Baudžiamoji byla Nr. 2K-9-719/2021
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00015-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.3.1;
2.1.2.11; 2.1.4.3.2.9; 2.1.7.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Karčinskienei,
nuteistajam V. G. ir jo gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,
nuteistiesiems K. B. ir V. P. bei jų gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžių.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.
K. B. ir V. P. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria V. P. ir K. B. išteisinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, panaikinta, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:
V. P. pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda;
K. B. pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista ir nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų bei jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, ir prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. B., V. G. ir V. P. nuteisti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, davė kyšį valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims, būtent: 2018 m. gruodžio 4 d. apie 11.30 val. UAB „T. I.“ patalpose (duomenys neskelbtini), valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims: AB „E.“ (toliau – ir E.) (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovei R. G., E. (duomenys neskelbtini) projektų vadovui J. A. (J. A.), E. (duomenys neskelbtini) laikinai einančiai pareigas vadovei S. L. ir E. (duomenys neskelbtini) vadybininkei E. V. – davė bendros 1695,59 Eur vertės kyšį: V. P. padavė R. G. maišelį, kuriame buvo 500 Eur ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais; K. B. padavė J. A. maišelį, kuriame buvo 500 Eur ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais; V. G. padavė E. V. maišelį, kuriame buvo 500 Eur ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais, o S. L. padavė maišelį, kuriame buvo 12,70 Eur vertės vyno butelis ir 4,99 Eur vertės saldainių dėžutė, už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – priimti sprendimą vykdyti E. investicinį projektą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Investicinis projektas), tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, šią bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka pagal prokuratūros ir nuteistojo V. G. apeliacinius skundus, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis bei jų visumą, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, todėl nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad V. P. ir K. B. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, o V. G. davė kyšį valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims, veikdamas vienas, bet ne kartu su bendrininkais. Šis teismas viso proceso metu duotus V. P. ir K. B. parodymus, kad jie neturėjo tikslo papirkti atvykusių E. darbuotojų, tiesiog padavė jiems V. G. sukomplektuotas dovanas, žinodami, kad minėtiems darbuotojams duoda maisto produktus ir alkoholį, bet nežinodami apie dovanų maišeliuose V. G. įdėtus pinigus, vertino kaip gynybinę versiją, kuri paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. P. ir K. B. buvo išteisinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, o iš V. G. pareikšto kaltinimo pašalinta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas su bendrininkų grupe, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl šią dalį panaikino ir dėl jos priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl V. G. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti bei V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo A. P. arba laiduotojo A. G. atsakomybėn. Tačiau jei kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad V. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kasatoriai prašo pakeisti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir paskirti V. G. 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių pažeidimus, kurie sutrukdė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Aptardami teismų praktikos nuostatas dėl BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-1073/2018, 2K-167-693/2019, 2K-247-719/2019), kasatoriai teigia, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad V. G. papirko E. darbuotojus veikdamas kartu su V. P. ir K. B.. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. G. bendrininkavimą su V. P. ir K. B. patvirtina aplinkybė, jog šie, būdami UAB „T.“ ir „T. I.“ vadovai, domėjosi E. numatomo plėtoti projekto eiga ir turėjo tam tikrų pageidavimų dėl savo vadovaujamoms bendrovėms palankiausio tokio projekto įgyvendinimo būdo. Kasatorių nuomone, vien tai, kad asmuo turi tam tikrų pageidavimų dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimo ar neveikimo varianto, savaime nereiškia, kad jis bendrininkauja su kyšį tokiam valstybės tarnautojui duodančiu asmeniu. Tai, kad tokio asmens interesai sutampa su kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui duodančio asmens interesais, savaime nereiškia jų bendro veikimo BK 24 straipsnio 1 dalies prasme. Byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad V. P. ir K. B. žinojo apie dovanų maišeliuose esančius grynuosius pinigus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų netiesioginių įrodymų grandinė nutrūksta ties V. G., V. P. ir K. B. išėjimu iš pasitarimų kambario, ir šio nuosprendžio išvada, kad jei V. P. ir K. B. patys neįdėjo pinigų į dovanų maišelius, tai tikrai matė tai darantį V. G., yra tik teismo spėjimas bei prielaida. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kas vyko laikotarpiu nuo visų nuteistųjų išėjimo iš pasitarimų kambario ir sugrįžimo su dovanų maišeliais, ir būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad galima daryti tik prielaidą, jog V. P. ir K. B. veikė bendrai kartu su V. G.. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. G. E. darbuotojus papirko veikdamas vienas, t. y. jis buvo atsakingas už UAB „T.“ ir „T. I.“ energetinius projektus; organizavo susitikimą su E. atstovais; į susitikimą pakvietė tik E. vadybininkę E. V., o ši savo iniciatyva pasikvietė kitus E. darbuotojus; prieš susitikimą kiti nuteistieji net nežinojo, kokie E. darbuotojai ir kiek jų atvyks, kokie jų įgaliojimai; sumanymas įdėti pinigų į E. darbuotojų dovanų maišelius jam (V. G.) kilo spontaniškai po pasitarimo, tikintis didesnio E. darbuotojų palankumo ateityje ir taip siekiant užsitikrinti efektyvesnį savo darbo funkcijų vykdymą. Kartu šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji neturėjo galimybės iš anksto planuoti papirkti minėtus darbuotojus.
3.2. Kasatoriai, aptardami kyšio dalyko apibrėžimą, nurodytą BK 230 straipsnio 4 dalyje, ir jo išaiškinimus teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-48/2009, 2K-540/2013), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti krepšeliai su maisto produktais E. darbuotojams buvo perduoti turint tikslą juos papirkti, ir nepagrįstai šiuos maisto produktus pripažino kyšio dalyku. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su kita apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. G., tokias dovanas E. darbuotojams įteikdamas kartu su V. P. ir K. B., šiuos darbuotojus papirko veikdamas su bendrininkų grupe. Be to, pripažįstant nuosprendyje nurodytus maisto produktus, vyną ir kalendorių kyšio dalyku, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes: 1) šie daiktai, kaip dovanos E. darbuotojams, buvo įteikti po to, kai šie darbuotojai UAB „T.“ vadovui V. P. įteikė reprezentacinę E. dovaną; 2) minėti daiktai buvo teikiami šventiniu laikotarpiu (iki Kalėdų likus 20 d.); 3) UAB „T.“ tokių dovanų buvo įsigijusi iš viso 60 vnt. ir jų pobūdis yra išimtinai reprezentacinis (gurmaniški maisto produktai, vynas, kalendorius su UAB „T.“ simbolika), tuo pačiu laikotarpiu jos buvo teikiamos ir kitiems verslo partneriams; 4) E. darbuotojai tokias dovanas priėmė kaip reprezentacines (tik vėliau pastebėjo, kad į tris maišelius yra įdėta ir grynųjų pinigų); 5) šie daiktai buvo nupirkti kartu su dideliu kiekiu kitų analogiškų dovanų ir turint tik reprezentacinį jų panaudojimo tikslą; 6) dovanos buvo įteiktos dar ir kaip atsakas į E. darbuotojų įteiktą dovaną. Kartu šie duomenys patvirtina, kad aptariamos dovanos negali būti laikomos neteisėtu ar nepagrįstu atlygiu BK 230 straipsnio 4 dalies prasme. Vien tai, kad dovaną teikiantis asmuo turi kokį nors interesą dėl asmens, kuriam teikiama dovana, sau palankaus veikimo varianto, tokios dovanos nedaro kyšiu. Valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui perduodamos materialinės vertybės gali būti laikomos kyšiu tik tuo atveju, jei jas perduodantis asmuo tokiu būdu siekia paveikti tokias vertybes priimantį asmenį, atlikti kokius nors veiksmus ar nuo jų susilaikyti, o tokias vertybes priimantis asmuo supranta, kad jos duodamos būtent už jo pageidaujamą veikimą ar susilaikymą nuo veikimo.
3.3. Tačiau teisme apklausti E. darbuotojai parodė, kad nuteistieji jų nieko neprašė, tik domėjosi numatomo plėtoti projekto eiga ir išsakė savo pageidavimus dėl šio projekto įgyvendinimo būdo (kad per UAB „T. I.“ sklypą nutiesta laikina elektros linija nebūtų įjungiama į E. numatomą tiesti elektros liniją ir netaptų pastovia šios linijos dalimi); dovanas priėmė kaip reprezentacines; tik vėliau pastebėjo, kad krepšeliuose (trijuose iš keturių) yra ir grynųjų pinigų. Viso proceso metu nuteistasis V. G. nuosekliai teigė, kad pinigus į dovanų krepšelius įdėjo siekdamas išimtinai asmeninių tikslų – E. darbuotojų palankumo ateityje ir efektyvesnio savo darbo funkcijų vykdymo, o nuteistieji V. P. ir K. B. – kad nežinojo, jog dovanų krepšeliuose buvo ir grynųjų pinigų. Juolab kad V. G. buvo (yra) atsakingas už UAB „T.“ ir „T. I.“ su energetika susijusius klausimus ir bendradarbiavimą su E.. Gerų santykių ir kontaktų palaikymas su E. darbuotojais buvo (yra) tiesiogiai reikšminga V. G. darbo funkcijoms vykdyti, ypač kai buvo vykdomos naujo pastato statybos ir sprendžiami elektros linijų prijungimo klausimai. Dėl to kasatoriai teigia, kad byloje nesant duomenų, patvirtinančių V. P. ir K. B. žinojimą, kad dovanų maišeliuose yra ir grynųjų pinigų, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad V. G. kartus su V. P. ir K. B., įteikdami E. darbuotojams nuosprendyje nurodytas dovanas, bendrininkavo juos papirkdami. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, nepagrįstai kriminalizavo verslo praktikoje nusistovėjusiais tradicijas bei papročius, kurie nekelia jokios grėsmės BK saugomoms vertybėms ir nėra tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
3.4. Kasatoriai teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas V. G. žodžius, pasakytus ikiteisminio tyrimo metu prieš jo kaip įtariamojo apklausą, t. y. kad „<...> jis užima tik inžinieriaus pareigas ir ne jis, o įmonės vadovai priima tokius sprendimus“, nepagrįstai pripažino įrodymais, kuriais grindė išvadą, kad V. G. bendrininkavo su V. P. ir K. B., taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2006, 2K-590/2014, 2K-182-489/2018). Pirmosios instancijos teismas minėtą frazę, užfiksuotą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pareigūnų J. L. ir E. I. tarnybiniuose pranešimuose ir teisme duotuose parodymuose, nevertino kaip įrodymo kaltinamųjų kaltei pagrįsti, nes tokie žodžiai buvo pasakyti ne apklausos metu, nedalyvaujant gynėjui ir tokios frazės turinys gali būti aiškinamas nevienareikšmiškai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė argumentų, kodėl nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl šių duomenų nepripažinimo įrodymais ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad V. G. įtariamojo apklausų protokoluose (2019 m. sausio 10 d. ir 24 d.) nėra jokių įrašų apie tokius minėtus žodžius. Apie tarnybiniuose pranešimuose nurodytus žodžius V. G. buvo paklaustas tik paskutinę ikiteisminio tyrimo dieną – 2019 m. birželio 25 d., tačiau jis nurodė, kad parodymus duos tik dalyvaujant jo gynėjui, o teisme nepatvirtino, kad su tyrėjais vyko kokie nors pokalbiai apie įteikto pranešimo apie įtarimą esmę. Dėl to kasatoriai teigia, kad STT pareigūnų veiksmai mėginant išgauti V. G. paaiškinimus po to, kai šis buvo aiškiai išreiškęs poziciją duoti parodymus tik dalyvaujant gynėjui, laikytini neteisėtais. BPK nėra nustatyta galimybė įtariamojo parodymus fiksuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams surašant tarnybinius pranešimus, toks įrodymų rinkimo ir jų fiksavimo būdas laikytinas neteisėtu ir pažeidžiančiu V. G. teisę į gynybą. Kartu tai reiškia, kad minėti STT pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie juose užfiksuotas aplinkybes neatitinka baudžiamajame procese įrodymams keliamų patikimumo bei teisėtumo reikalavimų ir vertintini tik kaip siekis byloje užpildyti įrodinėjimo spragas.
3.5. Be to, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų dėl šio instituto nuostatų taikymo. Aptardami BK 40 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju yra visos V. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, nepagrįstai pripažino, kad nėra aptariamo straipsnio 1, 3 dalyse nustatytos būtinos sąlygos, nes prašymą pateikęs laiduotojas A. P. nėra vertas teismo pasitikėjimo ir neturi galimybės daryti V. G. teigiamą įtaką.
3.5.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka ir pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą, net nenagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo dalies dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių taikymo (laiduotojo A. P. tinkamumo) ir nepagrįstai nusprendė, kad V. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jis nepripažino veikęs su bendrininkų grupe (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodydamas, kad kyšį E. darbuotojams davė už pageidaujamą jų veikimą vykdant įgaliojimus – gerų santykių palaikymą ir palankumą ateityje.
3.5.2. Viso proceso metu V. G. pripažino visas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir davė išsamius parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių V. G. nepripažino. Be to, šio nuteistojo teisinę poziciją ir pareikštą nuomonę (kad jis neveikė su bendrininkų grupe ir prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį) nepagrįstai pripažino kaltės pripažinimu tik iš dalies, nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar asmuo pripažįsta kaltę, sprendžiama tik pagal tai, ar jis pripažįsta teismo nustatytas faktines aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015, 2K-289-693/2019).
3.5.3. Apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo byloje pateiktų duomenų, apibūdinančių potencialius laiduotojus A. P. ir A. G., bei jų prašymų perduoti V. G. jų atsakomybėn pagal laidavimą. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių taikymo (laiduotojo A. P. tinkamumo ir (ar) galimybės laiduotoju paskirti A. G.) ir taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015).
3.6. Tačiau jei kasacinės instancijos teismas vis dėlto pripažintų, kad V. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir turi būti nuteistas, kasatorių nuomone, turi būti pripažinta, kad jam (V. G.) yra paskirta neteisinga, akivaizdžiai per griežta, neindividualizuota bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005). Kasatorių teigimu, įvertinus kyšio vertės dydį (1695,59 Eur) ir nuteistąjį tik teigiamai apibūdinančius charakterizuojančius duomenis, paskirtos baudos dydis (15 000 Eur) yra aiškiai neproporcingas, neatitinkantis nusikalstamos veikos pavojingumo. Byloje nustatyta, kad kyšis duotas valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims, einantiems vidurinės grandies vadovų ir eilinių darbuotojų pareigas valstybės kapitalo akcinėje bendrovėje, ir šia nusikalstama veika žala niekam nepadaryta. Kasatorių nuomone, tokių asmenų papirkimas vertintinas kaip mažiau pavojingas nei valstybinėje tarnyboje dirbančių valstybės tarnautojų papirkimas. Tai, kad skundžiamais nuosprendžiais V. G. paskirta tokio paties dydžio bausmė, kaip ir nusikalstamos veikos bendrininkais pripažintiems V. P. ir K. B., patvirtina, jog teismai neatsižvelgė į V. G. asmenines savybes, amžių ir gaunamas pajamas. Dėl to kasatoriai teigia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti V. G. paskyrus BK straipsnio sankcijoje nustatytą minimalaus dydžio bausmę.
4. Kasaciniu skundu nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. P. ir K. B. nuteisti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo šie nuteistieji buvo išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK įtvirtintus procesinio įrodinėjimo bei procesinės formos reikalavimus, tai sukliudė šiam teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), taip pat netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 1 dalį, 230 straipsnio 3 dalį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
4.2. Kasatorius išsamiai aptaria teismų praktikos nuostatas dėl BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodytos „valstybės tarnautojui prilyginto asmens“ sąvokos aiškinimo bei taikymo, kai sprendžiama, ar asmuo yra atitinkamos nusikalstamos veikos subjektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2012, 2K-567/2012, 2K-7-251/2013, 2K-P-89/2014, 2K-24-895/2015, 2K-7-19-942/2017, 2K-144-788/2017), ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog E. darbuotojai – R. G., J. A., E. V. ir S. L. – atitinka šio baudžiamojo įstatymo nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nenurodęs motyvų, kodėl minėtus E. darbuotojus laiko „valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis“ BK 227 straipsnio 1 dalies ir 230 straipsnio 3 dalies prasme, iš esmės pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.
4.2.1. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė: nei bylos konkrečių įrodymų, nei motyvų, patvirtinančių, kokį BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvųjį požymį nustatė kiekvienam iš minėtų keturių E. darbuotojų; šių darbuotojų pareigų (funkcijų, įgaliojimų ir pan.), konkrečiai susijusių su Investiciniu projektu, ir kad būtent šios pareigos yra tokios teisiškai reikšmingos bei skirtos viešajam interesui užtikrinti, jog pašalinių asmenų (visų trijų nuteistųjų) poveikis atskirai kiekvienam iš keturių E. darbuotojų reiškė kėsinimąsi į teisinį gėrį, kurį saugo BK 227 straipsnis; kodėl atmetė bylos įrodymus bei gynybos teisinius argumentus, patvirtinančius, kad minėti keturi E. darbuotojai negali būti teisiškai kvalifikuojami kaip „valstybės tarnautojams prilyginti asmenys“.
4.2.2. Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose nenurodė jokių motyvų, patvirtinančių, kokią teisinę reikšmę turi nagrinėjamoje byloje nuosprendžiuose nurodyta „L.“ grupė ir tai, kad jos akcininko teises įgyvendina Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Byloje nėra surinkta jokių oficialių teisinių duomenų (finansinių ir (ar) steigimo dokumentų, ir pan.), patvirtinančių kaltinime ir nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes apie „L.“ kapitalą, valdymo ir veiklos sritis, t. y. „valstybės kapitalą“ bei „valdymą“, nes tokias aplinkybes, kaip patvirtinančias BK 230 straipsnio 3 dalies taikymą, teismai pagrindė tik reklamine informacija, atspausdinta iš „L.“ interneto puslapio skilčių „Grupės įmonės“, „Apie mus“.
4.2.3. Skundžiamuose nuosprendžiuose nenurodyti motyvai, kuriais remdamiesi teismai pripažįsta minėtų E. darbuotojų darbo (pareigybių) funkcijas (nors jos tarpusavyje yra visiškai skirtingos) kaip atitinkamų „administracinių įgaliojimų“ turėjimą BK 230 straipsnio 3 dalies prasme. Kasatorius pažymi, kad teismai nurodė neteisingas E. V. ir J. A. pareigas, kurias jie ėjo įvykio metu, nes tik nuo 2019 m. sausio 1 d. šie darbuotojai ėjo pareigas, nurodytas skundžiamuose teismų sprendimuose, t. y. E. V. įvykio metu ėjo (duomenys neskelbtini) vadybininko pareigas (2 t., b. l. 117–120), o J. A. buvo E. (duomenys neskelbtini) skyriaus inžinierius (2 t., b. l. 109–113). Tačiau net ir nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose visų keturių E. darbuotojų pareigybės patvirtina, kad šie darbuotojai ex officio (pagal pareigas) neturėjo, neįgyvendino ir negalėjo įgyvendinti tokių administracinių įgaliojimų, atitinkančių BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodytą požymį – „turi atitinkamus administracinius įgaliojimus“, todėl nė vienas iš minėtų E. darbuotojų nėra „valstybės tarnautojui prilygintas asmuo“.
4.2.4. Be to, visų keturių darbuotojų pareigos, funkcijos, teisės, įgaliojimai, vaidmuo teismų nuosprendžiuose aptarti visiškai atsietai nuo Investicinio projekto ir nevertinant šio projekto rengimo ar įgyvendinimo kontekste, nors vien tik su Investiciniu projektu visiems nuteistiesiems yra susietas kaltinimas kyšio davimu. Byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad šie E. darbuotojai turėjo „administracinius įgaliojimus“ – „priimant sprendimą vykdyti E. Investicinį projektą, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą“; nėra nustatyta, kas E. valdymo sistemoje apskritai gali priimti sprendimą vykdyti, nevykdyti, sustabdyti, nustatyti įgyvendinimo eigą, pakeisti ir pan. aptariamą Investicinį projektą; ar toks sprendimas buvo priimtas, ir jei priimtas – kada. Tokios aplinkybės teismų nuosprendžiuose visiškai neaptartos, taip pažeistos ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes visi nuteistieji yra pripažinti kaltais davę kyšį būtent „už pageidaujamą šių darbuotojų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti E. Investicinį projektą, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą, priėmimą“.
4.3. Iš nuoseklių viso proceso metu duotų liudytojų R. G., E. V., J. A. ir S. L. parodymų išplaukia ir tai: kad jie nebuvo tie E. darbuotojai, kurie a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) galėjo priimti sprendimą vykdyti (nevykdyti), kaip ir kada vykdyti Investicinį projektą, ar daryti jam kokią nors reikšmingą įtaką; kad su jų pareigybėmis susietos teisės ir įgaliojimai buvo aiškiai per menki, kad jie galėtų priimti reikšmingus sprendimus dėl šio projekto. Tai, kad nė vienas iš šių keturių E. darbuotojų (nei atskirai, nei kartu) negalėjo priimti jokių sprendimų, susijusių su Investicinio projekto vykdymu, patvirtina ir byloje esančios šių darbuotojų darbo sutartys bei pareigybių aprašymai, kuriuose iš esmės kalbama jau apie patvirtintus E. investicinius planus ir su tokiais planais susijusius įgyvendinimo veiksmus. Tačiau liudytoja R. G. nurodė, kad 2018 m. gruodžio 4 d. Investicinio projekto įgyvendinimas net nebuvo numatytas E. strategijoje; Investicinis projektas vienu metu buvo patvirtintas, kitu – atšauktas; 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimo metu nebuvo patvirtintas; investicinius planus tvirtina E. valdyba, o sprendimą, ar vykdyti Investicinį projektą, turėjo priimti E. (duomenys neskelbtini) tarnyba ir (duomenys neskelbtini) tarnyba. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamo įvykio metu vykusi minėtų keturių E. darbuotojų ir nuteistųjų UAB „T.“ atstovų diskusija tebuvo „teorinė“, „hipotetinė“ – „kas būtų, jeigu būtų“, abiem derybinėms pusėms iš anksto žinant ir suvokiant, kad minėti E. darbuotojai neturi jokių teisių, įgalinimų ar galimybių daryti kokią nors įtaką Investicinio projekto eigai ir jokios įtakos niekas niekam nedarys. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai neaptarti ir neįvertinti liudytojų R. G., J. A., E. K., S. L. parodymai apie tai, kad įvykio metu Investicinis projektas apskritai net nebuvo įtrauktas į E. strategiją ir nebuvo žinoma, ar šis projektas apskritai kada nors bus įgyvendinamas; kad šis projektas yra tik planavimo stadijoje ir sprendimai dėl jo dar nebuvo priimti; kad jie nėra tie žmonės, kurie priima sprendimus, nes tai tvirtina kiti atsakingi asmenys; kad E. investicinius planus tvirtina E. valdyba; sprendimą dėl Investicinio projekto priims E. (duomenys neskelbtini) tarnyba ir (duomenys neskelbtini) tarnyba; kol kas tikslių rekonstrukcijos planų 2019–2020 m. neturi; kad Investicinis projektas buvo planuotas, bet planai keitėsi, po to projektas buvo išimtas iš plano; susitikimo metu nuteistieji absoliučiai nieko neprašė ir apie sprendimo dėl Investicinio projekto priėmimą konkrečiai nieko nebuvo kalbama.
4.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendras E. darbuotojų R. G., J. A., S. L. ir E. V. įvykio metu eitų pareigų įvardijimas ir jų eitoms pareigybėms priskirtų funkcijų pacitavimas neturi jokios teisinės reikšmės vertinant kasatoriaus ginamiesiems pareikštą kaltinimą, nes jiems (nuteistiesiems) inkriminuotas nusikalstamas veikimas susijęs ne apskritai su minėtų darbuotojų vykdytomis pareigomis, o konkrečiai su E. Investiciniu projektu ir šių darbuotojų turimomis (neturimomis) pareigomis ir įgaliojimais priimant sprendimus dėl šio projekto. Be to, skundžiamuose nuosprendžiuose visiškai neaptartos E. sprendimų verslo klientams vadybininkės E. V. pareigos, funkcijos ir vaidmuo Investicinio projekto kontekste, nemotyvuojama, už kokį tariamą šios darbuotojos veikimą ir vykdant kokius įgaliojimus jai buvo duotas tariamas kyšis. Nors kasatoriaus ginamieji nuteisti būtent už tariamo kyšio davimą, tariamai siekiant konkretaus veikimo – „už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti Investicinį projektą, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą, priėmimą“. Tai, kad nė vienas iš keturių E. darbuotojų neturėjo kompetencijos ir įgalinimų „priimti sprendimą vykdyti E. Investicinį projektą“, kasatoriaus teigimu, patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai (apie šių darbuotojų įgaliojimus, UAB „T.“ lūkesčius ir pan.) nesusiję su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje.
4.5. Kasatorius teigia ir tai, kad skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nepagrįstai nevertinta, koks apskritai viešasis – valstybei, visai visuomenei ar daugeliui asmenų reikšmingas, pamatines visuomenės vertybes išreiškiantis ar atspindintis ir pan. – interesas buvo saugomas ar galėjo būti pažeistas minėtiems E. darbuotojams ir UAB „T.“ atstovams diskutuojant apie UAB „T.“ priklausančiame žemės sklype esančios antžeminės elektros kabelių oro linijos pakeitimą požemine elektros kabelių linija, šios linijos tiesimo kelią, aptariant su tuo susijusius numatomus E. projektus, jų įgyvendinimo tvarką, terminus ir pan. Dėl to kasatorius teigia, kad aptariamas susitikimas buvo tiesiog dviejų savarankiškų ūkio subjektų dalykinis pokalbis apie abiem derybinėms pusėms svarbius klausimus, bendru tikslu, interesu ir diskusija apie galimus sprendinius. Kasatoriaus teigimu, nuteistieji pripažinti kaltais vien dėl to, kad esą UAB „T.“ nenorėjo savo sąskaita sumažinti E. finansinių sąnaudų (nenorėjo savo lėšomis finansuoti elektros linijos pakeitimo, nors tokiems darbams ir yra skirti E. investiciniai projektai, bei kitiems vartotojams elektros linijos pakeitimas finansuojamas būtent E. lėšomis, kaip įmonės, elektros rinkos dalyvės, kuri po to iš tos pačios UAB „T.“ gaus suvartotos elektros energijos išlaidų apmokėjimą), neva nenorėjo „gadinti savo žemės sklypo“, atsisakyti jame statyti statinių ir jo „aukoti“ vien dėl to, kad E. yra tiesiog patogiau ir pigiau požeminę elektros liniją tiesti išilgai per sklypo vidurį, o ne pagal jo ribas ir pan. Tačiau toks E. noras ar siekis savo ekonominę veiklą nepagrįstai finansuoti ar finansinę naudą gauti UAB „T.“ (ar bet kurio kito asmens) sąskaita nėra viešasis interesas. Šio intereso pažeidimo nepatvirtina ir skundžiamų nuosprendžių teiginys, kad E. priklauso „L.“ grupei, kuri yra valstybės kapitalo energetikos įmonių grupė, ir šios grupės akcininko teises bei pareigas įgyvendina Finansų ministerija. Kasatorius teigia, kad, nepaisant kapitalo, valdymo, teisinių ar ekonominių priklausomybių ir pan., E. ir UAB „T.“ yra elektros rinkos dalyviai, tiesiogiai susiję ir priklausomi vienas nuo kito, – vienas ją perka ir tiekia, kitas ją vartoja ir už ją sumoka; E., kaip ir bet kuris kitas verslo subjektas, siekia pelno ir pan., todėl šiuose santykiuose galioja įprasti verslo ekonominės naudos ir sąnaudų principai. Todėl kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju tokie teisiniai santykiai yra ne viešasis interesas, o tik verslo santykiai, ir nepriklausomai nuo to, koks yra kapitalas ar kaip yra valdomas, E. šiame teisiniame santykyje yra verslo subjektas, kuris siekia susimažinti sąnaudas ir gauti kuo didesnį pelną.
4.6. Pažymėdamas teismų praktikos nuostatas, taikant BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius: tikslą (už pageidaujamą valstybės tarnautojui prilyginto asmens teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus), kaltę (tiesioginė tyčia), realų ketinimą papirkti bei kitus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-83/2014, 2K-176/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016, 2K-78-976/2017, 2K-218-222/2017, 2K-132-976/2018, 2K-276-693/2018, 2K-332-693/2018, 2K-196-697/2018, 2K-81-895/2020), kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai šios teismų praktikos nesilaikė. Byloje nėra surinkta duomenų, jie nenurodyti ir skundžiamuose nuosprendžiuose, patvirtinančių, koks konkretus tikslas buvo siekiamas; kaip norėta paveikti kiekvieną iš keturių E. darbuotojų; už kokių šių darbuotojų įgaliojimų vykdymą neva buvo duotas kyšis atskirai kiekvienam darbuotojui; koks kiekvieno darbuotojo konkretus veikimas; konkretus asmeninis ar (ir) UAB „T.“ intereso patenkinimas ar kokio konkretaus rezultato ir pan. esą tikėjosi nuteistieji, tariamai duodami kyšį atskirai kiekvienam iš minėtų E. darbuotojų. Taip pat teismai nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių kasatoriaus ginamųjų intelektinį ir valinį tariamos tyčios turinį ir priežastis; dėl ko buvo atmesti įrodymai ir gynybos teisiniai argumentai, paneigiantys, jog tariamas kyšis minėtiems E. darbuotojams buvo duotas už tai, kad šie, vykdydami savo turimus įgaliojimus, darytų kokią nors įtaką Investiciniam projektui; kad kasatoriaus ginamieji žinojo, jog į kalėdinių dovanų maišelius buvo įdėti ir pinigai. Skundžiamuose nuosprendžiuose nėra nurodyti darbuotojų įgaliojimai, susiję būtent su „sprendimo vykdyti Investicinį projektą priėmimu“, dėl kurių kiekvienam iš minėtų darbuotojų buvo duotas tariamas kyšis, o byloje iš viso nėra jokių įrodymų, susijusių su „sprendimo vykdyti Investicinį projektą priėmimu“, nors būtent šis „veikimas vykdant įgaliojimus“ yra inkriminuotas kasatoriaus ginamiesiems. Priešingai, byloje esantys įrodymai ir skundžiamuose nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus ginamieji nesiekė daryti ir nedarė jokios įtakos nė vienam iš minėtų E. darbuotojų. Tai, kad 2018 m. gruodžio 4 d. Investicinis projektas apskritai buvo atšauktas, patvirtina, kad nėra prasmės vertinti, kokius įgaliojimus turėjo ar jų neturėjo minėti E. darbuotojai. Dėl to kasatorius teigia, kad nė vienas iš minėtų keturių E. darbuotojų neturėjo tokių įgaliojimų, kurie būtų susiję su „sprendimo vykdyti Investicinį projektą priėmimu“, tariamas kyšis nė vienam iš šių darbuotojų subjektyvia prasme nebuvo ir objektyvia prasme negalėjo būti duotas už „veikimą vykdant įgaliojimus“ BK 227 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. nepagrindžia teisinio kvalifikavimo kasatoriaus ginamiesiems inkriminuoto elgesio pagal šį baudžiamąjį įstatymą.
4.7. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad kasatoriaus ginamųjų veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, būtinasis subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nei paduodami kalėdinių dovanų maišelius (nepriklausomai nuo jų turinio) E. darbuotojams, nei apskritai kasatoriaus ginamieji nesiekė daryti ir nedarė jokios įtakos nė vienam iš minėtų keturių E. darbuotojų, kurie objektyviai net neturėjo tokios kompetencijos ir tokių įgalinimų, kurie leistų jiems atlikti tą konkretų veikimą, už kurio tariamą siekimą yra nuteisti V. P. ir K. B.. Nė vienas iš šių E. darbuotojų objektyviai negalėjo taip elgtis ir jie negalėjo patenkinti tariamo nuteistųjų intereso, su kuriuo yra siejamas tariamo kyšio davimas. Be to, abu nuteistieji susitikimo metu subjektyviai suprato ir žinojo, nes buvo E. darbuotojų papildomai informuoti, kad nė vienas iš susitikime dalyvaujančių darbuotojų neturėjo kompetencijos ir įgalinimų priimti sprendimą vykdyti Investicinį projektą. Nė vienas iš nuteistųjų tokio savo elgesio nevertino ir kitiems asmenims, tarp jų ir E. darbuotojams, nesuteikė pagrindo vertinti, kad kalėdinių dovanų maišelis yra perduodamas neva už šių darbuotojų veikimą UAB „T.“ naudai – už „pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus“ – „sprendimo vykdyti E. Investicinį projektą, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą, priėmimą“, to nenorėjo ir nesiekė, jokiais žodžiais ar veiksmais neleido minėtiems darbuotojams net daryti prielaidos, kad jiems įteikiamų kalėdinių dovanų maišelių turinys yra kažkaip siejamas su susitikimu ir pokalbiu, jų įgaliojimų vykdymu įgyvendinant E. Investicinį projektą. Priešingai vertindamas ir teisiškai kvalifikuodamas faktines aplinkybes, susijusias su kasatoriaus ginamiesiems inkriminuotais subjektyviaisiais požymiais – tariamu tikslu „už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus“, ir tariama tiesiogine tyčia, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 1 dalį.
4.8. Kasatorius nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad nuteistieji „bandė įtikinti E. darbuotojus, kad E. turėtų vykdyti projektą Nr. (duomenys neskelbtini), tiesdama kabelį aplink žemės sklypą, bet ne nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini) metu sukabeliuotos atkarpos, nes tuo atveju, jei E. būtų patvirtinusi sprendinius tiesti požemines elektros linijas aplink „T.“ priklausantį žemės sklypą, bet ne nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini) metu sukabeliuotos atkarpos, visus šio projekto darbus – projektavimo ir elektros linijų tiesimo savo lėšomis, t. y. valstybės lėšomis, būtų atlikusi E.“. Toks teiginys paremtas tik liudytojų R. G. ir J. A. subjektyviu („buitišku“) suvokimu vertinant bendrąją E. valdymo sistemą, nes E., kaip atskiras, visiškai savarankiškas juridinis asmuo, ir nuosprendyje nurodytos „valstybės lėšos“ tarpusavyje neturi nieko bendro, valstybės biudžeto išlaidų (asignavimų) struktūroje nėra suplanuotos ar numatytos jokios lėšos E. investiciniams projektams (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, Biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės ir kt. teisės aktai) ir E. patvirtintuose „Investicijų planuose“ taip pat nenurodyta, kad investicijos būtų finansuojamos „valstybės lėšomis“. Kartu tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo teigti apie nagrinėjamu atveju pažeistą (nepažeistą) viešąjį interesą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, visiškai nepagrįstai „supriešindamas“ projektus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir darydamas išvadą, esą pagal projektą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „T.“ būtų mokėjusi pinigus, o pagal projektą Nr. (duomenys neskelbtini) nebūtų mokėjusi, t. y. nusikalstamus veiksmus UAB „T.“ vadovai atliko neva siekdami išvengti išlaidų, aiškiai išėjo už kaltinimo ribų ir taip padarė BPK 255, 256 straipsnių pažeidimus. Toks tariamas „veikimo tikslas“ niekada niekam nebuvo inkriminuotas, o teismas teisiškai kvalifikavo situaciją, kurios net nenustatė. Byloje nustatyta, kad nepaisant to, koks būtų Investicinis projektas, minėtas projektas Nr. (duomenys neskelbtini) vis vien būtų įgyvendintas, nes Investicinis projektas (koks jis bebūtų) nebūtų įgyvendintas tokiu laiku (per tokį terminą), koks buvo būtinas UAB „T.“, ir ši įmonė visais atvejais būtų finansavusi 40 proc. projekto Nr. (duomenys neskelbtini) sąnaudų. Taip pat ir Investicinis projektas – ar jis eitų aplink žemės sklypą, ar per jį, t. y. nuo pagal projektą Nr. (duomenys neskelbtini) sukabeliuotos atkarpos, jis vis viena būtų daromas E. lėšomis, nes šis projektas nesibaigia žemė sklypu ir jis reikalingas ne tik UAB „T.“, bet ir kitiems įvairiems elektros vartotojams. Kartu tai reiškia, kad teismo teiginys apie tariamą UAB „T.“ siekį sutaupyti yra akivaizdžiai nepagrįstas nei byloje esančiais įrodymais, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis bei motyvais.
4.9. Išsamiai aptardamas teismų praktikos nuostatas dėl BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų bei in dubio pro reo (nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principo taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-288-648/2018, 2K-107-628/2020, 2K-164-458/2020, 2K-176-489/2020, 2K-78-648/2020), kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių jo ginamųjų parodymus, kad jie žinojo, jog kalėdinių dovanų maišeliuose, kurių vieną V. P. padavė R. G., o kitą K. B. – J. A., buvo įdėta ir po 500 Eur. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas tariamą nuteistųjų V. P. ir K. B. žinojimą apie kalėdinių dovanų maišelių turinį (į juos įdėtus pinigus) nuosprendyje įrodinėja ir pagrindžia ne netiesioginiais įrodymais, bet skundžiamo nuosprendžio 32–33, 36, 39 punktuose išdėstytais neleistinais duomenimis, prielaidomis ir spėlionėmis. Tokio nuteistųjų žinojimo (apie į maišelius įdėtus pinigus) nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo teiginiai: dėl laiko, kada buvo organizuotas (paskutinėmis 2018 m. lapkričio mėn. dienomis) ir kada įvyko susitikimas (iki Kalėdų likus trims savaitėms); kad E. darbuotoja E. V., sveikindama su „ateinančiomis“ šventėmis, V. P. įteikė daiktus, pažymėtus E. logotipu, tačiau ant nuteistųjų įteiktų kalėdinių dovanų maišeliuose buvusių maisto rinkinio ir vyno butelio nebuvo UAB „T.“ logotipo; susitikimo metu buvo diskutuojama dalykiniais klausimais, bet ne švenčiama (nebuvo „šventinės atmosferos“); kad abu nuteistieji dar prieš susitikimą žinojo apie V. G. paruoštas kalėdines dovanas atvykstantiems E. darbuotojams; abu nuteistieji – ar kartu su V. G., ar prieš jį – taip pat išėjo iš pasitarimų kambario; kad po 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimo praėjus kažkuriam laikui abu nuteistieji telefonu kalbėjosi apie tai, ar dovanoti ir ką dovanoti jų objektuose dirbusiems rangovų mechanizatoriams, vairuotojams. Kasatoriaus nuomone, tokie teiginiai nepatvirtina, kad V. P. ir K. B. žinojo apie į kalėdinių dovanų maišelius įdėtus pinigus, ir tokius iš esmės neutralius faktus teismas nepagrįstai vertino aiškiai tendencingai ir šališkai kasatoriaus ginamuosius kaltinančia linkme. Teismas nenurodė jokių motyvų, kaip vertina faktą, kad susitikimo metu, t. y. likus tokiam pačiam laikotarpiui (trims savaitėms) iki Kalėdų, savo „kalėdinę dovanėlę“ – termosą ir nešiojamąsias įkrovimo baterijas – V. P. įteikė E. darbuotoja E. V.; kodėl ant UAB „T.“ parengtų „kalėdinių“ dovanų – maisto produktų rinkinio ir (itališko ar ispaniško) vyno butelio – turėjo būti būtent UAB „T.“ logotipas; kaip toks veiksmas reprezentuotų tai darančią įmonę; kodėl ant „kalėdinių dovanėlių“ apskritai turėtų būti logotipas, kokią tai turi teisinę reikšmę. Nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo ant E. „kalėdinės dovanėlės“ buvusius įmonės logotipus, tačiau teismas šios E. dovanos net netyrė, neapžiūrėjo, neįvertino ir tokios dovanos vertės. Kasatoriui nesuprantamas ir kitas apeliacinės instancijos teismo teiginys dėl susitikimo nuotaikos, kad ji buvo dalykinė, o ne šventinė, ir kaip tokia aplinkybė patvirtina jo ginamųjų žinojimą, kad dovanų maišeliuose yra įdėti ir grynieji pinigai. Tai, kad V. P. ir K. B. žinojo apie V. G. paruoštas kalėdines dovanas, visiškai analogiškas ir kitiems UAB „T.“ verslo partneriams, kaip tik paneigia kasatoriaus ginamųjų žinojimą apie grynųjų pinigų įdėjimą į šių kalėdinių dovanų maišelius, t. y. jie neturėjo jokio pagrindo manyti, kad šios kalėdinės dovanos gali būti kažkokios kitokios, nei įprastai teikiamos UAB „T.“ verslo partneriams. Kasatoriaus teigimu, tai, kad viso proceso metu nebuvo atlikti procesiniai veiksmai: patalpų, kuriose vyko susitikimas ir į kurias nuteistieji išėjo paimti paruoštų kalėdinių dovanų, apžiūra ir asmenų parodymų patikrinimas vietoje, patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nuteistųjų išėjimas iš pasitarimų kambario į kitas patalpas patvirtina jų žinojimą apie dovanų maišeliuose esančius grynuosius pinigus, yra visiškai nepagrįstas, tik spėjamojo pobūdžio ir pažeidžiantis in dubio pro reo principo reikalavimus.
4.10. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarti, neįvertinti ir nenurodyti teismo motyvai, dėl kurių kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, vertinami byloje surinkti duomenys, patvirtinantys kasatoriaus ginamųjų parodymus, kad jie nežinojo apie pinigus, įdėtus į dovanų maišelius, t. y.: Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 30 d. specialisto išvada Nr. 11-2729(18) (1 t., b. l. 130–133), iš kurios išplaukia, kad kasatoriaus ginamieji neturėjo jokio kontakto nei su grynaisiais pinigais, nei su atviruku, į kurį šie buvo įdėti; UAB „I.“ pateikta informacija (1 t., b. l. 191–192), kad kalėdinių dovanų dovanojimo tikslais UAB „T.“ įsigijo 45 vnt. vyno butelių ir dešimtimis vienetų (dažniausiai po 45 vnt.) įvairių maisto produktų; 2019 m. gegužės 10 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai (4 t., b. l. 30–35, 46–47), kuriuose užfiksuoti abiejų nuteistųjų pokalbiai, iš kurių išplaukia, kad kalėdinės dovanos, kurias sudarė saldainiai, kalendorius ir pan., buvo duodamos daugeliui UAB „T.“ verslo partnerių darbuotojų (vairuotojams, mechanizatoriams ir kt.).
4.11. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi byloje esančiuose Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų J. L. ir E. I. tarnybiniuose pranešimuose (4 t., b. l. 162, 164) užfiksuota informacija ir šių pareigūnų teisme duotais parodymais (5 t., b. l. 169–171). Kasatoriaus nuomone, tokia informacija ir parodymai yra absoliučiai neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas tokius duomenis įrodymais bei jais grįsdamas nuteistųjų kaltę, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016, nuostatų. Tai, kad 2019 m. sausio 10 d. su nuteistuoju V. G., kuris tą dieną buvo įtariamasis (turėjęs absoliučią teisę tylėti, į apklausą atvykęs išklausyti pranešimo apie įtarimą be gynėjo, nebuvo pasirengęs duoti parodymus), bendravo STT pareigūnas J. L. būtent tuo metu, kai V. G. jau buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, faktiškai reiškia, kad buvo vykdoma įtariamojo V. G. apklausa. Kasatoriaus nuomone, tokia nedokumentuota apklausa yra neteisėta dar ir tuo aspektu, kad, šiam nuteistajam apsisprendus neduoti jokių parodymų ir neatsakinėti į jokius klausimus, STT pareigūno J. L. (kuris nebuvo pareigūnas, atliekantis įtariamojo apklausą, ir todėl neturėjo jokių procesinių teisių ir įgalinimų bendrauti su į apklausą iškviestu įtariamuoju) toks procesiškai neužfiksuotas (minėto nuteistojo apklausos protokole nenurodyta, kad apklausoje būtų dalyvavę du Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai) elgesys buvo neteisėtas, nes Specialiųjų tyrimų tarnybos ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas neturi teisės „prašyti“ įtariamojo duoti teisingus parodymus, kartu piršdamas jam mintį, kaip turi būti suprantamas tokių parodymų „teisingumas“. Kasatoriaus teigimu, toks pareigūno J. L. paaiškinimas minėtam nuteistajam yra tik apgaulė, kuria verčiama prisipažinti (nes iš V. G. įteikto pranešimo apie įtarimą teksto nėra „akivaizdus“ tariamo papirkimo faktas), taip pareigūnas J. L. iš esmės apgaudinėjo teisės žinių ir patirties neturintį įtariamąjį, siekdamas šio prisipažinimo ir savęs bei kitų apkaltinimo. Be to, tai, kad abiejų pareigūnų tarnybinių pranešimų, surašytų po gana ilgo laiko (po beveik pusės metų), tekstas iš esmės yra identiškas, patvirtina, kad šie tarnybiniai pranešimai bei juos surašiusių pareigūnų parodymai, kaip išvestiniai iš tarnybinių pranešimų, yra gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalį, ir neteisėtu būdu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį. Kartu tai reiškia, kad tokie duomenys yra absoliučiai neteisėti, nesukuriantys ir negalintys sukurti jokių pozityvių teisinių padarinių (ex injuria non oritur Jus, t. y. neteisėti veiksmai nesukuria įstatymo). Kasatoriaus nuomone, minėti pareigūnai nusprendė tokiu neteisėtu būdu – tokiais duomenimis „užkamšyti įrodinėjimo spragas“. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje nurodoma, kad nuteistieji žinojo apie kalėdinių dovanų maišelių turinį, t. y. kad yra įdėti ir grynieji pinigai (po 500 Eur), nuteistųjų elgesys ir tyčia duoti tariamą kyšį E. darbuotojams apėmė ir grynuosius pinigus, taip V. P. bei K. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįsta tik tendencingomis prielaidomis ir spėjimais bei akivaizdžiai neleistinais įrodymais. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai yra nenuoseklūs, prieštaringi, nemotyvuoti, teismas nesiėmė įmanomų priemonių visoms nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai (dalis jų apskritai nutylėta ir neįvertinta), neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, o vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-288-648/2018, 2K-107-628/2020).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio, nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų
6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų J. L. ir E. I. tarnybiniais pranešimais ir šių pareigūnų teisme duotais parodymais, kadangi visi šie duomenys gauti neteisėtu būdu, taip pat teismas nesilaikė BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė kitų BPK pažeidimų, kurie sukliudė jam priimti teisingą sprendimą.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šie įrodymų vertinimo reikalavimai yra privalomi tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pareigūnų tarnybinius pranešimus ir jų pagrindu kaip liudytojų apklaustų pareigūnų parodymus įrodymais bei vertindamas šiuos duomenis kartu su kitais įrodymais, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, o skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų.
9. Kasacinio teismo praktikoje nuolat pažymima, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Įrodymais byloje pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Duomenys, kurie gaunami nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos ir ypač suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikomi gautais neteisėtu būdu, pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir negali būti pripažinti įrodymais.
10. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų J. L. ir E. I. 2019 m. birželio 21 d. ir 2019 m. birželio 25 d. tarnybinių pranešimų – juose užfiksuotas pareigūno J. L. pokalbio su V. G. turinys. Iš bylos matyti, kad 2019 m. sausio 10 d., prieš ikiteisminio tyrimo pareigūnui E. I. pradedant įtariamojo V. G. apklausą po pranešimo apie įtarimą įteikimo, į kabinetą įėjo pareigūnas J. L. ir paprašė V. G. duoti teisingus parodymus. Pareigūnas jam paaiškino, kad, kaip matyti iš V. G. įteikto pranešimo apie įtarimą, papirkimo faktas yra akivaizdus, nes jo paties, V. P. ir K. B. 2018 m. gruodžio 4 d. AB „E.“ atstovams įteiktuose dovanų maišeliuose (trijuose iš keturių) buvo įdėtas kyšis po 500 Eur. V. G. jam atsakė, kad jis UAB „T. I.“ eina tik inžinieriaus pareigas ir ne jis, o įmonės vadovai priima tokius sprendimus.
11. Pirmosios instancijos teismas kaip liudytojus apklausė minėtus pareigūnus, tačiau tarnybiniuose pranešimuose nurodytų duomenų nepripažino įrodymais, kadangi V. G. frazė buvo pasakyta ne apklausos metu, nedalyvaujant gynėjui, be to, jos turinys gali būti aiškinamas nevienareikšmiškai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais.
12. Tarnybiniai pranešimai, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, iš esmės laikomi dokumentais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 95 ir 96 straipsniai), ir, patikrinti BPK nustatytais veiksmais (pvz., kaip liudytojus apklausus juos surašiusius asmenis), jie gali būti pripažinti įrodymais. Tačiau nagrinėjamoje byloje sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodymais minėtus tarnybinius pranešimus, padarė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių pažeidimus ir nukrypo nuo teismų praktikos. Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
13. Bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. sausio 10 d. V. G. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, taigi, buvo jam suteiktas įtariamojo statusas, nustatytas BPK 21 straipsnio 2 dalyje, dėl to V. G. įgijo procesines pareigas ir teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalėdamas išaiškinti įtariamajam šias teises ir užtikrinti galimybę jomis naudotis (BPK 45 straipsnis), užuot vykdęs procesinę pareigą, pateikė prašymus įtariamajam, kad šis duotų teisingus parodymus, nurodydamas, kad įtarime nurodyto nusikaltimo faktas yra akivaizdus, taip duodamas suprasti, kokie parodymai, jo manymu, būtų teisingi. Atkreiptinas dėmesys, kad visa tai darė net ne įtariamojo apklausą turintis atlikti, o kitas pareigūnas, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde – neturintis jokių procesinių teisių bei įgalinimų bendrauti su į apklausą iškviestu įtariamuoju. Bylą nagrinėjanti kolegija taip pat pažymi, kad šios situacijos vertinimo kontekste yra svarbi aplinkybė, jog visa tai vyko nedalyvaujant gynėjui, o V. G. po pranešimo apie įtarimą įteikimo išreiškė poziciją, kad pasinaudos savo teise tylėti (4 t., b. l. 154). Todėl bet kokie prašymai ar įtikinėjimai įtariamajam duoti parodymus, ypač užuominos apie tai, kokie tie parodymai turėtų būti, vertintini kaip neteisėti, pažeidžiantys BPK 10 straipsnio (įtariamojo teisės į gynybą užtikrinimas), 21 straipsnio 4 dalies (įtariamojo teisės), 44 straipsnio 6 ir 7 dalių (nekaltumo preziumpcija ir pakankamas laiko turėjimas pasirengti gynybai), 45 straipsnio (ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti įtariamajam teises ir užtikrinti galimybę jomis naudotis), 188 straipsnio 3 ir 4 dalių (įtariamojo apklausos tvarka) bei 179 straipsnio (tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas) reikalavimus.
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje situacijoje ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai įtariamojo pasakytą frazę tarnybiniuose pranešimuose pateikė kaip įtariamojo parodymus bei išreikštą tam tikrą įtariamojo poziciją dėl įtariamos nusikalstamos veikos, nors įtariamasis duoda parodymus per apklausą, kurios metu būtina laikytis BPK 188 ar 189 straipsnyje nustatytos apklausos tvarkos. Šios tvarkos nagrinėjamoje byloje nebuvo laikomasi, kaip ir nebuvo paisoma įtariamojo pasirinktos pozicijos neduoti parodymų. Tokiu būdu visų pirma buvo pažeista įtariamojo teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Ši teisė yra absoliuti, ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte. Taip pat šios teisės pažeidimai yra siejami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimais. 2012 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Chambaz prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 11663/04) Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pažymėjo, jog nors Konvencijos 6 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nenustato teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save, tačiau ši teisė yra pripažįstama pagal visuotinai priimtus tarptautinius standartus, sudarančius teisingo proceso esmę. Kasaciniame skunde nurodytose kasacinės instancijos teismo nutartyse, kurių išaiškinimai dėl įtariamojo ar jam prilyginto asmens parodymų taikytini ir nagrinėjamoje byloje, taip pat pažymima, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013), o „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016). Paminėtina ir tai, kad EŽTT kai kuriose bylose taip pat yra įvertinęs neformalius pareigūnų pokalbius, aplankant suimtąjį ir bendraujant su juo nedalyvaujant gynėjui, bei pažymėjęs, kad tokia praktika kelia susirūpinimą dėl pareiškėjo gynybos teisių ir teisės neduoti parodymų prieš save apsaugos (2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09).
15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju ir aplinkybėmis pareigūnas, „prašydamas“ įtariamojo duoti teisingus parodymus ir konstatuodamas, kad papirkimo faktas yra akivaizdus, iš esmės išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl įtarimų V. G. pagrįstumo (kaltės) ir kartu vertė įtariamąjį dalyvauti jo kaltinimo (baudžiamojo persekiojimo) procese, tai iš esmės reiškia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija – tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Šio konstitucinio imperatyvo turėtų būti laikomasi ne tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bet ir atliekant ikiteisminį tyrimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Todėl ir šiuo aspektu pirmiau aptariami duomenys negali būti pripažinti įrodymais.
16. Konstatavusi padarytus pažeidimus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti neleistini veiksmai savaime nereiškia, jog visas procesas nagrinėjamoje byloje laikytinas nesąžiningu. Neleistinų veiksmų ir jų metu gautų duomenų įtaka kitiems bylos duomenims, kurie buvo gauti nenaudojant tokių veiksmų, turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju.
Dėl BK 227 straipsnio 1 dalies, 230 straipsnio 3 dalies taikymo
17. Nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasaciniame skunde dėl BK 227 straipsnio 1 dalies ir 230 straipsnio 3 dalies taikymo iš esmės tvirtinama, jog teismai: 1) nenurodė nei motyvų, nei įrodymų, patvirtinančių, kokį BK 230 straipsnio 3 dalies alternatyvųjį požymį nustatė E. darbuotojams: R. G., E. V., J. A. ir S. L., t. y. kodėl juos pripažino valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis; 2) nenurodyta, kaip minėti asmenys susiję su projekto Nr. (duomenys neskelbtini) įgyvendinimu; 3) nenurodyti duomenys, pagrindžiantys, kokio konkretus tikslo buvo siekiama ir pan.
18. BK 227 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, iš šios normos matyti, kad papirkimas už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas arba duodamas už tokius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmus (ar neveikimą), kuriuos jis gali ir privalo atlikti (arba neveikti) vykdydamas įgaliojimus.
19. V. G., K. B. ir V. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, davė bendrai 1695,59 Eur vertės kyšį valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims – AB „E.“ darbuotojams: R. G., J. A., S. L. ir E. V., už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti E. investicinį projektą Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priėmimą.
20. Taigi, pagal tokį nusikalstamos veikos aprašymą teismai turėjo nustatyti ir tinkamai motyvuoti: kodėl E. darbuotojai pripažinti valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis (BK 230 straipsnio 3 dalis); kuo remdamasis teismas nustatė, kad minėti E. darbuotojai gali ir privalo priimti sprendimą vykdyti minėtą investicinį projektą; ko papirkimu siekė nuteistieji. Tačiau, sutikdama su kasacinio skundo argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.
21. Teismų praktikoje pažymima, kad, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama papirkimu. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, taigi turi būti nustatyta, kad papirkėjas veikė suvokdamas, jog jis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti arba duoda kyšį už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-176/2014, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016). Tačiau šioje konkrečioje byloje skundžiamame nuosprendyje nebuvo pateikta aiškių motyvų, ko siekė nuteistieji. Kaltinime ir veikos aprašyme (už ką nuteistieji buvo nuteisti) nurodoma, kad kyšis buvo duotas už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti E. investicinį projektą Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priėmimą. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad iš veikos aprašymo nėra pakankamai aišku, apie kokį konkrečiai žemės sklypą yra kalbama, nes nurodomas smulkiausias vietovės skirstymas – kaimas, antra, byloje yra duomenų, kad nuteistųjų atstovaujama įmonė pati savo iniciatyva buvo parengusi kitą projektą, kurį buvo suinteresuotos įgyvendinti abi šalys, tačiau UAB „T.“ pageidavo, kad elektros linija pagal jų parengtą projektą būtų tik laikina, ir trečia, kadangi siekiamas tikslas yra glaudžiai susijęs su aptariamų E. darbuotojų kompetencija priimti sprendimą vykdyti E. investicinį projektą, esant prieštaringų duomenų dėl vykdomų funkcijų, negalima siekiamo tikslo atsietai aiškinti nuo pageidaujamo teisėto veikimo.
22. Be to, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojui prilyginamų asmenų sąrašas teisės aktais nėra apibrėžtas, bendra sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje, jo 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui yra prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Iš to išplaukia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti ir tinkamai motyvuoti, kurį minėtoje normoje nustatytą alternatyvųjį požymį atitinka asmuo, dėl ko jis pripažįstamas valstybės tarnautoju prilygintu asmeniu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė pagrįstų motyvų, kodėl R. G., J. A., S. L. ir E. V. pripažino valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiog apsiribojo E. darbuotojų pareigų vardijimu ir funkcijų citavimu, nesusiedamas jų nei su nurodomo sprendimo vykdyti investicinį projektą priėmimu, nei su aptartos valstybės tarnautojo sąvokos požymiais. Be to, kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde, neaišku, kuo remdamiesi teismai nustatė dviejų darbuotojų pareigas, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad tik nuo 2019 m. sausio 1 d. šie darbuotojai ėjo pareigas, nurodytas skundžiamuose teismų sprendimuose, t. y. E. V. įvykio metu ėjo (duomenys neskelbtini) vadybininko pareigas (2 t., b. l. 117–120), o J. A. buvo E. (duomenys neskelbtini) skyriaus inžinierius (2 t., b. l. 109–113).
23. Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad, ir taikydamas BK 227 straipsnio 1 dalį bei 230 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį ir dėl pirmiau aptartų motyvų nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų, kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
24. Detaliau dėl aptartų skundų argumentų kolegija nepasisako, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Kiti skundų argumentai, kuriais tvirtinama, jog abiejų teismų nuosprendžiuose liko neištirta ir neįvertinta didelė dalis įrodymų, paliekami nenagrinėti, nes šiais argumentais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, o kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).???
25. Dėl nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinio skundo motyvų, kuriais nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka ir pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą, net nenagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo dalies dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių taikymo (laiduotojo A. P. tinkamumo) ir nepagrįstai nusprendė, kad V. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jis nepripažino veikęs su bendrininkų grupe (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 40 straipsnio taikymas yra galimas tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą. Jei teismas nustato, kad nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (1–4 punktai), šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-489/2018, 2K-307-689/2019).
26. Pažymėtina, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turėtų skirti didesnį dėmesį BK 227 straipsnyje nurodytiems požymiams ir BK 230 straipsnyje nurodytiems valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvokos požymiams nustatyti bei iš naujo įvertinti įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad įrodymais negali būti pripažinti ir kaip įrodymai kartu su kitais įrodymais negali būti vertinami šioje nutartyje aptarti neteisėtai gauti duomenys – pareigūnų J. L. ir E. I. 2019 m. birželio 21 d. ir 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniai pranešimai apie 2019 m. sausio 10 d. įtariamojo V. G. pasakytą frazę bei su tuo susiję kaip liudytojų apklaustų šių pareigūnų parodymai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Artūras Ridikas
