl to nelogiška, kad atsakovė skolintųsi lėšas iš ieškovo – tiek ji, tiek jos vadovas turėjo pakankamai lėšų.
Atsakovės nurodyta versija, kad jos atstovas V. G. žodinės sutarties pagrindu paskolino ieškovui lėšas, neatitinka reikalaujamos rašytinės paskolos formos (CK 6.871 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau teismas sprendė, kad apie žodinės paskolos sutarties sudarymo faktą galima spręsti iš atsakovės pateiktų įrodymų: 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. paskolos sutarčių, taip pat iš 2014 m. gruodžio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. kasos išlaidų orderių, patvirtinančių, kad V. G. buvo išmokėtos lėšos pagal paskolos sutartis, taip pat iš šalių paaiškinimų (šios nutarties 9 punktas).
Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tikėti, jog buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl paskolos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis), o 2015 m. lapkričio 20 d. pasirašytas pakvitavimas yra žodinės paskolos sutarties įvykdymo – pinigų grąžinimo – rezultatas, tačiau ne paskolos sutartis.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 4 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovui iš atsakovės 20 000 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog tarp bylos šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, nesirėmė kasacinio teismo išaiškinimu, kad, nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-377/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-377/2009">3K-3-377/2009</a>; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351/2013">3K-3-351/2013</a>). Kolegija pripažino, kad vien tik pinigų perdavimo faktas teikia pagrindą daryti išvadą apie tai, jog juos gaunantis asmuo įsipareigoja pinigus grąžinti arba įrodyti kitokį jų gavimo teisinį pagrindą.
Kolegija nurodė, kad atsakovės pateikti duomenys (šios nutarties 9, 12 punktai) neįrodo, jog ji skolino pinigus ieškovui (sutartyse nurodyta, kad paskola suteikta V. G.); jokie įrodymai nepatvirtina, kad V. G. perdavė pinigus ieškovui. Jeigu atsakovė paskolino lėšas ieškovui, ji turėjo pateikti su ieškovu sudarytą paskolos sutartį ar kitą dokumentą, kurio pagrindu atliko atitinkamas operacijas, bei pinigų perdavimo ieškovui dokumentus. Tokie įrodymai į bylą nepateikti.
Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių kitokį gautų pinigų panaudojimo būdą, todėl kolegija sprendė, kad atsakovei 2015 m. lapkričio 20 d. perduotos lėšos yra jai suteikta paskola. Kolegija konstatavo, kad ieškovo įsipareigojimai V. G. pagal jų 2015 m. lapkričio 18 d. sudarytą notarinę paskolos sutartį, kuria V. G. paskolino ieškovui 30 000 Eur, neturi jokios įtakos atsakovės pareigai grąžinti iš ieškovo gautas lėšas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 6 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuodamas kaip paskolos teisinius santykius, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią būtinasis paskolos elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015; kt.). Šioje byloje tokia aplinkybė nebuvo nustatyta; atsakovė jokia forma nebuvo išreiškusi įsipareigojimo gautas lėšas grąžinti ieškovui, to nepatvirtina ir paties ginčo pakvitavimo tekstas.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (šios nutarties 15 punktas), kuri negalėjo būti taikoma, nes buvo suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Kasacinio teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-377/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-377/2009">3K-3-377/2009</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351/2013">3K-3-351/2013</a> buvo nustatyta, kad lėšos buvo paskolintos (pervedant lėšas tai buvo nurodyta mokėjimo paskirties laukelyje). Šioje byloje nei 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavime, nei kituose rašytiniuose įrodymuose nėra nurodyta, kad lėšos būtų skolinamos ar suteikiamos kaip paskola.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2015 m. lapkričio 20 d. pakvitavimas laikytinas paskolos sutartimi, tačiau nepasisakė dėl jo formos. Remiantis imperatyviosiomis CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskolos, viršijančios tris tūkstančius eurų ir suteiktos grynaisiais pinigais, sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma.
Ginčo pakvitavimas yra ne paskolos sutarties atitikmuo, o prievolės įvykdymo patvirtinimas (CK 6.65 straipsnis). Juo atsakovė patvirtino, kad iš ieškovo gavo 20 000 Eur grynaisiais pinigais ir tokiu būdu buvo grąžintos anksčiau suteiktos paskolos.
Kvalifikuodami ginčo pakvitavimą, teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles. Pakvitavimo tekstą, jame pavartotus terminus ir gramatinės išraiškos formas vertinant pagal paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus, galima padaryti priešingą išvadą, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, – tekstas nepatvirtina, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Pakvitavime nėra atsakovės įsipareigojimo grąžinti lėšas ieškovui, nenurodyta (net užuominų), kad lėšos yra skolinamos, nenustatytas lėšų grąžinimo terminas, palūkanos už paskolintas lėšas ir jokie kiti būtinieji paskolos sutarties elementai.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino šalių derybų dėl sutarties sudarymo, jų elgesio po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitų reikšmingų aplinkybių. Nebuvo atsižvelgta į byloje esančius įrodymus, kad iš ieškovo vykdomas išieškojimas 40 vykdomųjų bylų (bendra išieškojimo suma – 118 080,11 Eur), jis gauna ypač mažas pajamas, kurie patvirtina, kad ieškovas neturi lėšų net pragyventi, juolab skolinti (ir dar be palūkanų). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino ieškovo ir V. G. 2015 m. lapkričio 18 d. paskolos sutarties sudarymo fakto (šios nutarties 17 punktas), kuris reikšmingas kvalifikuojant ginčo pakvitavimo teisinę reikšmę, taip pat neatskleidė ieškovo atsakovei tariamai suteiktos paskolos motyvų. Aplinkybių vertinimas, kad ieškovas skolinosi lėšas iš atsakovės vadovo V. G., kad galėtų jas perskolinti atsakovei, nėra logiškas ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir proceso teisės normas (CPK 319 straipsnio 3 dalį) – atsakovės atstovų jokia forma neinformavo apie 2017 m. birželio 21 d. vykusį rašytinį teismo posėdį, neprijungė jų prie apeliacine tvarka nagrinėjamos elektroninės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEzNjEtMjczLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1361-273/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1361-273/2017">e2A-1361-273/2017</a>. Dėl to atsakovės atstovai negalėjo matyti bylos eigos, buvo apribota atsakovės teisė į apeliaciją. Atsakovė neturėjo galimybės iki teismo posėdžio pateikti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jas pagrindžiančių įrodymų, taip pat atsakovės vadovo V. G. papildomų rašytinių paaiškinimų dėl ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų, kurie, nepaisant atsakovės atsiliepime išreikštų prieštaravimų, buvo pridėti prie bylos.
Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovas byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ieškiniu reikalaujamos priteisti lėšos buvo paskolintos atsakovei. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją – iš pradžių nurodė argumentus, kad 20 000 Eur buvo sumokėti pagal byloje neįrodytas 2013–2014 m. atsiradusias prievoles (atsakovės ir V. G. paskolos sutartis, pagal kurias gauti pinigai tariamai buvo paskolinti ieškovui); vėliau nurodė, kad ieškovas dovanojo atsakovei 20 000 Eur (tačiau nebuvo pateikta notarinė dovanojimo sutartis, be to, atsakovė, neturinti paramos gavėjo teisinio statuso, negalėjo priimti dovanos), galiausiai atsakovė nurodė, kad 20 000 Eur gavo kaip neapibrėžtos prievolės įvykdymą (tačiau jos procesiniuose dokumentuose neatskleista ir ginčo pakvitavime nenurodyta, kokia konkreti prievolė buvo įvykdyta). Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji lėšas iš ieškovo gavo kitu nei paskolos sutarties pagrindu.
Atsakovės gautos lėšos negali būti laikomos prievolės įvykdymu, nes ieškovas neturėjo egzistuojančių prievolių atsakovei, ši neįrodė pinigų perdavimo ieškovui fakto ir reikalavimo teisės į ieškovą buvimo fakto.
Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovo mokumo neturi teisinės reikšmės – byloje nėra ginčo dėl to, kad pinigai atsakovei buvo perduoti, taigi, faktiškai ieškovas turėjo 20 000 Eur ir jo finansinė padėtis šio fakto nepaneigia.
Ieškovo ir atsakovės teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip dovanojimas, nes, remiantis protingumo principu, su pelno siekiančiu juridiniu asmeniu nesusiję tretieji asmenys paprastai jam nedovanoja lėšų; atsakovės surašytas ginčo pakvitavimas turi būti vertinamas būtent jos nenaudai, t. y. kaip paskolos sutartis, o ne dovanojimas (contra proferentem (neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją siūliusios šalies nenaudai) taisyklė). Sąžiningumas aiškinant sutartis reikalauja, kad tais atvejais, kai viena šalis išvengia išreikšti savo įsipareigojimą grąžinti lėšas, teisiniai santykiai nebūtų kvalifikuojami kaip dovanojimas (tokiu gali būti pripažinti tik atvejai, kai lėšas perduodantis asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia savo valią būtent dovanoti, o ne paskolinti pinigus).
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šios nutarties 15 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika. Atsakovė, pelno siekiantis juridinis asmuo, privalo aiškiai ir skaidriai tvarkyti savo buhalterinę apskaitą, užfiksuoti tiek lėšų perdavimo (skolinimo) ieškovui (jeigu toks būtų buvęs), tiek jų grąžinimo arba dovanojimo faktą, tačiau atsakovė į bylą nepateikė jokių jos poziciją patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų. Šios nutarties 12 punkte nurodyti dokumentai patvirtina pinigų skolinimą V. G., bet ne ieškovui.
Kadangi ginčo šalys nesudarė notarinės formos sutarties, tai lėšų perdavimas negali būti laikomas nei paskolos, nei dovanojimo sutartimi (atitinkamai CK 6.871 straipsnio 4 dalis, 6.469 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, 20 000 Eur gavimas turėtų būti pripažintas atsakovės nepagrįstu praturtėjimu, dėl kurio jai kilo pareiga grąžinti gautas lėšas (CK 6.237 straipsnis). Tokios išvados nepanaikina abstraktūs atsakovės pasvarstymai apie tariamą neapibrėžtų prievolių vykdymą. Dėl to jeigu šalių tarpusavio teisinių santykių nebūtų galima kvalifikuoti kaip paskolos teisinių santykių, ieškinys turėtų būti patenkintas CK 6.237 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Atsakovės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo nepagrįsti, nepateikti juos patvirtinantys įrodymai. Po atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą byloje nebuvo pateikta papildomų dokumentų, įrodymų ar paaiškinimų, todėl jai nekilo poreikio pateikti jokios papildomos informacijos (tokios informacijos, kurią pateikti neva buvo apribotos galimybės, ji nenurodė ir kasaciniame skunde). Prieš sprendimo priėmimą ir paskelbimą atsakovei pavyko pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, o tai patvirtina, kad ji buvo informuota apie proceso eigą ir turėjo galimybę atlikti procesinius veiksmus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktOTE2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-916/2017">3K-3-229-916/2017</a> 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2009">3K-3-235/2009</a>; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-544/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-544/2011">3K-3-544/2011</a>; 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjItNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422-687/2017">3K-3-422-687/2017</a> 26 punktą).
Bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalykas visuomet yra aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia.
Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2013">3K-3-310/2013</a>). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja pakvitavimu, kuriame buvo nurodyta: „Aš, UAB „Viešbučių verslas“ direktorius V. G. šiuo pakvitavimu patvirtinu, kad tikrai gavau iš V. K. 20 000 Eur sumą grynais pinigais“. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovas V. K. 2015 m. lapkričio 20 d. perdavė atsakovei UAB „Viešbučių verslas“ 20 000 Eur, o atsakovės vadovas V. G. atsakovės vardu išdavė tai patvirtinantį pakvitavimą. Teismų nustatyta, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovei buvo perduoti 20 000 Eur.
Atsakovė byloje įrodinėja, kad ginčo pakvitavimas negali pagrįsti tarp šalių susiklosčiusių paskolos santykių buvimo – nors ji gavo 20 000 Eur sumą, tačiau, atsakovės nuomone, lėšos nebuvo perduotos kaip paskola, nes atsakovė neįsipareigojo jų grąžinti ieškovui, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų, nustatytų CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Atsakovė įrodinėja, kad ginčo pakvitavimas savo esme atitinka prievolės įvykdymo patvirtinimo institutą (CK 6.65 straipsnis). Atsakovė teigia, kad ji ginčo pakvitavimu patvirtino, jog iš ieškovo gavo 20 000 Eur grynaisiais pinigais ir tokiu būdu patvirtino anksčiau egzistavusių paskolos teisinių santykių kylančių prievolių įvykdymą, o ne paskolos suteikimo faktą. Taigi atsakovė įrodinėja, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, kurių įvykdymą (paskolos grąžinimą) patvirtina ginčo pakvitavimas. Kitokių tarp šalių kilusių teisinių santykių, kurių įvykdymą galėtų patvirtinti ginčo pakvitavimas, atsakovė neįrodinėjo.
Kaip nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsakovė tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius įrodinėja byloje pateiktomis 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartimis, sudarytomis tarp UAB „Viešbučių verslas“ ir V. G. (šių sutarčių 1 punkte nurodyta, kad „šia paskolos sutartimi paskolos davėjas įsipareigoja perduoti paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus pagal paskolos gavėjo pareikalavimą <...>, su tikslu paskolos gavėjui šias gautas pinigines lėšas perskolinti V. K.“), taip pat 2014 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 13103 ir 2013 m. gruodžio 9 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 13036, kurie patvirtina aplinkybę, kad V. G. buvo išmokėtos lėšos pagal paskolos sutartis. Taigi, atsakovė nepateikė jos ir ieškovo sudarytos paskolos sutarties ar įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą, bet paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėjo tik netiesioginiais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais ir aplinkybėmis, kad atsakovės atstovas paaiškino, jog lėšos buvo skolintos 2013 m. ir 2014 m. pabaigoje, lėšos buvo skolinamos su finansine (ekonomine) nauda (7 proc. palūkanomis), taip pat remdamasis ieškovo paaiškinimais teismo posėdžio metu, kad jis atsakovės atstovą pažįsta iš anksčiau, sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai – konstatavo, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė skolino pinigus ieškovui, nes jokie įrodymai nepatvirtina, kad V. G. būtų perdavęs ieškovui pinigus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jei atsakovė paskolino lėšas ieškovui, tai ji turėjo pateikti su ieškovu sudarytą paskolos sutartį ar kitą dokumentą, kurio pagrindu atliko atitinkamas finansines operacijas, bei pinigų perdavimo ieškovui dokumentus, tačiau tokių įrodymų atsakovė į bylą nepateikė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių tai, jog atsakovė paskolino pinigus ieškovui.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ1LTQxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-145-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-145-415/2017">e3K-3-145-415/2017</a>, 9 punktas).
Kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamoje byloje atsakovė paskolos teisinius santykius, kurių įvykdymą (paskolos grąžinimą) patvirtina ginčo pakvitavimas, įrodinėjo tik netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu vertinimu, kad netiesioginiai įrodymai neįrodo fakto, jog atsakovė paskolino pinigus ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos papildomos aplinkybės (atsakovės atstovo paaiškinimas, kad lėšos buvo skolintos 2013 m. ir 2014 m. pabaigoje, kad lėšos buvo skolinamos siekiant finansinės (ekonominės) naudos (nustatytos 7 proc. palūkanos), ieškovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad jis atsakovės atstovą pažįsta iš anksčiau) nesuteikia pagrindo vertinti, kad atsakovė paskolino pinigus ieškovui, tuo labiau kad atsakovės V. G. perduoda suma nesutampa su ginčo pakvitavime nurodyta suma – V. G. per du kartus perduota suma sudaro 61 700 Lt (17 869,56 Eur), o ginčo pakvitavime nurodyta suma yra 20 000 Eur. Perduota suma (17 869,56 Eur) yra artima ginčo pakvitavime nurodytai sumai (20 000 Eur) tik todėl, kad atsakovė apskaičiavo 7 proc. palūkanas už laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2014 m. lapkričio 20 d. iki ginčo pakvitavimo surašymo dienos (2015 m. lapkričio 20 d.), nors byloje nepateikta įrodymų, kad būtent nurodytomis dienomis ieškovui buvo perduoti pinigai, atvirkščiai, iš byloje esančio įrodymo – Vilniaus pataisos namų 2014 m. balandžio 1 d. pažymėjimo apie nuteistojo V. K. paleidimą iš bausmės atlikimo vietos kopijos – matyti, kad ieškovas tik 2014 m. balandžio 1 d. baigė vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (bausmės vykdymo pradžia – 2011 m. balandžio 11 d.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjamoje byloje susiklosčius situacijai, kai ieškovas ginčo pakvitavimu grindžia esant paskolos teisinius santykius ir, be kita ko, savo reikalavimą grindžia nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, o atsakovė nurodo, kad ginčo pakvitavimas yra prievolės įvykdymą pagal paskolos teisinius santykius patvirtinantis dokumentas, ieškovas turėjo įrodyti tai, kad egzistuoja paskolos teisiniai santykiai pagal ginčo pakvitavimą, arba aplinkybę, kad atsakovė praturtėjo jo sąskaita. Atitinkamai atsakovė turėjo įrodyti egzistuojant prievolę (paskolos teisinius santykius), kurios įvykdymą patvirtino ginčo pakvitavimas, kitaip tariant, atsakovė turėjo įrodyti aplinkybę, kuria remiasi, – turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą. Nagrinėjamoje byloje nesant tarp šalių ginčo, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovei, ir atsakovei neįrodžius pinigų gavimo iš ieškovo teisinio pagrindo, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo pakvitavimas liudija skolos grąžinimą. Taigi, neįrodžius šios aplinkybės, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ginčo pakvitavimo pagrindu pripažino teisiniais santykiais, kylančiais iš paskolos sutarties.
Dėl šalies neinformavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką
Kaip nurodyta šios nutarties 18.7 punkte, atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 319 straipsnio 3 dalį), nes atsakovės atstovų jokia forma neinformavo apie 2017 m. birželio 21 d. vykusį rašytinį teismo posėdį, tokiu būdu apribodamas atsakovės teisę į apeliaciją.
Pagal CPK 319 straipsnio 3 dalį rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialiajame interneto tinklalapyje).
Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad byla bus vedama per advokatą Gintarą Černiauską ar kitą jo įgaliotą advokatą (advokato padėjėją), teikiantį teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai „Černiauskas ir partneriai“ (atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą 8.1 punktas). Kasaciniame skunde taip pat buvo akcentuota aplinkybė, kad atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą jos interesams atstovaujanti advokatų profesinė bendrija „Černiauskas ir partneriai“ nurodė, jog ji atstovauja atsakovei ir kad visa korespondencija turi būti siunčiama byloje atstovaujančiam asmeniui.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad elektroninės civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEzNjEtMjczLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1361-273/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1361-273/2017">e2A-1361-273/2017</a> (nagrinėjamos bylos numeris apeliacinės instancijos teisme) kortelės skirtuke „Šalys“ pasirinkus atsakovės atstovą Gintarą Černiauską, atsiveria nauja kortelė, kurios dalyje „Šalies (proceso dalyvio) informacija“ lauke „Bylos matomumas“ yra nurodyta „Gali matyti“. Duomenys teismo darbuotojos L. Č. buvo registruoti 2017 m. balandžio 19 dieną 8 val. 38 min., o redaguoti tą pačią dieną 8 val. 41 min.
Pirmiau nurodyti bylos kortelės duomenys reiškia, kad atsakovės atstovas Gintaras Černiauskas bylos duomenis galėjo matyti jau nuo 2017 m. balandžio 19 d. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo sudaryta teisėjų kolegija, nagrinėsianti bylą apeliacine tvarka, ir byla paskirta nagrinėti 2017 m. birželio 21 d. 9.00 val., buvo priimta 2017 m. balandžio 20 d. Teismo pranešimas apie teismo posėdžio datą Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO buvo paskelbtas 2017 m. balandžio 26 dieną. Taigi, akivaizdu, kad atsakovės atstovas turėjo prieigą prie elektroninės bylos ir galėjo matyti su byla susijusius duomenis dar iki nurodytos Kauno apygardos teismo nutarties priėmimo ir teismo pranešimo apie teismo posėdžio datą paskelbimo specialiajame interneto tinklalapyje.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie apeliacinės instancijos teisme 2017 m. birželio 21 d. vykusį rašytinį teismo posėdį, todėl konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas galioti.
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 487,50 Eur žyminio mokesčio; turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovo. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas.
Ieškovui V. K. buvo teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2-)-17-T-4108-16734).
Kasaciniam teismui teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suinteresuotas asmuo buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio pagrindu. Kasaciniam teismui atmetus atsakovės kasacinį skundą (ieškovo reikalavimus, kurių įvykdymas užtikrintas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pripažinus pagrįstais), už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones mokėtinas žyminis mokestis, iš viso 38 Eur (CPK 80 straipsnio 5, 7 dalys), priteistinas į valstybės biudžetą iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 4,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Konstatavus, kad atsakovės kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš UAB „Viešbučių verslas“ (j. a. k. 300019968) 38 Eur žyminio mokesčio ir 4,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, iš viso – 42,33 Eur (keturiasdešimt du Eur 33 ct) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
