Civilinė byla Nr. 3K-3-516/2012
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03126-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 73.1; 73.2.8; 73.2.10; 121.21 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Vinco Versecko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ (anksčiau – uždaroji akcinė bendrovė „Hrono fasadai“) ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2007 m. spalio 15 d. šalys pasirašė Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą), kuriuo atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos.
2008 m. rugpjūčio 29 d. pranešimu ieškovas informavo atsakovą apie AB „Gargždų statyba“ 179 324,94 Lt skolą pagal 2008 m. kovo 31 d. ir balandžio 10 d. sąskaitas faktūras; 2008 m. gruodžio 1 d. – apie 119 324,94 Lt skolą pagal 2008 m. balandžio 10 d. sąskaitą faktūrą (skola pagal kitą sąskaitą jau buvo sumokėta). 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimą į AB „Gargždų statyba“ 119 324,94 Lt skolą. Ši sutartis, kaip joje nurodyta, sudaryta vadovaujantis Globalliance Prekinio kredito draudimo taisyklėmis Nr. 2.
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu už akių priteisė šią skolą atsakovui iš AB „Gargždų statyba“.
2009 m. liepos 24 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą gauti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2009 m. rugsėjo 14 d. pripažino 119 324,94 Lt nuostolį nedraustu bei nusprendė nemokėti draudimo išmokos dėl draudėjo netinkamai vykdytų draudimo sutarties sąlygų: pranešimą apie pirkėjo atsiskaitymų vėlavimą išsiuntė pavėluotai, be to, žinodamas, kad AB „Gargždų statyba“ neapmoka sąskaitų, toliau tęsė subrangos darbus; ieškovo pateikta deklaracija apie apyvartą buvo netiksli.
Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas jau anksčiau žinojo apie ieškovo skolininką AB „Gargždų statyba“, klaidą deklaracijoje, tačiau sąmoningai ieškovo apie tai neinformavo; prašė priteisti iš atsakovo 107 392,44 Lt draudimo išmoką (90 proc. pirkėjo skolos), 917,98 Lt delspinigių ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolių įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Teismas pažymėjo, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę; draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai, kurių itin reikšmingas yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu, kurį įrodyti kyla pareiga atsakovui.
Teismas nustatė, kad pagal Globalliance prekinio kredito draudimo liudijimo specialiųjų sąlygų 6 punktą pranešimo apie uždelstą skolą terminas yra 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo datos; prašymą gauti draudimo išmoką ieškovas pateikė 2008 m. rugpjūčio 29 d. pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą, taigi nepažeidė pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino. Teismas taip pat nustatė, kad dėl skolos pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą ieškovas pats tiesiogiai bendravo su skolininku, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, gavęs 2008 m. rugpjūčio 29 d. pranešimą, ėmėsi skolos išieškojimo veiksmų.
Spręsdamas dėl neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimo, teismas pažymėjo, kad pagal Mokėjimų modulio (draudimo įmoka pagal apyvartos ataskaitą) 1 dalį ieškovas privalo per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų pateikti atsakovui informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal sutarties sąlygas; per nustatytą laiką ir nepaisant raštiško priminimo, nepateikus duomenų apie apyvartą arba pateikus juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti. Iš 2009 m. rugsėjo 11 d. įvykio tyrimo akto teismas nustatė, kad atsakovo sprendimas dėl pirkėjo AB „Gargždų statyba“ kredito limito buvo priimtas 2008 m. kovo 19 d. Kadangi ieškovo ir AB „Gargždų statyba“ subrangos santykiai prasidėjo 2007 m. gruodžio 7 d., tai kredito limito nustatymo metu atsakovas žinojo (turėjo žinoti) apie ieškovo apyvartą su AB „Gargždų statyba“; matydamas, kad ataskaita neišsami, atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl jos patikslinimo; be to, įvykio tyrimo akte nenurodyta, kokį ryšį su draudžiamojo įvykio kilimo rizika turėjo neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimas.
Spręsdamas dėl tolesnio prekių tiekimo skolininkui pasibaigus sutartyje nustatytam atidėto mokėjimo terminui, teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 1.2.3 punkto iv) dalį draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai, susiję su paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal ieškovo ir skolininko subrangos sutarties 3.1 punktą darbų pabaiga numatyta 2008 m. balandžio mėnesį ir ieškovas buvo įsipareigojęs užbaigti darbus iki galo, paslaugų teikimo sustabdymas būtų lėmęs subrangos sutarties sąlygų pažeidimą ir tokie ieškovo veiksmai prieštarautų statybos sektoriuje susiklosčiusiai verslo praktikai, todėl pripažino neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimą bei tolesnį prekių tiekimą skolininkui formaliais draudimo sutarties sąlygų pažeidimais, nesiejant jų priežastiniu ryšiu su draudžiamuoju įvykiu.
Teismas nurodė, kad sudarius reikalavimo perleidimo sutartį buvo įvykdytas Taisyklių 3.3 punkto reikalavimas dėl subrogacijos – draudikui subrogacijos pagrindais pereis visos draudėjo teisės į pagrindinę apdraustąją pirkėjo ar trečiojo asmens skolos dalį, palūkanas (delspinigius), taip pat į prievolių užtikrinimo prievoles. Sudarydamas šią sutartį bei imdamasis skolos išieškojimo veiksmų, atsakovas pripažino, kad pirkėjo skola yra apdrausta, nes sutarties sudarymo metu žinojo visas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad, pripažinęs pirkėjo skolą apdrausta, atsakovas privalėjo išmokėti ieškovui draudimo išmoką; atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pažymėjo, kad bylai tinkamai išnagrinėti svarbu nustatyti, kokiu pagrindu atsakovas reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perėmė ieškovo reikalavimo teisę į AB „Gargždų statyba“. Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad teismo sprendimas priteisti atsakovui AB „Gargždų statyba“ skolą nebuvo priimtas draudikui teikiant išieškojimo paslaugas (draudikas buvo ieškovas byloje, veikė savo vardu). Kadangi reikalavimo teisės perleidimo sutartyje kaip jos pagrindas nurodomos Prekinio kredito draudimo taisyklės Nr. 2, kuriose numatyta draudiko teisė perimti reikalavimo teisę būtent subrogacijos pagrindu, tai teisėjų kolegija padarė išvadą, jog reikalavimo perleidimo sutartį šalys suprato kaip subrogacijos įgyvendinimą. Kolegija pažymėjo, kad sutartis savo turiniu artima subrogacijos įforminimui, nes ja draudikui, išieškojusiam skolą iš draudėjo skolininko, nustatyta teisė pasilikti tiek išieškotos sumos, kiek išmokėta draudimo išmokos, bei atskaityti išieškojimo išlaidas; likusią išieškotą sumą draudikas privalo grąžinti draudėjui (sutarties 2.3 punktas); tokia sutarties nuostata taip pat rodo, kad šalys ja siekė sukurti tarpusavio teisinius santykius, savo esme prilygstančius subrogacijos padariniams. Nuo tikrosios subrogacijos nagrinėjama situacija skiriasi tuo, kad draudikas perėmė reikalavimo teisę dar neišmokėjęs draudimo išmokos, nepriėmęs sprendimo dėl jos, taigi ir subrogacijai pagal įstatymą (CK 6.1015 straipsnis, 6.101 straipsnio 4 dalis) dar nebuvo pagrindo. Būtent todėl, kad subrogacijos teisiniai santykiai dar nebuvo galimi įstatymo pagrindu, šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią draudikas įgytų teises atlikti veiksmus, kurie būna atliekami subrogacijos pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, draudikui neišmokėjus draudimo išmokos, tarp šalių negalėjo būti ir subrogacijos teisinių santykių; draudikas nei išmokėjo draudimo išmoką (tai būtų pagrindas išmokėtos išmokos suma sumažinti draudėjui grąžinamą iš AB „Gargždų statyba“ priteistą ir išieškomą sumą), nei grąžino draudikui Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu iš AB „Gargždų statyba“ priteistą sumą (tai būtų būdinga šalių skolos išieškojimo paslaugų teikimo santykiams). Kolegija padarė išvadą, kad draudikas savo veiksmais (sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį ir pagal ją prisiteisdamas savo naudai pirminio kreditoriaus (ieškovo) draudikui perleistą AB „Gargždų statyba“ skolą) pripažino, jog ginčo įvykis (AB „Gargždų statyba“ neatsiskaitymas su ieškovu) buvo draudžiamasis; kitu atveju nebuvo pagrindo perimti reikalavimo teisę, bylinėtis su AB „Gargždų statyba“ ne skolininko vardu (teikdamas skolos išieškojimo paslaugas draudikas atlieka veiksmus skolininko vardu) ir negrąžinti priteistos skolos pirminiam kreditoriui). Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo įvykio vertinimu (draudžiamasis ar ne), teisėjų kolegija nebepasisakė kaip dėl nereikšmingų ginčui išspręsti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti iš ieškovo teismo išlaidas (žyminiai mokesčiai apeliaciniam ir kasaciniam skundams pateikti); Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos aiškinant draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindą. Galimybė išmokėti draudimo išmoką (atitinkamai ir galimybė ją gauti) nėra priklausoma nuo subjektyvaus draudiko sprendimo – draudikas gali mokėti draudimo išmoką tik tada, kai tam yra draudimo sutartyje nustatyti pagrindai (draudžiamasis įvykis). Neteisėtas draudimo išmokos išmokėjimas (t. y. išmokėjimas be pagrindo) yra neteisėta veika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad reikalavimas, jog draudikas moka draudimo išmoką tik tada, kai tam yra nustatyti pagrindai, yra imperatyvus. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo šios praktikos ir nepaisydamas kasatoriaus nurodytų pirmosios instancijos teismo teisės taikymo pažeidimų, ignoravo būtinybę nustatyti draudžiamojo įvykio pagrindų buvimą. Draudžiamojo įvykio tyrimo (t. y. įvykio fakto nustatymo ir aplinkybių tyrimo) reikalavimus bei draudimo išmokos mokėjimo sąlygas reglamentuoja Draudimo įstatymo 82 straipsnis ir CK 6.987, 6.1012, 6.1014 straipsniai. Draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas pateikiamas draudimo sutartyje, ir tai nėra savitikslis dalykas, nes draudikas, užsiimdamas rizikinga veikla, iš anksto informuoja draudėją, koks įvykis ir kokiomis sąlygomis bus laikomas draudžiamuoju, o koks – ne. Tik abiem šalims iš anksto susitarus, kokia rizika yra draudžiama, o kokia – ne, sudaroma draudimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nepriklausomai nuo to, dėl kokios draudimo apsaugos šalys susitarė draudimo sutartyje, vėliau tą apsaugą vien tik pagal draudėjo ketinimus (norus) galima išplėsti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje yra išaiškintos draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių tyrimo bei, atitinkamai nustačius įvykio rūšį, teisinių padarinių taikymo taisykles, nes spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą aiškinosi, ką galėjo suprasti draudėjas, bet ne tai, ar įvykis buvo draudžiamasis ar ne. Kasatoriaus nuomone, nepagrįsti teismo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje draudžiamasis įvykis yra todėl, kad šalių buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, bet ne todėl, kad ištyrus įvykį būtų nuspręsta jį pripažinti draudžiamuoju.
2. Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir nelogiškai aiškino teisės normas, neįvertinęs, kad draudžiamuoju įvykis gali būti pripažintas ne dėl to, kad draudikas išmoka draudimo išmoką, o dėl to, kad yra draudimo sutartyje nustatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudžiamąjį ar suteiktų teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Išmokėjus draudimo išmoką be pagrindo, ją privaloma grąžinti (pavyzdžiui, draudimo išmoka gali būti išmokėta dėl klaidos, tačiau tai nereiškia, kad ji sumokėta teisėtai ir kad negalima jos susigrąžinti). Priešingu atveju tai reikštų, kad turto įgijimo be pagrindo institutas draudimo santykiams netaikomas. Tai prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, pavyzdžiui, 2012 m. vasario 3 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje UAB „Escala“ v. I. G., bylos Nr. 3K-3-29/2012, teisės doktrinoje (T. Kontautas. Draudimo sutarčių teisė (monografija). Justitia, 2007. P. 165) pateiktam išaiškinimui, kad tuo atveju, kai draudikas išmoka draudimo išmoką draudėjui, kai pastarasis jau gavo atlyginimą iš kalto asmens, arba kitais atvejais, kai draudikas neprivalėjo išmokėti draudimo išmokos, atsiranda nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai. Netgi jeigu ir būtų aiškinama, kad iš pradžių draudikas pripažino, kad įvykis draudžiamasis, vėliau jis turi teisę atšaukti tokį savo sprendimą ir reikalauti sugrąžinti išmoką, jeigu paaiškėja, kad jai išmokėti nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai išaiškino draudimo santykių, susijusių su draudimo išmokos mokėjimo sąlygomis, esmę, konstatavęs, kad draudimo išmokai mokėti pakanka besąlyginio (t. y. nesilaikant nei CK, nei Draudimo taisyklių) draudiko pasižadėjimo sumokėti ar draudėjo supratimo, kad jam bus sumokėta (nors kasatorius pažymi, kad šioje byloje nėra jo įsipareigojimo mokėti, priešingai, yra galiojantis ir laiku priimtas sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti išmokėti draudimo išmoką). Tai yra klaidinga išvada sisteminio teisės aktų aiškinimo požiūriu ir sudaro prielaidas formuotis ydingai teismų praktikai. Teismas, nesivadovaudamas sutarties tekstu, nusprendė, kad draudikas, nustatęs, jog draudėjas pateikė neišsamią deklaraciją, turėjo priminti draudėjui pataisyti deklaracijos duomenis. Toks sutarties išaiškinimas visiškai paneigia draudiko interesus laiku gauti duomenis apie savo prisiimtą riziką ir esminį draudimo verslo principą – apibrėžti draustą objektą iki sužinant, kad jam atsirado žala, o šiuo atveju teismas nusprendė, kad draustą objektą galima deklaruoti po to, kai draudėjui jau pasidarė aišku, jog jis patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visi ieškovo padaryti pažeidimai neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su atsiradusia žala (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis), nors esant nedraudžiamajam įvykiui priežastinis ryšys nenustatinėjamas (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1513-656/2011). Tačiau remiantis Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi kredito draudimo sutarties, kaip didelės rizikos sutarties, šalims yra suteikiama teisė nusistatyti kitokias draudimo sutarties sąlygas, nei nurodytos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje. Teismų praktikoje tokia didelės rizikos draudimo sutarties šalių teisė tarpusavio santykiams taikyti ne Draudimo įstatymo, o draudimo sutarties nustatytas draudimo išmokos mokėjimo sąlygas, yra pripažinta ir taikoma (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-520-553/2011). Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad šalys savo sutartimi yra nusistačiusios draudimo išmokos mokėjimo sąlygas, kurių nesilaikant draudikas apskritai nesutiktų prisiimti rizikos dėl per didelės nuostolių tikimybės.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir jų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sisteminio sutarčių aiškinimo taisykles, nes reikalavimo perleidimo sutartį, kurioje yra kelių sutarčių rūsių nuostatų, aiškino kaip vienos rūšies sutartį. Ši sutartis yra standartinė, joje nurodytos bendrosios sąlygos, taikomos tiek skoloms išieškoti (kai neišmokama draudimo išmoka), tiek subrogacijai (kai išmokama draudimo išmoka). Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šia sutartimi šalys siekė sukurti teisinius santykius, prilygstančius išimtinai subrogacijai, ir draudikas pripažino, kad įvykis yra draudžiamasis, nors jis pateikė neigiamą sprendimą dėl išmokos. Aiškinant sutartis negali būti laikomasi nuostatos, kad dalis sutarties teksto neturi jokios teisinės reikšmės. Šiuo atveju teismas dalį sutarties teksto, skirto skoloms išieškoti, kai draudimo išmoka neišmokama, tiesiog ignoravo; taip pat ignoravo sutarčių laisvės principą, neteisingai ir prieštaringai vertino šalių sudarytų draudimo ir reikalavimo perleidimo sutarčių santykį – reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu niekas nedraudė šalims susitarti dėl skolos išieškojimo paslaugos, juolab kad ji buvo vėlesnė negu draudimo. Iki sudarant reikalavimo perleidimo sutartį ieškovas net nebuvo pateikęs prašymo gauti draudimo išmoką, todėl nepagrįsta teigti, kad šios sutarties turinys būdingas subrogacijai. Tai, kad subrogacijos atveju draudikui pereitų reikalavimas į 90 proc. skolos, o šalių sutartimi buvo perleistas reikalavimas į 100 proc. skolą, patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šalių siekio sukurti subrogacijai prilygstančius teisinius santykius padaryta nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių – sutartys (draudimo ir reikalavimo perleidimo) aiškintos nesistemiškai, be to, neatsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus. Draudimo sutarties šalių bendradarbiavimas savaime nereiškia, kad, nepriklausomai nuo teisinio reglamentavimo reikalavimų bei sutarties sąlygų įvykdymo, vien tik vadovaujantis draudiko ketinimais teismo tvarka padėti susigrąžinti skolą (kurie šiuo atveju buvo paremti Draudimo sutarties dalimi „Skolų išieškojimo modulis“), turėtų būti išmokama draudimo išmoka. Tai būtų logiškai nepaaiškinama dėl draudiko vykdomos profesinės veiklos, kurios esmė yra rizikos draudimas. Draudimo sutarties Nuostolių atsiradimo priežasties modulyje nustatyta, kad nuostoliai fiksuojami tik praėjus 5 mėnesiams nuo pranešimo apie uždelstą skolą dienos. Taigi draudikas turi mažiausiai 5 mėnesius skolai išieškoti iki draudėjas įgyja teisę reikalauti draudimo išmokos, o draudikas – pareigą priimti sprendimą dėl jos. Skolų išieškojimo modulyje nustatytas draudiko įsipareigojimas draudėjo prašymu teikti draudėjo skolų išieškojimo paslaugas bei skolų išieškojimo išlaidų pasiskirstymas. Reikalavimo perleidimo sutarties 2.5 punkte aptariamas skolos išieškojimo išlaidų atlyginimas draudikui. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 2 dalį, šalių sudarytas sutartis aiškino neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį bei sutarties, pagal kurią gali būti išieškoma ir nedrausta skolos dalis, tikslą, padarė klaidingą išvadą, kad draudikui perimant reikalavimo teisę, bet tuo nepripažįstant įvykio draudžiamuoju, nebuvo pagrindo perimti reikalavimo teisę, bylinėtis ne skolininko vardu. Atsižvelgiant į tai, kad Skolų išieškojimo modulyje skolų išieškojimo paslaugos neapribojamos tik ikiteisminiais skolų išieškojimo veiksmais, o draudikas pagal CPK 55–56 straipsnius neturi teisės teisme atstovauti draudėjui, draudikas kreiptis į teismą gali tik savo vardu ir tik perėmęs draudėjo skolą. Jeigu būtų palikta galioti teismo nutartis, būtų suformuota ydinga praktika, pagal kurią esant toms pačioms aplinkybėms draudikui išieškant skolą ikiteisminiu būdu įvykis nebūtų pripažįstamas draudžiamuoju, o pasirinkus teisminį – besąlygiškai taptų tokiu. Toks draudimo sutarties aiškinimas iškreiptų draudėjo ir draudiko teisių ir pareigų pusiausvyrą; draudikas, turėdamas 5 mėnesius skolai išieškoti, negalėtų iki subrogacijos kreiptis į teismą dėl draudėjo skolos išieškojimo ir taip didintų žalos atsiradimo riziką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Staticus“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl pirmojo kasacinio skundo motyvo. Bylos nagrinėjimo metu tarp šalių nekilo ginčo dėl to, ar įvyko draudžiamasis įvykis ar ne, taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos išsamiai analizuoti visų faktinių aplinkybių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu. Ginčas kilo dėl to, ar draudikas įrodė, jog, įvykus draudžiamajam įvykiui, jo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra pagrįstas ir priimtas laikantis imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus apeliacinio skundo motyvus, tačiau pasinaudodamas jam suteikta teise atsakė tik į teisiškai reikšmingus klausimus ir toks sprendimas nelaikytinas nemotyvuotu. Apeliacinės instancijos teismo išvada nereiškia draudimo apsaugos išplėtimo pagal draudėjo ar draudiko norus, valią ar ketinimus, tačiau reiškia, jog draudikas parengė draudimo taisykles ir vykdė draudimo veiklą taip, kad maksimaliai užtikrintų savo subrogacijos teisės įgyvendinimą, t. y. de facto nustačius, kad skola yra drausta, reikalavimo teisių perleidimo sutartimi draudikas įgijo reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, savo vardu ir savo naudai ėmėsi subrogacijos teisės įgyvendinimo veiksmų ir, tik suėjus draudimo sutartyje nustatytam sprendimo dėl draudimo išmokos priėmimo terminui, turėjo išmokėti draudimo išmoką. Nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Dėl antrojo kasacinio skundo motyvo. Ieškovo nuomone, kasatorius nepagrįstai plečiamai aiškina Lietuvos apeliacinio teismo išvadas. Šalių ginčas kilo dėl draudimo taisyklių ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų aiškinimo. Ieškovo teigimu, draudimo sutartyje įtvirtinta jo pareiga perleisti reikalavimo teisę į pirkėjo skolą ir tik tai padaręs jis galėjo gauti draudimo išmoką. Vadovaujantis Nuostolių atsiradimo ir priežasties modulio 6 punktu, draudimo išmoka mokama nemokumo atveju per 30 dienų nuo visų dokumentų, patvirtinančių nuostolius ir įrodančių pirkėjo nemokumą, gavimo arba kai specialistas įvertina apdraustą nuostolį, visais kitais atvejais – per 30 dienų pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui, prasidedančiam nuo draudėjo pranešimo gavimo dienos. Taisyklių 3.3 punkte nustatyta, kad draudikui subrogacijos pagrindais pereis visos draudėjo teisės į pagrindinę apdraustąja pirkėjo skolos dalį; draudėjas privalo pateikti visus dokumentus ir perleisti draudikui visas teises, kurių pareikalaus draudikas tam, kad draudikas galėtų efektyviai įgyvendinti subrogacijos teisę. Nors Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 11.1–11.7 punktuose įtvirtinti atvejai, kai kredito limitas ir draudimo apsauga pirkėjui suteikiama esant trečiosios šalies laidavimui, šiose sąlygose taip pat įtvirtinta ieškovo pareiga perleisti reikalavimo teisę į pirkėjo skolą prieš atsakovui išmokant draudimo išmoką. Skolų išieškojimo modulyje (1, 3, 5 punktai) taip pat įtvirtinta, kad skolų išieškojimo paslaugos teikiamos tik apdraustoms skoloms. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3, 2.6, 2.8 punktuose įtvirtinta, kad reikalavimo teisių perleidimas ir draudimo išmokos išmokėjimas neatskiriami: „perimtos reikalavimo teisės realizavimo atveju iš Skolininko gautas sumas skiria visų pirma savo išlaidų, lygių sumokėtai draudimo išmokai, kompensavimui“, „pradinis kreditorius sutinka ir neprieštarauja, kad po draudimo išmokos išmokėjimo Naujasis kreditorius, pagal šią sutarti perimtos reikalavimo teisės realizavimui pasitelks UAB „Coface Baltics Services" ar kitą Coface grupės Įmonę“, „jeigu skolininkas ar kiti su juo susiję asmenys Pradiniam kreditoriui po reikalavimo teisės perleidimo ir draudimo išmokos išmokėjimo visai ar iš dalies sumokėtų skolą, tai Pradinis kreditorius privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu informuoti apie tai Naująjį kreditorių“. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pagrįstai sprendė, kad kasatorius, sudarydamas reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir pagal ją priteisdamas savo naudai skolą, pripažino, jog ginčo įvykis buvo draudžiamasis. Tai patvirtina taip pat aplinkybė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, bei kasatoriaus elgesys po sutarties pasirašymo ir tarp šalių nusistovėjusi praktika (reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pasirašymas prieš draudikui priimant sprendimą dėl draudimo išmokos). Apeliacinės instancijos teismas nepadarė išvados, kad draudimo išmoką reikia mokėti nenustačius draudžiamojo įvykio, nepaneigė turto įgijimo be pagrindo instituto taikymo draudimo santykiams. Draudimo sutarties tekste draudiko pareiga priminti apie apyvartos ataskaitos nepateikimą ar neišsamų pateikimą įtvirtinta labai aiškiai: „jeigu per nustatytą laiką ir nepaisant mūsų raštiško priminimo, Jūs nepateikiate mums duomenų apie apyvartą, apdrausta pagal šios sutarties sąlygas, arba pateikiate juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skolos nustos galioti“. Taigi nepagrįsta kasatoriaus išvada, kad toks sutarties aiškinimas paneigia draudiko interesus gauti duomenis apie savo prisiimtą riziką. Ieškovas pažymi, kad draudimo sutartyje šalys nesusitarė, jog nebus taikomas DĮ 82 straipsnis, kuriame įtvirtintos normos yra imperatyvios, dėl jų netaikymo šalys negalėjo susitarti.
3. Dėl trečiojo kasacinio skundo motyvo. Draudimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo parengtos kasatoriaus, ieškovas sudarė draudimo sutartį pagal standartines taisykles prisijungimo būdu, todėl bet kokie šalių ginčai dėl sutarčių turinio ir jų sąlygų turi būti aiškinami draudėjo (ieškovo) naudai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vytauto Lapėno skraidymo mokykla v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-545/2007). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Aplinkybę, kad, tik sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį ieškovas turėjo teisę gauti draudimo išmoką ir kasatorius reikalaudavo jas sudaryti prieš de jure priimant sprendimą išmokėti draudimo išmoką, patvirtina ne tik ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, bet ir kitose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-3-272/2008), DĮ 3 straipsnio 2 dalis, kurioje kasatoriui draudžiama teikti skolos išieškojimo paslaugas. Jei šalys nebūtų sudariusios draudimo sutarties, ieškovas niekada nebūtų perleidęs reikalavimo teisės į AB „Gargždų statyba“ skolą. Jei kasatorius teiktų skolos išieškojimo paslaugas, būtų sudaryta sutartis dėl skolos išieškojimo paslaugų teikimo, o ne reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Kasatoriaus argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Kasatorius nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis vykdė ikiteisminio skolos išieškojimo paslaugas po ieškovo 2008 m. rugpjūčio 29 d. ir pakartotinio 2008 m. gruodžio 1 d. pranešimo apie skolą; reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta praėjus 5 mėnesiams po pranešimo apie skolą (taisyklės įtvirtintam periodui, kai laikoma, jog įvyko draudžiamasis įvykis), kai faktiškai atsakovas nustatė ieškovo nuostolius ir buvo sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmokos dydžio. Kasatorius Skolų išieškojimo modulyje pats įtvirtino, kad skolos išieškojimo paslaugos (įskaitant ir teisminio skolos išieškojimo) pradedamos teikti iš karto po to, kai ieškovas pateikia kasatoriui pranešimą apie uždelstą skolą. Kasatoriui suteikiamos teisės veikti ieškovo vardu ir atlikti visus su skolų išieškojimu susijusius veiksmus, tam ieškovas turi pareigą pateikti neatšaukiamą įgaliojimą. Tačiau šiame modulyje neįtvirtinta sąlygų, kad skolų išieškojimo tikslais ieškovas privalo perleisti kasatoriui reikalavimo teisę į skolą. Priešingai, tokia pareiga įtvirtinta Taisyklių 3.3 punkte, reguliuojančiame subrogacijos teisės (atsirasiančios po draudimo išmokos išmokėjimo) įgyvendinimą. Aplinkybė, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo perleista reikalavimo teisė į 100 proc. skolos, nepaneigia fakto, jog ši sutartis buvo sudaryta ne skolos išieškojimo tikslais, o kasatoriui nustačius nuostolius ir de facto priėmus sprendimą dėl draudimo išmokos, t. y. įgyvendinus subrogacijos teisę. CPK 55–56 straipsniai nedraudė kasatoriui samdyti profesionalių teisininkų, kad įgyvendintų teisminio skolų išieškojimo paslaugas ieškovo vardu, taigi kasatoriaus teiginiai, jog reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo sudaromos skolų išieškojimo tikslais, nepagrįsti. Skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje suformuluotų išvadų analizė nesuponuoja išvadų, kad, draudikui išieškant skolą ikiteisminiu būdu, įvykis esant toms pačioms aplinkybėms nebūtų pripažintas draudžiamuoju, o pasirinkus teisminį – besąlygiškai tokiu taptų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pagrindo draudimo išmokai išmokėti ir reikalavimo perleidimo sutarties aiškinimo
Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas priteisti draudimo išmoką. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatymo 82 straipsnio (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas; 3 dalyje – kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Khaled Kh Kh Y Alghunaim v. AB,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006). Atsižvelgiant į tai, byloje sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, turėjo būti nustatinėjama, ar įvyko draudžiamasis įvykis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo įvykio vertinimu (draudžiamasis ar ne) kaip nereikšmingų ginčui išspręsti, pažymėjęs, kad bylai tinkamai išnagrinėti svarbu nustatyti, kokiu pagrindu atsakovas reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perėmė ieškovo reikalavimo teisę. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą apeliacinės instancijos teismas prilygino draudžiamojo įvykio konstatavimui. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 2 dalį, šalių sudarytas sutartis aiškino neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį bei sutarties, pagal kurią gali būti išieškoma ir nedrausta skolos dalis, tikslą, padarė klaidingą išvadą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais dėl toliau išdėstytų motyvų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys 2007 m. spalio 15 d. sudarė prekinio kredito draudimo sutartį, kurią sudaro draudimo liudijimas (polisas), jame išvardyti moduliai, Globalliance prekinio draudimo taisyklės Nr. 2 ir prašymas sudaryti sutartį. 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, šios sutarties sudarymą apeliacinės instancijos teismas prilygino draudžiamojo įvykio, kuris yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, konstatavimui.
Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2, patvirtintų kasatoriaus Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo valdybos 2006 m. rugsėjo 27 d. protokolu Nr. 10, 3.2 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka gali būti mokama tik jei draudėjas tinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas ir pateikė draudikui visus rašytinius skolos bei prievolių užtikrinimo priemonių (jei tokios buvo) įrodymus, o jei pirkėjas yra nemokus – ir jo nemokumo įrodymus. Pažymėtina, kad nei draudimo taisyklėse, nei draudimo sutarties dalimi esančiuose moduliuose nėra nuostatų, reglamentuojančių reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo pagrindus ir padarinius. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-3-272/2008. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų: nurodytos kasacinės bylos Nr. 3K-3-272/2008 atveju prekinio kredito draudimo sutartis buvo sudaryta 2004 m. liepos 26 d. t. y. anksčiau, nei buvo patvirtintos nagrinėjamai bylai aktualios draudimo taisyklės; nurodytoje kasacinėje byloje buvo nustatyta, kad pagal draudimo taisyklių 8.6, 8.9 punktus draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, todėl konstatuota, jog reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino aplinkybę, kad įvyko draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, tokių nuostatų draudimo taisyklėse nėra.
Nagrinėjamos bylos šalių sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (kasatorius) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (ieškovas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (kasatoriaus) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuostatos suponuoja išvadą, kad jos sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo išmokos mokėjimo pagrindą bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, padaręs išvadą, jog nagrinėjamojoje byloje draudžiamasis įvykis yra todėl, kad šalių buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, bet ne todėl, kad ištyrus įvykį būtų nuspręsta jį pripažinti draudžiamuoju, pažeidė proceso teisės normas, nutartyje nepasisakęs dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo įvykio vertinimu, netyręs ir nevertinęs su tuo susijusių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla gražintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 17,95 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys
