Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūrą bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-102-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00144-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus birža“ teisių perėmėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vis vitalis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje dėl pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus birža“ finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūrą bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja UAB „Vilniaus birža“ (2015 m. rugpjūčio 3 d. jos teises perėmė UAB „Vis vitalis“) prašė teismo patvirtinti jos pajinio įnašo (72 160,97 Lt (20 899,26 Eur) dydžio finansinį reikalavimą.

Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus birža“ buvo kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ narė. Ji į kredito uniją yra įnešusi 100 Lt (28,96 Eur) privalomą pajinį įnašą ir 72 160,97 Lt (20 899,26 Eur) papildomą pajinį įnašą, iš viso 72 260,97 Lt (20 928,22 Eur). 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. šalys sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias UAB „Vilniaus birža“ iki 2015 m. gegužės 15 d. suteikta 34 320 Eur (sutarties Nr. 11-00222EUR), o iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. – 110 000 Eur (sutarties Nr. 11-00302EUR) paskola. Paskolų grąžinimas užtikrintas lėšų ir nekilnojamojo turto įkeitimu bei vekseliu (Paskolos sutarčių Specialiųjų dalių 2.14, 2.18 punktai). Paskolos gavėja įsipareigojo užtikrinti, kad jos turimų pajinių įnašų unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 dalis paskolų ir kitų įsipareigojimų unijai bendros sumos; įvykdžiusi savo prievoles ar dalį jų, paskolos gavėja turi teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį iki dalies, ne mažesnės kaip 1/10 dalis visų įsipareigojimų bendros sumos (Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių 6.3, 9.2 punktai).

Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012 m. rugsėjo 26 d. pakartotinio visuotinio narių susirinkimo metu UAB „Vilniaus birža“ buvo pašalinta iš kredito unijos narių, nes nevykdė Paskolos sutarčių, pažeidė Kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir kredito unijos įstatų 4.13.4, 4.13.5 punktus.

Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nutarta patenkinti pareiškėjos prašymą ir dalį pajinio įnašo sumos (13 366,70 Lt (3871,26 Eur) užskaityti paskolai dengti po 12 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškelta kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė patvirtinti UAB „Vilniaus birža“ finansinį reikalavimą bankrutuojančiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriame, be kitų, ji pateikė argumentus, kad negrąžintas pajus laikytinas indėliu Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) prasme, o rašytiniuose paaiškinimuose pateikė argumentus dėl šalių sudarytų Paskolų sutarčių ir jų įvykdymo užtikrinimo, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas UAB „Vilniaus birža“ reikalavimas, ir klausimą dėl UAB „Vilniaus birža“ finansinio reikalavimo patvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė patvirtinti UAB „Vilniaus birža“ finansinį reikalavimą bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje.

Teismas nesutiko, kad, UAB „Vilniaus birža“ pašalinus iš kredito unijos narių, jos pajinis įnašas laikytinas indėliu ir jo grąžinimas reglamentuojamas IĮIDĮ. Santykiai, susiję su kredito unijos veikla, reglamentuoti specialiame Kredito unijų įstatyme.

Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus birža“ pagal paskolos sutartį Nr. 11-00302EUR negrąžinta suma sudaro 65 173,15 Eur, o pagal sutartį Nr. 11-00222EUR – 34 320 Eur paskolos ir 226,45 Eur palūkanų. Dėl to padarė išvadą, kad pagal abi paskolos sutartis UAB „Vilniaus birža“ skola kredito unijai kelis kartus viršija jos pajinių įnašų sumą (20 928,22 Eur).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad kredito unijos bankroto byla iškelta 2014 m. vasario 7 d. nutartimi (įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.), t. y. anksčiau negu kredito unijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo užskaityti dalį pajinio įnašo paskolai grąžinti įvykdymo terminas (2014 m. birželio 27 d.), sprendė, jog nurodytas sprendimas teisiškai nereikšmingas perskirstant UAB „Vilniaus birža“ įsipareigojimus. Net ir perskirsčius pareiškėjos įsipareigojimus, jos skola kredito unijai vis tiek viršytų pajinių įnašų sumą.

Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjai išduotos paskolos kelis kartus didesnės nei jos turimas pajus kredito unijoje, ji nėra įvykdžiusi savo prievolių pagal paskolos sutartis, prievolės viršija pajinių įnašų sumą, pripažintina, kad pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė, nepaisant to, jog paskolų grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto ir banko sąskaitose esančių lėšų įkeitimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą, 2015 m. liepos 3 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį; patvirtino pareiškėjos UAB „Vilniaus birža“ 9754,38 Eur finansinį reikalavimą bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad UAB „Vilniaus birža“ ir bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytų Paskolos sutarčių sąlygos aiškios, nereikia jų papildomai aiškinti – pagal jas pareiškėja prisiėmė sutartinę prievolę užtikrinti, kad jos pajinio įnašo dydis kredito unijos kapitale būtų ne mažesnis kaip 1/10 dalis visų pareiškėjos įsipareigojimų kredito unijai bendros sumos; taip pareiškėja suvaržė savo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą pajinį įnašą. Aplinkybę, kad šalys vykdė Paskolos sutarčių sąlygas ir pripažino jų saistantį pobūdį, įrodo jų veiksmai po sutarčių pasirašymo.

Kolegija nurodė, kad pareiškėja, kuri kredito unijos visuotinio narių susirinkimo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu buvo pašalinta iš unijos narių, įgijo teisę reikalauti grąžinti jai priklausantį pajinį įnašą (Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Unija turėjo pareigą atsiskaityti su pareiškėja ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo jos narystės pabaigos, t. y. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. Įrodymų, kad pareiškėja būtų reiškusi unijai pretenzijas dėl neatsiskaitymo, byloje nepateikta (CPK 178, 185 straipsniai). Kredito unijos 2013 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. 13/1235, kuriuo ji įsipareigojo grąžinti pareiškėjai pajinio įnašo dalį (13 366,70 Lt (3871,26 Eur) iki 2014 m. birželio 27 d., užskaitant ją paskolai dengti, patvirtina, kad šalys pareiškėją pašalinus iš unijos narių vykdė Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių sąlygas, susijusias su pajinio įnašo grąžinimu ir jo dydžiu. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pajinis įnašas atliko pareiškėjos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo funkciją (CK 6.70 straipsnio 1 dalis); šalių susitarimas apibrėžė ir pareiškėjos reikalavimo grąžinti pajinį įnašą turinį, jo įgyvendinimo sąlygas.

Kolegija sprendė, kad Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti finansinį reikalavimą, nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos, nes nėra vienos iš šios normos taikymo sąlygų – pareiškėjai suteiktų paskolų grąžinimas užtikrintas pirmiau nurodytomis priemonėmis. Kolegija, atsižvelgusi į šalių susitarimo esmę, į tai, kad pareiškėja iš unijos narių buvo pašalinta 2012 m. rugsėjo 26 d., sprendė, jog ji turi teisę reikalauti iš unijos grąžinti tik tą savo pajinio įnašo dalį, kuri yra didesnė nei 1/10 dalis visų įsipareigojimų unijai bendros sumos (pajinio įnašo skaičiavimo lentelės duomenimis, grąžintina suma sudaro 9754,38 Eur).

Kolegija atmetė pareiškėjos argumentus, kad jos pajiniam įnašui turėtų būti taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Nors iš kredito unijos pašalintas narys įgyja teisę reikalauti grąžinti jam priklausantį pajų ir kitas išmokas, tačiau tai nereiškia, kad pajaus funkciją atliekančios lėšos dėl to tampa indėliu, kaip tai apibrėžta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, ir joms taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Draudimo apsaugos suteikimas lėšoms, atlikusioms kredito unijos pajinio įnašo funkciją, prieštarautų ne tik IĮIDĮ tikslams, bet ir neatitiktų tokių lėšų paskirties (Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 39 straipsnio 1 dalis). Ginčo lėšų apskaitymo kredito unijos sąskaitoje kolegija nepripažino aplinkybe, kuri galėtų būti vertinama kaip draudimo ribas išplečiantis požymis (IĮIDĮ 3 straipsnis). Kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiauti teise.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjos teisių perėmėja UAB „Vis vitalis“ prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį ir patvirtinti UAB „Vis vitalis“ ketvirtosios eilės 20 899,26 Eur finansinį reikalavimą kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje; pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutarties motyvuojamąją dalį – nurodyti, kad finansinio reikalavimo suma 20 899,26 Eur yra indėlis IĮIDĮ prasme; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Kredito unijų įstatymą, pajinis įnašas naudojamas kredito unijos nuosavam kapitalui sudaryti (Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis, 36 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis). Šis pajinio įnašo teisinis statusas pasikeičia, kai jį sumokėjęs asmuo pasitraukia iš kredito unijos narių – pajus nebeatlieka kredito unijos pajinio kapitalo formavimo funkcijos ir nėra kredito unijos nuosavybė; jis pašalintam nariui turi būti grąžinamas Kredito unijų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Remdamasi Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, unija privalėjo iki 2013 m. rugsėjo 26 d. išmokėti UAB „Vilniaus birža“ šiai priklausantį pajinį įnašą, tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių UAB „Vilniaus birža“ pretenzijas unijai dėl neatsiskaitymo, tačiau byloje taip pat nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja būtų dovanojusi jai grąžintinas sumas ar kitais būdais atsisakiusi savo teisių į jas. Kadangi nurodytos įstatymo nuostatos imperatyviosios, tai pretenzijų (ne)reiškimas neatleidžia kredito unijos nuo pareigos atsiskaityti su iš jos pašalinta nare ne vėliau kaip per 12 mėnesių po jos pašalinimo.

Pasibaigus kasatorės narystei kredito unijoje, atsirado šios prievolė grąžinti kasatorei jos sumokėtą pajinį įnašą. Tokia prievolė pripažintina indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. IĮIDĮ įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva 94/19/EB), kurios 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas indėlio apibrėžimas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar kasatorės reikalaujamos lėšos atitinka IĮIDĮ ir Direktyvoje 94/19/EB apibrėžtus indėlio požymius. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2014 m. kovo 23 d. ataskaitoje apie UAB „Vilniaus birža“ sąskaitas ir jų likučius 72 160,97 Lt (20 899,26 Eur) suma įtraukta į apskaitą kaip indėlis, laikomas atskirai atidarytoje sąskaitoje.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiems IĮIDĮ tikslams prieštarautų draudimo apsaugos suteikimas ginčo lėšoms, taip pat kokia lėšų, buvusių pajiniu įnašu, tačiau po UAB „Vilniaus birža“ pašalinimo iš kredito unijos narių juo nesančių, paskirtis. Teismas rėmėsi prielaidomis dėl galimo piktnaudžiavimo, tačiau nevertino konkrečių bylos aplinkybių ir nenustatė, ar piktnaudžiaujama teise šiuo atveju (bylos aplinkybės to nepatvirtina).

Teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorei grąžintinoms lėšoms, kaip įsipareigojimui grąžinti investuotojui pinigus, turėtų būti taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalis). Po UAB „Vilniaus birža“ pašalinimo iš kredito unijos narių, pareiškėjos sumokėti pajiniai įnašai nebebuvo pajai, ginčo lėšos taip pat atliko užtikrinimo (užstato) funkciją, todėl, nustatęs šias aplinkybes, teismas turėjo pripažinti, kad kredito unija teikia investicinę paslaugą – valdo kasatorės pinigus ar finansinį užstatą (IĮIDĮ 2 straipsnio 10 dalis, Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 24 dalies 1 punktas). Kredito unija, kuri valdė kasatorei priklausančias lėšas ar finansinį užstatą, jų negrąžino kasatorei nustatytais terminais (per 12 mėn.) ir naudojo savo reikmėms, nors lėšos jau nebebuvo ir nebegalėjo būti kapitalo dalimi. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendime VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, V. V. N. (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) nurodė, kad tokios nuostatos kaip IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis, pagal kurias galimybė pasinaudoti nustatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar kredito įstaiga pinigus perleido ar panaudojo be investuotojo valios, yra draudžiamos.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorė neturi teisės susigrąžinti 1/10 dalies visų UAB „Vilniaus birža“ įsipareigojimų sumos neviršijančios pajinio įnašo dalies, nes nėra grąžinusi paimtų paskolų, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 5 dalį – nustatė, kad kredito unija patenkino pareiškėjos 2013 m. birželio 27 d. prašymą sumažinti pajinį įnašą, t. y. įsipareigojo grąžinti 13 366,70 Lt (3871,26 Eur) pajinio įnašo dalį, užskaitant ją paskolai dengti, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad prašymo pateikimo metu dar nebuvo suėjęs Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus atsiskaitymo su pašalintu kredito unijos nariu terminas (12 mėn.). Dėl to pareiškėja dar negalėjo reikalauti, kad jai būtų grąžinti visi pajiniai įnašai (siekdama atgauti bent dalį lėšų, prašė jas užskaityti paskolai dengti). 2013 m. rugsėjo 26 d., suėjus 12 mėn. po UAB „Vilniaus birža“ pašalinimo iš kredito unijos narių, jokios sutartinės nuostatos negalėjo riboti visų buvusių pajinių įnašų grąžinimo kasatorei, ji neišreiškė valios (nepripažino), kad yra saistoma sutartinių nuostatų, ribojančių dalies buvusių pajinių įnašų grąžinimą, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnio 5 dalį ir pripažinti, jog kasatorė atsisakė savo teisių į visą grąžintiną buvusį pajinį įnašą ir sutiko su dalies jo grąžinimo ribojimu.

Pasibaigus narystei kredito unijoje, pajiniam įnašui taikomas kitoks teisinis statusas – už jį sumokėtos lėšos nebeatlieka nei įstatinio kapitalo formavimo, nei paskolų užtikrinimo funkcijos (Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2, 4 dalys, 39 straipsnio 3 dalis). Teismas, konstatavęs, kad buvęs pajinis įnašas atliko ir atlieka įsipareigojimų užtikrinimo funkciją, tai darė netinkamai, nepagrįstai netaikė Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ), nevertino, ar buvęs pajinis įnašas ir susitarimas dėl jo kaip užtikrinimo priemonės (finansinio užstato) turėtų būti pripažįstamas kaip finansinio užtikrinimo perduodant užstato nuosavybės teisę susitarimas ar kaip finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimas (FUSĮ 2 straipsnio 8–9, 11 dalys). Pripažinus, kad buvęs pajinis įnašas vis dar atlieka kasatorės įsipareigojimų užtikrinimo funkciją, ji atsiduria blogesnėje padėtyje nei visi kiti kreditoriai, nes dėl tos dalies lėšų negali pareikšti finansinio reikalavimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatorės argumentų, susijusių su terminu UAB „Vilniaus birža“ prašymui sumažinti pajinį įnašą patenkinti. Terminas, per kurį kredito unija turi grąžinti sumažinto pajaus perteklinę dalį, nenustatytas nei Paskolų sutartyse, nei Kredito unijų įstatyme. Pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Kadangi prašymą sumažinti pajinį įnašą UAB „Vilniaus birža“ pateikė 2013 m. birželio 27 d., tai pajinio įnašo dalis, viršijanti 1/10 dalį turimų įsipareigojimų sumos, turėjo būti grąžinta arba užskaityta paskolų įmokoms dengti dar iki kredito unijos bankroto bylos, o ne po 12 mėnesių. Teismas turėjo įvertinti, ar nelaikytina, kad šia suma, praėjus 7 dienoms po 2013 m. rugpjūčio 29 d. kredito unijos sprendimo, sumažėjo kasatorės įsipareigojimai kredito unijai.

Atsisakius patvirtinti kasatorės finansinį reikalavimą, būtų pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, bendrieji teisingumo ir protingumo principai (CK 1.5 straipsnis). Palikus galioti skundžiamą nutartį, kasatorė atsidurtų dar blogesnėje padėtyje nei bankrutuojančios kredito unijos nariai – negalėtų tikėtis dalies reikalavimo patenkinimo nei kaip kreditorė, nei kaip savininkė (narė).

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė nesutinka su kasatorės pozicija, kad po narystės kredito unijoje pabaigos ir Kredito unijų įstatyme nustatyto 12 mėn. termino pabaigos pasikeičia buvusiam nariui grąžintino pajaus teisinis statusas. Toks aiškinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, sudaro prielaidas piktnaudžiauti, nes pasyviai besielgiantis buvęs kredito unijos narys (nepareikalavęs grąžinti pajaus per 12 mėn.) įgytų didesnę apsaugą nei besielgiantis apdairiai ir sąžiningai. Aplinkybė, kad po pajininko pasitraukimo iš kredito unijos jo įmokėta pinigų suma nėra naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti, nesudaro pagrindo spręsti dėl jos teisinio statuso pasikeitimo – apskaitos prasme tokia suma turi būti išskaičiuota iš pajinio kapitalo, tačiau teisiškai ji ir toliau laikytina pajumi, kurį (padariusi atitinkamus atskaitymus) kredito unija privalo grąžinti buvusiam nariui.

Remiantis Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, iš kredito unijos išstojęs (pašalintas) narys neturi garantijų, kad jam bus grąžinta visa pajinio įnašo suma; unija turi pareigą ją sumažinti, jei praėjusių metų patvirtintoje metinėje balanso ataskaitoje yra užfiksuoti nuostoliai. Kasatorė neįrodė, kad egzistuoja sąlygos priteisti visą jos pajinį įnašą, t. y. neįrodė pajinio įnašo grąžinimo momento, aplinkybės, kad jį priteisiant iš jo nereikėjo išskaičiuoti nuostolių. Kasatorei neturėtų būti gražinta net ir 9754,38 Eur suma, nes akivaizdu, kad kredito unija patyrė nuostolių, viršijančių jos pajinį kapitalą (dėl to jai iškelta bankroto byla).

Pajaus grąžinimas neturėtų būti painiojamas su finansinio reikalavimo patvirtinimu. Finansinis reikalavimas gali būti tvirtinamas tik tuo atveju, jei jis būtų pareikštas per 12 mėn. nuo teisės į pajaus grąžinimą atsiradimo dienos. Kredito unijai per nustatytą terminą neįvykdžius prievolės grąžinti pajų, buvęs jos narys įgyja teisę teisme reikalauti grąžinti pajų. Kasatorė tokio reikalavimo teisme iki kredito unijos bankroto bylos iškėlimo nebuvo pareiškusi; reikalauti patvirtinti atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą ji galėtų tik tuo atveju, jei būtų įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti pajaus sumą.

Kasatorė per plačiai aiškina IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal ją indėliu pripažįstama tik pinigų suma, kuri laikoma pagal indėlio ar sąskaitos sutartį arba perduota aiškiai išreiškiant indėlininko valią dėl tam tikros operacijos su jo pinigais atlikimo ar konkrečios investicinės paslaugos suteikimo. Nurodytoje normoje esanti sąvoka „ir kiti pinigai“ nereiškia, kad bet kokios unijoje esančios lėšos laikomos indėliu IĮIDĮ prasme.

Kasatorės pozicijos nepatvirtina ir Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal jį lėšos galėtų būti pripažintos indėliu tik įrodžius, kad jos kredito unijoje atsirado vienu iš direktyvoje nurodytų pagrindų ir kad unija jas privalo grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutarčių sąlygas. Unijos prievolė grąžinti pajinį įnašą per 12 mėn. nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kredito unijoje atsirado kredito likutis Direktyvos 94/19/EB prasme. Pagal ją indėliu galėtų būti pripažintas tik toks kredito likutis, kuris atitinka direktyvoje nurodytą tikslinę lėšų paskirtį, tačiau kasatorė neįrodė, kad tokia sąlyga egzistuoja.

Kredito unijos nario pajus nėra finansinė priemonė (neatitinka nė vieno FPRĮ 3 straipsnio 4 dalyje nurodyto finansinės priemonės apibrėžimo), todėl jos negalima laikyti užstatu ar pinigais FPRĮ prasme ir kasatorei taikyti įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugą. Jo taip pat negalima laikyti FPRĮ 3 straipsnio 24 dalies 1 punkte nurodoma papildoma paslauga, nes tokios paslaugos turi būti susijusios su finansinių priemonių saugojimu, apskaita ir valdymu, t. y. pirmiausia turi egzistuoti pati finansinė priemonė. Kasatorės poziciją paneigia ir FPRĮ 2 straipsnio 11 dalis, pagal kurią ne bet kokia suma laikoma draudžiamuoju objektu; būtina nustatyti pinigus perdavusio asmens valią (pasinaudoti draudėjo investicinėmis paslaugomis) ir pinigų perdavimo tikslą. Byloje nėra duomenų, kad kredito unija būtų teikusi pareiškėjai investicines paslaugas.

Pripažinus, kad 20 899,26 Eur sumai taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga ir patenkinus kasatorės reikalavimą, ji įgytų teisių į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (šiai atitinkamai kiltų pareigų), tačiau ji nėra įtraukta į bylą. Byloje negali būti nuspręsta dėl joje nedalyvaujančio asmens teisių ir pareigų, taip būtų pažeistas CPK 266 straipsnis, civilinio proceso principai. Reikalavimas dėl tam tikrų sumų pripažinimo indėliu turėtų būti reiškiamas ne bankrutuojančiai kredito unijai, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Byloje nebuvo reikštas reikalavimas dėl kasatorės prievolės kredito unijai pagal Paskolos sutartis dydžio, todėl teismai neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, susiję su paskolos sutarčių vykdymu ir prievolės dydžiu.

Kasatorės argumentas dėl teisingumo ir protingumo principų pažeidimo deklaratyvus; įvertinus bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumą, akivaizdu, kad bus patenkinta tik dalis pirmosios eilės kreditorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo. Būtina įvertinti aplinkybę, kad kasatorė nesiėmė tinkamų savo pažeistų teisių gynimo priemonių – nesikreipė į teismą dėl negrąžinto pajaus priteisimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo ir kitų klausimų nagrinėjimo juridinio asmens bankroto byloje

Kreditorių finansinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patvirtinimo tvarka nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), kai kuriais atvejais – taip pat ir atskiruose konkrečių juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ nuostatas, yra konstatavęs, kad įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą UAB „Patria Domi“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-161/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-161/2014">3K-3-161/2014</a>; kt.).

Kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūra skirta reikalavimams, kuriuos jie neginčytinai turi (kurie patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu ar pripažįstami bankrutuojančio juridinio asmens), patvirtinti. Ji taip pat taikoma ir reikalavimams, dėl kurių kyla ginčas, – tokiu atveju kreditorius privalo pateikti savo reikalavimą patvirtinančius dokumentus, o jo pagrįstumas patikrinamas bankroto byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>).

Pažymėtina, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą.

Aktyvus teismo vaidmuo bankroto byloje tvirtinant kreditoriaus finansinį reikalavimą taip pat neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta UAB „Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta UAB „PGNT“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-651/2013; kt.).

Nesibaigus ĮBĮ nustatytiems terminams, nustačius pagrindą, kreditorių finansiniai reikalavimai taip pat gali būti tikslinami.

Kiti klausimai, esantys už reikalavimų tvirtinimo procedūros ribų, remiantis galiojančiu reguliavimu, leistini ir bankroto procese spręstini tik ta apimtimi, kiek jų nagrinėjimas neapsunkina bankroto bylos ir leidžia pasiekti kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūros tikslus – kuo greičiau suformuoti kreditorių sąrašus, taip užtikrinant tiek jų, tiek bankrutuojančio juridinio asmens teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad klausimas dėl pajinio įnašo pripažinimo indėliu ir draudimo apsaugos jam suteikimo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas nagrinėjamos bylos atveju išeina už kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūros kredito unijos bankroto byloje ribų, neatitinka šios procedūros tikslų. Pažymėtina, kad į kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto bylą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įtraukta nebuvo, indėlininkų sąrašai taip pat nebuvo sudaromi.

Argumentus dėl pajaus pripažinimo indėliu kasatorė nurodė pateikdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta patvirtinti UAB „Vilniaus birža“ finansinį reikalavimą. Toks kasatorės reikalavimas ir jo pareiškimo forma nepatenka į pirmiau nurodytą kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūros apimtį, neatitinka civilinio proceso principų, pirmiausia – rungtyniškumo, todėl negalėjo būti nagrinėjamas kreditorių reikalavimų tvirtinimo procese.

Papildomai teisėjų kolegija išaiškina, kad, net ir būdamas aktyvus bankroto byloje, teismas negali spręsti klausimų, kurie sukurtų teises ir pareigas tretiesiems, byloje nedalyvaujantiems asmenims (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“). Manydama, kad jos kredito unijai sumokėtas pajinis įnašas kvalifikuotinas kaip indėlis, kuriam taikytina IĮIDĮ draudimo apsauga, kasatorė turėjo reikšti reikalavimą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskiroje byloje, kurioje būtų įvertintas sumokėtų lėšų pobūdis ir nustatyta jų paskirtis.

Remdamasi nutarties 27–29 punktuose nurodytais motyvais, kolegija nepasisako dėl nutarties 19.2 punkte nurodytų kasatorės argumentų, nes klausimas dėl negrąžinto pajaus kvalifikavimo kaip indėlio ir IĮIDĮ taikymo neturėjo būti spręstas kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procese. Tokio prašymo netenkinimas pagrįstas tik kitais šioje nutartyje nurodytais argumentais.

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio

Bylos duomenimis, UAB „Vilniaus birža“ pašalinus iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ narių, kredito unijos valdybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nutarta patenkinti pareiškėjos prašymą ir dalį pajinio įnašo sumos (13 366,70 Lt (3871,26 Eur) užskaityti paskolai dengti po 12 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas iki kredito unijos bankroto bylos iškėlimo nebuvo įvykdytas. Nustatyta, kad UAB „Vilniaus birža“ (buvusi pajininkė), žinodama aplinkybę, kad ji pašalinta iš kredito unijos narių, nebuvo pareiškusi reikalavimų kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ grąžinti sumokėtą pajų ir nebuvo nurodžiusi, kokio dydžio pajus jai turi būti grąžintas.

Nagrinėjamoje byloje teismams, kredito unijos bankroto byloje sprendusiems reikalavimą patvirtinti finansinį kreditoriaus reikalavimą, taigi, vykdžiusiems procedūrą, kurios metu paprastai yra tvirtinama turima teisė, o ne nustatoma, ar ji egzistuoja, nebuvo pateikta duomenų, kurie tiesiogiai leistų spręsti apie galiojančią pareiškėjos teisę į pajinio įnašo sugrąžinimą ir nustatyti tikslų grąžintino pajaus dydį.

Kasatorė teikė argumentus, kad jai priklauso sumokėtas pajinis įnašas, tačiau įrodymais nepagrindė konkrečių pajinio įnašo grąžinimo pagrindų, jo dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į UAB „Vilniaus birža“ pateiktus rašytinius paaiškinimus, prie jų pridėtas Paskolos sutartis, nenukrypo nuo šios nutarties 22 punkte nurodytų išaiškinimų, pagrįstai atliko Paskolos sutarčių, kurių sudarymo siekiant buvo sumokėtas ne tik privalomas, bet ir papildomas pajinis įnašas, teisinį vertinimą.

Vertindamas Paskolos sutarčių 2.14 ir 6.3 punktus, teismas tinkamai sprendė, kad reikalavimas, jog kasatorės pajinio įnašo dydis kredito unijos kapitale būtų ne mažesnis kaip 1/10 dalis visų pareiškėjos įsipareigojimų kredito unijai bendros sumos, yra kitas šalių sutartyje nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Kadangi Paskolos sutarties šalių susitarimas neprieštarauja įstatymui, tai jis pripažintinas teisėtu ir galiojančiu, įpareigojančiu jį sudariusias šalis. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kasatorė turi teisę reikalauti iš unijos grąžinti tik tą jos pajinio įnašo dalį, kuri yra didesnė nei 1/10 dalis visų įsipareigojimų unijai bendros sumos, t. y. 9754,38 Eur.

Atmestinas kasatorės argumentas, kad nutarties 35 punkte aptartas šalių susitarimas kvalifikuotinas kaip finansinis užtikrinimas. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad finansinio užtikrinimo susitarimas yra daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kai prievolė užtikrinama įkeičiant turtą ar turtines teises arba perduodant į jas nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras v. BAB bankas Snoras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDEtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-301-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-301-706/2015">3K-7-301-706/2015</a>). Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnyje nurodyta šio įstatymo taikymo sritis, kuri apibrėžta nurodant tiek jos objektą (finansinis užstatas, atitinkantis FUSĮ 5 straipsnio reikalavimus; FUSĮ 3 straipsnio 1 dalis), tiek subjektus, kuriems taikytinas įstatymas. Nagrinėjamoje byloje aktualios Paskolos sutarčių sąlygos dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo neatitinka pirmiau nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą susitarimą kvalifikuoti kaip finansinio užtikrinimo susitarimą, todėl negalima spręsti, kad pareiškėja pateikė kredito unijai piniginį užstatą su nuosavybės teisių perdavimu.

Kasatorė perėmė buvusios kredito unijos savininkės (pajininkės) teises ir pareigas. Kredito unijos nariai dalyvauja ir turi balso teisę visuotiniuose unijos narių susirinkimuose, renka kredito unijos valdymo ir kontrolės organus ir gali būti į juos išrinkti, turi teisę gauti informaciją apie kredito unijos veiklą, jos finansinę-ūkinę būklę ir turtą ar pareikalauti, kad kredito unija pateiktų jiems susipažinti Kredito unijų įstatyme nurodytus dokumentus, apskųsti teismui visuotinio narių susirinkimo ir valdybos nutarimus, turi teisę naudotis kredito unijos teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir kt. (Kredito unijų įstatymo 14 straipsnis). Kadangi kredito unijos nariai dalyvauja priimant pagrindinius su unijos veikla susijusius sprendimus, kurie gali lemti ar prisidėti prie jos nemokumo, tai, remiantis bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, atsiskaitymas su jais negali būti prioritetinis ir pažeisti kitų unijos kreditorių teises. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorės finansinis reikalavimas negali būti ginamas labiau ne kitų pajininkų, turinčių finansinį reikalavimą savo unijai. Atmestini kasatorės argumentai, kad dėl tik tokios jos teisių apsaugos, kokią nustatė apeliacinės instancijos teismas, bus pažeistas teisingumo principas.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė UAB „Vis vitalis“ kasaciniu skundu prašė iš bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ administravimo išlaidų priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas.

Bankrutuojanti kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo parengimą atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, tai kredito unijos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas