Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių be pagrindo įgyto turto priteisimą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-389-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11909-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2; 2.6.6.2; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo D. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių be pagrindo įgyto turto priteisimą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 12 992,28 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5763,07 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi iškelta UAB „Alnora“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta O. P. Bankroto administratorė, susipažinusi su 2016 m. vasario 5 d. buvusio vadovo L. Č. perduotais įmonės dokumentais, nustatė, kad 2007 m. gegužės 10 d. iš AB DNB NORD banke esančios UAB „Alnora“ sąskaitos buvo atliktas 12 992,28 Eur (44 859,74 Lt) banko pavedimas į fizinio asmens V. Č. banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“.

4. Bankroto administratorė 2016 m. vasario 15 d. pateikė prašymą atsakovui suteikti informaciją, ar atsakovas pagal bankroto administratorei perduotas 2005 m. kovo 15 d. ir 2007 m. gegužės 5 d. paskolos sutartis yra gavęs paskolas, jei paskolas yra grąžinęs – pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovas nurodė, kad nėra gavęs lėšų pagal minėtas sutartis. Dėl to bankroto administratorė 2016 m. kovo 15 d. pateikė atsakovui reikalavimą grąžinti 12 992,28 Eur arba teisėtą jų gavimą pagrįsti dokumentais. Kadangi atsakovas nepaaiškino ir nepagrindė, kuo remiantis jam buvo pervestos šios 12 992,28 Eur lėšos, tai bankroto administratorė prašė šias lėšas priteisti kaip be pagrindo įgytą turtą.

5. Atsakovas nurodė, kad 2005 m. kovo 15 d. ir 2007 m. gegužės 5 d. paskolos sutartimis nebuvo pasinaudota, atitinkamai nėra duomenų, susijusių su paskolų išmokėjimu ar grąžinimu. Be to, iš ieškovės buhalterinės apskaitos suvestinės matyti, kad 2008 m. sausio 4 d. mokėjimu į UAB „Alnora“ banko sąskaitą buvo pervesta 21 639,68 Eur (74 717,48 Lt) suma, kuria visiškai padengta atsakovo skola.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 12 992,28 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5763,07 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos (18 755,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad UAB „Alnora“ ir atsakovas 2005 m. kovo 15 d. buvo sudarę paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Alnora“ įsipareigojo suteikti atsakovui 20 563,02 Eur (71 000 Lt) beprocentę paskolą, taip pat 2007 m. gegužės 5 d. sutartį, pagal kurią UAB „Alnora“ įsipareigojo suteikti atsakovui beprocentinę 21 721,50 Eur (75 000 Lt) paskolą. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad šiomis paskolos sutartimis nepasinaudota ir paskola nesuteikta.

8. Byloje nustatyta ir tai, kad 2007 m. gegužės 10 d. iš ieškovės sąskaitos atsakovui pervesta 12 992,28 Eur (44 859,74 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje tai įvardijus kaip „paskolos grąžinimą“. Teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas gavo iš bendrovės 12 992,28 Eur sumą be teisinio pagrindo, nes jis neįrodė teisinio šios sumos gavimo pagrindo (nepateikė sutarties ir pan.).

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą.

10. Kolegija nurodė, kad atsakovas buvo ieškovės akcininkas; iš ieškovės sąskaitos 2007 m. gegužės 10 d. atsakovui pervesta 12 992,28 Eur suma, įvardyta kaip paskolos grąžinimas; atsakovas nepateikė įrodymų, kad šalys sudarė kokią nors sutartį ar susitarimą, kurio pagrindu pervesta ši pinigų suma.

11. 2007 m. gegužės 10 d. pavedime kaip mokėjimo paskirties tikslas nurodyta „paskolos grąžinimas“. Atsakovas nepagrindė įrodymais, kad jis būtų suteikęs kokią nors paskolą įmonei. Teigdamas, kad šiuo atveju galėjo būti klaidingai nurodyta mokėjimo paskirtis, atsakovas nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti.

12. Kolegija nepripažino, kad ši skola įmonei buvo visiškai padengta 2008 m. sausio 4 d., kai atsakovas su sutuoktine pardavė jiems priklausantį žemės sklypą, įkeistą AB DNB NORD bankui užtikrinant UAB „Alnora“ paimto kredito grąžinimą. Šia sutartimi sklypo pirkėjas įsipareigojo už perkamą sklypą sumokėti 86 886 Eur (300 000 Lt) ir juos pervesti į AB DNB NORD banko sąskaitą, padengiant UAB „Alnora“ skolą bankui. Atsakovas neteisingai nurodė, kad pinigai pervesti į UAB „Alnora“ banko sąskaitą – jie pervesti į AB DNB NORD banko sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas buvo įkeitęs sau priklausantį žemės sklypą UAB „Alnora“ prievolėms užtikrinti, kolegija sprendė, jog už sklypą sumokėtais pinigais buvo padengta ne jo skola įmonei, susidariusi 2007 m. gegužės 10 d. pervedus 12 992,28 Eur (44 859,74 Lt) sumą, o vykdant kitą sandorį (įkeitimo).

13. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių UAB „Alnora“ sutikimą už sklypo pardavimą sumokėtas AB DNB NORD bankui lėšas įskaityti kaip atsakovo skolą. Be to, atsakovas, teigdamas, kad 86 886 Eur (300 000 Lt) suma buvo padengta ne tik jo 21 639,68 Eur (74 717,48 Lt) skola įmonei, bet ir įmonės vadovo ir atsakovo tėvo L. Č. 65 246,32 Eur (225 282,52 Lt) skola įmonei, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad L. Č. buvo sudaręs sutartį ar susitarimą, kurių pagrindu buvo skolingas tokią sumą ieškovei.

14. Atsakovo pateikto skolos akcininkams žiniaraščio Nr. 420, kuriuo jis grindė skolos padengimo įmonei faktą, teismas nepripažino įrodymu, patvirtinančiu šį faktą, nes žiniaraštis nepasirašytas, iš jo nėra aišku, kas ir pagal kokius pirminius dokumentus jį parengė. Atsakovo pateikta UAB „Veiklos auditas“ ataskaita taip pat neleidžia pripažinti, kad 12 992,28 Eur skola padengta 2008 m. sausio 4 d., nes prie jos nepateikti dokumentai, kurie šioje ataskaitoje buvo įvertinti. Kolegija pažymėjo, kad pačioje ataskaitoje nurodyta, jog ji skirta tik informuoti, todėl negali būti panaudota kitam tikslui.

15. Kolegija pažymėjo, kad teismas priėmė visus atsakovo į bylą pateiktus įrodymus, juos įvertino; tai, kad sprendime atskirai dėl jų nepasisakyta, savaime nepatvirtina teismo šališkumo, kooperacijos (bendradarbiavimo), dispozityvumo ar rungimosi principų pažeidimo, netinkamo motyvavimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Jokių konkrečių faktų dėl apelianto procesinių teisių ribojimo, neužtikrinimo ir teismo suinteresuotumo apeliaciniame skunde nėra nurodyta.

16. Kadangi byloje esančiais rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad ieškovė pervedė 12 992,28 Eur sumą atsakovui; ieškovė pervedė atsakovui šią sumą nesant tarp šalių sudarytos sutarties; atsakovas šių lėšų negrąžino, tai kolegija konstatavo, kad yra nustatytos visos prielaidos tenkinti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/20011). Teismų praktikoje akcentuojamos septynios šio instituto taikymo sąlygos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta dviejų sąlygų (atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); ieškovė turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais). Tarp šalių iš esmės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (2007 m. gegužės 5 d. pasirašyta šalių paskolos sutartis dėl 75 000 Lt paskolos suteikimo, tačiau pinigai pagal šią sutartį nebuvo perduoti; buhalteriniuose dokumentuose atsakovui 2007 m. gegužės 10 d. pervesta 12 992,28 Eur suma apskaityta kaip skolos padidėjimas, todėl spręstina, kad iš esmės pervesta dalis lėšų pagal paskolos sutartį, taigi tarp šalių susiklostė paskolos santykiai pagal prieš kelias dienas sudarytą paskolos sutartį), todėl ieškinys turėjo būti reiškiamas ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio, o CK 6.870–6.880 straipsnių pagrindu. Be to, nenustatyta ir kita sąlyga (nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį) – ieškinio pareiškimo metu tokia skola neegzistavo. Teismai neįvertino aplinkybių, kurios pagrindžia, kad atsakovas skolą atlygino.

17.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y. nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, todėl nepakankamai ir netinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus (A. M. ataskaitą, UAB „Financial Management Group“ raštą, dokumento „skolos akcininkams“ duomenis, banko sąskaitų išrašus ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė fakto, jog pinigai už atsakovo ir jo sutuoktinei priklausiusį žemės sklypą pervesti ne bendrovei, o bankui; šie pinigai sumokėti vykdant kitą (įkeitimo) sandorį; byloje nėra duomenų, jog buvo įskaityta atsakovo skola. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2008 m. sausio 4 d. iš depozitinės AB DNB NORD banko sąskaitos į ieškovo banko sąskaitą pervesta 300 000 Lt kreditui grąžinti; buhalteriniuose dokumentuose ši suma apskaityta kaip atsakovo skolos grąžinimas ir L. Č. paskola įmonei; atsakovas su sutuoktine buvo padavę prašymą šią sumą įskaityti jo skolai padengti. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl nesiremia šiais įrodymais, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas.

18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Atsakovas tik kasaciniame skunde pradėjo teigti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl būtent šių santykių pagrindu jam pervestos lėšos, dėl kurių priteisimo kilęs ginčas. Tiek iki kreipimosi į teismą, tiek teikdamas atsiliepimus į ieškinį atsakovas įrodinėjo, jog pasirašytomis paskolos sutartimis nebuvo pasinaudota. Pagal bankroto administratorei perduotus dokumentus nėra jokių paskolos santykius tarp ieškovės ir atsakovo patvirtinančių dokumentų. Vėlesnis lėšų pervedimas negali būti traktuojamas kaip paskolos teisiniai santykiai, nes esminė paskolos sutarties sąlyga – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo valios išraiška priimant kreditoriaus perduodamas lėšas. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu jam pervestos lėšos, dėl kurių kilęs ginčas.

18.2. Iš pradžių atsakovas gynėsi tuo argumentu, kad jam pervestos lėšos banko pavedimu grąžintos ieškovei, tačiau, negalėdamas šio teiginio pagrįsti, ėmė teigti, jog skola ieškovei buvo padengta įskaitymo sandoriu. Pateikdamas 2016 m. rugsėjo 21 d. UAB „Veiklos auditas“ ataskaitą apie faktinius pastebėjimus atsakovas įrodinėjo, kad jo skola įskaityta pervedus lėšas įmonei, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės sutikimą įskaityti pervestas AB DNB NORD bankui lėšas.

18.3. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, turi įrodyti nepagrįsto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius tokį įgijimą. Atsakovas tokių aplinkybių nepagrindė. Be to, po to, kai gavo lėšas, atsakovas neatliko jokių pavedimų į įmonės banko sąskaitą. Atsakovo pateikta UAB „Veiklos auditas“ ataskaita apie faktinius pastebėjimus negali būti vertinama kaip eksperto išvada, nes pagal CPK 216 straipsnį tik teismas gali skirti teismo ekspertizę, be to, jos turinys neatitinka ekspertizės aktui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad ši išvada parengta išimtinai atsakovo advokato prašymu, remiantis subjektyvia atsakovo pozicija ir neaiškaus turinio paties atsakovo pateiktais ir į ieškovės bankroto bylą neperduotais, nežinomais dokumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. UAB „Veiklos auditas“ rekomendacinę ataskaitą pasirašęs A. M. į teismo ekspertų sąrašą yra įtrauktas tik 2017 m. sausio 9 d. Tokiu nesąžiningu informacijos pateikimu atsakovas siekia neleistiną įrodinėjimo priemonę pateikti kaip turinčią svarbią reikšmę. Be to, ataskaitoje sąmoningai nenurodyta, kokius konkrečius dokumentus pateikė atsakovas, joje nenurodomi visi priedai, kuriais remiantis parengta rekomendacija, tik formaliai įvardyta, jog UAB „Alnora“ žiniaraščiai buvo sutikrinti su „pirminiais apskaitos dokumentais“. Rekomendacinėje išvadoje nurodyta ir tai, kad tai tik rašytinė asmens nuomonė, pateikta individualiam užsakovui, ir ji negali būti perduota kitoms šalims. Pažymėta ir tai, kad atsakovo pateikti UAB „Alnora“ apskaitos registrai nepasirašyti, nenurodytas juos sudaręs asmuo, jo veiklos pagrindas, todėl šie dokumentai yra niekinai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

18.4. Atsakovo ir jo sutuoktinės 2007 m. gruodžio 12 d. prašymas dėl lėšų įskaitymo niekada nebuvo perduotas BUAB „Alnora“ bankroto administratorei, todėl toks į šią bylą pateiktas dokumentas neturi įrodomosios reikšmės. Toks dokumentas negali būti pripažįstamas teisėtu skolos įskaitymo pirminiu dokumentu. Bankroto administratorei neperduota jokių dokumentų, patvirtinančių įskaitymo faktą. Be to, skolos įskaitymo aktas yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kuriame išreiškiama jį pasirašančių šalių valia dėl skolos įskaitymo. Šiuo atveju atsakovo pateiktas dokumentas pasirašytas kaip vienašalis sandoris; nepasirašytas UAB „Alnora“ įgalioto asmens, todėl neišreikšta ieškovės valia dėl įskaitymo fakto ir dydžio; dokumentas nepasirašytas ir jame minimo L. Č., todėl neišreikšta ir šio asmens valia nei dėl įskaitymo, nei dėl paskolos suteikimo fakto. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi bankroto byloje konstatuota, kad įmonės paskola L. Č. grąžinta dar 2007 m. balandžio 4 d., todėl atsakovas iš esmės klaidina teismą dėl nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo.

19. Trečiasis asmuo D. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovas iš esmės savo argumentus grindžia neleistinu įrodymu – UAB „Veiklos auditas“ ataskaita apie faktinius pastebėjimus. Šis dokumentas neturi teisinės reikšmės, be to, jis parengtas pagal atsakovo ir jo sutuoktinės prašymą bei kitus neaiškios kilmės nepasirašytus dokumentus, tik atsakovo subjektyviai įvardytus kaip UAB „Alnora“ buhalterinius dokumentus.

19.2. Atsakovas be pagrindo kvestionuoja netinkamą CK 6.237 straipsnio nuostatų taikymą, nes jis neįrodė, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (atsakovas tiek iki kreipimosi į teismą, tiek ir teisme kategoriškai neigė, kad buvo paskolos teisiniai santykiai). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad pavedime nurodyta „paskolos grąžinimas“, tačiau atsakovas įrodymais nepagrindė, kad buvo suteikęs įmonei kokią nors paskolą. Pats pinigų pervedimo faktas negali būti laikomas patvirtinančiu paskolos teisinius santykius, nes pagal CK 6.871 straipsnio 2 dalį paskola su juridiniu asmeniu turėjo būti sudaryta rašytine forma, tačiau tokia nebuvo sudaryta.

19.3. Įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista: ieškovė įrodė, kad neskolino atsakovui lėšų, paskolos teisinių santykių nebuvo, atsakovas neneigė, jog pinigus gavo, todėl atsakovas lėšas yra gavęs be pagrindo.

19.4. Atsakovas tiek iki teismo, tiek atsiliepime į ieškinį nenurodė skolos įskaitymo aplinkybių ir tik A. M. ataskaitoje apie faktinius pastebėjimus ėmė taip teigti. Be to, atsakovui pervedus 300 000 Lt, buvo vykdomas įkeitimo sandoris, bet ne skolos padengimas. Byloje pateiktas 2007 m. gruodžio 12 d. dokumentas, įvardytas kaip atsakovo ir jo sutuoktinės prašymas, negali būti teisėtas lėšų įskaitymą patirtinantis dokumentas, nes tai vienašalis dokumentas; byloje nėra jokio dokumento, kuriuo būtų patvirtinta UAB „Alnora“ valia dėl įskaitymo fakto ir dydžio; dokumentas nepasirašytas L. Č., todėl nepatvirtintas šio asmens paskolos suteikimo įmonei faktas. Šis įrodymas sugalvotas tik subjektyviai siekiant pagrįsti neteisėtą atsakovo poziciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; dėl įrodinėjimo pareigos

20. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad taikytinas CK 6.237 straipsnis ir kt. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose aptariamos dvi skirtingos situacijos: turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Doktrinoje nurodoma, kad daikto gavimas be pagrindo yra nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu; sąvoką „turtas“, vartojamą šio skyriaus straipsniuose, reikia suprasti ne tik kaip daiktus, bet ir kaip turtines teises, pinigus, kitokias materialiąsias vertybes (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė 9I0. Vilnius: Justicija, 2003, p. 318).

21. Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99/2012">3K-3-99/2012</a>; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-136/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-136/2014">3K-3-136/2014</a>; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2014">3K-3-369/2014</a>; kt.)

22. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2013">3K-3-310/2013</a>).

23. Teismų taikytas CK 6.237 straipsnis nustato aptariamo skyriaus normų taikymo prielaidas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2011">3K-3-68/2011</a>).

24. CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą (lot. actio de in rem verso), taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODktNjk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-489-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-489-695/2016">3K-3-489-695/2016</a>, 22 punktas).

25. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.

26. Teisėjų kolegijos požiūriu, bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė bylos faktus ir jiems kvalifikuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto gavimą be pagrindo, bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo.

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2013">3K-3-310/2013</a>; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.).

28. Taigi, ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2009">3K-3-253/2009</a>).

29. Teismų nustatyta, kad iš ieškovės sąskaitos 2007 m. gegužės 10 d. atsakovui pervesta 12 992,28 Eur (atsakovas buvo ieškovės akcininkas). Pervedimo paskirtis nurodyta kaip paskolos grąžinimas. Remdamiesi bylos įrodymų visuma, teismai konstatavo, jog atsakovas nepagrindė įrodymais, kad jis būtų suteikęs paskolą įmonei ar kad šalys būtų sudariusios kokią nors kitą sutartį, kurios pagrindu buvo pervesta ši pinigų suma. Atsakovui nepateikus įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti pinigus, teismai ieškinį tenkino.

30. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus dėl paskolos teisinių santykių ir prievolės pabaigos įskaitymu.

31. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad teismų konstatuota, kad tiek iki kreipimosi į teismą, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovas neigė paskolos pagal 2005 m. kovo 15 d. ir 2007 m. gegužės 5 d. sutartis teisinių santykių buvimą, tvirtindamas, kad šiomis paskolos sutartimis nepasinaudota ir paskolos realiai nesuteiktos, kad bankroto administratorei perduotuose bankrutavusios įmonės dokumentuose nėra informacijos, jog atsakovas būtų skolinęs bendrovei kokias nors lėšas, tokių duomenų nėra ir kitoje bylos medžiagoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Kasaciniame skunde pateikdamas kitokį šių faktinių aplinkybių interpretavimą ir teigdamas buvus paskolos santykius pagal 2007 m. gegužės 5 d. sutartį, atsakovas iš esmės keičia savo poziciją ir įrodinėja kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija tokį atsakovo argumentą atmeta, nes, viena vertus, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog 12 992,28 Eur lėšos pervestos pagal 2007 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį, antra vertus, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

32. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas buvo įkeitęs jam kartu su sutuoktine priklausiusį žemės sklypą UAB „Alnora“ prievolėms užtikrinti, todėl už parduotą sklypą gautomis lėšomis padengęs UAB „Alnora“ skolą AB DNB NORD bankui atsakovas įgijo regreso tvarka reikalavimą į įmonę (CK 6.112 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aplinkybė, ar už sklypą gautos lėšos buvo pervestos tiesiai į UAB „Alnora“ sąskaitą, ar į banko sąskaitą, padengiant UAB „Alnora“ skolą, neturi esminės reikšmės santykiams kvalifikuoti. Kadangi lėšos buvo skirtos UAB „Alnora“ skolai padengti, tai pats lėšų pervedimo faktas patvirtina, jog atsakovas įvykdė prievolę už skolininką ir įgijo priešpriešinį reikalavimą UAB „Alnora“. Tačiau lėšų pervedimas savaime nepatvirtina priešpriešinių skolinių įsipareigojimų įskaitymo.

33. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis. Prievolei pasibaigti įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti padaromas vienasmenišku aktu ar dokumentu, bet gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame dokumente (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-407/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-407/2010">3K-3-407/2010</a>).

34. Atsakovas pateikė teismui savo ir sutuoktinės 2007 m. gruodžio 12 d. prašymą bendrovei įskaityti atsakovo pervestas lėšas, tačiau teismai pagrįstai šį įrodymą vertino kaip nepakankamą įskaitymo faktui patvirtinti. Byloje nepateikta duomenų (pirminių apskaitos dokumentų), kurie patvirtintų priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. kad UAB „Alnora“ atsakovo sumokėtas AB DNB NORD bankui lėšas įskaitė kaip V. Č. skolą pagal pavedimą (bankroto administratorei tokį faktą patvirtinantys buhalteriniai dokumentai neperduoti), nepateikta įrodymų, pagrindžiančių buvus UAB „Alnora“ pareiškimą įskaityti atsakovo prievolę. Be to, atsakovo ir jo sutuoktinės prašymas nebuvo perduotas bankroto administratorei kartu su kitais įmonės dokumentais ir pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina ir tai, kad prašymas atlikti įskaitymą surašytas, kai atsakovas nebuvo įvykdęs prievolių už įmonę; iš prašymo turinio neaišku, kokias lėšas prašoma įskaityti, nėra jokių duomenų apie kokią nors atsakovo įvykdytą prievolę ar kitu pagrindu pervestas UAB „Alnora“ lėšas.

35. Atsakovas skolos padengimo įmonei faktą grindė ir skolos akcininkams žiniaraščiu Nr. 420, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį įrodymą vertino kaip neatitinkantį patikimumo ir pakankamumo kriterijų, nes jis nepasirašytas; iš jo turinio neaišku, kas jį sudarė ir kokiais pirminiais dokumentais remdamasis. Atsakovo pateikta UAB „Veiklos auditas“ ataskaita pagrįstai nevertinta kaip galinti įrodyti, kad 12 992,28 Eur be pagrindo įgytų lėšų buvo grąžintos 2008 m. sausio 4 d. pavedimu. Nors atsakovas šį įrodymą vertina kaip turintį didesnę įrodomąją reikšmę, kuriame išvada padaryta ištyrus ir apibendrinus visus buhalterinius dokumentus, tačiau ši ataskaita negali būti pripažinta eksperto išvada, nes ji buvo parengta ne teismo paskirto eksperto ir CPK nustatyta tvarka, jos turinys neatitinka CPK 216 straipsnio reikalavimų. Šioje ataskaitoje nurodyta, kad vertinti buhalteriniai dokumentai ir jų pagrindu padaryta išvada apie prievolės pabaigą, tačiau kartu su išvada nepateikti pirminiai šioje ataskaitoje nurodyti dokumentai. Be to, ir pačioje ataskaitoje yra paaiškinimas, kad pateikta išvada nėra nei auditas, nei peržvalga, ji neapima įmonės finansinės atskaitomybės kaip visumos, skirta tik atsakovui informuoti, todėl negali būti panaudota kitu tikslu ar perduota kitoms šalims.

36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo, yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra esminių prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-442/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-442/2014">3K-3-442/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, taip pažeisdamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino; išvados pagrįstos ištirtų ir procesiniame sprendime išdėstytų įrodymų visetu, pakankamai argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčui išspręsti būtinus nagrinėtos bylos klausimus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jo prievolė įmonei pasibaigė. Byloje ieškovei įrodžius, kad UAB „Alnora“ pervedė atsakovui 12 992,28 Eur, tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu šios lėšos pervestos, atsakovui neįrodžius prievolės grąžinti be pagrindo įgytą turtą pabaigos įskaitymu, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad šios lėšos nėra grąžintos ir yra pagrindas tenkinti ieškinį.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Netenkinus kasacinio skundo, atsakovo turėtos kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

40. Ieškovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą patyrė 1600 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovė už atstovavimo išlaidas mokėjo 2018 m. liepos 30 d., todėl užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 895,20 Eur ir maksimali atlygintina advokato išlaidų suma yra 1521,84 Eur. Nors ieškovė prašo priteisti visą advokatui sumokėtą sumą, tačiau jos nurodyti argumentai nepatvirtina pagrindo nukrypti nuo teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Dėl to ieškovei iš atsakovo priteistina suma mažintina ir jai priteistina 1521,84 Eur tokių išlaidų atlyginimo.

41. Kasaciniame teisme patirta 3,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ (j. a. k. 110574172) naudai 1521,84 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną Eur 84 ct) atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,39 Eur (tris Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas