Civilinė byla Nr. e3K-3-12-1249/2026
Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01775-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.1; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė) ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kapitalo grupė“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektroratas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno kapitalo grupė“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių elektroninių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 30 603,98 Eur skolą, 12,50 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad šalys 2023 m. vasario 6 d. sudarė statybos rangos sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti DC kabelių klojimo, saulės elektrinių, panelių, inverterių ir pastočių prijungimo darbus atsakovės objektuose Vokietijoje ir juos perduoti atsakovei, o atsakovė įsipareigojo tinkamai atliktus darbus priimti ir sumokėti pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus. Atsakovė neapmokėjo 2023 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ELE 2023/063 (25 884 Eur) ir 2023 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ELE 2023/064 (3000 Eur), taip pat nesumokėjo 1719,98 Eur (28 884 Eur (25 884 Eur + 3000 Eur) skola × 10,50 proc. palūkanos × 207 pradelstos d. / 365 d.) palūkanų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, taigi liko skolinga ieškovei iš viso 30 603,98 Eur.
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nurodytų PVM sąskaitų faktūrų nėra gavusi. Aktuose nėra detalizuoti atlikti darbai ir jų apimtis, dėl šios priežasties negalima nustatyti, už kokius darbus yra priskaičiuota ginčo suma. Aktai neturi žymos, kad pasirašomi vienašališkai ar kad atsakovė atsisakė pasirašyti aktus. Atsakovė su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 30 603,98 Eur skolą, 12,50 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Ištyręs byloje esančių įrodymų visumą teismas konstatavo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, jog įvykdytų darbų aktai ir sąskaitos jai nebuvo siųsti, yra deklaratyvaus pobūdžio.
6. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai neigia savo prievolę sumokėti už darbus ir papildomus darbus. Teismas nusprendė, kad ieškovė dėl darbų atlikimo bendravo su tinkamu atsakovės atstovu ir atsakovė pritarimą jų atlikimui išreiškė konkliudentiniais veiksmais, todėl turi pareigą tiek už atliktus darbus, tiek už papildomus darbus sumokėti.
7. Atsakovė, nesutikdama su atliktų darbų kaina ir kokybe, turėjo galimybę pareikšti priešieškinį, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, atsakovės atstovai nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų pareigą atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus, todėl ieškovės ieškinys tenkintas visiškai.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2025 m. liepos 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija padarė išvadą, kad tai, jog T. Z. nebuvo atsakovės darbuotojas, nesudaro teisinio pagrindo vertinti, jog jis neveikė atsakovės vardu. Kolegijos vertinimu, T. Z. įgaliojimus veikti atsakovės vardu patvirtina ir byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės. T. Z., kuris šiuo metu yra atsakovės vadovas, pirmosios instancijos teismo metu davęs paaiškinimus patvirtino, kad jis buvo atsakingas už projektų eigą, todėl ieškovė aktus ir sąskaitas jam siuntė el. paštu (duomenys neskelbtini), be to, šalys bendravo ir per „WhatsApp“ programėlę. Aplinkybę, kad tai atsakovės el. paštas, kuriuo ji naudojasi savo veikloje, patvirtino ir atsakovės atstovė advokatė prašyme atnaujinti praleistą terminą prieštaravimams dėl teismo įsakymo pateikti. Nėra ginčo, kad pagal kitus su T. Z. suderintus darbus ir atitinkamai aktus bei sąskaitas atsakovė atsiskaitė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad T. Z. veiksmai sukėlė atsakovei teisines pasekmes.
10. Kolegija nustatė, kad sutarties šalys darbų apimtį ir kainas, sąskaitas ir aktus siuntė el. paštu, taip pat per „WhatsApp“ programėlę. Duomenų, kad atsakovei toks bendravimas su ieškove dėl darbų apimties ir kainos netiko, nes ji griežtai laikėsi sutarties sąlygų, byloje nėra. Priešingai, sutarties sąlygos pavirtina, kad atsakovė turėjo teisę vykdant darbus pakeisti darbų apimtį, o ieškovė įsipareigojo atsižvelgti į šiuos padarytus pakeitimus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė prieš šį teisminį ginčą ginčijo darbus, nurodydama konkrečias priežastis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė įgijo teisę sumokėti tik už dalį darbų. Šalys sulygo, kad į darbus yra įtraukti įvairūs kiti darbai, tačiau sutarties 2.3 punkto formuluotė ir kitos sutarties sąlygos nesudaro pagrindo spręsti, kad šalys sulygo dėl maksimalios 7 Eur už 1 kW darbų kainos, kurią viršijus ar prireikus atlikti papildomus darbus atsakomybė tai atlikti savo lėšomis tenka ieškovei. Priešingai, kaip minėta, sutarties nuostatos įtvirtino, kad darbų apimtis ir kaina gali būti didinamos, o sutarties 2.3 punkto formuluotė leidžia spręsti, kad sąvoką „į darbus yra įtraukti įvairūs kiti darbai“ reikėtų aiškinti kaip ieškovės pareigą darbus atlikti taip, kad objektas tinkamai funkcionuotų, atitiktų priešgaisrinės saugos, higienos ir pan. reikalavimus, tačiau ne kaip pagal sutartį sulygtos maksimalios kainos imperatyvą.
11. Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovė turėjo galimybę pateikti savo turimus šalių susirašinėjimo turinio įrodymus, tačiau jų neteikė, o tai leidžia neabejoti ieškovės pateiktų duomenų objektyvumu ir tuo, kad ginčo aktus bei sąskaitas atsakovė gavo, vadinasi, nepateikusi prieštaravimų, įgijo pareigą su ieškove atsiskaityti. Contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija reiškia, kad, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymus, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
12. Nors atsakovė nėra pasirašiusi ieškovės pateiktų atliktų darbų aktų, tačiau tai neatleidžia jos nuo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus, tuo labiau kad nėra duomenų, jog ji darbų rezultatu nesinaudoja. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai jais naudotis ir nėra siejama tik su dvišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Be kita ko, nesant darbų perdavimo–priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kitų klausimų, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia užsakovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės taikymo klaidą, nes nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsniu, nepagrįstai laikė, kad susiklostant ginčo teisiniams santykiams T. Z. buvo tinkamas atsakovės atstovas. Teismai laikė, kad T. Z. elektroniniais laiškais buvo siunčiami darbų perdavimo–priėmimo aktai bei sąskaitos, todėl atsakovė privalo jas apmokėti. Teismai iš epizodinio turinio susirašinėjimo per „WhatsApp“ programėlę taip pat nepagrįstai nusprendė, kad su T. Z. buvo susitarta dėl kainos padidėjimo, todėl atsakovei kilo prievolė atsiskaityti už papildomus darbus.
13.2. Bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai laikydami T. Z. atsakovės atstovu, pažeidė CK 2.81 straipsnio nuostatas, nutolo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir neteisingai išnagrinėjo bylą, laikydami, kad per ieškovės santykius su T. Z. atsirado teisinės pasekmės atsakovei. Šiuo konkrečiu atveju ginčas yra kilęs dėl atsakovės pareigos mokėti už papildomus darbus. Taigi tartis dėl sutarties pakeitimo ir papildomų darbų apmokėjimo iki jų atlikimo pradžios ieškovė privalėjo su atsakovės atstove direktore A. S., o ne su objektus administravusiu ir prižiūrėjusiu vadybininku T. Z., kuris iš esmės atstovavo Vokietijos bendrovių interesams. Darbų perdavimo–priėmimo aktus bei sąskaitas už atliktus darbus ieškovė taip pat privalėjo siųsti teisėtam atsakovės atstovui, tačiau to faktiškai nebuvo ir tokių duomenų byloje nėra.
13.3. Teismai netaikė CK 6.653 straipsnio 4 dalies ir nesivadovavo nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodančia, kad susitarimas dėl papildomų darbų turi būti sudaromas iki jų atlikimo pradžios ir turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Padarę šią materialiosios teisės taikymo klaidą, t. y. šios normos visiškai netaikydami ginčo teisiniams santykiams, teismai priteisė skolą už tariamai atliktus papildomus darbus, dėl kurių faktiškai su atsakove nebuvo susitarta. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių susitarimo dėl papildomų darbų, sudaryto tarp ieškovės ir atsakovės, egzistavimą, nes tokio fakto nebuvo.
13.4. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jokių papildomų darbų objektuose apskritai nebuvo atliekama, kadangi kabelių klojimas ir prijungimas, kolektorių prijungimas ir varžų matavimai laikytini darbais, dėl kurių buvo susitarta sutartyje, ir tai nėra papildomi darbai, o sutartyje aptarti pagrindiniai darbai.
13.5. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad per „WhatsApp“ programėlę susirašinėjama buvo su nenustatytu asmeniu ir nenustatytu abonementu. Akivaizdu, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl papildomų darbų su atsakove buvo susitarta, o teismams netinkamai nustačius, kad atsakovės atstovas buvo T. Z., su kuriuo tariamai, kaip minėta, buvo susirašinėjama, byloje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Teismai nevertino ir susirašinėjimo turinio ir neatsižvelgė į tai, kad detalaus susitarimo dėl papildomų darbų iki jų atlikimo pradžios tarp šalių sudaryta nebuvo. Pats T. Z., kaip objektus prižiūrėjęs asmuo, nepripažino papildomų darbų fakto buvimo. Jis paaiškino, kad nebendradarbiavo teikiant perteklines ir nepagrįstai atsakovei išrašytas sąskaitas, taip pat neigė susirašinėjimą per „WhatsApp“ programėlę.
13.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą, ginčo teisiniam santykiui pritaikęs contra spoliatorem prezumpciją. Ši prezumpcija nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes atsakovei buvo išrašytos per didelės sumos sąskaitos, o sutartiniuose santykiuose daugiau nieko nevyko. Atsakovė neužsakinėjo papildomų darbų. Kadangi tokio fakto nebuvo, jo įrodyti atsakovė negali. Šiuo konkrečiu atveju turėjo būti taikomas probatio diabolica (negalima reikalauti įrodyti tai, kas neįmanoma) principas. Tiesioginio susirašinėjimo tarp ieškovės ir atsakovės tariantis dėl papildomų darbų nebuvo, todėl teismas padarė šiurkščią teisės taikymo klaidą, procese nustatydamas atsakovei pareigą įrodyti neegzistuojančius faktus.
13.7. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad bylose turi būti pasiekiamas pagrįsto įsitikinimo standartas. Vadovaujantis netinkamais įrodymais toks standartas niekada negali būti pasiekiamas. Teismui pateiktos PDF rinkmenos ir ekrano nuotraukos negali būti laikomos patikimais įrodymais, patvirtinančiais vykusį elektroninį susirašinėjimą. Tai, kas yra pateikta į bylą, negali būti laikoma originaliais dokumentais. Įrodymų, patvirtinančių originalų susirašinėjimo egzistavimą, ieškovė neteikė. Teismui pateiktas tariamas susirašinėjimas yra vykdytas su abonentu, kurio numerio priklausomumas nežinomas.
13.8. Bylą nagrinėję teismai ėmėsi formuoti tokią praktiką, kad, nepaisant to, jog viena šalis nepripažįsta gavusi tam tikrus elektroninius duomenis elektroninėmis priemonėmis, kitai šaliai pateikus kompiuterinės programos „Microsoft Word“ (toliau – „Word“) bei PDF formato dokumentus ar galinių įrenginių ekranų vaizdus (angl. screenshot), toks įrodinėjimas laikomas tinkamu. Bylą nagrinėjusių teismų formuojama praktika, kai elektroninių duomenų teikimas ar gavimas elektroniniais kanalais kitai šaliai tokio duomenų gavimo nepripažįstant, o įrodinėjančiai šaliai teikiant tik „Word“ ar PDF formato lengvai kuriamus (modifikuojamus) failus, laikytina ydinga. Tokiomis priemonėmis įrodinėjant elektroninių duomenų siuntimą ar gavimą yra neužtikrinamas įrodinėjimo proceso patikimumas. Teismams bylose pripažįstant „Word“, PDF ar kito lengvai redaguojamo formato vaizdinius failus kaip pakankamą įrodinėjimo priemonę dėl vykusio bendravimo elektroniniais kanalais, kai kita šalis tokio bendravimo fakto nepripažįsta, yra nepasiekiamas pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas.
14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, priteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu neatliko jokių procesinių veiksmų dėl jokių ieškovės pateiktų įrodymų autentiškumo ir (ar) tinkamumo nuginčijimo. Dėl to akivaizdu, jog bylą nagrinėję teismai atitinkamai neturėjo jokio pagrindo abejoti ieškovės teiktų įrodymų autentiškumu.
14.2. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl ieškovės teiktų įrodymų tinkamumo ar autentiškumo turėjo būti teikti bylos nagrinėjimo parengiamojoje stadijoje ir būtent bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui kartu su atitinkamu prašymu ar pareiškimu, tačiau jokiu būdu ne apeliaciniame ar juolab kasaciniame skunde.
14.3. Kasaciniame skunde išsakoma kritika pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams dėl neva be pagrindo vertintų ieškovės teiktų įrodymų yra tik deklaratyvi ir nepagrįsta, nes minėti įrodymai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kasacinio teismo praktikoje nustatytus rašytinių įrodymų formos, turinio ir leistinumo reikalavimus.
14.4. Atsakovės pozicija nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimu dėl konkrečių įrodymų („WhatsApp“ programėlės ekrano nuotraukų ir elektroninių laiškų PDF formatu) tinkamumo, įrodomosios vertės yra visiškai deklaratyvi, kadangi atsakovės minimas „nesutikimas“ su šiais įrodymais byloje nėra ir nebuvo grįstas jokiais CPK nustatytais procesiniais veiksmais, taip pat jokiais atsakovės įrodymais, neigiančiais deklaratyviai ginčijamus įrodymus.
14.5. Nepagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo. Įrodyti neegzistuojantį susirašinėjimą el. ryšio priemonėmis yra lygiai taip pat įmanoma kiekvienam vartotojui, kaip ir įrodyti egzistuojantį susirašinėjimą el. ryšio priemonėmis. Akivaizdu, jog atsakovė, deklaratyviai žodžiu neigdama objektyviai egzistavus šalių atstovų susirašinėjimą el. ryšio priemonėmis (per „WhatsApp“ programėlę ir el. paštu), turėjo teisę ir galėjo pateikti savo poziciją grindžiančius rašytinius įrodymus: a) teikti savo atstovo T. Z. įrenginių ekranų iškarpas iš el. pašto ir (ar) „WhatsApp“ programėlės konkrečiu laikotarpiu; b) pristatyti į teismo posėdžių salę T. Z. kompiuterį ir (ar) mobilųjį telefoną; c) teikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą; d) kreiptis į sertifikuotus specialistus dėl duomenų perkėlimo iš mobiliojo aparato ar kompiuterio ir kt.
14.6. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai net neturėjo pagrindo konstatuoti esant nors menkiausius prieštaravimus tarp į bylą pateiktų rašytinių įrodymų dėl tarp šalių atstovų vykusio susitarimo el. susirašinėjimo priemonėmis, kadangi atsakovė net neteikė jokių rašytinių įrodymų, neigiančių bendravimo fakto buvimą.
14.7. Šalių sudarytoje rangos sutartyje nėra nuostatos, eksplicitiškai nurodančios, jog šalių sudaroma rangos sutartis gali būti pildoma tik abipusiškai pasirašytu rašytiniu susitarimu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės užsiimta pozicija nepripažinti šalių atstovų el. komunikacijos priemonėmis sudaryto papildomo susitarimo prie rangos sutarties vien dėl to, kad jis buvo formaliai šalių vadovų nepasirašytas, laikytina nepagrįsta ir neatitinkančia šalių faktinio bendradarbiavimo vykdant rangos sutartį sąlygų ir formos. Be to, šalių atstovai dėl papildomų rangos darbų apimties (kainos) tarėsi ir išoriškai išreikštais konkliudentiniais veiksmais bei rašytinėmis el. komunikacijos priemonėmis.
14.8. Ginčo santykiui taikytinos CK 2.133 straipsnio 6 ir 9 punktų normos, pagal kurias atstovo sudarytas sandoris privalomas atstovaujamajam, jei atstovaujamasis atstovo sudarytą sandorį patvirtina arba kita sandorio šalis (ieškovė) turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu. Ieškovė darbų apimtį ir kainas, sąskaitas ir darbų aktus, taip pat ir ginčo, atsakovei siuntė T. Z. el. paštu ir į jo asmeninę „WhatsApp“ programėlės paskyrą. Už dalį T. Z. siųstų sąskaitų faktūrų ir suderintų rangos darbų atsakovė sumokėjo. Tokiais veiksmais atsakovė neginčijamai patvirtino T. Z. atstovavimo faktą vykdant sutartį. Nėra ginčo, jog ieškovė būtent su T. Z. bendravo derindama visus rangos sutarties vykdymo klausimus, įskaitant atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų siuntimą ir sąskaitų faktūrų siuntimą apmokėti. Ieškovė, bendraudama su T. Z. dėl rangos sutarties vykdymo, ir papildomų rangos darbų sąlygas derino su tuo pačiu T. Z.. Dėl to akivaizdu, jog ieškovė neturėjo jokios objektyvios priežasties manyti, jog T. Z., kuris pats bendravo su ieškove, nėra ar nebuvo įgaliotas derinti papildomų rangos darbų atlikimo sąlygų.
14.9. Jei atsakovė mano, jog T. Z. santykiuose su ieškove viršijo savo, kaip atsakovės atstovo, įgaliojimus, dėl tokiais veiksmais pažeistų interesų atsakovė turi teisę reikšti reikalavimą ne ieškovei, o pačiam T. Z..
14.10. Atsakovė niekuomet nepasirašė nei jai apmokėti siųstų sąskaitų faktūrų, nei darbų perdavimo–priėmimo aktų, nei konkrečių darbų sąmatų. Iš to išplaukia, kad šalys tiek rašytine rangos sutartimi, tiek ir savo konkliudentiniais bei sandorio vykdymo veiksmais nesitarė ir neketino pasirašyti minėtų su rangos sutartimi susijusių rašytinių dokumentų, įskaitant ir šioje byloje (dėl jų nepasirašymo) ginčijamų sąskaitų faktūrų bei darbų perdavimo–priėmimo aktų. Šalių bendradarbiavimas ir bendravimas, vykdant sudarytą rangos sutartį, vyko tarp ieškovės ir atsakovės interesams atstovavusio T. Z., būtent kuriam buvo siunčiamos sąskaitos faktūros apmokėti ir su kuriuo buvo derintos rangos darbų vykdymo sąlygos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
15. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMi02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-2-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-2-684/2021">e3K-3-2-684/2021</a> 19 punktą). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas nenustatė.
16. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateiktu kasaciniu skundu kvestionuoja Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 1 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai tenkinti ieškovės ieškinį.
17. Atsakovės kasaciniame skunde nurodomi šie kasacinio skundo pagrindai. Pirma, atsakovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kadangi ieškovės pateiktus lengvai modifikuojamus „Word“, PDF formato dokumentus bei galinių įrenginių ekranų vaizdus laikė tinkama ir pakankama įrodinėjimo priemone, nors atsakovė nepripažino šių dokumentų gavimo fakto. Be to, teismai atsakovei netinkamai taikė contra spoliatorem prezumpciją. Antra, teismai netinkamai taikė CK 2.81 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai nusprendė, kad atsakovei teisinės pasekmės kilo dėl T. Z., kuris nebuvo atsakovės įgaliotas atstovas, veiksmų. Trečia, teismai nesivadovavo CK 6.653 straipsnio 4 dalimi ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią susitarimas dėl papildomų darbų turi būti pasiektas laiku ir turi būti aiškus.
18. Nurodyti kasacinio skundo argumentai (iškelti teisės klausimai) nulemia jų nagrinėjimo eilę, t. y. pirmiau teisėjų kolegija vertina, ar byloje buvo netinkamai pritaikytos proceso teisės normos ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tik įvertinus, ar byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nurodytus proceso teisės pažeidimus, taip pat jų įtaką sprendžiant bylą, pasisakytina dėl kitų kasacinio skundo argumentų, siejamų su netinkamu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškinimu.
19. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338-415/2015">3K-3-338-415/2015</a>; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzQtNDIxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-374-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-374-421/2016">3K-3-374-421/2016</a> 17 punktą; 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS04MjMvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-823/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-823/2025">e3K-3-9-823/2025</a> 28 punktą, kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinės tų atsakovės kasacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės siekiama kitokio, nei bylą nagrinėjusių teismų buvo atliktas, konkrečių įrodymų turinio vertinimo, tačiau nėra keliamas konkretus teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Su įrodymų vertinimu susijusius kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus teisėjų kolegija vertins tik tiek, kiek jais grindžiamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas.
Dėl elektroninių įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo
20. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai laikė tinkamais įrodymais ieškovės į bylą pateiktus lengvai kuriamus ar modifikuojamus „Word“ ir PDF formato dokumentus bei galinių įrenginių ekranų vaizdus (ekrano nuotraukas), nors atsakovė tokio duomenų gavimo nepripažino. Tai yra atsakovė teigė, kad tokių elektroninių laiškų, taip pat žinučių per „WhatsApp“ programėlę nebuvo gavusi. Atsakovės teigimu, tokiomis priemonėmis įrodinėjant elektroninių duomenų siuntimą yra neužtikrinamas įrodinėjimo proceso patikimumas. Elektroninių dokumentų autentiškumas, siuntimas ir gavimas negali būti laikomas įrodytu į bylą pateikiant tik lengvai modifikuojamus ar naujai kuriamus „Word“ ar PDF formato dokumentus ar teikiant ekranų nuotraukas, kai kita šalis nepripažįsta gavusi tokius duomenis, dokumentus ar informaciją, ir elektroninių duomenų siuntimo bei gavimo fakto kitomis priemonėmis (pavyzdžiui, antstolio aplinkybių konstatavimo protokolu fiksuojant informaciją galiniame įrenginyje, specialisto išvada ar pan.) šalis neįrodinėja.
21. Kaip ir minėta, kasacinis teismas netiria fakto klausimų, todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Atsakovė neįvardija, kurios konkrečiai CPK normos, reglamentuojančios įrodymus bei įrodinėjimo procesą, buvo pažeistos. Kasaciniame skunde atsakovė kelia elektroninių dokumentų autentiškumo klausimą (teigia, kad ieškovės pateiktos PDF rinkmenos ir ekrano nuotraukos negali būti laikomos originaliais dokumentais) ir šių dokumentų patikimumo klausimą.
22. Įvertinusi skundžiamų teismų sprendimų argumentus dėl elektroninių įrodymų vertinimo bei CPK įtvirtintą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nusprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
23. Pirma, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nereikalavo iš ieškovės pateikti papildomų elektroninio susirašinėjimo tarp šalių autentiškumą pagrindžiančių įrodymų.
24. Šiandien beveik visose Europos valstybėse elektroniniai įrodymai yra pripažįstami leistinais ir jais vadovaujamasi nagrinėjant civilinius ir komercinius ginčus (Insa, F. The Admissibility of Electronic Evidence in Court (A.E.E.C.): Fighting against High-Tech Crime – Results of a European Study. Journal of Digital Forensic Practice, 2007, 1(4), p. 285–289; Tran, Q. A. Electronic Evidence in Civil and Commercial Dispute Resolution. Cham: Springer, 2022, p. 69). Kai kuriose valstybėse tai tiesiogiai įtvirtinta teisės aktuose (pvz., Šveicarijos federalinio civilinio proceso kodekso 177 straipsnyje; žr. Gasser, C. Digital Evidence in the New Swiss Federal Code of Civil Procedure. Digital Evidence and Electronic Signature Law Review, 2009, 6, p. 195–196.). Tačiau nemažoje dalyje valstybių civilinį procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose specialios nuostatos, skirtos elektroniniams įrodymams, nebūtinai yra specialiai sureguliuotos.
25. Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
26. CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas. Minėtoje normoje nurodoma, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Elektroninės formos įrodymai nėra įvardijami kaip savarankiška įrodinėjimo priemonių kategorija. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas, taip pat į tai, kad kituose teisės aktuose elektroninė forma neretai prilyginama rašytinei formai (pvz. CK 1.73 straipsnio 2 dalis, CPK 1751 straipsnis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2, 12 straipsniai), darytina išvada, kad elektroninės formos įrodymai yra laikytini leistina įrodinėjimo priemone. Atsižvelgiant į konkretaus įrodymo pobūdį, elektroninės formos įrodymai tam tikrais atvejais gali būti prilyginami rašytiniams įrodymams (pavyzdžiui, kai įrodymo esmė yra ne techniniai duomenys, o tekstas) arba daiktiniams įrodymams (pavyzdžiui, GPS duomenys ar kiti automatiškai generuojami techniniai duomenys). Atitinkamai jiems taikomos šioms įrodinėjimo priemonėms taikytinos taisyklės. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar elektroninis įrodymas priskirtinas konkrečiai CPK 177 straipsnio 2 dalyje nurodytai įrodinėjimo priemonei, ar laikytinas kita įrodinėjimo priemone, sprendžiant tokių įrodymų leistinumo, autentiškumo, patikimumo ir kitus su jų vertinimu susijusius klausimus, turi būti atsižvelgiama į konkretaus elektroninio įrodymo rūšį, formą, kilmę ir kitas ypatybes. Todėl įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančios normos elektroniniams įrodymams turi būti taikomos ne formaliai ar mechaniškai, o atsižvelgiant į jų specifiką.
27. Nagrinėjamoje byloje atsakovė kvestionuoja ieškovės teikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais bei „WhatsApp“ programėle autentiškumo klausimą, teigdama, kad tai nėra originali susirašinėjimo forma, kadangi elektroninius laiškus ieškovė pateikė PDF, o susirašinėjimą „WhatsApp“ programėle – ekrano kopijų formatu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais atsakovės teiginiais, tačiau jie nelemia išvados dėl bylą nagrinėjusių teismų atlikto proceso normų, reglamentuojančių įrodymus bei įrodinėjimą, pažeidimo.
28. Elektroniniai laiškai gali būti išsaugomi įvairiais formatais, priklausomai nuo programinės įrangos, kuri naudojama jiems sukurti ir siųsti (Duranti, L.; Stanfield, A. Authenticating electronic evidence. Iš: Electronic Evidence and Electronic Signatures. 5 leid., red. Stephen Mason, Daniel Seng. London: Institute of Advanced Legal Studies for the SAS Humanities Digital Library, School of Advanced Study, University of London, 2021, p. 238). Pavyzdžiui, elektroniniai laiškai sukurti naudojant „Microsoft Outlook“ programą, paprastai yra saugomi.msg formatu. Būtent toks elektroninio laiško pirminis formatas, t. y. formatas, kuriuo failas buvo sukurtas, paprastai leidžia patikrinti elektroninio laiško metaduomenis, autentiškumą ir vientisumą. Kai elektroninio laiško turinys yra perkeliamas į „Word“ dokumentą ar konvertuojamas į PDF formato failą, toks dokumentas nebeatspindi elektroninio laiško pirminio formato, todėl CPK prasme nelaikytinas originaliu. Analogiškai vertintina ir „WhatsApp“ programėlės susirašinėjimo ekrano kopija. Ji neatspindi susirašinėjimo pirminio formato, kurio duomenys yra saugomi programėlės sistemoje, ir leidžia įvertinti tik pranešimo turinį. Taip pat ekrano kopija neleidžia patikrinti techninių duomenų, reikšmingų susirašinėjimo autentiškumui, pavyzdžiui, pranešimų kilmės, siuntimo laiko tikslumo, galimų pakeitimų ir pan.
29. Tačiau minėti elektroniniai duomenys ar dokumentai, kurie teikiami ne pirminiu jų formatu, gali būti vertinami kaip autentiški, priklausomai tiek nuo pačių duomenų ar dokumentų specifikos, tiek ir nuo priešingos šalies elgesio.
30. Tiek susirašinėjimas per „WhatsApp“ programėlę, tiek elektroniniais laiškais savo esme (pagal turinį ir funkciją) yra artimas rašytiniams įrodymams, kadangi jų esmė yra tekstinis turinys, kuris atspindi tam tikrą jį kūrusių asmenų poziciją. Taigi jų pateikimo formai taikytinos CPK 114 straipsnio nuostatos.
31. Vadovaujantis CPK 114 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Nagrinėjamoje byloje minėti elektroniniai laiškai bei ekrano kopijos buvo pateikti advokato per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP). Vadovaujantis advokatūros Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2021 m. birželio 8 d. Advokatų tarybos sprendimu, 11 punktu, nuorašas, pateiktas teismui, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar kitoms institucijoms elektroninių ryšių priemonėmis advokatų tapatybę patvirtinus teisės aktuose nustatyta tvarka, taip pat nuorašai, pateikti naudojant kitas elektroninių ryšių priemones ar informacines sistemas, prie kurių prieiga suteikiama patikrinus ir patvirtinus asmens tapatybę, atitinka šio aprašo 5 punkto reikalavimus tikrumo žymai ir gali būti teikiami be papildomos tikrumo žymos pačiame dokumente. EPP yra informacinė sistema, prie kurios prieiga suteikiama patikrinus ir patvirtinus asmens tapatybę. Taigi, nors techniškai (informacinių technologijų prasme) susirašinėjimo per „WhatsApp“ programėlę ekrano kopijos bei į PDF formatą konvertuoti elektroniniai laiškai nėra laikytini pirminio formato failų kopijomis, tačiau civiliniame procese jie laikytini kopijomis CPK 114 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi šie dokumentai buvo pateikti advokato, jie laikytini tinkamai patvirtintomis kopijomis, kurios atitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
32. Tuo atveju, jeigu šalis laiko, kad pateikta elektroninio susirašinėjimo kopija neatitinka originalo (pavyzdžiui, yra modifikuota ar fiktyvi), teismas gali įpareigoti šiuos įrodymus pateikusią šalį pateikti elektroninius duomenis ar dokumentus jų pirminiu formatu pagal CPK 114 straipsnio 2 dalį.
33. CPK 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančio byloje asmens prašymu gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas pateikti dokumentų originalus turi būti pateikiamas ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo.
34. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99/2009">3K-3-99/2009</a>; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2010">3K-3-375/2010</a>; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2011">3K-3-156/2011</a>; 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkwLTEwNzUvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-190-1075/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-190-1075/2024">e3K-3-190-1075/2024</a>, 84 punktas).
35. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė prašymo dėl atitinkamų įrodymų – PDF formato failų ar ekrano nuotraukų pirminio formato failų pateikimo. Atsakovė bendro pobūdžio abejones dėl ekrano nuotraukų patikimumo išdėstė triplike bei teismo posėdžio metu, tačiau nereiškė prašymo pateikti šį elektroninį įrodymą pirminiu formatu. Todėl, kaip pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ieškovė, atsakovė yra praradusi teisę remtis argumentais dėl nepakankamo elektroninio susirašinėjimo autentiškumo. Atitinkamai bylą nagrinėję teismai, atsakovei laiku nepareiškus prašymo išreikalauti tokius įrodymus, pagrįstai nekvestionavo elektroninių laiškų ir ekrano kopijos autentiškumo, t. y. pagrįstai laikė, kad tokio turinio laiškai ir „WhatsApp“ programėlės žinutės, kokie pateikti į bylą, realiai egzistuoja ieškovės įrenginiuose ir nėra modifikuoti.
36. Minėti išaiškinimai atitinka ir Europos Tarybos 2019 m. sausio 19 d. Gairėse dėl elektroninių įrodymų civiliniame ir administraciniame procese (angl. Electronic evidence in civil and administrative proceedings) išsakomą poziciją, pagal kurią visų rūšių elektroninių įrodymų priėmimas teismo procese yra skatinamas ir rekomenduojamas. Jei kyla ginčas, šalys paprastai pačios identifikuoja ginčytinus klausimus, todėl, nebent šalis iškelia elektroninio įrodymo autentiškumo klausimą, teismas neturi šio klausimo iškelti savo iniciatyva. Iš šalies, siekiančios remtis elektroniniu įrodymu, gali būti reikalaujama įrodyti jo autentiškumą – pavyzdžiui, pateikiant metaduomenis ar prašant priimti procesinį sprendimą, kad būtų gauti papildomi duomenys iš kitų asmenų, pavyzdžiui, patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjų, tik tuo atveju, jeigu kita šalis ginčija tokius įrodymus.
37. Priešingas aiškinimas, pagal kurį šalis visais atvejais būtų įpareigota teikti elektroninius duomenis ar dokumentus jų pirminiu formatu, būtų neproporcingas ir neatitiktų proceso ekonomiškumo principo. Proceso dalyviai neretai naudoja skirtingą programinę įrangą, tad reikalavimas teikti visus elektroninius duomenis ar dokumentus jų pirminiu formatu galėtų sukelti nepagrįstų laiko ir finansinių sąnaudų vien tik tam, kad kita šalis ar teismas galėtų susipažinti su teikiamo įrodymo turiniu. Dėl šios priežasties elektroninių dokumentų ir duomenų teikimas visuotinai naudojamais formatais yra laikytinas priimtinu ir racionaliu elektroninių įrodymų pateikimo būdu. Taip pat CPK 114 straipsnio nuostatos (tam tikrais atvejais taikytinos kartu su CPK 184 straipsnio nuostatomis) laikytinos pakankamomis valdant galimą elektroninių įrodymų modifikavimo ar klastojimo riziką, nes, kilus pagrįstų abejonių dėl įrodymų autentiškumo, teismas kitos šalies prašymu gali pareikalauti pateikti duomenis pirminiu formatu. Taip šalis iš anksto yra atgrasoma nuo elektroninės formos dokumento neleistino modifikavimo ar klastojimo.
38. Antra, bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK normų, vertindami ir elektroninio susirašinėjimo patikimumą ir konstatuodami, kad elektroniniai laiškai su atliktų darbų aktais bei PVM sąskaitomis faktūromis atsakovės buvo gauti ir kad ieškovės atstovas per „WhatsApp“ programėlę susirašinėjo ir dėl papildomų darbų susitarė būtent su T. Z..
39. Elektroninių įrodymų patikimumo vertinimas, taip pat faktų, kad elektroniniai laiškai su aktais ir sąskaitomis buvo gauti atsakovės atstovo ir kad susirašinėjimas per „WhatsApp“ programėlę vyko su T. Z., nustatymo klausimai yra įrodymų vertinimo klausimai, kuriuos reguliuoja CPK 185 straipsnis, įtvirtinantis laisvo įrodymų vertinimo principą. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas privalo vertinti elektroninius įrodymus, kaip ir kitus įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
40. Laisvo įrodymų vertinimo principas apima ir elektroninių įrodymų patikimumo įvertinimą. Vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismai ir arbitražo teismai elektroninius įrodymus privalo vertinti taip pat, kaip ir kitų rūšių įrodymus, ypač vertindami jų leistinumą, autentiškumą, tikslumą ir vientisumą. Elektroniniams įrodymams negali būti taikomas nei palankesnis, nei nepalankesnis vertinimas vien dėl jų formos, palyginti su kitų rūšių įrodymais. Civilinėse ir arbitražo bylose teismai privalo laikytis neutralaus požiūrio į visų rūšių įrodymus (Tran, Q. A. Electronic Evidence in Civil and Commercial Dispute Resolution. Springer Nature, 2022, p. 234–235).
41. CPK 353 straipsnio 1 dalies pagrindu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338-415/2015">3K-3-338-415/2015</a>; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzQtNDIxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-374-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-374-421/2016">3K-3-374-421/2016</a> 17 punktą, kt.). Kasacine tvarka vertindamas byloje teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų galimo pažeidimo kasacinis teismas, iš naujo nenustatydamas faktinių bylos aplinkybių, tik pasisako, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtNjg0LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-684/2021">3K-3-220-684/2021</a>, 49 punktas). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzcxLTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-371-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-371-701/2021">e3K-3-371-701/2021</a> 38 punktą; 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjMtMzgxLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-63-381/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-63-381/2022">e3K-3-63-381/2022</a> 76 punktą).
42. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad bylą nagrinėję teismai vertino visus byloje esančius įrodymus, tarp šalių susiklosčiusią bendravimo bei atsiskaitymo už darbus praktiką, šalių paaiškinimus ir pateikė pakankamai išsamius motyvus, kodėl laikė nustatyta, kad elektroniniai laiškai su atliktų darbų aktais bei PVM sąskaitomis faktūromis atsakovės buvo gauti ir kad ieškovės atstovas per „WhatsApp“ programėlę susirašinėjo ir dėl papildomų darbų susitarė būtent su T. Z..
43. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškovės į bylą pateiktus elektroninius įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
44. Atsakovės kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą, ginčo teisiniam santykiui pritaikęs contra spoliatorem prezumpciją. Pasak atsakovės, ši prezumpcija ginčo teisiniam santykiui negali būti taikoma, nes atsakovei nepagrįstai buvo išrašytos per didelės sumos sąskaitos, o sutartiniuose santykiuose daugiau nieko nevyko. Teisėjų kolegija šiems kasacinio skundo argumentams iš dalies pritaria.
45. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, bet ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjkwLTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-290-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-290-823/2020">e3K-3-290-823/2020</a> 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTgtNzAxLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-58-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-58-701/2021">e3K-3-58-701/2021</a> 115 punktą).
46. Atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, neigiamos contra spoliatorem principo pasekmės siejamos su situacija, kai bylos nagrinėjimo metu šaliai aiškiai buvo nustatyta pareiga pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau ji sąmoningai to nedarė.
47. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovė turėjo galimybę pateikti savo turimus šalių susirašinėjimo turinio įrodymus, tačiau jų neteikė, ir tai leidžia neabejoti ieškovės pateiktų duomenų objektyvumu ir kad ginčo aktus bei sąskaitas atsakovė gavo, ir tai lemia, jog, nepateikusi prieštaravimų, įgijo pareigą su ieškove atsiskaityti. Contra spoliatorem prezumpcija reiškia, kad, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymus, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
48. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad susiklosčiusi situacija neatitinka pirmiau nurodytų contra spoliatorem prezumpcijos taikymo sąlygų: atsakovė nebuvo įpareigota pateikti įrodymus, neturėjo pareigos saugoti tam tikrus įrodymus ar pan. Kitaip tariant, atsakovė nelaikytina dariusia kliūtis ieškovei įrodinėti šios nurodomas aplinkybes. Taigi šie teismo argumentai, kuriais jis grindė išvadą, kad ieškovė laikytina įrodžiusia tam tikras aplinkybes savo teiktais įrodymais, o kita šalis neteikė įrodymų, galinčių paneigti tokias aplinkybes, yra laikytini laisvo įrodymų vertinimo ir rungimosi principų taikymo pasekme, o ne contra spoliatorem prezumpcijos taikymo pasekme.
49. Vis dėlto, pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį, kasacijos pagrindą sudaro tik tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui. Iš nutarties motyvų matyti, jog teismas nelaikė ieškovės nurodytų aplinkybių įrodytomis vien dėl atsakovės neveikimo. Priešingai, teismas, laikydamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtinto laisvo įrodymų vertinimo principo, vertino visus byloje esančius įrodymus, kurie atitiko CPK nustatytus leistinumo, sąsajumo ir pakankamumo kriterijus, jų visumą ir tik po tokio visapusiško vertinimo padarė atitinkamas išvadas. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju teismo argumentai dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo neturėjo lemiamos reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui, o jos paminėjimas nutartyje laikytinas pertekliniu argumentu.
50. Atsižvelgiant į tai, konstatuotas proceso pažeidimas neturėjo įtakos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisinėms išvadoms bei priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nelaikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, galėjusiu lemti neteisėto teismo sprendimo priėmimą, ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
51. Taigi, apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl CK 2.81 straipsnio pažeidimo
52. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės taikymo klaidą, nes nesivadovavo CK 2.81 straipsniu, todėl nepagrįstai laikė, kad susiklostant ginčo teisiniams santykiams T. Z. buvo tinkamas atsakovės atstovas. Atsakovės teigimu, tartis dėl sutarties pakeitimo ir mokėjimo už papildomus darbus iki jų atlikimo pradžios ieškovė privalėjo su atsakove, kuriai atstovavo direktorė A. S., o ne su objektus administravusiu ir prižiūrėjusiu vadybininku T. Z., kuris net nebuvo atsakovės darbuotojas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
53. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Ši norma apibrėžia, per kuriuos subjektus juridinis asmuo įgyvendina savo veiksnumą, t. y. galėjimą savarankiškai savo veiksmais įgyti ir įgyvendinti teises ir pareigas (žr. Mikelėnas, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2002, p. 179). Tačiau ši norma nepaneigia galimybės, kad juridinio asmens vardu civilines teises ir pareigas sukurti gali ir kiti asmenys, kurie nėra juridinio asmens organo nariai.
54. CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102/2012">3K-3-102/2012</a>; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTEtMzEzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-51-313/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-51-313/2021">e3K-3-51-313/2021</a>, 53 punktas).
55. Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Abiem šiais atvejais sandoriai, sudaryti per atstovą, sukuria teisines pasekmes atstovaujamajam.
56. Taigi CK 2.81 straipsnis reglamentuoja juridinio asmens valios formavimą ir jos įgyvendinimą per valdymo organus, tačiau nereglamentuoja atstovavimo teisinių santykių, kurie yra savarankiškai reguliuojami CK 2.132–2.151 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis. Todėl teisės veikti juridinio asmens vardu gali kilti ne tik iš asmens, kaip juridinio asmens organo nario, statuso, bet ir iš atstovavimo teisinių santykių, atsirandančių įstatymo ar sandorio pagrindu. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovės argumentas dėl to, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 2.81 straipsnį vien dėl to, kad T. Z., kuris nebuvo atsakovės vadovas, laikė atsakovės atstovu, yra nepagrįstas. Kadangi atsakovė neformulavo kasacijos argumentų dėl atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl CK 6.653 straipsnio 4 dalies pažeidimo
57. CK 6.653 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią, jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainą, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už atliktus darbus. Jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje nustatytą kainą.
58. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams nepagrįstai šios normos netaikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
59. Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad rangovas turi teisę reikalauti sumokėti už atliktus darbus daugiau, nei sutartyje nustatyta darbų kaina, tik tokiu atveju, kai yra suderinta abiejų šalių valia, kad atlikti darbai yra papildomi, tačiau būtini sutarčiai įvykdyti, be to, suderinta šalių valia dėl tokių darbų kainos, šių klausimų rangovas negali nuspręsti vienašališkai, be užsakovo sutikimo (sprendimo 11 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atlyginimas už papildomus darbus ieškovei galėtų būti priteisiamas tik egzistuojant ginčo šalių susitarimui dėl papildomų darbų ir jų apmokėjimo, taip pat rėmėsi aktualia CK 6.653 straipsnio 4 dalį aiškinančia teismų praktika, teisės doktrina. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą sprendė vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą faktiniu aspektu (nes tai, ar šalys laikytinos sutarusiomis dėl kainos pakeitimo, iš esmės yra fakto klausimas) ir teisinio kvalifikavimo pagrįstai nekvestionavo. Taigi atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad minėta norma ginčo santykiams taikyta nebuvo, atmestini kaip nepagrįsti.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovės argumentai dėl CK 6.653 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos netinkamo taikymo yra prieštaringi ir neaiškūs. Atsakovė teigia, kad jokie papildomi darbai nebuvo atlikti, todėl pareiga už juos atsiskaityti neatsirado. Tačiau kartu atsakovė teigia, kad ieškovės į bylą pateiktas susirašinėjimas dėl papildomų darbų nesukuria prievolės atsiskaityti už darbus, nes: i) susirašinėjimas vyko ne su tinkamu atsakovės atstovu; ii) susirašinėjimo turinys nepatvirtina detalaus susitarimo dėl papildomų darbų iki jų atlikimo pradžios. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, jog minėtas susitarimas nesaisto atsakovės dėl to, kad statybos rangos sutarties 3.1 punktas reikalavo, jog kainos pakeitimas turi būti iš anksto suderintas ir patvirtintas šalių parašais, tačiau tokio susitarimo šalys nesudarė. Galiausiai atsakovė remiasi ir argumentais, kad i) negavo darbų priėmimo aktų, tačiau kartu ir tuo, kad ii) minėti aktai yra su trūkumais ir vieni kitiems prieštarauja. Taigi atsakovė, įrodinėdama CK 6.653 straipsnio 4 dalies pažeidimą, kelia tiek fakto, tiek netinkamo įrodymų vertinimo, tiek ir materialiosios teisės klausimus, kurie nepatenka į CK 6.653 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį.
61. Bylą nagrinėję teismai vertino įrodymus ir nustatė, kad buvo šalių susitarimas dėl didesnės kainos, nei nustatyta sutartyje, t. y. kad kaina buvo šalių susitarimu pakeista, o darbai atlikti ir perduoti. Šias teismų išvadas atsakovė kvestionuoja iš esmės tik ginčydama teismo nustatytas faktines aplinkybes, tačiau neteigia, kad šioms aplinkybėms turėjo būti taikomos kitos teisės normos ar kad jos buvo pritaikytos netinkamai. Pirmiau nutartyje konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus, įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, todėl faktinės aplinkybės, kad buvo atlikti papildomi darbai, kad dėl šių darbų atlikimo ir apmokėjimo susitarta tinkamai ir laiku, taip pat kad susitarta su tinkamu atsakovės atstovu, laikytinos nustatytomis tinkamai.
62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo teiginiai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino pirmiau išvardintas faktines aplinkybes, neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo. Kasacinio teismo atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šie atsakovės kasacinio skundo argumentai nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, todėl teisėjų kolegijos nebus vertinami (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
63. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl atsakovės kasacinis skundas atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus kasacinį skundą, atsakovės prašymas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atgręžimo nespręstinas.
64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės kasacinį skundą, atsiliepimą į jį teikusiai ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
65. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
66. Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 5989,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo. Šios ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punkte nustatytą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinų išlaidų maksimalų dydį, todėl ieškovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies, jai priteisiant maksimalią už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistiną sumą – 4058 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
67. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektroratas“ (j. a. k. 302876290) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kapitalo grupė“ (j. a. k. 302541840) 4058 (keturis tūkstančius penkiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Eglė Zemlytė
