Dėl teisės įteisinti rekonstruotą ūkio pastatą

Civilinė byla Nr. 3K-3-522/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12097-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.5; 30.9.1; 109

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui B. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl teisės įteisinti rekonstruotą ūkio pastatą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti jam teisę įsiteisinti rekonstruotą ūkio pastatą 211 p (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą projektą be atsakovo sutikimo.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. liepos 7 d. rentos sutarties pagrindu perėmė nuosavybėn 3/4 dalis 197,04 kv. m ploto gyvenamojo namo, 34 kv. m ploto ūkio pastatą ir 3/4 dalis kiemo statinių (šulinio, kiemo aikštelės, tvoros, kanalizacijos šulinio), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių. Žemės sklypas, kuriame stovi statiniai, priklauso valstybei. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu ir atsakovu, kaip namo bendraturčiais, nesudaryta. Kauno apskrities viršininkas 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 02-01-10192 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ ir 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-01-10581 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2009-10-20 įsakymo Nr. 02-01-10192 pakeitimo (Kauno m.)“ nustatė 0,0771 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bendraturčiams tokia tvarka: ieškovui G. G. – 0,0578 ha, o atsakovui B. G. – 0,0193 ha. Šalių ginčas kilo po to, kai atsakovas apskundė teisme šiuos apskrities viršininko įsakymus. Šis ginčas šiuo metu nagrinėjamas teisme. Pagal 1987 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį ieškovo senelė, o atsakovo motina A. G. padovanojo savo sūnui B. G. 1/4 dalį gyvenamojo namo su tokia pat dalimi kiemo įrengimų, be ūkio pastato. Ūkio pastatas 211 p Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip ieškovo G. G. nuosavybė. Prieš 20 metų buvusi visų pastatų savininkė A. G. pradėjo ūkio pastato rekonstrukciją (atsakovas B. G. tam neprieštaravo), tačiau nespėjo darbų pabaigti ir įteisinti, o pablogėjus sveikatos būklei, nuosavybės teise priklausančių pastatų dalį 2005 m. liepos 7 d. notariškai patvirtinta rentos sutartimi perleido ieškovui G. G. Ieškovas, siekdamas įteisinti savavališką ūkio pastato rekonstrukciją, 2010 m. spalio 25 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kuri 2010 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R15-647-(G227/4) jį informavo, kad pirmiausia būtina gauti teisės aktų nustatyta tvarka savavališkai statinio statybai įteisinti reikalingus dokumentus; ieškovui buvo leista atlikti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą. 2011 m. gegužės mėnesį ieškovo prašymu UAB „Kauno architektai“ parengė ūkio pastato Nr. 1997-7006-5020 techninį savavališkos statybos įteisinimo projektą ir pažymėjo, kad reikalingas žemės sklypo bendraturčio (atsakovo) sutikimas, tačiau jis dėl nežinomų priežasčių duoti rašytinį sutikimą atsisakė.

Šalys 2011 m. lapkričio 22 d. pateikė teismui tvirtinti 2011 m. lapkričio 16 d. sudarytą taikos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino šalių pateiktą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Taikos sutartyje nustatytos tokios sąlygos: 1) atsakovas sutiko, kad ieškovas savo vardu įteisintų rekonstruotą ūkio pastatą 2Ilp (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. UAB „Kauno architektai“ parengtą projektą; 2) kadangi atsakovas atsisakė teisių į ūkio pastatą, tai šalys nustatė naudojimosi 0,0771 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) tvarką pagal korporacijos „Matininkai“ parengtą 2009 m. gruodžio 20 d. namų valdos žemės sklypo ribų planą, atsakovui skiriant naudotis sklypo dalį, pažymėtą „A“ (171 kv. m), ieškovui – sklypo dalį „B“ (241 kv. m), bendram naudojimui – sklypo dalį „C“ (359 kv. m); 3) bendraturčiai susitarė nustatyti tokias 0,0771 ha žemės sklypo dalis: ieškovui – 421 kv. m, atsakovui – 350 kv. m; 4) šalys įsipareigojo padengti kiekviena savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o procesinių dokumentų įteikimo išlaidas sumokėti į valstybės biudžetą lygiomis dalimis.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą, 2012 m. vasario 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad šalys yra gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturtės; ūkio pastato savininkas yra ieškovas. Bylos nagrinėjimo metu šalys nusprendė ginčą baigti taikiai ir prašė teismo patvirtinti taikos sutartį, kurios sąlygos dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos prieštaravo Kauno apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) priimtiems individualiems administraciniams aktams, t. y. 2009 m. spalio 20 d. įsakymui Nr. 02-01-10192 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ ir 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymui Nr. 02-01-10581 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 02-01-10192 pakeitimo (Kauno m.)“, kuriais buvo nustatytos namų valdos bendraturčių naudojimosi 0,0771 ha ploto valstybinės žemės sklypu dalys: ieškovui – 578 kv. m, atsakovui – 193 kv. m. Teismas nurodė, kad pagal šių įsakymų priėmimo metu galiojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas, nepasikeitusias ir bylos nagrinėjimo metu, kiekvieno gyvenamojo namo ar kitos paskirties statinio ar įrenginio, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), bendraturčio perkama (nuomojama) žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma viešojo administravimo subjekto sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys (Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punkto 2 dalis, 32 punktas). Teismas nurodė, kad toks reglamentavimas nereiškia, jog, pasikeitus bendraturčių dalims ir kilus jų ginčui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, būtinas naujas viešojo administravimo subjekto sprendimas, nes civilinius ginčus pagal kompetenciją sprendžia teismai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. G. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-401/2011, pažymėjo, kad žemės sklypo dalių perskirstymo priežastimi gali būti su sklypų naudotojais susiję juridiniai faktai ar jų sudaryti sandoriai – namo dalies padidinimas statybos būdu, sutartys, susitarimai ir kt. Teismas nurodė, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 140 straipsnio 3 dalis), taip įgyvendindamos savo teisę pagal įstatymo nustatytas ribas laisvai disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Teismui patvirtinus šalių taikos sutartį, ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šalių pateiktos taikos sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pagrįstai patvirtino taikos sutartį ir bylą nutraukė (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų nutartys priimtos pažeidžiant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą, – Žemės įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. G. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-401/2011, vertindama teisės aktų taikymą dėl tų pačių, nagrinėjamoje byloje aktualių apskrities viršininko įsakymų, nurodė, kad, nustačius, jog dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje pasikeitė, ši aplinkybė gali turėti įtakos naudojimosi žemės sklypų proporcijų pasikeitimui. To nepadarius, skundžiami teismų sprendimai dėl nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Be to, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad aiškus sprendimo priėmimo kriterijus – individualaus namo savininkams tenkanti namo nuosavybės dalis; tai yra bendroji taisyklė, kuri paprastai taikoma, jeigu nėra kitų aplinkybių. Pagal Taisyklių 7 punktą ir CK nuostatas bei teismų praktiką, bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai (CK 4.19 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006; 2006 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. T. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2006). Taigi nagrinėjamoje byloje 0,0771 ha valstybinės žemės sklypo dalys gali būti nustatytos tik administraciniu aktu, apskaičiavus jas proporcingai bendraturčių (ieškovo ir atsakovo) turimoms gyvenamojo pastato dalims, kurios gali būti pakeistos tik tuo atveju, jeigu jų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos dalys (1/4 ir 3/4) keistųsi.

2. Teismas netinkamai vertino Nekilnojamojo turto registro duomenis bei kitus įrodymus, taip pažeisdamas CPK 183 ir 185 straipsnių reikalavimus. Teismas neįvertino, kad bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą dalys nepasikeitė, todėl patvirtinta taikos sutartimi negalėjo būti nustatytos parduodamo valstybinės žemės sklypo dalys, neproporcingos bendraturčių turimoms gyvenamojo namo nuosavybės teisės dalims.

3. Teismai pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Šalių taikos sutartis pažeidžia Taisyklių 7 punkto reikalavimus.

4. Teismai peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, taip pažeisdami CPK 265 straipsnio 2 dalį. Šalių taikos sutartimi buvo pakeistos Kauno apskrities viršininko įsakymais nustatytos parduodamo valstybinės žemės sklypo dalys, nors ieškovas ieškiniu prašė tik pripažinti jam teisę įteisinti rekonstruotą ūkio pastatą be atsakovo sutikimo. Taigi byloje nebuvo sprendžiamas bendraturčių perkamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžio nustatymo klausimas. Be to, ūkio pastato, kaip gyvenamojo namo priklausinio, plotas neturi įtakos skaičiuojant gyvenamojo namo bendraturčiams tenkančias parduodamas žemės sklypo dalis. Taikos sutarties projektas nebuvo derintas su kasatoriumi, dalyvaujančiu byloje kaip trečiasis asmuo, neatsižvelgiant į tai, kad sutartimi kasatoriui nustatyta pareiga parduoti valstybinės žemės sklypo dalis pagal bendraturčių susitarimą, o ne vadovaujantis imperatyviosiomis Taisyklių 7 punkto nuostatomis.

5. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punktą vienas statybą leidžiančių dokumentų yra rašytinis žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas dėl statybos. Žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas statybai ar rekonstrukcijai būtinas ir pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 33.3 punktą. Nacionalinė žemės tarnyba, patikėjimo teise valdanti valstybinės žemės sklypą, nėra davusi sutikimo (pritarimo) ieškovo atliktai ūkio pastato rekonstrukcijai, įforminto administraciniu aktu. Tokiomis aplinkybėmis ieškinio patenkinimas ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta taikos sutartis nesukels ieškovui teisinių padarinių, nes neišspręstas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos pritarimo statinio rekonstrukcijos įteisinimui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir netvirtinti šalių taikos sutarties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G. G. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Šalių taikos sutartis neprieštarauja nei imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nei viešajam interesui. Šalys, kaip bendraturčiai, tarpusavio nuolaidomis išsprendė teisminį ginčą, taip įgyvendindamos savo teises. Kasatoriaus pateikta teisės normų traktuotė iš esmės prieštarautų ir paneigtų taikos sutarties instituto esmę ir paskirtį, nes šalys, susitarusios ginčą baigti taikos sutartimi, būtų toliau verčiamos bylinėtis; tai prieštarautų kuo greitesnės teisinės taikos tarp šalių atkūrimo, protingumo bei teisingumo principams.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje pasisakė, kad nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomojo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir pan.; imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta; imperatyvaus teisinio reglamentavimo esmė – visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės ribojimas privalomais nurodymais, siekiant viešųjų visuomenės interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinės „Širdažolė“ administracijos vadovė R. Č., bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Artapolas“ v. UAB,,Autoreikmuo“, bylos Nr. 3K-3-237/2011). Teismas, patvirtindamas taikos sutartį, tinkamai įvertino jos atitiktį teisės normoms, išsprendė viešojo intereso buvimo ar nebuvimo klausimą.

3. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad bendraturčiams parduodamos valstybinės žemės sklypo dalys gali būti nustatytos tik administraciniu aktu. Valstybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių 7 punkto norma nebus pažeista, patikslinus apskrities viršininko įsakymus, nurodant teismo nutartimi patvirtintas parduodamas žemės sklypo dalis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad namų valdos sklypų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos poreikiams.

4. CPK 265 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista, nes ieškinio ribos nebuvo peržengtos. Teismai nesprendė valstybinės žemės sklypo pardavimo klausimo. Teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje tik nustatytos žemės sklypo dalys, kurias savo administraciniu aktu turėtų įtvirtinti kasatorius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas B. G. prašo skundą atmesti, o teismų nutartis palikti nepakeistas. Nurodomi tokie argumentai:

1. Kasatoriaus siekis neleisti bendraturčiams susitarti dėl statinių teisiškai nepagrįstas; kasatorius nėra nei pastatų savininkas, nei naudotojas. Šalys, išsprendusios tiek gyvenamojo namo pasidalijimo, tiek ūkio pastato įteisinimo klausimą, kartu turėjo susitarti dėl žemės sklypo naudojimosi bei išsipirkimo, nes pastatą, priklausiusį abiem bendraturčiams, paskyrus vienam jų, atitinkamai kilo būtinybė keisti žemės sklypo pasidalijimą.

2. Kasatorius nepagrįstai reikalauja atmesti ieškovo ieškinį. Byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, teismai jokių bylos aplinkybių nenustatė, tik patvirtino šalių taikos sutartį ir bylą nutraukė. Tokiu atveju kasacija galima tik dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo teisėtumo.

3. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bendraturčiams parduodamo žemės sklypo dalys gali būti nustatomos tik administraciniu aktu, apskaičiavus jas proporcingai bendraturčių turimoms pastato dalims, ir gali būti pakeistos tik tuo atveju, jeigu jų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos pastato dalys keistųsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, kurioje buvo skundžiami apskrities viršininko sprendimai dėl bendraturčių žemės sklypų dalių nustatymo (bylos Nr. 3K-3-401/2011), nurodė, kad namų valdos žemės sklypo dalių perskirstymo priežastys gali būti su sklypų naudotojais susiję juridiniai faktai ar jų sudaryti sandoriai – namo dalies padidinimas statybos būdu, sutartys, susitarimai ir kt. Šioje byloje šalys būtent bendru susitarimu išsprendė ginčą ne tik dėl žemės sklypo pasidalijimo, tačiau ir dėl šiame žemės sklype esančių pastatų. Tokiu atveju pirmenybė turi būti teikiama šalių susitarimui, o ne Taisyklių 7 punktui, taip siekiant išvengti šalių ginčų ateityje. Taisyklės iš esmės nedraudžia asmenims susitarti dėl įsigyjamo žemės sklypo prie pastato, priklausančio joms dalinės nuosavybės teise.

4. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nevertino aplinkybių, jog šalių nuosavybės teisės dalys į gyvenamąjį pastatą nepasikeitė, nepagrįstas. Kitoje civilinėje byloje (Kauno miesto apylinkės teismo byla Nr. 2-7568-454/2011), kurioje B. G. buvo pareiškęs ieškinį G. G. dėl teisės įteisinti įrengtą gyvenamojo namo pastogę be atsakovo sutikimo, šalys taip pat sudarė ir teismas patvirtino taikos sutartį, kuria G. G. davė sutikimą B. G. gauti statybą leidžiantį dokumentą įrengtai gyvenamojo namo pastogei įteisinti. Atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai taikiai išsprendė klausimus dėl statinių priklausomybės, akivaizdu, jog keisis nuosavybės dalys, todėl kilo būtinybė išspręsti ir žemės naudojimo klausimą. Taigi šioje byloje patvirtintoje taikos sutartyje ir buvo aptartas žemės sklypo naudojimosi bei parduodamo sklypo dalių nustatymo klausimas.

5. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad šalių taikos sutartis turėjo būti derinama su juo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikos sutartis – tai šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Nei CPK, nei kasacinio teismo praktika nėra formuojama taip, kad šalys, sudarydamos taikos sutartį, ją turėtų derinti su trečiaisiais asmenimis.

6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį. CPK 265 straipsnis reglamentuoja klausimus, kurie išsprendžiami teismui priimant sprendimą. Šioje byloje nebuvo priimta teismo sprendimo, byla iš esmės nenagrinėta ir nutraukta patvirtinus šalių taikos sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikos sutarties sudarymo civilinėje byloje

Įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. Kadangi esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, tai taikos sutarties sąlygos neturi faktų konstatuojamosios, taigi ir tų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau šalims ji svarbi jų subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t. y. ši sutartis turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę.

Šalių galimybė pasinaudoti taikos sutarties institutu kaip instrumentu užbaigti kilusį jų teisminį ginčą įtvirtinta civilinio proceso normose. CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė bet kurioje bylos stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Įstatyme nustatyta ir teismo pareiga nagrinėjant bylą išsiaiškinti, ar šalys yra išnaudojusios visas galimybes sudaryti taikos sutartį (CPK 249, 302 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, pažymėtina, kad dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), nėra absoliutus. Įstatyme nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

Įstatyme nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Jau minėta, kad taikos sutartimi šalys išsprendžia kilusį teisminį ginčą, o teismas, tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis). Tai reiškia, kad ir taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi; tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti sprendžiami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-443/2001; 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-372/2010).

Pirmiau nurodyta, kad tam tikrais atvejais teismas šalių pateiktos taikos sutarties netvirtina (jei sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, CPK 42 straipsnio 2 dalis). Teismas vykdo teisingumą, taigi jam ex officio tenka pareiga užtikrinti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami į teisminę kontrolę patenkančiuose teisiniuose santykiuose, t. y. kad teismo priimamais procesiniais sprendimais nebūtų įtvirtintas neteisėtumas. Nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta ir teismui pateikta bei teismo patvirtinta taikos sutartis visų pirma peržengia byloje pareikštų reikalavimų ribas. Be to, šioje taikos sutartyje įtvirtintas šalių susitarimas dėl joms tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo, patvirtintas teismo nutartimi, iš esmės sukeltų teisinius padarinius subjektui, kuris, atstovaudamas valstybei, ateityje sudarys su bylos šalimis valstybinės žemės sklypo (0,0771 ha) pirkimo–pardavimo sutartis. Dėl to, nors nagrinėjamoje byloje ir nebuvo pareikšta reikalavimų, susijusių su šalių namų valdai naudojamo valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir dalių nustatymu, kasacinis teismas, vertindamas ginčijamos taikos sutarties teisėtumą, pasisako ir dėl trečiojo asmens kasaciniame skunde bei šalių atsiliepimuose į kasacinį skundą keliamo klausimo, susijusio su perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo galimybės bendraturčių susitarimu.

Dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo jame esančio gyvenamojo namo bendraturčiams

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama jai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymu pavestas funkcijas, 1999 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, kuriuo patvirtino Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles. Pagal šiomis Taisyklėmis patvirtintą ir iki 2004 m. lapkričio 18 d. galiojusią tvarką, jeigu individualus namas priklausė keliems asmenims (bendraturčiams), tai kiekvieno bendraturčio namų valdos perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje turėjo būti nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu ir tik jiems nesusitarus sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 šios Taisyklės buvo pakeistos, be kita ko, pašalinant Taisyklių 7 punkto nuostatą, leidusią bendraturčių perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nusistatyti remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu. Pagal 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusią Taisyklių 7 punkto pakeistą normą bendraturčio perkama valstybinės žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje visais atvejais nustatoma tik apskrities viršininko sprendimu (pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, panaikinus apskritis, dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžių sprendžia kiti viešojo administravimo subjektai, kaip antai savivaldybės, VĮ Valstybės turto fondas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, priklausomai nuo žemės teisinio statuso ypatumų). Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 2 punkte buvo nustatyta išlyga, pagal kurią parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo bendraturčių susitarimus dėl perkamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių tik tais atvejais, jei šie susitarimai kartu su prašymais parduoti valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2004 m. lapkričio 18 d.

Pažymėtina, kad valstybė, vykdydama žemės reformą, kurios vienas tikslų yra žemės pardavimas pageidaujantiems ją pirkti, ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokio pardavimo sąlygas ir tvarką, nes tik taip gali būti sudaromos sąlygos tenkinti asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą ir skaidrumą privatizuojant valstybinę žemę. Principo, pagal kurį bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje priklauso nuo jam priklausančios gyvenamojo namo dalies, įtvirtinimas valstybinės žemės pardavimo procese užtikrina bendraturčių teisių lygiateisiškumo principo pratęsimą ir įgyvendinimą bendraturčiams prie jau turimos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį įsigyjant proporcingą žemės sklypo dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. G. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-401/2011, išaiškino, kad nuo 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 7 punkte nenumatyta galimybės klausimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio spręsti rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu; šios kasacinio teismo formuojamos praktikos turi būti laikomasi ir nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, po to, kai gyvenamojo namo bendraturtis nustatyta tvarka įgis nuosavybės teise atitinkamą žemės sklypo dalį, vadovaudamasis sutarties laisvės principu, jis turi teisę ir galimybę laisvai disponuoti nuosavybės teise turima žemės sklypo dalimi. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad laiko atžvilgiu gyvenamojo namo bendraturčių turimos nuosavybės dalys gali kisti, todėl esant teisėtam (ir įteisintam) bendraturčiams priklausančių gyvenamojo namo dalių pasikeitimui iki valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sudarymo, atitinkamai gali kisti ir perkamo žemės sklypo dalys.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės pasitvirtino. Ginčijama taikos sutartis sudaryta ir teismo patvirtinta pažeidžiant reikalavimą, kad taikos sutartimi gali būti išsprendžiami tik byloje nustatyta tvarka pareikšti reikalavimai (procesinis teisinis aspektas), be to, šalių taikos sutartimi pažeidžiamas valstybės įgaliotos institucijos nustatytas imperatyvas, pagal kurį parduodamo valstybinės žemės sklypo dalis bendraturčiams nustato įgaliota viešojo administravimo institucija (materialinis teisinis aspektas). Dėl šių priežasčių ginčijama taikos sutartis naikintina. Kadangi pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs šalių taikos sutartį ir nutraukęs bylą, ginčo iš esmės nenagrinėjo, tai byla grąžintina nagrinėti iš naujo ne apeliacinės, bet pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius