Civilinė byla Nr. 3K-3-103-378/2016
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 129.3; 129.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ (pradinė ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ Servisas) ieškinį atsakovui antstoliui D. B. dėl civilinės teisės pripažinimo ir padarytų nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo „BTA Insurance Company SE“ Lietuvos filialas (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „BTA Draudimas“).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdomosios bylos užvedimo, vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje bei išieškojimo nukreipimo į skolininkui priklausančias lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad atsakovo 2003 m. kovo 12 d. ir 2013 m. kovo 25 d. patvarkymais Nr. 0035/03/02549 areštuota ir į šio antstolio depozitinę sąskaitą pervesta pinigų suma, iš viso 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), priklausė UAB „Lukoil Baltija“ Servisui, o ne skolininkei „Lukoil Baltija LLC“, panaikinti atsakovo pritaikytą UAB „Lukoil Baltija“ 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) areštą bei priteisti iš atsakovo ieškovei UAB „Lukoil Baltija“ Servisui 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 2549/2003 pagal 2002 m. lapkričio 13 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-4456-10 dėl 78 989,82 Eur (272 736,04 Lt) išieškojimo iš „Lukoil Baltija LLC“ (skolininkės) „Westcoast Business LLC“ (išieškotojai), 2003 m. kovo 12 d. ir 2003 m. kovo 25 d. patvarkymais areštavo ieškovei UAB „Lukoil Baltija“ Servisui priklausančias lėšas, kurių bendra suma sudarė 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), ir nurodė jas pervesti į jo depozitinę sąskaitą. Ieškovės teigimu, antstolis, priimdamas minėtus patvarkymus, veikė neteisėtai, kadangi be pagrindo išieškojo UAB „Lukoil Baltija“ Servisui, o ne skolininkei „Lukoil Baltija LLC“ priklausančias lėšas, ir taip pažeidė ieškovės civilines teises. Ieškovės UAB „Lukoil Baltija“ Serviso prašymu UAB „Lukoil Baltija“ 2003 m. vasario 18 d. bankiniu mokėjimo pavedimu sumokėjo „Lukoil Baltija LLC“ 1 275 000 JAV dolerių už jau patiektą produkciją bei avansą už būsimą produkciją. Todėl kai UAB „Lukoil Baltija“ visiškai atsiskaitė už UAB „Lukoil Baltija“ Servisą su „Lukoil Baltija LLC“, UAB „Lukoil Baltija“ Servisas nebeturėjo jokių įsiskolinimų „Lukoil Baltija LLC“ ir ši įmonė nebeturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Pasak ieškovės, antstolis pažeidė CPK 624 straipsnį, nes jis, neturėdamas jokių įrodymų, kad UAB „Lukoil Baltija“ Serviso sąskaitoje yra skolininkei „Lukoil Baltija LLC“ priklausančių lėšų, bei turėdamas akivaizdžius įrodymus, kad UAB „Lukoil Baltija“ Servisas yra atsiskaičiusi su „Lukoil Baltija LLC“, areštavo UAB „Lukoil Baltija“ Servisui priklausančias lėšas. Ieškovė taip pat nurodė, kad antstolis privalo visiškai atlyginti ieškovei padarytą žalą ir grąžinti neteisėtai išieškomą pinigų sumą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino, kad atsakovo 2003 m. kovo 12 ir 25 d. patvarkymais Nr. 0035/03/02549 areštuota ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervesta pinigų suma, 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), priklausė ieškovei; panaikino atsakovo pritaikytą ieškovės 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) areštą; priteisė iš atsakovo ieškovei 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 1933,63 Eur (6673 Lt) žyminio mokesčio ir 31 825,33 Eur (109 886,51 Lt) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai į savo depozitinę sąskaitą pervedė lėšas, kurios realiai priklauso ieškovei. Atsakovas pažeidė CPK 590 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą ir priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš skolininkės „Lukoil Baltija LLC“, nors šios skolininkės buveinė buvo ne Lietuvoje, o JAV, Kalifornijos valstijoje. Be to, ši įmonė atsakovo veiklos teritorijoje neturėjo jokio turto. Atsakovas taip pat pažeidė CPK 590 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintas teisės normas, pagal kurias antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti tik jam paskirtoje teritorijoje. Byloje nėra duomenų apie motyvuotą antstolio patvarkymą atlikti vykdymo veiksmus Mažeikių rajono apylinkės teismo teritorijoje ar teismo leidimo atlikti vykdymo veiksmus šioje teritorijoje. Teismas sprendė, kad vykdomoji byla Nr. 2549/2003 buvo pradėta neteisėtai, atsakovas šioje byloje atliko aiškiai neteisėtus veiksmus, įskaitant ginčo patvarkymus dėl turto arešto. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimis buvo nutraukta bylos dalis dėl atsakovių „Lukoil Baltija LLC“ ir „Westcoast Business Services LLC“, nes šie asmenys yra likviduoti; jų teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl vykdomojoje byloje neliko skolininkės ir išieškotojos. Vienintelis asmuo, kuris turi teises į antstolio patvarkymais iš ieškovės išieškotas lėšas, yra ieškovė. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai nenutraukė vykdomosios bylos Nr. 2549/2003, nepanaikino anksčiau priimtų patvarkymų ir negrąžino ieškovės pervestų lėšų. Ginčijamų patvarkymų priėmimo metu „Lukoil Baltija LLC“ nebeturėjo teisės reikalauti, kad UAB „Lukoil Baltija“ Servisas jai sumokėtų tam tikrą pinigų sumą, kadangi ši įmonė tuo metu jau buvo visiškai atsiskaičiusi su „Lukoil Baltija LLC“ už pastarosios tiektas prekes. Dėl šios priežasties antstolis pažeidė CPK 624 straipsnį, nustatantį, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į skolininko, o ne į kito asmens lėšas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 30 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė; panaikino teismo sprendimo dalį, kuria: pripažinta, kad atsakovo 2003 m. kovo 12 ir 25 d. patvarkymais Nr. 0035/03/02549 areštuota ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervesta pinigų suma, 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), priklausė ieškovei; priteista iš atsakovo ieškovei 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), 6 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteista iš atsakovo ieškovei 1933,63 Eur (6673 Lt) žyminio mokesčio, 31 825,33 Eur (109 886,51 Lt) bylinėjimosi išlaidų, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė. Teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas atsakovo taikytas ieškovės lėšų areštas, palikta nepakeista.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė CPK 590 straipsnio nuostatas priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš skolininkės „Lukoil Baltija LLC“. Atsakovas pradėjo vykdymo veiksmus nurodytoje vykdomojoje byloje, turėdamas išieškotojos pateiktus duomenis apie lėšų buvimą Lietuvos banko sąskaitoje, todėl nurodytos teisės normos nepažeidė. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neteisėtai pradėjo vykdomąją bylą. Antstolis, priimdamas ginčijamus patvarkymus, elgėsi teisėtai ir proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo nukreipimą į skolininkui priklausančias lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, nepažeidė (CPK 624 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, antstolis, turėdamas minimalius duomenis apie tai, kad skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ turtas gali būti pas kitus asmenis, pagrįstai iš pradžių patvarkymu areštavo lėšas, esančias UAB „Lukoil Baltija“ Serviso sąskaitoje, o vėliau, šiai įmonei nepaneigus antstolio turimų duomenų apie tai, kad ji yra skolinga „Lukoil Baltija LLC“, pervedė į savo depozitinę sąskaitą. Pradinė ieškovė tinkamai nevykdė antstolio reikalavimų, slėpė informaciją, kad už ją skolininkei mokėjo kitas asmuo (dabartinė ieškovė). Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinė ieškovė, siekdama sau naudingų tikslų, galimai susijusių ir su skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ teisių apsauga, iš esmės neturėdama teisės disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, į kurias skolininkė turėjo galiojančią reikalavimo teisę, ėmėsi veiksmų, trukdančių antstoliui tinkamai atlikti vykdymo veiksmus išieškotojos naudai. Todėl sprendė, kad antstoliui nebuvo pakankamo pagrindo panaikinti lėšų areštą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą priteisti prašomą pinigų sumą, kadangi nagrinėjamu atveju šis reikalavimas buvo grindžiamas siekiu susigrąžinti antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas, o ne įrodyti, kad antstolis, areštavęs šią pinigų sumą, padarė ieškovei 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) dydžio žalą; pažymėjo, jog teismas galėjo įpareigoti antstolį grąžinti ginčo sumą ieškovei, bet ne priteisti ją. Atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią specifinę situaciją, t. y. kad 2007 m. balandžio 3 d. patvarkymu antstolė D. P. areštavo 82 149,40 Eur (283 825,44 Lt), esančius antstolio D. B. sąskaitoje, kurie buvo pervesti į jos depozitinę sąskaitą, teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsakovas negali būti įpareigotas grąžinti minėtą sumą, kadangi ja nebedisponuoja.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti galioti visa apimtimi. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 590 straipsnio 2, 3 dalių bei CPK 591 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas dėl vykdomųjų veiksmų atlikimo antstolio veiklos teritorijoje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl nepagrįstai nustatė, kad atsakovas galėjo pradėti vykdomąją bylą ir atlikti vykdomuosius veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje. Toks minėtos CPK nuostatos aiškinimas ir taikymas yra ydingas, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolininkė „Lukoil Baltija LLC“ neturėjo turto atsakovo veiklos teritorijoje, o apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės neneigė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad išieškotojos pateikti duomenys atsakovui apie turto buvimą Lietuvoje yra teisingi, taip ignoruodamas CPK 690 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias antstolis pats turi atlikti patikrinimą, gauti reikiamus rašytinius įrodymus dėl turto priklausymo skolininkui. Šiuo klausimu yra priimta tik viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje nėra nagrinėjamas antstolio veiksmų teisėtumas CPK 590 straipsnio kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 2 dalies nuostatas bei nepagrįstai ignoravo kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimis buvo nutraukta nagrinėjama byla, iškelta atsakovėms JV „Lukoil Baltija LLC“ ir „Westcoast Business Services LLC“, konstatuojant, kad šie asmenys likviduoti be atkūrimo galimybių ir kad jų teisių ir pareigų niekas neperėmė. Minėtos nutartys yra įsiteisėjusios ir turi res judicata galią. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo bei nevertino aplinkybių, jog nelikus išieškotojos ir skolininkės atsakovui daugiau kaip devynerius metus nenutraukiant vykdomosios bylos ir nepanaikinant kasatorės lėšų arešto, kasatorė patyrė didelius nuostolius. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad, nelikus skolininko ir (ar) išieškotojo, vykdomieji veiksmai negali būti tęsiami.
Skundžiamoje nutarties dalyje netinkamai teisiškai kvalifikuota aplinkybė, kad atsakovo patvarkymuose, kuriais buvo areštuotos kasatorei priklausančios lėšos, buvo nurodyta, jog areštuojama būtent kasatorei, o ne skolininkei „Lukoil Baltija LLC“ priklausančios lėšos. Atsakovas areštavo ir patvarkymuose nurodė areštuojantis ne skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ lėšas, esančias pas kasatorę, o kasatorės lėšas. Šios aplinkybės pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 624 straipsnio 2 dalies 2 punkto teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiksmai buvo teisėti. Šiuo klausimu taip pat nėra suformuotos teismų praktikos.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas netinkamai vertino areštuotų lėšų priklausomybę bei ją pagrindžiančius įrodymus. Taip pat nepagrįstai nustatė, kad kasatorė žinojo apie 2003 m. vasario 16 d. patvarkymą Nr. 0035/03/02549, kuriuo atsakovas tariamai areštavo kasatorės lėšas, ir šio savo teiginio nepagrindė jokiais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2003 m. vasario 16 d. buvo šventinė ne darbo diena, todėl kasatorė objektyviai negalėjo gauti jokių dokumentų dėl areštuojamų lėšų. Be to, teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų bei ankstesnių atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl neteisėtai pripažino, kad areštuota ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervesta pinigų suma priklausė „Lukoil Baltija LLC“, o ne kasatorei. Šis teisės normų pažeidimas skundžiamoje nutarties dalyje turi esminę reikšmę vienodam ir nuosekliam teisės aiškinimui bei taikymui.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą arba civilinę bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byla turėtų būti nutraukta, nes nėra ginčo dalyko, dėl kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų nagrinėti šią bylą. Antstolei D. P. areštavus atsakovo sąskaitoje esančias lėšas ir pervedus jas į savo depozitinę sąskaitą, atsakovas negali būti įpareigotas grąžinti 82 149,40 Eur (283 825,44 Lt), nes šia suma nedisponuoja. Kasaciniu skundu atskirai nekeliamas klausimas dėl netinkamos antstolių civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatorė nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei ginčijamos sumos kaip pagrindo tenkinti turtinį reikalavimą dėl žalos priteisimo.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad skolininkė „Lukoil Baltija LLC“ Lietuvoje neturėjo jokio turto ir atsakovas negalėjo imtis vykdymo veiksmų. Skolininkė „Lukoil Baltija LLC“ gabeno į Lietuvą naftos produktus per Vilniaus teritorinę muitinę, Vaidotų geležinkelio stotį, tad pateko į atsakovo veiklos teritoriją. Skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ ir UAB „Lukoil Baltija“ Serviso raštai atsakovui patvirtino apie šių įmonių tarpusavio atsiskaitymus. Nuvykęs į Vilniaus teritorinę muitinę atsakovas nustatė, kad išieškotojos pateikti duomenys buvo tikri, ir tęsė vykdymo veiksmus ir už savo veiklos teritorijos ribų, siekdamas sėkmingai įvykdyti išieškotojos pateiktą arbitražo teismo sprendimą. Atsakovas įvykdė reikalavimą apie kitoje teritorijoje pradėtus vykdymo veiksmus pranešti teismui. Kadangi atsakovas nustatė, kad skolininkė „Lukoil Baltija LLC“ turi galiojančių reikalavimo teisių į UAB „Lukoil Baltija“ Servisą, tai pripažintina, jog skolininkė turėjo turto Lietuvoje. Atsakovas pagrįstai, turėdamas minimalius duomenis, kad skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ lėšos gali būti pas UAB „Lukoil Baltija“ Servisą, areštavo šias lėšas, o vėliau, UAB „Lukoil Baltija“ Servisui nepaneigus, kad ji skolinga „Lukoil Baltija LLC“, pervedė lėšas į savo depozitinę sąskaitą. Šios susijusios įmonės nevykdė atsakovo patvarkymų ir neteikė teisingos informacijos atsakovui.
Kasatorė nepagrįstai remiasi precedento galios ginčo atveju neturinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2006">3K-3-340/2006</a>, nes nagrinėjamu atveju ginčo dalykas bei ginčo aplinkybės yra skirtingos. Atsakovas pagrįstai be teisėjo leidimo tęsė pradėtus vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, kadangi egzistavo realus pavojus, kad išieškomos lėšos gali būti paslėptos, ir apie atliktus veiksmus raštu pranešė teismui.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad pripažinęs, jog yra pagrindas panaikinti ginčo lėšų areštą, teismas galėjo įpareigoti antstolį grąžinti ginčo sumą kasatorei, bet ne priteisti ją. Ieškinys yra suformuluotas taip, kad, atsakovui nepanaikinus ginčijamų patvarkymų, jam asmeniškai gresia ir papildoma civilinė atsakomybė – 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) žalos priteisimas. Taigi, nors procese neliko skolininkės ir išieškotojos, kasatorės reikalavimu atliktas ginčijamų patvarkymų panaikinimas bei vykdomosios bylos nutraukimas reikštų atsakovo pripažinimą, jog kasatorė galimai turėjo pagrindą reikalauti ir tariamos žalos atlyginimo.
Kasaciniame skunde nėra nurodyta, kokius konkrečiai įrodymų vertinimo veiksmus bei taisykles vertindamas įrodymus pažeidė apeliacinės instancijos teismas. Ieškinys pareikštas ne dėl antstolio veiksmų, bet dėl civilinės teisės pripažinimo. Civilinė teisė gina tik sąžiningų asmenų teises ir interesus, o ieškovė tokia nebuvo.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kasatorė siekė susigrąžinti atsakovo depozitinėje sąskaitoje esančius 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), o ne įrodyti, kad atsakovas, areštavęs šią sumą, padarė kasatorei tokio dydžio žalą. Teismas teisingai kvalifikavo ginčą ir pritaikė tinkamas teisės normas. Atitinkamai ir procesinės palūkanos negalėjo būti priteistos. Kasatorė neturi teisinio pagrindo teigti, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes bylos turi būti tokio paties pobūdžio, tos pačios normos taikymo aplinkybės turi būti panašios, o vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties nepakanka.
Kasatorė nepaneigė fakto, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus patvarkymus, elgėsi teisėtai ir proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo nukreipimą į skolininkei priklausančias lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, nepažeidė. Kadangi ginčo lėšos banke buvo apskaitomos kaip UAB „Lukoil Baltija“ Serviso lėšos, todėl kitaip išdėsčius patvarkymo tekstą bankas nebūtų galėjęs jo įvykdyti.
Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui nebuvo pakankamo pagrindo panaikinti lėšų areštą, nes pradinė ieškovė, siekdama sau naudingų tikslų, ėmėsi veiksmų, trukdančių tinkamai atlikti vykdymo veiksmus. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. nutartys, kuriomis byla buvo nutraukta atsakovų JV „Lukoil Baltija LLC“ ir „Westcoast Business Services LLC“ teisių atžvilgiu atsakovui neturi res judicata galios, nes jis nebuvo šių bylų šalimi. Tarp šalių vykstant ginčams, antstolio veiksmai buvo ne kartą skundžiami, tačiau nė vienas teismas jų nepripažino neteisėtais, todėl atsakovas negalėjo nutraukti vykdomosios bylos. Be to, ieškovė tokio reikalavimo teismui ir nebuvo pateikusi.
Kasatorė neturi teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes bylos turi būti tokio paties pobūdžio, tos pačios normos taikymo aplinkybės panašios, o vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties nepakanka.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vykdomojo dokumento vykdymo vietos
CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir T. B. skundą, bylos Nr. 3K-7-273/2012).
Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai.
Antstolis, vykdydamas įstatymų nustatytas funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, civilinio proceso principais (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teisėtumo principas reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Vienas įstatymo reikalavimų, kad antstolio veikla būtų teisėta, yra tas, jog antstolis vykdymo ir kitus įstatymuose nurodytus veiksmus atlieka savo aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 590 straipsnio 3 dalis).
CPK 590 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo šio skolininko buveinės arba jo turto buvimo vietoje. Tai reiškia, kad antstolis prieš priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti privalo patikrinti, ar yra CPK 590 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, t. y. įsitikinti, ar vykdomasis dokumentas vykdytinas jo aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 590 straipsnis). Nurodytų sąlygų nebuvimas yra akivaizdi kliūtis priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus (CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininkės buveinė buvo ne Lietuvoje, o JAV, Kalifornijos valstijoje, todėl priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti antstolis turėjo nustatyti, ar skolininkė turi turto jo aptarnaujamoje teritorijoje.
CK 1.97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Taigi, teisine prasme turtu yra laikomi tie civilinių teisių (nuosavybės) objektai, kurie turi vienokią ar kitokią ekonominę ar objektyvią vertę ir civilinio apyvartumo savybę, t. y. tokį objektą jo savininkas turi galimybę perleisti kitam asmeniui.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad išieškotoja „Westcoast Business Services LLC“ pateikė pareiškimą antstoliui D. B., prašydama atlikti vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį raštą, nukreipiant išieškojimą į skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ turtą, areštuojant šiai priklausantį turtą (naftos produktus ar dujas), gabenamą geležinkeliu per Vaidotų geležinkelio stotį; išieškotojos turimais duomenimis, skolininkė „Lukoil Baltija LLC“ vykdė tiekimo sutartį su UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, tiekdama naftos produktus ir dujas geležinkeliu per nurodytą stotį, todėl išieškotoja prašė nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą, gabenamą per Vilniaus teritorinę muitinę, Vaidotų geležinkelio stotį, arba į jai priklausančias lėšas ir pinigus, esančius pas trečiuosius asmenis. Kartu antstoliui buvo pateikta 1999 m. lapkričio 9 d. sutartis Nr. 09/11/99, kuria UAB „Lukoil Baltija“ Servisas įsipareigojo nupirkti iš „Lukoil Baltija LLC“ naftos produktų ir už juos sumokėti. Nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad antstolis pradėjo vykdymo veiksmus pagal išieškotojos pateiktus duomenis, jog skolininkė turi turto Lietuvoje, todėl, turėdamas tokius duomenis apie lėšų buvimą Lietuvos banko sąskaitoje, nurodytos teisės normos nepažeidė.
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas ignoravo CPK 690 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias antstolis pats turi atlikti patikrinimą, gauti reikiamus rašytinius įrodymus dėl turto priklausymo skolininkui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta proceso teisės norma reglamentuoja antstolio pareigas, kurias jis privalo atlikti nukreipdamas išieškojimą į nekilnojamąjį ir kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą. CPK 690 straipsnyje įtvirtinta, kad tokiais atvejais antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, ir prieš pradėdamas realizuoti šį turtą iš atitinkamos registro įstaigos turi gauti rašytinius duomenis apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus (CPK 690 straipsnio 2 dalis). Nors minėta teisės norma tiesiogiai nereglamentuoja antstolio pareigų, kai išieškojimas nukreipiamas į nustatyta tvarka neregistruojamą turtą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prieš nukreipdamas išieškojimą į neregistruotą turtą antstolis privalo įsitikinti savininko teises patvirtinančių įrodymų pagrindu apie šio turto priklausymą skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Est Merrain“ v. antstolis R.A. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-414/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-414/2007">3K-3-414/2007</a>).
Teisėjų kolegija išsiaiškina, kad nors CPK 690 straipsnis nereglamentuoja antstolio pareigų, kurias jis privalo atlikti priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, tačiau tais atvejais, kai vykdomasis dokumentas vykdyti konkrečiam antstoliui pateikiamas tuo pagrindu, kad skolininkas turi turto antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, antstolis, vadovaudamasis teisėtumo bei bendraisiais civilinio proceso principais, turi įsitikinti, kad nurodyta aplinkybė, suteikianti jam teisę priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, egzistuoja.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju antstolis D. B. turėjo minimalius duomenis apie tai, kad skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ turtas, šiuo atveju – lėšos, gali būti pas kitus asmenis, nagrinėjamu atveju – UAB „Lukoil Baltija“ Servisą, todėl pagrįstai iš pradžių 2003 m. vasario 16 d. patvarkymu areštavo šias lėšas, esančias UAB „Lukoil Baltija“ Servisas sąskaitoje, o vėliau, šiai įmonei nepaneigus antstolio turimų duomenų, kad ji yra skolinga „Lukoil Baltija LLC“, tęsdamas vykdymo veiksmus, ginčo patvarkymais nurodė šias lėšas pervesti į savo depozitinę sąskaitą.
Kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nutartyje, priimtoje 2006 m. gegužės 17 d. civilinėje byloje T. J., J. R. v. antstolės A. R. Ž. atstovas A. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2006">3K-3-340/2006</a>, nepagrįsti. Nagrinėjamos ir nurodytos bylų ratio decidendi nesutampa, kadangi kasatorės nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolio teisės pradėtus vykdymo veiksmus tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 591 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Ieškinyje ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2008">3K-3-537/2008</a>).
Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2008).
Ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2008">3K-3-166/2008</a>; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2008">3K-3-338/2008</a>; kt.).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai iš esmės byloje yra keliamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo atliekant vykdymo veiksmus, susijusius su išieškojimo nukreipimu į skolininko turtą, esantį pas kitus asmenis, bei pripažinus, kad yra pagrindas panaikinti ginčo lėšų areštą, teismas galėjo įpareigoti antstolį grąžinti ginčo sumą ieškovei, bet ne priteisti ją.
Pripažintina, kad ieškovės reikalavimas priteisti prašomą pinigų sumą iš antstolio gali reikšti reikalavimą taikyti antstoliui civilinę atsakomybę (priteisti žalos atlyginimą), tačiau nagrinėjamoje byloje tokio reikalavimo pagrindu galinčios būti aplinkybės nebuvo įrodinėjamos.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad ieškovės reikalavimas susigrąžinti ginčo lėšas yra pagrįstas dėl kitų aplinkybių, tačiau konstatavo, jog antstolio D. B. depozitinėje sąskaitoje neliko ieškovės ginčijamos pinigų sumos, kadangi 2007 m. balandžio 3 d. patvarkymu antstolė D. P. areštavo 82 149,40 Eur (283 825,44 Lt), esančius antstolio D. B. sąskaitoje, ir juos pervedė į savo depozitinę sąskaitą 2007 m. balandžio 16 d., todėl sprendė, kad antstolis D. B. negali būti įpareigotas grąžinti minėtą sumą, kadangi ja nebedisponuoja.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką ir teisingai kvalifikavo ginčo santykius, todėl šio teismo procesinis sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.
Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo ir aiškinimo yra gausi bei nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. CPK 185 straipsnio nuostatose įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus.
Nagrinėjamoje byloje kasatorė kelia įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo klausimą, tačiau grįsdama kasacinį skundą tik iš naujo analizuoja byloje esančius įrodymus ir siekia kitokio jų vertinimo. Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų.
Apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek kasatorės, tiek atsakovo į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, detaliai juos analizavo. Taigi teismas įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl plačiau dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 28 straipsniu reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų ir nevaržytų kitų asmenų teisių bei laisvių. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmuo, kuris kreipėsi į teismą, turi pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog teismas, konstatavęs jo reikalavimų pagrįstumą, priims tokį sprendimą, kuriuo ginčas bus išspręstas iš esmės. Rezultatai, į kuriuos nukreipta visa civilinio proceso procedūra, – tai konstatavimas, ar konkrečiu nagrinėjamu atveju buvo pažeista materialioji subjektinė teisė arba teisėtas interesas, nustatymas, ar pažeidimas buvo padarytas konkretaus asmens, bei nurodymas, kokiu būdu šis pažeidimas turėtų būti pašalintas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo yra panaikintas 82 149,40 Eur (283 825,44 Lt) areštas, ieškovė (kasatorė) turėtų kreiptis į antstolę D. P. su prašymu grąžinti jai nurodytą pinigų sumą, atitinkamai įvertinant, kokios vykdymo išlaidos buvo patirtos minėtoje vykdomojoje byloje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ginčo lėšos turi būti grąžintos kasatorei dėl to, kad nebeliko vykdomosios bylos šalių, sprendimo dėl šių lėšų grąžinimo nepriėmė, todėl vienas civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką tarp šalių – priimtu sprendimu nebuvo pasiektas.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis); jei tai padaroma, konstatuojamas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Antstolė D. P. nėra dalyvaujantis nagrinėjamoje byloje asmuo. Tačiau pažymėtina tai, kad antstolė D. P. šias lėšas areštavo vykdydama šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kasatorės reikalavimų įvykdymui užtikrinti.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė procesinė situacija, kai neliko pagrindo taikyti 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) arešto UAB „Lukoil Baltija“ dėl tos priežasties, jog vykdomojoje byloje neliko vykdymo proceso šalių, t. y. skolininkės „Lukoil Baltija LLC“ ir išieškotojos „Westcoast Business LLC“, nes, kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyse, šie asmenys buvo likviduoti ir jų teisių bei pareigų niekas neperėmė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl lėšų arešto panaikinimo nebuvo apskųsta apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjusi, todėl ginčo byloje dėl lėšų arešto panaikinimo neliko.
Jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu lėšos iš atsakovo antstolio D. B. depozitinės sąskaitos pateko į antstolės D. P. depozitinę sąskaitą, buvo pritaikytos ieškovo reikalavimo priteisti šias lėšas iš atsakovo antstolio D. B. įvykdymui užtikrinti. Toks reikalavimas yra atmestas. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas baigiasi teismui atmetus ieškinį, pagrindas panaikinti suvaržymus, taikytus asmens turtui, yra teismo sprendimas.
Nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas apeliacinės instancijos teismo nutartimi nėra išspręstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas išspręstinas kasacinio teismo nutartimi.
Antstolis vykdymo proceso metu netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku, šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis R. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220/2010">3K-3-220/2010</a>). Antstolio depozitinėje sąskaitoje yra saugomos kitiems asmenims priklausančios lėšos, t. y. antstolis yra tik šių lėšų saugotojas (Antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalis).
Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones bei esant panaikintam tų pačių lėšų areštui, kuris buvo pagrindas šias lėšas laikyti antstolio D. B. depozitinėje sąskaitoje, išspręstinas šių lėšų grąžinimo savininkei klausimas, t. y. konstatuotina, kad šios lėšos turi būti grąžintos kasatorei. Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju lėšų grąžinimo klausimo išsprendimas nereiškia sprendimo dėl byloje neįtraukto asmens antstolės D. P. teisių ir pareigų, kadangi šioje byloje dėl šio asmens veiksmų nėra sprendžiama.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju ieškovės kasacinis skundas yra atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, tačiau kasacinio teismo motyvai ir priimtas procesinis sprendimas iš esmės yra palankūs ieškovei, t. y. ieškovei pripažįstama teisė susigrąžinti antstolio pervestas lėšas, to ši ir siekė, nors kitaip formulavo ieškinio reikalavimą. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia nepriteisti bylos šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 28 d. nutartimi taikytą areštą į antstolio D. B. depozitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), pervestoms UAB „Lukoil Baltija“ Servisui priklausančioms 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt) lėšoms.
Pripažinti ieškovei UAB „Lukoil Baltija“ (j. a. k. 110441713) teisę susigrąžinti 82 149,40 Eur (283 645,44 Lt), esančius antstolės D. P. (duomenys neskelbtini) depozitinėje sąskaitoje (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė
