Civilinė byla Nr. e3K-3-206-611/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08836-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.6.8.11.1; 2.6.32; 2.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. (S. A.) ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dėl vienašališko banko sąskaitos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių banko teisę vienašališkai nutraukti banko sąskaitos sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė pripažinti atsakovo sprendimą vienašališkai nutraukti su ieškovu 2014 m. liepos 4 d. sudarytą banko sąskaitos sutartį (toliau – Banko sąskaitos sutartis) neteisėtu ir jį panaikinti, priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad jis su banku „Nordea Bank AB“, kurio teises ir pareigas perėmė atsakovas, sudarė Banko sąskaitos sutartį. 2022 m. lapkričio 11 d. atsakovas nepranešęs nutraukė ieškovo prieigą prie banko sąskaitų, o 2022 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą nutraukti dalykinius santykius su ieškovu. Atsakovas Banko sąskaitos sutartį nutraukė, neatskleisdamas jokios informacijos, kurios pagrindu šalys galėjo bendradarbiauti ir pašalinti sutarties vykdymo kliūtis ar atsakovui kilusias abejones.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino atsakovo sprendimą vienašališkai nutraukti Banko sąskaitos sutartį neteisėtu, jį panaikino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pripažino nevieša bylos medžiaga triplike ir teismo sprendime aprašytus atsakovo atlikto vidinio tyrimo duomenis.
5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAzLTgyMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-303-823/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-303-823/2021">e3K-3-303-823/2021</a> pateiktais išaiškinimais, nusprendė, kad byloje turi būti nustatyta, ar atsakovo sprendimas vienašališkai nutraukti su ieškovu Banko sąskaitos sutartį yra nulemtas svarbių priežasčių.
6. Teismas nustatė, kad ieškovo su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudaryti sandoriai, kurie atsakovui pasirodė įtartini ir neturintys neaiškaus ekonominio pagrindo, faktiškai buvo įvykdyti, visi jie sudaryti rašytine forma. Visos paskolų sutartys buvo atlygintinės – bendrovės įsipareigojo mokėti palūkanas ir šią savo prievolę vykdė. Be to, teismas iš ieškovo paaiškinimų nustatė, kad ieškovas, skolindamas lėšas, siekė palankesnėmis sąlygomis iš bendrovių įsigyti butus. Teismas nusprendė, kad nėra prielaidų, jog šis ieškovo deklaruotas tikslas aiškiai neatitiktų realios faktinės padėties. Dėl šios priežasties teismas nepritarė atsakovo atsikirtimui, kad ieškovo sudarytų paskolos sandorių ekonominis tikslas yra neaiškus ar apskritai kad sandoriai galėtų būti traktuojami kaip neskaidrūs.
7. Teismas priėjo prie išvados, kad, protingo asmens požiūriu, atsakovo tyrimo išvados, jog ieškovo atlikti mokėjimai ar sudaryti sandoriai su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra įtartini Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) prasme, yra aiškiai nepagrįstos. Teismas nusprendė, kad atsakovas sprendimą vienašališkai nutraukti Banko sąskaitos sutartį priėmė be svarbios priežasties. Teismas nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog atsakovas tą padarė, siekdamas taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, savaime nereiškia, jog atsakovas sutartį galėjo nutraukti neturėdamas tam svaraus pagrindo, tik formaliai prisidengdamas prievolių, kylančių iš PPTFPĮ, vykdymu. Teismo vertinimu, vidinio tyrimo rezultatuose nėra aprašyta duomenų, kurie pagrįstų, kad ieškovo veiksmai, jo sudaryti sandoriai ar atliktos mokėjimo operacijos būtų atitikę kriterijus, apibrėžtus Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąraše, patvirtintame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-240 (toliau – Įtartinų sandorių kriterijai). Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas nepagrindė, jog Banko sąskaitos sutarties nutraukimas buvo vienintelė galima rizikos suvaldymo priemonė.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo veiksmai ginčo situacijoje neatitiko bendradarbiavimo principo reikalavimų. Atsakovas iš esmės tik šios bylos nagrinėjimo metu atskleidė priežastis, dėl kurių buvo priimtas ginčo sprendimas. Aiškių motyvų, kodėl buvo būtina slėpti nuo ieškovo informaciją, kokie jo veiksmai kelia atsakovui įtarimų, atsakovas nenurodė. Teismas vertino, kad tokiu būdu nepagrįstai buvo apsunkinta ieškovo teisinė padėtis.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2024 m. vasario 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
10. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, nurodė, kad nors šios ir kasacine tvarka nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, tačiau jų panašumo laipsnis yra pakankamas, kad šioje byloje, užtikrinant teisminės praktikos vienodumą, būtų remiamasi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAzLTgyMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-303-823/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-303-823/2021">e3K-3-303-823/2021</a> suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje turi būti nustatyta, ar atsakovo sprendimas vienašališkai nutraukti su ieškovu Banko sąskaitos sutartį yra nulemtas svarbių priežasčių.
11. Kolegijos vertinimu, atsakovas negali be jokios atskaitomybės ar efektyvaus teisių gynimo būdo savo nuožiūra nutraukti dalykinius santykius, nes toks elgesys kitai banko sąskaitos sutarties šaliai sukelia esmines pasekmes. PPTFPĮ nustatyta prevencija turi būti įgyvendinama itin rūpestingai, kvalifikuotų asmenų. Priemonės, kurių įmonės imasi dalykinių santykių pobūdžiui ir tikslui nustatyti, turėtų būti proporcingos su santykiais susijusiai rizikai ir būti pakankamos, kad įmonė suprastų, kas yra klientas ir kas yra kliento naudos gavėjai. Kolegija nusprendė, kad finansinės įstaigos, nustatydamos vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, privalo užtikrinti, kad jų taikomos priemonės būtų proporcingos kylančiai rizikai valdyti.
12. Kolegija nustatė, kad nei sprendime dėl Banko sąskaitos sutarties nutraukimo, nei ieškovui siųstuose atsakymuose į jo paklausimus atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai neįvardijo, kokios būtent aplinkybės lemia vertinimą, kad ieškovo atliekamos mokėjimo operacijos yra įtartinos PPTFPĮ prasme. Kolegija nurodė, kad iš atsakovo pateikto atsiliepimo, tripliko ir apeliacinio skundo matyti, jog atsakovo pozicija dėl priežasčių, lėmusių sprendimą nutraukti Banko sąskaitos sutartį, yra iš dalies nenuosekli. Byloje nustatyta, jog į Banko sąskaitos sutarties pagrindu atidarytą sąskaitą buvo pervedamos tik ieškovo iš darbinės veiklos gaunamos pajamos. Atsakovas šių aplinkybių neginčijo. Jokių kitų neaiškių įplaukų, be (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atliktų mokėjimų, į ieškovo sąskaitą nebuvo gauta ir kitokių lėšų gavimo fakto atsakovas neįrodinėjo. Atsakovas nė viename dokumente, įskaitant ir vidinio tyrimo rezultatus, nenurodė, jog šios ieškovo gaunamos pajamos yra įtartinos. Taip pat neišsakė ir abejonių, jog paskolos sandoriai viršijo ieškovo finansines galimybes teikti paskolas tokiomis sąlygomis, kokiomis jos buvo suteiktos.
13. Kolegija nusprendė, kad kraštutines rizikos valdymo priemones (t. y. dalykinių santykių nutraukimą) atsakovas galėjo taikyti, jei klientas vengia arba atsisako pateikti informaciją. Kolegija vertino tai, kad, atsakovui elektroniniu paštu paprašius ieškovą pateikti informaciją apie su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sudarytas pirkimo–pardavimo, paskolos sutartis ir kt., ieškovas atsakė į visus atsakovo klausimus, pateikė prašomą informaciją, paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius jo atsakymus, paaiškino, kokio ekonominio rezultato siekė, suteikdamas paskolas. Tačiau atsakovas nepaaiškino ir neatskleidė, kuo ieškovo pateikti paaiškinimai ir duomenys yra įtartini. Tik nurodė, kad banko vidaus dokumentai, įskaitant banko rizikos vertinimo ir valdymo dokumentaciją, yra konfidencialūs dokumentai, todėl atsakovas neturėjo teisės atskleisti ieškovui savo rizikos (įskaitant nepriimtiną) vertinimo kriterijų. Kolegijos vertinimu, šie atsakovo argumentai neleidžia daryti išvados, jog atsakovas galėjo vienašališkai nutraukti Banko sąskaitos sutartį, nepaaiškinęs priežasčių, lėmusių tokį sprendimą.
14. Kolegija konstatavo, kad atsakovas sprendimą vienašališkai nutraukti Banko sąskaitos sutartį priėmė be svarbios priežasties. Vidinio tyrimo rezultatuose nėra aprašyta duomenų, kurie pagrįstų, kad ieškovo veiksmai, jo sudaryti sandoriai ar atliktos mokėjimo operacijos būtų atitikę Įtartinų sandorių kriterijus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PPTFPĮ 18 straipsnį kaip vienintelį dalykinių santykių su klientais nutraukimo pagrindą ir neanalizavo kitų PPTFPĮ įtvirtintų pagrindų. Teismas netaikė PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalies, kuri nustato, kad finansų rinkos dalyviai yra įpareigoti nutraukti dalykinius santykius su klientais tais atvejais, kai jie negali užtikrinti PPTFPĮ įtvirtintų reikalavimų įgyvendinimo. Atsakovo vertinimu, vadovaujantis PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalimi, finansų rinkos dalyviai, priimdami sprendimą nutraukti dalykinius santykius su klientais, gali remtis kitais santykių su klientais nutraukimo pagrindais nei atvejai, kai klientai nepateikia arba vengia pateikti jiems informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad finansų rinkos dalyviai patys nustato priemones pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai valdyti, atsakovo vertinimu, dalykinių santykių nutraukimas pagal PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalį taip pat turėtų būti įgyvendinamas vadovaujantis finansų rinkos dalyvių vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūromis.
15.2. Teismas neatsižvelgė į Įtartinų sandorių kriterijų 4 punktą, kuris nustato, kad pinigų plovimo ir įtartinų operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o įtartinos piniginės operacijos ar sandoriai objektyviai nustatomi finansų rinkos dalyviams kreipiant dėmesį į tokią klientų veiklą, kuri, finansų rinkos dalyvių nuomone, ir remiantis savo vidaus tvarkomis bei darbuotojų kompetentingais vertinimais gali būti susijusi su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu. Nors PPTFPĮ ir Lietuvos banko nutarimas „Dėl Finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ (toliau – Nurodymai) įtvirtina finansų rinkos dalyvių pareigą vykdyti nuolatinį savo klientų dalykinių santykių rizikos vertinimą ir veiklos stebėseną, jie nedetalizuoja priemonių, kaip finansų rinkos dalyviai turėtų jas organizuoti bei vykdyti. Nei PPTFPĮ, nei Nurodymai nenustato, koks klientų atliekamų operacijų ir (arba) sudaromų sandorių stebėsenos modelis galėtų būti laikomas tinkamu, taip pat nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais reikia vadovautis, vertinant riziką ir siekiant užtikrinti, kad klientų dalykinių santykių stebėsena būtų atliekama tinkamai. Kadangi pagal Įtartinų sandorių kriterijų 4 punktą juose pateikiamas sąrašas nėra baigtinis, finansų rinkos dalyvis, laikydamasis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tam tikslui surinktų objektyvių duomenų pagrindu gali nustatyti, dėl kokių rizikos veiksnių ar jų derinių klientai bus laikomi nepriimtinos rizikos, piniginės operacijos ar sandoriai bus laikomi įtartinais ir kokių veiksmų (įskaitant dalykinių santykių su klientu nutraukimą) finansų rinkos dalyviai imsis tokiais atvejais.
15.3. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovui taikomas draudimas atskleisti tam tikrą informaciją negali būti laikomas pagrindu, leidžiančiu atsakovui vienašališkai nutraukti dalykinius santykius su ieškovu pastarajam nepaaiškinus priežasčių, lėmusių tokį atsakovo sprendimą, netinkamai taikė PPTFPĮ 23 straipsnio 1 ir 3 dalis. Atsakovo vertinimu, PPTFPĮ 23 straipsnio 3 dalyje draudimai nustatyti dėl to, kad egzistuoja rizika, jog ta aplinkybė, kad klientas žino, kokia informacija kelia pagrįstų abejonių ir įtarimų ir kad tokia informacija apie jo atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius pateikta FNTT, gali pakenkti būsimoms pastangoms iširti ir atskleisti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo veikas. Atsakovo vertinimu, draudimas atskleisti finansų rinkos dalyviams vidinius veiksmus dėl galimo įtartinumo vertinimo yra esminis siekiant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslų. Taigi finansų rinkos dalyvių atliekami vidiniai tyrimai net ir tais atvejais, kai pranešimas dėl tam tikros piniginės operacijos ar sandorio nebuvo teiktas FNTT, negalėtų būti atskleisti, kadangi finansų rinkos dalyvių pareigos stebėti bei vertinti kliento veiklą yra nuolatinės ir tęstinės, dėl to vidiniai tyrimai gali būti atnaujinami, fiksuotos aplinkybės gali būti įvertinamos visiškai skirtingai, gavus naujos informacijos. Nors byloje atsakovas įrodinėjo, kad nutraukė Banko sąskaitos sutartį su ieškovu dėl svarbių priežasčių, tačiau, griežtai laikydamasis jam PPTFPĮ nustatyto draudimo, ieškovui bei teismams pagrįstai teikė informaciją (įrodymus) tik tokia apimtimi, kurią leidžia atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai.
15.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklė, kuria kaip precedentu rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (toliau – ir Direktyva 2015/2366) teksto ir tikslų. Atsakovo vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai subsidiariai pritaikė dvi specialias įstatymo nuostatas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 2 dalį ir Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalį, nepaisydamas CK 1.3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos teisės aktus įgyvendinančių įstatymų taikymo prieš CK pirmenybės. Be to, banko sąskaitos sutarties vienašalį nutraukimą CK reguliuoja kita speciali nuostata – CK 6.927 straipsnis, todėl dar vienos specialiosios nuostatos (reguliuojančios paslaugų sutarties nutraukimą) – CK 6.721 straipsnio 2 dalies – taikymas nebuvo galimas, nebent būtų nustatyta, kad sutartis yra mišri. Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės mokėjimo paslaugų vartotojams gali įtvirtinti palankesnes nuostatas, tačiau, įgyvendinant Direktyvą 2015/2366 Lietuvoje, Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje nebuvo nustatyta jokia pareiga susitarti dėl konkrečių pagrindų, kuriais remdamasis mokėjimo paslaugų teikėjas, esant susitarimui, galėtų nutraukti bendrąją sutartį. Kitaip tariant, Lietuvoje įstatymų leidėjas neišreiškė valios įtvirtinti jokių kitų „palankesnių vartotojui“ nuostatų. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodomos „svarbios priežastys“ nėra nei tiesiogiai nustatytos Mokėjimų įstatyme ir (ar) Direktyvoje 2015/2366, nei netiesiogiai išplaukia iš Direktyvos 2015/2366 teksto ar tikslų. Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalis yra pažodžiui perkelta iš Direktyvos 2015/2366, todėl, atsakovo vertinimu, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 2015/2366 tekstą ir tikslus. Nagrinėjamoje byloje priimti teismų sprendimai suponuoja išvadą, kad finansų įstaigos, nutraukdamos sutartį su klientu remdamosi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo reikalavimais, privalo įrodyti priežasčių svarbumą, o tai pagal teismų aiškinimą prilygtų įrodymui, kad kliento veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius.
16. Atsakovas kasaciniame skunde prašo Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiuo klausimu: ar Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalies nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali vienašališkai nutraukti neapibrėžtam laikotarpiui sudarytą bendrąją sutartį joje nustatytais nutraukimo pagrindais tik esant svarbioms priežastims.
17. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Teismas tinkamai taikė pinigų plovimo prevenciją ir šalių sutartinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas. Byloje nekvestionuojamas atsakovo poreikis nustatyti vidines procedūras ar valdyti rizikas. Byloje pareikšto ieškinio pagrindas – atsakovas faktiškai neatliko kvalifikuoto rizikos vertinimo, neturėjo jokių duomenų apie įtartinas operacijas PPTFPĮ prasme ir iš esmės vienašališkai be jokių svarbių priežasčių nutraukė dalykinius santykius su ieškovu. Ieškovo vertinimu, atsakovas turi visas rizikas valdyti ir daryti tai proporcingai, o ne jų visiškai atsisakyti be aiškaus pagrindo ar tiesiog nurodant bendro pobūdžio teiginius, neįsigilinus į finansinių operacijų turinį (Europos bankininkystės institucijos (EBI) 2021 m. kovo 1 d. Gairių dėl deramo klientų tikrinimo ir veiksnių Nr. EBA/GL/2021/02 (toliau – Gairės Nr. EBA/GL/2021/02) 1.15 punktas). Pinigų plovimo prevenciją reguliuojantys teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai, nes juose ir yra įtvirtinamas balansas tarp prevencijos užtikrinimo, rizikos valdymo ir klientų galimybės naudotis finansiniais produktais ir paslaugomis. Būtent tam teisės aktuose ir yra nustatyta ne tik finansų rinkos dalyvio pareiga susirinkti kuo daugiau informacijos ir kvalifikuotai įvertinti kliento sandorius, jo valdymo struktūrą ir kt., bet ir rizikos valdymo priemonių hierarchija, kaip nustatyta Nurodymų 56–57 punktuose. Pagal Nurodymų 57 punktą šioje byloje taikytas kraštutines rizikos valdymo priemones (t. y. dalykinių santykių nutraukimą) atsakovas galėjo taikyti tik tada, kai klientas vengia arba atsisako pateikti informaciją. Ši aplinkybė byloje nebuvo nustatyta – į visus atsakovo paklausimus buvo atsakyta ir buvo pateikti dokumentai. Jokių patikslinančių klausimų iš atsakovo nebuvo gauta. Byloje taip pat nėra nė vieno įrodymo, kad, darydamas išvadas apie „įtartinas“ operacijas, atsakovas ėmėsi adekvačių veiksmų teisinių santykių turiniui nustatyti.
17.2. Konkretus sutartinių santykių nutraukimo pagrindas negali būti laikomas banko komercine paslaptimi ar kita neatskleistina informacijos rūšimi. PPTFPĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna FNTT, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šiame ir kituose įstatymuose nustatytus atvejus. Ginčo nėra, kad jokia su ieškovu susijusi informacija nėra perduota FNTT. Tokios informacijos byloje nebuvo reikalaujama, taip pat nereikalauta pateikti atsakovo vidinių taisyklių dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo reikalavimų įgyvendinimo, vidinio tyrimo apie ieškovo operacijas visa apimtimi ir kitų dokumentų. Ieškovas reikalavo aiškiai nurodyti, kokios konkrečiai mokėjimo operacijos atsakovui pasirodė įtartinos, ir nurodyti faktinį pagrindą, sudarantį prielaidas šią informaciją laikyti įtartinu sandoriu. Tiek Gairės Nr. EBA/GL/2021/02, tiek kiti teisės aktai (Įtartinų sandorių kriterijai) pakankamai apibrėžia pagrindines indikacijas, rodančias, kad sandoris ar operacija yra įtartini. Į klausimus, kokios operacijos pasirodė įtartinos ir kodėl, buvo atsakyta atsakovo triplike. Ieškovo vertinimu, nurodytai informacijai PPTFPĮ 23 straipsnis netaikytinas, nes ji nebuvo teikta FNTT.
17.3. Kasacinio teismo suformuluota Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklė visiškai atitinka Direktyvos 2015/2366 tekstą ir tikslus. Kasacinis teismas 2021 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAzLTgyMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-303-823/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-303-823/2021">e3K-3-303-823/2021</a> išsamiai motyvavo, kodėl nebuvo taikomas CK 6.927 straipsnis. Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalis neįtvirtina savarankiškų sutarties nutraukimo pagrindų, jų reikalavimų, bet tiesiog nustato blanketinę nuorodą į šalių sudarytos bendrosios sutarties nutraukimo pagrindus (kurių nedetalizuoja, nenustato jiems reikalavimų) ir savarankiškai įtvirtina pranešimo vartotojui terminą. Analogiškai nustatyta ir Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje. Direktyvos 2015/2366 62 konstatuojamojoje dalyje yra aiškiai išskiriama, kad šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis mokėjimo paslaugų teikėjo pareigai išskirtinėmis aplinkybėmis nutraukti mokėjimo paslaugų sutartį, kaip nustatyta pagal kitą atitinkamą Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę, pavyzdžiui, susijusią su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, veiksmais, kuriais siekiama įšaldyti lėšas, arba specialiomis priemonėmis, susijusiomis su nusikaltimų prevencija bei tyrimu. Taigi, Banko sąskaitos sutartyje nustatytiems jos nutraukimo pagrindams yra taikomi visi nacionalinės teisės reikalavimai, įskaitant ir CK įtvirtintas vienašalio nutraukimo taisykles, sutarčių vykdymo bei favor contractus (sutarties naudai) principus ir kt. Ieškovo vertinimu, kasacinis teismas yra teisingai pažymėjęs, kad CK 6.721 straipsnio 2 dalies taikymas neprieštarauja Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui (jo nepaneigia, o tik papildo), todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinas subsidiariai.
17.4. Nagrinėjamoje byloje dalykinių santykių nutraukimo pagrindas yra atsakovo sprendimas dėl ieškovo pinigų plovimo ar teroristų finansavimo rizikos. Tai patenka ne į Direktyvos 2015/2366 taikymo sritį, bet į 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 bei ją įgyvendinančio PPTFPĮ taikymo sritį, todėl atsakovo prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo dėl Direktyvos 2015/2366 aiškinimo yra akivaizdžiai nepagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
18. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja poreikis kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalies išaiškinimo, o konkrečiai: ar minėtos direktyvos 55 straipsnio 3 dalies nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali vienašališkai nutraukti neapibrėžtam laikotarpiui sudarytą bendrąją sutartį joje nustatytais nutraukimo pagrindais tik esant svarbioms priežastims.
19. Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. lapkričio 25 d. direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jei tai sutarta bendrojoje sutartyje, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti bendrąją sutartį, sudarytą neapibrėžtam laikotarpiui, ne mažiau kaip prieš du mėnesius pateikdamas pranešimą tokiu pačiu būdu, kaip nustatyta 51 straipsnio 1 dalyje, o minėto straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybės narės mokėjimo paslaugų vartotojams gali nustatyti palankesnes nuostatas.
20. Minėtos Direktyvos 2015/2366 konstatuojamosios dalies 62 punkte nurodyta, jog šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis mokėjimo paslaugų teikėjo pareigai išskirtinėmis aplinkybėmis nutraukti mokėjimo paslaugų sutartį, kaip nustatyta pagal kitą atitinkamą Sąjungos ar nacionalinę teisę, pvz., susijusią su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, veiksmais, kuriais siekiama įšaldyti lėšas, arba specialiomis priemonėmis, susijusiomis su nusikaltimų prevencija bei tyrimu, o 63 punkte nurodyta, jog, siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės turėtų galėti vartotojo interesais palikti galioti arba nustatyti apribojimus arba draudimus, susijusius su vienašaliais bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, pavyzdžiui, jei nėra pagrįstos priežasties atlikti tokį pakeitimą.
21. Iš aptartų Direktyvos 2015/2366 nuostatų galima daryti išvadą, kad tai yra minimalaus suderinimo direktyva, joje tiesiogiai įtvirtinta valstybių narių teisė savo nacionalinėje teisėje, perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, nustatyti vartotojui palankesnį teisinį reguliavimą dėl bendrųjų sutarčių vienašališko nutraukimo paslaugų teikėjo iniciatyva, įskaitant ir teisės nutraukti bendrąją sutartį tik esant svarbioms priežastims įtvirtinimą.
22. Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalyje nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės nuorodos, jog bendroji sutartis paslaugų teikėjo gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims. Ši norma tik nustato, kad sutarties nutraukimo atvejai turi būti nustatyti pačioje sutartyje, ir įtvirtina bendrosios sutarties nutraukimo tvarką. Tačiau ši direktyva leidžia valstybėms narėms nacionalinėje teisėje įtvirtinti vartotojui palankesnį reguliavimą, pvz., riboti paslaugų teikėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį.
23. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalis yra reikalaujanti ESTT išaiškinimo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakovo prašomu klausimu.
Dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį su klientu
24. Su banko sąskaitos atidarymu ir joje atliekamomis operacijomis susijusius teisinius santykius reglamentuoja Mokėjimų įstatymas, taip pat CK XLVI skyriaus normos (CK 6.913–6.928 straipsniai). Mokėjimų įstatyme bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (toliau – bendroji sutartis) apibūdinama kaip sutartis, kuria reglamentuojamas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą ir jos atidarymo sąlygos (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). CK 6.913 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas banko sąskaitos sutarties apibrėžimas, pagal kurį banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja sumokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. Taigi, pagal turinį Mokėjimų įstatyme įtvirtinta bendroji sutartis apima CK įtvirtintą banko sąskaitos sutartį. Todėl banko sąskaitos sutarčiai taikomos tiek Mokėjimų įstatymo nuostatos dėl bendrosios sutarties, tiek atitinkamos CK normos.
25. Kadangi Mokėjimų įstatymu yra įgyvendinta, be kito ko, Direktyva 2015/2366, todėl, remiantis CK 1.3 straipsnio 3 dalimi, CK XLVI skyriaus normos nagrinėjamu atveju taikytinos tiek, kiek Mokėjimų įstatymas ar kiti įstatymai, kuriais įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nenustato kitaip.
26. Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog jeigu bendrojoje sutartyje yra nustatyta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pateikdamas mokėjimo paslaugų vartotojui pranešimą apie nutraukimą raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo dienos. Ši norma, kaip ir Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 dalies norma, nustato bendrosios sutarties nutraukimo tvarką, tačiau nenustato pagrindų. Tokie pagrindai gali būti nustatyti pačioje bendrojoje sutartyje ar kituose įstatymuose. CK 6.927 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ribota banko teisė nutraukti banko sąskaitos sutartį iš esmės tik dviem atvejais – jeigu lėšų, esančių kliento sąskaitoje, suma sumažėja tiek, kad nesiekia sutartyje nustatytos minimalios sumos, ir per vieną mėnesį nuo banko išsiųsto pranešimo dienos klientas jos nepadidina; arba daugiau kaip metus kliento sąskaitoje nėra lėšų ir su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios operacijos, ir banko sutartis nenustato ko kita.
27. Pagal CK 6.914 straipsnio 2 dalį, bankas privalo sudaryti banko sąskaitos sutartį su klientu, kuris kreipėsi su prašymu atidaryti sąskaitą, pagal banko paskelbtas tam tikros sąskaitos rūšies atidarymo sąlygas, turinčias atitikti įstatymų ir bankų veiklą nustatančių teisės aktų reikalavimus, o pagal šio straipsnio 3 dalį, bankas neturi teisės atsisakyti atidaryti sąskaitą, jeigu jos atidarymo galimybė yra nustatyta įstatyme, banko veiklos dokumentuose arba bankui išduotoje licencijoje, išskyrus atvejus, kai tokį atsisakymą leidžia įstatymai. Toks reglamentavimas atitinka CK 6.161 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešosios sutarties turinį, todėl banko sąskaitos sutartis, atitinkamai ir bendroji sutartis, laikytinos viešąja sutartimi.
28. Atsižvelgiant į CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodytą paslaugų sutarties apibrėžimą, CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta banko sąskaitos sutartis priskirtina prie paslaugų sutarčių, tačiau dėl banko sąskaitos sutarties griežtesnio reglamentavimo CK buvo tiesiogiai įtvirtinta, kad CK XXXV skyriaus, reglamentuojančio atlygintinų paslaugų teikimą, normos netaikytinos banko sąskaitos sutarčiai (CK 6.716 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad visos CK normos turi būti aiškinamos sistemiškai, be to, šios nutarties 26–28 punktuose aptartas reglamentavimas įtvirtintas iki Lietuvos Respublikai įgyvendinant Direktyvą 2015/2366 Mokėjimų įstatyme, šios normos nebuvo panaikintos ir po šios direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje.
29. Vertinant sistemiškai CK šeštosios knygos normas, reglamentuojančias atlygintinų paslaugų teikimą, banko sąskaitos sutartį, atsižvelgiant į CK 1.3 straipsnio 3 dalyje Mokėjimų įstatymo normų pirmumą aptartų CK aptartų normų atžvilgiu, nagrinėjamu atveju netaikytini CK 6.927 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti banko sąskaitos nutraukimo pagrindai kaip neatitinkantys Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalies. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad banko sąskaitos sutartis (bendroji sutartis) pagal Lietuvos vidaus teisę yra viešoji sutartis, be to, pagal savo pobūdį yra paslaugų sutartis, ji negali būti liberaliau reglamentuojama jos nutraukimo aspektu nei atlygintinų paslaugų sutartis. Netaikant CK 6.927 straipsnyje įtvirtintos specialiosios banko sąskaitos sutarties nutraukimą nustatančios normos, taikytina bendroji paslaugų sutarties nutraukimą nustatanti norma, įtvirtinanti, jog paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių (CK 6.721 straipsnio 2 dalis).
30. Kadangi kredito įstaiga privalo su kiekvienu besikreipusiu asmeniu sudaryti bendrąją sutartį, išskyrus kituose įstatymuose nurodytus atvejus (pvz., PPTFPĮ nurodytais atvejais), kredito įstaigos teisė vienašališkai nutraukti tokią sutartį, esant bet kokioms kredito įstaigos nurodytoms priežastims, neatitiktų viešosios sutarties pobūdžio. Toks Mokėjimų įstatymo 15 straipsnio 7 dalies normos aiškinimas, pagal CK 1.3 straipsnio 3 dalį subsidiariai taikant CK 6.721 straipsnio 2 dalį, neprieštarauja Direktyvos 2015/2366 55 straipsnio 3 ir 6 dalies normoms, nes ši direktyva suteikia teisę valstybėms narėms įtvirtinti vartotojui palankesnes nuostatas.
31. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. V 2021/(34.3.E-3400)-419-30 patvirtintos Mokėjimo paslaugų teikimo gairės (toliau – Gairės), pagal kurių 7.1.1 punktą vienašališkai bendroji sutartis gali būti nutraukta tik įstatyme, kituose teisės aktuose (pvz., CK, PPTFPĮ) ir bendrojoje sutartyje, kiek ji neprieštarauja imperatyviems šių teisės aktų reikalavimams, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal šių Gairių 7.3.2 punktą, bendrojoje sutartyje turėtų būti nurodyta ne tik mokėjimo paslaugų teikėjo teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, bet ir atvejai, kada jis gali pasinaudoti tokia teise. Bendrosios sutarties nutraukimas mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva turėtų būti atliekamas tik esant svarioms priežastims (kraštutinė priemonė). Gairių 7.3.3 punkte pateikiamas pavyzdinis tinkamų priežasčių vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį sąrašas, apimantis atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojas iš esmės pažeidžia bendrąją sutartį, ir atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojo kaltės dėl sutarties pažeidimo nėra, tačiau bendrosios sutarties nutraukimą lemia kitos svarbios priežastys (pvz., sutarties galiojimas mokėjimo paslaugų teikėjui sukelia neigiamų pasekmių, kurių jis negalėjo numatyti bendrosios sutarties sudarymo metu ir kurių negalėtų valdyti ar išvengti, jeigu bendroji sutartis liktų galioti, arba bendrosios sutarties tolesnis galiojimas tampa negalimas dėl kitų objektyvių priežasčių).
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Gairės nėra privalomojo pobūdžio teisės aktas, jose įtvirtintos rekomendacijos, susijusios su bendrosios sutarties nutraukimu mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva, visiškai atitinka ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl favor contractus principo taikymo sutartiniuose santykiuose. Be to, parengtos turint tikslą formuoti gerąją mokėjimo paslaugų teikimo praktiką, paremtą vienodu Mokėjimų įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių mokėjimo paslaugų teikimą, supratimu ir taikymu, Gairės gali būti laikomos atitinkamos verslo srities standartu, į kurį, be kita ko, atsižvelgtina sprendžiant, ar mokėjimo paslaugų teikėjo atliktas vienašalis sutarties nutraukimas konkrečiu atveju atitiko sąžiningumo principo reikalavimus (šios nutarties 38 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAzLTgyMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-303-823/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-303-823/2021">e3K-3-303-823/2021</a>, 43 punktas).
33. Vadovaudamasi anksčiau aptartais motyvais, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip aiškinti bendrosios sutarties nutraukimo pagrindų, nei kasacinio teismo jau yra išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAzLTgyMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-303-823/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-303-823/2021">e3K-3-303-823/2021</a>). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, šalims bendrojoje sutartyje įtvirtinus mokėjimo paslaugų teikėjo teisę vienašališkai nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, tačiau nenurodžius konkrečių atvejų, kada mokėjimo paslaugų teikėjas gali pasinaudoti tokia teise, mokėjimo paslaugų teikėjas vienašalio sutarties nutraukimo teise gali pasinaudoti tik esant svarbioms priežastims.
Dėl PPTFPĮ normų, įtvirtinančių mokėjimo paslaugų teikėjo teisę nutraukti dalykinius santykius su klientu kaip pagrindo nutraukti bendrąją sutartį, aiškinimo
34. Pagal PPTFPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą.
35. PPTFPĮ priimtas, įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, be kita ko, ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2177.
36. Pagal PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalį, įtartina piniginė operacija ar sandoris apibūdinami kaip piniginė operacija arba sandoris, susiję su turtu, kuris, kaip įtariama, yra tiesiogiai arba netiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje ir (ar) yra, kaip įtariama, susijęs su teroristų finansavimu, o šio įstatymo 17 dalyje apibrėžiamas pinigų plovimas, nurodant jo požymius.
37. PPTFPĮ 9 straipsnio, reglamentuojančio finansų rinkos dalyvio pareigą nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, 18 dalis įtvirtina draudimą finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti ar tęsti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, jei neturi galimybių įvykdyti šiame 9 straipsnyje nustatytų reikalavimų: jeigu klientas PPTFPĮ nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių jo tapatybę, jeigu pateikia ne visus duomenis arba jie yra neteisingi, jeigu klientas ar jo atstovas vengia pateikti informaciją, reikalingą jo tapatybei nustatyti, slepia naudos gavėjo tapatybę ar vengia pateikti informaciją, reikalingą naudos gavėjo tapatybei nustatyti, arba pateiktų duomenų tam neužtenka; jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas negali užtikrinti šio straipsnio 12–16 dalyse nurodytų reikalavimų vykdymo, t. y. negali nustatyti, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, naudos gavėjo ar atstovo (kai veikiama per atstovą) tapatybės, negauna informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį arba negali vykdyti nuolatinės kliento stebėsenos, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog negalėjimas vykdyti nuolatinės kliento stebėsenos turi būti siejamas su objektyviomis, nuo kredito įstaigos nepriklausančiomis priežastimis, nes tik tokiu atveju bus užtikrintas proporcingas balansas tarp kliento intereso gauti paslaugas ir kredito įstaigos pareigos vykdyti kliento nuolatinę stebėseną.
38. PPTFPĮ 18 straipsnyje, reglamentuojančiame sandorių ar dalykinių santykių su klientu nutraukimą, įtvirtinta, kad jeigu klientas vengia arba atsisako finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui jo prašymu ir terminais pateikti papildomą informaciją, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vadovaudamiesi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūromis, gali atsisakyti vykdyti pinigines operacijas ar sandorį, nutraukti sandorius ar dalykinius santykius su klientu.
39. Abiem aptartais atvejais PPTFPĮ suteikia teisę kredito įstaigai nutraukti dalykinius santykius su klientu dėl to, kad kredito įstaiga negali įvykdyti šiuo įstatymu įtvirtintų pareigų dėl pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos, todėl, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į Direktyvos 2015/2366 62 konstatuojamąją dalį, pripažintinos svarbiomis priežastimis nutraukti bendrąją (banko sąskaitos sutartį) su klientu. Tačiau minėtuose PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalyje ir 18 straipsnyje įtvirtinti skirtingi dalykinių santykių nutraukimo pagrindai.
40. PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalyje įtvirtintas pagrindas nutraukti dalykinius santykius gali būti taikomas tik esant šioje normoje nurodytoms sąlygoms ir nėra siejamas su kredito įstaigos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų taikymu. Kadangi dalykinių santykių nutraukimas pagal kasacinio teismo praktiką yra kraštutinė priemonė, be to, banko sąskaitos sutartis yra viešoji sutartis, todėl ši norma negali būti aiškinama plačiai. Pažymėtina ir tai, kad mokėjimo paslaugų teikėjo taikomos priemonės, įskaitant ir kliento nuolatinės stebėsenos priemones, turi būti proporcingos kliento keliamai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai, atitinkamai ir sutarties nutraukimas kaip kraštutinė priemonė turi būti proporcingas šiai keliamai rizikai.
41. Kredito įstaiga, siekdama nutraukti dalykinius santykius su klientu PPTFPĮ 18 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, privalo pareikalauti iš kliento papildomos informacijos ir, tik klientui vengiant ar ją atsisakant pateikti arba jeigu pateikta informacija neatitinka tikrovės, arba jeigu nustatoma, kad sudaromu sandoriu ar finansine operacija plaunami pinigai ir finansuojamas terorizmas, kredito įstaiga turi teisę nutraukti su klientu dalykinius santykius, vadovaudamasi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūromis. Bet kuriuo atveju tokios kredito įstaigos taikomos priemonės turi būti proporcingos kliento keliamai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai.
42. Pagrįstas atsakovo kasacinio skundo argumentas, jog FNTT direktoriaus įsakymu Nr. V-240 patvirtinto Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo 4 punkte nurodyta, kad šis pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šiame punkte taip pat nurodyta, jog įtartinos piniginės operacijos ar sandoriai objektyviai nustatomi finansų įstaigoms ir kitiems subjektams atkreipiant dėmesį į tokią klientų veiklą, kuri, jų nuomone, dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, vykdant kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą ir nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą. Taigi, kredito įstaiga gali nustatyti galimą pinigų plovimą ar terorizmo finansavimą ir pagal kitus kriterijus, tačiau pagal tokius kriterijus daroma išvada apie galimą pinigų plovimą ar terorizmo finansavimą turi būti grindžiama faktiniais objektyviais duomenimis pagrįsta rizika.
43. Pažymėtina, kad ir pagal Lietuvos banko, kaip finansų sektoriaus reguliuotojo, valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 03-17 „Dėl finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ 9 punktą finansų rinkos dalyvio taikomos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikų valdymo (mažinimo) priemonės turi būti objektyviai pagrįstos ir proporcingos siekiamiems pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslams, o pagal 57 punktą, kai klientas vengia arba atsisako finansų rinkos dalyvio prašymu ir nurodytais terminais pateikti informaciją, nurodytą PPTFPĮ, finansų rinkos dalyvis, vadovaudamasis savo vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūromis ir vertindamas kliento keliamą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, privalo imtis priemonių, skirtų kliento keliamai rizikai valdyti (mažinti) (pavyzdžiui, apriboti kliento atliekamas operacijas, naudojamas paslaugas ir produktus pagal nustatytus limitus ir kriterijus, kt.). Tokios finansų rinkos dalyvių taikomos priemonės turi būti proporcingos kliento keliamai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai.
44. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad sprendimą nutraukti Banko sąskaitos sutartį atsakovas motyvavo PPTFPĮ nustatytų pareigų vykdymu ir rėmėsi Luminor paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių (toliau – Taisyklės) 65 punktu, Luminor mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punktu, o 2022 m. gruodžio 13 d. rašte atsakovas papildomai nurodė, kad sprendimą nutraukti Banko sąskaitos sutartį priėmė remdamasis ir Taisyklių 24 punktu.
45. Atsakovo mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 13.7 punkte nustatyta atsakovo teisė nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešant apie nutraukimą klientui, kuris yra vartotojas, ne vėliau kaip prieš 60 kalendorinių dienų, o klientui, kuris nėra vartotojas, ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo datos, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. Atsakovo paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 65 punkte nustatyta, kad jei taikytina teisė ar paslaugų teikimo sutartis nenustato kitaip, bet kuri šalis gali bet kuriuo metu ir nenurodydama motyvų vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikimo terminas nėra apibrėžtas (be termino), įspėjus kitą šalį bent prieš 10 (dešimt) kalendorinių dienų. Taisyklių 24 punkte įtvirtinta, kad jei klientas neįvykdo šioje dalyje nustatytų įsipareigojimų ir (arba) banko netenkina kliento patikros rezultatas, ir (arba) kliento patikros rezultatas neatitinka taikytinos teisės reikalavimų, bankas gali atsisakyti užmegzti verslo santykius, gali nutraukti, sustabdyti ir (arba) apriboti esamus verslo santykius, ir (arba) bet kokios paslaugos ir (arba) jos dalies teikimą, įskaitant, bet kokio kliento inicijuoto ar ketinamo sudaryti sandorio atsisakymą, apribojimą ir (arba) sustabdymą, bet tuo neapsiribojant. Tiek sąlygų 13.7 punktas, tiek taisyklių 65 punktas nustato atsakovo teisę nutraukti sutartį su klientu, tačiau nenustato konkrečių sutarties nutraukimo pagrindų. Nors Taisyklių 24 punkte ir yra nurodyti sutarties nutraukimo atvejai, tačiau ypač lakoniški, todėl negali būti vertinami kaip konkrečiai apibrėžti sutarties nutraukimo pagrindai. Kita vertus, pastaroji norma apimtų atvejus, jeigu ieškovo atliekami mokėjimai ar sandoriai, gaunamos lėšos keltų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę.
46. Kaip jau minėta šios nutarties 33 punkte, mokėjimo paslaugų teikėjas turi teisę nutraukti su klientu sutartį bendrojoje sutartyje nurodytais pagrindais, o tokių bendrojoje sutartyje nenurodžius, turi teisę nutraukti tik esant svarbioms priežastims.
47. Bylą nagrinėję teismai iš šalių pateiktų duomenų nustatė, kad atsakovas sutartį nutraukė, remdamasis savo vidinio tyrimo rezultatais, nes įžvelgė ieškovo veiksmuose pinigų plovimo ir (ar) terorizmo finansavimo grėsmės požymių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo 15.1–15.4 punktuose nurodytų ieškovo sandorių su Lietuvoje registruotais juridiniais asmenimis ir šių juridinių asmenų tarpusavio sandorių pobūdžio. Nustatė, jog abejonių dėl ieškovo lėšų šaltinio vidinio tyrimo rezultatuose nėra. Nustatė, jog atsakovo vidinio tyrimo metu nenustatytas ieškovo ryšys su juridiniais asmenimis, minimais šiame tyrime, ir su kuriais sandorius sudarė ieškovas, taip pat nustatyta, kad šie juridiniai asmenys realiai veikia, vykdo nekilnojamojo turto projektus, žinomi jų naudos gavėjai. Nei vidinio tyrimo rezultatuose, nei procesiniuose dokumentuose atsakovas neatskleidė, kuo ieškovo pateikti duomenys yra įtartini. Todėl iš nustatytų faktinių duomenų visumos teismai nustatė, kad atsakovo tyrimo išvados, jog ieškovo atlikti mokėjimai ar sudaryti sandoriai su vidiniame tyrime minimais juridiniais asmenimis yra įtartini PPTFPĮ prasme, aiškiai nepagrįstos.
48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas pasisako tik teisės klausimais, faktų pats nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija yra saistoma šios nutarties 47 punkte nurodytų bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus išaiškinimus dėl mokėjimo paslaugų teikėjo teisės vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį (banko sąskaitos sutartį) ir PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalies ir 18 straipsnio taikymo teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismų padaryta išvada dėl atsakovo neteisėto vienašališko sutarties su ieškovu nutraukimo yra pagrįsta ir teisėta, padaryta nepažeidžiant anksčiau analizuotų Mokėjimų įstatymo ir PPTFPĮ normų.
Dėl mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos atskleisti bendrosios (banko sąskaitos) sutarties nutraukimo priežastis
49. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).
50. Aptarti bendradarbiavimo ir sąžiningumo principai įpareigoja kredito įstaigą, nutraukiant bendrąją sutartį (banko sąskaitos sutartį) su klientu, ne tik informuoti jį apie tai, bet ir nurodyti sutarties nutraukimo priežastis. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos kredito įstaigai savavaliauti, sudarant prielaidas nutraukti sutartis net ir nesant svarbios priežasties, dėl ko būtų pažeista banko sąskaitos sutarties kaip viešosios sutarties prigimtis. Kita vertus, tinkamas informavimas apie sutarties nutraukimą sudarytų sąlygas klientui, abejojant sutarties nutraukimo teisėtumu, tokį nutraukimą patikrinti teismine tvarka.
51. Pažymėtina, kad ir pagal Gairių 7.3.7 punktą mokėjimo paslaugų teikėjas, informuodamas mokėjimo paslaugų vartotoją apie ketinimą vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį, turėtų nurodyti bendrosios sutarties nutraukimo priežastis ir (arba) motyvus (pvz., įvardyti bendrosios sutarties nuostatą, kuria remdamasis nutraukia bendrąją sutartį), išskyrus atvejus, kai tokios informacijos atskleidimą draudžia kiti teisės aktai ir (arba) toks informacijos suteikimas susilpnintų juose įtvirtintas saugumo priemones (jeigu jos yra pagrindinė bendrosios sutarties nutraukimo priežastis).
52. PPTFPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šiame ir kituose įstatymuose nustatytus atvejus, o pagal minėto straipsnio 3 dalį, šio įstatymo 4 straipsnio 1–8 dalyse nurodytoms institucijoms, jų darbuotojams, finansų įstaigoms ir jų darbuotojams, kitiems įpareigotiesiems subjektams ir jų darbuotojams draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius ar bet kokia kita informacija pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai arba kitai priežiūros institucijai.
53. Vadovaujantis PPTFPĮ 23 straipsnio 1 dalimi, kitiems asmenims negali būti perduodama tik ta šiame įstatyme nurodyta informacija, kuri perduodama Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Mokėjimo paslaugų teikėjų klientai taip pat priskirtini prie šioje normoje nurodytų kitų asmenų, kuriems negali būti atskleista tokia informacija. Tačiau minėta norma neįtvirtina draudimo nurodyti klientui informaciją, kuri nėra perduota Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Taigi, klientui turi būti nurodyta informacija, kuri būtų pakankama sutarties nutraukimo priežastims identifikuoti, kartu nepažeidžiant PPTFPĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo. Atkreiptinas dėmesys, kad, kilus ginčui teisme dėl kredito įstaigos vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas turi teisę spręsti dėl sutarties nutraukimo teisėtumo būtent pagal teismui atskleistas sutarties nutraukimo priežastis.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
54. Remdamasi nutartyje pateiktais išaiškinimais bei argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias pirmiau aptartas teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
55. Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
57. Atsakovo kasacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad nagrinėjamą bylą laimėjo ieškovas. Ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius kasaciniame teisme patirtas 4092,83 Eur bylinėjimosi išlaidas (už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą). Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytas maksimalias už teisinę pagalbą priteisiamas sumas, todėl yra mažinamos iki maksimalaus dydžio – 3673,70 Eur ir priteisiamos atlyginti ieškovui iš atsakovo. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. A. (S. A.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, (j. a. k. 304870069) 3673,70 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt tris Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Andžej Maciejevski
Egidija Tamošiūnienė
