Civilinė byla Nr. e3K-3-420-969/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29885-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 42.3
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas)
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui „Danske Bank A/S“, veikiančiam per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. V. C.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu; kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio; įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant šios sutarties ankstesnių sąlygų.
Ieškovas nurodė, kad šalys 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis), kuria atsakovas suteikė ieškovui trisdešimt trejiems metams 93 155 Eur kreditą, o ieškovas įkeitė butą ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį. 2005 m. rugsėjo 7 d. šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo ieškovui buvo suteiktas papildomas 6845 Eur kreditas ir kartu modifikuota Kredito sutartis, padidinant bendrą kredito sumą iki 100 000 Eur. 2006 m. kovo 9 d. šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo ieškovui buvo suteiktas papildomas 57 023 Eur kreditas ir modifikuota Kredito sutartis, padidinant bendrą kredito sumą iki 157 023 Eur. Ieškovui susidūrus su finansinėmis problemomis ir praradus investicijas bei santaupas, atsakovas 2010 m. lapkričio 15 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. liepos 21 d. nutarė išieškoti iš ieškovo 146 987,14 Eur (grąžinama kredito suma), 3385,60 Eur palūkanų ir 29 507,64 Eur delspinigių ir parduoti varžytynėse ieškovui bei jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ir atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį. Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. vasario 24 d. nutartimi konstatavęs, kad Kredito sutarties 50 ir 50.1 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas laiku negrąžina bankui net nedidelės kredito dalies ir nepašalina šio pažeidimo per 30 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia kreditoriaus bei skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai, šias Kredito sutarties sąlygas pripažino nesąžiningomis ir panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. liepos 21 d. nutartį ir atmetė atsakovo pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Ieškovo teigimu, nors jis daug kartų bandė susitarti dėl kredito sutarties atnaujinimo ir tolesnio vykdymo, atsakovas pareikalavo iki 2012 m. gegužės 26 d. sumokėti pradelstas įmokas, palūkanas ir delspinigius ir pagrasino Kredito sutartį nutraukti bei pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Ieškovo vertinimu, jis nepadarė esminio sutarties pažeidimo, todėl vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas.
Atsakovas nurodė, kad jis turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais vienašališkai nutraukti sutartį, todėl 2012 m. kovo 20 d. raštu nustatė ieškovui papildomą trisdešimties dienų terminą Kredito sutarties pažeidimams pašalinti (CK 6.209 straipsnis). Kadangi ieškovas papildomai nustatytu terminu sutarties pažeidimų nepašalino, atsakovas, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio nuostatomis, 2012 m. balandžio 25 d. raštu vienašališkai nutraukė Kredito sutartį nuo 2012 m. gegužės 26 d. Atsakovo teigimu, Kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimo grafikas laikytinas svarbiu sutarties dalyku ir jo nesilaikymas kvalifikuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Ieškovo pradelsti įsipareigojimai sutarties nutraukimo momentu sudarė apie 20 000 Eur, jis iš esmės nuo 2010 metų nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, nes nuo 2010 metų iki sutarties nutraukimo momento atliko tik du mokėjimus (5000 Lt ir 2432,46 Lt), kurie nepašalino Kredito sutarties pažeidimų, ir buvo akivaizdu, kad ieškovas negalės tinkamai įvykdyti Kredito sutarties.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas jau 2010 m. liepos 7 d. reiškė ieškovui pretenzijas dėl mokėjimų vėlavimo, o 2012 m. kovo 20 d. raštu kreipėsi į ieškovą, nurodydamas, jog jis pagal Kredito sutartį yra nesumokėjęs 9535,16 Eur kredito įmokų, 5590,20 Eur palūkanų, 3886,09 Eur delspinigių ir 457,78 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos; 2012 m. balandžio 25 d. pranešimu informavo ieškovą, kad jis yra nesumokėjęs 9990,30 Eur kredito įmokų, 5839,55 Eur palūkanų, 4321,99 Eur delspinigių ir 546,35 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos, ir pareikalavo iki 2012 m. gegužės 26 d. padengti susidariusią skolą, priešingu atveju bus laikoma, kad Kredito sutartis yra nutraukta nuo 2012 m. gegužės 26 d. Teismo vertinimu, atsakovas laikėsi įstatymu reglamentuotos sutarčių nutraukimo procedūros, nustatytos CK 6.209 straipsnio 1 dalyje.
Pirmosios instancijos teismo teigimu, vertinant, ar kredito sutarties nutraukimas dėl skolinių įsipareigojimų dalies nevykdymo yra proporcingas ir nepažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo nenaudai, būtina atsižvelgti į aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visumą, todėl turi būti vertinamas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys, sudarantis pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Kadangi ieškovo įsipareigojimai atsakovui nevykdomi jau 2010 metų ir tai laikytina sistemingu sutarties pažeidimu, o finansinė ieškovo padėtis (jo gaunamos pajamos) neleido atsakovui tikėtis, kad Kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, jis pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinė aplinkybė, kad ieškovas beveik dvejus metus (skaičiuojant iki vienašališko sutarties nutraukimo) ir daugiau kaip ketverius metus iki bylos teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje iš esmės nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, sudaro pagrindą teigti, jog jis sistemingai ir iš esmės pažeidė sutartį. Bet kuris vidutiniškai protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, siekdamas atkurti sutartinius santykius ir stabilizuoti padėtį, kad būtų užkirstas kelias pakartotinai nutraukti sutartį, imtųsi aktyvių veiksmų neutralizuoti pradelstus įsipareigojimus ar reikšmingą jų dalį, tačiau ieškovas teatliko vieną mokėjimą, kuris pradelstų įsipareigojimų kontekste nėra reikšmingas.
Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą dėl CK 6.209 straipsnio 3 dalies netaikymo, nes jo pradelsti įsipareigojimai sudaro nedidelę visų sutartinių įsipareigojimų dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis), o sistemingas ir ilgalaikis termino praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuriam įvykus kredito davėjas nebegali tikėtis, jog sutartis toliau gali būti vykdoma.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. C. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas vadovavosi įrodymais nepagrįstais atsakovo teiginiais, kad jis įvertino visus ieškovo pateiktus duomenis, ir nustatęs, jog ieškovas prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalės, sutartį nutraukė. Priešingai, atsakovas 2014 m. balandžio 25 d. dieną priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį neįvertinęs visų ieškovo 2012 m. balandžio 26 d. dieną pateiktų dokumentų, kuriuos buvo reikalavęs pateikti ir iš kurių matyti, jog ieškovas galėjo sumokėti įmokas ir nutraukti sutartį nebuvo pagrindo.
Atsakovas teigė, kad kredito sutarties nutraukimo metu ieškovo skola siekė 20 000 Eur, todėl tokį įsiskolinimą, atsižvelgiant į bendrą paskolos sumą, galima būtų laikyti esminiu sutarties pažeidimu. Toks teiginys nepagrįstas, nes Kredito sutarties nutraukimo dieną ieškovo faktiškai neįvykdyta prievolių suma sudarė apie 15 739,85 Eur (9900,30 Eur negrąžinto kredito ir 5839,55 Eur palūkanų). Ši skola iš esmės susidarė atsakovui neteisėtai ir nesąžiningai pirmą kartą nutraukus būsto paskolos sutartį (2010 m. spalio 15 d.). Kadangi ši suma sudarė tik 10,76 procento visos kredito sumos ir buvo ieškovo 2012 m. kovo 31 d. prašymu atsakovui pažadėta sumokėti per protingą terminą (iki 2014 m. sausio 1 d.), buvo akivaizdu, kad tuo metu ieškovo neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę ieškovo sutartinių prievolių dalį, todėl CK 6.209 straipsnio 3 dalies nuostata negalėjo būti taikoma.
Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovo gaunamas arba planuojamas gauti visas pajamas, turimą turtą, santaupas, investicijas, todėl teismo teiginiai apie prastas ieškovo finansines galimybes grąžinti bankui paskolą arba ateityje tinkamai vykdyti sutarties sąlygas buvo neteisingi ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovo turtinė padėtis ir galimybės vykdyti sutarties sąlygas nebuvo tiriamos teismo posėdžiuose, t. y. nebuvo šios bylos nagrinėjimo objektas pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovas negalėjo numanyti, kad tai bus vertinama priimant sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ginčo ribų peržengimą įvertinti kaip pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teismas priimdamas skundžiamą nutartį šioje byloje nepagrįstai nevertino šių ieškovo argumentų:
Ieškovas nuolat, reguliariai mokėjo įmokas pagal sutarties sąlygas ir mokėjimų grafiką ir laikėsi su atsakovu suderintų susidariusios skolos padengimo ir sutarties mokėjimo grafiko, sutartis buvo ilgalaikė (33 metų trukmės), iki sutarties galiojimo pabaigos liko labai daug laiko, pagal sutarties sąlygas iki tos dienos buvo jau sumokėta nemaža dalis sumos, nustatytos pagal sutarties mokėjimų grafiką.
Pagal sutartį ieškovo įkeisto turto rinkos vertė buvo gerokai didesnė (reali turto pardavimo rinkoje kaina buvo daugiau kaip 610 000 Lt, o likusi ieškovo neišmokėta atsakovui suma pagal sutartį – 505 005,42 Lt).
Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti arba sumažinti priskaičiuotus delspinigius, nes sutartyje nustatyti delspinigiai (0,08 proc.) buvo neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.
Pagal sutartį ieškovo paimta paskola buvo lygi 542 169,01 Lt (157 023 Eur). Nuo 2004 iki 2014 metų ieškovas sumokėjo atsakovui 145 181,02 Lt, tačiau, nepaisydamas to, atsakovas reikalavo iš ieškovo 675 002,01 Lt. Taip iš ieškovo buvo reikalaujama sumos, kuri viršijo pagal sutarties sąlygas apskaičiuotą paskolos likutį daugiau nei du kartus ir pažeidė protingumo ir sąžiningumo principus. Teismo pareiga šiuo atveju buvo apginti nuo tokių neteisėtų ir nesąžiningų atsakovo veiksmų ieškovą, kaip silpnesniąją vartojimo santykių šalį.
Atsakovas nepaisė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2011 m. sausio 5 d. dienos nutarimo Nr. 10-2 „Dėl Kredito sutarties Nr. BS1133040103 nesąžiningų sutarties sąlygų pakeitimo, panaikinimo, ar netaikymo“. Šiuo nutarimu buvo pripažinta, kad sutarties 12.1, 12.5, 12.7, 26, 38, 41,2, 43, susitarimo 2.4. punktų, sutarties 23, 31, 44, 45, 46, 48, 49, 50.4, 50.5, 51, 55.6, 65 punktų, sutarties 25, 50, 53 punktų bei sutarties specialiosios dalies 4 dalies nuostata, sutarties 59.4 ir susitarimo 8.3. punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų. VVTAT 2011 m. balandžio 1 d. dienos nutarimu Nr. 10-167 „Dėl Kredito limito sutarties Nr. CREDO-118984“ nesąžiningų sutarties sąlygų buvo pripažinta, kad sutarties 5, 6, 9, 15, 17, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 31, 32, 37, 39, 41.4 punktų, sutarties 42.6 punkto, sutarties 9, 18 ir 37 punktų, sutarties 1.12, 31 ir 41 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. VVTAT pasiūlė atsakovui per 14 dienų nuo šių nutarimų gavimo dienos pakeisti, panaikinti ar netaikyti šių sąlygų, tačiau jis to nepadarė.
2010 metais pirmą kartą atsakovo inicijuotas Kredito sutarties nutraukimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMjA4LTg4MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-208-881/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-208-881/2012">2S-208-881/2012</a> buvo pripažintas prieštaraujančiu bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančiu kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai. Sutarties nutraukimas teismo buvo pripažintas nesąžiningu. Atsakovas šios nutarties nepaisė, atnaujinus sutarties galiojimą, nepakeitė ir nepanaikino teismo nustatytų nesąžiningų sutarties sąlygų ir 2012 metais antrą kartą inicijavo sutarties nutraukimą, todėl jo elgesys laikytinas neteisėtu ir nesąžiningu.
Dėl atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias iš vartojimo sutartinių santykių kilusią atsakomybę. Atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. dienos raštas dėl kredito sutarties nutraukimo buvo neteisėtas ir nesąžiningas ieškovo atžvilgiu, nes prieštaravo bendriesiems sutarčių sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas nesilaikė CK 6.217, 6.209, 6.218 straipsnių reikalavimų, nes nebuvo esminio sutarties pažeidimo; atsakovas nenustatė protingo papildomo termino skolai padengti; neįvykdyta ieškovo prievolė sudarė nedidelę sutarties sutartinių prievolių dalį, kuri atsirado tik dėl ankstesnio neteisėto ir nesąžiningo atsakovo sutarties nutraukimo pirmą kartą 2010 metais; ieškovas toliau mokėjo įmokas ir nuo 2010 iki 2014 metų sumokėjo atsakovui 24 114,42 Lt. Teismas netinkamai taikė CK 6.209 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Taip pat netinkamai taikyta CK 6.209 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį, šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas negalėjo įvykdyti savo prievolės pagal Kredito sutartį dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su ieškovu (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai buvo pagrindas atleisti ieškovą nuo prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį.
Atsakovo elgesys prieštaravo Lietuvos bankų klientų asociacijos 2012 m. spalio 29 d. rekomendacijoms dėl Finansų įstaigų veiksmų, klientams susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais, kurios šios asociacijos buvo parengtos pagal kitų pasaulio šalių patirtį ir teismų praktiką. Rekomendacijose nurodyta, kad finansų įstaiga su finansinių sunkumų turinčiais klientais turi elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, teikti jiems pakankamai informacijos ir pasiūlymų, kaip išspręsti susiklosčiusią situaciją klientui priimtiniausiu būdu, kad finansų įstaiga, visapusiškai įvertinusi kliento patiriamų finansinių sunkumų priežastis, prigimtį, galimą trukmę, kliento asmeninę situaciją, kreditingumą bei galimybes ilgalaikėje perspektyvoje įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, taip pat kitas aplinkybes, privalo jam pateikti vieną ar kelis alternatyvius pasiūlymus dėl sutarties modifikavimo, laikinai palengvinant mokėjimo sąlygas (pakeičiant paskolos terminą, tam tikram laikui atidedant visos ar dalies įmokos mokėjimą, keičiant palūkanų normą, kapitalizuojant atidėtą kredito dalį ir (ar) palūkanas, keičiant kredito valiutą ar kt.). Sutarties pakeitimo sąlygos turi atitikti kliento asmeninę situaciją, poreikius ir finansines galimybes. Kliento teisė reikalauti sutarties pakeitimo ar įsipareigojimų vykdymo palengvinimo susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais nėra vienkartinė, t. y. per visą sutarties galiojimo terminą jis gali kreiptis dėl sutarties vykdymo palengvinimo keletą kartų. Sutarties nutraukimas ir skolos išieškojimas iš įkeisto turto turi būti kraštutinė priemonė, sprendžiant kliento finansinius sunkumus. Visais atvejais finansų įstaiga turi imtis visų protingų ir pagrįstų priemonių, kad laikini kliento finansiniai sunkumai būtų išspręsti pakeičiant sutartį ir suteikiant jam galimybę ilgalaikėje perspektyvoje įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis), o kreditoriaus elgesys pripažintinas netinkamu.
Pažymėtina, kad teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Nagrinėjamu atveju Kredito sutartyje nustatyti delspinigiai yra neproporcingai didelė civilinė atsakomybė. Teismas turėjo panaikinti arba sumažinti atsakovo ieškovui priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną, ir pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatas pritaikyti jiems 6 mėnesių senaties terminą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas „Danske Bank A/S“ su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir ieškovo pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal kasacinio teismo praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatyme nustatyta galimybė teismo sprendimą panaikinti dėl proceso teisės normų pažeidimų tik tada, jeigu dėl konstatuoto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas buvo maksimaliai aktyvus, o jo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas aktyviai aiškinosi Kredito sutarties nutraukimo pagrindus, vertino nutraukimo teisėtumą, šalių elgesį sutarties nutraukimo momentu ir nutarties motyvuojamojoje dalyje išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl visų bylos aplinkybių, argumentų bei įrodymų.
Priimdamas procesinius sprendimus teismas atsižvelgė į Kredito sutarties pobūdį ir sutarties pažeidimo esmingumą. CK 6.881 straipsnyje nurodyta, kad kredito sutartyje nustatytas kredito įmokų bei palūkanų mokėjimo grafikas laikytinas ypač svarbiu sutarties dalyku, o jo nesilaikymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovas nuo 2010 m. birželio 1 d., t. y. beveik dvejus metus iki Kredito sutarties nutraukimo, ir bendrai jau beveik penkerius metus iš esmės nebevykdo sutartinių įsipareigojimų, taigi, jo Kredito sutarties pažeidimas buvo esminis ir vykdomas nuolat; nesumokėta skola Kredito sutarties nutraukimo dieną didelė, o Kredito sutarties nutraukimo tvarka atitiko tiek Kredito sutarties nuostatas, tiek CK normas.
Teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino šalių bendradarbiavimą iki Kredito sutarties nutraukimo ir Kredito sutarties nutraukimo momentu, taip pat ir po Kredito sutarties nutraukimo, bei pagrįstai konstatavo, kad šalys tarpusavyje bendradarbiavo maksimaliai ir tik nepavykus pasiekti susitarimo, esant esminiams sutarties pažeidimams bei sutarties nepavykus išsaugoti, ši buvo nutraukta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes nevertino ieškovo argumentų, jog jis nuolat, reguliariai mokėjo įmokas pagal sutarties sąlygas ir mokėjimų grafiką, laikėsi su atsakovu suderintų susidariusios skolos padengimo ir sutarties mokėjimo grafiko; sutartis buvo ilgalaikė ir iki jos galiojimo pabaigos buvo likę daug laiko; pagal sutarties sąlygas iki tos dienos buvo jau sumokėta nemaža dalis sumos, nustatytos pagal mokėjimų grafiką; ieškovo įkeisto turto rinkos vertė buvo gerokai didesnė, nei likusi ieškovo nesumokėta suma. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių jo gaunamas arba planuojamas gauti visas pajamas, turimą turtą, santaupas, investicijas. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės nulėmė, kad teismai padarė neteisingą išvadą apie prastas finansines galimybes grąžinti bankui paskolą arba ateityje tinkamai vykdyti sutarties sąlygas.
Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).
Vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus. Proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas, be kita ko, teigdamas, kad sutartis yra nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalėjo pagrįsti pateikiamais įrodymais, tačiau to, kaip pats pripažįsta, nepadarė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad faktas, jog byla yra susijusi su vartojimo sutartimi, savaime nepašalina ieškovo (vartotojo) pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius (ir, be kita ko, ieškovo žinioje esančius) įrodymus, nes aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ieškovas ne tik nepateikė tokių įrodymų, tačiau ir nenurodė, kokius bylai reikšmingus įrodymus, susijusius su jo turtine padėtimi ir galėjimu įvykdyti sutartį, teismai galėjo surinkti (jei tokia pareiga jiems būtų tekusi).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl kitų (byloje esančių) įrodymų vertinimo nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadų pagrįstumo. Nors kasatorius teigia nuo 2010 m. iki 2014 m. sumokėjęs 24 114,42 Lt, tačiau teismai tokios aplinkybės nenustatė, o iš byloje esančio sąskaitos išrašo (T. 1, b. l. 106) matyti, kad 2010 m. spalio 27 d. (t. y. nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2012 m. vasario 24 d.) buvo pervesta tik 4202,76 Lt ir 687,75 Lt, o tai leidžia daryti išvadą, kad sutartis iš esmės nebuvo vykdoma. Nors sutartis ilgalaikė ir iki jos pabaigos buvo likę daug laiko, tačiau tai nepaneigia ieškovo pareigos vykdyti prievoles tinkamai ir laiku. Net pripažinus ieškovo skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 10,76 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. G. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2012">3K-3-588/2012</a>; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-345/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-345/2013">3K-3-345/2013</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Danske Bank A/S v. E. Č. (S.) ir M. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-508/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-508/2013">3K-7-508/2013</a>, ir kt.) laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kiti kasatoriaus nurodyti faktai: kad jis yra iš viso sumokėjęs 145 181 Lt, kai bendra paskolos suma yra 542 169 Lt, ir tai, kad įkeisto turto vertė (610 000 Lt) yra didesnė nei skola (505 005 Lt), neleidžia daryti priešingos išvados, nes, pirma, kasatorius neatsižvelgė į tai, kad jo įmokos yra skirtos ne tik pagrindinei skolai dengti, bet ir delspinigiams bei palūkanoms mokėti, be to, sumokėta suma pati savaime nėra tokia reikšminga, kad užkirstų kelią nutraukti sutartį skolininkui ją nuolatos pažeidžiant; antra, įkeisto turto ir likusios skolos santykis sutarties nutraukimui esminės reikšmės neturi, nes kreditorius, net jei jo naudai yra įkeistas skolininko turtas, neturi teisės iš jo išsiieškoti daugiau, nei skolininkas jam yra skolingas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog įvertinę byloje esančių duomenų visumą, teismai nekonstatavo, kad kasatoriaus pateikti įrodymai pagrindžia jo įrodinėjamas aplinkybes, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu.
Dėl esminio sutarties pažeidimo
Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-7-297/2012).
Kasacinio teismo praktikoje dėl priverstinio skolos, atsiradusios iš būsto kredito sutarties, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto (buto) yra išaiškinta, kad jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad atsakovas 2012 m. kovo 20 d. raštu „Dėl kredito sutarties vykdymo“ kreipėsi į ieškovą informuodamas, kad jo pradelsti įsipareigojimai pagal kredito sutartį, susidedantys iš nesumokėtų kredito grąžinimo įmokų, palūkanų, delspinigių ir nekilnojamojo turto draudimo įmokos, yra 19 011,45 Eur ir 457,78 Lt, bei reikalaudamas juos apmokėti. 2012 m. balandžio 25 d. raštu „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovas kreipėsi į ieškovą nurodydamas, kad nustatytu papildomu terminu jis pradelstų įsipareigojimų nepadengė ir šiuo metu jie sudaro 20 151,84 Eur ir 546,35 Lt, bei reikalaudamas juos sumokėti iki 2012 m. gegužės 26 d., kartu įspėdamas, kad to nepadarius sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2012 m. gegužės 26 d. 2012 m. gegužės 26 d. atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nuo 2010 m. birželio 1 d. iš esmės nebevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės susiformavo per paskutinius dvejus metus iki sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, nors ir deklaruoja turintis geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgus tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Atsakovas 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. balandžio 25 d. raštais nustatė ieškovui papildomus terminus sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau ieškovas, net ir įspėtas apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, nesiėmė aktyvių veiksmų pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Kaip nurodyta šioje nutartyje, net pripažinus ieškovo skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 10,76 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti.
Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų padarytą išvadą, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Ieškovui iš esmės pažeidus sutartį, atsakovas nustatė jam protingą papildomą terminą esminiams sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teismai pagrįstai sprendė, jog sutarties nutraukimas yra teisėtas.
Dėl teismo pareigos ex officio pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis
Atsakydama į kasatoriaus argumentus dėl teismo pareigos ex officio pripažinti sutarties sąlygas dėl delspinigių negaliojančiomis, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau nesprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo ar skolos pagal sutartį priteisimo ir (ar) sutarties sąlygų, nustatančių skolininko pareigą mokėti delspinigius ir jų dydį, pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Byloje nustatyta, kad atsakovas nutraukė sutartį vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi dėl to, kad ieškovas nevykdė savo pareigos mokėti kredito įmokas (9990,30 Eur skola), palūkanas (5839,55 Eur skola), delspinigius (4321,99 Eur skola) ir nekilnojamojo turto draudimo įmokas (546,35 Lt skola).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nesant pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, kuri galėtų nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį (įskaitant delspinigius) priteisimo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal sutartį suma (4321,99 Eur) nėra esminė bendrame kasatoriaus neįvykdytų prievolių (20 151,84 Eur ir 546,35 Lt) kontekste. Todėl net ir nevertinant atsakovo apskaičiuotos delspinigių sumos, kaip pradelsto įsiskolinimo, sutarties pažeidimas, atsižvelgiant į kitų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo apimtį bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pripažintinas esminiu. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo ex officio sąžiningumo aspektu vertinti sutarties sąlygų, susijusių su delspinigių mokėjimu ir dydžiu bei spręsti dėl jų pripažinimo negaliojančiomis.
Pažymėtina, kad aptariamų sutarties sąlygų sąžiningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į kasatoriaus, kaip vartotojo, teisinį statusą, turės būti sprendžiamas tuo atveju, jei atsakovas pradės delspinigių išieškojimą pagal sutartį. Be to, šis klausimas gali būti savarankišku teisminio ginčo objektu (ieškovui pareiškus tokį reikalavimą).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kaip nesudarančių kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 5,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. C. (duomenys neskelbtini) 5,04 Eur (penkis Eur 4 ct) išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Rimvydas Norkus
Gediminas Sagatys
