Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-414-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06724-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl pripažinimo teisės į draudimo išmoką, tretieji asmenys BAB bankas „Snoras“ ir Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo teisę į 10 597,96 Eur draudimo išmoką pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. jis ir AB bankas „Snoras“ pasirašė terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20091110S0080, o 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111116S990001. Ieškovas sumokėjo už obligacijas 10 597,96 Eur. Bankui „Snoras“ bankrutavus, ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos už prarastas minėtas pinigų sumas išmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, jog banko „Snoras“ obligacijos negali būti draudimo objektas. Ieškovo teigimu, pagal indėlių draudimo įstatymą sumokėtos lėšos už neįsigaliojusias obligacijas yra banko „Snoras“ įsipareigojimai investuotojams, kurie taip pat draudžiami pagal šį įstatymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinio netenkino.

5. Teismas nustatė, kad ieškovas ir AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ją vykdydami ieškovas ir AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti 106 vnt. obligacijų už bendrą 10 597,96 Eur kainą, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d. Be to, pagal minėtą sutartį ieškovas įsipareigojo sumokėti akcijų kainą 2011 m. lapkričio 16 d., o obligacijų įsigaliojimo data nustatyta 2011 m. gruodžio 1 d. (sutarties 1.10 punktas). Pagal sutarties 1.14 punktą AB bankui „Snoras“ buvo suteikta teisė iš sutartyje nurodytos ieškovo kaip investuotojo sąskaitos nusirašyti ieškovo pervestas lėšas – sutarties kainą be atskiro ieškovo sutikimo ir apmokėti obligacijas. AB bankas „Snoras“, vykdydamas tarp šalių sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, 2011 m. lapkričio 16 d. ieškovo perkamų obligacijų kainą sudarančią sumą – 10 597,96 Eur nusirašė iš ieškovo sąskaitos ir įskaitė obligacijoms pirkti.

6. Ieškovas teigė, kad jo ir banko sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis neįsigaliojo, todėl jis draudžiamojo įvykio dieną turėjo būti laikomas atsakovo indėlininku, turinčiu teisę į draudimo išmoką. Be to, pagal IĮIDĮ sumokėtos lėšos už neįsigaliojusias obligacijas yra AB banko „Snoras“ įsipareigojimai investuotojams, kurie taip pat draudžiami pagal minėtą įstatymą. Draudžiamasis įvykis, susijęs su banko nemokumu, kaip tai nustato IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr.03-196 atšaukė atsakovui banko licenciją dėl atsakovo nemokumo.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas laikytinas investuotoju, o ne banko indėlininku. Teismas pažymėjo, kad pagal IĮIDĮ investuotojas (ieškovas) įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ieškovo pinigai ar vertybiniai popieriai (obligacijos) būtų panaudoti draudėjo, nesant jo (investuotojo) valios.

8. Teismas nustatė, kad ieškovo 10 597,96 Eur finansinis reikalavimas dėl iš AB banko „Snoras“ įsigytų obligacijų pateiktas bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui ir patvirtintas teismo nutartimi bankroto byloje. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką, todėl, nesant įstatymo nustatytų pagrindų pripažinti ieškovui teisę į draudimo išmoką, ieškinio reikalavimą pripažino nepagrįstu.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija pažymėjo, kad IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo (toliau – Direktyva dėl indėlių garantijų sistemos), taip pat 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Kadangi IĮIDĮ normos įgyvendina direktyvas tiek dėl indėlių garantijų sistemų, tiek dėl investuotojų kompensavimo sistemų, todėl, aiškinant ir taikant minėtą įstatymą, turi būti atsižvelgiama į tai, kurios direktyvos nuostatos konkrečia įstatymo teisės norma yra įgyvendinamos, kad nuostatos dėl indėlių garantijų sistemų įgyvendinimo nebūtų taikomos investicijų apsaugos teisiniams santykiams ir atvirkščiai.

11. Kaip matyti iš Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemos nuostatų, pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir I priedą, tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, patenka į šios direktyvos reguliavimo sritį, todėl šiems kredito įstaigos produktams negali būti taikomos direktyvos dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos, nes negali būti tas pats teisinis santykis reguliuojamas dviejų direktyvų ir negalima tokia situacija, kad, vienai direktyvai leidus valstybei narei taikyti direktyvoje nustatytą išimtį, kita direktyva paneigtų tokios išimties taikymą. Lietuva pasinaudojo minėta išimtimi ir IĮIDĮ nustatė išimtį, kad kredito įstaigos skolos (ne nuosavybės) vertybiniai popieriai gali būti nedraudžiami. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį kredito įstaigos išleisti skolos (ne nuosavybės) vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas.

12. Kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 punktuose įtvirtintus indėlininko ir indėlio apibrėžimus, ieškovas gali būti laikomas indėlininku, tačiau pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 4 dalį AB banko „Snoras“ išleistiems skolos vertybiniams popieriams draudimo apsauga netaikoma. AB banko „Snoras“ obligacijos, kurias pirko ieškovas, pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 2 straipsnio 22 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.101, 1.103 straipsnius yra skolos vertybiniai popieriai, todėl jiems draudimo apsauga netaikoma.

13. Nors obligacijų emisija, kurios obligacijas ieškovas pirko, neįsigaliojo dėl trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ paskelbto moratoriumo ir veiklos licencijos atėmimo, draudžiamojo įvykio dieną ieškovo už obligacijas sumokėtos lėšos jau buvo banko surenkamojoje sąskaitoje obligacijoms platinti, todėl šios aplinkybės nekeičia bylos esmės ir nesuteikia ieškovui draudimo apsaugos, nes negali būti ieškovui taikomos IĮIDĮ nuostatos, kuriomis įgyvendinama Direktyvos dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos.

14. Kita vertus, net jeigu ieškovas galėtų būti pripažintas investuotoju, pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos įgyja tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas (nagrinėjamu atveju – AB bankas „Snoras“) yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad bankas ieškovo lėšas panaudojo be jo valios, nėra, priešingai – ieškovo ir AB banko „Snoras“ sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis (sutarties 1.14 punktas) buvo teisėtas pagrindas bankui be ieškovo sutikimo jo lėšas iš Obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytos sąskaitos panaudoti obligacijoms apmokėti. Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog lėšos būtų panaudotos ne pagal paskirtį, o obligacijų emisijos neišleidimas dėl paskelbto veiklos apribojimo negali būti laikomas ieškovo lėšų panaudojimu ne pagal paskirtį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, o vykdydami ją 2011 m. lapkričio 16 d. 8.33 val. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti 106 vnt. obligacijų už bendrą 10 597,96 Eur kainą, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d. Ieškovo teigimu, šalys sudarė sąlyginį sandorį, kuriame teisės ir pareigos atsiranda per nustatytą laikotarpį, būtent buvo sutarta dėl obligacijų, kurių įsigaliojimo data – 2011 m. lapkričio 16 d., pirkimo. Sąlyginių sandorių atveju aplinkybei nesusiklosčius, teisių ir pareigų šalims neatsiranda, kai sąlyga buvo atidedamoji (CK 1.66 straipsnio 2 dalis), arba jos pasibaigia, kai sąlyga buvo naikinamoji (CK 1.66 straipsnio 3 dalis).

15.2. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad, šalims susitarus dėl sąlyginio sandorio, sąlygai neatsiradus (neatlikus sutartyje nurodytų veiksmų), gautos lėšos netampa banko nuosavybe. Ieškovo vertinimu, sudaryta šalių Obligacijų pasirašymo sutartimi ieškovas neįgijo obligacijų, nurašyti pinigai už obligacijas liko banko sąskaitoje, todėl ši sutartis įrodo banko skolinį įsipareigojimą ieškovui. Pagal direktyvoje (94/19/EB) nurodytą indėlio apibrėžimą ieškovo lėšos laikytinos indėliu, o ieškovas turėtų būti pripažintinas indėlininku, kuriam teikiamos valstybės indėlių garantijos.

15.3. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2441-611/2013, kurioje 282 AB banko „Snoras“ smulkieji kreditoriai reikalauja išmokėti jiems priklausančias draudimo išmokas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nedidelė dalis ieškovų su AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ar indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, kurių įsigaliojimo data buvo nustatyta po 2011 m. lapkričio 16 d. ir kurios dėl bankui paskelbto veiklos apribojimo, o vėliau – veiklos licencijos panaikinimo ir bankroto bylos iškėlimo neįsigaliojo. Tai reiškia, kad vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidaryta atitinkama sąskaita, ieškovai negavo vertybinių popierių, nes atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti, tačiau bankas „Snoras“, kaip emitentas, šias ieškovų sumokėtas lėšas gavo. Šias lėšas draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) teismas pripažino ieškovų indėliais IĮIDĮ prasme ir jiems taikoma įstatyme nustatyta draudimo apsauga iki 100 tūkst. Eur.

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Data negali būti sąlyginio sandorio sąlyga, nes ji neišvengiamai bus. Šalys sudarė sandorį, šis įsigaliojo iškart, tačiau jo vykdymas iš dalies (obligacijų įsigaliojimas) buvo atidėtas. Kitas prievoles ieškovas ir AB bankas „Snoras“ įvykdė tą pačią dieną: ieškovas sukaupė sąskaitoje reikiamas lėšas, o bankas jas nurašė teisėtai ir tiksliai vykdydamas sutartį. Atsakovės teigimu, nuo šio momento ieškovas indėlio nebeturėjo, nes pasinaudojo investicinėmis paslaugomis, dėl kurių lėšos iš sąskaitos buvo nurašytos. Ieškovas, sudaręs sutartį su banku ir sumokėjęs už obligacijas, įgijo teisę reikalauti obligacijų (konkretaus objekto). Reikalavimo teisė į obligacijas nėra indėlis.

16.2. Obligacijų įsigaliojimas (vėlesnis jų įrašymas į vertybinių popierių sąskaitas) yra iš esmės techninis veiksmas, nes obligacijos buvo leidžiamos pagal jau anksčiau patvirtintą bazinį prospektą ir galutines sąlygas. Įrašai vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti tik dėl Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbto moratoriumo.

16.3. Draudimo išmokos yra mokamos griežtai laikantis IĮIDĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išmokėti ieškovo reikalaujamos draudimo išmokos – vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, atsakovas draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka remdamasis draudėjo (banko „Snoras“) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus. Atsakovė nėra gavusi iš banko „Snoras“ duomenų apie ieškovo ginčo sumą. Pagal tuos duomenis, kuriuos gavo iš banko „Snoras“, atsakovė išmokėjo ieškovui išmoką. Kadangi ieškovas yra pasinaudojęs banko „Snoras“ investicinėmis paslaugomis (sumokėjo už obligacijas), todėl analizuotinas ne indėlių, o investicijų draudimas – vadovaujantis IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalimis, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Tokios aplinkybės nėra įrodytos.

16.4. Ieškovas nepagrįstai remiasi 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2441-611/2013, nes šis pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, yra apskųstas. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas kiekvienoje instancijoje vis keičia argumentus ir aplinkybes, kuriomis remiasi.

17. Trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Obligacijos turinį sudaro tam tikra obligacijos turėtojo reikalavimo teisė į obligacijos emitentą (CK 1.101 straipsnio 1 dalis, 1.103 straipsnis). Vadovaudamasi VPĮ bei Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 22, (toliau – ir Taisyklės) reikalavimais, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 2K-120 (protokolas Nr. 6K-16) patvirtino AB banko „Snoras“ ne nuosavybės vertybinių popierių bazinį prospektą, pagal kurį bankas įgijo teisę į viešąją apyvartą išleisti vieną ar kelias vidutinės trukmės (nuo 1 iki 5 metų) fiksuotųjų palūkanų obligacijas ir kitų rūšių obligacijas. VPĮ prasme bankas laikytinas emitentu nuo išleistų obligacijų prospekto patvirtinimo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos dienos (VPĮ 2 straipsnio 48 dalies 2 punktas; Obligacijų pasirašymo sutarties 1.1 punktas). Informacija apie patvirtintą prospektą ir pats prospektas buvo paskelbti viešai.

17.2. Ieškovas neginčija Obligacijų pasirašymo sutarties. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal Obligacijų pasirašymo sutartį bankas turėjo teisę nurašyti lėšas tik vieninteliam tikslui – obligacijoms apmokėti. Bankas tiksliai įgyvendino šią teisę. Kadangi ieškovas sumokėjo už obligacijas pagal ginčo šalių sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, t. y., norėdamas pasinaudoti banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, perdavė jam pinigus, todėl, trečiojo asmens vertinimu, IĮIDĮ prasme ieškovas laikytinas investuotoju (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis).

17.3. Konstatavus, kad ieškovas IĮIDĮ prasme laikomas investuotoju, jam taikomos ne bendrosios, o specialiosios teisės normos, reglamentuojančios įsipareigojimų investuotojams draudimą (lot. lex specialis derogat lex generalis). Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalį įsipareigojimai investuotojams pripažįstami draudimo objektu, tačiau pagal 3 straipsnio 4 dalį paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (VPĮ 2 straipsnio 23 dalis) nelaikomi draudimo objektu. Pagal Obligacijų pasirašymo sutartį bankas įsipareigojo perduoti ieškovui būtent banko leidžiamas obligacijas (sutarties 1.1 punktas), todėl, sistemiškai taikant IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalį ir 3 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, kad ieškovas (investuotojas) neįgijo teisės į draudimo išmoką.

17.4. Ieškovui draudimo išmoka negali būti mokama ir kitu pagrindu, t. y. pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį (investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad bankas perleido ar panaudojo už banko obligacijas sumokėtas lėšas be jo valios. Priešingai, banko pateiktas ieškovo mokėjimo sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovo pinigai buvo panaudoti griežtai laikantis Obligacijų pasirašymo sutarties sąlygų..

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo gavimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. ESTT 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 dėl šio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo atnaujintas šios civilinės bylos nagrinėjimas.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki ESTT sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> (buvęs bylos Nr. 3K-3-8-701/2016).

20. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> ESTT buvo prašoma priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

20.1. Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokioms lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

20.2. Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

20.3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

20.4. Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

20.5. Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

21. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimu sujungtose bylose C 688/15 ir C 109/16 nuspręsta:

21.1. 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis nuo sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9 nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19 nurodytų indėlių garantijų sistemų.

21.2. Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19 nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9 nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

21.3. Pirma, Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 1 punktą ir, antra, Direktyvos 97/9 1 straipsnio 4 punktą bei 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartimi buvo atnaujintas šios civilinės bylos nagrinėjimas.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lėšoms, sumokėtoms pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos apsaugos sistemos

23. Kasacinėje byloje sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į jo asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, ir asmens sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.

24. Remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, asmenims, kurie pagal sudarytas su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjo lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą.

25. Atitinkamai skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

26. Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.

Dėl ieškovo sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą

27. Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ platino dvi viešas obligacijų emisijas: emisiją Nr. 11 ir emisiją Nr. 12. Platinimas turėjo vykti iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d.

28. Platinant nurodytas emisijas 2011 m. lapkričio 16 d. ieškovas ir AB bankas „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį dėl 106 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Nr. 12 įsigijimo (sutarties 1.1, 1.2 punktai). Pagal šią sutartį ieškovas į savo sąskaitą, atidarytą AB banke „Snoras“, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytas lėšas (sutarties 1.14 punktas). Sutarties 1.15 punkte buvo nurodoma, kad apmokėtos obligacijos bus apskaitomos asmeninėje ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Sutarties 1.10 punkte buvo nustatyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., o obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d. (sutarties 1.12 punktas).

29. Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to AB bankas „Snoras“ negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko „Snoras“ akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

30. Taigi, ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas. Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas gavo, nes pagal minėtą sutartį (pvz., sutarties 1.14 punktas) nurašė jas iš minėtoje sutartyje nurodytos ieškovo sąskaitos ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties laikytina, kad Obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos. Tai reiškia, kad ieškovas obligacijų neįgijo, nors už jas buvo įmokėjęs sutartyje nurodytą sumą.

31. Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 (naujas bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a>), kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė (žr. minėtos nutarties 43 punktą). Nacionalinio įstatymo leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški (žr. minėtos nutarties 47 punktą). Remiantis IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta, kad AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal Obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jo valios.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a>, kurioje buvo sprendžiamas kitų asmenų pagal savo esmę analogiškas obligacijų pasirašymo sutartimis įmokėtų lėšų už neįsigaliojusias obligacijas draustumo klausimas, konstatuota, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal Direktyvą 94/19/EB ar Direktyvą 97/9/EB (žr. minėtos nutarties 29 punktą)..

33. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus (žr. šios nutarties 21–22 punktus), t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovas), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojas (ieškovas) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.

34. Šioje byloje ieškovas pareikštu ieškiniu prašė lėšas, perduotas AB bankui „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu, pripažinti indėliu. Ieškovo manymu, jo pagal minėtą sutartį įmokėtos lėšos, neįgijus obligacijų, laikytinos jo asmeninėmis lėšomis, esančiomis ieškovo banko sąskaitoje, todėl pripažintinos indėliu. Pirmosios instancijos teismas draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) ieškovą laikė investuotoju, todėl reikalavimą jį pripažinti indėlininku, o lėšas – indėliu pripažino nepagrįstu. Skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškovas nurodė argumentus, kad jis negali būti pripažintas investuotoju, nes obligacijos taip ir nebuvo išleistos, ir kad iki obligacijų įsigaliojimo dienos (2011 m. gruodžio 1 d.) lėšos, įmokėtos už obligacijas, laikytinos jo lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje (indėliu), į kurias jis turi reikalavimo teises. Tokios pat pozicijos ieškovas laikosi ir kasaciniame skunde.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškiniu ieškovas lėšas, įmokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartį, prašė pripažinti indėliu, ginčijo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl jo pripažinimo investuotoju, nes, kaip mano ieškovas, jis pripažintinas indėlininku, konstatuoja, kad tokiu būdu ieškovas aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB.

36. Atsižvelgdama į tai, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taip pat esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojo (ieškovo) išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jam užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jį indėlininku ir pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalies prasme laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinu.

37. Šios nutarties 30 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas, nors bankas „Snoras“ pagal Obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas gavo, laikytina, kad Obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos.

Dėl asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminų

38. IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio metu) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a> pažymėjo, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis (žr. minėtos nutarties 37 punktą).

40. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį, remiantis IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalimi, galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau (žr. minėtos nutarties 39 punktą).

41. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl draudimo išmokos jam mokėjimo atsakovei pradėjo kelti nepasibaigus šios nutarties 38 punkte nurodytam indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui: draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.; atsakovės atsakymą dėl draudimo išmokos mokėjimo ieškovas gavo 2012 m. liepos 27 d.; nagrinėjamas ieškinys teisme gautas 2012 m. rugpjūčio 9 d. ir jis priimtas 2012 m. rugpjūčio 30 d.

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šio nutarties 39, 40 punktuose nurodytais išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas šios nutarties 38 punkte nurodytu terminu ėmėsi veiksmų, gindamas savo, kaip indėlininko, pažeistas teises, sprendžia, kad ieškovas nepraleido termino pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką.

43. Kiti kasacinio skundo, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami ieškovo reikalavimo pripažinti jį indėlininku, o pagal ginčo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu pagal IĮIDĮ, priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Dėl šios priežasties naikintinos skundžiamų nutarčių dalys, kuriomis atmestas minėtas ieškovo reikalavimas, ir dėl šių dalių priimtinas naujas sprendimas – pripažinti ieškovą indėlininku, o pagal Obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalies prasme (CPK 364 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis)

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

46. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas patyrė šias bylinėjimosi pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose išlaidas: 142 Lt (41,12 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį; 144 Lt (41,70 Eur) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 4 dalimi, 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendžia, kad ieškovui grąžintinas už ieškinį ir kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.

48. Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo patirtas atstovavimo išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

49. Kasacinis teismas patyrė 10,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti ieškovą K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) indėlininku, o jo pagal 2011 m. lapkričio 16 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111116S990001 įmokėtas lėšas – indėliu pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

Grąžinti ieškovui K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) už ieškinį 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. AB „Swedbank“ sumokėtą 41,12 Eur (keturiasdešimt vieno Eur 12 ct) žyminį mokestį ir už kasacinį skundą 2013 m. birželio 26 d. AB DNB banke sumokėtą 41,70 Eur (keturiasdešimt vieno Eur 70 ct) žyminį mokestį.

Priteisti iš atsakovės valstybinės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (į. k. 110069451) valstybės naudai 10,57 Eur (dešimt Eur 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Vincas Verseckas