Civilinė byla Nr. 3K-3-287-611/2015 (S)
Teisminio proceso Nr.2-55-3-02992-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3, 42.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal I. V. ieškinį atsakovams R. P., T. P., tretieji asmenys „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas, I. V., R. S. (R. S.), R. P., D. S., G. K., A. T., A. V. (A. V.), J. R., D. R., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, L. Š., M. Š., D. Č., A. M., S. M., E. S., T. S., UAB „Swedbank autoparko valdymas“, P. V., M. P., R. K., B. P., J. V., A. P., A. J., uždaroji akcinė bendrovė REIKALAVIMAS.LT, D. G., A. M., R. Š., K. S., BIGBANK AS filialas, dėl sandorio dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo galiojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, turto priteisimo, sandorio pripažinimo galiojančiu ir jo sudarymo patvirtinimo. Ji nurodė, kad 2008 m. ketino įsigyti asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti ir atsakovas T. P. pasiūlė pirkti jam su sutuoktine atsakove R. P. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 5000/27988 idealiųjų dalių – 50 arų plotą, kuriame pagal atsakovo parengtą projektą jo vadovaujama UAB „Litservas“ už 490 006,30 Lt (141 915,63 Eur) pastatytų namą. 2009 m. sausio 15 d. šalys sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje susitarė, kad turtas už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) bus nupirktas iki 2009 m. gruodžio 30 d, visą turto kainą sumokant per 30 d. nuo pagrindinės sutarties sudarymo. Tą pačią dieną ieškovė sudarė rangos sutartį su UAB „Litservas“, pagal kurią įmonė įsipareigojo iki 2009 m. gruodžio 10 d. už 490 006,30 Lt (141 915,63 Eur) atlikti vienbučio gyvenamojo namo statybos darbus. Ieškovė nurodė rangovei 2009 m. sausio 17 d. sumokėjusi 220 000 Lt (63 716,40 Eur) avansą, vėliau sumokėjusi atsakovui T. P. dalimis 50 000 Lt (14 481 Eur), 70 000 Lt (20 273,40 Eur) ir 50 000 Lt (14 481 Eur), o gavusi iš banko paskolą namui statyti, sumokėjo likusią 100 006 Lt (28 963,74 Eur) kainos dalį.
Ieškovės teigimu, baigiantis terminui sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovas jai paaiškino, kad užtruko žemės sklypo dokumentų tvarkymas (žemės sklypo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę), taip pat žemės sklypo padalijimas į atskirus žemės sklypus. Ieškovė, pasitikėdama atsakovu, 2009 m. gruodžio 22 d. sumokėjo visą žemės sklypo kainą. Atsakovas T. P. pastatytą namą su daline apdaila jai perdavė 2010 m. spalio 29 d., tada ji savo lėšomis pradėjo namą įrenginėti. Ieškovė žemės sklypo ir namo nuosavybės įteisinimu nesirūpino, nes atsakovas buvo patikinęs, kad visus dokumentus sutvarkys. 2011 m. ieškovė sužinojo, kad žemės sklypas įkeistas bankui, areštuotas kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti, o namas, pastatytas jos lėšomis, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atsakovų nuosavybė ir areštuotas.
Ieškovė nurodė, kad 2012 m. su vyru apsigyveno pirmiau minėtame name ir iki šiol jame gyvena. Kadangi ji investavo lėšas į namo statybą, todėl tapo statytoja bei daikto savininke (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis, CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl visų būtinųjų sąlygų, o atsakovai vengė sudaryti sandorį notarine forma, nepagrįstai ir neteisėtai įregistravo savo nuosavybės teisę į namą.
Prasidėjus išieškojimo iš atsakovų turto procedūroms, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nuosavybės teisę į pastatą – ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), ir jį priteisti; pripažinti galiojančia nuo 2009 m. gruodžio 22 d. 5000/27988 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kaina.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad preliminariojoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta pagrindinė šio turto pirkimo–pardavimo sutartis iki 2009 m. gruodžio 30 d. nebuvo sudaryta dėl šio turto arešto. Teismas nustatė, kad atsakovams 2008 m. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas dėl ūkininko sodybos (vienbutis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) naujos statybos, o 2009 m. – statybos leidimas; pastatytas namas ieškovei perduotas 2010 m. spalio 29 d.; VĮ Registro centro duomenimis, ginčo sklype įregistruotas pastatas – ūkininko sodyba bei ūkio pastatas, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise priklauso atsakovams Statybos inspekcijos tarnybos 2009 m. vasario 13 d. pažymos pagrindu.
Teismas taip pat nustatė, kad ginčo dėl atsiskaitymo už žemės sklypą ir namą tarp šalių nėra; ginčo žemės sklypo paskirtis nepakeista; atsakovai 2012 m. yra pateikę tvirtinti ginčo sklypo detalųjį planą, jis nėra patvirtintas. Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1415-910/2012) nustatyta T. P. priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje. Atsakovai šioje byloje nenurodė jokių argumentų dėl I. V. daiktinių teisių į šį turtą, o teismo nutartis nebuvo apskųsta.
Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti galiojančia nuo 2009-12-22 tarp šalių sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nurodė, kad pagrindinė sutartis šalių sudaryta nebuvo, nes nebuvo sukurtas šalių valią atitinkantis nekilnojamojo turto objektas, tai yra kitos paskirties žemės sklypas, todėl atsakovų veiksmai negali būti vertinami kaip vengimas sudaryti notaro patvirtintą sutartį CK prasme. Be to, tokiam sandoriui sudaryti nebuvo išduotas hipotekos kreditoriaus („Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo) rašytinis sutikimas. Teismas nurodė, kad net vidutinių sugebėjimų asmuo, prieš pirkdamas brangų nekilnojamąjį turtą, domisi viešaisiais duomenimis apie daiktinių teisių į šį turtą įregistravimą. Teismas sprendė, kad, šalims nesudarius pagrindinės sutarties per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, prievolė ją sudaryti pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
Atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į namą vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 4 punktu teismas konstatavo, kad ieškovės ketinimai ginčo žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą, paskolos tam tikslui paėmimas, apsigyvenimas šame pastate, vidaus apdailos atlikimas nesudaro pagrindo ginti jos teises ieškinyje nurodytu būdu, nes gyvenamojo namo statyba žemės ūkio paskirties sklype yra neteisėta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, jį 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.
Kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, įgytą specialybę, statusą, elgesį formalizuojant ikisutartinius santykius ir kita, turėjo suprasti (suprato) viešuosiuose registruose esančių duomenų svarbą sprendžiant dėl veiksmų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, žinojo apie riziką bei galimus teisinius padarinius, todėl atmetė jos argumentus dėl šalis siejusių ypatingų pasitikėjimo santykių (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės motyvus dėl nuosavybės teisių į namą pripažinimo pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį ir CK 4.47 straipsnio 4 punktą, grindžiamus iš esmės faktu, kad ieškovė savo lėšas investavo į ginčo namo sukūrimą ir taip tapo jo statytoja, nes į žemės sklypą ieškovė nebuvo įgijusi jokių teisių, o visi privalomi dokumentai, kurie leido šią statybą ir kurių pagrindu atlikti statybos darbai, buvo išduoti atsakovams kaip statytojams, todėl tuo pagrindu daiktinės teisės įregistruotos jų vardu.
Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad ji turėjo ketinimus žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir ten gyventi; kad dėl to sudarė rangos sutartį su atsakovo vadovaujama UAB „Litservas“; kad dėl to paėmė paskolą; kad bendrovė priėmimo–perdavimo aktu perdavė jai pastatą, nesudaro pagrindo jai ginti savo teises jos pasirinktu būdu (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, CPK 185 straipsnis).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė I. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl nuosavybės teisių įgijimo CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų pagrindais. Nepakankamai įvertinus faktus, kad ieškovei rangos sutarties pagrindu faktiškai perdavus sukurtą objektą (CK 4.48 straipsnio 1 dalis), kuris buvo sukurtas naudojant išimtinai jos lėšas (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas nuosavybės įgijimas pagaminant naują daiktą), buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės teisės apsaugos principas.
Ieškovė su atsakovo vadovaujama įmone „Litservas“ sudarė rangos sutartį, kurios pagrindu įmonė, naudodama ieškovės lėšas, įsipareigojo pastatyti vienbutį gyvenamąjį namą. Pagal rangos sutarties apibrėžimą (CK 6.644 straipsnio 1 dalis) šios sutarties pagrindu sukurto objekto nuosavybės teisė įgyjama perdavimo būdu. Naujasis savininkas įgyja į perduotą turtą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs turto savininkas (CK 4. 48 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pagal rangos sutartį pastačiusi ginčo namą, UAB „Litservas“, kaip sukūrusi šį turtą, tapo jo savininke, tačiau po to, kai ieškovė atsiskaitė su rangove ir namas jai buvo perduotas šalims pasirašius priėmimo–perdavimo aktą, ieškovė laikytina įgijusia nuosavybės teisę į namą. Tai patvirtina ir pradėtas faktinis namo valdymas, apdailos darbų vykdymas, apsigyvenimas. Nors teisės į statybos rangos būdu sukurtus statinius, kaip naujus nekilnojamuosius daiktus, atsiranda nuo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momento, tačiau asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra tik išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008).
Nagrinėjamu atveju, be to, yra aktualus CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį nuosavybės teisė įgyjama pagaminant naują daiktą. Ginčo namo statybai nei atsakovai, nei UAB „Litservas“ nuosavų lėšų nenaudojo, o pasitelkė išimtinai ieškovės piniginius įnašus, todėl būtent ji laikytina ginčo pastato statytoja (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis). Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas statytojo teisė gali būti įgyvendinama, jeigu statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba ir valdo, ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais bei turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Nagrinėjamoje byloje atsakovas sutiko, kad ieškovė, sudariusi rangos sutartį su UAB „Litservas“, namą statytų jam priklausančiame žemės sklype, dėl kurio pardavimo šalys jau buvo susitarusios ir kurio valdymą atsakovas ieškovei jau buvo perdavęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuosavybės teisė priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004), taigi, ieškovė, sudariusi rangos sutartį ir jos pagrindu finansavusi ginčo pastato statybos darbus, tapo statytoja. Bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į šiuos aspektus, pažeidė iš Konstitucijos ir CK 4.37 straipsnio nuostatų kylantį nuosavybės teisės apsaugos principą. Vien dėl to, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (statybos leidimą gavo savo, o ne ieškovės vardu), negali būti paneigtos ieškovės nuosavybės teisės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (Toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe, saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, 21861/03).
Dėl preliminariosios sutarties sudarymo metu galiojusių CK 4.170, 4.171 straipsnių nuostatų taikymo. Teismai nepagrįstai nustatė, kad ieškovei negalėjo būti perleistas žemės sklypas, nes „Danske Bank A/S“, kaip hipotekos kreditorius, nebuvo davęs raštiško sutikimo šį sklypą parduoti. Preliminariosios sutarties sudarymo metu (2009 m. sausio 15 d.) galiojusio CK 4.170, 4.171 straipsniuose nustatyta, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, be to, daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose Nr. 2A-1345/2013 ir Nr. 2A-1423/2012. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju nėra kliūčių pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė tik 2011 m. rudenį sužinojo, jog žemės sklypas įkeistas bankui, užtikrinant atsakovo gautą paskolą, bei areštuotas kitų atsakovo kreditorių, o namas, pastatytas ieškovės lėšomis, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atsakovų nuosavybė ir taip pat yra areštuotas atsakovų kreditorių. Ieškovei ginčo namas ir žemės sklypas faktiškai buvo perduoti 2010 m. spalio 29 d, o turto areštai, kaip matyti iš byloje pateikto turto arešto aktų registro išrašo, pradėti taikyti tik nuo 2011 m. liepos 22 d. Taigi ieškovė dar iki turto arešto buvo sumokėjusi atsakovui visą žemės sklypo bei ginčo namo, kurį buvo įrengusi bei pradėjusi jame gyventi, kainą.
Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Skundžiamais žemesnės instancijos teismų sprendimais atsisakius pripažinti, kad preliminariosios sutarties pagrindu susiklostę ginčo šalių ikisutartiniai santykiai, sumokėjus visą žemės sklypo kainą, pasibaigė ir peraugo į pagrindinius pirkimo–pardavimo santykius, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio aiškinimo bei taikymo, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-P-382/2006, 3K-3-61/2012 bei 3K-3-8/2010.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės cituojamų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Pirmojoje nagrinėjamu atveju aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, kuria ieškovė rėmėsi apeliaciniame skunde, buvo sprendžiamas teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius ir sutartinius pirkimo–pardavimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimas, ir ginčo esmė buvo analogiška. Kasacinis teismas konstatavo, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikomi privalomaisiais pirkimo–pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 straipsnis), kuriuos atlikus dažniausiai konstatuotina, kad šalys yra įvykdžiusios tokią sutartį. Pagal šį išaiškinimą nagrinėjamoje byloje žemės sklypo perdavimas ir kainos už jį sumokėjimas turi būti kvalifikuojamas kaip pagrindinės sutarties sudarymas.
Antrojoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria apeliaciniame skunde rėmėsi ieškovė, buvo keliami CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sutartinių pirkimo–pardavimo santykių kvalifikavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2012). Kasacinis teismas šioje byloje pabrėžė, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant jį būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Nagrinėjamu atveju visos faktinės aplinkybės patvirtina, kad realiai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs, tačiau nėra įformintas notarine tvarka dėl to, kad atsakovas vengė tą padaryti.
Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010, pateiktus išaiškinimus, kad asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 straipsnis), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo ne ikisutartiniai, o sutartiniai santykiai, kurie dėl atsakovo vengimo nebuvo įforminti. Šalys buvo susitarusios dėl visų esminių sandorio sąlygų, ieškovė savo veiksmais sandorį pradėjo vykdyti (sumokėjo visą žemės sklypo kainą ir faktiškai pradėjo jį valdyti), todėl žemesnės instancijos teismams nebuvo pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovės reikalavimą įforminti žemės pirkimo–pardavimo sutartį.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias užsienio teisės taikymą, teismo pareigą nustatyti taikytinos teisės turinį.
Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio ir 6.309 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo
Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio ir 6.309 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo, nes, ieškovei 2009 m. gruodžio 22 d. sumokėjus atsakovui visą žemės sklypo kainą, teismai nekvalifikavo tarp jos ir atsakovų susiklosčiusių teisinių santykių kaip žemės sklypo pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Tokie kasatorės argumentai nepagrįsti.
Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių atribojimo ir kvalifikavimo, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, rašytinis šio susitarimo įforminimas. Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminariojoje sutartyje nurodyto sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2009 m. sausio 15 d. preliminariojoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje kasatorė ir atsakovas T. P. aiškiai susitarė pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ateityje, susitarė dėl termino, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovas įsipareigojo suformuoti šalių valią atitinkantį būsimos pagrindinės sutarties objektą (žemės sklypą, kuris būtų suformuotas kaip atskiras sklypas su pakeista tiksline jo naudojimo paskirtimi). Teismai kasatorės 2009 m. gruodžio 22 d. sumokėtą sklypo kainą įvertino kaip avansą bei pripažino, kad iki 2009 m. gruodžio 22 d. atsakovas šalių valią atitinkančio žemės sklypo ieškovei neperdavė. Kasatorė kasaciniame jokių teisinių argumentų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenurodė, bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kaip jau minėta pirmiau, saisto kasacinį teismą (CPK 353 straipsnis). Taigi, teismams pripažinus, kad kasatorei nebuvo perduotas jos ir atsakovo valią atitinkantis žemės sklypas, nors kasatorė ir sumokėjo jo kainą, pagrįstai buvo pripažintas neįrodytu žemės sklypo pirkimo–pardavimo faktas ir šalių teisiniai santykiai nebuvo kvalifikuoti kaip žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkamai teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti galiojančia nuo 2009 m. gruodžio 22 d. minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Atitinkamai teismams nenustačius visų būtinųjų pirkimo–pardavimo teisinių santykių požymių, kasatorės kasacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos yra nepagrįsti, todėl atmetami. Nepagrįsti taip pat kasatorės argumentai, kad teismų turėjo būti pripažinta, jog buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl 0,5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo, kadangi bylos nagrinėjimo metu kasatorė nepaneigė teismų nustatyto fakto dėl šalių valios dėl sutarties dalyko (0,5 ha kitos paskirties žemės sklypo), taip pat fakto, kad žemės sklypas, net ir esamos paskirties, faktiškai jai nebuvo perduotas iki 2009 m. gruodžio 22 d. Aplinkybė, kad teismai atmetė ieškovės argumentus kaip neįrodytus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.
Dėl CK 4.170 ir 4.171 straipsnių (iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) normų aiškinimo ir taikymo
Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai, pažeisdami preliminariosios sutarties sudarymo metu galiojusias CK 4.170 straipsnio ir 4.171 straipsnių nuostatas, nustatė, jog kasatorei negalėjo būti perleistas žemės sklypas, nes „Danske bank A/S“, kaip hipotekos kreditorius, nebuvo davęs raštiško sutikimo parduoti.
Preliminariosios sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos CK 4.170 straipsnio 3 dalis nustatė, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, o CK 4.171 straipsnio 9 dalis nustatė, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn; perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad aptartas teisinis reguliavimas nedraudžia hipotekos kreditoriui ir skolininkui hipotekos lakšte nustatyti draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip disponuoti skolininkui įkeistu turtu (iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusi CK 4.170 straipsnio 3 dalis, 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-517/2012). Taigi, šalys turėjo teisę susitarti netaikyti CK 4.170 straipsnyje įtvirtintos įkeisto daikto savininko teisės disponuoti įkeistu daiktu. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad žemės sklypas, dėl kurio dalies perleidimo ieškovė ir atsakovas sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, yra įkeistas kreditoriui „Danske Bank A/S“, o 2007 m. spalio 5 d. sudarytame hipotekos lakšte kreditorius ir atsakovas nustatė draudimą atsakovui be raštiško banko sutikimo įkeičiamo daikto niekam neperleisti, neįkeisti, nekeisti jo paskirties ar kitaip neapsunkinti įkeičiamo daikto trečiųjų asmenų teisėmis, toks susitarimas yra teisėtas, galiojantis, be to, yra atskleistas tretiesiems asmenims, nes hipotekos lakštas yra įregistruotas Hipotekos registre. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad į banką nė viena preliminariosios sutarties šalis dėl leidimo perleisti įkeisto žemės sklypo dalį nesikreipė. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, asmenines savybes, elgdamasi kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, prieš pirkdama žemės sklypą, negalėjo nepasidomėti viešo registro duomenimis apie ginčo žemės sklypą ir todėl negalėjo nežinoti apie jo įkeitimą. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.170 ir 4.171 straipsnių normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo nepagrįsti.
Dėl CK 4.47 straipsnio nuostatų aiškinimo ir statytojo sampratos bei jo teisių įgyvendinimo
CK 4.47 straipsnio normoje nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris arba naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). Tačiau tam, kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai (1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; (2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos LR Konstitucijos ir kitų įstatymų.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad dar iki ieškovės ir atsakovo sudarytos preliminariosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir ieškovės bei UAB „Litservas“ 2009 m. sausio 15 d. sudarytos rangos sutarties sudarymo 2008 m. kovo 12 d. atsakovams buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas dėl ūkininko sodybos (vienbutis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) naujos statybos, o 2009 m. vasario 2 d. atsakovams išduotas statybos leidimas. Taip pat nustatė, kad ginčo gyvenamasis namas viešame registre yra įregistruotas kaip ūkio pastatas ir ūkininko sodybos dalis pagal pirmiau minėtą atsakovams išduotą statybos leidimą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. vasario 13 d. pažymoje, kurioje nurodoma, jog ūkio pastatas 51 procento baigtumo, pastatytas be esminių nukrypimų nuo projekto, kaip statytojas taip pat nurodomi atsakovai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. pažymoje, kurioje fiksuojamas ginčo statinio 91 procento baigtumas ir nenukrypimas nuo projekto, taip pat kaip statytojas nurodomi atsakovai. Teismai tai pat nustatė, kad Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme nagrinėjant bylą dėl atsakovo T. P. dalies, į kurią galima būtų nukreipti atsakovo kreditorių reikalavimus, bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, atsakovas neatskleidė aplinkybės dėl ieškovės daiktinių teisių buvimo į atsakovui paskirtą turtą. Visos minėtos teismų nustatytos aplinkybės paneigia kasatorės nurodomas aplinkybes, kad būtent ji yra ginčo pastato statytoja ir jos nuosavybės teisės į ginčo pastatą turi būti ginamos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai buvo išduotas leidimas statyti ginčo pastatą, neįrodė, kad žemės sklypą, kuriame buvo pastatytas ginčo pastatas, jo statybos metu teisėtai valdė. Aplinkybė, kad ieškovė sudarė rangos sutartį su UAB „Litservas“, kuriai vadovavo atsakovas, dėl gyvenamojo namo pastatymo, taip pat aplinkybė, kad ši bendrovė perdavė ieškovei nebaigtą statyti gyvenamąjį namą 2010 m. spalio 29 d., nesudariusi jokio perdavimo–priėmimo akto, neįrodo, kad atsakovai perdavė ieškovei žemės sklypą nuosavybėn ar kitokiam teisėtam valdymui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 m. sausio 22 d. ginčo statinio, dėl kurio statybos ieškovė su UAB „Litservas“ sudarė 2009 m. sausio 15 d. rangos sutartį, kaip ūkinio pastato, užfiksuotas baigtumas yra 51 procentas, ko atlikti per vieną savaitę objektyviai yra neįmanoma, ir tai rodo, jog ieškovės nurodomos aplinkybės ir sudaryta rangos sutartis neatitinka faktinės padėties, nes šalys sudarė rangos sutartį iš esmės dėl darbų atlikimo, kurie didžia dalimi jau buvo atlikti rangos sutarties sudarymo metu. Atsakovų nuosavybės teisių į ginčo statinį ieškovė nenuginčijo, pagrindo, kuriuo buvo įregistruotos atsakovų nuosavybės teisės, neginčijo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo prasme ir neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos, o ginčo pastatas, į kurį nuosavybės teises ji prašo pripažinti, yra savavališka statyba, atlikta neturint leidimo statyti gyvenamąjį namą, todėl jos nuosavybės teisės į ginčo statinį neturi būti ginamos.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pavyzdinis sąrašas juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, o 29 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurių nors vieną nustačius, atsisakoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą.
Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2010). Teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009). Nagrinėjamoje byloje kasatorė pirmiau aptartų dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta ginčo pastato teisinė registracija viešame registre atsakovų vardu, neginčijo.
Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe, saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, 21861/03). Toks kasatorės teiginys neteisingai formuluojamas kaip principinė taisyklė, išplaukianti iš EŽTT praktikos. Atvirkščiai, EŽTT jurisprudencijoje retai, tik išskirtinėmis aplinkybėmis „neteisėti statiniai“ traktuojami kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnyje saugoma „nuosavybė“. Kasatorės cituojamame sprendime Hamer prieš Belgiją EŽTT pareiškėjos turtinį naudojimosi neteisėtu statiniu (poilsio namais, pastatytais be statybų leidimo miškų teritorijoje) interesą pripažino „realiu“, gintinu, sudarančiu „teisėtą lūkestį“, nes pati valstybė šį lūkestį sukūrė, ilgai toleruodama susidariusią situaciją. Nagrinėjamoje byloje statinys egzistavo dvidešimt septynerius metus, iki nacionalinės valdžios institucijų pažeidimo nustatymo. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad statybos teisės aktų pažeidimų konstatavimas bei atitinkamų priemonių ėmimasis buvo susijęs su valstybės atsakomybe. Taigi valdžios institucijos toleravo susidariusią situaciją dvidešimt septynerius metus ir jokių pasikeitimų neįvyko dar dešimt metų po to, kai buvo pranešta dėl neteisėtos statybos. Po tokio ilgo periodo pareiškėjos turtinis naudojimosi poilsio namais interesas buvo pakankamai svarbus ir pripažintas tam, kad sudarytų realų interesą, taigi – „nuosavybę“ pagal Konvenciją.
Siekiant plačiau atskleisti pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį ginamos „nuosavybės“ sampratą, EŽTT jurisprudencija aptartina detaliau. Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės įgyti nuosavybę (žr., pvz., SCI La Roseraiec. France, Requ?te no 14819/08, 4 janvier 2012, par. 31). Pareiškėjas gali skųstis Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimu tiek, kiek skundžiama priemonė ar sprendimai, susiję su „turtu“ pagal šią nuostatą. „Nuosavybės / turto“ samprata neapsiriboja „egzistuojančia nuosavybe“ ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstų „teisėtų lūkesčių“, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (Önery?ld?z c. Turquie[GC], no 48939/99, § 124, CEDH 2004‑XII, Hamer c. Belgique, no 21861/03, § 75, CEDH 2007‑V (extraits), Depalle c. France [GC], no34044/02, § 63, 29 mars 2010, et Brosset-Triboulet et autres c. France [GC], no 34078/02, § 66, 29 mars 2010). Teisėtas lūkestis toliau mėgautis „turtu“ turi būti grindžiamas „pakankamu pagrindu vidaus teisėje“ (Kopeck? c. Slovaquie [GC], no 44912/98, § 52, et Depalle et Brosset-Triboulet, ibidem). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (Gratzinger et Gratzingerova c. République tch?que (déc.) [GC], no 39794/98, § 73, CEDH 2002‑VI). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį / realiai egzistuojantį interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (Depalle v. France [GC], § 62; Anheuser-Busch Inc. v. Portugal [GC], § 63; Öneryildiz v. Turkey [GC], § 124; Broniowski v. Poland [GC], § 129; Beyeler v. Italy [GC], § 100; Iatridis v. Greece [GC], § 54, Hamer, § 76). EŽTT praktika dėl Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje saugomos „nuosavybės“ statybų kontekste atskleidžia, kad vertinant, ar konkretus objektas gali būti laikomas konvencine „nuosavybe“, analizuojami įvairūs veiksniai – lūkesčių svarumas nacionalinės teisės požiūriu (reglamentavimas, teismų praktika, teisiniai aktų, suteikusių konkrečias teises, egzistavimas ir pan.), bylos aplinkybės, kurių visuma gali suteikti gintiną interesą, netgi esant nesuderinamumui su nacionaline teise (ilgo toleravimo laikotarpiai), kito asmens gintino intereso svoris, veiksmai (ar jis toleravo susidariusią situaciją ar jai prieštaravo nuo pradžių), kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti, turint kokių nors teisių į sklypą, objekto paskirtis (gyvenamasis būstas turi didesnį potencialą būti ginamas) ir kt.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, konstatuoja, kad kasatorės kasacinio skundo argumentai dėl skundžiamu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu jos pažeistų nuosavybės teisių Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme atmestini, kadangi bylą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė tokių reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ginti kasatorės nuosavybės teises į ginčo pastatą jos prašomu būdu.
Dėl bylos procesinės baigties
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 62,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš I. V. (duomenys neskelbtini) 62,29 Eur (šešiasdešimt du Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
