Baudžiamoji byla Nr. 2A-P-8-788/2016
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.1.1; 2.13.3; 3.1.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos, Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistojo V. V. teisių perėmėjos atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
nukentėjusiajai M. B.,
teismo posėdyje išnagrinėjo pagal nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 459 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalies 2 punktu, atnaujintą V. V. baudžiamąją bylą, kurioje:
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio pažeidimą, t. y. kad buvo pažeistas reikalavimas, jog niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas V. V. baudžiamąją bylą atnaujinti patenkintas ir byla dėl V. V. nuteisimo perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai (toliau – ir plenarinė sesija).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą apie bylos esmę, teismų sprendimų ir prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį, nuteistojo teisių perėmėjos atstovo, prašiusio nuteistojo teisių perėmėjų prašymą tenkinti, nukentėjusiosios, prašiusios nuteistojo teisių perėmėjų prašymą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo teisių perėmėjų prašymą tenkinti iš dalies, panaikinti teismų nuosprendį ir nutartis ir bylą nutraukti kaltinamajam mirus, paaiškinimų,
nustatė:
1. V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d. veikdamas iš anksto susitaręs su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais ir kariais, padedant M. Ž., kuri suteikė duomenis apie Lietuvos partizanus J. A. ir A. A., asmeniškai nurodė kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavo 2000 rublių, nuvyko prie Šakių rajone Žalgirio miške esančio M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolė, šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. buvo nušauti, t. y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.
2. Pareiškime nuteistojo V. V. teisių perėmėjos L. V. ir I. C. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 rugsėjo 21 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą V. V. nutraukti.
2.1. Pareiškėjai nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos valstybė pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį visa apimtimi, nuteisdama V. V. pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. žudant du Lietuvos partizanus. EŽTT nusprendė, jog V. V. nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų žudymo metu, nes 1953 m. tarptautinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (toliau – ir Konvencija prieš genocidą, Genocido konvencija) 2 straipsnyje. Nors EŽTT nurodė, kad valstybės turi diskrecijos teisę aiškinti genocido sampratą plačiau už numatytąją 1948 m. Genocido konvencijoje, tačiau tai neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenų pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT sprendime konstatuota, jog vidaus teismai negalėjo retrospektyviai nuteisti V. V. už Lietuvos partizanų, kaip politinės grupės narių, genocidą.
2.2. Kartu pareiškime nurodoma, kad A. ir J. A., būdami partizanai, negalėjo būti tapatinami su kitų gyventojų grupėmis, nes partizanai, kovoję su ginklu prieš sovietų okupaciją ir už Lietuvos valstybės nepriklausomybę, buvo atskira ir aiškiai identifikuojama grupė, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai. Be to, žodžiai turėtų būti aiškinami įprasta jų reikšme, todėl terminų „nacionalinė“ ir „etninė“ reikšmės neturėtų būti praplečiamos tiek, kad apimtų ir partizanus. Genocido norma Lietuvos nacionalinėje teisėje buvo plečiama Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, dėl to buvo pasunkinta V. V. teisinė padėtis.
2.3. Atsižvelgus į šiuos argumentus, pasak pareiškėjų, V. V. negalėjo būti nuteistas už genocidą pagal BK 99 straipsnį, todėl baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta.
3. Nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl įpareigojimų, kylančių iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas padarytas Konvencijos pažeidimas
4. Pagal BPK 456 straipsnį Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus, arba Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pirmiau minėta nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu tarptautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).
6. Lietuvos Respublikoje galioja 1995 m. balandžio 27 d. priimtas įstatymas „Dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikavo su išlygomis ir pareiškimais 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus (1 straipsnis). Taip Lietuvos Respublika pripažino ir EŽTT jurisdikcijos privalomumą visose bylose, susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu ir taikymu. EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, prisiimtų pagal Konvenciją ir jos protokolus. EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
7. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnį, reglamentuojantį EŽTT sprendimų privalomumą ir vykdymą, Aukštosios Susitariančiosios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad nagrinėjant už genocidą nuteisto V. V. atnaujintą baudžiamąją bylą būtina vertinti EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) padarytas išvadas. Šiuo EŽTT sprendimu nustatyta, jog nagrinėjamojoje byloje buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnio reikalavimas, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. Plenarinė sesija neturi įgaliojimų ginčyti šios išvados, nesutikti su ja ar ja nesiremti. Vadovaudamasi BPK 456 straipsniu, plenarinė sesija turi nuspręsti, ar nurodytas Konvencijos pažeidimas kelia abejonių dėl V. V. nuteisimo šioje byloje už genocidą pagal BK 99 straipsnį, o jeigu taip – kaip šis pažeidimas galėtų būti ištaisytas.
Dėl EŽTT sprendime nustatyto Konvencijos pažeidimo esmės
9. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.
10. V. V. nagrinėjamoje byloje pagal BK 99 straipsnį nuteistas už tai, kad 1953 m. sausio 2 d., būdamas sovietų okupacinės struktūros, t. y. Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus, darbuotojas, dalyvavo vykdant Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, genocidą.
11. EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime nurodė, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178).
12. Motyvuodama savo sprendimą dėl Lietuvos teismų pateikto V. V. veiksmų aiškinimo atitikties genocido sampratai, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT Didžioji kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Lietuvos apeliacinis teismas savo ruožtu performulavo nuosprendį, teigdamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai politinei grupei buvo sąlyginis ir nevisiškai tikslus ir kad Lietuvos partizanai taip pat buvo lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas nepaaiškino, ką apėmė atstovų sąvoka, nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės nacionalinės grupės atžvilgiu nepaaiškino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad V. V. buvo nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179).
13. EŽTT Didžioji kolegija nurodė, kad valstybės valdžios institucijų diskrecija aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai ir kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą. EŽTT sprendime taip pat pažymėta, kad nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias EŽTT galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, dalį. Didžioji kolegija konstatavo, kad nėra įsitikinusi, jog nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas. Svariu pareiškėjo argumentu EŽTT pripažino ir tai, kad jo ir MGB veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 181, 182).
14. EŽTT sprendime pažymėta, kad pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį, sutarties sąvokoms turi būti suteikiama įprasta reikšmė. Šiuo požiūriu vadovaujantis nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus. Taigi, EŽTT manymu, vidaus teismų išvada, kad aukos pateko į genocido nusikaltimo apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės, buvo išaiškinimas pagal analogiją pareiškėjo nenaudai, dėl to jo nuteisimas nebuvo numatomas (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 183).
Dėl atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų
15. Plenarinė sesija, nagrinėdama atnaujintą V. V. baudžiamąją bylą, remiasi teismų nustatytais faktais, ir bylos atnaujinimo pagrindą sudaro teisinio vertinimo, o ne faktų kvestionavimas. Konstatuotina, kad V. V. dalyvavimas sovietų okupacinės struktūros – saugumo ministerijos (MGB) – operacijoje, kurios metu buvo nužudyti du Lietuvos partizanai (J. A. ir A. A.), nustatytas ir nekelia jokių abejonių. Šie V. V. padaryti veiksmai buvo sovietinio okupacinio režimo vykdytų represijų prieš Lietuvos gyventojus dalis ir vertintini kaip nukreipti ne tik prieš konkrečius asmenis, bet ir prieš Lietuvos valstybę plačiąja prasme.
16. EŽTT konstatavus, kad byloje pažeistas Konvencijos 7 straipsnis, plenarinė sesija nagrinėja klausimą dėl V. V. pareikštų kaltinimų ir jo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 99 straipsnį pagrįstumo ir atitikties Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimams.
Dėl genocido normos Lietuvos nacionalinėje teisėje ir jos grįžtamosios galios
17. Genocido nusikaltimas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika 1992 m. balandžio 9 d. prisijungė prie 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kurio 2 straipsnis nustatė, jog Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius, o 3 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma. Nuo 1998 metų genocido nusikaltimas buvo inkorporuotas į 1961 m. BK (71 straipsnis), vėliau ir į naująjį 2000 m. BK (99 straipsnis). Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį genocidas priskiriamas nusikaltimų kategorijai, kuriems netaikoma įprasta baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklė, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Pagal BK 95 straipsnio 9 dalies 1 punktą genocido nusikaltimui nėra senaties.
18. BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.
Pažymėtina, kad BK 99 straipsnio galiojanti redakcija yra platesnė nei genocido apibrėžimas, įtvirtintas visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, pirmiausia 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Antai socialinės ir politinės grupių požymiai įtraukti į genocido normą Lietuvos nacionalinėje teisėje tik 1998 m. balandžio 21 d. įstatymu, kuris įsigaliojo 1998 m. gegužės 6 d.
19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks konstatavimas reiškia, kad BK 99 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo grįžtamoji galia neapima veikų, kuriomis siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei. Tokios veikos pagal BK 99 straipsnį gali būti pripažintos genocidu tik tuo atveju, jei jos padarytos po 1998 m. gegužės 6 d. Kartu šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas reiškia, kad genocido normos (BK 99 straipsnis) dalis, atitinkanti tarptautinėje teisėje pripažintą ir Konvencijoje prieš genocidą pateiktą apibrėžimą, t. y. neapimanti socialinės ir politinės grupių požymių, turi grįžtamąją galią veikoms, padarytoms ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 1953 metais.
Dėl sovietinio okupacinio režimo represijų, nukreiptų prieš Lietuvos partizanus, kaip pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius, aktualiu laikotarpiu teisinio vertinimo
20. Sovietinio okupacinio režimo represijų, nukreiptų prieš Lietuvos partizanus, kaip pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius, aktualiu laikotarpiu teisinio vertinimo pagrindai išdėstyti jau minėtame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime ir detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>.
21. Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos politinės ir socialinės grupės; specifinis genocido nusikaltimo požymis, skiriantis jį inter alia nuo nusikaltimų žmoniškumui, yra specialus tikslas (dolus specialis) visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę; kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei (I, 3.7). Būtent tokią sampratą atitinkanti genocido norma turi grįžtamąją galią įvykiams aktualiu laikotarpiu, kai sovietinio okupacinio režimo represinės struktūros kovojo prieš Lietuvos partizanus ir juos persekiojo.
22. Konstitucinis Teismas pirmiau minėtame nutarime pažymėjo, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui (III, 6.3). Ištyręs tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad, kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Svarbu įvertinti tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais (III, 7.3). Nutarime pabrėžta, kad represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas (III, 6.2).
23. Minėti Konstitucinio Teismo išsakyti veiksmų prieš Lietuvos partizanus aktualiu laikotarpiu vertinimo kriterijai detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>. Kasacinės instancijos teismas, vertindamas klausimą, ar pagrįstai genocido norma (BK 99 straipsnis) pritaikyta asmeniui, dalyvavusiam slaptoje LSSR VSK (KGB) operacijoje sulaikant Lietuvos partizanus (1956 m.), konstatavo, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka pirmiau nurodytus saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK 99 straipsnį, nustačius visus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, vertintinas kaip genocidas. Minėtoje kasacinėje nutartyje pateikti išsamūs argumentai, pagrindžiantys tokią išvadą.
24. Nors EŽTT Didžiosios kolegijos sprendime išsakytos abejonės dėl galimybių traktuoti partizanus kaip genocido normos saugomos nacionalinės, etninės grupės dalį (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 182-185), tačiau iš sprendime pateiktų argumentų matyti, kad šias abejones pirmiausia lėmė faktas, jog Lietuvos Respublikos teismai nagrinėjamojoje byloje nepateikė platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, ir nepaaiškino partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinės“ grupės atžvilgiu (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179, 181). Tačiau EŽTT Didžiosios kolegijos teiginiai dėl ryšio tarp sąvokų „nacionalinė grupė“ ir „Lietuvos partizanai“ pateikta nuomonės forma ir nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ir keisti Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu. Plenarinė sesija patvirtina, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavusi teisinio vertinimo nuostata, pagal kurią Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis, nepaisant EŽTT sprendime išsakytų abejonių, išlieka aktuali ir ja toliau vadovaujamasi teisiškai vertinant sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veiklą, nukreiptą prieš pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius vertinamu laikotarpiu.
Dėl EŽTT konstatuoto Konvencijos pažeidimo ir jo teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai
25. Kaip jau pirmiau minėta, EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime konstatavo, kad V. V. baudžiamojoje byloje buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnio reikalavimas, jog niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. EŽTT sprendime paaiškinta, kad garantija, įtvirtinta 7 straipsnyje, kuris yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje. Pagal šio Konvencijos straipsnio objektą ir tikslą jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės. Sprendime pažymėta, kad Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę (nullum crimen, nulla poena sine lege), ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima aiškinti per daug plačiai kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų išplaukia, kad nusikalstama veika turi būti tiksliai apibrėžta teisėje, ar tai būtų nacionalinė teisė ar tarptautinė. Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jeigu reikia, pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji atsakomybė (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 154).
26. Pažymėtina, kad tiek Konvencijos 7 straipsnio turinys, tiek EŽTT sprendime pateikti šio straipsnio išaiškinimai visiškai atitinka ir Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“. Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Šiuos reikalavimus atitinkanti nuostata taip pat įtvirtinta BK 2 straipsnio 1 dalyje: „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu“.
27. Plenarinė sesija daro išvadą, kad EŽTT sprendime konstatuotas pamatinio Konvencijos 7 straipsnyje nustatyto reikalavimo pažeidimas, kuris kartu reiškia ir Lietuvos nacionalinės teisės atitinkamų nuostatų pažeidimą, privalo būti ištaisytas.
28. Pažymėtina, kad V. V. šioje byloje buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 99 straipsnį už tai, kad, būdamas sovietų okupacinės struktūros – saugumo ministerijos (MGB) darbuotojas, žinodamas šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, dalyvavo operacijoje, kurios metu buvo nužudyti du Lietuvos partizanai – J. A. ir A. A.. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas ir priimti teismų sprendimai buvo grindžiami klaidinga nuostata, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta ir politinių bei socialinių grupių požymiais papildyta genocido norma (atitinkami įstatymo pakeitimai įsiteisėjo 1998 m. gegužės 6 d.) visa apimtimi turi grįžtamąją galią ir gali būti taikoma be išimčių įvykiams bylai aktualiu laikotarpiu (1953 m.). Kaip jau minėta, teisinį reguliavimą, įtvirtinusį galimybę reikšti tokį kaltinimą, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. EŽTT Didžioji kolegija konstatavo, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, todėl prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai retrospektyviai nuteisti V. V. už Lietuvos partizanų, kaip politinės grupės narių, genocidą (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178, 181).
29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo išsakyta teismo pozicija, kad Lietuvos partizanų priskyrimas politinei grupei „iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus“, kad „šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės, atstovai“, todėl gali būti priskirti „toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“ (t. 8, b. l. 131-132). Kita vertus, šios vos kelių sakinių apimties argumentacijos teismo nutartyje akivaizdžiai nepakanka išvadai, kad V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas būtent pagal tokį kaltinimą ir kad proceso metu jam buvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis.
30. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime (IV, 1) nagrinėdamas kaltinimo keitimo teisme teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimą, pabrėžė EŽTT praktikos aiškinant Konvencijos 6 straipsnį svarbą: „EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą; pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją (peticijos Nr. 29082/95); 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juha Nuutinen prieš Suomiją (peticijos Nr. 45830/99)“.
31. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas keičiamas ir kaltinimo apimtis nėra vien tik siaurinama, jam turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-228/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-228/2008">2K-7-228/2008</a>, 2K-P-36/2010, 2K-7-330/2011, 2K-551/2011, 2K-614/2011, 2K-651/2012 ir kt).
32. Nagrinėjamojoje byloje teismai nesiėmė jokių procesinių žingsnių pakeisti kaltinimą V. V. įstatymo nustatyta tvarka (BPK 256 straipsnis), kad būtų užtikrinta galimybė tiksliai suvokti performuluoto kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir glaustai pasisakė dėl Lietuvos partizanų priskyrimo Genocido konvencijos saugomų grupių kategorijai, tačiau pateikė ir tokius argumentus, kuriais pateisino retrospektyvinį politinės grupės požymio inkriminavimą V. V., nurodydamas, kad genocido sąvokos plečiamasis traktavimas nėra draudžiamas (t. 8, b. l. 131). Kasacinės instancijos teismas, atmesdamas kasacinio skundo argumentus dėl negalimumo remtis politinės grupės požymiu formuluojant kaltinimą, taip pat vadovavosi ta pačia klaidinga nuostata, jog BK 99 straipsnis visa apimtimi turi grįžtamąją galią. Klausimas dėl Lietuvos partizanų priskyrimo lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės daliai ir kaltinimo atitikties Konvencijoje prieš genocidą pateiktai šio nusikaltimo sampratai kasacinėje nutartyje visiškai nutylėtas, jokių argumentų dėl to nepateikta. Taigi teismų priimtų procesinių sprendimų turinys rodo, kad V. V. buvo retrospektyviai kaltinamas ir nuteistas už Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios būtent atskirai politinei grupei, genocidą.
33. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, plenarinė sesija daro išvadą, kad teismų sprendimai, kurių pagrindu V. V. nuteistas pagal BK 99 straipsnį, o jo apeliacinis ir kasacinis skundai atmesti, neatitinka reikalavimų, kylančių iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 3 dalies, todėl negali būti palikti galioti.
34. Nustatyti pažeidimai tęsiant procesą nagrinėjamojoje byloje galėtų būti ištaisyti tik atitinkamai pakeitus V. V. kaltinimą, tačiau BPK normos nenumato jokios galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimų mirusiam asmeniui.
35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismų priimti sprendimai V. V. byloje naikintini, o procesas nutrauktinas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – mirus kaltinamajam.
36. Pagal bendrąją taisyklę, nurodytą BPK 376 straipsnio 2 dalyje, tais atvejais, kai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai proceso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Kadangi nagrinėjamoje byloje kartu su V. V. buvo nuteista ir M. Ž., kuri yra mirusi, baudžiamoji byla jai taip pat nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartį, bylą V. V. ir M. Ž. nutraukti kaltinamiesiems mirus.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
