Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-418-611/2015 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04093-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir nekilnojamojo daikto atidalijimo bei atsakovės R. M. priešieškinį ieškovei G. M. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo; trečiasis asmuo – A. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei teisę į tinkamą teisminę gynybą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo: 1) nustatyti naudojimosi tvarką ieškovei paskiriant naudotis patalpomis: P-1/12,00 kv. m, P-2/12,10 kv. m, P-5/19,83 kv. m, P-6/18,13 kv. m, P-7/17,28 kv. m, P-8/4,95 kv. m, 1-2/38,43 kv. m, 1-3/11,72 kv. m ir 1/2 dalimi patalpų 1-1/19,95 kv. m (iš viso 144,41 kv. m, arba 72/100 dalys), paskiriant atsakovei patalpas: P-3/6,51 kv. m, P-4/8,47 kv. m, P-9/5,56 kv. m, 1-4/11,89 kv. m, 1-5/10,19 kv. m, 1-6/4,25 kv. m ir 1/2 patalpos 1-1/19,95 kv. m dalį (iš viso 56,85 kv. m, arba 28/100 gyvenamojo namo dalys); nustatyti naudojimosi tvarką 0,1486 ha žemės sklypu pagal UAB „Georaimonda“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės garažą 4Ilp, pripažįstant nuosavybės teises ieškovei į dalį A/26,84 kv. m šio pastato, o atsakovei – į dalį B/16,11 kv. m šio pastato, įpareigojant ieškovę savo lėšomis ir jėgomis pastatyti sieną, skiriančią šalims priklausančias nuosavybės dalis ūkiniame pastate 4I1 p.

Ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo yra namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturtės. Ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3/4 dalys žemės sklypo, 3/4 dalys gyvenamojo namo, 3/4 dalys garažo 4I1p, 3/4 dalys kitų statinių, garažas 2I1p, 69/100 dalys ūkinio pastato 3I1p, atsakovei – 1/4 dalis žemės sklypo, 1/4 dalis gyvenamojo namo, garažo 4I1p, kiemo statinių, likusi 31/100 dalis – trečiajam asmeniui. Tarp šalių gyvenamojo namo patalpomis, žemės sklypu, garažu 4I1p naudojimosi tvarka nenustatyta, kilo ginčas dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių – ieškovės ir atsakovės – nustatymo. Ieškovės teigimu, bendraturčių santykiai yra labai konfliktiški. Atsakovė buvo ištekėjusi už ieškovės sūnaus, vėliau su juo išsiskyrė. Ieškovė su dukra A. S. negali naudotis joms priklausančiu turtu, nes visu nekilnojamuoju turtu valdoje naudojasi tik atsakovė, nors jai priklauso tik 1/4 dalis turto. Ieškovė norėjo apsigyventi sau priklausančioje dalyje ir valdyti sau priklausantį turtą. Atsižvelgdama į abiejų šalių siekį turėti kuo mažiau bendrų patalpų, išvengti ateityje dar didesnių galimų konfliktų, ieškovė siūlė atsakovei nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis, žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktus projektus. Ieškovė negali tinkamai naudotis savo turto dalimis, nes atsakovė savavališkai užėmė patalpas, sumažino langus, neteisėtai panaikino įėjimą.

Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) nustatyti gyvenamojo namo patalpomis naudojimosi tvarką, atsakovei paskiriant naudotis patalpomis – 1/2 dalimi P-3/6,51 kv. m, 1/2 dalimi P-4/8,47 kv. m, 1/2 dalimi 1-1/19,95 kv. m, 1-3/11,72 kv. m, 1-4/11,89 kv. m, 1-6/4,25 kv. m, 1-5/10,19 kv. m (iš viso 55,5 kv. m, arba 275/1000 gyvenamojo namo dalys), ieškovei paskiriant naudotis patalpomis – 1/2 dalimi P-3/6,51 kv. m, 1/2 dalimi P-4/8,47 kv. m, P-1/12,00 kv. m, P-2/12,10 kv. m, P-5/19,83 kv. m, P-6/18,13 kv. m, P-7/17,26 kv. m, P-8/4,95 kv. m, P-9/5,56 kv. m, 1/2 dalimi 1-1/19,95 kv. m, 1-2/38,43 kv. m (iš viso 145,73 kv. m); nustatyti ieškovei už jai sumažėjusią 5,16 kv. m pastato dalį pasirinktinai 5000 Lt kompensaciją arba 1 arą žemės sklypo dalies, priklausančios atsakovei, garažą 4Ilp paskirti naudotis atsakovei; nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemetra“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą.

Atsakovė nurodė, kad pagal jos pateiktą projektą ieškovei priklausanti namo dalis sumažėjo, todėl sutiko sumokėti kompensaciją arba atiduoti 1 arą jai priklausančios dalies žemės sklypo. Atsakovė pažymėjo, kad, ieškovei priėmus atsakovės pasiūlymą, būtų įgyvendintas vienintelis būdas užtikrinti atsakovės nepilnamečio sūnaus J. M. gyvenimo, mokymosi, tinkamo vystymosi sąlygas, nes nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimas yra vienas esminių pagrindų tinkamai nustatyti ginčo objektų pasidalijimo proporcijas. Atsakovė sutiko, kad jos ir ieškovės santykiai yra konfliktiški.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino, priešieškinį ir papildomą ieškinį patenkino iš dalies. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, namų valdos dokumentus ir priedus, įvertinęs ieškovės, trečiojo asmens atstovės, atsakovės, jos atstovės paaiškinimus, liudytojo parodymus, nustatė naudojimosi tvarką gyvenamojo namo patalpomis pagal ieškovės patikslinto ieškinio projektą, paskirdamas ieškovei naudoti patalpas: P-l, P-2, P-5, P-6, P-7, P-8, 1/2 patalpų 1-1, 1-2, 1-3 dalį (iš viso 144,41 kv. m), atsakovei – P-3, P-4, P-9, 1/2 patalpų 1-1, 1-4, 1-5, 1-6 dalį (iš viso 56,85 kv. m); nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą UAB „Georaimonda“ planą, paskyrė ieškovei naudotis garažo 4I1p dalį „A“, atsakovei – „B“; kitus papildomo ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į šalių turimas gyvenamojo namo nuosavybės dalis, jų išdėstymą, į tai, kad tarp šalių faktinė naudojimosi tvarka nustatyta nebuvo, šalių santykiai konfliktiški, joms paliekama naudotis tik viena bendra patalpa 1-1, nustatė, kad ieškovės siūlomas naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos projektas labiau atitinka nuosavybės dalis, yra racionalus, patogus, sudaro sąlygas prieiti prie pagalbinių patalpų ir jomis naudotis, atsakovei tenka 56,85 kv. m ploto (daugiau, negu jai priklausytų pagal nuosavybės dalis). Be to, tai yra pakankamas plotas, kad atsakovė galėtų įrengti atskiras gyvenamąsias patalpas nepilnamečiam sūnui. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovė, būdama nepilnamečio atsakovės sūnaus senelė, turi rūpintis jo gyvenamuoju būstu; motyvavo, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 straipsnius tėvai privalo rūpintis nepilnamečių vaikų būstu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, pagrįstai atsižvelgė į visetą kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje: teisėtumą, dalių adekvatumą bendrojoje nuosavybėje, socialinę taiką ir proporcingumą, naudojimosi daiktu racionalumą (patogumą) ir efektyvumą, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003; ir kt.). Kolegija pažymėjo, kad pagal pirmosios instancijos teismo sprendimu pavirtintą naudojimosi patalpomis tvarką yra tik viena šalių bendro naudojimo patalpa, atsakovei teko naudotis 3/100 dalimis daugiau, negu jai priklausytų pagal idealiąją nuosavybės dalį, ieškovė jokios kompensacijos nereikalauja, tuo tarpu pagal atsakovės siūlytą projektą trys patalpos (P-3, P-4 ir I-1) turėtų būti paskirtos bendram šalių naudojimuisi, o už ieškovei už tai, kad sumažėjo jos naudojama 5,16 kv. m pastato dalis, atsakovė siūlė arba kompensaciją, arba 1 arą jai tenkančios žemės sklypo dalies, tačiau atsakovė, siūlydama nustatyti tokią naudojimosi tvarką, neatsižvelgė į bendraturčių teises ir paneigė ieškovės interesus, siekė tenkinti tik savuosius. Kolegija pažymėjo, kad pagal atsakovės pateiktą projektą net trys patalpos turėtų būti paskirtos bendram naudojimuisi, o tai sukeltų dar daugiau bendraturčių konfliktų. Nors atsakovė nurodė, kad naudotis dviem pirmo aukšto kambariais (1-3 ir 1-4) jai būtina, nes nepilnamečiam sūnui tinkamai vystytis ir mokytis reikalingas atskiras kambarys, tačiau kolegija nurodė, kad objektyvaus pagrindo, jog ši patalpa (1-3) yra būtina atsakovei, nenustatyta. Aplinkybės, kad atsakovė turi nepilnametį sūnų, kuriam reikalingas atskiras kambarys, nagrinėjamu atveju kolegija nepripažino esmine nustatant naudojimosi tvarką tarp bendraturčių. Pareiga užtikrinti tinkamas nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas yra asmeninė jo tėvo ir motinos pareiga ir šių pareigų perkėlimo kitiems asmenims (nagrinėjamu atveju – motinos bendraturtei) įstatyme nenustatyta (CK 3.155 straipsnis). Be to, pagal atsakovės siūlomą naudojimosi tvarką jai pirmame aukšte atitenkančios naudotis patalpų dalies santykis smarkiai skirtųsi nuo idealiosios jai tenkančios nuosavybės dalies, o ieškovei neproporcingai didelė patalpų dalis atitektų cokoliniame aukšte (pagal patalpų vidaus plotų eksplikaciją – pusrūsyje).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo (dėl teisėtumo kriterijaus netaikymo nustatant naudojimosi daiktu tvarką). Bylą nagrinėję teismai nustatė tokią naudojimosi gyvenamąja namų valda tvarką, kuri nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais, t. y. neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus; nepilnamečio vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, yra ginama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas nepilnamečio vaiko teisių užtikrinimo aplinkybę nurodė kaip neturinčią objektyvaus pagrindo pripažinti, kad patalpa nepilnamečiam vaikui yra būtina. Be to, vienas iš svarbiausių civilinių santykių stabilumo principų nustatant bendrosios nuosavybės naudojimosi tvarką yra reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, atsakovė su sūnumi po skyrybų apsigyveno ginčo patalpose nuo 2008 metų, nuo to laiko vaikas turėjo savo kambarį patalpoje P1-3, tai buvo jo privati erdvė, tinkama aplinka vystytis ir gerai mokytis. Atsakovė, rūpindamasi savo vaiko interesais ir prašydama palikti jai patalpą P1-3, kad vaikas ja toliau naudotųsi, prašė tik papildomų 5 kv. metrų, lyginant idealiąsias ir realiąsias dalis; mainais už tai ieškovei siūlė įvairius kompensacijos variantus. Atsakovė pažymi, kad ji nesiekė užvaldyti jai nepriklausančios turto dalies, elgėsi sąžiningai, gynė savo vaiko interesus, tačiau teismai vadovavosi daikto atidalijimo principais ir visiškai suabsoliutino realiųjų ir idealiųjų dalių adekvatumo kriterijų, nors teismų praktikoje nustatant naudojimosi daiktu tvarką lygiavertiškai taikomas ne tik adekvatumo, bet ir kiti kriterijai.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovė nurodo, kad iš skundžiamų teismų procesinių dokumentų matyti, jog šioje byloje teismai iš esmės rėmėsi tik vienos šalies argumentais, o kitos šalies argumentai faktiškai nebuvo įvertinti. Taigi šios bylos procese nebuvo įgyvendintas principas audiatur et altera pars ir užtikrintas sąžiningas procesas. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo daikto naudojimosi tvarkos kriterijų, nevertino su tuo susijusių įrodymų, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnis), nevertindami svarbių šiai bylai įrodymų dėl faktinio atsakovės gyvenimo ginčo patalpose, taip pat dėl nepilnamečio vaiko faktinio ryšio su ginčo patalpa, pažeidė CPK teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo (dėl teisėtumo kriterijaus netaikymo nustatant naudojimosi daiktu tvarką). Ieškovė nurodo, kad nustatant naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką turi būti atsižvelgiama į visetą kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje: teisėtumą, dalių adekvatumą bendrojoje nuosavybėje, socialinę taiką ir proporcingumą, naudojimosi daiktu racionalumą (patogumą) ir efektyvumą, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumą, t. y. turi būti atsižvelgiama į ginčo šalių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, siūlomame naudojimosi bendru daiktu tvarkos projekte turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Patvirtinus naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, atsakovei suteikta teisė naudotis 3/100 dalimis patalpų daugiau, nei jai priklauso. Aplinkybė, kad atsakovė turi kartus su ja gyvenantį nepilnametį sūnų, negali būti pagrindas pažeisti įstatymus, riboti kito bendraturčio teises naudotis jam priklausančiu turtu. Tik pačios nepilnamečio vaiko motinos ir jo tėvo pareiga yra užtikrinti tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas. Šios tėvų pareigos yra asmeninės ir šių pareigų perkėlimo kitiems asmenims įstatymas nenumato (CK 3.155, 3.165, 3.192 straipsniai). Pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką atsakovei priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis nėra mažinama, paliekama tik viena bendro naudojimo patalpa, tokia naudojimosi tvarka pagrįstai teismų buvo pripažinta racionalia. Ieškovė pažymi, kad faktinių nuosavybės teisių santykių stabilumo kriterijus yra svarbus nustatant naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarką, tačiau kasatorės teiginiai dėl nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir yra subjektyvi jos nuomonė. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių, paskirtos naudotis dalys neatitinka idealiųjų nuosavybės dalių dydžių, kai tvarka neracionali. Bylą nagrinėję teismai teisingai pripažino, kad, vadovaujantis išvardytais kriterijais, geriausiai juos atitinka ieškovės pasiūlytas projektas, o atsakovės neteisėtas naudojimasis visomis gyvenamojo namo patalpomis be bendraturtės sutikimo nereiškia, kad yra susiklostę taktiniai bendro daikto naudojimo santykiai.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorės argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimų ieškovė nurodo kaip nepagrįstus, motyvuodama, kad vien tai, jog priimti teismų sprendimai yra nepalankūs kasatorei, visiškai nereiškia, kad jie nepagrįsti ir neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šalių procesinius dokumentus, bylos medžiagą, visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, o kasatorės teiginiai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra labai abstraktūs.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisėtumo ir faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų taikymo nustatant naudojimosi daiktu tvarką

Byloje keliamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo. Kasatorė, nesutikdama su teismų padarytomis išvadomis, skunde nurodo, kad teismų nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais, t. y. neatsižvelgta į atsakovės nepilnamečio vaiko interesus, saugomus nacionalinių ir tarptautinių teisės aktuose.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka ir būdai. Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę aplinkybes, kad ginčo gyvenamajame name gyveno tik atsakovė su nepilnamečiu vaiku ir viena naudojosi gyvenamuoju namu, faktiškai užėmė gyvenamojo namo patalpas be ieškovės pritarimo, ieškovė šiame name negyveno, pripažino, jog tarp šalių faktinė naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Šios bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės saisto kasacinį teismą (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o kasatorė nenurodė jokių teisinių argumentų dėl teismų padarytų išvadų neatitikties byloje surinktiems įrodymams. Dėl to kasatorės kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į susiklosčiusius bendro daikto naudojimo santykius, yra teisiškai nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai įvertino, kad ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiai yra konfliktiški, o pagal ieškovės siūlomą naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu tvarką, skirtingai nuo atsakovės siūlomos tvarkos, šalims bendram naudojimui paliekama tik viena patalpa, įvertino šalims nuosavybės teise priklausančias dalis ir jų faktiniam naudojimui tenkančias dalis ir šių tenkančių dalių lygiavertiškumą, pripažindami, kad ieškovės siūloma naudojimosi tvarka labiau atitinka šalims nuosavybės teise priklausančias dalis, yra racionalesnė, patogesnė, o atsakovė jos naudojimui tenkančiose patalpose turės galimybę įrengti atskirą kambarį nepilnamečiam vaikui. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad jis vertino tiek kasatorės, tiek ieškovės pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, dėl atsakovės pasiūlytos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos ydingumo ir motyvavo, kodėl ieškovės pasiūlyta naudojimosi tvarka labiau atitinka abiejų ginčo šalių teises ir teisėtus interesus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai nepažeidė pirmiau aptartų kasacinio teismo praktikoje suformuotų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijų, atsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes, o teismų padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes.

Dėl vaiko teisių ir interesų užtikrinimo

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė kasatorės nepilnamečio sūnaus interesus, nes neatsižvelgė ir visiškai nepasisakė dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 ir 13 straipsnių normų taikymo, nustatant naudojimosi daiktu tvarką, kai vienas iš bendraturčių turi nepilnamečių vaikų. Tokie kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti dėl toliau nurodomų motyvų.

Kasatorės cituojamos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybei ar socialiniu aprūpinimu užsiimančioms privačioms įstaigoms imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai. 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės dalyvės turi pripažinti vaiko teisę turėti jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi reikalingas gyvenimo sąlygas. Konvencijos 27 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina valstybių narių pareigą, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti; 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tėvams tenka didžiausia atsakomybė už vaikui vystytis būtinų sąlygų sudarymą, nustatytos pareigos vaiko tėvams užtikrinti pirmiau aptartas vaiko teises ir interesus, o valstybėms narėms pareiga padėti tėvams šias pareigas tinkamai įgyvendinti. Vaiko teisių pagrindų įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga vaiko tėvams, kitiems teisėtiems vaiko atstovams, valstybei ir vietos savivaldos institucijoms užtikrinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, o pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, tiek Vaiko teisių pagrindų įstatymo pirmiau aptartos nuostatos nenustato valstybei pareigos ir (ar) teisės minėtais teisės aktais įtvirtintų pareigų vaikams perkelti kitiems privatiems asmenims, kurie nėra vaiko tėvai, globėjai ar socialines paslaugas teikiantys asmenys. Dėl to kasaciniame skunde nurodomos pirmiau aptartų teisės aktų nuostatos nesudaro pagrindo suabsoliutinti nepilnamečių vaikų turinčio bendraturčio teisių kitų bendraturčių atžvilgiu, nustatant jų naudojimosi bendru daiktu tvarką. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad Vaiko teisių pagrindų įstatymo 11 ir 13 straipsnių, CK 3.155 ir 3.165 straipsnių nuostatos sukuria tėvams pareigą rūpintis nepilnamečių vaikų būstu, ši tėvų pareiga yra asmeninė ir negali būti perkelta kitiems privatiems asmenims. Nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką tarp bendraturčių, greta kitų pirmiau aptartų kriterijų galėtų ir turėtų būti, jeigu tai leidžia konkrečios bylos faktinės aplinkybės, atsižvelgiama į vieno bendraturčio turimų nepilnamečių vaikų interesus, tačiau šis kriterijus nepaneigia kitų pirmiau aptartų naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo kriterijų ir nesudaro pagrindo neatsižvelgti į kito bendraturčio interesus. Nagrinėjamoje byloje teismai įvertino aplinkybę, kad nepilnametis vaikas turi abu tėvus, nors ir gyvenančius skyrium, pagal teismų nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką atsakovė jai paskirtose gyvenamojo namo patalpose turės galimybę įrengti nepilnamečiam sūnui atskirą kambarį, todėl jos vaiko interesai nebus pažeisti.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad: bylą nagrinėję teismai, ignoruodami svarbias byloje esančias aplinkybes ir priimdami nepakankamai motyvuotą sprendimą, pažeidė proceso lygiateisiškumo ir audiatur et altera pars principus bei neatskleidė bylos esmės, nes teismai iš esmės klausėsi tik vienos šalies argumentų, o kitos šalies argumentai nebuvo išgirsti ir įvertinti; teismai ignoravo aplinkybę, kad ginčo patalpoje gyvena nepilnametis vaikas, ir taip nukrypo nuo proceso teisės normų; kadangi teismai neanalizavo daikto naudojimosi tvarkos kriterijų, nevertino su tuo susijusių įrodymų, tai neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnis).

Nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl bendraturčių naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos esmės bei nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė jos nurodomą proceso lygiateisiškumo principo pažeidimą vertina kaip CPK 185 straipsnio pažeidimą, teigia, kad teismai įvertino tik priešingos šalies argumentus. Bylą nagrinėjantis teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasatorės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, kai jos buvo aiškinamos ir taikomos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė procese turėjo galimybę pristatyti bei įrodinėti savo poziciją bei teikti įrodymus, išdėstyti savo argumentus ir ją įgyvendino pakankamai išsamiai, taigi nebuvo pažeistas kasaciniame skunde nurodomas audiatur et altera pars principas. Kasatorė tik nesutinka su teismų atliktu jos išdėstytų argumentų teisiniu įvertinimu, tačiau vien ta aplinkybė, kad teismai priėmė kasatorei nepalankų procesinį sprendimą, nereiškia, jog teismai tai padarė neįvertinę įrodymų ir nepagrindę savo išvadų. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Teismų padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasatorė nepagrindė savo teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino ne visus byloje esančius įrodymus ar neatskleidė bylos esmės. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog pagal ieškovės pasiūlytą projektą naudojimosi bendru turtu tvarka labiau atitinka ginčo šalių interesus, taip pat nepažeidžiami ir nepilnamečio vaiko interesai. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 8,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 550 Eur (T. 2, b. l. 180). Ši ieškovės sumokėta suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nustatytą dydį, todėl priteistina ieškovei iš kasatorės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,10 Eur (aštuonis Eur 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis