Civilinė byla Nr. e3K-3-188-313/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08672-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danjana“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danjana“ ieškinį atsakovui M. L. dėl išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 17 736,04 Eur išlaidų atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybė 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67 patvirtino 3 žemės ūkio paskirties sklypų (duomenys neskelbtini), detalųjį planą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų suskirstymo į namų valdas bei inžinerinės infrastruktūros teritorijas. Sprendime nurodyta, kad, paklojus centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, žemės sklypo savininkai įpareigojami prisijungti prie jų, o už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnį eksploatavimą pagal detalųjį planą atsakingas sklypo savininkas. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, sąlygas perima naujas savininkas.
4. Ieškovė buvo įsteigta tam, kad nuotekų ir vandentiekio tinklai būtų tiesiami centralizuotai, todėl (duomenys neskelbtini) yra nutiesusi 1,5 km ilgio inžinerinius tinklus. 2013 m. gruodžio 19 d. ieškovė su Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir UAB „Vilniaus vandenys“ sudarė trišalę sutartį dėl inžinerinių tinklų statybos ir įsipareigojo juos perduoti UAB „Vilniaus vandenys“.
5. Atsakovas pagal minėtą savivaldybės sprendimą, būdamas žemės sklypo savininkas, privalo savo lėšomis užtikrinti centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimą. Atsakovas ne kartą derino sutarties dėl prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygas, bet vėliau atsisakė sudaryti sutartį ir kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu tenkino atsakovo (ieškovo minėtoje byloje) reikalavimą dėl leidimo prisijungti prie inžinerinių tinklų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartyje, palikdamas minėtą sprendimą nepakeistą, nurodė, jog šalys turi pareigą prisijungimo prie inžinerinių tinklų sutarties projekte atskirai aptarti prisijungimo sąlygas ir kainą, paremtą atliktų statybos darbų sąnaudomis. Audito įmonės ataskaita pagrindžia, kad vieno kliento, taigi ir atsakovo, prijungimo prie įrengtos vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemos kaina yra 17 736,04 Eur.
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 7827,44 Eur išlaidų atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2016 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 688,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš ieškovės atsakovui 681,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovas, įgydamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žinojo ir suprato apie jam, kaip žemės sklypo savininkui, tenkančią prievolę savo lėšomis pakloti centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus bei prisijungti prie jų. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a>, teismo vertinimu, nustatytas prejudicinis faktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), kad ieškovė nevykdo viešojo vandens tiekėjo funkcijų, ji yra privatus juridinis asmuo, neturintis viešojo vandens tiekimo licencijos, o vandens tiekėjo atžvilgiu ji laikytina abonente. Taigi ieškovei nesant viešąsias paslaugas teikiančiu juridiniu asmeniu, teisės aktai nenustato nemokamo prisijungimo prie privataus ūkio subjekto nuosavybės teise valdomų tinklų. Teismo nuomone, minėtoje byloje nustatytas ir kitas prejudicinę reikšmę turintis faktas – šalys turi pareigą aptarti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovei prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą ieškovės atliktų darbų sąnaudomis.
8. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu faktiškai nėra prisijungęs prie ieškovės tinklų, padarė išvadą, jog ieškovė patyrė 305 270,27 Eur inžinerinių tinklų įrengimo išlaidų ir šias išlaidas turėtų atlyginti 39 komercinės paskirties sklypų savininkai, t. y. po 7827,44 Eur.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
10. Kolegija, įvertinusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a> turinį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prejudiciniu faktu minėtoje byloje nurodytą aplinkybę, kad šalys turi pareigą aptarti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, atsakovo pareigos atlyginti ieškovės reikalaujamas priteisti išlaidas (ne)buvimo kontekste.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodytą aplinkybę, jo pripažintą prejudiciniu faktu, nepagrįstai, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, traktavo kaip ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainos, paremtos atliktų darbų sąnaudomis, pripažinimo konstatavimą bei, remdamasis tokiu nurodytos aplinkybės traktavimu, sprendė, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovė tokią teisę turi. Kolegija pažymėjo, kad ginčo dalykas minėtoje byloje buvo prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų mokesčio dydis ir šio dydžio pagrįstumas, o ne teisės reikalauti sumokėti šį mokestį pagrįstumas, kas implikuoja, jog civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a> nurodytos teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo įrodinėjimo dalykas.
12. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtos teisės buvimo sprendė iš esmės remdamasis nepagrįstai nustatytu prejudiciniu faktu. Tokia situacija, kolegijos vertinimu, lemia, jog teismas nepagrįstai netyrė ir nenagrinėjo, ar ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, o tai reiškia, jog buvo neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegijos nuomone, byloje turi būti tiriama ir aiškinamasi, ar ieškovės reikalavimas turi teisinį pagrindą ir, jei turi, šis pagrindas turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai identifikuotas, nurodant, iš kur jis kyla. Taip pat turi būti identifikuotas atsakovo statusas, t. y. ar nagrinėjamu atveju jis yra traktuotinas kaip vartotojas, bei įvertintos atsakovo statuso implikacijos susiklosčiusiems tarp šalių teisiniams santykiams. Be to, turi būti ištirti ir įvertinti visi į bylą pateikti reikšmingi jos teisingam išsprendimui įrodymai bei paaiškinimai, įskaitant ne kartą į bylą pateiktą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos poziciją ginčo klausimais, bet ja neapsiribojant, dėl to pasisakant procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
14. Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarties turinį, nurodė, kad šiuose sprendime ir nutartyje aprašyta, kaip turėtų vykti atsakovo prisijungimo prie ieškovės tinklų procesas ir atsiskaitymas už šį prisijungimą: atsakovas privalo įvykdyti UAB „Vilniaus vandenys“ jam išduotas prisijungimo sąlygas, o tinklų statytoja ieškovė privalo pateikti atsakovui sąžiningumo kriterijus atitinkančios prisijungimo sutarties projektą su prisijungimo kaina, paremta atliktų statybos darbų sąnaudomis; esant ginčui dėl sumos dydžio ir pagrįstumo, prisijungimo kainą ieškovė gali išieškoti įstatymų nustatyta tvarka.
15. Teismas, taikydamas šią įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nurodytą tvarką, sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė, prieš reikalaudama užmokesčio (išlaidų atlyginimo), pateikė atsakovui sąžiningumo kriterijus atitinkančios prisijungimo sutarties projektą su prisijungimo kaina, paremta atliktų statybos darbų sąnaudomis. Taip pat nėra duomenų, kad, atsakovui nesutinkant su ieškovės nurodytomis prisijungimo prie tinklų sąlygomis, šalys išsprendė ginčą dėl atlygintinų sąnaudų sumos ir dydžio. Teismo vertinimu, ieškovei nevykdžius šių įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų sąlygų, kurioms esant ji turėtų teisę reikalauti tinklų atvedimo išlaidų atlyginimo, atsakovas šių išlaidų atlyginti neprivalo.
16. Teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją atsakovas neturi intereso prisijungti prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų, taip pat nėra sandorių, kurie įpareigotų atsakovą atlyginti ieškovės turėtas ieškinyje nurodytų tinklų tiesimo išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnis). Jokia teisės norma, teismo vertinimu, nesukuria atsakovui prievolės sumokėti ieškovei atlyginimą už tinklų, kuriais atsakovas nesinaudoja ir prie kurių nėra prisijungęs, nutiesimą. Tad atsakovas neturi prievolių, susijusių su ieškovei priklausančių vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų atvedimo iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo išlaidų atlyginimu.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.
18. Kolegija, įvertinusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T3-67, nurodė, kad savivaldybės taryba neturi įgaliojimų įpareigoti privačių žemės sklypų savininkus savo lėšomis finansuoti centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimą. Tokią išvadą, kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje pateikti Aplinkos ministerijos raštai, kuriuose pagal ministerijos kompetenciją pateikiama aktualaus teisinio reglamentavimo analizė ir ministerijos nuomonė bylai aktualiais klausimais.
19. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi, grąžindamas šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 (t. y. toje pačioje, kurioje Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka priėmė 2015 m. sausio 30 d. nutartį) ieškovės teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo įrodinėjimo dalykas. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad tokia jos teisė (atitinkamai atsakovo pareiga atlyginti ieškovės išlaidas) kyla iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo ir jo pagrindu išduoto ieškovės sutikimo atsakovui prisijungti prie jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinių tinklų.
20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas patvirtino, jog prie ieškovės valdomų inžinerinių tinklų nėra prisijungęs, o teigdama priešingai, ieškovė tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kolegijos nuomone, ieškovės teisė reikalauti iš atsakovo ginčo išlaidų atlyginimo turi būti pagrįsta egzistuojančiu teisiniu pagrindu, o ne vien atsakovo prisijungimo prie tinklų faktu.
21. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovė neturi teisinio pagrindo – CK 6.2 straipsnyje nurodytų prievolių atsiradimo pagrindų – reikalauti iš atsakovo ginčo išlaidų atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 7827,44 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismai netinkamai aiškino CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 6.2 straipsnyje reglamentuotą civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindą – administracinį aktą, sukeliantį civilines teisines pasekmes, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. T3-67 dėl detaliojo plano patvirtinimo nėra privalomas privačių žemės sklypų savininkams savo lėšomis finansuoti centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimą. Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9 dalimis, 4 straipsnio 2, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, minėtas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas, privalomas jame nurodytai asmenų grupei – žemės sklypų savininkams, tarp jų ir atsakovui, ir sukeliantis jiems atitinkamas teises ir teisines pareigas.
22.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Aplinkos ministerijos raštais. Šie raštai nėra susiję su nagrinėjama byla, jie nėra skirti atsakovui ir juose nėra jokių reikšmingų faktinių duomenų – tai yra tik ministerijos (kuri neturi teisės aiškinti įstatymų) nuomonė dėl geriamojo vandens tiekimo gyventojams užtikrinimo ir ieškovės veiklos. Be to, šiuose raštuose minimi aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Dl-500 patvirtinti Naujų abonentų ir vartotojų prijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalavimai ieškovei netaikytini, nes ieškovė yra privati bendrovė, o ne viešąsias paslaugas teikiantis juridinis asmuo, tuo tarpu įstatymų leidėjas nenustato nemokamo prisijungimo prie privataus ūkio subjekto nuosavybės teise valdomų tinklų.
22.3. Teismai netinkamai aiškino CPK 18 straipsnį, įtvirtinantį teismo sprendimo privalomumą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a> konstatavo, kad nors atsakovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti ieškovę leisti prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų, iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų mokesčio dydžio ir jo pagrįstumo, ir būtent šios kainos sumokėjimas yra esminis kilusio ginčo pagrindas, todėl atskirai turi būti aptariamos prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygos ir kaina, paremta atliktų darbų sąnaudomis. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingai, kad ieškovės teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo minėtos bylos įrodinėjimo dalykas, todėl teismas nėra saistomas toje byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Taigi susidarė situacija, kai, esant analogiškoms bylų aplinkybėms, tos pačios instancijos teismai skirtingai vertino tas pačias aplinkybes ir padarė priešingas išvadas, o tai sukelia teisinį neaiškumą.
22.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės argumentai dėl jos, kaip savininkės, teisių garantijų ir nuosavybės teisės gynimo nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, nes šiuos klausimus ieškovė turėtų (turėjo) spręsti su Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir (ar) viešuoju vandens tiekėju, pažeidžia CK 4.37 straipsnį, 4.39 straipsnio 1 dalį, 4.93 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, taip pat padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2009">3K-3-419/2009</a>). Aplinkybė, kad už ieškovės nuosavybės suvaržymą visiškai nėra atlyginama, pažeidžia proporcingumo ir sąžiningumo principus. Pagal 2013 m. gruodžio 19 d. ieškovės, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Vilniaus vandenys“ trišalę sutartį dėl inžinerinių tinklų statybos ieškovė, pastačiusi šiuos tinklus, yra įsipareigojusi juos perduoti UAB „Vilniaus vandenys“. Tačiau tinklų perdavimas anksčiausiai gali įvykti tik 2021 m. pabaigoje, taip pat jis gali būti pratęstas neapibrėžtam laikotarpiui. Tai reiškia, kad kol vandentiekio ir nuotekų tinklai nuosavybės teise priklauso ieškovei, tol prie jų norintys prisijungti asmenys gali tai padaryti su sąlyga, kad bus padengtos ieškovės patirtos tinklų įrengimo išlaidos. Tik po inžinerinių tinklų perdavimo UAB „Vilniaus vandenys“, kuri yra viešoji vandens tiekėja, šie asmenys turės teisę prie tinklų jungtis neatlygintinai. Be to, tiek Vilniaus rajono savivaldybės administracija, tiek viešoji vandens tiekėja aiškiai nurodė, kad negali finansuoti ir nefinansuos centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimo, o vietiniai vandentvarkos įrenginiai yra negalimi pagal vienos iš detalųjį planą derinusių institucijų –Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento – 2006 m. gruodžio 15 d. nurodymą.
23. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Teismai, atmesdami ieškovės reikalavimus, nepažeidė CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 6.2 straipsnio. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 6 straipsnio 4 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 5–7 straipsniais, savivaldybės tarybai nėra suteikti įgaliojimai nuspręsti dėl dviejų privačių asmenų (fizinio ir juridinio asmens) tarpusavio prievolių (civilinių teisių ir pareigų) atsiradimo. Nors savivaldybė privalo organizuoti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas), jai nesuteikta teisės nuspręsti (įpareigoti), kad privatus (fizinis) asmuo privalo atlyginti centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidas kitam privačiam (juridiniam) asmeniui (šių tinklų savininkui). Dėl šios priežasties savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67 negalėjo nustatyti (ir nenustatė) prievolės atsakovui, kaip žemės sklypo savininkui, atlyginti ieškovei centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų statybos ieškovei priklausančiame žemės sklype išlaidas. Be to, atsakovas (kaip fizinis asmuo – vartotojas) dar nėra savo įrenginių prijungęs prie ieškovės centralizuotų tinklų (nes jų dar neturi, nepastatė), todėl CK 6.384 straipsnio 1 dalies prasme sutartis dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo nėra sudaryta ir atsakovas realiai nesinaudoja ieškovei priklausančiais tinklais.
23.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovui (jeigu jis jau faktiškai jungtųsi prie ieškovei priklausančių centralizuotų tinklų) netaikytini aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-500 patvirtinti Naujų abonentų ir vartotojų prijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalavimai (CK 6.391 straipsnis). Šis teisės aktas reglamentuoja būtent naujų vartotojų prijungimą nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso tinklai, t. y. nurodoma, kokius reikalavimus turi įvykdyti asmuo (vartotojas), pageidaujantis prijungti savo geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo tinklus, įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip jo valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovei priklausančius tinklus naudoja UAB „Vilniaus vandenys“, t. y. viešoji vandens tiekėja, 2013 m. gruodžio 19 d. trišalės sutarties dėl tinklų statybos pagrindu. Tai reiškia, kad viešoji vandens tiekėja naudoja (tiekia vandenį, šalina nuotekas) ieškovei nuosavybės teise priklausančius centralizuotus tinklus. Reikalavimo sumokėti (padengti) tinklų savininkui šių tinklų statybos išlaidas (o juo labiau pelną) šiame teisės akte nenustatyta. Taip pat neegzistuoja ir joks kitas teisės aktas, reglamentuojantis naujų abonentų ir vartotojų prijungimą prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, jeigu ši infrastruktūra (reikalinga viešajam vandens tiekimui) nuosavybės teise priklauso privačiam juridiniam asmeniui.
23.3. Teismai nepažeidė CPK 18 straipsnio. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 ginčas kilo būtent dėl to, kad ieškovė nedavė sutikimo atsakovui prisijungti prie centralizuotų tinklų. Jokie kitokie reikalavimai minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami (jų nereiškė nei ieškovė, nei atsakovas). Priešingai negu teigia ieškovė, ne Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje, o 2017 m. birželio 26 d. nutartyje (tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą bei grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui) teismas pasisakė dėl reikalavimų pobūdžio Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a>. Ieškovė 2017 m. birželio 27 d. nutarties kasacine tvarka neskundė ir teismo pateiktų išaiškinimų neginčijo, taigi juos pripažino. Būtent minėtoje nutartyje teismas išaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a> (ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014) ginčo dalykas nebuvo teisės reikalauti sumokėti mokestį (tinklų statybos išlaidas) pagrįstumas. Dėl to Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartyje ir nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk1LTU2MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-195-560/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-195-560/2015">2A-195-560/2015</a> nėra nustatyta prejudicinių faktų dėl ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo tinklų statybos išlaidų atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl ginčo ribų. Aplinkybė, jog ieškovė (minėtoje byloje atsakovė), nagrinėjant minėtą bylą, teigė (nurodė), kad atsakovas (minėtoje byloje ieškovas) tariamai privalo jai sumokėti už tinklus (tačiau tokio reikalavimo nereiškė), nereiškia, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas atlyginimo už leidimą prisijungti prie inžinerinių tinklų dydžio ir pagrįstumo klausimas. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo tinklų statybos išlaidų atlyginimą, o ne atlygį už prisijungimą prie inžinerinių tinklų.
23.4. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas ir kiti teisės aktai aiškiai reglamentuoja atlyginimo už ieškovės infrastruktūrą tvarką ir sąlygas. Būtent viešasis vandens tiekėjas (šiuo atveju UAB „Vilniaus vandenys“) ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl ieškovės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo tinkamų teisinių santykių įforminimo bei atlyginimo už juos išsprendimo. Todėl akivaizdu, jog savivaldybė negali nustatyti (sukurti) prievolės privačiam (fiziniam) asmeniui atlyginti už tinklus, kuriais vykdomas viešasis vandens tiekimas, kitam privačiam (juridiniam) asmeniui, kuriam priklauso šie tinklai. Ieškovės argumentai, jog Vilniaus rajono savivaldybė ir viešoji vandens tiekėja nurodė, kad negali finansuoti ir nefinansuos centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų, yra nepagrįsti bei nihilistiniai, nes tai reikštų teisės aktų (imperatyviųjų viešosios teisės normų) nevykdymą (pažeidimą).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo santykių teisinio reglamentavimo
24. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. T3-67, kuriuo patvirtino J. P., J. K., D. P. ir A. K. (A. K.) žemės ūkio paskirties sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, žemės sklypai padalyti į atskirus 45 sklypus (tarp jų ir į ginčo žemės sklypą), skirtus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Šiuo sprendimu minėtų sklypų savininkai taip pat įpareigoti, paklojus centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, prisijungti prie jų (sprendimo 2.2. punktas); jie taip pat yra atsakingi už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnę eksploataciją, o pasikeitus žemės sklypo savininkui, minėtas sąlygas perima naujas savininkas (sprendimo 3 punktas). Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad leidimai statyti gyvenamuosius namus bus išduodami, įrengus sklypo infrastruktūrą pagal detalųjį planą ir pripažinus juos tinkamais naudotis.
25. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2010 m. kovo 26 d. išdavė ieškovei statybos leidimą Nr. 158 statyti gyvenamųjų namų kvartalo vandentiekio, buitinių, lietaus, nuotekų, elektros tinklus, įrenginius (nuotekų siurblinė) ir kelius.
26. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus vandenys“ ir ieškovė 2013 m. gruodžio 19 d. sudarė trišalę sutartį Nr. 489-75(14.20-07) dėl tinklų statybos. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo organizuoti ir visiškai apmokėti bendro naudojimo vandentiekio ir nuotekų tinklų (duomenys neskelbtini) ir nuotekų siurblinės (duomenys neskelbtini) statybą (sutarties 1.1 punktas). Šiuos tinklus pastačiusi (per 7 metus nuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašyto statybos užbaigimo akto išdavimo dienos) ir juos įregistravusi teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovė įsipareigojo juos neatlygintinai perduoti Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn (sutarties 2.1, 2.11, 3.1 punktai).
27. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklai 2014 m. rugsėjo 12 d. baigti statyti ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Prie šių tinklų galimybę prisijungti turi ne tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendime nurodytų žemės sklypų savininkai, bet ir aplinkinių teritorijų gyventojai.
28. Šioje byloje ieškovė (geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros tinklų statytoja) kelia reikalavimą atsakovui (žemės sklypo savininkui) dėl minėtų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidų dalies (be kita ko, tinklų atvedimo iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, atsakovo prisijungimo prie tinklų) atlyginimo. Savo reikalavimą ieškovė, be kita ko, grindžia minėtu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovas nebuvo prisijungęs prie ieškovės infrastruktūros tinklų. Tokių duomenų (apie atsakovo prisijungimą prie ieškovės tinklų) taip pat nepateikta kasaciniam teismui.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir teisinio santykio (geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, šalinimas) specifiką, pažymi, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas. Tai ne kartą pripažinta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2014">3K-3-424/2014</a>; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219-313/2015">3K-3-219-313/2015</a>; kt.).
30. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. X-764; čia ir toliau remiamasi įstatymo redakcija, galiojusia Vilniaus savivaldybės tarybai priimant 2007 m. kovo 23 d. sprendimą) yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 2 dalis), o jo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 3 dalis).
31. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, tvarkydamos nuotekas, vykdo viešąją funkciją, o įstatymai įpareigoja savivaldybes užtikrinti, kad šiomis viešosiomis paslaugomis, tarp jų – nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Taigi valstybės reguliuojama viešąjį interesą tenkinanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo veikla yra patikėta vykdyti savivaldybėms, kartu pabrėžiant savivaldybės pareigą užtikrinti, kad tinkamos kokybės minėtomis viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi.
32. Svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą vandens tiekimo infrastruktūra – tai vandeniui išgauti, geriamajam vandeniui ruošti, laikyti, transportuoti, tiekti ir apskaitai skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (siurblinės, vamzdynai, šuliniai, apskaitos prietaisai ir kiti objektai). Nuotekų tvarkymo infrastruktūra – nuotekoms tvarkyti skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (vamzdynai, šuliniai, siurblinės, nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai) (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas). Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą.
33. Ši infrastruktūra (ar jos dalys) gali būti formuojama įvairiais būdais, o jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas ar kiti asmenys. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Kai viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, reikalinga viešajam vandens tiekimui ar nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, tokia infrastruktūra savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.).
34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad iš pirmiau aptartos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifikos ir viešojo pobūdžio, būtinybės ir tiesiogiai įtvirtintos savivaldybės pareigos užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams kyla ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumai, kuriais nukrypstama nuo civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219-313/2015">3K-3-219-313/2015</a>; 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjItMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162-1075/2018">3K-3-162-1075/2018</a> 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos tvarka – tokia statyba galima esant trišalei savivaldybės, viešojo vandens tiekėjo ir užsakovo (objekto statytojo) sutarčiai. Šioje sutartyje turi būti nurodyta viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto statybos finansavimo šaltiniai, šio objekto naudojimo (eksploatavimo) sąlygos ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei, jei ši yra viešasis vandens tiekėjas, terminai ir tvarka, jei tai nenurodyta Vyriausybės patvirtintame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše.
36. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio nuostatų taikymo, yra nurodęs, kad šios teisės normos turi imperatyvųjį pobūdį, nes tais atvejais, kai sukurta infrastruktūra, geriamojo vandens tiekimas turi būti užtikrintas visiems galintiems prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2013">3K-3-210/2013</a>; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219-313/2015">3K-3-219-313/2015</a>).
37. Taigi naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos atveju su objekto statytoju turi būti sudaroma sutartis, kurioje aptariamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo ir nuosavybės klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju tokio pobūdžio sutartis su statytoja (ieškove) buvo sudaryta tik 2013 m. gruodžio 19 d., tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo ieškovė šioje byloje grindžia savo reikalavimą atsakovui, priimtas 2007 m. kovo 23 d., o statybos leidimas statyti minėtus tinklus ieškovei išduotas 2010 m. kovo 26 d. Be to, ši sutartis buvo sudaryta tik po to, kai tarp šios bylos šalių prasidėjo nesutarimai, tarp jų ir atsakovo inicijuotas teisminis ginčas dėl jo prisijungimo prie ieškovės tinklų, ieškovės (ne)sutikimo dėl tokio atsakovo prisijungimo.
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: 1) geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas; 2) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija; 3) savivaldybė privalo užtikrinti, kad minėtomis tinkamos kokybės viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi, galintys prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros tinklų; 4) ieškovė atsakovės pareigą atlyginti dalį infrastruktūros tinklų statybos išlaidų grindžia Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T3-67; 5) pagal trišalę 2013 m. gruodžio 19 d. tinklų statybos sutartį ieškovės pastatyti tinklai savivaldybės nuosavybėn bus perleisti neatlygintinai; 5) prie ginčo infrastruktūros tinklų galimybę prisijungti turi (turės) ne tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 23 d. sprendime nurodytų žemės sklypų savininkai, bet ir kiti apylinkių gyventojai, sprendžia, kad tarp šalių kilusio ginčo dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros tinklų statybos išlaidų atlyginimo nėra galimybės tinkamai išspręsti neįtraukus į bylos nagrinėjimą Vilniaus rajono savivaldybės – savarankišką viešąją vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkciją vykdančios institucijos, kurios veiksmai (2007 m. gruodžio 23 d. sprendimas, 2010 m. kovo 26 d. išduotas statybos leidimas, 2013 m. gruodžio 19 d. tinklų statybos sutartis) nulėmė ginčo tinklų statybą.
39. Vilniaus rajono savivaldybei nesant bylos dalyve, jai neturint galimybės šioje byloje pareikšti nuomonės ir (ar) paaiškinimų dėl 2007 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo ir 2013 m. gruodžio 19 d. sutarties sudarymo aplinkybių, nurodyti priežasčių, dėl kurių minėta sutartis buvo sudaryta tik praėjus 6 metams po atitinkamo sprendimo priėmimo, taip pat dėl to, ar bus prijungiami, o jeigu taip, kokia tvarka prie ginčo tinklų bus prijungiami nauji vartotojai po to, kai tinklai neatlygintinai pereis savivaldybės nuosavybėn, negalima tinkamai atskleisti bylos esmės, pasisakyti dėl savivaldybės sprendimų ir veiksmų bei jų vertinti, nes tai galbūt gali turėti įtakos savivaldybės materialiosioms teisėms ir pareigoms.
40. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo priteisti iš atsakovo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidas (jų dalį), nors atsakovas nėra prisijungęs prie minėtų tinklų ir jais šiuo metu nesinaudoja, o pagal byloje pareikštą reikalavimą atlyginęs šias išlaidas, jis netaps atitinkamos ginčo tinklų dalies savininku. Be to, ginčo tinklai iš esmės buvo sukurti tam, kad būtų teikiama viešoji paslauga – vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, tačiau infrastruktūros tinklų statyba atitiko privatų ieškovės interesą. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas ginčo žemės sklypą pirko su teise prisijungti prie ieškovės infrastruktūros tinklų, kas, tikėtina, galėjo turėti lemiamą reikšmę jam apsisprendžiant būtent dėl ginčo žemės sklypo pirkimo, taigi galimybė prisijungti prie ieškovės tinklų, tikėtina, atitiko ir atsakovo privatų interesą.
41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, neįtraukus į bylos nagrinėjimą Vilniaus rajono savivaldybės, galėjo būti netinkamai atskleista bylos esmė, o tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo spręsti klausimą dėl Vilniaus rajono savivaldybės įtraukimo į bylos nagrinėjimą, vertinti šios nutarties 38, 40 punkte nurodytas aplinkybes ir nustatyti šios nutarties 39 punkte nurodytas aplinkybes. Taip pat, bylą nagrinėjant iš naujo, turėtų būti įvertinta, ar nagrinėjamai bylai turi reikšmės aplinkybė, ar egzistavo buvusio atsakovo sklypo savininko B. K. ir ieškovės susitarimas prisijunti prie ieškovei priklausančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų, o jeigu toks buvo, koks jo turinys, taip pat aplinkybės, kurioms esant į 2011 m. sausio 18 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį buvo įtraukta nuostata dėl atskiros atsakovo ir ieškovės paslaugų (inžinerinių tinklų atvedimo) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nustatęs, kad šios aplinkybės gali turėti reikšmės sprendžiant bylą, teismas turi spręsti klausimą dėl buvusio sklypo savininko B. K. paaiškinimų dėl nurodytų aplinkybių byloje reikšmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 2,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
43. Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Alė Bukavinienė
Antanas Simniškis
