D. S. pagal BK 180 str. 3 d., 289 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-78-1073/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66183-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2; 1.2.14.3.2.4; 2.2.2.3.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams trims mėnesiams ir pagal BK 289 straipsnį – laisvės atėmimo bausme dešimčiai mėnesių;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir D. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams trims mėnesiams;

M. R. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams trims mėnesiams ir pagal BK 289 straipsnį – laisvės atėmimo bausme dešimčiai mėnesių;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir M. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams trims mėnesiams;

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. V. civilinis ieškinys tenkintas – jai iš D. S. ir M. R. solidariai priteista 600 Eur turtinei žalai atlyginti;

civilinės ieškovės UAB „L.“ civilinis ieškinys tenkintas – jai iš D. S. ir M. R. solidariai priteista 150 650 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 2 d. nutartis, kuria:

nuteistojo D. S. ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo atmesti;

ištaisytas rašymo apsirikimas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad D. S. ir M. R. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 289 straipsnį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. S. ir M. R. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 289 straipsnį už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, pasisavinę valstybės tarnautojo vardą, padarė neteisėtus veiksmus, kitaip atimdami galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, veikdami tokiomis aplinkybėmis:

1.1. Tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 20 d., D. S. kartu su M. R. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu susitarė padaryti kelis nusikaltimus, įskaitant sunkų nusikaltimą – UAB „L.“ turto plėšimą, ir taip susibūrė į organizuotą grupę, aptarė nusikalstamų veikų planą ir pasiskirstė vaidmenimis. Vykdydami sukurtą nusikalstamos veikos planą, D. S. su M. R. ir nenustatytu asmeniu, parūpinus nusikalstamos veikos priemones ir įrankius: transporto priemonę „VW Touran“, kuri 2017 m. spalio 6 d. buvo pavogta nenustatytų asmenų, ant kurios buvo pritvirtinti valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kurie buvo pavogti 2017 m. gruodžio 20 d. nenustatytų asmenų, transporto priemonę „Audi 80“, kuri 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo pavogta nenustatytų asmenų, aprangą su užrašu „Policija“ ir „FNTT“, antrankius, kaukes veidui maskuoti, pareigūnų pažymėjimus, netikrus procesinius dokumentus (nutarimą atlikti kratą, pranešimą apie įtarimą, nutarimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą), pasiskirstė vaidmenimis. 2017 m. gruodžio 20 d. 10.21 val. atvažiavo su specialiai tam parinktu minėtu automobiliu „VW Touran“ su pritvirtintais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) į UAB „L.“ automobilių stovėjimo aikštelę ir išlipę nuėjo į UAB „L.“ biuro patalpas. D. S. kartu su M. R., vilkėdami aprangas su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“, įėjo į UAB „L.“ buhalterės S. V. kabinetą, kuriame buvo bendrovės direktorius L. K. ir buhalterė S. V., po to M. R. prisistatė policijos pareigūnu, parodė nenustatytomis aplinkybėmis padarytą netikrą policijos pareigūno pažymėjimą su savo nuotrauka, melagingai informavo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, pranešė, kad bus atliekama krata, pateikė netikrus policijos pareigūno parengtus procesinius dokumentus (nutarimą atlikti kratą, pranešimą apie įtarimą, nutarimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą) ir taip neteisėtiems veiksmams atlikti – netrukdomai patekti į UAB „L.“ tarnybines patalpas, UAB „L.“ darbuotojų tarpusavio susižinojimui riboti – pasisavino valstybės tarnautojo vardą.

1.2. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, pareikalavo, kad UAB „L.“ darbuotojai pateiktų turimus grynuosius pinigus, po to, bendrovės direktoriui L. K. pradėjus reikšti pretenzijas dėl įvykių, M. R., priėjęs prie L. K., surakino jam rankas antrankiais, pasodino ant kėdės ir nusuko jį veidu į sieną, taip atėmė galimybę jam priešintis. Tuo metu nenustatytas asmuo, vilkintis aprangą su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“ ir dėvintis juodos spalvos kaukę, stovėjo UAB „L.“ biuro koridoriuje ir neva filmavo atliekamus D. S. ir M. R. veiksmus, taip saugojo ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimo. D. S., nurodęs S. V. atsisėsti ir tylėti, kartu su M. R. pradėjo ieškoti pinigų kabineto spintelėse, lentynose. Suradus pinigus stalo antrame stalčiuje, M. R. iš stalčiaus išėmė paketą su 130 000 Eur, 15 000 Eur ir du polietileninius maišelius, kuriuose buvo 500 Eur ir 150 Eur monetomis, juos įsidėjo į atsineštą į nusikaltimo vietą portfelį. Po to M. R. pareikalavo iš L. K. atiduoti automobilio raktelius, nurodydamas, kad automobilyje turės būti atlikta krata. L. K., manydamas, kad vykdo teisėtus pareigūno reikalavimus, padavė naudojamo automobilio raktelius M. R.. Po to M. R. nuo stalo paėmė L. K. 500 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ir 300 Eur vertės piniginę, kurioje, be kita ko, buvo grynieji pinigai – 5000 Eur, priklausantys UAB „L.“, taip pat buhalterei S. V. priklausantį 600 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną. Po to D. S. kartu su M. R. ir kitu nenustatytu asmeniu pasišalino iš UAB „L.“ biuro patalpų ir iš nusikaltimo vietos išvyko automobiliais „VW Touran“ su pritvirtintais valstybiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Audi 80“.

1.3. Taip D. S. ir M. R., veikdami organizuota grupe, neteisėtiems veiksmams atlikti pasisavino valstybės tarnautojo – policijos pareigūno – vardą ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „L.“ lėšas – 150 650 Eur, L. K. turtą – 500 Eur vertės telefoną, 300 Eur vertės piniginę, S. V. turtą – 600 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. S. gynėja advokatė I. Botyrienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria D. S. apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, D. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo preziumavo, ją grįsdami įstatymų nustatyta tvarka nepašalintomis abejonėmis; nustatydami nuteistojo kaltę, vadovavosi ne jį kaltinančių įrodymų visuma, bet jį teisinančių įrodymų atmetimo principu; netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo D. S. apeliacinį skundą, nes neatsakė į visus esminius skundo argumentus, taip pat motyvuotai neišsprendė visų gynybos prašymų, o, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė nutarties turiniui keliamų esminių reikalavimų. Išdėstyti pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas privalo motyvuotai atsakyti ne tik į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, bet ir į apskritai visus šalių argumentus, kurie pateikiami nagrinėjant bylą teisme ir kurių vertinimas turi esminę įtaką bylai teisingai išspręsti. Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas nesiima priemonių, kad nustatytų proceso dalyvių paaiškinimuose, duotuose bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir vėliau procese, bei baigiamosiose kalbose nurodytus faktus apie esmines nagrinėtinas nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, kruopščiai nepatikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, ir tai laikoma esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu (pavyzdžiui, kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-689/2018">2K-248-689/2018</a> 21 punktas). Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis šių reikalavimų neatitinka.

2.3. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo D. S. kaltė iš esmės grindžiama bylos medžiaga, kurioje užfiksuotos aplinkybės dėl pilkos spalvos automobilio „Land Rover Range Rover Sport“, kokį iš dalies aktualiu laikotarpiu savo žinioje turėjo ir D. S., sąsajų su nusikalstama veika, byloje buvo būtina ne tik tinkamai identifikuoti automobilį, įvykio dieną užfiksuotą Marijampolės mieste, ir nuteistojo valdytą automobilį, pašalinti abejones dėl to, ar tai ta pati transporto priemonė, taip pat dėl to, ar nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu fiziškai savo žinioje turėjo automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, be to, pašalinti abejones, ar nusikalstamos veikos padarymo metu jis apskritai galėjo būti Marijampolėje. Todėl nuteistojo D. S. apeliaciniu skundu ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, taip pašalinant pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus.

2.4. Prie baudžiamosios bylos medžiagos buvo pridėtas gamintojo atstovo atsakymas dėl automobilio „Land Rover Range Rover Sport“ techninių specifikacijų, kuriomis pirmosios instancijos teismas vadovavosi kaip esminiais požymiais, leidžiančiais šią transporto priemonę identifikuoti kaip D. S. naudotą automobilį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, bet nepateikė absoliučiai jokių argumentų dėl gynybos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, šių duomenų visiškai nevertino, taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl šiais duomenimis nesivadovaujama. Todėl apeliacinės instancijos teismas neištyrė papildomai į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, jų neįvertino ir neatsakė į vieną esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad byloje esančiais duomenimis nebuvo neabejotinai nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu Marijampolės mieste užfiksuotas automobilis nėra nuteistojo D. S. naudotas automobilis „Land Rover Range Rover Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniu skundu ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu teismo buvo prašoma ištirti papildomus įrodymus, patvirtinančius D. S. viso proceso metu nuosekliai nurodomas aplinkybes, kad 2017 m. gruodžio 20 d. per Kazlų Rūdos pervažą važiavusį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo ne jis, kad aktualiu laikotarpiu automobilis buvo perduotas potencialiam jo pirkėjui, liudytojo E. A. kaimynui. Apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs abejonių dėl šių esminių faktinių aplinkybių, ne tik jas įvertino D. S. nenaudai, bet ir be jokių motyvų atsisakė apklausti potencialų automobilio pirkėją, taip tinkamai neišnagrinėdamas šio esminio nuteistojo apeliacinio skundo argumento. Formalus pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių perrašymas, ignoruojant duomenis, paneigiančius šių aplinkybių vertinimo teisingumą, laikytinas esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas ne tik tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo D. S. apeliacinio skundo, neištyrė papildomų įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, bet ir, vertindamas ištirtus įrodymus, nesilaikė šiam procesui keliamų reikalavimų, todėl D. S. kaltę grindė prielaidomis, nepašalintomis abejonėmis ir gandais, ne patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymų šaltiniais, neabejotinai patvirtinančiais nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai).

2.6. Esminės faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiama nuteistojo kaltė, yra duomenys apie automobilio „Range Rover“ judėjimą nusikalstamos veikos padarymo dieną, duomenys, kad šią dieną per Kazlų Rūdos geležinkelio pervažą važiavo automobilis „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir duomenys, kad tą dieną pastaruoju automobiliu naudojosi D. S.. Vis dėlto teismo išvados dėl šių duomenų ir D. S. kaltės padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Byloje nebuvo nustatyta, kad Marijampolės mieste užfiksuotas automobilis ir D. S. naudotas automobilis „Range Rover“ yra tas pats. Nors į bylą buvo pateikti duomenys iš automobilių „Range Rover“ gamintojo, kuris nurodė, kad nei automobilio spalva, nei tamsinti galiniai langai nėra individualūs šio modelio automobilio požymiai – tai yra standartinė gamyklinė komplektacija, tačiau apie tai skundžiamoje nutartyje nutylima. Nutylima ir tai, kad iš į bylą pateiktos VĮ „Regitra“ 2020 m. birželio 12 d. pažymos matyti, jog nusikaltimo padarymo dieną Lietuvos Respublikoje buvo įregistruoti 533 „Land Rover Range Rover Sport“ automobiliai, iš kurių 78 yra pilkos spalvos. O Marijampolės mieste įrengtomis vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai yra neinformatyvūs, nes nesimato nei „Range Rover“ automobilio valstybinių numerių, nei jį vairuojančių ir (ar) juo važiuojančių asmenų, nei jokių kitų individualių automobilio požymių. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti tik prielaidą apie skirtingose miesto vietose užfiksuotų transporto priemonių panašumą, bet ne apie jų tapatumą. Teismai, vadovaudamiesi ne tiesiogiai pirmosios instancijos teisme ištirtais pirminiais įrodymų šaltiniais – vaizdo įrašais, bet tarnybiniais pranešimais, padarė prielaidą, kad automobilis „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos geležinkelio pervažą kirto atvykęs iš Marijampolės miesto. Be to, byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymų šaltinio, patvirtinančio, kad nusikaltimo padarymo dieną, aktualiu laiku, D. S. būtų vairavęs automobilį „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis parodė, kad šis nagrinėjamu laikotarpiu buvo perduotas trečiajam asmeniui, kuris ketino automobilį pirkti. Tokios nuteistojo nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo paneigtos, o juos patvirtino G. P. ir E. A. parodymai.

2.7. Nutartyje nurodyta, kad liudytoja G. P. parodė, jog D. S., pasiėmęs automobilį, juo naudojosi pats, nes ji kelis kartus matė jį vairuojantį šį automobilį. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, kad ji, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtintino tik iš dalies, paaiškindama, kokios buvo jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės, dėl kurių jos parodymai nebuvo užfiksuoti tiksliai. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu ji paaiškino teismui, kad 2017 m. ji nematė D. S. vairuojant jai priklausantį automobilį, todėl tai, kad jis važinėjo tuo automobiliu, yra tik jos prielaidos. Liudytojos, kuri apklausose dalyvavo neturėdama atstovo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurių teisingumo ji nepatvirtino teisme, nepaneigia ir negali paneigti jos parodymų, duotų teisme, tai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, kuriuo galėtų būti grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados. Juolab kad liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, esmingai nesiskyrė. Byloje nenustačius jokių aplinkybių, paneigiančių liudytojos G. P. parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, bylą nagrinėję teismai, vien vadovaudamiesi jos ir nuteistojo draugiškais santykiais, negalėjo paneigti šios liudytojos duotų parodymų teisingumo ir atsisakyti jais vadovautis.

2.8. Kauno apygardos teismas liudytojo E. A. parodymus apie automobilio perdavimo potencialiam pirkėjui aplinkybes vertino taip pat kaip ir liudytojos G. P. parodymus – vadovaudamasis iš esmės vien ta aplinkybe, kad liudytoją ir nuteistąjį sieja draugiški santykiai, atsisakė tinkamai ištirti ir įvertinti šį itin svarbų įrodymų šaltinį. Kilus abejonių dėl liudytojo nurodomų aplinkybių, susijusių su automobilio perdavimu, teisingumo, apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis įstatyme įtvirtintų proceso veiksmų ir jas pašalinti – papildomai apklausti liudytoją ir jo nurodomą asmenį, disponavusį šiuo automobiliu nagrinėjamų nusikaltimų padarymo dieną. Be to, teismai neapklausė asmens, kurio žinioje tiriamu laikotarpiu buvo automobilis „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl esminė aplinkybė, kieno žinioje tiriamu laikotarpiu buvo šis automobilis, liko neištirta. Teismų nurodyta aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu automobiliu „Land Rover Range Rover Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi nuteistasis, nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta, tai tėra prielaidos, padarytos šiurkščiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį, taip padarant esminius BPK pažeidimus.

2.9. Nuteistasis D. S. nuosekliai teigė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis objektyviai negalėjo būti Marijampolėje, nes tuo metu buvo savo namuose adresu: (duomenys neskelbtini), kur jam buvo pristatyta indaplovė. Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. S. gyveno vienas, jokių asmenų, kurie būtų galėję priimti indaplovę jos pristatymo metu, jo namuose nebuvo. Šios esminės faktinės aplinkybės nebuvo paneigtos nė vienoje baudžiamojo proceso stadijoje. Taip žemesnės instancijos teismai kilusias abejones taip pat vertino pažeisdami in dubio pro reo principą.

2.10. Teismai, nustatydami D. S. buvimo vietą nusikaltimų padarymo metu, nepagrįstai vadovavosi 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniu pranešimu, o ne jo telefono abonemento aktyvumo duomenimis. Kad tarnybiniai pranešimai būtų pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, jų turinys privalo būti patikrinamas atliekant kitus proceso veiksmus, tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Nors tarnybinis pranešimas yra grindžiamas nuteistojo mobiliojo ryšio telefono numerio aktyvumu nusikaltimo dieną, tačiau pastarieji pirminiai duomenys, kurių įvertinimas yra būtinas tarnybinio pranešimo turiniui patikrinti, teismų nebuvo nei ištirti, nei įvertinti. Susipažinus su byla, nustatyta, kad nėra pirminių duomenų (mobiliojo ryšio suvestinių, o ne tarnybinio pranešimo apie jas), kurie patvirtintų tarnybinio pranešimo turinį ir nuteistojo mobiliojo ryšio telefono numerio aktyvumą nusikaltimo dieną tarnybiniame pranešime nurodytu laiku. Byloje yra D. S. mobiliojo ryšio aktyvumo suvestinė (laikotarpio nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) ir kito asmens – M. R. – mobiliojo ryšio aktyvumo suvestinė (laikotarpio nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., kai D. S. jau buvo laikinai sulaikytas), kurioje užfiksuoti mobiliojo ryšio aktyvumo duomenys be jokio faktinio ir teisinio pagrindo buvo priskirti nuteistajam D. S.. Taigi duomenų apie D. S. telefono abonento aktyvumą byloje nėra, vadinasi, tarnybinių panešimų turinys neatitinka realios faktinės situacijos. Taigi tarnybinis pranešimas negali būti pripažintas nei savarankišku, nei patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo turinys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto duomenų patikrinamumo reikalavimo, todėl tokių duomenų teismai negalėjo pripažinti įrodymais ir jais grįsti savo išvadų, o pasielgę priešingai padarė esminius BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarkos pažeidimų visuma suvaržė D. S. garantuojamą teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą ir akivaizdžiai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus.

2.11. Liudytojų E. P. ir B. M., kurie kitame ikiteisminiame tyrime buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymai yra išvestinis duomenų šaltinis, nes jie atpasakoja jiems neva liudytojo E. A. papasakotas aplinkybes. Vis dėlto liudytojas E. A. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai paneigė liudytojų E. P. ir B. M. nurodytas aplinkybes, o šių liudytojų parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes tėra nepatvirtinti gandai. Be to, šių liudytojų parodymus paneigė objektyvios pačių teismų nustatytos faktinės aplinkybės, iš kurių matyti, kad liudytojų nurodomos faktinės aplinkybės iš esmės prieštarauja objektyviems šios baudžiamosios bylos duomenims (tariamų pokalbių laikui, o tariamai papasakotos su nusikaltimais susijusios aplinkybės neatitinka realiai nustatytų aplinkybių). Teismai nustatė, kad liudytojas B. M. turėjo akivaizdų asmeninį pagrindą apkalbėti D. S. (jų santykiai buvo itin konfliktiški), o E. P. – procesinį siekį gauti procesinės naudos kitame ikiteisminiame tyrime, tačiau šių parodymų apeliacinės instancijos teismas nelaikė nepatikimais.

2.12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog D. S. namuose atliktos kratos metu paimtos lėšos yra iš UAB „L.“ pagrobti pinigai. Dėl šios nuosprendžio dalies skundų nebuvo pateikta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, padarydamas esminius BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimus, išdėstė argumentus, iš esmės bloginančius nuteistojo D. S. padėtį. 2017 m. gruodžio 21 d. kratos metu D. S. namuose rasti ir paimti, be kita ko, grynieji pinigai – 34 500 Eur (100 banknotų po 200 Eur, 22 banknotai po 500 Eur) ir jų įgijimo aplinkybes grindžiantys dokumentai, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. S. neįrodė jo namuose rastų lėšų šaltinio. Tokias išvadas Kauno apygardos teismas grindė 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad UAB „P.“ nesudarė sandorių dėl metalo laužo pirkimo–pardavimo, o savo buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo neįvykusias ūkines operacijas, ir liudytojo E. P. parodymais, kuriais jis parodė, kad E. A. ar pats D. S. „sutvarkė“ taip, jog tie pinigai, kurie kratos metu buvo rasti pas nuteistąjį, yra gauti už metalą. Tačiau toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nė vienas iš nurodomų duomenų šaltinių neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodoma abstrakti informacija, tačiau šiai bylai aktualus ne UAB „P.“ ūkinės finansinės veiklos atspindėjimas jos dokumentuose, bet konkrečių sandorių, sudarytų su nuteistuoju, realumas. D. S. nurodytą lėšų kilmę (pinigai buvo gauti už D. S. parduotą metalo laužą) patvirtina jo parodymai, liudytojų J. M., J. K., S. A., E. S., D. S. ir E. K. parodymai, rašytiniai įrodymų šaltiniai.

2.13. 2017 m. gruodžio 22 d. asmens parodymo atpažinti protokole fiksuoti duomenys negali būti laikomi kaltinančiais nuteistąjį D. S.. Nukentėjusioji S. V. savarankiškai protokole pažymėjo, kad D. S. yra tik panašus į vieną iš įsibrovusių vyrų (iš pateiktų atpažinti keturių asmenų D. S. yra panašiausias). Taigi S. V. iš esmės D. S. neatpažino. Juo labiau kad, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų, asmenį, kuris bendravo su direktoriumi, ji matė tik iš nugaros, tai asmens atpažinimą daro iš esmės neįmanomą, o su ja bendravusio asmens atpažinti negalėtų; be to, pirmosios apklausos metu pateikė tokį su ja bendravusio asmens išvaizdos požymių apibūdinimą, kuris akivaizdžiai neatitiko D. S. išvaizdos požymių. Nepagrįsti skundžiamos nutarties argumentai, kad liudytojų G. Š., M. Š., J. Ž. ir E. K. parodymai nėra reikšmingi, sprendžiant dėl D. S. dalyvavimo nusikaltime, nes minėti asmenys nebuvo kabinete, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, jie tik matė nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis praeinančius (prabėgančius).

2.14. BK 180 straipsnio dispozicija nukentėjusiojo valios palaužimą vienu iš nurodytų būdų sieja su jo galimybių priešintis atėmimu, darant jam atitinkamą fizinį ar psichinį poveikį. Kitoks atėmimas galimybės priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti ir ginti nuosavybę nuo pagrobimo. Taigi esminis požymis vykdant plėšimą nurodytu būdu yra galimybės atimti nukentėjusiajam apginti savo turtą atėmimas. Atribojant vagystę (ar plėšimą) nuo sukčiavimo, pažymėtina, kad vagystės (plėšimo) būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas. Nagrinėjamu atveju apgaulingas prisistatymas policijos pareigūnais buvo esminė aplinkybė, lėmusi lėšų perdavimo nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims faktą, dėl ko UAB „L.“ darbuotojai nesipriešino ir net neketino priešintis šiems asmenims. Nagrinėjimu atveju apgaulė buvo panaudota ne kaip laikino priėjimo prie svetimo turto būdas, bet kaip esminė aplinkybė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą perleisti turtą šį nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims. Asmenys į UAB „L.“ atvyko apsimetę policijos pareigūnais, turėdami netikrus policijos pareigūnų pažymėjimus, portfelį ir parengtus netikrus procesinius dokumentus, taip pat policijos pareigūnų vykdomų operacijų metu turimas įprastines priemones (kaukes, antrankius, filmavimo kamerą), taip turėdami tikslą apgaule, o ne atlikdami fizinės ar kitokios prievartos veiksmus užvaldyti svetimą turtą, tai jie ir padarė, prisistatydami policijos pareigūnais ir imituodami kratos procesinio veiksmo atlikimą, į kurį taip pat įėjo ir antrankių uždėjimas, ir nurodymas sėdėti, o nukentėjusieji turtą perleido neturėdami ketinimų priešintis, nes buvo visiškai įsitikinę, kad policijos pareigūnais prisistatę asmenys iš tiesų yra policijos pareigūnai, kurių atliekami veiksmai ir reikalavimai yra teisėti, todėl suklaidinti nukentėjusieji L. K. ir S. V. savo valia atidavė UAB „L.“ ir savo asmeninį turtą. Taigi nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne kaip plėšimas, įvykdytas kitaip atimant galimybę priešintis, ir valstybės pareigūno vardo pasisavinimas, bet tik kaip sukčiavimas, už kurį atsakomybė nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. Taigi abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.15. Civilinių ieškinių išsprendimas, kai turtinės žalos dydis priteisiamas, grindžiamas „tikėjimu“, o ne konkrečiais šį dydį patvirtinančiais įrodymais, yra akivaizdžiai netinkamas. Teismas tenkina civilinį ieškinį tuo atveju, kai, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, o civilinio ieškinio dydis yra įrodytas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Civilinei ieškovei UAB „L.“ leistinais įrodymais neįrodžius civilinio ieškinio dalies dėl 20 650 Eur dydžio turtinės žalos, ši civilinio ieškinio dalis negalėjo būti tenkinama. O S. V. priteistino turtinės žalos atlyginimo dydis turėjo būti apskaičiuotas vadovaujantis daikto įsigijimo kaina (įvertinant jo nusidėvėjimą), o nesant galimybių jos nustatyti – analogiško panaudoto daikto rinkos verte. Tačiau, nustatant turtinės žalos dydį, nebuvo remiamasi nė vienu iš šių kriterijų. Be to, iš nukentėjusiosios S. V. parodymų teisme matyti, kad jos nurodytas turtinės žalos dydis buvo pagrįstas tik pagal jai policijos pareigūnų pasiūlytą tokio daikto vertę. Toks civilinio ieškinio reikalavimas, neparemtas jokiais įrodymais, negalėjo būti tenkintas, o tai padarę teismai netinkamai išsprendė civilinį ieškinį.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 2 d. nutartį dėl M. R. nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, vadovavosi įrodymams keliamų leistinumo ir teisėtumo reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 191–192 straipsniuose nustatytą tvarką.

3.2. M. R. kaltė grindžiama iš esmės vieninteliais duomenimis, gautais asmens parodymo atpažinti metu. Todėl turėjo būti išsamiai patikrinta ir ištirta, ar parodymo atpažinti veiksmai, kurių metu L. K., S. V. ir G. Š. atpažino M. R. kaip asmenį, neva dalyvavusį padarant nusikalstamą veiką, buvo atlikti laikantis BPK 191–192 straipsniuose nustatytos tokio veiksmo atlikimo tvarkos, ar ši tvarka nebuvo pažeista. Abiejų instancijų teismai išsamiai ir visapusiškai netyrė, nesiaiškino ir nenustatinėjo, ar asmens parodymas atpažinti atliktas laikantis ir nepažeidžiant įstatyme nustatytos šio veiksmo atlikimo tvarkos.

3.3. Siekiant patikrinti ir nustatyti L. K., S. V. ir G. Š. atlikto asmens parodymo atpažinti teisėtumą ir leistinumą, įvertinti šio veiksmo metu gautų rezultatų patikimumą, visų pirma turėjo būti detaliai ištirti šių asmenų duoti parodymai apie atpažintiną asmenį, šie parodymai turėjo būti sugretinti ir palyginti tarpusavyje, įvertinant šių liudytojų įvardytus atpažintino asmens bruožus ir ypatybes, pagal kuriuos šie liudytojai atpažino M. R. kaip tariamai dalyvavusį padarant nusikalstamas veikas. Vis dėlto teismai tik išvardijo minėtų asmenų parodymus, neatlikdami jokios šių parodymų analizės ir vertinimo, negretindami parodymų tarpusavyje, nepagrįstai ignoruodami ir nutylėdami parodymuose esančius prieštaravimus. Todėl teismai parodymų atpažinti metu gautus duomenis nepagrįstai laikė įrodymais ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad M. R. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. G. Š. parodymai apie įvykyje dalyvavusio vieno iš vyrų išvaizdą iš esmės skiriasi nuo L. K. ir S. V. duotų parodymų, tai rodo šių asmenų atliktų parodymų atpažinti rezultatų nepatikimumą. G. Š. nusikalstamoje veikoje dalyvavusį asmenį nurodė buvus su akiniais, be ūsų ir barzdos, o S. V. ir L. K., apibūdindami tą patį asmenį, nurodė, kad asmuo buvo su vietomis pražilusia barzda ir be akinių. Teismas tokių esminių neatitikimų nevertino, juos ignoravo ir dėl jų visiškai nepasisakė, taip nepagrįstai suvaržydami kaltinamojo teisę į išsamų ir visapusišką teisminį nagrinėjimą. Teismai taip pat nepagrįstai nevertino ir ignoravo tą aplinkybę, kad tiek nukentėjusieji L. K. ir S. V., tiek liudytojas G. Š. vieną iš įvykyje dalyvavusių asmenų apibūdino kaip pusamžį vyrą – 40–50 m. amžiaus, nors įvykio metu ir parodymo atpažinti metu M. R. buvo 26 metai. Nepaisant šių asmenų nurodyto atpažintino asmens amžiaus, atpažinti buvo pateiktos jų parodymų ir apibūdinimo neatitinkančių, gerokai jaunesnių asmenų, įskaitant ir M. R., nuotraukos. Visa tai rodo ne tik minėtų asmenų atlikto atpažinimo rezultatų nepatikimumą, bet ir esminį BPK 191–192 straipsniuose nustatytos parodymo atpažinti tvarkos pažeidimą. L. K. ir S. V. abejojo dėl atpažintinų asmenų, nuolat keitė poziciją dėl galimybės atpažinti įmonėje buvusius asmenis, iš pradžių teigė, kad šių asmenų neatpažintų, vėliau nurodė, kad įmonės patalpose buvusius asmenis matė labai trumpai, dar vėliau jau teigė, kad asmenis įsidėmėjo. Be to, nors abu nukentėjusieji iki atpažinimo teigė, kad vienas, tamsesnis įvykyje dalyvavęs, vyras buvo 40–45 m. amžiaus, kad šio vyro neatpažintų, tačiau atliekant atpažinimą iš nuotraukų be jokių dvejonių iš nuotraukos atpažino žymiai jaunesnį M. R.. Taigi teismai, vadovaudamiesi tokiais abejotinais ir nepatikimais duomenimis, padarė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimą ir nepagrįstai suvaržė įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises.

3.4. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad L. K. akistatos su M. R. metu patvirtino prieš šią akistatą bendravęs su S. V. apie pastarosios pirmiau atliktą akistatą su M. R.. Akivaizdu, kad L. K. ir S. V. pozicija akistatų metu dėl tariamo M. R. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką buvo suformuota išimtinai tik dėl žinojimo ir suvokimo, kad prieš juos esantis asmuo yra įtariamasis. Be to, L. K. pozicijai įtakos turėjo ir prieš jo akistatą su M. R. vykęs pokalbis su S. V..

3.5. Apeliaciniame skunde taip pat buvo keltas klausimas dėl parodymų atpažinti teisėtumo ir jų metu gautų rezultatų patikimumo, atsižvelgiant į tai, kad G. Š., S. V., L. K. parodymo atpažinti veiksmai vyko tą pačią dieną, vienas po kito. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, neišnagrinėjo šių skundo argumentų ir į juos neatsakė, taip pažeidė ir suvaržė nuteistojo įstatymų garantuojamas teises ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. G. Š., S. V. ir L. K., apklausti pirmosios instancijos teisme, parodė, kad į policijos komisariatą parodymo atpažinti veiksmų atlikti jie važiavo vienu automobiliu. S. V. ir L. K. parodė, kad tarpusavyje ir su kitais darbuotojais prieš atpažinimą daug kalbėjosi ir diskutavo apie tai, ką matė. G. Š., apklaustas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad parodymo atpažinti metu kabinete buvo vienas, taip pat buvo dar kartą su direktoriumi ir buhaltere, po atpažinimo jis kalbėjosi su direktoriumi apie tai, kaip atrodo tas asmuo, kurį atpažino.

3.6. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų matyti, kad G. Š., S. V., L. K., atpažinę M. R. kaip neva dalyvavusį padarant nusikalstamą veiką, nurodė, jog M. R. atpažino iš bendrų veido bruožų, tamsaus gymio. Iš pateiktų 5 asmenų nuotraukų išoriškai labiausiai išsiskiria būtent M. R., kuris, įvertinus visas atpažinti pateiktas nuotraukas, vienintelis gali būti apibūdinamas kaip tamsaus gymio asmuo.

3.7. G. Š. parodė, kad atpažinimo metu jam rodė 6–7 nuotraukas, tuo metu jam buvo abejonių, kad tai kitas asmuo, nes pagal amžių nelabai tiko, nesiskutęs atrodė kitaip. Kai palygino nuotraukas nesiskutusio su nusiskutusio, lyg buvo tas pats žmogus. Liudytojas taip pat paaiškino, kad atpažinimo metu jam rodė kiekvieną žmogaus nuotrauką atskirai, taip pat to paties žmogaus skirtingas nuotraukas. Vis dėlto BPK 192 straipsnyje nenustatyta galimybė atpažįstančiajam asmeniui palyginimui pateikti to paties žmogaus skirtingas nuotraukas, be to, visos nuotraukos privalo būti parodomos kartu, vienu metu, o ne atskirai.

3.8. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, nukentėjusiesiems ir liudytojui M. R. nuotraukos buvo pateiktos 2017 m. gruodžio 21–22 d., t. y. tuomet, kai M. R. nebuvo Lietuvoje, todėl asmens atpažinimo procedūra pažeista nebuvo. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos duomenų ir jiems prieštarauja. Iš byloje esančių asmens parodymo atpažinti protokolų matyti, kad liudytojams M. R. nuotraukos buvo pateiktos ir atpažinimas vyko 2018 m. sausio 22 d., byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo metu M. R. buvo Lietuvoje, kitą dieną – 2018 m. sausio 23 d. jis buvo sulaikytas, dalyvavo kratoje ir atliekant kitus procesinius veiksmus. Taigi nebuvo jokių kliūčių M. R. parodyti gyvai, tai tik dar kartą patvirtina, kad parodymo atpažinti metu buvo padaryti šiurkštūs šio veiksmo atlikimo tvarkos pažeidimai.

3.9. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes išvadas grindė prielaidomis, spėjimais, abejotinais duomenimis, o ne surinktų įrodymų visumos analize, įrodymus vertino apibendrintai, selektyviai, atsietai vieną nuo kito, dalies bylai reikšmingų įrodymų apskritai nevertino, nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai ir taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį ir joje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Tokie esminiai BPK pažeidimai suvaržė įstatymų garantuojamas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Taip pat abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes įvertinę, kad M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, netinkamai taikė BK normas.

3.10. Teismai, nepateikdami jokių tai pagrindžiančių įrodymų, aplinkybę, kad M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. nebuvo darbe Vokietijoje, o buvo Lietuvoje, grindžia tariama M. R. parvykimo į Lietuvą iki nusikalstamos veikos padarymo ir išvykimo į Vokietiją jau po nusikalstamos veikos padarymo galimybe. Byloje nėra nė vieno duomens, įrodančio, kad M. R. laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. būtų kirtęs Lietuvos sieną automobiliu ar kita transporto priemone. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad M. R. visą darbo savaitę nuo 2017 m. gruodžio 18 d. (pirmadienio) iki 2017 m. gruodžio 22 d. (penktadienio) dirbo rytinėje pamainoje, t. y. nuo 6.00 iki 14.30 val. (Vokietijos laiku). M. R. viso proceso metu davė nuoseklius ir detalius parodymus ir nuosekliai teigė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. dirbo Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), įmonėje „R. L.“ (duomenys neskelbtini). Tą dieną dirbo rytinėje pamainoje, kurioje visada dirba trys žmonės, tą dieną dirbo su D. K. ir A. B.. Kiekvieną dieną buvo pildomi specialios formos darbo apskaitos lapai. Jis iš Vokietijos į Lietuvą kartu su D. K. išvyko 2017 m. gruodžio 22 d., į Lietuvą grįžo 2017 m. gruodžio 23 d. Tokius M. R. parodymus patvirtino R. T., V. R., D. R., taip pat patvirtina ir byloje esanti 2017 m. gruodžio 23 d. 0.33 val. fiksuota bendrovės „Tele2“ informacinė SMS žinutė – sveikinimas įvažiavus į Lenkiją. Vis dėlto nei nurodytų liudytojų parodymų, nei nurodytos informacinės SMS žinutės apeliacinės instancijos teismas nevertino, į šiuos duomenis neatsižvelgė ir, nepateikdamas jokių motyvų, tokius duomenis atmetė, taip aiškiai nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų. Tai, kad M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. buvo Vokietijoje, darbe, kad į Lietuvą išvyko tik 2017 m. gruodžio 22 d., patvirtina ir kartu su juo vienoje įmonėje dirbusių liudytojų A. K., D. K., Ą. B., T. B., A. B. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga – įmonės „R. L.“ darbo grafikai ir darbo rezultatų ataskaitos. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, nevertino viso šių liudytojų parodymų turinio, minėtų liudytojų parodymus vertino selektyviai ir atsietai, negretino šių parodymų nei tarpusavyje, nei su kitais bylos duomenimis ir nepagrįstai nusprendė, kad liudytojai buvo nenuoseklūs dėl esminių aplinkybių, susijusių su asmenų darbu.

3.11. Byloje esančia Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada nustatyta, kad bendrovės „R. L.“ darbo rezultatų ataskaitose 2017 m. gruodžio 18 d. savo pavardes įrašė D. K., A. B. ir M. R., 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d. ataskaitose visas tris pavardes įrašė M. R., 2017 m. gruodžio 21 d. ataskaitoje kiekvienas iš asmenų įrašė savo pavardę, 2017 m. gruodžio 22 d. ataskaitoje A. B. įrašė savo pavardę, D. K. įrašė savo ir M. R. pavardę. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad A. K. telefoninio pokalbio metu M. R. motinai išsakytos frazės neva atskleidžia asmens siekį tyrimui pateikti tokius duomenis, kurie patvirtintų M. R. buvimą darbe. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pokalbio metu asmenys aptarė veiksmus, kuriais darbdavys ruošėsi patvirtinti versiją, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo Vokietijoje. Iš tokių teismo teiginių matyti, kad abiejų instancijų teismai, atmesdami byloje esančias darbo rezultatų ataskaitas, jas vertina kaip neva netikras, sukurtas siekiant patvirtinti M. R. alibi. Teismai absoliučiai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad darbo rezultatų ataskaitos yra pildomos tik atėjus į darbą ir po darbo atiduodamos, o tai paneigia bet kokius teismų samprotavimus apie tariamą darbo rezultatų ataskaitų neteisingumą. Be to, jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. R. telefonu Vokietijoje būtų naudojęsis kitas asmuo ar kad telefonas būtų naudotas nuotoliniu būdu, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais, neatitinka byloje esančių įrodymų, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

3.12. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, aplinkybė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. nebuvo nuskaitomas ir rodomas M. R. telefono numeris, siunčiant žinutes ir gaunant SMS pranešimus, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis telefoną galėjo būti perdavęs kitam asmeniui. Tokia teismo išvada yra klaidinga, neatitinka M. R. telefono numerio išklotinėje užfiksuotų duomenų ir jiems prieštarauja. Iš byloje esančios išklotinės aiškiai matyti, kad M. R. naudojantis telefonu Vokietijoje yra fiksuojamas M. R. ryšio operatoriaus „Tele2“ pranešimų centro numeris. Kaip nurodoma byloje esančiame ir teismų taip pat visiškai nevertintame bendrovės „Tele2“ atsakyme į užklausą, pranešimų centro numeris matomas todėl, kad ne visi užsienio šalių operatoriai atpažįsta lietuviškus numerius. Be to, neįvertinta ir neatsižvelgta ir į tai, kad yra fiksuotas M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. susirašinėjimas ne tik su R. T., bet ir su V. R. dėl motinos gimtadienio, taip pat fiksuotas susirašinėjimas su D. R., kurią M. R. sveikina gimtadienio proga. Taip pat nevertintas ir nenagrinėtas užfiksuotas 2017 m. gruodžio 22–23 d. susirašinėjimas su R. T. (abonentas „Rūtelė“) ir šio susirašinėjimo turinys, kuriame kalbama apie M. R. parvažiavimą į Lietuvą.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad 2018 m. sausio 31 d. apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo apžiūrėtas M. R. telefonas „Nokia“, kad SMS pranešimais bendravimas vyko tik su vienu telefono numeriu, kuris adresų knygoje įvardytas kaip „(duomenys neskelbtini)“. Teismas nurodo, kad M. R. minėtą mobiliojo ryšio telefoną galėjo naudoti darydamas nusikalstamą veiką ir tai patvirtina jo siekį bendrauti slaptai, neatskleidžiant kontaktų. Teismo teigimu, dėl to, kad M. R. turėjo ir kitą mobilųjį telefoną, bendrovės „Tele2“ operatorius galėjo neužfiksuoti jo atvykimo į Lietuvą 2017 m. gruodžio 20 d., nes jis minėtu telefonu naudojosi ne savo abonento numeriu, kurio išklotinės yra pateiktos į bylą, o „Pildyk“ SIM kortele. Vis dėlto byloje nėra duomenų apie „Nokia“ telefono buvimo vietą nusikalstamos veikos padarymo metu, nėra duomenų, kad šiuo telefonu būtų naudotasi 2017 m. gruodžio 20 d., nėra duomenų, kad nurodytas kontaktas „(duomenys neskelbtini)“ būtų susijęs su M. R. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais. Be to, byloje esančiame asmens kratos protokole užfiksuota, kad pagal iš M. R. paimto mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ nustatytą IMEI numerį šis telefonas naudotas nuo 2018 m. sausio 6 d.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių argumentų ir įrodymų, nurodė, kad aplinkybės, jog 2017 m. gruodžio 20 d. nuteistasis buvo Vokietijoje, nepatvirtina ir tai, kad Hanoverio mieste esančiuose bankomatuose buvo naudotasi M. R. banko kortele, nes neatmetama galimybė, kad M. R. savo banko kortelę galėjo duoti ir kitiems asmenims, kad šie ja pasinaudodami išsiimtų reikiamą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, nors liudytojas D. K. patvirtino aplinkybę, kad minėtu laiku nuteistasis atliko pinigų paėmimo operaciją banko „Sparda“ bankomate, tačiau šių liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, esantys baudžiamojoje byloje. Tokiais teiginiais yra varžomos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, nepagrįstai jam perkeliant įrodinėjimo pareigą.

3.15. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad M. R. dalyvavimą nusikalstamos veikos padarymo metu patvirtina tai, jog M. R. naudotas automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuotas tiek Marijampolės mieste, tiek kertantis Kazlų Rūdos geležinkelio pervažą. Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. naudojosi šiuo automobiliu. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šiuo automobiliu naudojosi ne tik M. R., tačiau ir kiti šeimos nariai: D. R., V. R., M. R.. Nors nutartyje nurodoma, kad liudytojų D. R. ir V. R. parodymai leidžia teigti, kad jos minėtu automobiliu 2017 m. gruodžio 20 d. nesinaudojo, tačiau teismas nepaneigė, kad tuo metu, kai automobilis užfiksuotas kertantis Kazlų Rūdos geležinkelio pervažą, šiuo automobiliu galėjo naudotis M. R..

3.16. Byloje nėra užfiksuoti ir nustatyti nei 2018 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodomo Marijampolėje užfiksuoto BMW automobilio valstybiniai numeriai, nei šį automobilį vairavę ar jame buvę asmenys. Šiame tarnybiniame pranešime yra nurodomas juodos spalvos BWM automobilis, o byloje esantys D. R. vardu registruoto automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos dokumentai nurodo, kad D. R. vardu registruotas automobilis yra mėlynos spalvos. Šie duomenys apeliacinės instancijos teismo buvo nepagrįstai nenagrinėti ir tendencingai ignoruoti.

3.17. Skundžiamoje nutartyje absoliučiai nevertinta ir neatsižvelgta į tai, kad pas M. R. nerasta jokių su nusikalstama veika susijusių daiktų ar objektų. Visiškai nevertinta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad rankos piršto pėdsakas, išryškėjęs ant juodos liemenės lipduko „Policija“, yra paliktas ne M. R., nepagrįstai ignoruotos Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos išvados, kad ant tirti pateiktų tamponų su nuoplovomis, padarytomis nuo daiktų, paimtų 2017 m. gruodžio 20 d. apžiūrint automobilį „VW Touran“ bei automobilį „Audi“, nerasta biologinių pėdsakų, priklausančių M. R.. Neatsižvelgta į Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad rankų pėdsakai, rasti „VW Touran“ ir „Audi 80“ automobiliuose, yra palikti ne M. R.. Nepasisakyta ir dėl Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad rankų pėdsakai, išryškinti ant antrankių, netinkami asmeniui identifikuoti. Taip pat nevertinta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad ant tirti pateiktų antrankių, paimtų 2017 m. gruodžio 20 d. įvykio vietos apžiūros metu UAB „L.“ patalpose, rasti biologiniai pėdsakai yra ne M. R..

3.18. Abiejų instancijų teismai niekaip nepagrindė tariamo M. R. veikimo organizuota grupe, nenustatė ir neatskleidė nė vieno organizuotai grupei būdingo požymio, nenurodė, kaip M. R. veiksmai patvirtina tariamą jo veikimą organizuota grupe, jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė tariamo M. R. ir D. S. susitarimo veikti organizuota grupe ir padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad M. R. būtų tapatinęsis su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, taip pat nėra jokių duomenų ir apie tvirtus, besitęsiančius, ilgalaikius jo ir D. S. ryšius, apie jų tarpusavio susitarimą bendrai daryti jiems inkriminuotą nusikaltimą ar kitus organizuotai grupei būdingus požymius. Tiek M. R., tiek D. S. parodė, kad vienas kito nepažįsta, pirmą kartą vienas kitą pamatė bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas M. R. inkriminuotą organizuotos grupės požymį iš esmės grindžia tuo, kad nusikalstamai veikai atlikti buvo parūpintos ir paruoštos atitinkamos priemonės ir įrankiai. Vis dėlto nenustačius, kas parūpino šias priemones ar kaip tame dalyvavo M. R., nėra jokio pagrindo inkriminuoti jam organizuotos grupės požymio.

3.19. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad M. R. telefone D. S. numeris buvo įvardytas kaip „(duomenys neskelbtini)“, kas neva atskleidžia aplinkybę, kad asmenys bendravo, ir parodo jų išankstinį siekį nuslėpti tarpusavio ryšius, padarė aiškiai klaidingą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą. Byloje esančiame 2018 m. sausio 22 d. tarnybiniame pranešime dėl kratos atlikimo yra aiškiai nurodyta, kad M. R. adresų knygoje kaip „(duomenys neskelbtini)“ yra įvestas G. D. telefono numeris. Ši aplinkybė aiškiai paneigia nepagrįstas teismo prielaidas apie tariamą M. R. ir D. S. tarpusavio bendravimą bei siekį nuslėpti tarpusavio ryšius. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, išanalizavus D. S. telefono numerio išklotinę, buvo nustatytas jo ir M. R. tėvo M. R. ryšys. Vien tai, kad D. S. galimai bendravo su M. R. tėvu M. R., nesant byloje fiksuoto jokio M. R. ir D. S. tarpusavio kontakto, nė vieno jųdviejų pokalbio ar susitikimo, niekaip neįrodo, kad su D. S. bendravo ir M. R., tuo labiau nepatvirtina jokio jų tarpusavio susitarimo veikti organizuota grupe ir daryti nusikalstamas veikas. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad tiesioginiai M. R. ir D. S. ryšiai bei kontaktai iki nusikalstamos veikos įvykdymo neabejotinai nėra nustatyti.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo D. S. gynėjos advokatės I. Botyrienės ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai itin išsamiai įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, vertindami juos tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje ir grįsdami savo išvadas, vadovavosi įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo išsamiai įvertinti visi gynėjų argumentai, susiję su bylos faktinių aplinkybių nustatymu, kuriuos jie nurodo ir kasaciniuose skunduose. Nuteistųjų gynėjų kasacinių skundų teiginiai, kuriais jie nesutinka su teismų atliktu vertinimu, nenagrinėtini, nes kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

4.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai įvertinti L. K., S. V. ir G. Š. parodymai apie atpažintiną asmenį – M. R. ir, tikslinant jų duotus parodymus, įrodymų tyrimo teisme metu jiems buvo užduodami papildomi klausimai apie atpažintino asmens išvaizdą. Nuosprendyje yra išanalizuotos ir įvertintos priežastys, dėl kurių minėti liudytojai galėjo gerai neįsidėmėti M. R.. Gynėjo nuomonė, kad parodymo atpažinti metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, yra išimtinai susijusi su nepasitenkinimu dėl šių duomenų įvertinimo. Vien tai, kad L. K., S. V. ir G. Š. į policijos komisariatą atlikti parodymo atpažinti veiksmų važiavo vienu automobiliu ir daug kalbėjosi apie tai, ką matė, savaime nedaro šių asmenų parodymo atpažinti veiksmo rezultatų nepatikimų. Kiekvienas asmuo proceso veiksme dalyvavo atskirai ir savarankiškai parodė atpažintinus asmenis.

4.3. Nuteistojo M. R. gynėjo teiginys, kad L. K. ir S. V. pozicija akistatų metu dėl M. R. dalyvavimo nusikaltime buvo suformuota išimtinai tik dėl žinojimo, jog prieš juos esantis asmuo yra įtariamasis, yra deklaratyvus, kadangi minėti liudytojai į akistatą su M. R. buvo suvesti jau po asmens parodymo atpažinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BPK 191–192 straipsniuose reglamentuojama asmens parodymo atpažinti tvarka nebuvo pažeista. Kasaciniame skunde nuteistojo M. R. gynėjas, deklaratyviai nesutikdamas su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik atkartoja apeliacinio skundo argumentus, kuriuos jau įvertino apeliacinės instancijos teismas ir kurie nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Be to, asmens parodymo atpažinti metu gauti duomenys, kuriuos ginčija gynyba, yra ne vienintelis M. R. ir D. S. kaltę patvirtinantis įrodymas. Tai yra tik vienas iš įrodymų visoje bylos įrodymų grandinėje.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimų, kuriuos padarė M. R. ir D. S., pobūdį, pagrįstai konstatavo, kad nusikaltimų parengiamiesiems veiksmams atlikti buvo reikalingos ne vieno asmens pastangos ir pakankamai ilgas laikas, tai rodo ryšių pastovumą ir ilgalaikiškumą, vertinant įvykdytos veikos pobūdį ir sudėtingumą, naudotas priemones, neabejotina, kad kiekvienas iš bendrininkų suvokė veikiantis su organizuota grupe. Organizuotos grupės požymį įvertino ir apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamą veiką vykdę asmenys, atvykę į Marijampolės miestą, į nusikaltimo vietą vyko nenustatytų asmenų pavogtu automobiliu „VW Touran“ su pritvirtintais valstybiniais numeriais, kurie buvo pavogti nenustatytų asmenų, ir automobiliu „Audi 80“, kuris taip pat buvo pavogtas nenustatytų asmenų; tai, kad automobiliai po nusikalstamos veikos padarymo buvo palikti daugiabučių kiemuose, taip pat tai, kad nuteistieji dėvėjo specialiai nusikaltimui paruoštą aprangą su užrašais „Policija“ ir „FNTT“, turėjo antrankius, kaukes veidui maskuoti, netikrus pareigūnų pažymėjimus ir procesinius dokumentus, o tai pagrįstai leido teismui konstatuoti, jog asmenys iš anksto buvo labai gerai aptarę nusikalstamos veikos planą, numatė jos įvykdymo mechanizmą, pasiskirstę užduotimis, susitarę dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos ir laiko bei susikūrę nekaltumo alibi.

4.5. Nuteistojo D. S. gynėja kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo D. S. veiką kvalifikavo kaip plėšimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, o ne kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje pažymėta, kad, atribojant plėšimą nuo sukčiavimo, plėšimo būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę prieiti prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. R. ir D. S. veiksmai melagingai prisistačius pareigūnais, pateikiant procesinius dokumentus, panaudojant antrankius, nusukant nukentėjusįjį L. K. į sieną, sudarė jiems galimybę be nukentėjusiųjų priešinimosi prieiti prie norimo pagrobti turto, tai pagrįstai įvertinta kaip plėšimas.

4.6. Nuteistojo D. S. gynėjos kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta netinkamai, nes teismas netenkino prašymo dėl įrodymų tyrimo atlikimo, siekiant nustatyti, ar automobilį „Land Rover“ vairavo D. S.. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą, be to, teismas argumentavo, kodėl gynėjos prašymas dėl liudytojo R. V. apklausos buvo atmestas. Taip pat gynyba neprašė apklausti minėto liudytojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

4.7. Nuteistojo D. S. gynėjos kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes išdėstė argumentus, bloginančius D. S. padėtį, pasisakydamas dėl D. S. namuose rastų pinigų kilmės. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pas D. S. rastų pinigų tik todėl, kad nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo liudytojų E. P. ir B. M. parodymus, teigdamas, kad jo namuose nebuvo rasti jokie daiktai ir (ar) dokumentai, kurie leistų susieti jį su inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, kad jo namuose rastos lėšos jam buvo teisėtai išmokėtos bendrovės „P.“.

4.8. Byloje buvo tinkamai išspręsti UAB „L.“ ir nukentėjusiosios S. V. civiliniai ieškiniai, nes teismai atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo laiką (2017 m.), į atitinkamo modelio mobiliojo ryšio telefono rinkos kainą, rėmėsi protingumo principu. Tai, kad UAB „L.“ nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nusikaltimo metu kasoje buvo 20 650 Eur suma, o S. V. neišsaugojo telefono pirkimo kvito, nepaneigia jų teisės gauti patirtos turtinės žalos, kurios dydį teismai nustatė BPK priemonėmis, atlyginimą.

5. Nukentėjusysis L. K., nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. V., civilinės ieškovės UAB „L.“ direktorius L. K. atsiliepimu į nuteistojo D. S. gynėjos advokatės I. Botyrienės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Jie atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Abiejų instancijų teismai teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas D. S. kaltę grindė nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacijų ryšių išklotinėse užfiksuotais duomenimis ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, išsamiai išanalizavo įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas dėl D. S. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Nuteistųjų veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį, t. y. kaip plėšimas, o ne kaip sukčiavimas, o civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo buvo tenkinti pagrįstai.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojo apklausos, pažymėjo ir tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2020 m. spalio 19 d. teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklausiamas E. A. parodė, kad automobilį „Range Rover“ jis perdavė kaimynui K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (32 t., b. 1. 103). O bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo D. S. gynėja nurodė, kad automobilis buvo perduotas R. V., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Nuteistojo gynėja nurodė, kad pirmosios instancijos teisme įsivėlė techninė klaida ir buvo nurodytas ne tas asmuo ir ne tas adresas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad E. A. žodžiu paaiškino, kokiam kaimynui buvo perduotas jo automobilis, ir nurodė jo vardą bei adresą, todėl tai negali būti vertinama kaip techninė klaida.

6. Nukentėjusysis L. K., nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. V., civilinės ieškovės UAB „L.“ direktorius L. K. atsiliepimu į nuteistojo M. R. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Jie atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl M. R. padarytų nusikalstamų veikų grindė įvertinę visus proceso metu surinktus ir su byla susijusius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas M. R. kaltę grindė nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacijų ryšių išklotinėse užfiksuotais duomenimis ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, išsamiai išanalizavo įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas dėl M. R. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Be to, M. R. pagrįstai nuteistas už veikimą organizuota grupe.

6.2. Kasatoriaus teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo metu padaryto BPK 192 straipsnyje nustatytos asmens parodymo atpažinti tvarkos pažeidimo yra nepagrįsti. Nukentėjusiesiems ir liudytojams M. R. nuotraukos buvo pateiktos 2017 m. gruodžio 21–22 d., t. y. tuo metu, kai M. R. nebuvo Lietuvoje, todėl asmens atpažinimo procedūra pažeista nebuvo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo D. S. gynėjos advokatės I. Botyrienės ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato M. Bliuvo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-67-942/2022 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>, 2K-173-495/2021, 2K-157-976/2022 ir kt.). Kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

9. Susipažinus su kasacinių skundų argumentais konstatuotina, kad pagrindiniai jų yra susiję su galimai ydingu teismų atliktu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ir nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimais (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys, 302 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 2, 5, 7 dalys, 324 straipsnio 10 dalis). Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų duomenų, vadovavosi nepatikimais, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, nesivadovavo principu in dubio pro reo, išsamiai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus. Antai M. R. gynėjo advokato M. Bliuvo kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes išvadas grindė prielaidomis, spėjimais, abejotinais duomenimis, o ne surinktų įrodymų visumos analize, įrodymus vertino apibendrintai, selektyviai, atsietai vieną nuo kito, dalies bylai reikšmingų įrodymų apskritai nevertino, nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai ir taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį ir joje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Tokie esminiai BPK pažeidimai suvaržė įstatymų garantuojamas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Tačiau šie skundo argumentai yra grindžiami ginčijant teismų nustatytas aplinkybes, susijusias su M. R. buvimu Lietuvoje, liudytojų parodymų ir kitų duomenų, pripažintų įrodymais, patikimumu. Susipažinus su teismų sprendimais, konstatuotina, kad M. R. kaltė yra įrodyta įrodymais pripažintų duomenų visetu: nukentėjusiųjų S. V., L. K. ir liudytojo G. Š. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose fiksuotais duomenimis, nukentėjusiųjų S. V., L. K., liudytojų G. Š. ir B. M. parodymais, automobilio BMW judėjimo ir buvimo vieta. Šių įrodymų visetas buvo pakankamas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas itin didelį dėmesį skyrė aplinkybės, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. nebuvo darbe, nustatymui, itin detaliai ir išsamiai aptardamas nutarties 23–25 punktuose M. R. bendradarbių D. K., A. B., A. K., A. B., T. B. parodymus, darbo apskaitos lapų pildymo tvarką, kai dalyje jų M. R. vardą įrašydavo jo bendradarbiai D. K. ir A. B., atitinkamai specialisto išvadą pagrindžiant aplinkybe, kad darbo apskaitos lapus galėjo užpildyti bet kuris asmuo, kad pavardes įrašydavo skirtingi asmenys. Todėl nurodyti teiginiai nesudaro kasacijos dalyko ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, t. y. ar buvo tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas ir ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Nuteistojo D. S. gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, D. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo preziumavo, ją grįsdami įstatymų nustatyta tvarka nepašalintomis abejonėmis; nustatydami nuteistojo kaltę, vadovavosi ne jį kaltinančių įrodymų visuma, bet jį teisinančių įrodymų atmetimo principu. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai D. S. kaltę grindė į visumą susietais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiais įrodymais laikytini parodymo atpažinti protokole fiksuoti duomenys, nukentėjusiosios S. V. ir liudytojų E. P. bei B. M. parodymai, o netiesioginiais įrodymais laikytini duomenys apie D. S. žinioje buvusio automobilio judėjimą ir buvimo vietą. Šių įrodymais pripažintų duomenų pakako keliamoms gynybinėms versijoms paneigti. Nors gynėja kasaciniame skunde itin akcentuoja, kad nebuvo nustatyta, jog geležinkelio pervažoje fiksuotas ir D. S. žinioje buvęs automobilis yra tas pats automobilis, kad nebuvo nustatyta, jog automobilį vairavo D. S., tačiau pažymėtina, kad tai tikrai nėra pagrindinis ar vienintelis įrodymas, priešingai nei teigia gynėja, nulėmęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Vėlgi aptarti teiginiai nesudaro kasacijos dalyko ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, t. y. ar buvo tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas ir ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

11. Nuteistojo D. S. gynėja taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo D. S. apeliacinį skundą, nes neatsakė į visus esminius skundo argumentus, taip pat motyvuotai neišsprendė visų gynybos prašymų. Tačiau susipažinus su teismo sprendimo turiniu konstatuotina, kad tokių pažeidimų padaryta nebuvo – apeliacinės instancijos teismas nutarties 6–20 punktuose itin detaliai ir išsamiai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, įskaitant ir prašymus apklausti papildomus liudytojus, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde ar teismo posėdyje išdėstytus argumentus.

12. Pasak nuteistojo D. S. gynėjos advokatės, civilinei ieškovei UAB „L.“ leistinais įrodymais neįrodžius civilinio ieškinio dalies dėl 20 650 Eur dydžio turtinės žalos, ši civilinio ieškinio dalis negalėjo būti tenkinama, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. V. reikalavimas atlyginti 600 Eur už pagrobtą mobilųjį telefoną nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl taip pat negalėjo būti tenkintas. Pažymėtina, kad žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137-693/2017">2K-137-693/2017</a>, 2K-112-697/2018, 2K-132-942/2021 ir kt.), todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė, prašydama peržiūrėti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo, iš esmės juos grindžia kvestionuodama įrodymų pakankamumą ir patikimumą, pateikdama savą atskirų faktinių bylos aplinkybių interpretavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir nelaikytini teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl nenagrinėtini.

13. Pripažintini nenagrinėtinais ir kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kratos metu pas D. S. rastų pinigų kilmės, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nė vienas iš nurodomų duomenų šaltinių neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. Dar kartą primintina, kad kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, ir ginčijant teismų argumentus, pateiktus atsakant į keliamus apeliacinio skundo klausimus, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl BPK 191, 192 straipsnių nuostatų taikymo

14. Tiek nuteistojo D. S. gynėja, tiek nuteistojo M. R. gynėjas kasaciniuose skunduose ginčija atliktą nuteistųjų parodymo atpažinti tvarką.

15. BPK 191 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, kad apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti ir kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Pagal BPK 192 straipsnio nuostatas asmens parodymas atpažinti yra galimas šiais būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys (1, 2 dalys); 2) jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti (6 dalis); 3) asmuo gali būti parodomas atpažinti iš vaizdo įrašo (7 dalis); 4) asmenį gali būti pasiūloma atpažinti ir pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius (8 dalis).

16. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji S. V. 2017 m. gruodžio 22 d. D. S. atpažino, jį parodant kartu su dar trimis asmenimis (2 t., b. l. 35–40), todėl yra aktualios pirmiau nurodytos BPK 192 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos. S. V. prieš asmens parodymą atpažinti buvo apklausta 2017 m. gruodžio 20 d. ir ji parodė, kad vyras buvo apie 40 m. amžiaus, apie 1,75 m ūgio, smulkesnio kūno sudėjimo ir šviesesnių plaukų nei kitas vyras (2 t., b. l. 21–24). Taigi 2017 m. gruodžio 20 d. S. V. buvo apklausta prieš parodymų patikrinimo – asmens parodymo atpažinti – veiksmo atlikimą, o 2017 m. gruodžio 22 d., t. y. praėjus dviem paroms po įvykio, pagal plaukų spalvą, nosies formą, bendrus veido bruožus atpažino D. S., nurodydama, kad jis yra panašiausias iš visų, be to, ji nurodė, kad ir jo balsas labai panašus. Matyti, kad advokato prašymu asmens parodymo atpažinti protokole buvo nurodyta, jog S. V. D. S. buvo panašiausias iš parodytų asmenų į įvykyje dalyvavusį asmenį, o S. V. prašymu papildomai pridėtas pastabų lapas, kuriame ji nurodė, kad D. S. jai yra panašiausias. Be to, iš karto po asmens parodymo atpažinti S. V. buvo papildomai apklausta ir ji patvirtino, kad jos atpažintas vyras buvo vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, kad atpažinimo metu jo ūgis ir tai, kaip jis į ją kreipėsi, ją išgąsdino, kad įvykio metu šis vyras jai liepė sėdėti ir ją tildė (2 t., b. l. 41–42). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 17 punkte pasisakė šiuo klausimu, o daryti kitokių išvadų, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Tai, kad gynybos netenkina aplinkybė, jog nukentėjusioji, tiesiogiai dalyvavusi įvykyje, atpažino ją tildžiusį ir sėdėti liepusį D. S., nereiškia, jog asmens parodymo atpažinti metu gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymu. Taigi šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

17. Tuo tarpu M. R. nukentėjusieji S. V. ir L. K. bei liudytojas G. Š. atpažino pagal jo nuotrauką, todėl yra aktualios BPK 191 straipsnio 2 dalies ir BPK 192 straipsnio 6 dalies nuostatos.

18. S. V. prieš asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką buvo apklausta 2017 m. gruodžio 20 d. ir ji parodė, kad vyras buvo apie 40 m. amžiaus, apie 1,8–1,85 m ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, nevisiškai trumpais tamsiais plaukais, nesiskutęs, kalbėjo ne suvalkietiškai (2 t., b. l. 21–24), po D. S. atpažinimo 2017 m. gruodžio 22 d. parodė, kad vyras buvo smulkesnis nei D. S., turėjo tankesnius ir tamsesnius plaukus, gana simpatiškas, apie 40 m. amžiaus (2 t., b. l. 41–42). 2018 m. sausio 22 d. S. V. iš veido bruožų, išskirtinių akių, antakių ir plaukų atpažino M. R. pagal jo nuotrauką, kuri buvo pateikta kartu su dar keturių vyrų nuotraukomis, kartu nurodydama, kad asmuo buvo labai tamsaus gymio (2 t., b. l. 46–49). L. K. prieš asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką buvo apklaustas 2017 m. gruodžio 20 d. ir jis parodė, kad vienas iš vyrų buvo tamsesnio gymio (ne „čigonas“), rūstaus veido, apie 40–45 m. amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, apie 175–180 cm ūgio, plaukai tamsūs, antakiai juodi, nesiskutęs, kalbėjo ne suvalkietiškai (1 t., b. l. 131–134). Po to, kai neatpažino D. S., 2017 m. gruodžio 22 d. jis parodė, kad kitas vyras buvo apie 40 m. amžiaus, kelias dienas nesiskutęs, jo barzda juoda ir vietomis pražilusi (1 t., b. l. 181–183). L. K. 2018 m. sausio 22 d. iš bendrų veido bruožų, rūstaus veido ir tamsaus gymio atpažino M. R. pagal jo nuotrauką, kuri buvo pateikta kartu su dar keturių vyrų nuotraukomis, kartu nurodydamas, kad įvykio dieną asmuo buvo nesiskutęs (1 t., b. l. 187–190). G. Š. buvo apklaustas 2017 m. gruodžio 20 d. ir parodė, kad vienas iš vyrų buvo su akiniais, be barzdos ir ūsų, trumpų juodų plaukų, lyg ir tamsaus gymio, ovalaus veido, apie 50–55 m. amžiaus, iki 1,75 m ūgio (2 t., b. l. 58–60). G. Š. 2018 m. sausio 22 d. iš bendrų veido bruožų, tamsaus gymio, to, kad įvykio dieną buvo nesiskutęs, atpažino M. R. pagal jo nuotrauką, kuri buvo pateikta kartu su dar keturių vyrų nuotraukomis, kartu nurodydamas, kad įvykio dieną asmuo buvo su akiniais, skirtais regėjimui (2 t., b. l. 64–67). Taigi tiek nukentėjusieji, tiek liudytojas buvo apklausti apie atpažintiną asmenį prieš jį atpažįstant. Nors gynyba itin akcentuoja asmenų nurodytas nesutampančias detales, apibūdinančias atpažįstamąjį, ir tai, kad į atpažinimo atlikimo veiksmą visi važiavo vienu automobiliu ir kalbėjosi apie įvykį, tačiau tai jokiu būdu nedaro parodymų patikrinimo veiksmo neteisėto. Nustatyta, kad visi trys buvo apklausti iš karto po įvykio ir parodė aplinkybes, kurias įsidėmėjo ir suvokė. Tiek amžiaus, tiek ūgio, tiek kūno sudėjimo suvokimas yra subjektyvus ir priklausantis nuo įvairių aspektų. Be to, itin svarbu ir tai, kokiomis aplinkybėmis jie matė asmenį, kurį atpažino. Pažymėtina, kad apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, nes tam gali turėti reikšmės nusikaltimo aplinkybės, stresas, apšvietimas, praėjęs laiko tarpas ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM2LTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-436-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-436-697/2015">2K-436-697/2015</a>).

19. Nagrinėjamoje situacijoje susiklostė išskirtinė situacija dėl M. R. amžiaus, nes visi trys jį matę asmenys laikė jį gerokai vyresniu, nei buvo iš tiesų. Vis dėlto, priešingai nei D. S., kuris buvo sulaikytas praėjus dviem dienoms po įvykio, M. R. buvo sulaikytas praėjus daugiau nei mėnesiui – 2018 m. sausio 23 d., surinkus pakankamai duomenų, įskaitant asmens parodymo atpažinti metu gautus duomenis, leidžiančius jį įtarti padarius nusikalstamą veiką. Taigi asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192 straipsniuose keliamų reikalavimų, nes M. R. nuotrauka pateikta atpažinti tik turint pirmiau surinktų duomenų apie galimą jo dalyvavimą plėšime, todėl suklydimas dėl jo amžiaus nelemia procesinio veiksmo neteisėtumo. Be to, kaip pagrįstai nustatė abiejų instancijų teismai, M. R. įvykio metu buvo nesiskutęs, todėl atrodė vyresnis. Tai tik pateisina jį mačiusių asmenų klaidingą jo amžiaus suvokimą. Be to, M. R. buvo sulaikytas 2018 m. sausio 23 d. (21 t., b. l. 3–4), todėl 2018 m. sausio 22 d. nebuvo galimybės atlikti asmens parodymo atpažinti ne pagal jo nuotrauką. Tad, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nutarties 30 punkte nurodydamas, kad M. R. nuotraukos buvo pateiktos 2017 m. gruodžio 21–22 d., kai M. R. nebuvo Lietuvoje, suklydo. Vis dėlto ši klaida neturi įtakos asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokole fiksuotų duomenų įrodomajai reikšmei, nes nebuvo objektyvių galimybių nukentėjusiesiems ir liudytojui parodyti M. R. – jam nebuvo pareikštas įtarimas ir jis nebuvo sulaikytas.

20. Pažymėtina ir tai, kad pirmiausia įvyko M. R. atpažinimas, jo metu tiek L. K., tiek S. V. jį atpažino, o tik po to įvyko akistata tarp M. R. ir S. V. 2018 m. vasario 1 d., tarp M. R. ir L. K. – 2018 m. vasario 7 d. (27 t., b. l. 64–66, 67–70). Be kita ko, nukentėjusieji S. V. ir L. K. akistatos su M. R. metu patvirtino, kad jis dalyvavo 2017 m. gruodžio 20 d. įvykyje. Tiek L. K., tiek S. V., tiek G. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad padarant nusikaltimą dalyvavo M. R., o S. V. taip pat patvirtino ir tai, kad padarant nusikaltimą dalyvavo D. S.. Šias aplinkybes įvertino ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje.

21. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti kasacinių skundų argumentams ir konstatuoja, kad BPK 191, 192 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl dalies nuteistojo D. S. gynėjos kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymu

22. Nuteistojo D. S. gynėjos advokatės teigimu, abiejų instancijų teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, D. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo preziumavo, ją grįsdami įstatymų nustatyta tvarka nepašalintomis abejonėmis; nustatydami nuteistojo kaltę, vadovavosi jį teisinančių įrodymų atmetimo principu. Šie teiginiai grindžiami ir tuo, kad teismai, nustatydami D. S. buvimo vietą nusikaltimų padarymo metu, nepagrįstai vadovavosi 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniu pranešimu, o ne jo telefono abonemento aktyvumo duomenimis. Su šiuo kasacinio skundo argumentu sutiktina iš dalies.

23. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).

24. 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniame pranešime yra nurodyta, kad, atlikus D. S. priklausančio abonentinio numerio sujungimų išklotinės analizę, nustatyta, jog 2017 m. gruodžio 20 d. paskutinis šio mobiliojo ryšio telefono aktyvumas buvo 8.05 val. (duomenys neskelbtini), telefonas buvo aktyvuotas tą pačią dieną 11.07 val. (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 105). Šis tarnybinis pranešimas įrodymų tyrimo metu pirmosios instancijos teisme buvo ištirtas (32 t., b. l. 3) ir nuosprendyje jame nurodytais duomenimis buvo paneigta gynybos versija, kad D. S. tuo metu buvo namie. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl šio tarnybinio pranešimo, nutarties 9 punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiame tarnybiniame pranešime esančia informacija, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog tarnybinis pranešimas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis. 2018 m. vasario 2 d. tarnybinio pranešimo dalis dėl vaizdo įrašų yra pagrįsta vaizdo įrašais, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti, todėl ši tarnybinio pranešimo dalis laikytina įrodymu. O tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių, susijusių su telefono buvimo vieta, teismas netikrino. Nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti, kad tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. negalima konstatuoti, kad tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys gauti teisėtu būdu ir kad jie patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Pirmiausia, nei šiame tarnybiniame pranešime, nei abiejų instancijų teismų sprendimuose nėra nurodytas tokių duomenų šaltinis. Daiktų ir dokumentų apžiūros taisyklės yra įtvirtintos BPK 207 straipsnyje, tačiau nenustatyta, kad šis proceso veiksmas būtų atliktas ir kad jo metu būtų nustatyti tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys. Antra, abiejų instancijų teismai nepatikrino tarnybiniame pranešime fiksuotų duomenų: neapklausė šį tarnybinį pranešimą surašiusio asmens ir neatliko kitų galimų veiksmų, galinčių patvirtinti fiksuotų duomenų teisingumą. Taigi abiejų instancijų teismai tarnybinio pranešimo dalį dėl D. S. mobiliojo telefono buvimo vietos nepagrįstai pripažino įrodymu ir juo grindė daromas išvadas, nes šie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors aptartame tarnybiniame pranešime nurodytais D. S. priklausančio abonentinio numerio sujungimų išklotinės duomenimis D. S. kaltės grįsti nebuvo galima, tačiau jo kaltei konstatuoti pakako kitų tiek tarnybiniame pranešime, tiek pirmiau aptartų ir abiejų instancijų teismų sprendimuose įrodymais pripažintų duomenų.

Dėl dalies nuteistojo M. R. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu

25. Nuteistojo M. R. gynėjas nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes išvadas grindė prielaidomis, spėjimais, abejotinais duomenimis, o ne surinktų įrodymų visumos analize, įrodymus vertino apibendrintai, selektyviai, atsietai vieną nuo kito, dalies bylai reikšmingų įrodymų apskritai nevertino, nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai ir taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį ir joje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Su šiais teiginiais sutiktina tik iš dalies.

26. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-529/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-529/2013">2K-529/2013</a>, 2K-41-648/2019, 2K-234-489/2022).

27. Pirmiausia, abiejų instancijų teismų išvada dėl M. R. grįžimo į Lietuvą prieš nusikalstamų veikų padarymą ir išvykimo į Vokietiją po jų padarymo yra grindžiama prielaida apie jo galimybę spėti per atitinkamą laikotarpį suvažinėti atitinkamai į Lietuvą ir po to į Vokietiją. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, teismų sprendimuose nenurodyti jokie įrodymai, grindžiantys, kada M. R. grįžo į Lietuvą ir kada išvyko į Vokietiją. Antra, apeliacinės instancijos teismas nutarties 24 punkte nurodo, kad tai, jog 2017 m. gruodžio 20 d. nebuvo nuskaitomas ir rodomas M. R. telefono numeris, siunčiant žinutes ir gaunant SMS pranešimus, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis telefoną galėjo būti perdavęs ir kitam asmeniui. Trečia, apeliacinės instancijos teismas nutarties 24 punkte nurodo, kad neatmetama galimybė, jog M. R. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ galėjo naudoti, darydamas nusikalstamą veiką, ir tai patvirtina jo siekį bendrauti slaptai, neatskleidžiant kontaktų. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nutarties 25 punkte nurodo, kad neatmetama galimybė, jog M. R. savo banko kortelę galėjo duoti ir kitiems asmenims, esantiems Vokietijoje, kad šie ja pasinaudodami paimtų reikiamą pinigų sumą. Šios teismo išvados vėlgi yra prielaidų pobūdžio, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl jomis negalima grįsti nuteistojo kaltės. Tačiau tokios teismo išvados iš dalies buvo nulemtos pačių apeliacinio skundo menamų ir prielaidų pobūdžio argumentų bei jos nebuvo esminės, lemiančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

28. Kasatorius pagrįstai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog asmuo, M. R. telefono adresų knygoje įvardytas kaip „(duomenys neskelbtini)“, yra D. S., padarė aiškiai klaidingą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą. Byloje esančiame 2018 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime yra aiškiai nurodyta, kad M. R. adresų knygoje kaip „(duomenys neskelbtini)“ yra įvestas G. D. telefono numeris (13 t., b. l. 22–23). Tačiau šiame tarnybiniame pranešime nurodytas ir D. S. telefono numeris, pabrėžiant, kad su juo M. R. dažnai bendrauja. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes padarė klaidų dėl šio įrodymo turinio. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo duomeniu nuosprendžio negrindė, o apeliacinės instancijos teismas nelaikė jo vieninteliu ar esminę reikšmę turinčiu įrodymu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas esminiu, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis pažeidimas sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

29. Taigi, nepaisant pirmiau išdėstytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad taip buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies ir (ar) BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimai. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktas tiek M. R. kaltę grindžiančių įrodymų, tiek jį teisinančių duomenų vertinimas, todėl nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu ir jo taikyti, nes neliko nepašalintų abejonių, kliudančių palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl organizuotos grupės

30. Nuteistojo M. R. gynėjas nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes įvertinę, kad M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, netinkamai taikė BK normas.

31. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-297-942/2017, 2K-257-719/2019). Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-301/2015, 2K-60-942/2019), be to, organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-60-942/2019, 2K-72-489/2020). Pažymėtina, kad, inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, jog šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAwLTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-200-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-200-1073/2019">2K-200-1073/2019</a>, 2K-234-489/2022).

32. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamą klausimą dėl šios bendrininkavimo formos nustatymo, nutarties 18, 31, 32 punktuose detaliai aptarė organizuotos grupės požymius. Nagrinėjamu atveju D. S., M. R. kartu su nenustatytu asmeniu susibūrė bendrai veiklai – kad įvykdytų apiplėšimą ir pasisavintų policijos pareigūno vardą, šiai veiklai buvo detaliai pasiruošta: įvykio vietoje naudoti du skirtingi automobiliai, kurių vienas vogtas, o kitas ir vogtas, ir su vogtais valstybiniais numeriais, iš Marijampolės išvykta dviem skirtingais automobiliais, panaudota policijos pareigūnų apranga, procesinius dokumentus primenantys dokumentai, naudoti antrankiai, buvo pasiskirstyta vaidmenimis: nenustatytas asmuo stebėjo aplinką, M. R. uždėjo antrankius, ieškojo pinigų, D. S. liepė S. V. sėdėti ir tylėti ir taip pat ieškojo pinigų, jie dėvėjo pirštines, D. S. ir M. R. susikūrė įtikinamus ir sunkiai nuginčijamus alibi, nes plėšime dalyvavo be kaukių. Visas šis pasiruošimas reikalauja ir laiko, ir pastangų, todėl neabejotinai rodo didesnį organizuotumo lygį, tai pagrįstai nustatė abiejų instancijų teismai.

33. Atsižvelgiant į išdėstytą aplinkybių visetą, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 25 straipsnio 3 dalis – buvo pritaikytas tinkamai.

Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 180 straipsnio 3 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, atribojimo

34. Nuteistojo D. S. gynėja advokatė skunde nurodo, kad nuteistųjų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusiesiems nebuvo atimta galimybė priešintis, o prieš juos buvo panaudota apgaulė. Su tokiu teiginiu kasacinės instancijos teismas nesutinka.

35. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė plėšimo sudėtis, t. y. atsakomybė nustatyta tam, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią nuteisti D. S. ir M. R., įtvirtinta itin kvalifikuota plėšimo sudėtis, t. y. jie nuteisti už tai, kad, kitaip atimdami galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis, veikdami organizuota grupe, pagrobė didelės vertės turtą. Tuo tarpu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

36. Aiškinant šių dviejų sudėčių atribojimą, teismų praktikoje (2012 m. gegužės 2 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalga (Teismų praktika Nr. 36)) yra nurodyta, kad vagystės (plėšimo) būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas (pvz., kaltininkas melagingai nurodo ketinantis sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį ir paprašo nukentėjusiojo leisti transporto priemonę išbandyti, o ją gavęs pagrobia). Atitinkamai plėšimo sudėtyje įtvirtintas galimybės priešintis atėmimo požymis suponuoja kitą papildomą plėšimo objektą? asmens veiksmų laisvę. Turto pagrobimas gali būti įgyvendinamas suvaržius kito asmens teisę laisvai veikti ir galimybę apginti savo nuosavybę nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis į žmogaus veiksmų laisvę papildomu plėšimo objektu laikytinas tik tada, kai šis kėsinimasis taikomas kaip svetimo turto pagrobimo būdas.

37. Nagrinėjamu atveju D. S. su M. R. nuteisti, be kita ko, už tai, kad 2017 m. gruodžio 20 d. 10.21 val., vilkėdami aprangas su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“, įėjo į UAB „L.“ buhalterės S. V. kabinetą, kuriame buvo bendrovės direktorius L. K. ir buhalterė S. V., po to M. R. prisistatė policijos pareigūnu, parodė nenustatytomis aplinkybėmis padarytą netikrą policijos pareigūno pažymėjimą su savo nuotrauka, melagingai informavo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, pranešė, kad bus atliekama krata, pateikė netikrus policijos pareigūno parengtus procesinius dokumentus (nutarimą atlikti kratą, pranešimą apie įtarimą, nutarimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą) ir taip neteisėtiems veiksmams atlikti – netrukdomai patekti į UAB „L.“ tarnybines patalpas, UAB „L.“ darbuotojų tarpusavio susižinojimui riboti – pasisavino valstybės tarnautojo vardą. Tada pareikalavo, kad UAB „L.“ darbuotojai pateiktų turimus grynuosius pinigus, po to, bendrovės direktoriui L. K. pradėjus reikšti pretenzijas dėl įvykių, M. R., priėjęs prie L. K., surakino jam rankas antrankiais, pasodino ant kėdės ir nusuko jį veidu į sieną, taip atėmė galimybę jam priešintis. Tuo metu nenustatytas asmuo, vilkintis aprangą su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“ ir dėvintis juodos spalvos kaukę, stovėjo UAB „L.“ biuro koridoriuje ir neva filmavo atliekamus D. S. ir M. R. veiksmus, taip saugojo ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimo. Taip pat D. S., nurodęs S. V. atsisėsti ir tylėti, kartu su M. R. pradėjo ieškoti pinigų kabineto spintelėse, lentynose.

38. Taigi teismų pagrįstai nustatyta, kad D. S. ir M. R. veiksmai, kai jie plėšimo metu pasisavino pareigūnų vardą ir imitavo jų procesinius veiksmus, yra vertintini kaip apgaulė, panaudota prieiti prie turto. Atitinkamai antrankių prieš L. K. panaudojimas, jo nusukimas į sieną, nurodymai S. V. tylėti pagrįstai vertinti kaip kitoks atėmimas galimybės priešintis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 180 straipsnio 3 dalis – buvo pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. S. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinius skundus.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė