Dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-265-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02974-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4; 24.2; 24.4; 30.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. T., N. K. ir R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K. dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarė V. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui, restitucijos taikymo ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, prokurorui ginant viešąjį interesą, klausimai.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas:

1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K. “, kuriuo L. K. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0964 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemės sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T. “, kuriuo J. T. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1004 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemes sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);

3) pripažinti negaliojančiu 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (patvirtintas Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304), kurio pagrindu atsakovai R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas mirusios L. K. vardu pagal Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243;

4) taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento specialistai, gavę atsakovų R. K., N. K. ir J. N., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje, prašymą suformuoti sklypą, nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. (į 0,0964 ha plotą) ir J. T. (į 0,1004 ha plotą) į joms tenkančias buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). 2008 m. rugsėjo 30 d. L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į naujai suformuotą 0,1968 ha kitos tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu L. K., mirusios 2001 m. birželio 15 d., turtą lygiomis dalimis paveldėjo atsakovai – sūnus R. K. ir duktė N. K..

Ieškovo teigimu, 2012 m. gruodžio 3 d. jis gavo Aplinkos ministerijos 2012 m. lapkričio 28 d. raštą su priedais Nr. (16-1)-D8-10049, kuriame nurodyta, kad Seimo kontrolierius paprašė Aplinkos ministerijos pateikti informaciją dėl žemės sklypo Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), galimai neteisėto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo sudaryta komisija įvertinti vietoje Seimo kontrolieriaus rašte nurodyto miško atitiktį nustatytiems reikalavimams. Komisija 2012 m. rugsėjo 24 d. protokolo Nr. D4-107 išvadose nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,1851 ha miško, atitinkančio Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, kuriuos ši teritorija atitiko VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu. Aplinkos ministerija 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (12-2)-D8-8364 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, kad pagal komisijos išvadas būtų atitinkamai pakoreguoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys. Pagal kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą ieškovas nusprendė, kad tiek ginčo žemės sklypo formavimo metu, tiek sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, tiek šiuo metu 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai buvo (yra) apie 0,19 ha miško, priskiriamo valstybinės reikšmės miškams (nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra priskyrusi valstybinės reikšmėms miškams; Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), miškų inventorizacijos metu 1999–2000 m. buvo inventorizuotas kaip miško plotas (0,2 ha) ir pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams; 2003 m. spalio 16 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 ginčo žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto duomenų pagrindu, kaip nepagrįstai priskirtas šiems plotams dėl 1999–2000 m. miškų inventorizacijos klaidos. Ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis miškas jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn (Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2003 m. gegužės 30 d. atliko buvusio savininko T. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtos žemės kartografavimo darbus, surašė sklypo, į kurį bus atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei 2003 m. birželio 2 d. raštu perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai šios kartografinės medžiagos kopijas, informavo, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko T. M. turėtą žemę, prašė nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir negrąžinamai žemei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2003 m. gruodžio 3 d. raštu informavo, kad nagrinėjama buvusios žemėvaldos teritorija patenka į Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės miško plotą, todėl yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra. Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas. Teritorija, patenkanti į buvusios T. M. žemėvaldos ribas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus, gavus atsakovų R. K., N. K. ir J. T., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje, prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Miesto plėtros departamento specialistai buvusio žemės sklypo ribose esančiame laisvame (neužstatytame) valstybinės žemės plote suprojektavo 1968 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo dokumentai 2008 m. birželio 3 d. lydraščiu Nr. A51-13043-(2.5-MPD-0) „Dėl Administracijos direktoriaus įsakymo perdavimo“ perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais L. K. ir J. T. atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, L. K. mirus, jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo atsakovai R. K. ir N. K., t. y. po 482/1968 dalis žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K. “; 2) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T. “; 3) 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (patvirtintas Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304), kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 47 straipsniu, CK 4.7 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), nurodė, kad L. K. ir J. T. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos, perduodant Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje esantį žemės sklypą, kartu su į jį patenkančiu 0,19 ha (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo 10 sklypo Nr. 27 taksaciniu valstybinę reikšmę turinčiu mišku. Taigi buvo pažeistos imperatyviosios Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatos. Ginčo administraciniai aktai naikinti kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-20/2000; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>), naikintinos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintinas valstybės nuosavybėn. Kadangi 0,1968 ha dydžio ginčo sklype yra apie 0,19 ha miško, tai likęs plotas (kiek daugiau nei 0,007 ha) nesudaro Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 35 punkte nustatyto minimalaus reikalavimo sklypo dydžiui, t. y. 0,04 ha. Tokia maža sklypo dalis negali būti palikta privačioje nuosavybėje, todėl administraciniai aktai pripažintini negaliojančiais dėl viso ginčo sklypo, grąžinant jį valstybei; atitinkamai naikintinas ginčijamas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie pažeidimą sužinojo 2012 m. gruodžio 12 d. Ieškinys buvo paduotas po 14 dienų, t. y. nesuėjus maksimaliam 30 dienų terminui apskųsti administracinius aktus.

2013 m. birželio 25 d., teismui išėjus priimti procesinio sprendimo, atsakovų J. T., N. K., R. K. atstovė pateikė papildomus dokumentus, kurie nesudaro pagrindo atnaujinti proceso šioje byloje. Nustačius, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimai neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje; iš neteisės teisė nekyla (ex iniuria ius non oritur teisės principas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą.

Dėl senaties termino teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai kėlė klausimą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo ir jo praleidimo pasekmių taikymo. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūrai ši situacija buvo žinoma nuo 2011 m. spalio 4 d., tačiau ieškinys pareikštas tik 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo faktinių aplinkybių sužinojimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ginčijame sprendime atskirai neaptartas klausimas dėl ginčo situacijai taikytino ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas tokio vertinimo neatliko ar kad yra pagrindas sprendimą vertinti kaip neteisėtą ir jį naikinti. Tai, kad teismas vertino ieškiniu keliamus reikalavimus ir laikė jį pagrįstu, leidžia spręsti, jog atsakovų argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nesudarė pagrindo priimti byloje kito sprendimo ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo kompetenciją vertinti ir fakto klausimus (CPK 320 straipsnis), teisėjų kolegija sprendė pasisakyti dėl ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 1.124 straipsniu, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo tuo atveju, kai į teismą kreipiasi prokuroras, gindamas viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1502/2009). Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. lapkričio 28 d. gavo Aplinkos ministerijos raštą, kuriuo buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), patenkantį į valstybinės reikšmės miškų plotą. Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo pateikta ir visa surinkta informacija tam, kad ji galėtų įvertinti viešojo intereso pažeidimą. Remdamasis šia informacija prokuroras pateikė ieškinį, grindė savo reikalavimus. Aplinkos ministerijos kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūra diena – 2012 m. lapkričio 28-oji – laikytina ieškinio senaties termino pradžia, nes šią dieną ieškovas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti ieškinį, siekiant apginti tikėtinai pažeistą viešąjį interesą. Prokuroras į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d., nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia nelaikytina 2011 m. spalio 4 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11. Nurodomame ikiteisminiame tyrime buvo vertinami ne nagrinėjamoje byloje ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų teisėtumas ir jų pagrindu atkurtų nuosavybės teisių pagrįstumas civiline tvarka, bet Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo, atkuriant atsakovams nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, veiksmai baudžiamosios atsakomybės aspektu. Ikiteisminiu tyrimu buvo siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaringumą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus.

Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-500/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-500/2010">3K-3-500/2010</a>), nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis tik Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymomis, atmestini. Teisėjų kolegija rėmėsi Miškų įstatymo 13 straipsniu, Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (2004 m. birželio 10 d. nutarimo redakcija) 3, 4, 19.1.6, 19.2.4 punktais, nurodė, kad rinkti, kaupti ir registruoti informaciją apie miškų plotus yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro prerogatyva. 1999–2000 m. atliekant ginčo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), inventorizaciją, jame buvo inventorizuotas 0,19 ha ploto žemės sklypas, priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, ir jis 2003 m. spalio 16 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Tačiau VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006–2007 m. patikslinus Vilniaus miesto miškų inventorizacijos duomenis, teritorija, kurioje šiuo metu yra ginčo žemės sklypas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško plotų, nes buvo teigiama, kad žemės sklypas įtrauktas į šiuos plotus dėl 1999–2000 m. vykdytos inventorizacijos klaidos. Aplinkos ministerijai gavus Seimo kontrolieriaus kreipimąsi dėl ginčo žemės sklypo atitikties Miškų įstatyme miškui nustatytiems reikalavimams, aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. D1-732 buvo sudaryta komisija, kuri nustatė, kad į žemės sklypą patenka 0,1851 ha miško, atitinkančio Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Remdamasi šios komisijos išvadomis, Valstybinė miškų tarnyba atliko Miškų valstybės kadastro duomenų patikslinimą. 2012 m. spalio 23 d. pažymos apie grafinius ir tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis patvirtina, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Vilniaus miesto miškų teritoriją. Kadangi Valstybinė miškų tarnyba atlieka inventorizaciją, periodiškai tikslina miškų plotų duomenis, todėl Miškų valstybės kadastro duomenys vertintini kaip aktualesni (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras v. Molėtų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2014">3K-3-251/2014</a>). Atsižvelgiant į Valstybinės miškų tarnybos atliekamas funkcijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šios tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymomis, kaip aktualiais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais miško buvimą ginčo žemės sklype.

Teisėjų kolegija rėmėsi 2008 m. galiojusia Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies redakcija, nurodė, kad vertinant, ar ginčo žemės sklype iš tiesų yra valstybinės reikšmės miško, atsižvelgtina į Valstybinės miškų tarnybos taksacinių rodiklių pažymą, kurioje nurodyta, kad ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,19 ha, yra 95 metų amžiaus 26 metrų aukščio medžiai. Be to, aplinkos ministro sudaryta komisija, atlikusi ginčo žemės sklypo apžiūrą vietoje, nustatė, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,1851 ha miško žemės plotas, jo 0,1513 ha plote auga medžiai, o 0,0338 ha plote yra apie 15 metų senumo medžių kelmai. Šių aplinkybių pagrindu Valstybinė miškų tarnyba koregavo Miškų valstybės kadastro duomenis, o pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklype esantys medžiai yra ne atskira medžių grupė, o miškas, patenkantis į Vilniaus miesto miško teritoriją. Ginčo teritorija priskirtina miškui, jeigu pagal faktinę padėtį jis atitinka įstatymu miškui nustatytus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A14-499/2004). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovai pirmosios instancijos teismui išėjus priimti procesinio sprendimo pateikė papildomą įrodymą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pažymą, kurioje nurodoma, jog atsakovams nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija. Įrodymus, kaip pateiktus pavėluotai, buvo atsisakyta priimti. Apeliaciniu skundu šių įrodymų atsakovai neprašė priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga, todėl teisėjų kolegija jais nesirėmė ir neaptarė, tik pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012, yra išaiškinęs, kad, priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams (tarp jų – ir Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai); tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir teritorijų planavimo procese. Taigi, priimant ginčijamus administracinius aktus, privalu buvo atsižvelgti į tai, ar formuojamame žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miškų, o nustačius priešingas aplinkybes, įvertinti tai priimant administracinius teisės aktus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai J. T., N. K. ir R. K. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl nukrypimo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. Atsakovai remiasi CPK 3 straipsnio 5 dalimi, CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodo, kad EŽTT byloje Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą (Nr. 17978/05) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimą dėl valstybės institucijų klaidų privatizavimo procese. EŽTT nurodė, kad nuosavybės paėmimas, nesumokant sumos, protingai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (Zvolsky ir Zvolska prieš Čekijos Respubliką, Nr. 46129/99, § 70, ECHR 2002-IX; Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, Nr. 71243/01, § 110; ir kt.). EŽTT padarė išvadą, kad valdžios institucijos neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso ir pareiškėjų teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Lietuva neužtikrino teisingos interesų pusiausvyros principo ir neužtikrino nuosavybės teisės apsaugos bylose Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) ir Varnienė prieš Lietuvą (Nr. 42916/04). Nagrinėjamoje byloje teismai EŽTT sprendimais nesivadovavo, antrą kartą nacionalizavo žemę, paimdami ją iš teisėtų savininkų, jokios kompensacijos jiems nepriteisė, taip pažeisdami teismo pareigą remtis EŽTT formuojama praktika. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimas prieštarauja pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus nuosavybės teisės apsaugų, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos į 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms.

2. Dėl ginčo sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui. Kasatoriai remiasi Miškų įstatymo 2 straipsniu, nurodo, kad įstatymo leidėjas daro išimtį gyvenamosiose vietovėse esančioms medžių grupėms ir nelaiko šių grupių mišku. Kasatoriai pateikė įrodymą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. raštą Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodyta, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija; joje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti plėtojama mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jai aptarnauti reikalinga socialine paslaugų ir kita infrastruktūra; prie rašto pridėta miesto plano ištrauka. Taigi ginčo sklype esanti medžių grupė saugoma pagal Želdinių įstatymą. Tai matyti pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, kurio 9 punkte nurodytos specialiosios naudojimo sąlygos: „saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje“. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatyme (specialioji norma) nustatyta, kad miesto valstybinės reikšmės miškų plotus, kurių negalima grąžinti natūra, tvirtina Vyriausybė. Miškų įstatyme nustatyta, kad medžių grupės gyvenamosiose vietovėse nelaikomos mišku. Teismai turėjo nustatyti, kurios šalies argumentai yra svaresni – ar ieškovo, kuris vadovavosi pažymomis, parengtomis institucijos, dalyvavusios 2007 m. žemės sklypo išbraukimo iš valstybinės reikšmės miško plotų procedūrose ir padariusios išvadą, kad žemės sklypas, iš visų pusių apsuptas gyvenamaisiais namais, nelaikomas mišku, ar kasatorių – kad žemės sklypas išbrauktas iš valstybinės reikšmės miško ploto vadovaujantis miškotvarkos specialistų išvadomis, kurioms pritarė Vilniaus miesto savivaldybės aplinkosaugininkai, įrašę specialiąją žemės naudojimo sąlygą – saugoti vertingus medžius žemės sklype. Kasatoriai pateikė įrodymus, kad žemės sklypas apsuptas iš visų pusių privačiais žemės sklypais. Šių sklypų savininkai rašo skundus į įvairias institucijas, tarp jų – ir prokuratūrą (ankstesni jų skundai prokurorų atmesti, todėl nagrinėjamoje byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas). Tai, kad žemės sklypas yra gyvenamojoje teritorijoje, patvirtina viešai prieinamas įrodymas – Vilniaus miesto bendrasis planas. Teismai nepateikė kasatorių argumentų vertinimo (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Gyvenamojoje teritorijoje augantys medžiai įstatymu miškui nepriskirti, jie yra miesto želdiniai, saugomi pagal atskirą teisinį reglamentavimą, nesvarbu, kokį plotą tie medžiai užima. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurių plotus tvirtina Vyriausybė. Tai – išimtinė Vyriausybės kompetencija. Kiti žemės plotai turi būti grąžinami pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje nustatyta, kad teritorija, kurioje suformuotas žemės sklypas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Teisės normose nenustatyta galimybė pripažinti teritoriją valstybinės reikšmės mišku, nesant atitinkamo Vyriausybės sprendimo. Teismai, išsprendę bylą remdamiesi vieninteliu įrodymu – Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 36852, pažeidė CPK 263 straipsnio reikalavimus. Kasatoriai byloje nurodė, kad žemės sklype esantys medžiai nėra vientiso miško masyvo dalis, jis iš visų pusių apsuptas žemės sklypais, kurių paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, todėl yra gyvenamojoje teritorijoje ir jame esantys medžiai mišku nelaikomi. Šių argumentų teismai savo sprendimuose neaptarė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

3. Dėl ieškinio senaties termino. Atsakovai pateikė teismui Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. spalio 12 d. raštą Nr. 5.10-2430, patvirtinantį, kad ginčą inicijavusi asmenų grupė į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi 2011 m. spalio 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ieškinį teismui pateikė 2012 m. gruodžio 27 d., praėjus daugiau kaip metams nuo faktinių aplinkybių paaiškėjimo. Prokuratūros sistema yra vientisa, todėl aplinkybė, kad asmenų grupė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra ieškinio senaties termino nepraleido. Kasatorių nuomone, nesvarbu, kad ieškovas gavo pakankamai duomenų tik 2012 m. lapkričio 28 d., kai į jį kreipėsi Aplinkos ministerija. Prokuroras turėjo galimybę patikrinti asmenų grupės pateiktą informaciją, tačiau to nepadarė, nes nelaikė, kad pažeistas viešasis interesas. Administraciniai sprendimai skundžiami per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis); ši taisyklė galioja ir prokurorui. Be to, nagrinėjamam ginčui (ir taikomiems terminams) svarbi ieškovų ginamų teisų ir jų reikalavimų prigimtis. Šioje byloje dominuoja administracinių teisių gynimas; skundo padavimo senaties terminas praleistas.

4. Dėl teismų praktikos taikymo. Kasatoriai, remdamiesi Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismų precedentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras v. Molėtų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2014">3K-3-251/2014</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A14-499/2004), nes nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos. Nė vienoje iš bylų nenustatyta, kad žemės sklypai būtų išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų specialiu Vyriausybės nutarimu, atlikus visas specialias derinimo procedūras. Išnagrinėtose bylose nebuvo keliamas klausimas, kad pagal Miškų įstatymą nelaikomos mišku medžių grupės gyvenamosiose teritorijose. Ginčijamais sprendimais atkurta nuosavybės teisė kasatoriams suteikiant žemės sklypą turėtoje vietoje. Žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnį, nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę pagal teisės aktus buvo ir yra galimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės taryba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atmesti kasacinį skundą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl interesų pusiausvyros. Kasatorių nuosavybės teisės į sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkantį į valstybinės reikšmės miško plotą, buvo atkurtos dėl valstybės institucijų klaidos. Kasatoriai šio sklypo iš valstybės nepirko, todėl teismai, taikydami restituciją ir žemės sklypą grąžindami valstybės nuosavybėn, neturėjo kasatoriams priteisti kompensacijos pagal sklypo vertę. Remiantis Konstitucijos 47 straipsnio ir Miškų įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, valstybinės reikšmės miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tad dėl jų sudaryti sandoriai laikytini niekiniais. Aplinkybė, kad kasatoriams, kaip sąžiningai sandorio šaliai, perėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą, nedaro šių nuosavybės teisių absoliučių. Taigi interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principai teismų nepažeisti.

2. Dėl Želdynų įstatymo taikymo. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Valstybinės reikšmės miškui žemės sklype Želdynų įstatymas netaikytinas.

3. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apie viešojo intereso pažeidimą Vilniaus apygardos prokuratūra informuota Aplinkos ministerijos 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (16-l)-D8-10049. Prokuroro, ginančio viešą interesą, ieškinys pateiktas teismui 2012 m. gruodžio 17 d., todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ginčo sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui. Šį argumentą atsakovai grindžia prie bylos neprijungtu rašytiniu įrodymu – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8) „Dėl informacijos ir Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių“. Šį įrodymą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, apeliaciniu skundu kasatoriai neprašė jo prijungti prie bylos ir vertinti CPK 314 straipsnio nustatyta tvarka. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Nors Vilniaus miesto bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, yra viešas administracinis aktas, jo nuostatos, kad ginčo sklypas priskiriamas mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosioms teritorijoms, nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų. 2012 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. (12-2)-D15-378 nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. aplinkos ministro sudaryta komisija, patikrinusi vietoje žemės sklypą, nustatė, jog į jį patenka 0,1851 ha ploto miško. Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 36853 patvirtina, kad kelių metrų atstumu nuo ginčo sklypo yra kita valstybinės reikšmės miško žemė. Iš Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindinio brėžinio matyti, kad iš esmės visos (duomenys neskelbtini) teritorijos priskirtos arba mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosioms teritorijoms, arba miškams ir miškingoms teritorijoms. Šio brėžinio tekstinių reglamentų 4 punkte, bendrajame plane pažymėtos teritorijos, didesnės nei 5 ha. Mažesnės teritorijos neakcentuojamos (išskyrus želdynus). Užstatymo ir teritorijų naudojimo reglamentai taikomi ir pagrindiniame brėžinyje nepažymėtoms mažesnėms nei 5 ha teritorijoms, išskyrus tuos atvejus, kai esama veikla ir užstatymo principai teritorijoje yra kitokie. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo bendrojo plano sprendiniais, kaip neva patvirtinančiais aplinkybę, kad ginčo sklypas yra gyvenamojoje vietovėje ir todėl jame esantis miškas laikytinas medžių grupe ar želdynais, o ne valstybinės reikšmės mišku.

Miškų įstatymas neapibrėžia sąvokos „medžių grupė“, t. y. kiek vienetų medžių, kokiame plote, laikytini medžių grupe, nei sąvokos „gyvenamoji vietovė“, t. y. koks administracinis vienetas turi būti vertinamas, sprendžiant klausimą, ar tam tikra teritorija laikytina gyvenamąja vietove. Iš byloje esančio ginčo sklypo miško ribos plano M 1:1000, Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymos Nr. 36853 matyti, kad ginčo sklypas iš visų pusių yra apsuptas miško, nors ir su properšomis, tačiau miško dominavimas aptariamoje teritorijoje yra akivaizdus. Todėl teismai tinkamai taikė Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažindami, kad ginčo sklypo dalis atitinka miško sąvoką.

2. Dėl ieškinio senaties termino. Šios bylos dalykas nėra prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Be to, civilinę bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi. Taip pat iš esmės nevertintina, ar šioje byloje nedalyvaujančių asmenų prašymas buvo tinkamai nagrinėjimas Vilniaus apygardos prokuratūroje. Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, svarbi tik aplinkybė, ar ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, nepraleido nustatyto ieškinio senaties termino. Nurodytų asmenų skunde buvo keliami tik baudžiamosios teisės klausimai, prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00206-11 skųstas BPK nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. lapkričio 28 d. gavo Aplinkos ministerijos raštą, kuriuo buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į ginčo sklypą, patenkantį į valstybinės reikšmės miškų plotą. Kartu su šiuo raštu Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo pateikta ir visa surinkta informacija, remdamasis ja, prokuroras pateikė ieškinį 2012 m. gruodžio 19 d., todėl nepraleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Ieškovas pažymi, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-595/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-595/2008">3K-3-595/2008</a>). Šioje byloje ginčijamas administracinis aktas, prilyginamas sandoriui, nes jo pagrindu buvo perduota nuosavybė į žemės sklypą, todėl šiuo atveju taikytinos CK 1.78 straipsnio 1 dalyje, 1.80 straipsnyje nustatytos niekinio sandorio negaliojimo pasekmės. Be to, ieškinio senatis netaikytina tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu, nes jų svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei pagal Konstituciją reiškia, kad skiriamas ypatingas dėmesys atliekant teisinius veiksmus su šiais objektais. Svarbu, kad teisiniai veiksmai būtų atliekami taip, kad nebūtų pažeidžiamas įsakmus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn (Konstitucijos 47 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, turi būti taikoma ir ieškinio senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kt. Šie institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant įstatymo nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-417/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-417/2010">3K-3-417/2010</a>). Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2013">3K-3-675/2013</a>; kt.).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų išvada, kad 0,1968 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra miškas, kuris pagal Miškų įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės miškui ir dėl šios priežasties neteisėtai grąžintas ginčijamais administraciniais aktais buvusiems savininkams Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Kasatorių teigimu, ginčo sklypas yra gyvenamojoje teritorijoje, tai patvirtina Vilniaus miesto bendrasis planas, be to, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį valstybė išperka miškus, kurių plotus tvirtina Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 ginčo žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams (taigi – ir miestų miškams). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-559/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-559/2009">3K-3-559/2009</a>; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2010">3K-3-47/2010</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>; kt.). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.) 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Nurodyto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims; šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1999–2000 m., atliekant ginčo sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), inventorizaciją, jame buvo inventorizuotas 0,19 ha ploto žemės sklypas, priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, ir jis 2003 m. spalio 16 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Ši teritorija pateko į Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės miško plotą, todėl priskirta valstybės išperkamai žemei ir negalėjo būti grąžinama natūra. Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas – teritorija, patenkanti į buvusios T. M. žemėvaldos ribas, išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto, todėl ginčijamais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. į 0,1968 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0964 ha dalį ir J. T. – į 0,1004 ha dalį nurodyto žemės sklypo. Minėta, kad šia aplinkybe remiasi kasatoriai savo skunde, t. y. kad, Vyriausybei nepatvirtinus ginčo sklypo kaip valstybinės reikšmės miško, sklypas neteko nurodyto statuso, todėl į jį galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pasisakydamas dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės sklypams, pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti, inter alia, miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Dėl to nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą metu miesto miškai įstatymu priskirti valstybinės reikšmės miškams ir įstatymuose nebuvo nustatyta reikalavimo priimti atskirą teisės aktą priskirti juos prie valstybinės reikšmės miškų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2011">3K-3-518/2011</a>). Dėl nurodytos priežasties aplinkybė, kad Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 ginčo žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo.

Seimo kontrolieriaus iniciatyva Valstybinė miškų tarnyba atliko Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikslinimą, nustatyta (tai patvirtina 2012 m. spalio 23 d. pažyma apie grafinius ir tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis), kad ginčo sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Vilniaus miesto miškų teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimų Nr. 2.4-01-6243 ir Nr. 2.4-01-6244 priėmimo metu galiojusio Žemės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.) 6 straipsnio 4 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai, t. y. miestų teritorijose esantys miškai (2 straipsnio 5 dalis). Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku; šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija.

Bylos duomenimis, Seimo kontrolieriaus atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad su ginčo sklypu besiribojantys žemės sklypai nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams; šis sklypas šiaurinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su kitos paskirties žemės sklypais (šiaurinėje – valstybės nuosavybė, pietinėje – privati), o rytinėje ir vakarinėje pusėse ribojasi su laisva valstybės žeme (Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 4D-2012/1-1175 5.15 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. A51-60751(2.14.2.12-MP8) Seimo kontrolieriui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1-537 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 m. rengimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, ginčo žemės sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną; dėl to 1968 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas kaip kitos paskirties žemės sklypas, kurio (naudojimo) būdas ir pobūdis bus nustatyti parengus detalųjį planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašte Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8), pateiktame pirmosios instancijos teismui kaip naujas įrodymas 2013 m. birželio 25 d., t. y. likus vienai dienai iki sprendimo priėmimo, nurodyta, kad ginčo sklype pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti plėtojama mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Be to, nagrinėjamoje byloje VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vietoje kameraliai dešifruojant sklypų ribas spalvotuose, kur kas geresnės kokybės, negu turėti inventorizacijos metu 1999–2000 m., fotoplanuose turint galimybę juos išdidinti, analizuoti ir detalizuoti kompiuterio ekrane aiškiai, pakankamu tikslumu identifikuotos dvi atskiros su miško masyvu nesusisiekiančios pušų grupės, kurių plotai – 0,06 ha ir 0,05 ha. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti duomenys nebuvo bylą nagrinėjusių teismų pakankamai išanalizuoti, ir konstatuoja, jog byloje nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad ginčo sklype yra Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis miškas. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ginčijamais administraciniais aktais buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą, padaryta neišanalizavus visų bylos duomenų, neatskleidus bylos esmės, nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių, taigi galimai netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas, kas galėjo lemti neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimą (CPK 346 straipsnis). Kadangi faktų nustatinėjimas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtina įvertinti ir minėto 2013 m. birželio 25 d. naujai pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašto Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8) informaciją, jog ginčo sklypas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius patenka į numatytą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, t. y. būtina nustatyti, ar iš tiesų ginčo žemės sklype yra numatoma teisėta statyba, kas taip pat patvirtintų, kad ginčo sklype nėra miško, priskirtino valstybinės reikšmės miškams. Taip pat būtina patikrinti, ar Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialusis teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. Jei teritorijos bendrasis planas nesuderinamas su Konstitucijos 47 straipsniu, šis planas turi būti keičiamas arba naikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-417/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-417/2010">3K-3-417/2010</a>). Pirmosios instancijos teismui patikrinus bylai reikšmingus duomenis ir nustačius, kad ginčo sklype, kuris yra Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje, vis dėlto yra atitinkantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus miškas, tai toks miškas priskirtinas valstybinės reikšmės miškams, todėl išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei ir nuosavybės teisės į jį L. K. ir J. T. negalėjo būti atkuriamos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau, minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, pastarajai išvadai nenustatytos visos bylai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti būtinos faktinės aplinkybės, ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad miško buvimo ar nebuvimo ginčo sklype faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Dėl restitucijos taikymo

Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino negaliojančiais ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimus Nr. 2.4-01-6243 ir Nr. 2.4-01-6244, 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalis žemės sklypo, taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypą. Kasatorių teigimu, teismai antrą kartą nacionalizavo žemę iš teisėtų savininkų, nepagrįstai nepriteisė jokios kompensacijos, taip pažeisdami teismo pareigą remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika. Kasatorių nuomone, Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimas prieštarauja pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus nuosavybės teisės apsaugų, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2010">3K-3-47/2010</a>; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2011">3K-3-518/2011</a>; kt.). Taigi panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybė atgauna nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintą nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>).

Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas pažymėta, kad jose, be nacionalinės teisės – konstitucinės ir civilinės teisės normų, reguliuojančių nuosavybės teisių apsaugą, turi būti įvertinta Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, taikymo praktika. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendime Aleksa prieš Lietuvą nurodė, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą Susitariančiosioms Valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip kokiu nors būdu ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (tarp daugelio kitų šaltinių žr. Jantner v. Slovakia, no. 39050/97, § 34, 4 March 2003; Bergauer and Others v. Czech Republic, (dec.) no. 17120/04, 13 Desember 2005). Taigi asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimą lemia nacionaliniai teisės aktai, tačiau jų taikymas neturi pažeisti Konvencijos dalyvių pareigų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo prasme. Nors EŽTT savo jurisprudencijoje iš principo pripažįsta, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylos sudėtingos (žr. Velikovi and Others v. Bulgaria, no. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, § 166, 15 March 2007), todėl laiko, jog tam tikros pareiškėjų teisės į netrukdomą disponavimą savo nuosavybe įgyvendinimo kliūtys savaime nėra kritikuotinos, tačiau taip pat pabrėžia grėsmę, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas gali nepagrįstai apriboti pareiškėjų galimybę disponuoti savo nuosavybe, ypač jeigu šis procesas yra užvilkinamas (žr. mutatis mutandis Luordo v. Italy, no. 32190/96, § 70, ECHR 2003-IX). Vertinant valstybės elgesį, atsižvelgiama į netikrumo būseną, kurioje pareiškėjai gali atsidurti dėl valdžios institucijoms priskirtino vilkinimo (žr. Almeida Garrett, Mascarenhas Falc?o and Others v. Portugal, no. 29813/96 ir 30229/96, § 54, ECHR 2000-I, ir Broniowski v. Poland [GC], No. 31443/96, §§ 151 ir 185, ECHR 2004-V) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>).

EŽTT praktikoje taip pat akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Moskal, § 73). Vis dėlto valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas „įstatymo nustatytomis sąlygomis“, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti „būtinas visuomenės interesams“ ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, § 74, 20 May 2010); poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis Pincov? and Pinc v. Czech Republic, no. 36548/97, § 58, ECHR 2002 VIII). Reikalaujama pusiausvyra nebus nustatyta tuo atveju, jei asmuo dėl valstybės klaidų taisymo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincov? and Pinc, § 58; Gashi v. Croatia, no. 32457/05, § 40, 13 December 2007; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009). Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, spręsdamas restitucijos klausimą dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>; teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-6-310/2012; 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-92/2015).

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nepriimamas galutinis sprendimas, taip pat į nurodytą EŽTT ir kasacinio teismo praktiką dėl restitucijos taikymo tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant iš naujo ir nustačius visus bylai reikšmingus faktus, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai konstatuoti, kad ginčo sklype yra miškas, priskirtinas valstybinės reikšmės miškams, ginčijami administraciniai aktai, kaip priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas naikintini, spręstinas restitucijos taikymo klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju turėtų būti užtikrinama ne tik valstybės teisė susigrąžinti neteisėtai prarastą miško sklypą, bet ir atsakovų teisė į greitą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, spręsdamas dėl restitucijos ypatybių, šiais atvejais sprendime nurodo, kad tokių priemonių turi imtis valstybės institucija, veikdama pagal įstatymus, ir teismas nustato tam pakankamą terminą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisių piliečiams atkūrimą reglamentuoja ir turi būti taikomos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13, 16, 18 ir kitų straipsnių nuostatos. Sprendžiant dėl termino paskyrimo svarbu, kad tai jau būtų pakartotinai priimamas sprendimas, todėl galima išvada, jog visi reikiami dokumentai nuosavybės atkūrimo klausimui spręsti yra surinkti, nebent juos reikia papildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2011">3K-3-518/2011</a>). Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat gali būti svarstomas kompensacijos skyrimo klausimas, konstatuojant, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užbaigtas. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo kasacinis teismas yra išsamiai pasisakęs savo praktikoje (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-92/2015).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, prokurorui ginant viešąjį interesą

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai nustatytos ieškinio senaties termino eigos pradžios. Kasatorių nuomone, nors ieškovas gavo pakankamai duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo sklypą tik 2012 m. lapkričio 28 d., kai į jį kreipėsi Aplinkos ministerija, tačiau prokuroras turėjo galimybę patikrinti asmenų grupės 2011 m. spalio 4 d. pateiktą informaciją, o to nepadaręs, praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. A. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-470/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-470/2011">3K-3-470/2011</a>; kt.). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą.

Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinė prokuratūra v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2013">3K-3-675/2013</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, ginčijant administracinius aktus ir paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. lapkričio 28 d. gavo Aplinkos ministerijos raštą, kuriuo buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), patenkantį į valstybinės reikšmės miškų plotą, kartu buvo pateikta ir visa surinkta informacija tam, kad galima būtų įvertinti viešojo intereso pažeidimą. Remdamasis šia informacija prokuroras pateikė ieškinį, grindė savo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžia laikė 2012 m. lapkričio 28 dieną, kai Aplinkos ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinė prokuratūra v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2013">3K-3-675/2013</a>; kt.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas Aplinkos ministerijos kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dieną – 2012 m. lapkričio 28-ąją – laikyti ieškinio senaties termino pradžia, nes šią dieną ieškovas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti ieškinį siekiant apginti tikėtinai pažeistą viešąjį interesą, atitinka nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, formuojamą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui ginant viešąjį interesą. Byloje nėra duomenų, kad prokuroras, gavęs reikiamą informaciją, būtų delsęs kreiptis į teismą, pažeidęs jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatytą tvarką. Nėra pagrindo pripažinti ieškinio senaties termino pradžią 2011 m. spalio 4 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11, nes ikiteisminiame tyrime buvo siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaringumą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta ir teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad prokuroras į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d. nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. pažyma apie 12,35 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 3 dalimi, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutarties kopiją nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas