Baudžiamoji byla Nr. 2A-P-8-788/2016
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAI
DALIA BAJERČIŪTĖ
ELIGIJUS GLADUTIS
VYTAUTAS MASIOKAS
ALVYDAS PIKELIS
JONAS PRAPIESTIS
ALDONA RAKAUSKIENĖ
ATSKIROJI NUOMONĖ
DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖS SESIJOS 2016 M. SPALIO 27 D. NUTARTIES
2016 m. lapkričio 2 d.
Vilnius
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 384 straipsnio 10 dalimi, pateikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (toliau – ir Plenarinė sesija) 2016 m. spalio 27 d. nutarties šioje byloje. Su šia nutartimi nesutinkame remdamiesi toliau nurodytais argumentais.
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 76 straipsniu nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.
V. V. šiuo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, nuo 1951 m. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu, 1953 m. dalyvavo vykdant Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanams, genocidą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestas.
Lietuvos Respublikos teismų sprendimais šioje byloje dėl bendrininkavimo vykdant genocidą kartu su V. V. buvo nuteista ir M. Ž.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) vieno balso persvara nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio pažeidimą, taip pat pripažino, kad vien tokio sprendimo priėmimo pakanka pareiškėjo (nuteistojo V. V.) patirtai neturtinei žalai teisingai atlyginti.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas V. V. baudžiamąją bylą atnaujinti patenkintas ir byla dėl V. V. nuteisimo perduota nagrinėti Plenarinei sesijai.
Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymą patenkino iš dalies: panaikino pirmiau nurodytus iki bylos atnaujinimo priimtus Lietuvos Respublikos teismų sprendimus ir bylą V. V. ir M. Ž. nutraukė kaltinamiesiems mirus.
2. BK 99 straipsnyje („Genocidas“) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.
Konvencijos 7 straipsnio („Nėra bausmės be įstatymo“) 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.
3. Pirmiau nurodytu sprendimu EŽTT pripažino Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą šioje byloje dėl to, kad veikos padarymo metu politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą nei pagal veikos padarymo vietos, nei pagal tarptautinę teisę (1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už j, toliau – Genocido konvencija, II straipsnį). EŽTT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Apeliacinės instancijos teismas performulavo nuteisimą, konstatuodamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei buvo sąlyginis ir nevisiškai tikslus; pagal apeliacinį teismą Lietuvos partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai“. Kita vertus, šis teismas nepaaiškino, ką apėmė „atstovų“ sąvoka, nepateikė ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinei“ grupei išsamiau nepaaiškino ir kasacinis teismas, pripažinęs, kad V. V. buvo nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių politinei grupei, tik pažymėjo, kad 1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Anot EŽTT, nacionaliniai teismai, nustatydami faktus baudžiamojoje byloje, nepadarė tvirtų išvadų, pagal kurias EŽTT galėtų įvertinti, kokiu pagrindu šie teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, t. y. grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, dalį. Todėl EŽTT konstatavo, kad nėra įsitikinęs, jog nagrinėjamoje byloje nustatytu reikšmingu metu V. V., net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių genocidas nacionaline ar etnine prasme (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179, 181).
4. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK XXXV skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamosios bylos atnaujinimą ir dėl EŽTT sprendimų. Pagal BPK 456 straipsnį Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai EŽTT pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. BPK 461 straipsnis numato skirtingas galimas teismo, išnagrinėjusio tokiais atvejais atnaujintą baudžiamąją bylą, nutartis. Viena iš tokių nutarčių yra atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir palikti galioti teismų nuosprendžius ir paskesnes teismų nutartis (BPK 461 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Plenarinė sesija yra konstatavusi, kad ne kiekvienas EŽTT nustatytas pažeidimas yra pagrindas naikinti ar keisti nacionalinių teismų priimtus sprendimus. Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad yra galimi įvairūs reagavimo į EŽTT sprendimus variantai (Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>). Antai 2003 m. rugsėjo 18 d. Plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2A-2/2003 buvo palikti galioti teismų priimti sprendimai, nors byloje Butkevičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48297/99, 2002 m. kovo 26 d. sprendimas) EŽTT buvo nustatęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens laisvę (Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys), taikant kardomąją priemonę – suėmimą, bei teisė į nekaltumo prezumpciją dėl Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pasisakymų, kurie dar iki bylos išnagrinėjimo teismuose skatino visuomenę manyti, kad A. B. yra kaltas, (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Tokį sprendimą Plenarinė sesija priėmė nustačiusi, kad konstatuoti Konvencijos pažeidimai, kuriuos padarė ne bylą nagrinėję teismai, nėra pagrindas abejoti teismų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis). Kitais atvejais, esant tokių abejonių, teismų sprendimai naikinti ir, nesant galimybių ištaisyti padarytus pažeidimus, bylos nutrauktos (pvz., Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis) arba, esant tokioms galimybėms, perduotos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (pvz., Plenarinės sesijos 2009 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>, 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0xLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-1/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-1/2011">2A-P-1/2011</a>)
Atsižvelgiant į BPK 456 straipsnio nuostatas, taikant BPK 461 straipsnį teismų sprendimai turi būti naikinami ar keičiami tik tada, kai Konvencijos pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Be to, tai galima padaryti tik remiantis EŽTT, bet ne paties Aukščiausiojo Teismo nustatytais Konvencijos pažeidimais.
5. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis grindžiama išvada, kad V. V. (tuo pačiu M. Ž.) nebuvo inkriminuojamas ir minėtas alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, proceso metu V. V. nebuvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis. Todėl Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas, pasireiškęs nuteisimu dėl genocido, vykdyto politinės grupės atžvilgiu, siekiant užtikrinti gynybos teises, galėtų būti ištaisytas tik keičiant kaltinimą, tačiau to padaryti nėra galimybės nuteistiesiems mirus ir baudžiamasis procesas dėl šios priežasties turi būti nutrauktas panaikinant byloje priimtus teismų sprendimus. Plenarinė sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tačiau Plenarinės sesijos išvada, lėmusi bylos nutraukimą, nėra pagrįsta.
5.1. Nors pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nuosprendžiu pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad „Lietuvos partizanų, t. y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai.“ EŽTT konstatavo, kad taip apeliacinės instancijos teismas performulavo nuteisimą. Tai reiškia, jog pats EŽTT pripažino, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo inkriminuojamas ir minėtas alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, kuris nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Kad šis požymis taip pat buvo inkriminuojamas patvirtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas po minėtų formuluočių nutartyje pažymėjo, kad „sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus“, ir padarė išvadą, kad „Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t. y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“.
5.2. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutarties išvada, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, motyvuojama tuo, kad nagrinėjamoje byloje teismai nesiėmė jokių procesinių žingsnių pakeisti kaltinimą įstatymo nustatyta tvarka, t. y. taikant BPK 256 straipsnį, kad būtų užtikrinta galimybė tiksliai suvokti performuluoto kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tačiau V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (BK 99 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas inkriminavo minėtą papildomą alternatyvų genocido sudėties teisinį požymį nekeisdamas esminių inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių. BPK 256 straipsnio redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu, numatė teismo pareigą iš anksto pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimą kaltinimo keitimą tik tais atvejais, kai taip keičiamos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės arba pritaikomas griežtesnis baudžiamasis įstatymas, tačiau nereglamentavo atvejų, kai nekeičiant esminių faktinių veikos aplinkybių pritaikomas kitas alternatyvus nusikalstamos veikos požymis, taigi tai daroma nekeičiant taikomo baudžiamojo įstatymo. Nors kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis turi būti užtikrinama ir tokiais atvejais, specialių kaltinimo keitimo procedūrų taikymas reikalingas tik tada, kai tai šiuo tikslu būtina. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, tačiau EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija nenustato jokių formalių reikalavimų būdui, kuriuo tai turi būti daroma (pvz., 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Pellisier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94). Be to, kai teisė žinoti kaltinimą ir pasirengti gynybai nėra užtikrinama viename proceso etape, tačiau gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu vėlesniame etape, EŽTT jurisprudencijoje laikoma, kad minėtos teisės yra užtikrinamos (pvz., 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 43659/99; 2006 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Virolainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 29172/02).
Minėta, kad V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl genocido pagal BK 99 straipsnį, kurio alternatyvūs požymiai yra genocido vykdymas nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės grupės (jos dalies) atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas negalėjo jo nuteisti nei pagal BK 99 straipsnį, nei pagal jokį kitą straipsnį. Vadinasi, taip nuteistasis ginčijo bet kurio alternatyvaus genocido požymio buvimą jo padarytoje veikoje, taigi ir genocido vykdymą prieš nacionalinę grupę ar jos dalį. Nukentėjusioji M. B. apeliaciniame skunde skundėsi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog abu nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką ir teismo posėdžio metu abu reiškė pasitenkinimą tokia nusikalstama veika, pabrėždami, kad Lietuvos partizanai buvo tautos dalis, kurią reikėjo sunaikinti. Atsikirtime į nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą nukentėjusioji nurodė, jog nepagrįstas gynėjos teiginys, kad Genocido konvencija nenumato politinių grupių, partizanų, klasių ir kitokių darinių. Lietuvoje buvo tam tikros represuotinos ir naikintinos nacionalinės grupės, komunistinės doktrinos įvardintos, pavyzdžiui, kaip „nacionalistai“, „nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „nacionalistinio ginkluoto pogrindžio gaujos“, „antitarybininkai“, kurios ir yra konvencijoje numatytos „nacionalinės grupės“ (t. 8, b. l. 66-67). Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad klausimas dėl genocido vykdymo nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu buvo iškeltas apeliacinio proceso metu ir tai netiesiogiai patvirtina ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas pateikė išvadas šiuo klausimu. Kartu visa tai rodo, kad nuteistasis V. V. jau proceso apeliacinės instancijos teisme metu turėjo galimybę suvokti ir suvokė, kad gali būti nuteistas ir remiantis šiuo alternatyviu genocido požymiu. Todėl tokių kaltinimo keitimo procedūrų, kurios numatytos BPK 256 straipsnyje, taikymas nebuvo būtinas. Be to, nuteistasis turėjo tokią galimybę ir kasaciniame skunde ginčijo BK 99 straipsnio taikymą padarytai veikai, tvirtindamas, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal šį straipsnį, jie buvo tik ginkluoti pavojingi asmenys. Nuteistasis kasaciniam teismu taip pat pateikė paaiškinimus raštu. Šie paaiškinimai teismo posėdžio metu teisėjų kolegijos prijungti prie bylos ir pagarsinti nuteistojo gynėjo. Nuteistasis aiškino, jog „Siekis tvirtinti, kad ginkluoti rezistentai tarybų valdžios metais Lietuvoje buvo persekiojami vien už tai, kad šie buvo lietuviai, arba pagal kitus duotus tarptautinio genocido sampratos požymius neturi jokio pagrindo. Nei vienas Lietuvos gyventojas nebuvo represuotas vien už tai, kad jis buvo lietuvis, kad jis buvo baltaodis ar katalikas.“ (t. 8, b. l. 191). Visa tai rodo, kad nuteistasis gynėsi ir nuo genocido vykdymo nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu inkriminavimo. Jei nuteistasis būtų manęs, kad jo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir nuo jo veiksmingai gintis dėl papildomo alternatyvaus genocido teisinio požymio inkriminavimo apeliacinio teismo nutartimi buvo pažeista, turėjo teisę prašyti kasacinio teismo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau tokia teise nepasinaudojo. Tai, kad nuteistasis suvokė, jog šis požymis jam taip pat buvo inkriminuotas, netiesiogiai patvirtina ir pareiškėjo paaiškinimai pateikti EŽTT, kuriais ginčijama, kad nužudytieji buvo nacionalinės grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, atstovai (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 127).
5.3. Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išvadą, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, netiesiogiai motyvuoja ir tuo, kad V. V. buvo nuteistas inkriminuojant politinės grupės požymį. Tačiau šie požymiai yra alternatyvūs. Tai, kad, EŽTT vertinimu, buvo neteisėtai inkriminuotas politinės grupės požymis, savaime nereiškia, kad kartu negalėjo teisėtai būti inkriminuotas ir alternatyvus nacionalinės grupės (jos dalies) požymis, kurio pakanka nuteisimą pripažinti teisėtu. Šie požymiai nėra vienas kitą paneigiantys. Pagal įstatymą bent vieno naikinamos nacionalinės ar etninės, ar politinės grupės (jos dalies) požymio konstatavimas yra pakankamas pagrindas (esant ir kitiems privalomiems genocido sudėties požymiams) taikyti BK 99 straipsnį. Minėti genocidu naikinamos grupės (jos dalies) požymiai turi savarankišką alternatyvią nusikaltimo sudėties požymio reikšmę. Nepaisant to, kad politinė grupė nėra įtraukta į Genocido konvencijos saugomų grupių sąrašą, taikant BK 99 straipsnį, gali būti konstatuojama, kad pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, priklausę politinei grupei, kartu buvo saugomų pagal Genocido konvenciją žmonių grupių – nacionalinės ir etninės – nariai. Nustačius genocidą prieš bet kurią iš šių grupių, yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Priklausymas politinei grupei – Lietuvos partizanams – yra svarbus atskleidžiant nusikalstamos veikos esmę ir istoriškai neatsiejamas nuo nacionalinės, etninės grupės požymio vertinimo (Plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>).
5.4. Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išvadą, išvadą, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, netiesiogiai motyvuoja ir tuo, kad kasacinės instancijos teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje, kuria atmesti nuteistųjų ir nukentėjusiosios skundai, nenagrinėtas klausimas dėl Lietuvos partizanų priskyrimo lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, daliai ir kaltinimo atitikties šiuo požiūriu Genocido konvencijai. Tačiau kasacinio teismo išvados, jog nužudytieji priklausė politinei grupei, nepaneigia apeliacinio teismo padarytų išvadų, kad nužudytieji buvo ir lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai. EŽTT pripažinus, kad politinės grupės požymis negalėjo būti inkriminuotas, Aukščiausiajam Teismui baudžiamosios bylos atnaujinimo procese buvo galimybė ir kilo pareiga plačiau atsakyti į nuteistojo kasacinio skundo argumentą, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, t. y. ir nacionalinei grupei.
6. Iš EŽTT sprendimo visumos, taip pat ir šio teismo teisėjo, paskirto nuo Lietuvos, Egidijaus Kūrio, bei kitų teisėjų atskirųjų nuomonių, matyti, kad Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo nustatymą lėmė ne kokių nors kitokių esminių bylos faktinių aplinkybių nustatymas, o būtent tai, kad Lietuvos Respublikos teismai šioje byloje nepateikė išsamesnių motyvų klausimu, dėl kurio EŽTT liko abejonės, t. y. dėl galimybių traktuoti Lietuvos partizanus – lietuvių tautos atstovus – kaip Genocido konvencijos saugomą nacionalinės grupės reikšmingą dalį. Tai sudaro pagrindą manyti, kad šis pažeidimas galėjo būti ištaisytas šioje byloje Plenarinės sesijos nutartyje pateikiant išsamius teisinius motyvus, kodėl Lietuvos partizanai, sudarė Genocido konvencijos saugomą reikšmingą nacionalinės grupės dalį, taip plačiau atsakant ir į nuteistojo kasacinio skundo argumentą, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį.
Šioje byloje EŽTT nėra nustatytas koks nors Konvencijos 6 straipsnio, įtvirtinančio kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo pagrindą ir pobūdį ir teisę pasirengti gynybai, pažeidimas. Taigi nacionalinės grupės (jos dalies) požymio inkriminavimas šioje byloje savaime nepažeidė procesinių gynybos teisių. Kadangi toks pažeidimas EŽTT nebuvo nustatytas, tai neturi sudaryti pagrindo atnaujinti šią bylą ir naikinti priimtus teismų sprendimus.
7. Plenarinė sesija, išnagrinėjusi kitą baudžiamąją bylą po aptariamo EŽTT sprendimo, 2016 m. balandžio 12 d. priimtoje nutartyje, pateikdama išsamius motyvus, remdamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pateiktais išaiškinimais šiuo klausimu, konstatavo, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas.
Šios išvados padarytos atsižvelgiant ir į tai, kad okupacinės valdžios ir jos represinių organų vykdytas ginkluoto nacionalinio pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų – naikinimas buvo sisteminis, nuoseklus, pagrįstas aiškia metodika ir instrukcijomis. Represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai. Nacionaliniame ginkluotame pasipriešinime dalyvavo įvairaus statuso žmonės, pagal tautybę daugiausia lietuviai, juos vienijo bendras tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pasipriešinimą rėmė ir kitais būdais okupacijai priešinosi didelė lietuvių tautos dalis. Dešimt metų vykusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų; pasipriešinimo metu iš viso buvo nužudyta apie 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. 1945 metais Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų, o 1951 metais – maždaug 2,3 mln. gyventojų. Nors nuo represijų nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių skaičiai yra neabejotinai dideli, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal „kiekybinį“ kriterijų, bet ir bendro represijų, įskaitant masinius civilių trėmimus, masto kontekste. Sovietų valdžios represijos buvo nukreiptos ir prieš partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimų narius, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi, taip buvo siekiama sunaikinti didelę lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Taigi bendras nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, nužudytų ar patyrusių kitokio pobūdžio represijas skaičius yra reikšmingas tiek absoliučiai, tiek atsižvelgiant į to meto Lietuvos bendrą gyventojų skaičių (Plenarinės sesijos nutartis kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>).
8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, taip pat ir Aukščiausiąjį Teismą. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti ir Aukščiausiasis Teismas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis) ir kt. (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Vadinasi, Plenarinės sesijos sukurti precedentai yra labai reikšmingi ir jų turi būti itin tvirtai laikomasi, juo labiau, kai dėl jų nebuvo pareikšta atskirųjų nuomonių, kaip Plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutarties atveju.
9. Todėl visiškai pritartina, kad Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje laikėsi pirmiau nurodytos 2016 m. balandžio 12 d. nutarties nuostatos, jog pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas. Minėto precedento įgyvendinimas ir šioje byloje reikštų, kad BK 99 straipsnis V. V. ir M. Ž. veiksmams pritaikytas tinkamai, jų padarytoje veikoje yra genocido sudėtis ir dėl to naikinti priimtus teismų sprendimus nėra baudžiamajame įstatyme ir tuo pačiu Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto pagrindo. Todėl EŽTT nustatytas šio straipsnio pažeidimas, esant suformuotai Aukščiausiojo Teismo praktikai, išsamiai pagrindžiančiai genocido inkriminavimą Lietuvos partizanų žudymo atveju, neturi būti laikomas tokio pobūdžio ir sunkumo, kad šiuo metu keltų pagrįstų abejonių dėl minėtų asmenų nuteisimo.
10. Šis pažeidimas galėjo ir turėjo būti laikomas pašalintu nutartyje atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskesnes teismų nutartis, išdėsčius išsamius motyvus, kodėl Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės grupės dalis, atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų žudymas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintinas kaip genocidas. Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje šioje byloje padaryta išvada, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, nėra pagrindas nuosprendžiui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar jiems pakeisti ir dėl to kasaciniai skundai atmestini. Tokiu būdu atmestas ir minėtas nuteistojo argumentas, kad nužudytieji partizanai nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, t. y. ir nacionalinei grupei. Taigi minėtu būdu motyvuotas Aukščiausiojo Teismo sprendimas atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą galėtų prilygti šio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutarties, kuria buvo baigta baudžiamoji byla, papildomam išaiškinimui.
Pagal BPK 461 straipsnio 1 dalie 1 punktą Plenarinės sesijos nutartis atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą gali būti priimta nepaisant to, kad pagal BPK 459 straipsnį Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos nutartimi prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl EŽTT sprendimo buvo priimtas ir baudžiamoji byla buvo atnaujinta, o minėta Plenarinės sesijos nutartis priimama išnagrinėjus atnaujintą baudžiamąją bylą. Vadinasi, šios kolegijos vertinimas, kad yra pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą, vadovaujantis BPK 456 straipsnyje nustatytais kriterijai, yra tik preliminarus. Galutinis sprendimas šiuo klausimu byloje susiklosčiusioje teisinėje situacijoje priimamas Plenarinės sesijos. Tokio Plenarinės sesijos sprendimo atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą priėmimas reikštų, kad baudžiamojo proceso tęsimas byloje vis dėl to nėra būtinas ir, neatnaujinus baudžiamojo proceso, nėra pagrindo taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas dėl kaltinamojo mirties.
BPK 457 straipsnis numato, kad prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą BPK 456 straipsnyje nurodytu pagrindu paduoti ir dalyvauti tokiame procese turi ne tik asmuo, kurio atžvilgiu byloje buvo padarytas Konvencijos pažeidimas, bet ir jo teisių perėmėjas. Vadinasi, bylos atnaujinimo dėl EŽTT sprendimo procesas gali vykti mirus minėtam asmeniui, todėl toks procesas savaime neturi būti prilyginamas pačiam baudžiamajam procesui, kuriam taikomos BPK 3 straipsnio nuostatos dėl baudžiamojo proceso nutraukimo kaltinamajam mirus.
Nuteistojo gynybos nuo nacionalinės grupės (jos dalies) genocido požymio inkriminavimo teisės galėjo būti ir buvo nuteistojo pasirinktu būdu įgyvendintos apeliaciniame procese ir nuteistajam pateikiant kasacinį skundą šioje byloje. Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo baudžiamąjį procesą atnaujinti ir tęsti taip, kad šis požymis dar kartą būtų inkriminuotas keičiant kaltinimą ir dar kartą būtų užtikrinta nuteistojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį bei teisė į gynybą. Šis požymis jau buvo inkriminuotas ir šios nuteistojo teisės buvo užtikrintos. Be to, nuteistojo interesai papildomai buvo ginami nuteistojo teisių perėmėjų prašyme pateikiant argumentus šiuo teisės klausimu ir nuteistojo teisių perėmėjos atstovui advokatui dalyvaujant atnaujintos bylos nagrinėjime.
11. Taigi Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį nutraukti bylą nuteistiesiems mirus lėmė padaryta išvada, kad V. V. (tuo pačiu M. Ž.) vis dėl to nebuvo inkriminuojamas ir alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, proceso metu V. V. nebuvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra pagrindas manyti, kad Plenarinė sesija šioje nutartyje iškeldama aukštesnius procesinius reikalavimus šio genocido sudėties požymiui inkriminuoti ir gynybos teisėms užtikrinti, nei šioje byloje reikalavo pats EŽTT, pirmenybę teikė proceso formai, bet ne turiniui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).
Vienas Lietuvos partizanų vadų L. Baliukevičius-Dzūkas rašė:
„Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?
Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę žiūrėti visiems tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“ (Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d. - 1949 m. birželio 6 d. Sud. Algis Kašėta. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002).
Lietuvos partizanų pasiaukojama kova su nelygiu priešu taip pat įkvėpė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą 1990 m. kovo 11 d., kuris laidavo šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą 1992 m. spalio 25 d. Taip partizanai taip pat ir šiuo atžvilgiu, L. Baliukevičiaus-Dzūko žodžiais tariant, nugalėjo mirtį. Nors Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartyje patvirtinama šios kovos reikšmė lietuvių tautai, šioje byloje žuvusių partizanų ir jų artimųjų teisės, deja, liko neapgintos, teisingumas pasirodė silpnesnis už mirtį.
Remdamiesi tuo, kas pirmiau išdėstyta, laikomės nuomonės, kad turėjo būti priimtas kitoks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos sprendimas: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas atnaujinti šią baudžiamąją bylą turėjo būti atmestas, paliekant galioti byloje priimtus teismų sprendimus.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė
