Dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-405-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04021-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 125.1

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui R. D., išvadą teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Ieškovė L. D. 2013 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir santuokos metu įgyto turto padalijimo. Ieškovė nurodė, kad paskutinius dvejus metus atsakovo elgesys tapo neprognozuojamas, prieš ją ir vaikus atsakovas vartojo psichologinį smurtą. Ieškovės teigimu, santuokoje įgyto turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo Klaipėdoje) padalijimas natūra negalimas, nes ieškovei gyventi kartu su atsakovu nesaugu.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, nurodė, kad nėra kaltas dėl santuokos nutraukimo, nes nei fizinio, nei psichologinio smurto nevartojo. Atsakovo teigimu, santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji nuolat mėgino pasisavinti jų įsigytą būstą, prasidėjus šeimoje ekonominei krizei, ieškovė neprisidėjo prie šeimos materialinės gerovės, nuolat išlaidaudavo, o atsakovui tekdavo taupyti šeimos pinigus, be to, ieškovė šmeiždavo atsakovą. Taip pat atsakovas, pasisakydamas turto padalijimo klausimu, prašė santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą padalyti natūra, nurodydamas, kad neturės galimybių mokėti piniginės kompensacijos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatė trijų nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su ieškove, o sūnaus – su atsakovu, nustatė bendravimo su vaikais tvarką, priteisė vaikams išlaikymą. Taip pat teismas padalijo santuokos metu įgytą turtą: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė 115 000 Lt vertės turto – 1/3 dalį 6,860 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), sunkvežimį,,MAZ 5551“, atsakovui priteisė 675 000 Lt vertės turto – 0,1500 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), automobilį,,Chevrolet Captiva“; ieškovei iš atsakovo priteisė 280 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

Teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo, nustatė, kad santuokos metu įgytas 0,1500 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas Klaipėdoje, 1/3 6,860 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis Klaipėdos rajone, automobilis,,Chevrolet Captiva“ ir sunkvežimis,,MAZ 5551“. Remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis ir ieškovės pateikta informacija apie panašių namų pardavimo kainas, teismas nustatė, kad gyvenamojo namo kaina yra 650 000 Lt. Teismas konstatavo, kad šalys sutiko, jog 1/3 dalies žemės sklypo vertė yra 111 000 Lt. Teismas patenkino ieškovės prašymą priteisti jai 1/3 dalį žemės sklypo ir sunkvežimį, o atsakovui priteisė likusį turtą, nustatydamas ieškovei kompensaciją už turto vertės skirtumą. Teismas sprendė, kad gyvenamojo namo, kuriame dabar gyvena atsakovas su sūnumi, neįmanoma padalyti natūra dėl netinkamo atsakovo elgesio ir negalimumo šalims gyventi kartu, be to, namo negalima pritaikyti gyventi dviem atskiroms šeimoms. Spręsdamas šį klausimą teismas taip pat atsižvelgė į trijų nepilnamečių šalių dukterų nuomonę. Atsakovui neprieštaraujant, santuokos metu įregistruotą R. D. individualią įmonę teismas priteisė atsakovui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą pakeitė nustatydama, kad santuoka nutraukta dėl abiejų šalių kaltės, ir patikslindama, jog R. D. individuali įmonė priteisiama atsakovui, o išlaikymas vaikams priteistinas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Konstatuodamas abiejų šalių kaltę dėl santuokos nutraukimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vyko šalių konfliktai, į juos buvo įtrauktos ir valstybės institucijos, abi šalys nerado tarpusavio kompromiso, nesugebėjo rasti civilizuoto sprendimo būdo ir tai buvo priežastis nutraukti santuoką (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas turto padalijimo būdas yra pats realiausias, objektyviausias šioje situacijoje, o jį parinkdamas teismas atsižvelgė bei vertino įstatyme nurodytas svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Grįsdama šiuos teiginius, teisėjų kolegija nurodė, kad, įvertinus ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykius, atsakovo prašomas turto padalijimas natūra neišvengiamai ateityje užprogramuos naujų nesutarimų. Kolegijos teigimu, nuo santuokos nutraukimo proceso pradžios ir santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų realiai sprendžiami turto padalijimo klausimai, neteikė realaus gyvenamojo namo padalijimo projekto, nenurodė konkrečių pasiūlymų, kaip galima šį turtą padalyti natūra ir kas būtų atsakingas už projekto vykdymą ar atsakovo pateikto sumanymo finansavimą (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Kolegijos vertinimu, dėl šalių nesutarimų bendras gyvenimas vienoje patalpoje yra neįmanomas, toks sprendimas pažeistų ir vaikų interesus, o atsakovo argumentas dėl seserų ir brolio bendravimo užtikrinimo išsprendžiamas tinkamai organizuojant susitikimus. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad nėra galimybės po 1/2 dalį padalyti ir turimą žemės sklypo dalį, nes šalims neišvengiamai tektų kartu ieškoti pirkėjo, derinti pardavimo sąlygas ir kitus klausimas, ar spręsti turto atidalijimo klausimą, o šiuo metu dėl konfliktiškų tarpusavio santykių toks bendrų klausimų sprendimas kartu derinant veiksmus yra neįmanomas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įmonė ir jos turtas automobilis pagrįstai priteisti atsakovui, nustatant ieškovei piniginę kompensaciją už automobilį (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 3.127 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis. Nagrinėjamu atveju kasatoriui, liekančiam gyventi su nepilnamečiu sūnumi, buvo priteistas 333 kv. m ploto gyvenamasis namas, tačiau racionalaus naudojimosi šiuo namu galimybės bei šio turto nuolatinės išlaikymo išlaidos neįvertintos. Kasatorius nuosekliai įrodinėjo, kad gyvenamąjį namą įmanoma padalyti natūra. Tinkamas turto dalybų variantas turėjo būti viso santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimas lygiomis dalimis, kaip nustato CK 3.117 straipsnis.

2. Dėl CK 3.119 straipsnio ir CPK 376 straipsnio pažeidimo. Teismai, nustatydami dalijamo nekilnojamojo turto vertę ir spręsdami dėl piniginės kompensacijos ieškovei dydžio, pažeidė pareigą turto vertę nustatyti pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Ieškovė, įrodinėdama gyvenamojo namo ir žemės sklypų vertę, teikė netinkamus įrodymus turto rinkos vertei nustatyti. Atsakovas nesutiko su ieškovės nurodoma turto verte, tačiau ieškovė vis tiek nepateikė jokios turto vertintojų ataskaitos. Dėl to teismai, vadovaudamiesi CPK 212 straipsniu, turėjo skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, tačiau to nepadarė. Atsakovui neteikiant įrodymų dėl turto vertės, teismai privalėjo savo iniciatyva nustatyti dalijamo bendro turto rinkos kainą, nes ši aplinkybė buvo svarbi sąžiningam turto padalijimui. Nesiimdami iniciatyvos rinkti įrodymus tam, kad būtų teisingai išspręsta byla, teismai pažeidė CPK 376 straipsnio 1, 2 dalis. Tai, kad teismai padalijo turtą nenustatę tikrosios bendro dalijamo turto rinkos vertės, patvirtina prie kasacinio skundo pridedamos UAB,,Ober-Haus“ konsultacijos dėl galimos turto kainos.

3. Dėl nepagrįstai didelės kompensacijos ieškovei priteisimo. Teismai, atmesdami atsakovo prašymą padalyti turtą natūra ir remdamiesi rinkos vertės neatitinkančia nurodyta dalijamo turto verte, priėmė neteisingą sprendimą priteisti iš kasatoriaus ieškovei neadekvačiai didelę kompensaciją, jos išmokėti kasatorius neturi jokių finansinių galimybių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. D. prašo teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl turto padalijimo natūra. Būdas, kuriuo padalytas turtas, yra pats realiausias, objektyviausias šioje situacijoje ir nepažeidžiantis CK 3.127 straipsnio nuostatų. Teismai atsižvelgė ir įvertino visas dalijant turtą svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas negali būti dalijamas natūra, nes yra susiklostę itin blogi šalių tarpusavio santykiai, jos negali gyventi kartu bendroje namų valdoje, o realus namų valdos padalijimas be bendro naudojimosi patalpų yra neįmanomas.

2. Dėl dalijamo nekilnojamojo turto vertės. Dalijamo turto vertė buvo nustatyta pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Priteista piniginė kompensacija nėra neadekvačiai didelė, o kasatorius, gavęs gyvenamąjį namą, disponuoja didelės vertės nekilnojamuoju turtu ir gali priimti įvarius sprendimus bei sumokėti piniginę kompensaciją. Teismas neprivalėjo skirti nekilnojamojo turto ekspertizės, nes tam nebuvo pagrindo – teismas dalijamo turto vertę nustatė pagal bylos duomenis ir CPK 376 straipsnio nepažeidė.

3. Dėl naujų įrodymų pateikimo. Kasatorius pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nepateikė jokio turto vertinimo. Jis privalėjo elgtis sąžiningai, nepiktnaudžiauti proceso teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir laiku pateikti teismui įrodymus. Pateikdamas naujus įrodymus tik kasaciniam teismui, kasatorius siekia užtęsti bylos nagrinėjimą ir, nemokėdamas piniginės kompensacijos už santuokoje įgytą turtą, toliau faktiškai šiuo turtu naudotis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Dėl to teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, šioje nutartyje pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl santuokoje įgyto turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo, dalijamo turto vertės nustatymo ir teismo aktyvumo pareigos šeimos bylose.

Dėl CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl tinkamo CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo: kasatorius nesutinka su teismų sprendimu dalijant sutuoktiniams turtą priteisti jam žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, o ieškovei – piniginę kompensaciją, nurodydamas, kad šis turtas privalėjo būti dalijamas natūra, nes turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo ir CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo, yra išaiškinęs, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos 3K-3-430/2011). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-139/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos 3K-3-430/2011). Taigi santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-460/2004; 2006 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-526/2006). Parenkant turto padalijimo būdą, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį, kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nekonfliktiškų ir saugių gyvenimo sąlygų užtikrinimas nepilnamečiam vaikui lemia svarbias aplinkybes, dėl kurių turtas negali būti padalijamas natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Ta aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008).

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdama į skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, parinkdami turto padalijimo būdą, nagrinėjo ir vertino pirmiau nurodytas teismų praktikoje suformuluotas reikšmingas aplinkybes. Spręsdami dėl ginčo žemės sklypo ir gyvenamojo namo priteisimo kasatoriui, ieškovei nustatant kompensaciją pinigais, teismai atsižvelgė į konfliktiškus buvusių sutuoktinių tarpusavio santykius, nesugebėjimą bendradarbiauti bei taikiai spręsti iškylančius klausimus ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo turto padalijimas natūra neišvengiamai sudarytų sąlygas konfliktams kilti ir ateityje. Taip pat teismai įvertino šalių trijų nepilnamečių dukterų nuomonę, atsižvelgė į realias galimybes padalyti šį turtą natūra ir į šalių pageidavimus dėl turto padalijimo. Teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kasatorius, nesutikdamas su ieškovės prašomu turto padalijimo būdu, santuokos nutraukimo proceso pradžioje ir santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų realiai sprendžiami turto padalijimo klausimai, t. y. neteikė realaus gyvenamojo namo padalijimo projekto ar naudojimosi tvarkos nustatymo galimybių, nenurodė konkrečių pasiūlymų, kaip galima šį turtą padalyti natūra ir kas būtų atsakingas už projekto vykdymą ar finansavimą. Teismai, išnagrinėję bylos medžiagą, turėjo pagrindą daryti išvadą, kad šių klausimų sprendimas be šalių bendradarbiavimo negalimas, o toks bendradarbiavimas dėl įtemptų tarpusavio santykių neįmanomas. Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis, skunde nurodo tas pačias teismų įvertintas faktines aplinkybes ir pateikia savo nuomonę dėl tinkamo jų vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismai, spręsdami dėl turto padalijimo būdo, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos ir CK 3.127 straipsnio 3 dalies nepažeidė, kasatoriaus kitokia nuomonė dėl konkrečių aplinkybių įvertinimo neleidžia abejoti teismų procesinių sprendimų pagrįstumu bei teisėtumu. Kolegija sutinka su teismų nustatytų aplinkybių vertinimu ir parinktu bendro turto, konkrečiai – ginčo žemės sklypo ir gyvenamojo namo, padalijimo būdu.

Dėl teismo aktyvumo ir šalių įrodinėjimo pareigos šeimos bylose

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose taisyklė įtvirtinta CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“. CPK 376 straipsnyje išvardytos teismo teisės rinkti įrodymus, kai šalys jais nesiremia, apsaugoti vaikų teises ir interesus, viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisės, kuriomis teismas naudojasi ex officio, skirtos viešojo intereso apsaugai tam tikrose šeimos bylose užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ribojant dispozityvumo ir rungimosi principus šeimos bylose siekiama užtikrinti visapusišką byloje dalyvaujančių asmenų ir trečiųjų asmenų interesų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; 2006 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006). Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais, turi teisę atlikti CPK 376 straipsnyje nustatytus veiksmus; aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyriumi, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. C. v. D. C., bylos Nr. 3K-3-513/2007). Proceso teisės normomis teismas įgalinamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014).

Tačiau CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Taigi kiekvienoje byloje teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014).

Nagrinėjamoje byloje reikalavimus dėl santuokos nutraukimo padarinių pareiškė abu sutuoktiniai, procesas vyksta vadovaujantis dispozityvumo ir rungimosi principais, nėra sprendžiama dėl nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo, sutuoktinio išlaikymo, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad byloje egzistuoja viešojo intereso gynimo būtinumas. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, teismams šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo ex officio remtis CPK 376 straipsnyje nurodytomis teisėmis, tarp jų ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti šalių pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvius sutuoktinių teisių gynimo būdus. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl CPK 376 straipsnio pažeidimo ir konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju dalytino ginčo turto vertė ir kompensacijos ieškovei dydis turėjo būti nustatyti remiantis bendromis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taikylėmis, grindžiamomis rungimosi principu ir šalių įrodinėjimo pareiga.

Dėl dalijamo nekilnojamojo turto vertės ir piniginės kompensacijos dydžio nustatymo

CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sutuoktiniams nutraukiant santuoką dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas, aiškindamas šią materialiosios teisės normą, yra nurodęs, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-566/2012).

Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų dėl sutuoktinių turto vertinimo, todėl nagrinėjant ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo taikytinos bendrosios turto vertinimo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu išaiškinta, kad dalijant sutuoktinių turtą turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-566/2012).

Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti būtinybę įrodymus rinkti savo iniciatyva, todėl pagrįstai rėmėsi šalių pateiktais įrodymais ir dėl ginčo turto vertės sprendė remdamiesi VĮ Registrų centro duomenimis ir ieškovės pateikta informacija. Kasatorius jokių įrodymų dėl ginčo turto vertės nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus ir įvertinusi kasacinio skundo, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija nekonstatuoja byloje CK 3.119 straipsnio ir CPK 178, 185 straipsniuose išdėstytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 500 Eur. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 13,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,70 Eur (trylika Eur 70 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Apie priimtą nutartį pranešti antstolei V. D.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys