Dėl teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-137/2012

Proceso Nr. 2-28-3-01134-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.5; 42.9; 45.12 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl teisės pripažinimo; tretieji asmenys: VĮ Valstybės žemės fondas, Finansų ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. teismo prašė pripažinti jam teisę į parduodamų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą valstybės lėšomis. Byloje kilo ginčas dėl šios, ieškovo teigimu, jo įgytos teisės iki 2009 m. liepos 9 d. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos pakeitimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2005 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Marijampolės žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti nusipirkti apie 50 ha žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Marijampolės apskrities viršininkas 2005 m. lapkričio 22 d. įsakymu patvirtino parinktos teritorijos plotą, laisvą valstybinį žemės fondą bei asmenų, pageidaujančių įsigyti žemę, sąrašą, o 2006 m. birželio 30 d. pavedė VĮ Valstybinio žemėtvarkos institutui paženklinti žemėtvarkos projekte suprojektuotus žemės sklypus vietoje. Tai atlikus ir parengus perkamos žemės bylų techninę dokumentaciją, Marijampolės apskrities viršininko administracija 2009 m. spalio 9 d. raštu pasiūlė ieškovui sumokėti už atliktus darbus bei nurodė tokio veiksmo neatlikimo padarinius – ieškovas bus išbrauktas iš sąrašų ir praras galimybę įsigyti šiuos sklypus privačion nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė atsakovui prašymą parduoti 50 ha žemės ir ne žemės ūkio naudmenų žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o atsakovas pradėjo rengti ieškovui siūlytinos pirkti žemės žemėtvarkos projektą, kurį įgyvendinus šalys galbūt tartųsi dėl pagrindinių tokių sklypų pardavimo sąlygų, sklypai būtų vertinami, nustatyta jų pardavimo kaina ir kitos reikšmingos šalių tarpusavio teisės bei pareigos, t. y. ieškovą ir atsakovą saistė ikisutartiniai teisiniai santykiai. Esant šioms faktinėms aplinkybėms šalys jokių tarpusavio teisių ir pareigų nebuvo įgijusios.

Teismas padarė išvadas, kad galiojusios teisės normos dėl žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos asmeniui, ketinančiam įsigyti prašomą parduoti žemės sklypą, nesuponavo teisėto lūkesčio jį įgyti pagal prašymo padavimo dieną galiojusias nuostatas. Ieškovo prašymo pateikimo metu ir iki 2009 m. liepos 9 d. galiojusi Žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami valstybės lėšomis, o įgyvendinami valstybės lėšomis arba fizinių ir juridinių asmenų lėšomis, jeigu jie sutinka. Nuo 2009 m. liepos 9 d. įsigaliojusi nauja šios normos redakcija nustatė, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose projektuojami žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis, o kitais atvejais – fizinių ir juridinių asmenų lėšomis. Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Jos 2009 m. rugsėjo 2 d. priimto nutarimo Nr. 1067 2 punkte reglamentuojama situacija, atitinkanti bylos faktines aplinkybes: tuo atveju, kai iki Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2009 m. liepos 9 d.) buvo atlikti žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, įgyvendinimo darbai, už kuriuos nesumokėta valstybės lėšomis ir nesudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo, nuomos ar panaudos sutartis, teritorinis žemėtvarkos skyrius asmeniui, kuriam suprojektuotas žemės sklypas, įteikia pranešimą, kad jis savo lėšomis gali sumokėti už atliktus darbus.

Teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo, kad šis žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūrai taikytų jau negaliojančias teisės normas. Teismas pažymėjo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas negali sukurti ieškovui pareigos apmokėti už atliktus darbus, tačiau pagal Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1067 2.5 punktą, jam šia teise nepasinaudojus, turi būti taikomos sankcijos – jis išbraukiamas iš dokumentų, pagal kuriuos jam suprojektuotas šis žemės sklypas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 11 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo atveju apskrities viršininko įsakymas dėl žemės sklypų pardavimo nebuvo priimtas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog viena sandorių šalių – apskrities viršininkas buvo pateikęs visiškai suformuotą pasiūlymą ieškovui sudaryti sutartį tam tikromis sąlygomis. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalis saistė ikisutartiniai teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad pasiūlymu sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį šalis pradėjo saistyti sutartiniai santykiai, nes pagal CK 6.167 straipsnio 1 dalį oferta yra pasiūlymas sudaryti sutartį, kuris yra pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Ieškovui pateikus prašymą įsigyti valstybinę žemę atsirado teisinių prielaidų pradėti žemės įsigijimo procedūras. Pagal Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą Nr. 1067 šios procedūros gali būti tęsiamos tik ieškovui sumokėjus už žemės sklypo rengimo ir įgyvendinimo darbus. Parduodamo žemės sklypo pardavimo procedūros vykdomos pagal tuo metu galiojančius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad, valstybei iki sprendimo dėl žemės sklypo pardavimo priėmimo pakeitus darbų apmokėjimo taisykles, buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybinės žemės pirkimas yra tęstinis administracinis procesas. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių ir taikė vėliausias teisės normas, nors jos negaliojo teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo metu. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimą 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-396/2009, kad, sprendžiant dėl valstybinio žemės sandorio, pirmiausia reikia nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti, panaikinti. Jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Nors nagrinėjamos ir nurodytos kasacinės bylos ratio decidendi nėra tapatūs, nurodyta nutartimi galima remtis mutatis mutandis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001, nurodė, kad teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, jog panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Vienas konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius. Bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti, ar iki aktualios teisės normos naujos redakcijos įsigaliojimo šalys atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Kasatoriaus nuomone, teisiškai reikšmingi veiksmai, būtini siekiant sudaryti valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbai), iki ginčo teisės normos įsigaliojimo buvo atlikti, todėl teismai turėjo pripažinti, kad jis turi teisę įgyvendinti teises ir pareigas, įgytas galiojant ankstesnei teisės normos redakcijai.

2. Teismai nurodė tarpusavyje prieštaraujantį argumentą, kad ieškovas neturi pareigos mokėti už žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą, tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, neteko teisės reikalauti šiuos darbus atlikti valstybės lėšomis.

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, ieškovui nepasinaudojus teise sumokėti už atliktus žemės žemėtvarkos projekto rengimo ir įgyvendinimo darbus, jam turi būti taikomos sankcijos – turi būti išbraukiamas iš asmenų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąrašo. Kasatoriaus nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes sankcijos gali būti taikomos už pareigos nevykdymą, o ne už nepasinaudojimą teise.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas (Nacionalinė žemės tarnyba) prašo skundą atmesti, pritardamas teismų išdėstytiems argumentams bei išvadoms.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje sprendžiamas ginčas, ar ieškovas įgijo teisę į tai, kad už jam parduodamų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą, būtų apmokama valstybės lėšomis.

Dėl įstatymų normų taikymo laiko atžvilgiu

Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisinį reglamentavimą laiko atžvilgiu. Vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Atsakant į šį pagrindinį kasatoriaus argumentą, būtina išsiaiškinti galiojusį valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projektų rengimo bei įgyvendinimo apmokėjimo teisinį reglamentavimą.

Dėl žemėtvarkos projektų rengimo bei įgyvendinimo apmokėjimo teisinio reglamentavimo

Teismai nustatė, kad ieškovas 2005 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Marijampolės žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti nusipirkti apie 50 ha žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Marijampolės apskrities viršininkas 2005 m. lapkričio 22 d. įsakymu patvirtino parinktos teritorijos plotą, laisvą valstybinį žemės fondą bei asmenų pageidaujančių įsigyti žemę sąrašą, o 2006 m. birželio 30 d. pavedė VĮ Valstybinio žemėtvarkos institutui paženklinti žemėtvarkos projekte suprojektuotus žemės sklypus vietoje. Teismai padarė išvadą, kad šie veiksmai nesukūrė ieškovui teisės, kad žemėtvarkos projektų rengimas bei įgyvendinimas būtų apmokami valstybės lėšomis.

Minėta, kad kasatorius remiasi tuo, jog teismai nesilaikė teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių ir taikė vėliausias teisės normas, nors jos negaliojo teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo metu. Vertinant tokius kasatoriaus argumentus, būtina atsižvelgti į ieškovo ir Marijampolės apskrities viršininko atliktų veiksmų metu (2005–2009 metais) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jų teisinę reikšmę ir iš to atsirandančius teisinius padarinius.

CK 6.155 straipsnyje nustatytos sutarčių teisės taikymo ribos. Pagal šio straipsnio 1 dalį CK XI skyriaus bendrosios normos taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į sutarčių prigimtį. Jau buvo minėta, kad ieškovas teigia, jog šalys 2005 metais pradėjo veiksmus dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teisiškai vertinant šiuos ieškovo argumentus, pažymėtina, kad Civilinis kodeksas, galiojęs ieškovo nurodytu metu, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nereglamentavo. Jo nereglamentuoja ir šiuo metu. Siekiant išsiaiškinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo reglamentavimą reikia vadovautis CK 6.155 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyta, kad atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose. Taigi pagal šią įstatymo normą būtina išsiaiškinti, ar valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas reglamentuojamas kituose įstatymuose, o jeigu reglamentuojamas, koks jo turinys.

Ieškovo prašymo įsigyti žemę pateikimo metu (2005 metais) galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Nors šia įstatymo norma nukreipiama ir į Civilinį kodeksą, tačiau tuo metu nebuvo ir šiuo metu nėra normos, reglamentuojančios valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Tokios konkrečios normos nebuvimas Civiliniame kodekse nepaneigia šiame kodekse esančių sutarčių teisės bendrųjų nuostatų taikymo ir aiškinimo tuo atveju, kai sudaroma valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

Žemės įstatymo 42 straipsnyje, reglamentavusiame žemėtvarkos darbų finansavimą, nebuvo nustatyta, kas atlygina už valstybinės žemės, perleidžiamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą. Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pagal Žemės reformos įstatymą (toliau – ir ŽRĮ) suformuoti valstybinės žemės sklypai parduodami Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. ŽRĮ 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis. Jame nustatyta, kad Žemės reformos įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką. Taigi tiek pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį ir ŽRĮ 1 straipsnį valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą turi būti vadovaujamasi ŽRĮ ir atitinkamais poįstatyminiais teisės aktais.

ŽRĮ 8 straipsnio, reglamentavusio valstybinės žemės pardavimą, 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Nagrinėjamoje byloje yra reikšminga šios normos nuostata, kad valstybinė žemė galėjo būti parduodama tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Dėl kitų klausimų, reglamentuojamų šioje įstatymo normoje, nagrinėjamoje byloje nesprendžiama.

ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami valstybės lėšomis, o įgyvendinami valstybės lėšomis arba fizinių ir juridinių asmenų lėšomis, jeigu jie sutinka. Skirtingai nuo ŽRĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentavusios, kad valstybinė žemė galėjo būti parduodama tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatoje reglamentuojamas žemės reformos žemėtvarkos projektų, kurie buvo būtini parduodant valstybinę žemę, rengimo ir įgyvendinimo finansavimas.

ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamus žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus, jų apmokėjimo tvarką ir atvejus nustato Vyriausybė. Vadovaudamasi ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalimi Vyriausybė 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ 1 punktu patvirtino atvejus, kada fiziniai ir juridiniai asmenys gali apmokėti už žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus. Nei Vyriausybės nutarime, nei šiuo nutarimu patvirtintose taisyklėse nėra nuostatos, kad valstybė apmoka už valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą.

2009 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-312 1 straipsniu buvo pakeista 19 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip: „Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose projektuojami žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis, o kitais atvejais – fizinių ir juridinių asmenų lėšomis. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, fizinių asmenų pageidavimu gali būti įgyvendinami jų lėšomis. Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.“ Iš šios įstatymo normos matyti, kad ja patikslinti Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą finansuojantys subjektai.

Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo pakeitė Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 241 „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ ir išdėstė jį nauja redakcija. Šį nutarimą Vyriausybė dar kartą keitė (antraštę ir preambulę) 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1384. Šiuose poįstatyminiuose teisės aktuose taip pat patikslintas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą finansuojantys subjektai.

Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta (buvusį ieškovo nurodytu metu ir esamą) teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybė, nustatydama valstybinės žemės pardavimą privačion nuosavybėn, neprisiėmė pareigos atlyginti už žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą.

Kita vertus, teismai nustatė, kad ginčo atveju apskrities viršininko įsakymas dėl žemės sklypų pardavimo ieškovui nebuvo priimtas. Taigi teismų išvados, kad viena sandorių šalių – apskrities viršininkas nebuvo pateikęs suformuoto pasiūlymo ieškovui sudaryti sutartį tam tikromis sąlygomis ir šalis saistė tik ikisutartiniai teisiniai santykiai, nepaneigtos.

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir jo aiškinimu, darytina išvada, kad teismai materialiosios ir proceso teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl ieškovo kasacinis skundas netenkintinas, teismų sprendimai paliktini galioti.

Dėl ieškovo išbraukimo iš dokumentų, pagal kuriuos jam suprojektuotas žemės sklypas

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada jį išbraukti iš dokumentų, pagal kuriuos jam suprojektuotas šis žemės sklypas, yra nepagrįsta.

Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo“ 2.5 punkte nustatyta, kad jeigu šie darbai asmens lėšomis neapmokami per nustatytą terminą, asmuo, kuriam suprojektuotas valstybės parduodamas, nuomojamas, perduodamas neatlygintinai naudoti ar patikėjimo teise žemės sklypas, apskrities viršininko sprendimu išbraukiamas iš dokumentų, pagal kuriuos jam suprojektuotas šis žemės sklypas. Teismas šios normos netaikė, bet, remdamasis ja, panaikino taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą išbraukti ieškovą iš dokumentų, kurių pagrindu vykdomas valstybinės žemės sklypų pardavimo jam procedūros. Pažymėtina, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo klausimas turi būti išspręstas teismo sprendimu. Teismas sprendimu šios (ieškovo išbraukimo iš dokumentų, kurių pagrindu vykdomas valstybinės žemės sklypų pardavimo jam procedūros) netaikė, todėl kasatoriaus argumentai, kad jam taikyta sankcija už nepasinaudojimą teise, yra nepagrįsti.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. balandžio 4 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 33,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 33,10 Lt (trisdešimt tris litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas