Dėl statybą leidžiančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais ir statybos padarinių šalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-417-701/2015

Teisminio proceso numeris: 2-13-3-03987-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.3; 116.1; 123.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M. ir Lazdijų rajono savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, M. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonei Veisiejų miškų urėdijai, valstybės įmonei Veisiejų regioninio parko direkcijai dėl statybą leidžiančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais ir statybos padarinių šalinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, privalomų išaiškinimų nesilaikymo.

Ieškovas 2011 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugsėjo 27 d. statybos leidimą Nr. 56 ir 2010 m. spalio 28 d. leidimą statyti naujus statinius Nr. LNS-14-1010028-00124; pašalinti statybos padarinius – įpareigoti statytoją M. M. per teismo nurodytą terminą nugriauti pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir sutvarkyti statybvietę.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas M. M. iš O. P. nuosavybės teise įsigijo 1,5580 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) O. P. dėl statybų šiame žemės sklype 2004 m. gruodžio 14 d. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas (Nr. R12-146) kartu su nustatytais statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistiniais projektavimo sąlygų reikalavimais (Nr. R8-14), jų pagrindu 2005 m. parengtas žemės sklype statytinų statinių projektas. 2005 m. rugsėjo 26 d. O. P. Lazdijų rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą išduoti statybos leidimą. Lazdijų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2005 m. rugsėjo 26 d. nustatė, kad statinių projektas atitinka projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, rekomendavo išduoti statybos leidimą. 2005 m. rugsėjo 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsakovui M. M. išdavė statybos leidimą Nr. 56 (toliau – ir 2005 m. statybos leidimas), leido Žemės sklype statyti statinius, kurių statybos rūšis – nauja statyba. 2005 m. rudenį žemės sklype pradėta statyba pagal šį statybos leidimą. 2010 m. rugpjūčio 27 d. Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas K. J. ir trečiojo asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atstovė atliko statybų patikrinimą vietoje, surašė Veisiejų regioninio parko direkcijos patikrinimo aktą Nr. 13, juo konstatavo pažeidimus, tačiau poveikio priemonių nesiėmė. M. M. 2010 metais užsakė ir UAB „Lazdijų projektas“ parengė gyvenamojo namo projekto ir ūkinio pastato projekto korektūrą „Gyvenamojo namo projekto, ūkinio pastato projekto koregavimas 2010“. Su šiuo projektu 2010 metų rudenį M. M. kreipėsi į Lazdijų rajono savivaldybės administraciją, prašė išduoti statybos leidimą pagal gyvenamojo namo projekto ir ūkinio pastato projekto korektūrą. 2010 m. spalio 26 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsakovui M. M. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-14-101028-00124 (toliau – 2010 m. statybos leidimas). Ieškovas, vykdydamas 2011 m. liepos 10 d. gautą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos nurodymą patikrinti statybos leidimo išdavimo teisėtumą, 2011 m. liepos 27 d. Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo akte konstatavo, kad atsakovui M. M. išduoti statybą leidžiantys dokumentai parengti nesilaikant Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. nustatė, jog statybos leidimai išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesilaikant procedūrų: 2005 m. statybos leidimas išduotas M. M. vardu, nors statinių projektas parengtas O. P. vardu, atsakovas statytojo teisių ir pareigų neperėmė; 2010 m. statybos leidimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį – be privalomų prisijungimo sąlygų, įgaliotų institucijų nustatytų specialiųjų reikalavimų (neatsižvelgta į tai, kad statinių projekto koregavimas parengtas pagal 2004 m. O. P. išduotas įgaliotų institucijų pateiktas projektavimo sąlygas 2005 m. projektui rengti, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius projektavimo sąlygų reikalavimus Nr. R8-14, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos projektavimo sąlygų sąvadą Nr. R12-146). Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovo M. M. pageidaujami statyti statiniai suprojektuoti žemės sklype, kurio paskirtis – miškų ūkio, jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, miško naudojimo apribojimai, kraštovaizdžio draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai. M. M. statomi statiniai yra gyvenamosios paskirties, o tai prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio, 26 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Žemės sklypas turi saugomos teritorijos statusą, o pagal Saugomų teritorijų įstatymą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). 2004 m. spalio 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos sudaryta komisija priėmė aktą Nr. 11 „Dėl buvusios sodybos nustatymo“, jis, ieškovo vertinimu, laikytinas neteisėtu, nes neteisingai įvertintas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. G. (duomenys neskelbtini), privačios nuosavybės teise valdė 1,50 ha miško, o ne faktas apie asmens pastatytus ir nuosavybės teise valdytus statinius ar buvusią sodybą sklype. Be to, juridinę reikšmę turinčius faktus nustato tik teismas ir remtis komisijos aktu negalima.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui M. M. 2437,50 Lt (705,95 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Nurodęs, kad faktas, jog atsakovo M. M. statiniai pastatyti miškų ūkio paskirties žemėje, byloje neginčijamas, teismas pažymėjo, jog, be Statybos įstatymo, statybos miškų ūkio paskirties žemėje reikalavimus taip pat nustato Teritorijų planavimo, Miškų, Žemės įstatymai, pagal kuriuos miškų ūkio paskirties žemėje galima medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių statyba (Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalis); kitų nuostatų, leidžiančių statyti statinius ar pastatus miškų ūkio paskirties žemėje, įstatymuose neįtvirtinta. Projektavimo sąlygų sąvado (2004 m. gruodžio 14 d.) ir 2005 m. statybos leidimo išdavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (toliau – Statybų privačioje žemėje reglamentas), kurio ginčui aktualios redakcijos 3 punkte buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoje buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus; tokios praktikos buvo laikomasi iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo įtvirtintas draudimas urbanizuoti miškų ūkio paskirties žemę, priėmimo. Teismas nustatė, kad statyba M. M. žemės sklype pradėta 2005 m., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, ir padarė išvadą, jog statybos darbų atlikimas pagal galiojusio Miškų įstatymo nuostatas laikytinas teisėtu. Teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinti statybų draudimai draustiniuose turi tam tikrų išlygų – leidžiama statyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą, todėl atsakovo M. M. (projektavimo sąlygų sąvado rengimo metu – O. P.) teisė statyti galėjo būti įgyvendinta nustačius, jog žemės sklype anksčiau buvo sodyba. Spręsdamas šį klausimą, teismas pripažino svarbiu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad J. G. (sklypo savininkas iki nacionalizacijos) 1937 m. teisėtai įgijo žemės sklypą su pastatais. Kadangi ieškovas netvirtina, kad žemės sklype sodybos niekada nebuvo (teigia, jog šis juridinis faktas nustatytas nepakankamai išsamiai, nenurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje), bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino M. M. sklype esant išlikusį kryžių, tai teismas laikė, jog sodybos buvimo faktas statytojui M. M. priklausančiame sklype įrodytas ir Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyti reikalavimai įvykdyti. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog 2005 m. statybos leidimas išduotas atsakovui, o statinių projektą rengė O. P., atsakovas neperėmė iš O. P. statytojo teisių ir pareigų, jo prašymas išduoti statybos leidimą nepasirašytas ir nurodyta ne visa data, 2010 m. statybos leidimas išduotas neatsižvelgiant į tai, kad statinių projekto koregavimas parengtas pagal 2004 metais išduotas projektavimo sąlygas, nesudaro pagrindo statybos leidimą pripažinti negaliojančiu. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad Lazdijų rajono savivaldybės administracija neturėjo teisės išduoti 2010 m. leidimo statyti naujus statinius, nes tai prieštarauja Statybos, Miškų ir Žemės įstatymams, pažymėdamas, jog, nors ir pavadintas leidimu statyti naujus statinius, tai buvo ankstesnio projekto koregavimas, kas statybų praktikoje nėra uždrausta, priešingai – laikoma įprastu reiškiniu; tokiam leidimui išduoti, nesant esminių nukrypimų nuo pirminio projekto, naujas privalomų prisijungimo sąlygų derinimas nereikalingas, todėl nėra pagrindo 2010 m. statybos leidimą pripažinti neteisėtu. Teismas nustatė, kad ieškovo atstovas Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas K. J. kartu su trečiojo asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atstove 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliko statybos darbų teisėtumo patikrinimą vietoje; prieš patikrinimą K. J. iš Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus išsireikalavo visus su M. M. statyba susijusius dokumentus. Atmesdamas ieškovo argumentus, kad K. J. buvo kviestinis asmuo ir apžiūrėjo vietoje, ar statinys atitinka projektinius reikalavimus, teismas konstatavo, jog tuo atveju, kai statybą vietoje ir visus su ja susijusius dokumentus patikrina už statybų kontrolę valstybėje atsakinga institucija, statytojui neturėtų likti nė mažiausios abejonės dėl jo statybų teisėtumo, lūkestis, kad ateityje po patikrinimo nekils jokių abejonių statybos legalumu, turi būti laikomas teisėtu. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovas K. J., išsireikalavęs su ginčo statyba susijusius dokumentus, būdamas atsakingas už statybų valstybinę priežiūrą, privalėjo susipažinti su byloje esančiais dokumentais ir juos įvertinti visa apimtimi, o nustatęs pažeidimų išduodant statybos leidimą, privalėjo imtis įstatyme nustatytų priemonių, tačiau to nepadarė; toks neveikimas lėmė, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui reikšti. Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą praėjus vieneriems metams nuo statybos ir su ja susijusių dokumentų patikrinimo 2010 m. rugpjūčio 27 d., atsakovas M. M. reikalavo taikyti ieškinio senatį, ieškovo atstovė, baigiamųjų kalbų metu prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jei teismas laikys jį praleistu, nenurodė argumentų, kodėl tai turėtų būti padaryta, tai teismas šio prašymo netenkino. Atmetęs ieškovo argumentus dėl statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumo, teismas atmetė ir reikalavimą įpareigoti M. M. nugriauti pradėtą statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą bei sutvarkyti statybvietę.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atnaujino terminą ieškovo ieškiniui pateikti ir jį patenkino – pripažino negaliojančiais 2005 m. ir 2010 m. statybos leidimus; įpareigojo atsakovą M. M. pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius – per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, esančius Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę; per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, suteikė teisę ieškovui nugriauti pradėtus statyti gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą bei sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo M. M.; priteisė valstybei iš atsakovo M. M. bylinėjimosi išlaidas. Spręsdama dėl ieškinio senaties taikymo teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, nustačiusi, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas K. J. kartu su Veisiejų regioninio parko direkcijos atstove atliko statybos darbų teisėtumo patikrinimą, ieškinys teismui pateiktas tik 2011 m. rugpjūčio 29 d., pripažino, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013, kad visiems teisinių santykių dalyviams vienodai taikomo ir jų praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas bei, nustačius svarbias praleidimo priežastis, šis terminas gali būti atnaujinamas tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų pažeistoms teisėms ginti, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Nurodžiusi, kad ieškovas ginčija galimai neteisėtus aktus ir prašo teismo pašalinti neteisėtos statybos, kuri yra įvykdyta miško žemėje, regioninio parko teritorijoje, padarinius, teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje ginamas viešasis interesas. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013, kad ieškinio atnaujinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigtos kitų asmenų teisės ir iš ne teisės atsirastų teisė; pažymėjusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (civilinės bylos Nr. 3K-3-156/2014), išsamiai pasisakė dėl viešojo intereso – tinkamo miško ūkio paskirties žemės naudojimo – užtikrinimo, teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovas ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas atnaujintinas (CK 1. 131 straipsnio 2 dalis). Pasisakydama dėl savavališkos statybos ir jos padarinių teisėjų kolegija nurodė, kad šioje byloje pirmosios instancijos ir kasacinio teismo konstatuotas sodybos, buvusios Žemės sklype, faktas. Teisėjų kolegija atsižvelgė į kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje pateiktus išaiškinimus, inter alia, kad, sprendžiant dėl 2005 metų statybos leidimo teisėtumo, ypač aktualu tai, jog žemės sklypas, kuriame pastatyti statiniai, kurių statybos teisėtumas ginčijamas byloje, turi saugomos teritorijos statusą, o pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio veikla; pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį išduodant 2005 m. statybos leidimą (inter alia, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3 punktus), atsakovo gyvenamasis namas ir ūkio pastatas miško žemėje negalėjo būti pastatyti – tokie statiniai neatitiko Miškų ir Žemės įstatymų nuostatų, jie nebuvo būtini miškų ūkio veiklai, kaip nustatyta Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkte; kadangi pastatai pastatyti ne esančioje sodybvietėje, o buvusios (neišlikusios) sodybos pastatų vietoje, tai Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto norma, leidžianti statybas esančioje sodybvietėje, taip pat nesuteikė teisės atsakovui statyti ginčo pastatų. Teisėjų kolegija nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pripažino Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktą prieštaraujantį Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius ar kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus. Konstitucinis Teismas nurodė, kad Žemės ir Miškų įstatymuose įtvirtintos nuostatos, jog miško ūkio paskirties žemėje galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų (įrenginių), o ne pastatų statyba. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, kad miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius (ne gyvenamuosius, poilsio ir pan. pastatus). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje pateikė išsamius išaiškinimus dėl 2010 m. statybos leidimo teisėtumo, ir padarė išvadą, kad jis išduotas nesilaikant Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime suformuotos konstitucinės doktrinos; konstatavo, kad 2005 m. ir 2010 m. statybos leidimų išdavimo metu ginčo statiniai privačioje miško žemėje negalėjo būti statomi. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos išduoti statybos leidimai yra neteisėti, todėl pripažintini negaliojančiais (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Teisėjų kolegija rėmėsi Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatomis. Nurodžiusi, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas M. M. yra pradėjęs statyti statinius, tačiau pripažintina, kad jie statomi neteisėtai, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovo statiniai negali būti įteisinti pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, parengus atitinkamus projektus ir gavus leidžiančius dokumentus, nes miško paskirties žemėje yra draudžiama bet kokia statyba, ir tenkino ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą M. M. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo išaiškinimais teismas rėmėsi formaliai, nevertino ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių (ieškovas jų neįvardijo ir teismas nenustatė, sprendime nenurodė) bei jų svarbos. Taigi šis terminas atnaujintas nepagrįstai ir neteisėtai. Kartu teismas nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia aiškinant ir taikant įstatymus teismui vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje (2014 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014) konstatavo, kad ją sprendę teismai nevertino ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir aplinkybių, tačiau šios aplinkybės vėl (bylą iš naujo išnagrinėjus apeliacine tvarka) liko nenustatytos ir neįvertintos. Ieškinio senaties terminas objektyviai negalėjo būti praleistas dėl svarbių priežasčių, atitinkamai nebuvo teisėto pagrindo jį atnaujinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatais, ieškovas vykdo statybos valstybinę priežiūrą ir kontrolę, t. y. ieškovas yra subjektas, kompetentingas statybų srityje (pažeidimui nustatyti jam nereikėjo papildomai pasitelkti kitų sričių specialistų). Ieškinio pareiškimo metu ir 2010 m. rugpjūčio 27 d. ieškovo atstovui atliekant statybos Žemės sklype teisėtumo patikrinimą galiojusios Miškų įstatymo nuostatos, kuriomis iš esmės yra grindžiamas ieškovo ieškinys, nesikeitė, t. y., apie ieškinyje nurodytą pažeidimą – statinių statybą miško žemėje – ieškovui tapo žinoma 2010 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo metu, tačiau jis nesikreipė į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Jokių papildomų duomenų ieškiniui parengti ieškovui nereikėjo surinkti. Nagrinėjant bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, taip pat ir savo kasaciniame skunde (civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014) ieškovas nenurodė, kas jam, kaip statybų kontrolę vykdančiai institucijai, trukdė rinkti duomenis tam, kad būtų nustatytas pažeidimas ir būtų laiku kreiptasi į teismą. Į teismą ieškovas kreipėsi gerokai praleidęs ieškinio senaties terminą.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Statybos leidimas kasatoriui buvo išduotas ir statyba pradėta galiojant Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d.) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui, kuriame, inter alia, nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). 2005 m. statybos leidimo išdavimo bei statybos darbų metu taip pat galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 30 d. iki 2006 m. kovo 14 d.), kurio 3 punktas nustatė, kad miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. „Sodybvietės“ sąvoka reglamente neatskleista. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ „sodybvietę“ apibrėžia kaip sodybos, trobų vietą. Reglamente nebuvo nuorodų, leidžiančių daryti prielaidą, kad leidžiama statyti statinius tik vietoj esamų sodybų, Priešingai, teisės akto formuluotė, leidžianti statyti naujus gyvenamuosius namus vietoj buvusiųjų, o ne esamų, pastatų, leido suinteresuotiems asmenims suprasti, kad statyba buvusių sodybų vietose (sodybvietėse) yra leistina. Tokią poziciją patvirtina ir savivaldos institucijų elgesys išduodant statybos leidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012, yra pažymėjęs, kad teisinio reguliavimo neaiškumai turėtų būti aiškinami asmens naudai, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos standartus nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apribojamos Konvencijoje garantuojamos asmens teisės, turi būti pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos (pvz., James and Others v. United Kingdom, judgment of 21 February 1986, Series A no. 98, par, 67, Lithgow and Others v. United Kingdom, judgment of 8 July 1986, Series A. no. 102, par, 110). Kasatorius statybą žemės sklype vykdė laikydamasis teisės aktų reikalavimų, turėdamas galiojančius statybą leidžiančius dokumentus. Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principo požiūriu, teisinė sistema teikė kasatoriui pagrindą tikėtis, kad jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai. Ieškovas, veikiantis statybų priežiūros srityje, nustatęs statybos miškų žemėje faktą, nepateisinamai ilgai nesikreipė į teismą, leido kasatoriui toliau vykdyti statybas, taip patiriant kuo didesnius nuostolius, kas yra akivaizdus pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, ypač įvertinus kasatoriaus sąžiningumą.

3. Apeliacinės instancijos teismo pritaikyta priemonė prieštarauja konstituciniam teisingumo principui, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą. Teismas įpareigojo kasatorių per šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Žemės sklype pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą. Įpareigojimas taikyti griežčiausią sankciją dėl savivaldos institucijos padarytų teisės aktų pažeidimų, atnaujinus ieškinio senaties terminą tam nesant svarbių priežasčių, laikytinas prieštaraujančiu konstituciniam teisingumo principui ir laikytinas neproporcinga poveikio priemone žmogaus teisių apsaugos standartų kontekste. Teismo išvados neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, pagal kurį teismo priimtas sprendimas negali būti formalus, sukuriantis išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet toks, kuris savo turiniu būtų teisingas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus laisves ir teises (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Be to, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo vieną iš pagrindinių žmogaus teisių – teisę į nuosavybės neliečiamumą. Neteisėtai pastatytas statinys gali būti laikomas statytojo nuosavybe, taigi saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą, siekiant išvengti itin sunkių materialinių padarinių (EŽTT sprendimas, priimtas byloje Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007, cituojamas Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime). Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į kasatoriaus teisėtus lūkesčius, jo sąžiningumą ir veiksmų teisėtumą, valstybės įgaliotos institucijos ilgalaikį delsimą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso apgynimo.

Kasaciniu skundu atsakovas Lazdijų rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas esminiais argumentais, kurie jau nurodyti kasatoriaus M. M. kasaciniame skunde, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.131 straipsnio 2 dalį), taip pat CK 1.5 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014 (nagrinėjamoje byloje), pateiktus išaiškinimus.

Ieškovas atsiliepimuose į atsakovų kasacinius skundus prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su kasaciniais skundais argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat ieškovas nurodo, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, nurodytus trūkumus. Nors dėl vieno valstybės pareigūno (ieškovo vyriausiojo specialisto K. J.) klaidos (veiksmų) ieškovas negalėjo laiku kreiptis į teismą, tačiau, 2011 m. liepos 20 d. gavus raštą iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos, ieškovo veiksmai buvo aktyvūs ir rodo siekį ginčyti neteisėtai priimtus administracinius aktus, kad pažeistas viešasis interesas neliktų neapgintas. Atsižvelgiant į šias priežastis, ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą (ginamas viešasis interesas), praleistas ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas aiškino ir taikė vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atskleisdamas ieškinio senaties instituto esmę, nenukrypdamas nuo Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos dėl ypatingos ekologinės, socialinės ir ekonominės miško reikšmės.

2. Lazdijų rajono savivaldybės administracija, prieš išduodama 2005 m. ir 2010 m. statybos leidimus, privalėjo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimams, o nustačiusi neatitiktį, atsisakyti išduoti statybą leidžiančius dokumentus. Atsakovas, juolab jo įgaliotas atstovas (sutuoktinės tėvas A. G., turintis teisinį išsilavinimą, buvęs Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkas, dalyvavęs statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūrose, organizavęs statybos darbų vykdymą), atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ypač po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo, galėjo ir privalėjo suprasti, kad jo siekiamas tikslas prieštarauja Konstitucijai, Miškų ir Žemės įstatymams, todėl negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių dėl norimos vykdyti statybos.

3. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia, aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, o tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007). Nėra pagrindo sutikti su atsakovo M. M. kasacinio skundo motyvais, kad draudimas vykdyti ginčo statinių statybą miško žemėje yra neproporcingas siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, o asmens teisė į nuosavybę yra varžoma labiau, nei leidžia Konstitucija.

4. Atsakovas nepagrįstai pabrėžia, kad įpareigojimas taikyti griežčiausią sankciją (nugriauti ginčo statinius) laikytinas prieštaraujančiu konstituciniam teisingumo principui bei neproporcinga poveikio priemone žmogaus teisių apsaugos standartų kontekste. Teisiniai neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus. Pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies nuostatas, panaikinus statybą leidžiančio dokumento galiojimą, statinių statyba gali būti įteisinta tik tada, jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas, statydamas statinius Žemės sklype, kuriame galima tik specializuotų, su mišku susijusių statinių statyba, negali pasinaudoti Statybos įstatyme nurodyta statinių įteisinimo tvarka. Tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba toje vietoje iš viso negalima, valstybės kišimasis į nuosavybės teisę paprastai pasireiškia neteisėto statinio nugriovimu ar įpareigojimu jį nugriauti (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nuosavybės teisės suvaržymas EŽTT laikomas nepažeidžiančiu žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, jei ribojimas atliktas pagal įstatymą, jei jis turi teisėtą tikslą, t. y. jei taikomomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą, ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas. Be to, EŽTT byloje Hamer prieš Belgiją kaip tik buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Vienas esminių nagrinėjamoje byloje pateiktų kasacinių skundų argumentų yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriai teigia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalimi apeliacinės instancijos teismas rėmėsi formaliai, nes nenustatė ir neįvertino ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalį), be to, ignoravo kasacinio teismo nurodymus, suformuluotus ankstesnėje nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, nagrinėjančiam iš naujo bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jaukurai“ v. UAB „Forsitia“, bylos Nr. 3K-3-418/2011; 2012 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. AB „Kretingos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-3/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, išnagrinėjusios šią bylą kasacine tvarka, 2014 m. kovo 21 d. nutartyje pateikti, inter alia, ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų išaiškinimai, nurodytos reikšmingos aplinkybės ir kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, spręsdamas klausimą dėl šio termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nelaikė svarbiais kasatoriaus argumentų dėl viešojo intereso, susijusio su statyba miško žemėje, esančioje regioninio parko teritorijoje, pažeidimo, nepagrįstai jų netyrė ir plačiau nepasisakė, taigi senaties termino klausimą išsprendė formaliai, nenustatinėjo ir neištyrė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismai nenustatinėjo ir plačiau nepasisakė, kurį iš dviejų viešųjų interesų, kurių konkurencija kilo šioje byloje, – tinkamo miško ūkio paskirties žemės naudojimo užtikrinimo ar civilinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo siekio, – konkrečiu atveju reikėtų ginti, vadovavosi išimtinai civilinių teisinių santykių stabilumo ir civilinių santykių dalyvių teisėtų lūkesčių užtikrinimo principais, neatsižvelgdami į ginčo esmę, nenustatė, ar miškų apsauga šiuo konkrečiu atveju galėjo nusverti civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo siekį, nevertino termino praleidimo priežasčių ir aplinkybių. Nurodytoje (2014 m. kovo 21 d.) nutartyje kasacinio teismo padaryta teisinė išvada, kad apeliacinės instancijos teismo ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas vertintinas kaip neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), neatskleidžiantis ieškinio senaties instituto esmės, nukrypstantis nuo Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos dėl ypatingos ekologinės, socialinės ir ekonominės miško reikšmės. Dėl nurodytų aplinkybių apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, remiantis CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostata, buvo privalomi bylą iš naujo nagrinėjusiam teismui, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti, ištirti ir įvertinti konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes, inter alia, aptariamo termino praleidimo priežastis ir aplinkybes, konkuruojančių viešųjų interesų gynybos svarbą, kurie teiktų pagrindą tinkamai pritaikyti ieškinio senaties atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas.

Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo matyti, kad teismas pacitavo kasacinio teismo išaiškinimus, kurie buvo nurodyti 2014 m. kovo 21 d. nutartyje, tačiau jais nesivadovavo. Apskųstame sprendime tenurodyta, kad ginamas viešasis interesas, ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujinamas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties atnaujinimo klausimas išspręstas paviršutiniškai, jo tinkamai nemotyvuojant. Teismas nenustatė ir netyrė, kokios buvo šio termino praleidimo priežastys, kiek jos buvo svarbios, pateisinamos ir ar pakankamos tam, kad sudarytų pagrindą šį terminą atnaujinti. Kasacinio teismo ankstesnėje nutartyje, priimtoje šioje byloje, be kita ko, pažymėta, kad visuomenei svarbių interesų gynimas, reiškiant ieškinį, yra tik viena iš aplinkybių, kurią nustačius sprendžiama dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, neatsižvelgiant, koks subjektas (privatus ar viešąjį interesą ginantis asmuo) to prašo. Be to, minėta, šioje byloje konkuruoja du viešieji interesai, dėl kurių abiejų svarbos ir vieno iš jų prioritetinio gynimo pasirinkimo teismas turėjo pateikti argumentus. Kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių nenustatė apeliacinės instancijos teismas, – tai aptariamo termino praleidimo aplinkybės ir priežastys, inter alia, kliūtys, trukdžiusios per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Ieškinio senaties termino praleidimo priežastys turi būti svarios, pateisinančios (atsižvelgiant į šio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, pirmiau nurodytas reikšmingas aplinkybes, protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus) teismo apsisprendimą jį atnaujinti ir užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą (tinkamą miškų ūkio paskirties žemės naudojimą), o ne apsisprendimą išlaikyti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, sutikdama su kasatorių nurodytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė kasacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, nenustatė, neištyrė ir neįvertino teisiškai reikšmingų ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių ir priežasčių, jų svarbos ir pakankamumo praleistam terminui atnaujinti, nepagrindė sprendimo užtikrinti vieno iš konkuruojančių viešųjų interesų gynybą. Konstatuotinas ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų pakartotinis pažeidimas, nukrypimas nuo kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktų šių normų taikymo išaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-675/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pasikartojantis sprendimų dėl žemesnės instancijos teismų padarytų klaidų šalinimo priėmimas viename proceso lygmenyje atskleidžia teisminės sistemos institucijų netinkamos kokybės darbą ir vertinamas neigiamai Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Wierciszewska v. Poland, no. 41431/98, judgment of 25 November 2003). Taigi nacionaliniai apeliacinės instancijos ir kasaciniai teismai, naudodamiesi jiems suteikta diskrecijos teise taikyti žemesnės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmus, privalo būti itin atsargūs ir atsižvelgti į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus principus dėl proceso operatyvumo. Teismas itin neigiamai vertina aukštesnės instancijos teismo nurodymų procesiniams defektams ištaisyti nesilaikymą, neišvengiamai atskleidžiantį teisminės veiklos trūkumus valstybėje (žr., pvz., Četvertakas v. Lithuania, no. 16013/02, judgment of 20 January 2009; Uglanova v. Russia, no. 3852/02, judgment of 21 September 2006, § 34; Falimonov v. Russia, no. 11549/02).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties atnaujinimo klausimas šioje byloje yra itin aktualus ir nors kasacinis teismas pagal teisinį reglamentavimą (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnis) turi teisę ištaisyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytus teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimus, tačiau šios bylos atveju tokios galimybės nėra, nes apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų tinkamam taikymui. Konstatuotina, kad situacija, bylai antrą kartą patekus į kasacinį teismą, yra analogiška ankstesniajai, kuriai esant buvo priimta kasacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių ir priežasčių, jų neįvertinus, nepašalinus kasacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartyje nurodytų trūkumų ir nesilaikius privalomų išaiškinimų iš naujo nagrinėjant šią bylą, apskųstas sprendimas naikintinas, nes egzistuoja tos pačios aplinkybės ir priežastys, kurios buvo kasaciniam teismui priimant 2014 m. kovo 21 d. nutartį, o joms esant tapačioms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei jis buvo priimtas kasacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi.

Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,74 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis