Dėl teisės normų, reglamentuojančių testamento turinio aiškinimą ir nuginčijimą kaip sudaryto iš esmės suklydus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-39-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14381-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.5.4.1; 2.5.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei R. J. dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia, teisės paveldėti pagal įstatymą pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, apyrašo papildymo; tretieji asmenys V. K., notarė Ona Markevičienė, notarė Violeta Tamašauskienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių testamento turinio aiškinimą ir nuginčijimą kaip sudaryto iš esmės suklydus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo Kauno miesto 26-ojo notarų biuro notarės V. Tamašauskienės 2008 m. liepos 29 d. patvirtinto palikėjo H. J. testamento dalį, kuria testatorius įpareigojo ieškovą per vienerius metus po jo mirties besąlygiškai išmokėti atsakovei 300 000 Lt (86 886 Eur) testamentinę išskirtinę; 2) pripažinti ieškovui teisę paveldėti pagal įstatymą palikėjo H. J. lėšas, esančias bankų sąskaitose ar bet kur kitur, už jas apskaičiuotas palūkanas, indėlius su priskaičiuotomis palūkanomis, vertybinius popierius, akcijas ir už juos apskaičiuotus dividendus, palikėjo turtines teises ir kitą turtą, dėl kurio nėra palikėjo testamentinio patvarkymo; 3) pripažinti negaliojančia Kauno miesto 10-ojo notarų biuro notarės O. Markevičienės 2013 m. birželio 12 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, pagal kurią atsakovė R. J. paveldėjo 1/2 dalį piniginių indėlių, 1/2 dalį vertybinių popierių portfelio, UAB „Šiaulių prekybos namai“ 327 paprastąsias vardines akcijas; 4) įpareigoti atsakovę per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti palikėjo apyrašą, nurodant visą atsakovei žinomą palikėjo turtą ir jo skolines teises bei pareigas.

Ieškovas nurodė, kad yra vykdomas jo tėvo ir buvusio atsakovės sutuoktinio H. J. 2008 m. liepos 29 d. sudarytas testamentas, kurio turinys nėra aiškus ir jame nėra tiesiogiai išreikšta tikroji testatoriaus valia. Testatorius nežinojo, nesuprato ir dėl savo išsilavinimo, žinių stokos negalėjo suprasti, kad žemė, kuri yra po jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiais pastatais, yra ne jo asmeninė, bet bendroji jungtinė jo ir atsakovės nuosavybė, tai lėmė testatoriaus esminį suklydimą dėl jo valdomo nuosavybės teise turto apimties, dėl šio turto patvarkymo galimybių mirties atveju ir dėl testamentinės išskirtinės dydžio, įvykdymo galimybių. Testatorius manė, kad testamento pagrindu ieškovas taps viso nekilnojamojo turto Kaune, (duomenys neskelbtini), savininku, galės laisvai juo disponuoti, suklydo, nurodydamas testamentinės išskirtinės dydį konkrečia pinigų suma, nenurodydamas testamentinės išskirtinės įvykdymo tvarkos (testamente nenurodyta, kad išskirtinę ieškovas privalo įvykdyti tik tada, kai parduos namą).

Ieškovo nuomone, notarė O. Markevičienė išdavė atsakovei paveldėjimo pagal testamentą liudijimą į finansinį turtą, kuris nebuvo paliktas testamentu, kuriam nėra testatoriaus testamentinio patvarkymo ir kuris turi būti paveldėtas pagal įstatymą.

Turto apyraše nėra dalies palikėjo turto, t. y. atsakovės vardu bankų sąskaitose esančių lėšų su priskaičiuotomis palūkanomis, indėlių bankuose ar kitose kredito įstaigose, vertybinių popierių, akcijų, taip pat nėra palikėjo turtinių teisių (teisės gauti iš skolininkų A. V. ir J. V. 28 000 Lt (8109,36 Eur) už suteiktas H. J. paskolas pagal pas atsakovę esantį paskolos raštelį), nors visas šis turtas priklausė H. J. ir atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nepardavus paveldėto pagal testamentą nekilnojamojo turto, priklausiusio mirties dieną testatoriui, pripažino iš dalies negaliojančia 2008 m. liepos 29 d. H. J. testamento 3 punkto dalį, kuria testatorius per vienerius metus po jo mirties įpareigojo ieškovą išmokėti atsakovei 300 000 Lt; pripažino iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, pagal kurį atsakovė paveldėjo 1/2 dalį piniginių indėlių su jiems priklausančiomis palūkanomis, 1/2 dalį vertybinių popierių portfelio, 327 UAB „Šiaulių prekybos namai“ paprastąsias vardines akcijas su visais priskaičiuotais dividendais, įpareigojo atsakovę per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti palikimo apyrašą, nurodant palikėjo skolininkus J. V. ir firmą „Krokodilo dantys“; ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui teisę paveldėti pagal įstatymą paliko nenagrinėtą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad testatorius H. J. mirė 2009 m. liepos 31 dieną. 2008 m. liepos 29 d. Kauno miesto 26-ajame notarų biure jis sudarė testamentą, kuriuo visą nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, ir visus jam priklausančius paveikslus ir medžioklės trofėjus paliko ieškovui, o visą kilnojamąjį turtą, kuris priklausys jam mirties dieną, – atsakovei; testamento 3 punktu įpareigojo ieškovą per vienerius metus nuo jo mirties išmokėti atsakovei 300 000 Lt (86 886 Eur); testamento 4 punktu įpareigojo atsakovę išsideklaruoti iš Kauno m., (duomenys neskelbtini), per 7 kalendorines dienas po 300 000 Lt gavimo bei išsikraustyti iš nurodytu adresu esančio nekilnojamojo turto pagal atskirą susitarimą su ieškovu.

Teismas nustatė, kad, testatoriaus nuomone, jo testamentu paliktas ieškovui nekilnojamasis turtas testamento sudarymo metu buvo vertas 800 000–1 000 000 Lt (231 696–289 620 Eur), tačiau, remiantis byloje atliktos ekspertizės aktu, šio turto vidutinė rinkos vertė 2008 m. rugpjūčio 1 d. buvo 175 000 Eur ir 2014 m. gruodžio 31 d. – 122 000 Eur (nustatyta neatsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas po 1/2 dalį priklauso dviem bendraturčiams), o pagal ieškovo pateiktą UAB korporacijos „Matininkai“ konsultaciją, kuri įvertinta kaip rašytinis įrodymas, ši aplinkybė mažina nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, taigi, teismas konstatavo, kad testatorius suklydo dėl to, jog jam priklausė visas žemės sklypas, t. y. dėl nekilnojamojo turto sudėties, apimties ir dėl turto rinkos vertės.

Teismas rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2A-58-658/2013, kurioje tą patį testamentą ginčijo ieškovo sesuo kaip sudarytą asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, pateiktais notarės V. Tamašauskienės paaiškinimais, kad į jos klausimą, kaip ieškovas turės sumokėti išskirtinę, testatorius atsakęs, jog sūnus parduos namą ir sumokės. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendime, priimtame nurodytoje civilinėje byloje, taip pat konstatuota, kad testatorius, lydimas ieškovo, buvo sudaręs ankstesnį, 2008 m. liepos 22 d., testamentą, savo turiniu labai artimą ginčijamam, skyrėsi tik punktas dėl išskirtinės – ankstesniame testamente nurodyta ieškovui per vienerius metus po testatoriaus mirties parduoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, jeigu kaina būtų nepriimtina, terminą pratęsti bendru sutarimu su atsakove dar vieneriems metams, išmokėti atsakovei 30 procentų parduoto turto, taigi išskirtinės vykdymas buvo siejamas su paveldėto turto pardavimu.

Vertindamas, ar testatoriaus buvo suklysta sudarant ginčijamą testamentą, teismas nustatė, kad H. J. aukštojo išsilavinimo neturėjo, negalėjo pats susigaudyti teisiniuose dokumentuose, buvo senyvo amžiaus, ligotas asmuo, jo valią galėjo suformuoti ir nulemti įvairūs emocinės būsenos aspektai, priklausomai nuo jo fizinės ir psichologinės būsenos, jam įtaką darė atsakovė, kuriai ginčijamas testamentas buvo labai naudingas. Teismas, remdamasis nekilnojamojo turto išrašu, kuriame visas žemės sklypas įregistruotas H. J. vardu, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta su H. J., žemės sklypo ribų planu H. J. vardu, taupomojo banko pranešimu apie investicinių čekių už žemės sklypą nurašymą iš H. J. nebalansinės sąskaitos, sutiko su ieškovo argumentu, kad testatorius, duodamas patvarkymą dėl testamentinės išskirtinės, klydo dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto testamento sudarymo metu, t. y. dėl to, kad visas žemės sklypas priklausė jam asmeniškai. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimu nustatyta, kad testatoriaus tikrieji ketinimai buvo ginčijamu testamentu palikti ieškovui jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovei – kilnojamąjį turtą ir 300 000 Lt, kuriuos iš to turto vertės turi sumokėti testamentinis įpėdinis, pardavęs paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl teismas padarė išvadą, kad testatorius, jeigu jam būtų buvusi išaiškinta jo turto sudėtis, viso testamento turinys, nebūtų į testamentą įtraukęs įpareigojimo ieškovui besąlygiškai per vienerius metus po testatoriaus mirties sumokėti atsakovei nurodytą pinigų sumą nepardavus nekilnojamojo turto, kurio pardavimas yra apsunkintas.

Teismas konstatavo, kad testatorius H. J. suklydo 2008 m. liepos 29 d. testamento sudarymo metu dėl jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto sudėties, rinkos vertės ir testamentinės išskirtinės vykdymo tvarkos (kad testamentinis įpėdinis atsakovei sumokės išskirtinę, kai parduos namą), kurią jis paaiškino notarei V. Tamašauskienei testamento sudarymo metu, tačiau kuri liko neįrašyta į testamentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90, 5.1 straipsniai, 5.16 straipsnio 2 dalis, 5.23, 6.193, 6.195 straipsniai). Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs notarės V. Tamašauskienės paaiškinimus dėl ginčijamo testamento 3-iojo punkto sudarymo aplinkybių, viso testamento turinį, atsižvelgdamas į tai, jog šalys skirtingai jį aiškina ir supranta, padarė išvadą, kad notarė, tvirtindama ginčijamą testamentą, neįrašiusi sąlygos dėl testamentinės išskirtinės vykdymo, pažeidė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 30, 34, 40 straipsnius, nesivadovavo CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 5.18 straipsnio 1 dalimi. Nustatęs, kad testatoriaus esminį suklydimą dėl testamentinės išskirtinės lėmė atsakovė ir testamentą tvirtinusi notarė, teismas taikė CK 1.67 straipsnio taisykles ir pripažino, kad ginčijamo testamento 3 punkto sąlyga atsiranda pardavus pagal testamento 1 punktą paveldėtą nekilnojamąjį turtą.

Spręsdamas dėl antrojo ieškovo reikalavimo, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas piniginius indėlius, vertybinius popierius, akcijas priskiria prie nematerialiojo turto, tačiau ginčijamame testamente nėra nurodyta, kad kitas, t. y. ne nekilnojamasis ir ne kilnojamasis, turtas, paliekamas kokiam nors testamentiniam įpėdiniui, taigi pagal CK 5.22 straipsnį testamentu nepaskirstytas kitas (nematerialusis) turtas turi būti paskirstytas tarp H. J. įpėdinių pagal įstatymą. Pažymėjęs, kad ieškovas dar nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo, šį ieškovo ieškinio reikalavimą teismas paliko nenagrinėtą.

Atsakovei išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, pagal kurią atsakovė paveldėjo po H. J. mirties 1/2 dalį piniginių indėlių, vertybinių popierių portfelio, akcijų, teismas pripažino išduota atsakovei neteisėtai, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, todėl negaliojančia nuo išdavimo momento (CK 1.80 straipsnis, 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.13 straipsnis, 5.22 straipsnio 1 dalis).

Teismas konstatavo, kad J. V. ir firma „Krokodilo dantys“ buvo pasiskolinę pinigų iš testatoriaus, paskolos raštelių originalai yra pas atsakovę, taigi jai yra pareiga, įtvirtinta CK 5.53 straipsnio 7 dalyje, kaip įpėdinei kreiptis į notarą dėl vykdomojo pavedimo papildyti turto apyrašą išdavimo dėl skolinių teisių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, išskyrus sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovui teisę paveldėti pagal įstatymą paliktas nenagrinėtas; priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. 2017 m. gegužės 19 d. papildomu sprendimu iš ieškovo atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra neaiški, neapibrėžta, nelogiška, sąlyginė ir nesuprantama, ja teismas neišsprendė testamento dalies galiojimo klausimo. Kolegija konstatavo, kad testamentinė išskirtinė nesusieta su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte. Remdamasi turto vertinimo ataskaitomis, kolegija nustatė, kad testamento sudarymo metu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto rinkos vertė du kartus viršijo testamentinės išskirtinės sumą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad testatorius, duodamas patvarkymą dėl testamentinės išskirtinės, klydo dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto, nes žemės sklypas buvo įgytas 2000 m. lapkričio 15 d. testatoriui būnant santuokoje su atsakove ir todėl, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, ši prezumpcija yra nepaneigta, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad testatorius galėjo dėl to klysti. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nustatė ir testatoriaus klydimą dėl testamentinės išskirtinės vykdymo tvarkos nenustatymo testamente, nes ši aplinkybė yra neįrodyta. Testamentinė išskirtinė akivaizdžiai patvirtina testatoriaus ketinimus po mirties pasirūpinti atsakove, tokius ketinimus yra pripažinęs ir pats ieškovas, ir liudytojai, remiantis notarės V. Tamašauskienės parodymais, testatorius nebuvo išreiškęs valios įtraukti į testamentą sąlygą, siejančią jos išmokėjimą su ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto pardavimu. Be to, įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendime nustatyti prejudiciniai faktai, kad ginčijamame testamente išreikšta tikroji testatoriaus valia, testatorius ginčijamą testamentą sudarė siekdamas tik ištaisyti tai, kuo jam neįtiko 2008 m. liepos 22 d. testamento dalis dėl testamentinės išskirtinės. Sudarydamas ginčijamą testamentą, testatorius pakeitė anksčiau sudarytą testamentą, taip jis išreiškė valią nenurodyti būdo, kaip testamentinis įpėdinis turėtų sumokėti atsakovei paskirtą testamentinę išskirtinę.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad viso ieškovo nekilnojamojo turto pardavimas yra negalimas be atsakovės sutikimo, nepagrįsti, be to, kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas net nebandė jo parduoti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo turtinė padėtis jokios reikšmės, sprendžiant ginčą dėl dalies testamento pripažinimo negaliojančiu, neturi. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė notarės V. Tamašauskienės veiksmų neatitiktį įstatyme nustatytiems reikalavimams, taip išėjo už ieškinio reikalavimų ribų.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, priėmęs palikimą pagal testamentą, neprarado teisės paveldėti pagal įstatymą, todėl, siekdamas apginti savo teises ir paveldėti didesnę palikimo dalį, gali ginčyti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą pareikšdamas ieškinį teisme.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovės vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė testatoriaus valią pripažindamas dalį kilnojamojo turto finansiniu turtu. Remdamasi lingvistine testamento 1 ir 2 punktų analize, kolegija padarė išvadą, kad testamentu testatorius siekė palikti konkretų turtą ieškovui, o visą kitą 1 punkte neišvardytą turtą – atsakovei, pažymėjo, jog sudarant testamentą buvo vartojami buitiniai pasakymai, įprastas turto skirstymas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, kaip konkrečiai atsakovė turi papildyti palikimo apyrašą, išėjo už reikalavimų ribų; papildyti apyrašą gali pats ieškovas (CK 5.53 straipsnio 7 dalis), nes duomenys apie skolininkus yra byloje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. J. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir 2017 m. gegužės 19 d. papildomą sprendimą panaikinti; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia testamento dalį ir sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipą išdėstyti šitaip: „Pripažinti iš dalies negaliojančia CK 1.90 straipsnio, 5.16 straipsnio 2 dalies pagrindu (sudaryta dėl suklydimo) 2008 m. liepos 29 d. palikėjo H. J., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2009 m. liepos 31 d., Kauno miesto 26-ojo notarų biuro notarės Violetos Tamašauskienės patvirtinto testamento, kurio registro Nr. 1325, dalį, kurioje testatorius H. J. įpareigojo ieškovą E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) per vienerius metus po testatoriaus mirties besąlygiškai išmokėti atsakovei R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 000 Lt testamentinę išskirtinę“; pašalinti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies žodžius: „Likusioje dalyje ieškinį atmesti“; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti ieškovui E. J. iš atsakovės R. J. 1401,60 Eur advokato pagalbos išlaidų, 1600 Eur už ekspertizės atlikimą, 116 Eur už eksperto dalyvavimą teisme, 158,61 Eur žyminio mokesčio, iš viso 3275,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; priteisti atsakovei iš ieškovo 409,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.90 straipsnio 2–4 dalis, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą spręsdamas, ar vienašalio sandorio šalis – testatorius – klydo dėl esminių sandorio elementų ir esminių sandorio faktų, egzistavusių sandorio sutarymo metu, taip pat spręsdamas, ar suklydimas turėjo esminę reikšmę testamento galiojimui. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje suformuluotais kriterijais, reikšmingais sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo, netaikė suformuluotų taisyklių dėl sąlygų suklydimui nustatyti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos testamento turinio, testatoriaus valios aiškinimo klausimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017).

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl notaro pareigų ir testatoriaus esminio suklydimo tiesioginio ryšio yra pagrįstos. Tvirtinant testamentą notariškai, šiam sandoriui turi būti taikomos Notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalies taisyklės ir notarui turi būti keliamos pareigos, t. y. notaras, tvirtindamas testamentą – lygiai taip pat, kaip ir tvirtindamas kitus sandorius, – privalo patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, turinčius esminę reikšmę notarinio veiksmo atlikimui ir asmenų teisėtų interesų apsaugai.

Kasacinis teismas iki šiol nėra pasisakęs dėl testamentinės išskirtinės (legato) galimo ir egzistuojančio tiesioginio ryšio su kita testamentinio patvarkymo dalimi – paliekamu turtu, taip pat nėra pasisakęs dėl Notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo testamento tvirtinimo atveju, todėl suformuluotinos taisyklės dėl šio teisės instituto aiškinimo ir minėto teisės akto taikymo sąsajumo, dėl šio pažeidimo tiesioginės įtakos testatoriaus valiai ir dėl galimo testatoriaus esminio suklydimo, padarius šį pažeidimą.

Net ir atsižvelgiant į subjektyvius testatoriaus ypatumus akivaizdu, kad mąstantis, pakankamai (vidutiniškai) atidus, pakankamai (vidutiniškai) rūpestingas ir protingas asmuo nebūtų sudaręs testamento, kuriame nustatyta tokia testamentinė išskirtinė, kaip nagrinėjamu atveju. Neabejotinai testamente nurodomas testamentinės išskirtinės dydis turi tiesioginį ryšį su visu testatoriaus nuosavybės teise valdomu turtu, jo sudėtimi ir verte, todėl apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šį tiesioginį ryšį, padarė esminę klaidą, kuri turi reikšmės priimant neteisingą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2012 konstatuota, kad notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi jame nurodyti šių teisių įgijimo pagrindą (paveldėjimas pagal įstatymą arba testamentą) ir tais atvejais, kai palikimas yra atsiradęs pagal testamentą, negali pakeisti ar iškraipyti testatoriaus valios. Nagrinėjamu atveju testatorius sąmoningai nebuvo sudaręs jokio testamentinio patvarkymo dėl pinigų, buvusių namuose ir bankų sąskaitose, vertybinių popierių, turtinių teisių (indėlių bankų sąskaitose, palikėjo, kaip kreditoriaus, teisių skolininkams), todėl šis turtas turėjo būti paveldėtas pagal įstatymą (CK 5.2 straipsnio 2 dalis, CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad testatorius, kuris vartojo „buitines sąvokas“, finansinį turtą laikė kilnojamuoju turtu ir ginčijamu testamentu paliko jį visą atsakovei. Su tokia teisėjų kolegijos išvada negalima sutikti. „Kilnojamasis turtas“, „nekilnojamasis turtas“ yra buitinės, o ne teisinės sąvokos, netoleruotinos notaro tvirtinamuose sandoriuose. Be kita ko, į bylą pateiktoje Notarų rūmų konsultacijoje notarams patariama „vengti tokių sąvokų“ ir rekomenduojama vartoti teisės aktuose vartojamas teisines sąvokas. Lėšos bankų sąskaitose, palūkanos už banko sąskaitose laikomus indėlius ir lėšas, akcijos ir vertybiniai popieriai negali būti priskirti nei kilnojamiesiems daiktams (turtui), nei nekilnojamiesiems daiktams (turtui), tai nėra daiktai; tai yra savarankiški, atskiri civilinių teisinių santykių objektai, apie kuriuos nėra pasisakyta testamente. Paprastai šiems civilinių santykių objektams apibrėžti vartojama sąvoka „finansinis turtas“ arba nematerialusis turtas. Šių sąvokų ginčijamame testamente nėra.

Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra neaiški, neapibrėžta, nelogiška, sąlyginė ir nesuprantama, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kuris nustatė pažeidimą, jo neištaisė ir priėmė iš esmės priešingą sprendimą. Taip buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nustatantys išimtinę ieškovo teisę suformuluoti ieškinio dalyką, jį keisti, taip pat CPK 265 straipsnio 2 dalis, kuri skelbia, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus. Pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendęs bylą, savo iniciatyva prie ieškovo suformuluoto dalyko 1 punkto padarė prierašą: „Nepardavus paveldėto pagal 2008 m. liepos 29 d. H. J., a. k. (duomenys neskelbtini) testamentą, patvirtintą Kauno miesto 26-ojo notaro biuro notarės V. Tamašauskienės, reg Nr. 1325, nekilnojamojo turto, priklausiusio mirties dieną testatoriui H. J.“. Taip teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį ir imperatyvų įstatymo leidėjo draudimą priimti sąlyginius sprendimus. Esant tokiai rezoliucinės dalies formuluotei teismo sprendimo vykdymas tampa negalimas, nes testamento dalies negaliojimas siejamas su nekilnojamojo turto pardavimo sąlyga ir be jokio pagrindo reikalaujama dar vieno teisinio fakto – nekilnojamojo turto nepardavimo fakto patvirtinimo. Ieškovo įsitikinimu, esant tokiam teismo sprendimui, kuris iš esmės yra teisingas, dėl rezoliucinės sprendimo dalies trūkumų nebus pasiektas CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas – asmenų (šiuo atveju bylos šalių) interesų gynimas bei teisinės taikos tarp šalių atkūrimas.

Atsakovė R. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, 1, 2 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, kad būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, o ieškovas šioje byloje ieškiniu neįrodinėjo testamentą tvirtinusios notarės veiksmų neatitikties įstatyme nustatytiems reikalavimams ir dėl to atsakovė į tokias kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes neatsikirtinėjo, darytina išvada, kad notarės veiksmų atitikties įstatyme nustatytiems reikalavimams, taip pat ir teisės normų, reglamentuojančių notarų veiksmus tvirtinant sandorius, taikymo klausimas yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, juo labiau kai sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį pagrindas, kaip teisingai yra konstatavęs apeliacinės instancijos teismas, yra ne notaro veiksmų neatitiktis įstatyme nustatytiems reikalavimams, o esminis sandorį sudarančio asmens klydimas. Kita vertus, ginčijamą testamentą tvirtinusios notarės veiksmai ieškinyje nurodytu aspektu, t. y. dėl testatoriaus išsakytų testamentinės išskirtinės dydžio nustatymo motyvų neįrašymo į testamentą kaip ieškovo įrodinėjamos testamentinės išskirtinės vykdymo tvarkos, apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo įvertinti.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuluotų taisyklių aiškinant testamento turinį ir sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas preciziškai jų laikėsi, o pirmosios instancijos teismas – priešingai, nei nustatė to teksto lingvistinę prasmę, nei nagrinėjo ją aiškumo ir nedviprasmiškumo aspektu, ir, užuot tą daręs, atitikties testatoriaus testamente išreikštai valiai aspektu vertino tuos dalykus, apie kuriuos testamente neužsiminta. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik ginčijamos testamento sąlygos lingvistinę konstrukciją, bet ir tikruosius testatoriaus ketinimus, jo elgesį iki ir po testamento sudarymo, testamento sudarymo aplinkybes bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios buvo nustatytos įvertinus byloje esančių liudytojų parodymus, ankstesnių testatoriaus sudarytų testamentų turinį, prejudicinius faktus, nustatytus Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendime.

Testamente, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, testatorius niekaip nereiškė savo valios nei dėl testamentu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto vertės, nei dėl sudėties ir apimties. Atsižvelgiant į tai, kad testamentinė išskirtinė testamente yra nurodyta absoliutine išraiška, t. y. konkrečia pinigų suma, nesiejant jos su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo verte, sudėtimi ir apimtimi, toks testamento turinys suponuoja, jog ieškovo įrodinėjama aplinkybė (ieškinio pagrindas) – testatoriaus klydimas dėl testamentu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto vertės, sudėties ir apimties – yra laikytina neturinčia jokio ryšio su materialiuoju ieškovo reikalavimu pripažinti testamento dalį dėl testamentinės išskirtinės negaliojančia dėl jos sudarymo testatoriui klydus (ieškinio dalykas).

Ieškovo įrodinėjamas testatoriaus suklydimas dėl jo turimo nekilnojamojo turto vertės, sudėties ir apimties yra fakto klausimas, o prašydamas peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacine tvarka, ieškovas nenurodo jokių apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės pažeidimų (jau nekalbant apie pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka neįrodymą), galėjusių lemti netinkamą nurodyto fakto klausimo išsprendimą.

Tai, kad ieškovas, kaip įpėdinis pagal įstatymą, turėdamas teisę ginčyti testamentą, pareiškė to testamento pagrindu priimąs palikimą, leidžia teigti, kad ieškovas tokiu būdu patvirtino testamentą kaip vienašalį sandorį. Ieškovo sudarytas vienašalis palikimo priėmimo sandoris nagrinėjamos bylos kontekste reiškia, be kita ko, jo teisės ginčyti testamentą praradimą (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).

Lingvistinė testamento 1 ir 2 punktų analizė suponuoja išvadą, kad testamentu testatorius siekė palikti konkretų turtą ieškovui, o visą kitą 1 punkte neišvardytą turtą – atsakovei. Tokia išvada atitinka ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą priėmus 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2013, kurioje teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal teisės doktriną pinigai (CK 1.100 straipsnis) yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto sampratą. Analogiškai turėtų būti vertinama ir vertybinių popierių, jų portfelio bei vardinių akcijų teisinė prigimtis.

Ieškovas negali būti laikomas CK 5.8 straipsnyje nurodytu subjektu, galinčiu ginčyti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą pareiškiant ieškinį atsakovei, nes jis yra ne asmuo, pretenduojantis į palikimą, o asmuo, jau priėmęs palikimą, taigi jis paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą galėjo skųsti teismui tik CPK XXXI skyriaus 511 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau įstatymo nustatyta tvarka ir terminais to nepadarė, todėl jo, kaip netinkamo ieškovo, teisės šioje byloje jau nebegali būti ginamos.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tinkamai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą surašant sprendimo rezoliucinę dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad, pašalinus iš pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies pirmiau nurodytą tekstą ir ją pakeitus taip, kaip nurodyta ieškovo kasaciniame skunde, t. y. besąlygiškai pripažinus testamento dalį dėl testamentinės išskirtinės negaliojančia, pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik nepasidarys teisėtas ir pagrįstas, bet taps ydingas dar ir dėl to, kad jo rezoliucinė dalis prieštaraus motyvuojamajai daliai.

Tretieji asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl testamento nuginčijimo kaip sudaryto iš esmės suklydus

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.90 straipsnio 2–4 dalis, spręsdamas dėl ginčijamos testamento dalies galiojimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų taisyklių dėl sąlygų suklydimui nustatyti, suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos testamento turinio, testatoriaus valios aiškinimo klausimais. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka dėl toliau išdėstytų motyvų.

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15–5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo (CK 5.18 straipsnio 1 dalis).

Testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus (-ės) valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus (-ės) valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus (-ės) fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus (-ės) valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus (-ės) būseną patvirtinantys faktai. Kai, aiškinant testamento sąlygas, taikoma sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai, kuriems priskirtini, pavyzdžiui, atvejai, kai tėvai vaikams turtą palieka vienodai ar palieka tam vaikui, kuriam labiau reikia, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013).

CK 5.16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ne tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais, bet ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas esminis suklydimas kaip sandorio negaliojimo pagrindas. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 25, 33 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įstatymų leidėjas CK 1.90 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtino, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Vadinasi, ginčyti sandorį kaip sudarytą iš esmės suklydus turi teisę šio sandorio šalis, kuri neabejotinai žino savo valios, buvusios sandorio sudarymo metu, turinį. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl testamento nuginčijimo kaip sudaryto iš esmės suklydus, atsižvelgtina į šio sandorio specifiką, t. y. į tai, jog testamento teisiniai padariniai atsiranda ir jis gali būti ginčijamas tik po testatoriaus mirties, kai, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, todėl jo suvokimas apie esminius sandorio faktus vertinamas retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, t. y. teismo išvada, kad testatorius iš esmės suklydo, sudarydamas ginčijamą testamentą, gali būti padaryta išskirtinai tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie esminį suklydimą, pateikiami nenuginčijami šio fakto įrodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

Esminio suklydimo fakto nustatymas testamento ginčijimo atveju yra specifinis dar ir dėl to, kad, minėta, testatoriaus valia, jo galimi argumentai nebūtinai atspindės vidutinio protingo žmogaus suvokimą apie paliekamo turto paskirstymą įpėdiniams, tačiau testatorius su savo nuosavybe turi teisę elgtis kaip tinkamas, jei nenustatyta, jog toks jo elgesys neatitinka jo tikrosios valios ir prieštarauja jo interesams.

Ieškovo nuomone, testatorius, sudarydamas ginčijamą testamentą, klydo dėl testamentu paliekamo turto vertės, sudėties ir testamentinės išskirtinės vykdymo tvarkos nenurodymo, nes jos vykdymas turėjo būti susietas su jam palikto turto pardavimu.

Testamentinė išskirtinė (legatas) (CK 5.23 straipsnis) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013). Testamentinė išskirtinė vykdoma neviršijant paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus (CK 5.23 straipsnio 2 dalis).

Pagal skunde nurodomą kasacinio teismo praktiką, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Dėl šios priežasties testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) taikytinos ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, ši turi būti nustatoma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017, 16 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nuo šių išaiškinimų skundžiamame sprendime nenukrypo.

Testamentinė išskirtinė nustatyta ginčijamo testamento 3 punkte: „Įpareigoju E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 1 (vienerius) metus po mano mirties išmokėti R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 000,00 Lt (tris šimtus tūkstančių litų, 00 ct)“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju testamentinė išskirtinė nesusieta su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte, be to, nustatė, kad testamento sudarymo metu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto rinkos vertė du kartus viršijo testamentinės išskirtinės sumą. Teisėjų kolegija vertino ne tik ginčijamos testamento sąlygos lingvistinę konstrukciją, bet ir ankstesnių testatoriaus sudarytų testamentų turinį, taip pat liudytojų ir ginčijamą testamentą tvirtinusios notarės parodymus, tarp kurių nebuvo prieštaravimų, aiškinosi tikruosius testatoriaus ketinimus, jo elgesį iki ir po testamento sudarymo, testamento sudarymo aplinkybes bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir nustatė, kad testamentinė išskirtinė akivaizdžiai patvirtina testatoriaus ketinimus po mirties pasirūpinti atsakove ir nurodo, kaip tai turi būti padaryta. Be to, įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendime nustatyti prejudiciniai faktai, kad ginčijamame testamente išreikšta tikroji testatoriaus valia, testatorius ginčijamą testamentą sudarė siekdamas tik ištaisyti tai, kuo jam neįtiko ankstesnio 2008 m. liepos 22 d. testamento dalis dėl testamentinės išskirtinės. Sudarydamas ginčijamą testamentą, testatorius pakeitė anksčiau sudarytą testamentą, taip jis išreiškė valią nenurodyti būdo, kaip testamentinis įpėdinis turėtų sumokėti atsakovei paskirtą testamentinėje išskirtinėje nurodytą sumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog testatorius būtų reiškęs nuogąstavimus dėl ginčijamo testamento ar pageidavimą pakeisti jo turinį. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl ginčijamo testamento galiojimo.

Kadangi byloje nenustatytas testatoriaus valios ydingumas sudarant ginčijamą testamentą, tai nagrinėjamu atveju neaktualus testamentą tvirtinusios notarės veiksmų (neveikimo), ieškovo nuomone, galėjusių lemti testatoriaus suklydimą, vertinimas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Notariato įstatymo netinkamu aiškinimu ir taikymu.

Dėl testamento dalies, kuria atsakovei paskirtas „visas kitas kilnojamasis turtas“, aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, pagal kurią atsakovė paveldėjo piniginius indėlius, vertybinius popierius, akcijas. Kasaciniame skunde teigiama, kad testatorius sąmoningai nebuvo sudaręs jokio testamentinio patvarkymo dėl pinigų, buvusių namuose ir bankų sąskaitose, vertybinių popierių, turtinių teisių (indėlių bankų sąskaitose, palikėjo, kaip kreditoriaus, teisėms skolininkams), todėl šis turtas turėjo būti paveldėtas pagal įstatymą (CK 5.2 straipsnio 2 dalis, CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad testatorius šį turtą paliko atsakovei.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pinigai, piniginio reikalavimo teisės ir finansinės priemonės yra finansinio turto rūšys. Finansinis turtas pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinas CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Taigi, lėšos, vertybiniai popieriai, akcijos pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra laikomi nei nekilnojamaisiais, nei kilnojamaisiais daiktais.

Paveldėjimo teisės liudijimo turinys, kai paveldima pagal testamentą, turi tiksliai atitikti testamente išdėstytą testatoriaus valią. Dėl to notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi būti įsitikinęs dėl testatoriaus valios, išreikštos testamente, aiškiai suprasti jo patvarkymų dėl palikimo esmę. Paprastai dėl to nekyla problemų, kai testamento turinys yra nuoseklus, nedviprasmiškas, neprieštaringas, testamentas surašytas, vartojant standartinę teisinę terminiją ir sąvokas, apibrėžtas teisės normų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.18 straipsnio 2 dalį testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens ar daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko, jei iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, neturi reikšmės, taigi tokie netikslumai nėra kliūtis išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl testamento neaiškumo. Tačiau galimi ir tokie atvejai, kai testamento turinį galima aiškinti įvairiai (skirtingai), arba jo turinio esminės dalys prieštarauja viena kitai ir kartu panaikina viena kitą ar iš viso neįmanoma nustatyti tikrosios testatoriaus valios (nesuprantamas testamentas – CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-643/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-643/2013">3K-3-643/2013</a>; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2011">3K-3-219/2011</a>). Taigi notaras gali išduoti paveldėjimo teisės liudijimą tik tokiu atveju, jei dėl testamento turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl testamentinio patvarkymo dėl lėšų, vertybinių popierių, akcijų buvimo, aktualūs ginčijamo testamento 1 ir 2 punktai, kurie suformuluoti taip:

„1. Visą nekilnojamąjį turtą, kuris man priklausys mirties dieną, ir visus man priklausančius paveikslus ir medžioklės trofėjus palieku E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

2. Visą kitą kilnojamąjį turtą, kuris priklausys man mirties dieną, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, palieku R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini)“.

Vadovaudamasi testamento, kaip vienašalio sandorio, turinio nustatymo taisyklėmis, nurodytomis šios nutarties 34 punkte, teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant tokią testamento konstrukciją ir šių patvarkymų formuluotes, nėra pagrindo spręsti, kad testatorius norėjo tik dalį savo turto palikti testamentu, o dalį – pagal įstatymą. Remdamasis lingvistine šių punktų analize, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad testamentu testatorius siekė palikti konkretų turtą ieškovui, o visą kitą 1 punkte neišvardytą turtą – atsakovei.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateikta Notarų rūmų prezidiumo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 15.1 patvirtinta konsultacija, kuri nėra teisės aktas, bet vertinta kaip rašytinis įrodymas apie testamento tvirtinimo metu buvusią įprastą notarinę praktiką. Šioje konsultacijoje teigiama, kad iki šiol sudarytuose testamentuose dažnai nurodoma, jog įpėdiniui (įpėdiniams) paliekamas „visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas“. Atsižvelgiant į susiklosčiusią notarinę praktiką ir sąvokos „turtas“ aiškinimą, siūloma laikyti, kad šiuo atveju įpėdiniui (įpėdiniams) testamentu paliktas visas mirusiajam priklausęs turtas, tačiau, siekiant išvengti įvairių testamento turinio interpretacijų, siūloma tvirtinamuose testamentuose tais atvejais, kai palikėjas nori palikti visą jam priklausantį turtą, nevartoti sąvokos „visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas“ arba, jei ši sąvoka vartojama, papildomai nurodyti, kad paliekamas „ir visas kitas turtas“. Ši konsultacija patvirtinta 3 metais vėliau, nei sudarytas ginčijamas testamentas, ir patvirtina egzistavusią praktiką formuluoti testamentinius patvarkymus būtent taip, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju, tai patvirtina ir notarių V. Tamašauskienės ir O. Markevičienės paaiškinimai 2014 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl lėšų, vertybinių popierių, akcijų paskyrimo testamentu atsakovei padaryta nepažeidžiant CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Nors lėšos, vertybiniai popieriai, akcijos nelaikomos kilnojamaisiais daiktais, tačiau testamento konstrukcija ir bendrinėje kalboje egzistuojanti tradicija bei ankstesnė notarinė praktika skirstyti visą turtą į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį neleidžia abejoti, kad tam tikrą turtą testatorius norėjo palikti ieškovui, o visą kitą turtą, įskaitant ir lėšas, vertybinius popierius ir akcijas – atsakovei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pagal kasacinio skundo argumentus naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o juo kasacine tvarka apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė prašo priteisti 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą; ji pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., žr. 8.14 punkte nustatytą dydį), todėl atsakovei iš ieškovo priteistinas šis atstovavimo išlaidų atlyginimas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,82 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 207 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. J. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo E. J. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo E. J. (duomenys neskelbtini) 17,82 Eur (septyniolika Eur 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė