Dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas)

Baudžiamoji byla Nr. 2K-11-976/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01984-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2;

2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintajam V. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Indrės Petkevičiūtės apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. K. (N. K.) yra nuteistas pagal BK 284 straipsnį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Daniku (Danik), dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, rodydamas aiškią nepagarbą visuomenei, sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, t. y. 2018 m. sausio 10 d. apie 18.30 val. Vilniaus r., Rudaminos sen., kelyje prie Papiškių k., kartu su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Daniku, priėję prie P. Ž. ir V. K. (V. K.), paklausė, kur telefonas, šiems atsakius, koks telefonas, ir pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Danikas pasivijo P. Ž. ir griebė jį už drabužių, o tuo metu iš nugaros priėjęs V. K. sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, dėl to P. Ž. pargriuvo, pargriuvusį nukentėjusįjį V. K. laikė, neleisdamas jam atsistoti, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Danikas spyrė jam ne mažiau kaip 15 kartų į stuburą, nugarą, taip bendrais veiksmais padarydami P. Ž. kairės akies viršutinio voko, pakaušio, kairės užausinės srities poodines kraujosruvas, t. y. sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukeldami jam fizinį skausmą. Tuo metu N. K., vydamasis bėgantį V. K., metė į jį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą ir pataikė į kojas, dėl to šis pargriuvo ant žemės; gulinčiam V. K. N. K. nenustatytu daiktu sudavė vieną kartą į kairę ranką, ne mažiau kaip tris kartus į dešinę koją ir vieną kartą į kairę koją, o V. K. atsistojus – į pakaušį, taip savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Matulionis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai, darydami išvadas dėl V. K., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nesiėmė reikiamų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, bylos proceso metu duotus išteisintojo, nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus vertino atskirai, nesugretino tarpusavyje ir nepagrįstai rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitiko išteisintojo parodymus, neįvertino bylos įrodymų visumos, be to, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo išvadas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsakė į dalį esminių apeliacinio skundo argumentų. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 284 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 1 dalies) taikymą.

2.2. Darydami išvadas dėl V. K. išteisinimo, teismai iš esmės rėmėsi tik tiesioginių įrodymų (nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymų) vertinimu, nors pagal teismų praktiką nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010). Bylos duomenis, nesusijusius su nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymais, teismai įvertino formaliai ir juos atmetė kaip neatitinkančius išteisintojo teiginių ir keliamų versijų, visus savo argumentus orientavo į tai, kad bylos duomenys nepaneigia išteisintojo teiginių. Teismai, išteisintojo gynybos versijas siekdami paneigti tik tiesioginiais įrodymais ir daugiausia tik išteisintojo parodymais, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.3. Teismai ignoravo netiesioginius įrodymus – V. K. draugės A. Z. parodymus, kad V. K. jai prisipažino įvykio vakarą susimušęs, ir aplinkybę, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo, nurodydami, jog tai savaime V. K. kaltės padarius BK 284 straipsnyje nurodytą veiką nepatvirtina. Nors šios aplinkybės savaime nepatvirtina nustatytų aplinkybių, jos negali būti ignoruojamos, nes parodo išteisintojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo požiūrį į savo veiksmus ir atitinkamą jų vertinimą. Šių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo, tik formaliai nurodė, kad minėti duomenys nepatvirtina veikos padarymo. Toks argumentavimas nėra pakankamas.

2.4. Šis ir kiti teismų sprendimų argumentai bei jų stoka rodo, kad teismai, vertindami aptariamą nusikalstamą įvykį, nesilaikė esminio reikalavimo – išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo vadovaujantis įstatymu. Dėl to byloje liko nepašalintos tam tikros teisiškai reikšmingos abejonės, kurias teismai vertino išteisintojo naudai. Kaltinamojo naudai turi būti aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti. Aptariamu atveju tarp proceso dalyvių parodymų ir jų keliamų versijų kilę prieštaravimai, nulėmę tam tikrų abejonių byloje atsiradimą, galėjo būti pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Antai pirmosios instancijos teisme buvo konstatuotas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo atmesti kaip nepatikimi. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčijo šią pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškintis nukentėjusiojo parodymų kaitos psichologiją, tačiau apklausiant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje pirminiai prieštaravimai liko nepašalinti. Nukentėjusysis P. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad buvo taip, kaip sako apeliacinės instancijos teisme, bet uždavus patikslinamąjį klausimą nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš jo žodžių parodymus surašė teisingai. Todėl liko neaišku, kurie jo parodymai yra neteisingi. Paprastai preziumuojama, kad psichiškai sveikas žmogus be priežasties nemeluoja, o jei meluoja, yra motyvas. Apeliacinės instancijos teismas tokio motyvo ar neleistino poveikio neįžvelgė, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos pašalinti asmens parodymuose esančius prieštaravimus, kilusias abejones, taip pat atidžiau vertinti esamus tokio pobūdžio duomenis.

2.5. Teismai išvadą, kad V. K. nepadarė BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, argumentavo tuo, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad jis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį P. Ž. Ši aplinkybė nepagrįstai suabsoliutinta ir neatsižvelgta į kitus V. K. atliktus veiksmus. Nusikalstama veika, nurodyta BK 284 straipsnyje, gali būti padaroma ne tik panaudojant smurtą (įžūlius veiksmus), bet ir kitokiu būdu (grasinimais, piktybiškai tyčiojantis arba vandališkais veiksmais).

2.6. Išteisintasis V. K. viso proceso metu neigė liepęs P. Ž. palikti jo merginą ramybėje, tačiau šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino nukentėjusysis, todėl laikoma, kad ši aplinkybė nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią teisiškai reikšmingą aplinkybę, klydo dėl jos turinio ir reikšmės. Šiuo atveju neapsieita ir be vidinio teismo baigiamojo akto prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nukentėjusysis P. Ž. teismo posėdžio metu aplinkybę, jog tokius žodžius V. K. galėjo išsakyti jam, paneigė, nurodydamas, jog minėti žodžiai galimai buvo skirti trečiajam asmeniui. Todėl, kaip pažymėjo teismas, akivaizdu, kad P. Ž., manydamas, jog neva V. K. išsakyti žodžiai skirti kitam asmeniui, jų kaip jam skirto grasinimo nesuvokė ir nevertino. Tačiau, vertinant šį viešosios tvarkos sutrikdymo būdą, neturi esminės reikšmės, kam išsakyti grasinimai (ar jų adresatas atitiko grasinančiojo valią). Grasinimas siejamas su psichiniu smurtu, kai įvairiomis formomis – žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais – asmuo bauginamas, gąsdinamas. Todėl tai, kad grasinimas galimai buvo išsakytas kitam, beje, irgi konflikte dalyvavusiam asmeniui, šiuo atveju nepaneigia šio veiksmo neteisėtumo. Svarbu ir tai, kad veiksmais, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką, kėsinamasi būtent į šią vertybę. Kartu gali būti pažeidžiami ir kiti įstatymo saugomi gėriai (asmens sveikata, orumas ir t. t.), tačiau kaltininkų tyčia iš esmės nukreipta ne tik į atskirų individų asmeninių gėrių pažeidimą, įstatymo draudžiamais veiksmais išreiškiama tam tikra nepagarba visuomenei, jos vertybėms bei nustatytai tvarkai. Todėl grasinimo išsakymas kitam įvykyje dalyvavusiam asmeniui nepaneigia atsiradusių nusikalstamų padarinių – viešosios tvarkos sutrikdymo. Teismai nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl šis grasinimas savo turiniu neatitiko nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, padarymo būdo. Minėta aplinkybė vertinta proceso dalyvių asmeninių santykių aspektu, teismų vertinimu, tai, kad liudytoja A. Z. patvirtino, jog jos ir išteisintojo nesiejo jokie artimi santykiai, rodo, kad nebuvo ir motyvo V. K. kam nors grasinti. Tačiau iš tikrųjų visas nusikalstamas įvykis iš esmės ir yra V. K. atsakas ir reakcija dėl būtent A. Z. negrąžinto telefono. Tai, kad šis pasirinko viešą vietą asmeniniam konfliktui spręsti, į jį įtraukdamas ir niekuo dėtą pašalinį asmenį (P. Ž.), tik patvirtina V. K. sąmoningą ir valingą elgesį įgyvendinant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėtį. V. K. veiksmai – dviejų pašalinių asmenų palenkimas vykti pas V. K. ir visų tikslingas važiavimas pas jį – rodo V. K. suinteresuotumą, kuris kartu patvirtina jo išsakytų žodžių palikti jo merginą ramybėje grasinamąjį pobūdį. Todėl tai, kad liudytoja A. Z. ir išteisintasis V. K. nėra oficialiai apibrėžę savo santykių statuso, negalėjo turėti jokios reikšmės. Svarbu tai, kad grasinimas buvo išsakytas būtent tuo momentu, kai prieš tuos pačius asmenis buvo naudojamas fizinis smurtas, kuris tik sustiprino grasinimo realumą ir bauginamąjį pobūdį. Tokioje situacijoje išsakytas grasinimas atitinka viešosios tvarkos sutrikdymo būdą.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas V. K. vaidmens ir indėlio į šios veikos padarymą, be pastarojo smurto panaudojimo fakto atmetimo, neanalizavo, nors akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje V. K., N. K. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo Danikas veikė bendrininkų grupe, t. y. jie visi savo veiksmais realizavo bent dalį objektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių. Nors išteisintasis V. K. ir nuteistasis N. K. neigia veikę bendrininkų grupe, nurodo, kad jie iš anksto nesitarė ir neplanavo daryti nusikaltimo, o važiavo pas V. K. paklausti dėl A. Z. telefono, įvertinus nusikalstamo įvykio pradžią ir jo vyksmą, akivaizdu, kad išvada apie V. K. neutralų vaidmenį įvykio metu nėra pagrįsta. Nepaisant to, kad V. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino visiškai, o nukentėjusysis savo parodymų dalį dėl išteisintojo smurtinių veiksmų prieš jį pakeitė, V. K. kaltę pagrindžia nustatyti ir teismo įvertinti duomenys.

2.8. Teismo pripažinta, kad nagrinėjamo konflikto priežastis buvo V. K. noras atgauti savo draugės A. Z. neaiškiomis aplinkybėmis pas V. K. paliktą telefoną. Dėl šių paskatų išteisintasis įvykio dieną važiavo paklausti V. K., kur telefonas. Važiuodamas jis pamatė keliu einančius N. K. su nenustatytu asmeniu Daniku ir paprašė šių kartu važiuoti pas V. K. paklausti, kur telefonas. Taigi iš šių aplinkybių aišku, kad V. K. buvo konflikto iniciatorius, iš esmės palenkęs minėtus asmenis įgyvendinti jo tikslus. V. K. sąmoningai pasirinko ne tik turėto tikslo (paklausti, kur yra telefonas) įgyvendinimo būdą, bet ir tam tikra prasme priemones, t. y. asmenis, kurie šiame etape paties V. K. buvo vertinami kaip prisidedantys prie jo siekio sukurti bauginančią aplinką ir tokiu būdu išsakyti tam tikrus reikalavimus bei grasinimus V. K. Tai, kad šiems tikslams įgyvendinti išteisintasis pasirinko viešą vietą ir veikimo būdą, t. y. su savimi pasikvietė dar du asmenis, kurie tiek realiai, tiek pasinaudodami jėgų persvaros regimybe padėjo įgyvendinti išteisintojo sumanymą, aiškiai rodo, jog jų veiksmai buvo bendri ir visiems vienodai suvokiami. Veikos bendrumas išplaukė iš susitarimo daryti konkrečią nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju pasireiškusią viešosios tvarkos sutrikdymu. Asmenys veikti bendrai gali susitarti įvairiomis formomis, taip pat ir pritarimu vienas kito veiksmams. Akivaizdu, kad iniciatoriaus vaidmuo tiek dėl paties įvykio, tiek dėl jo pradžios priklauso V. K.. Nukentėjusysis P. Ž. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad jam su V. K. einant keliu privažiavo automobilis, jie buvo priversti pasitraukti į šoną, nes galvojo, kad juos automobilis „numuš“. Yra nustatyta, kad minėtą transporto priemonę vairavo V. K., todėl akivaizdu, kad jo chuliganiškas ir agresyvus vairavimas jau šioje įvykio stadijoje rodė jo tyčią pažeisti visuomenėje nusistovėjusias priimtino elgesio taisykles, be to, išteisintasis, savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinkęs viešą vietą, atlikęs agresyvaus vairavimo manevrus, šalia esantiems asmenims aiškiai išreiškė savo ketinimų pobūdį ir šiems ketinimams pastarieji pritarė. Be to, nustatyta, kad V. K. pavyko V. K. paklausti, kur telefonas, todėl jeigu jis nebūtų turėjęs tyčios pažeisti viešąją tvarką, įvykdęs savo ketinimą (tik užduoti klausimą dėl telefono), nebūtų išlipęs iš automobilio ir tokiu veiksmu paskatinęs N. K. ir Daniką taip pat imtis veiksmų, kurie iš V. K. ankstesnio veikimo modelio jiems atrodė sutartini bei dėsningi siekiamų tikslų atžvilgiu.

2.9. Tai, kad šiuos asmenis jungė bendra tyčia daryti inkriminuotą nusikalstamą veiką, rodo ne tik jų atlikti veiksmai (smurto naudojimas, grasinimas), bet ir jų bendrumas bei suvokimas, kad veikiama kartu su kitais asmenimis. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos specifiką, išteisintojo ir nuteistojo parodymai, kad nebuvo išankstinių ketinimų naudoti smurtą, nepaneigia to, jog tyčia pažeisti viešąją tvarką susiformavo spontaniškai ir visiems bendrai, t. y. visi nusikalstami veiksmai yra jungiami bendros tyčios ir susieti tarpusavio pritarimu vienas kito veiksmams, kuriais buvo nepaisoma viešojo elgesio taisyklių, civilizuotų tarp asmenų kylančių konfliktų sprendimo būdų. Taip asmenys, asmeninio pobūdžio konfliktui spęsti pasirinkę viešą vietą, į jį įtraukdami niekuo dėtą P. Ž. ir panaudodami jėgą, agresiją ir psichinę prievartą (grasinimus), sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl N. K. ir V. K. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais nusikalstamais padariniais.

2.10. Be jau nurodytų V. K. atliktų veiksmų, byloje įrodyta ir tai, kad įvykio metu šis pasakė „šuba, mašina važiuoja, užtenka mušti“. Tai, kad šie žodžiai buvo pasakyti, patvirtina visi konflikto dalyviai, tačiau jų turinį kiekvienas vertina skirtingai (vienam tai įspėjimas baigti nusikaltimą, kad nepamatytų kiti žmonės, kitam tai įspėjimas apie pavojų, kad įvykį pamatę asmenys iškvies policiją, dar kitam tai bandymas nutraukti nusikalstamus veiksmus). Teismų vertinimu, šie žodžiai reiškė V. K. siekį sustabdyti kitų asmenų nusikalstamus veiksmus. Tačiau teismų išvados dėl šių parodymų turinio neatitinka nustatytų įvykio aplinkybių. Yra nustatyta, kad, N. K. ir Danikui smurtaujant prieš nukentėjusiuosius P. Ž. ir V. K., išteisintasis buvo šalia, be to, tai jo iniciatyva minėti asmenys pasirinko viešą vietą ir jis pirmas išlipo iš automobilio, taip paskatindamas tą patį padaryti ir kitus. Taip pat nustatyta, kad, kitiems asmenims naudojant smurtą prieš nukentėjusiuosius, V. K. išsakė grasinimus, o nusikalstami veiksmai buvo nutraukti V. K. perspėjus apie atvažiuojantį automobilį ir nurodžius baigti veiksmus. Šios aplinkybės negali būti traktuojamos kaip siekis nutraukti kitų asmenų nusikalstamus veiksmus, priešingu atveju susidarytų situacija, kai bendrininkai, veikę kartu, tačiau neatlikę visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių veiksmų ar atlikę kitus išoriškai mažiau pavojingus veiksmus, nebūtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką. Tai, kad smurtas liovėsi tik V. K. paliepus, rodo ne jo norą užkirsti kelią nusikalstamiems padariniams atsirasti, bet siekį perspėti kitus bendrininkus dėl pavojaus būti pagautiems, paliepimas baigti mušti rodo, kad V. K. iki tam tikro smurto panaudojimo lygio pritarė kitų bendrininkų smurtiniams veiksmams.

2.11. V. K. veiksmai (aplinkos stebėjimas įvykio metu, kitų bendrininkų įspėjimas apie įvykio vietoje galinčius pasirodyti pašalinius asmenis, pasišalinimas iš įvykio vietos kartu su kitais bendrininkais, jų pavėžėjimas) buvo prokurorės 2019 m. kovo 7 d. prašymo nagrinėti patikslintą kaltinimą BPK 256 straipsnio tvarka dalykas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, visiškai neanalizavo prokurorės prašymo, skunde nurodomų motyvų bei tinkamai neargumentavo savo pozicijos šiuo klausimu. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad kaltinimo patikslinimas nurodytomis aplinkybėmis, sprendžiant dėl V. K. kaltės pagal BK 284 straipsnį, neturi reikšmės, abstrakčiai nurodydamas, kad nors, prokurorės nuomone, išteisintasis, veikdamas bendrais veiksmais su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Daniku, pastaruosius į įvykio vietą atveždamas savo automobiliu bei juos įspėdamas apie atvažiuojantį automobilį, veikė kaip padėjėjas, aptarti objektyvūs bylos duomenys nepaneigia išteisintojo V. K. aiškinimo, kad jis su minėtais asmenimis į įvykio vietą nuvyko, neturėdamas jokio išankstinio susitarimo smurtauti prieš nukentėjusiuosius, o prasidėjus muštynėms, ėmėsi veiksmų, kad jie smurtą nutrauktų. Tokia apeliacinės instancijos teismo argumentacija nėra pakankama. Teismas teigia tikįs išteisintojo versija, kad šis mėgino sustabdyti kitų asmenų nusikalstamus veiksmus, nurodydamas, kad tai įrodo visi jo atlikti veiksmai, nors pagal teismo pripažintas įrodytomis aplinkybes V. K., be perspėjimo apie galimus pašalinius asmenis, neatliko jokių kitų veiksmų, kurie rodytų jo versijos – bandymo nutraukti nusikalstamus veiksmus – realumą. Priešingai, įrodyta, kad V. K. vairavo automobilį, kuriuo į įvykio vietą ir iš jos buvo vežami nenustatytas asmuo Danikas ir nuteistasis N. K., konflikto metu viešoje vietoje išsakė grasinimus bei perspėjo kitus apie galimybę būti pastebėtiems. Todėl teismas, atmesdamas prokurorės prašymą dėl kaltinimo patikslinimo ir visiškai nenagrinėdamas pateiktų argumentų dėl BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

2.12. Taigi, teismai ignoravo pripažintas įrodytomis aplinkybes dėl bendroje veikoje su kitais asmenimis išteisintojo V. K. atliktų tyčinių veiksmų, atitinkančių nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymius.

2.13. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumo turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-511/2016), tačiau aptarti pažeidimai patvirtina, kad duomenų įvertinimo visumos ir išsamumo principo nebuvo laikomasi.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Matulionio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 ir 320 straipsnių reikalavimų

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016).

5. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių aplinkybių (išteisintojo, nuteistojo, kitų asmenų elgesiui iki konflikto ir konflikto metu, išteisintojo santykiams su liudytoja) ginčijimui, taip pat įrodymų, kuriais grindžiamos šios faktinės aplinkybės, vertinimui. Tokiais kasacinio skundo argumentais iš esmės neigiamos žemesnių instancijų teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiamasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Nurodyti skundo argumentai pagal BPK nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK reikalavimų laikymusi.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-65-976/2017 ir kt.).

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai, darydami išvadas dėl V. K. veikos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes iš esmės rėmėsi tik tiesioginiais įrodymais (nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymais), tačiau ignoravo netiesioginius įrodymus – V. K. draugės A. Z. parodymus, taip pat nesiaiškino nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, neatitikties.

9. Šie argumentai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai analizavo ir vertino visus byloje esančius duomenis, taip pat ir liudytojos A. Z. parodymus, aptarė nukentėjusiojo parodymų neatitikimus ir padarė motyvuotą išvadą, kad įrodymų, surinktų, patikrintų ir įvertintų teisme, visuma neleidžia daryti išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo išteisintojo veiksmuose. Teismai aptarė liudytojos A. Z. parodymus ir įvertino juos kaip nepagrindžiančius V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje. Liudytoja patvirtino iš esmės neginčijamas byloje aplinkybes, kad ji prašė V. K. pagalbos susigrąžinant telefoną ir kad įvyko muštynės. Konkrečių V. K. veiksmų, kurie jam buvo inkriminuoti, teismai, remdamiesi šiais parodymais, nenustatė, tačiau pačius parodymus, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino kitų bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi priemonių, kaip buvo prašoma apeliaciniame prokurorės skunde, kad būtų pašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo P. Ž. parodymų neatitikties. Nukentėjusysis buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kur buvo aiškinamasi, kodėl jis, ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad išteisintasis atliko prieš jį tam tikrus smurtinius veiksmus, teisme patikslino, kad nematė, jog V. K. jam būtų sudavęs kokius nors smūgius. Kaip skundžiamoje nutartyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jokio neteisėto poveikio nukentėjusiajam, kuris lemtų nepatikimus parodymus, nenustatyta, todėl nukentėjusiojo parodymai, duoti teisme, sugretinus su kitais byloje esančiais duomenimis, buvo įvertinti kaip patikimi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymais, duotais teisme, buvo pagrįstai remiamasi abiejų instancijų teismų sprendimuose.

10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nenurodoma, kokių dar papildomų veiksmų turėjo imtis teismai, prieš priimdami sprendimus. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-87-942/2017). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Taigi teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, nenustatė esminių BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų.

12. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į dalį esminių apeliacinio skundo argumentų (kasaciniame skunde nenurodoma, į kuriuos), taip pat nepakankamai motyvavo išvadas dėl prokuroro pateikto prašymo tikslinti kaltinimo faktines aplinkybes.

13. Išteisintasis buvo kaltinamas tuo, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje kartu su N. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Daniku priėjo prie P. Ž. ir V. K., paklausė, kur telefonas, šiems atsakius, koks telefonas, ir pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Danikas pasivijo P. Ž. ir griebė jį už drabužių, o tuo metu iš nugaros priėjęs V. K. sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, dėl to P. Ž. pargriuvo. Pargriuvusį nukentėjusįjį V. K. laikė, neleisdamas jam atsistoti, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Danikas spyrė jam ne mažiau kaip 15 kartų į stuburą, nugarą. Taip bendrais veiksmais kaltinamieji padarė P. Ž. kairės akies viršutinio voko, pakaušio, kairės užausinės srities poodines kraujosruvas, t. y. sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukėlė jam fizinį skausmą. Kartu su apeliaciniu skundu prokurorė pateikė prašymą nagrinėti patikslintą kaltinimą, t. y. nurodė papildomas faktines aplinkybes: kad pargriovęs nukentėjusįjį V. K. liepė jam palikti jo merginą ramybėje; taip pat kad stebėdamas įvykio metu aplinką ir pamatęs atvažiuojantį automobilį įspėjo N. K. bei nenustatytą asmenį apie įvykio vietoje pasirodžiusius asmenis, dėl ko pastarieji nutraukė smurtinius veiksmus ir įsėdę į išteisintojo automobilį pasišalino iš įvykio vietos.

14. Pažymėtina, kad šios faktinės aplinkybės, nors ir nebuvo įtrauktos į kaltinimo aprašymą, jau buvo nagrinėjamos ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas prokurorės prašymu atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį, išteisintąjį ir nuteistąjį, aiškinosi aplinkybes, nurodytas patikslintame kaltinime. Priimdama nutartį, kuria prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma motyvavo, kodėl išteisinamasis nuosprendis priimtas V. K. pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, taip pat nors ir glaustai, tačiau aiškiai nurodė, kad ir patikslintas kaltinimas yra nepagrįstas, t. y. byloje nenustatyta, kad V. K. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

15. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal kasacinio skundo argumentus esminių įrodymų vertinimo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl kurių būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnis), nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai A. R.

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė