Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-543/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 123.6; 128.2; 128.15.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių Baltija“, akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (buvęs pavadinimas AB „Mažeikių nafta“), Telšių apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Mažeikių rajono savivaldybei, Telšių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Plinkšių kaimo bendruomenei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas tikslu įregistruoti valdymo faktą prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis valdo: 1) statinį – nuomos punktą (toliau – nuomos punktas), 2) statinį – viešąjį tualetą (toliau – viešasis tualetas), 3) statinį – sandėlio pamatus (toliau – sandėlio pamatai), 4) statinį – malūno pamatus (toliau – malūno pamatai), 5) inžinerinį įrenginį – automobilių stovėjimo aikštelę (toliau – stovėjimo aikštelė). Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2005 m. balandžio 12 d. nuosavybės teise priklauso Mažeikių rajono savivaldybėje, Šerkšnėnų seniūnijoje, Plinkšių kaime, Plinkšių dvaro parko teritorijoje esantys pastatai – centriniai rūmai, ledainė, du sandėliai, pirtis, du gyvenamieji namai, ūkinis pastatas ir arklidė. Šiuos pastatus, kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui didinti, pareiškėjas įsigijo iš UAB „Šiaulių Baltija“, kuri pastatus pagal 2004 m. birželio 22 d. sutartį buvo įsigijusi iš AB „Mažeikių nafta“. Žemės sklypą, kuriame yra nurodyti pareiškėjo pastatai, jis nuomoja iš valstybės. Nei UAB „Šiaulių Baltija“ ir AB „Mažeikių nafta“ sudarytoje sutartyje, nei UAB „Šiaulių Baltija“ sprendime dėl investavimo turtu statiniai ir inžinerinis įrenginys (toliau – statiniai), dėl kurių valdymo pripažinimo pareiškėjas kreipėsi į teismą, nebuvo nurodyti, tačiau, pareiškėjo teigimu, visi šie statiniai yra jam priklausančių pastatų priklausiniai; šiuos statinius jis teisėtai ir atvirai valdo kaip savo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas valdo malūno pamatus ir pastato (sandėlio) pamatus; kitos pareiškimo dalies netenkino. Teismas nustatė, kad AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Šiaulių Baltija“ 2004 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teisė į statinius perduota nebuvo; šie statiniai neįrašyti ir turto perdavimo-priėmimo akte. Pagal UAB „Linos namai“ 2004 m. gruodžio 15 d. akcijų pasirašymo sutartį UAB „Šiaulių Baltija“ 2005 m. balandžio 12 d. perdavė UAB „Linos namai“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įsigijusi iš AB „Mažeikių nafta“, tačiau 2005 m. balandžio 12 d. ilgalaikio nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn akte statinių, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti, taip pat nenurodyta. Nustatęs, kad malūno ir pastato (sandėlio) pamatai, kaip nedidelės meninės vertės objektai, kurie yra svarbūs kaip sodybos užstatymo elementai, yra įtraukti į Plinkšių dvaro sodyboje esančių paveldo objektų sąrašą ir kad šių statinių statybos metai yra artimi Plinkšių rūmų statybos ir dvaro parko įkūrimo metams, teismas sprendė, kad malūnas ir pastatas (sandėlys) galėjo ir buvo pastatyti kaip antraeiliai daiktai, tarnaujantys Plinkšių dvarui, todėl laikytini Plinkšių dvaro priklausiniais. Remdamasis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, teismas darė išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“ perdavė UAB „Šiaulių Baltija“, o UAB „Šiaulių Baltija“ vėliau perdavė pareiškėjui malūno ir pastato (sandėlio) pamatus kartu su pagrindiniais Plinkšių dvaro statiniais kaip šių priklausinius. Atsižvelgdamas į tai, kad Plinkšių dvaro sodyba įkurta apie 1870-1890 m., o viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė pastatyti 1978 m., taip pat į byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir suinteresuotų asmenų Plinkšių kaimo bendruomenės, Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos paaiškinimus, jog viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė buvo statyti Plinkšių tarybinio ūkio šalia buvusiai daržovių parduotuvei-barui, o vėliau Plinkšių paplūdimiui aptarnauti, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šie statiniai buvo daržovių parduotuvės–baro, o vėliau Plinkšių paplūdimio, bet ne dvaro sodybos priklausiniai. Nustatęs, kad valčių nuomos punktas pastatytas 1988 m., t. y. metai po to, kai buvo baigtas statyti profilaktoriumo pastatas, teismas sprendė, jog nuomos punktas galėjo būti pastatytas tarnauti į profilaktoriumą atvykstančių poilsiautojų poreikiams. Be to, šalia valčių nuomos punkto yra ir Plinkšių paplūdimys, prie kurio taip pat atvyksta poilsiautojai, todėl tikėtina, kad nuomos punktas buvo pastatytas ir į paplūdimį atvykstančių poilsiautojų poreikiams tenkinti. Dėl to teismas darė išvadą, kad valčių nuomos punktas galėjo būti profilaktoriumo arba Plinkšių paplūdimio, tačiau ne Plinkšių dvaro priklausinys, todėl nebuvo AB „Mažeikių nafta“ perduotas UAB „Šiaulių Baltija“, o šios – pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad nė vienas iš statinių, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti, neįregistruotas Kultūros vertybių registre kaip kompleksinio kultūros paveldo objekto – Plinkšių dvaro sudedamoji dalis. Kadangi statiniai – viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas – nėra Plinkšių dvaro pagrindinių statinių, kuriuos valdo pareiškėjas, priklausiniai ir jie nebuvo UAB „Šiaulių Baltija“ perduoti pareiškėjui, tai pareiškėjas nepradėjo teisėtai ir atvirai šių statinių valdyti. Pareiškėjo atlikti vienkartiniai ir trumpalaikiai šių statinių priežiūros darbai neįrodo, kad pareiškėjas valdo ginčo statinius, juolab kad 2006-2007 metais Plinkšių paplūdimį prižiūrėjo ir tvarkė Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Šerkšnėnų seniūnija. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2008 m. vasario 6 d. kreipėsi į Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą, nurodydamas, jog Plinkšių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra trys statiniai, t. y. viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas, kurie gali būti pastatyti neteisėtai, taip pat prašoma spręsti klausimą dėl neteisėtų statinių nugriovimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, statybos būdu ar kt.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Nustačiusi, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi AB „Mažeikių nafta“ pardavė UAB „Šiaulių Baltija“ konkrečius pastatus, kad šis pirkimas-pardavimas nustatyta tvarka baigtas, pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą; taip pat kad ilgalaikio nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktu UAB „Šiaulių Baltija“ turtą perdavė pareiškėjui, kuris Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistravo devynis statinius, įsigytus iš UAB „Šiaulių Baltija“, kolegija pažymėjo, jog nė vienu šiuo dokumentu pareiškėjas neįgijo teisės įregistruoti valdymo fakto kitiems statiniams. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors kitu CK 1.136 straipsnyje įtvirtintu būdu galėjo įsigyti ginčijamą turtą ir kad tai patvirtinantys dokumentai neišliko. Pardavėjui ir pirkėjui nuosavybės teisių niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Taip pat CPK nereglamentuoja nustatymo tokių juridinių faktų, kurie keičia sutartyje aiškiai aprašytą sutarties dalyką, nes tai iš esmės yra sutarties sąlygų keitimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka. Tokių faktų nustatymas yra neleistinas ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių. Ypatingąja teisena nagrinėjant bylą, pastato valdymo nuosavybės teise faktas iš viso gali būti nustatytas tik išlikus turtui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas valdo malūno pamatus ir pastato (sandėlio) pamatus. Pripažinusi, kad pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka iš viso negali būti nagrinėjamas, kolegija nenagrinėjo kitų apeliacinio skundo argumentų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškimas, taip pat Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Anot kasatoriaus, jis visą laiką tvirtino, kad nuomos punktas, viešasis tualetas, sandėlio ir malūno pamatai ir automobilių stovėjimo aikštelė yra Plinkšių dvaro statinių priklausiniai; AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Šiaulių Baltija“ su tuo visiškai sutiko; tačiau teismai visiškai nevertino šio kasatoriaus argumento arba visiškai nepagrįstai jį atmetė. Atkreipęs dėmesį į CK 4.14, 4.19 straipsnius ir jų aiškinimo bei taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. J. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VO „Vilnoja v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.), kasatorius teigia, kad klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys, yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atkreipęs dėmesį į faktines aplinkybes, kurios, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė, netoli šios aikštelės pastatytas tualetas, valčių nuomos punktas yra funkciškai susiję su Plinkšių dvaro statiniais ir todėl laikytini dvaro statinių priklausiniais, kasatorius nurodo, jog būtent jis visus šiuos statinius tvarkė ir prižiūrėjo; tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Atsisakydamas vertinti šiuos įrodymus, teismas tokią savo nuomonę grindė tik pamąstymais apie tai, kad neva kasatorius pagrindinius Plinkšių dvaro statinius pradėjo valdyti nuo 2005 m. balandžio 12 d., o minėti darbai atlikti laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2007 m. lapkričio 26 d., duomenų apie iki to ar vėliau atliktus ar atliekamus statinių priežiūros darbus byloje nėra. Anot kasatoriaus, jo pateikti dokumentai nebuvo paneigti kitais įrodymais; teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nurodydami, kad, pardavėjui ir pirkėjui nuosavybės teisių niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad, jei statiniai būtų buvę registruoti Nekilnojamojo turto registre, tai ir šios bylos nebūtų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Antada“ v. UAB „Transodera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-32/2008, nurodė, kad, esant nesutvarkytai statinio dokumentacijai, akivaizdu, jog šių objektų įvardijimas turto pirkimo-pardavimo sutartyse (tiek 1998, tiek 2003 metų) buvo negalimas, tačiau tai neatima galimybės tokio turto teisėtiems savininkams juo disponuoti perleidžiant kaip priklausinius. Taigi, anot kasatoriaus, AB „Mažeikių nafta“ galėjo pirmiau nurodytus statinius kaip parduodamų pastatų priklausinius perleisti UAB „Šiaulių Baltija“, o ši – kasatoriui; būtent tai faktiškai ir buvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo išspręsti klausimą dėl statinių pripažinimo dvaro pastatų priklausiniais ir tik tada spręsti valdymo nuosavybės teise nustatymo klausimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas kasatoriaus teisę teikti įrodymus (CPK 42 straipsnis), atsisakė apklausti kasatoriaus pakviestą liudytoją, kuris būtų galėjęs paaiškinti aplinkybes, kas ir kada pastatė šį turtą, kas jį valdė iki UAB „Šiaulių Baltija“ ir kas, kaip ir kokioms reikmėms juo naudojasi dabar. Kasatoriaus teigimu, apie liudytojui žinomas aplinkybes ir jų įrodinėjimo būtinumą paaiškėjo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teisme šio liudytojo kasatorius ir nepakvietė (CPK 314 straipsnis).

3. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313, 320 straipsnius. Anot kasatoriaus, jis apeliacinį skundą padavė tik dėl dalies pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. dėl pareiškimo atmetimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apskritai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė, tačiau nė vienas iš proceso dalyvių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškimas patenkintas, neskundė. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nė vienas iš proceso dalyvių neprieštaravo pareiškėjo reikalavimams, kurie buvo patenkinti teismo sprendimu. Kasatorius pažymi, kad faktiškai malūno ir sandėlio pamatai egzistuoja; tai patvirtina ir kadastrinių matavimų bylos, todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas pripažino, jog šie pamatai neišlikę. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, jokių viešojo intereso poreikių tam, kad galėtų priimti blogesnį sprendimą, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

4. Papildomai kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma Mažeikių rajono savivaldybė kaip proceso dalyvė; tačiau juridinių asmenų registre tokios įstaigos įregistravimo rasti nepavyko. Taigi, anot kasatoriaus, teismo procese dalyvavo juridinis asmuo, kuris apskritai objektyviai neegzistuoja. Šias aplinkybes kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, tačiau teismas apskritai dėl to nepasisakė ir taip pažeidė CPK 331 straipsnį.

Suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių Baltija“ pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjo kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. 2004 m. birželio 22 d. sutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ įgijo nuosavybės teisę į sutartyje nurodytą turtą ir ši bendrovė negalėjo iš AB „Mažeikių nafta“ turto gauti daugiau nei nurodyta sutartyje, taip pat negalėjo pareiškėjui perduoti jo daugiau. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik tie pastatai, kuriuos pareiškėjas įgijo iš UAB „Šiaulių Baltija“ (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui. Dėl to, suinteresuoto asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas valdo malūno ir sandėlio pamatus, t. y. neišlikusius pastatus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriaus pareiškime nurodytas tikslas (kam reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą) prieštarauja vėliau paaiškėjusiems tikslams (statinius nugriauti).

2. Kasatoriaus pateikti įrodymai, kuriais grindžiamas valčių nuomos punkto, automobilių stovėjimo aikštelės ir viešojo tualeto valdymas galbūt neatitinka tikrovės, todėl atsiliepimu prašoma jų nelaikyti įrodymais byloje. Anot suinteresuoto asmens, nurodytais statiniais rūpinosi tik Šerkšnėnų seniūnija ir Plinkšių kaimo bendruomenė, o kasatorius jokių priežiūros, valymo ar kitokių darbų 2007 metais neatlikinėjo. Iki 1992 metų nurodytais statiniais rūpinosi, juos prižiūrėjo, remontavo Plinkšių tarybinis ūkis, kurio teritorijoje buvo šie statiniai; tarybinį ūkį 1992 metais likvidavus, statinių priežiūros ėmėsi savivaldybė, kuri visą tolesnį jų eksploatavimo laikotarpį atvirai ir nepertraukiamai valdė šiuos statinius, juos prižiūrėjo, remontavo, rūpinosi jų būkle.

3. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad nurodyti statiniai yra istorinių dvaro statinių priklausiniai ir kokią priklausinių funkciją jie atlieka. Suinteresuoto asmens teigimu, valčių prieplauka, viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė negali būti pripažinti dvaro statinių priklausiniais, nes su dvaro statiniais jie niekaip nesusiję, neturi funkcinio ryšio, nuo jų atitolę ir tarnauja tik paplūdimio reikmėms, t. y. viešajam interesui.

4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Mažeikių rajono savivaldybei kodas yra suteiktas Valstybės ir savivaldybių kodų klasifikatoriumi, patvirtintu teisingumo ministro 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1R-197.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nutarė nepriimti suinteresuoto asmens Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo į kasacinį skundą, kaip neatitinkančio CPK nustatytų reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Gindamas viešąjį interesą kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, teismų procesinių sprendimų teisėtumą gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje sprendžiama dėl statinių – nuomos punkto, viešojo tualeto – bei inžinerinio įrenginio – automobilių stovėjimo aikštelės, kurie, anot suinteresuotų asmenų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos bei Plinkšnių kaimo bendruomenės, yra poilsio zoną – paplūdimį – aptarnaujantys, viešajam interesui tarnaujantys daiktai, bei į tai, jog teisingu bylos išsprendimu yra suinteresuoti ne tik joje dalyvaujantys asmenys, bet ir visuomenė, konstatuoja, kad šios bylos atveju yra CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas.

Dėl pareiškėjo reikalavimų kvalifikavimo

CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą – CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat gali būti siejamas, pavyzdžiui, su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 326 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas teismine tvarka.

Šioje byloje pareiškėjas UAB „Linos namai“ valdymo fakto įregistravimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis valdo atitinkamus statinius – nuomos punktą, viešąjį tualetą, sandėlio ir malūno pamatus – bei inžinerinį įrenginį – automobilių stovėjimo aikštelę. Anot pareiškėjo, visi nurodyti daiktai yra jam nuo 2005 m. balandžio 12 d. nuosavybės teise priklausančių pastatų, kuriuos įsigijo kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui didinti iš UAB „Šiaulių Baltija“, priklausiniai ir jis juos valdo kaip savus. Teisiniu pareiškimo pagrindu pareiškėjas nurodė CK 1.138, 4.22, 4.23, 4.25, 4.27 straipsnius, CPK 5 straipsnio 1 dalį, 444, 446 ir 448 straipsnius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimo formulavimas yra teisiškai ydingas, nes iš jo neaišku, ar pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 442 straipsnio 1 punktas, XXVI skyriaus normos), ar prašė patvirtinti valdymo faktą (CPK 442 straipsnio 9 punktas, XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normos). Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys suponuoja išvadą, kad toks ydingas pareiškėjo reikalavimo formulavimas turėjo tam tikros įtakos bylos išnagrinėjimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareikštų reikalavimų tinkamas teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytą faktinį pareiškimo pagrindą bei pareiškėjo reikalavimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 442 straipsnio 9 punktas, XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normos), o ne kaip reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 442 straipsnio 1 punktas, XXVI skyriaus normos). Tai konstatavus darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė CPK XXVI skyriaus normas ir netinkamas teisės normų taikymas turėjo įtakos priimtų procesinių sprendimų teisėtumui.

Dėl pagrindinio daikto priklausinio ir šio valdymo fakto patvirtinimo

Pagal CK ketvirtosios knygos normas daiktai, be kita ko, gali būti pagrindiniai bei antraeiliai (CK 4.12, 4.13 straipsniai). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiškas reglamentavimas dėl pagrindinio daikto bei priklausinio buvo įtvirtintas ir 1964 m. CK 153 straipsnyje. Jeigu pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (CK 4.14 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas CK normas, yra konstatavęs, kad pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pavyzdžiui, perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialiojoje įstatymo normoje konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo būtų padaryta bendrosios taisyklės išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; 2010 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Voluktė“ v. UAB,,Elkara“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2010). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008). Priklausinį, nenurodytą pagrindinio daikto perleidimo sutartyje, ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis taip pat yra nenurodytas ir perdavimo-priėmimo akte, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į pagrindinio daikto priklausinį, asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą ir taip tapęs nuosavybės teisės į priklausinį subjektu (priklausinio savininku), gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Jeigu asmeniui jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į pagrindinio daikto priklausinį, tai šis asmuo pagal bendrąją taisyklę negali reikšti reikalavimo dėl valdymo fakto į tą priklausinį patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas, nes aptariamu atveju jam jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į priklausinį ir pastarojo valdymas nėra savarankiška daiktinė teisė, o yra vienas iš nuosavybės teisės elementų (sudedamųjų dalių).

Šioje byloje pareiškėjas UAB „Linos namai“, prašydamas patvirtinti atitinkamų statinių ir inžinerinio įrenginio valdymo faktą, rėmėsi aplinkybe, kad visi nurodyti daiktai yra jam nuo 2005 m. balandžio 12 d. nuosavybės teise priklausančių pastatų, kuriuos įsigijo kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui didinti iš UAB „Šiaulių Baltija“, priklausiniai. Tokią aplinkybę nurodė ir suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių Baltija“. Atsižvelgdama į tai, taip pat į kitas faktines bylos aplinkybes bei remdamasi nurodytais teisiniais argumentais apie pagrindinio daikto ir priklausinio santykį bei priklausinio valdymo fakto patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas galimybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjo prašomas patvirtinti valdymo faktas negali būti nagrinėjamas ir patvirtinamas CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normų nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas UAB „Linos namai“, laikantis save atitinkamų pagrindinių daiktų priklausinių savininku, į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl jo (pareiškėjo) nurodytų priklausinių įregistravimo nuosavybės teise kreipėsi jau esant teisme iškeltai šiai bylai; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė motyvuodamas išimtinai tuo, jog registruose yra įregistruoti juridiniai faktai, kad yra iškelta byla, susijusi su nekilnojamaisiais daiktais (T. 2, b. l. 106, 107). Darytina išvada, kad pareiškėjas dėl priklausinių įteisinimo gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Pareiškėjas taip pat gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).

Dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo teisės peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, taip pat nustatytos nurodyto draudimo išimtys. Pagal šią teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu, be kita ko, nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju. CPK 320 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo ribas, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX, XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

Pagal nurodytose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas tokioje kaip ši byla, kuri priskirtina prie CPK V dalyje numatytų bylų kategorijų, turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priimtas ginant viešąjį interesą, nelaikytinas blogesniu sprendimu. Gindamas viešąjį interesą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, apskųsto sprendimo teisėtumą gali analizuoti ir apeliaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo priėmimui.

Kaip jau minėta, šioje byloje sprendžiama dėl statinių – nuomos punkto, viešojo tualeto – bei inžinerinio įrenginio – automobilių stovėjimo aikštelės, kurie, anot suinteresuotų asmenų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos bei Plinkšnių kaimo bendruomenės, yra poilsio zoną – paplūdimį – aptarnaujantys, viešajam interesui tarnaujantys daiktai, ir teisingu bylos išsprendimu yra suinteresuotos ne tik joje dalyvaujantys asmenys, bet ir visuomenė. Be to, pareiškėjas, prašydamas patvirtinti atitinkamų daiktų valdymo faktą, dėl visų jų nurodė vieningą pareiškimo pagrindą, pareiškimo reikalavimas, minėta, buvo suformuluotas teisiškai ydingai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys rodo, kad šis teismas pareiškėjo reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir bylą nagrinėjo pagal CPK XXVI skyriaus normas. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė tik pareiškėjas, tačiau savo apeliaciniame skunde jis neapeliavo į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo reikalavimą, netinkamai taikė CPK XXVI skyriaus normas, nepagrįstai netaikė CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normų, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliavimui į tai pagrindas egzistavo. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareikšti reikalavimai negali būti nagrinėjami pagal CPK XXVI skyriaus normas. Šis teismas, paisydamas apeliacinio skundo ribų, iš esmės turėjo ignoruoti siekį tinkamai taikyti teisės normas bei priimti teisingą ir vienodą procesinį sprendimą dėl visų savo esme tapačių reikalavimų, esant tapačioms faktinėms aplinkybėms. Teisinė situacija byloje, kai, esant tapačiam faktiniam pagrindui, dėl vienų savo esme tapačių reikalavimų yra priimamas vienoks teismo sprendimas, o dėl kitų – esmingai skirtingas, neatitiktų viešojo intereso. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nepripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 313 straipsnį, 320 straipsnio 2 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta motyvų, dėl kurių šis teismas sprendė esant teisiniam pagrindui peržengti apeliacinio skundo ribas, vertintina kaip proceso teisės normų pažeidimas, tačiau šis konstatuotas pažeidimas, kaip neturėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nėra pagrindas naikinti arba pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Dėl CPK 314, 331 straipsnių aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-110/2006; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartims, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Kasatorius, kasaciniame skunde apeliuodamas į nurodytų proceso teisės normų netinkamą taikymą apeliacinės instancijos teisme, naujų teisinių aspektų, dėl kurių reikėtų pasisakyti kasaciniam teismui, nenurodo. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į netinkamą CPK 314, 331 straipsnių taikymą apeliacinės instancijos teisme, neturi įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir nėra reikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstą sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik pakeistini jo motyvai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 164,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ (į. k. 300038452) 164,51 Lt (šimtą šešiasdešimt keturis litus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Janina Januškienė

Antanas Simniškis