Dėl potvarkių dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-546/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 124.2.9 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal Vilniaus rajono vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Vilniaus rajono savivaldybei, R. Č. dėl potvarkių dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – notarė L. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą civilinėje byloje, kai prašymą pateikia prokuroras, ginantis viešąjį interesą, remdamasis apeliacinės instancijos teismo sprendime padaryta aiškia teisės normos taikymo klaida, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras 2007 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydamas: 1) panaikinti Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 26 dalį, kuriuo R. Č. papildomai skirtas 500 kv. m namų valdos žemės sklypas; 2) Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkio Nr. 1333 p dalį, kuriuo R. Č. leista pirkti papildomai skirtą 500 kv. m namų valdos žemės sklypą; 3) pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos Vilniaus rajono savivaldybės atstovės Z. P., veikiančios pagal Vilniaus rajono valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 180p, ir R. Č., dalį, kuria R. Č. įsigijo namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), skl. Nr. 516; 4) R. Č. atžvilgiu taikyti restituciją natūra - priteisti valstybės naudai 2000 kv. m žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, t. y. papildomai R. Č. skirtą 500 kv. m žemės sklypą; 6) priteisti R. Č. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 15 Lt.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - ieškinį atmetė.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. liepos 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-468-341/2008; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. birželio 1 d. gavo L. L. prašymą inicijuoti civilinės bylos atnaujinimą ir jos išnagrinėjimą kasacine tvarka, ginant (duomenys neskelbtini) gatvių ir kitų gyventojų interesus. Nagrinėdamas pateiktą prašymą pareiškėjas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas Vilniaus rajono prokuroro ieškinį, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Prašomoje atnaujinti nagrinėjimą byloje buvo sprendžiama dėl administracinių aktų, kuriais R. Č. skirti ir parduoti valstybinei žemei priklausę sklypai, teisėtumo. Šie aktai priimti po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89, kuriame buvo nustatyta, kad miesto teritorijose nuo 1992 m. vasario 7 d., o kitose vietovės – nuo 1992 m. kovo 15 d. negalima skirti valstybinės žemės sklypų ne ūkio veiklai. Be to, pagal tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnį žemės skyrimą juridiniams ir fiziniams asmenims įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka savo sesijoje galėjo svarstyti ir dėl to priimti sprendimus tik apylinkės gyvenvietės (valsčiaus), rajono (apskrities) taryba, todėl Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 laikytinas priimtu netinkamo subjekto. Papildomas sklypas R. Č. turėjo būti formuojamas laisvoje valstybinio fondo žemėje, parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadaryta. R. Č. neteisėtai užėmus dalį valstybinės žemės sklypo, į kurį patenka ir (duomenys neskelbtini) g., ir jį užtvėrus tvora, pažeista viena iš Konstitucijos saugomų vertybių – teisė netrukdomai ir laisvai naudotis keliu; valstybinės žemės suteikimą ir naudojimą reglamentuojančių aktų pažeidimai pažeidžia valstybės, kartu ir viešąjį interesą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi procesą civilinėje byloje atnaujinti atsisakyta.

Teismas nurodė, kad civilinė byla Nr. 2-468-341/2008 buvo iškelta pagal Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį ir buvo išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacine tvarka CPK nustatytais terminais apeliacinės instancijos teismo sprendimas nebuvo apskųstas. Teismo nuomone, tai reiškia, kad prokuroras iš esmės sutiko su apeliacinės instancijos teismo sprendimu.

Teismas sprendė, kad prašyti atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu galima tik dėl įsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų, kurie išnagrinėti apeliacine tvarka ir įsiteisėja apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimo dieną, jei sprendimas (nutartis) nėra panaikinti. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nurodė, kad klaidą padarė ne pirmąja instancija bylą nagrinėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismas, o 2008 m. gruodžio 10 d. apeliacine tvarka sprendimą peržiūrėjęs Vilniaus apygardos teismas. Dėl to teismas konstatavo, kad, patenkinus pareiškėjo prašymą, susidarytų situacija, jog, byloje atnaujinus procesą, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti dėl Vilniaus apygardos teismo (t. y. aukštesnės instancijos teismo) sprendimo teisėtumo, tačiau CPK nesuteikia galios pirmosios instancijos teismui panaikinti aukštesnės instancijos teismo priimto sprendimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesas negali būti atnaujinamas dėl to, jog prašoma atnaujinti procesą ne dėl pirmosios instancijos teismo, o dėl apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos aiškios teisės taikymo klaidos. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingu atveju kasacijos institutas prarastų prasmę, o proceso atnaujinimo institutas galėtų būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymo normos, suteikiančios teisę prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, turi būti taikomos atsižvelgiant į CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nustatytą pagrindą ir jo ribas. Prokuroro teisė ginti viešąjį interesą nėra absoliuti, ji turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į kitus teisės aktus ir laikantis juose nustatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad viena būtinųjų sąlygų procesui atnaujinti – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. birželio 1 d., kai prokuratūra gavo iš L. L. prašymą inicijuoti proceso atnaujinimą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ieškinį buvo pareiškęs prokuroras, kuris prieš kreipdamasis į teismą turėjo nustatyti, ar ginčijami aktai, jo nuomone, pažeidžia viešąjį interesą ir (ar) yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo; jis dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; apeliacinės instancijos teismo sprendimo neskundė kasacine tvarka. Teisėjų kolegija laikė, kad ta aplinkybė, jog prašymą atnaujinti procesą pateikė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, neesminė ir nekeičia termino prašymui atnaujinti procesą pateikti eigos pradžios. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingu atveju būtų paneigta CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino paskirtis. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kurį, atnaujinus procesą byloje, pareiškėjas prašo panaikinti, priimtas 2008 m. gruodžio 10 d., o prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2009 m. liepos 8 d., todėl teisėjų kolegija sprendė, kad trijų mėnesių terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti yra praleistas ir, nustačiusi, jog nėra svarbių termino praleidimo priežasčių, nurodė, kad toks prašymas negali būti tenkinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis ir priimti naują nutartį – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-468-341/2008 ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Teismų išvada, kad procesas negali būti atnaujinamas dėl aukštesnės pakopos – apeliacinės ar kasacinės instancijos – teismo padarytos aiškios ir esminės klaidos, prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. ir kt. v. AB „Kauno alus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,flyLAL-Lithuania Airlines“ ir kt. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010). Proceso atnaujinimas nagrinėjamu atveju yra vienintelė priemonė pasiekti, kad būtų apgintas viešasis interesas, t. y. panaikinti administraciniai aktai, susiję su neteisėtu valstybinės žemės suteikimu, ir šios žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėjo nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą teismai turėjo vertinti bylos aplinkybių kontekste ir vadovautis viešojo intereso ir asmenų teisių bei teisėtų interesų apsaugos ir gynybos pusiausvyros principu. Be to, kai prašymas atnaujinti procesą grindžiamas aiškia teisės normos taikymo klaida (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), turi būti taikomos ne tik CPK nuostatos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis, įpareigojantis teismus, nagrinėjančius prašymus atnaujinti procesą, tikrinti, ar ankstesniame procese nebuvo padaryta aiškios teisės normos taikymo klaidos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. gruodžio 10 d. nutartimi atmesdama Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį, aiškiai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas, CPK 176 straipsnį, 185 straipsnio 1 dalį), kartu ir viešąjį interesą.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas, praleidus CPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas suteikia prokurorams įgaliojimus, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Šio įstatymo 8 straipsnio 7 punktas viešojo intereso gynimą priskiria Generalinės prokuratūros funkcijoms, tačiau viešąjį interesą turi teisę ginti ir teritorinės prokuratūros pagal joms suteiktą kompetenciją (Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punktas, 4 dalies 7 punktas). Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis šiomis nuostatomis ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, pagal kurį prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymu ir protingumo principais, darytina išvada, kad prokuroras, įgyvendindamas jam įstatymu suteiktus įgaliojimus ginti teisme viešąjį interesą, veikia kaip valstybės įgaliotas pareigūnas pagal kompetenciją, t. y. be atskiro prokuroro įgaliojimo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, jis negalėjo žinoti apie Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pateiktą teismui ieškinį. Aplinkybę, kad Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro parengtas kasacinis skundas prašomoje atnaujinti procesą byloje nebuvo priimtas, kasatorius sužinojo tik 2009 m. birželio 1 d., gavęs L. L. prašymą atnaujinti procesą, todėl ši data laikytina aplinkybių, sudarančių proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojimo diena. Be to, kasatoriaus nuomone, jo teisė inicijuoti proceso atnaujinimą grindžiama ne tik CPK 356 straipsnio 2 dalies, bet ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 19 straipsnio, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka, nuostatomis. Dėl to, kasatoriaus teigimu, generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo visais atvejais, nustatęs teisės aktų pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, kurie leistų padaryti tokią išvadą, ir kai viešojo intereso pobūdis, kasatoriaus nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai Nr. 1-2007).

Prisidėjimu prie kasacinio skundo Vilniaus rajono apylinkės teismo vyriausiasis prokuroras prašė kasacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. Č. prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas neįtvirtina proceso atnaujinimo galimybės dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimų, kuriuose padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Atsakovo nuomone, tokią išvadą pagrindžia sisteminis CPK 345, 346, 365 straipsnių, 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 379 straipsnio 1 dalies, 367 straipsnio 3 dalies, 371 straipsnio nuostatų aiškinimas. Be to, kasatorius nepagrindė viešojo intereso buvimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 10 d. sprendime. Kasatorius kaip aiškią teisės normos taikymo klaidą įvardija Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, t. y. kad privačion nuosavybėn buvo parduota kelio atkarpa. Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 415 patvirtinti Vilniaus rajono Buivydiškių tarybinio ūkio technikumo ir kitų centrinių gyvenviečių generaliniai planai, iš kurių matyti, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) g. pusėje, priešais atsakovui skirtą žemės sklypą, nebuvo suformuota sklypų individualių namų statybai, už atsakovo žemės sklypo ribos buvo laisva valstybinė žemė, kurioje buvo suformuotas kelias. Atsakovas, sudarydamas žemės pirkimo-pardavimo sandorį, negalėjo žinoti, kad atsakovui papildomai skirtas 500 kv. m sklypas ateityje gali tapti kelio atkarpa tarp sklypų. Naujas Vilniaus rajono detalusis planas iki šiol nepatvirtintas. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus aiškinimas, kad atsakovui parduota kelio atkarpa. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad generalinio prokuroro teisė pareikšti prašymą atnaujinti procesą nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

2. Kasatorius praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui atnaujinti procesą pateikti. Prokuroras dalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kasacine tvarka skundė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, bet kasacinis skundas nepriimtas. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog prašymą atnaujinti procesą pateikė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, neesminė ir nekeičia termino tokiam prašymui pateikti eigos pradžios. Kasatorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. A. L. ir kt. v. R. Č., bylos Nr. 3K-3-2/2009, išnagrinėjusi L. L. kasacinį skundą dėl pažeistų teisių gynimo ir servituto nustatymo, sprendė, kad nėra tikslinga nustatyti ieškovų prašomą servitutą ginčijamoje žemės sklypo dalyje, o tai, atsakovo nuomone, yra reikšminga aplinkybė, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo šioje byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Ministro pirmininko tarnybos, prašė kasacinį skundą atmesti, remdamasi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais negalimumo atnaujinti procesą prašomoje byloje motyvais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė kasacinį skundą atmesti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos pagal šio instituto tikslus ir uždavinius. Proceso atnaujinimo tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą tada, kai asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų naudodamasis teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Procesas turi būti atnaujinamas tada, kai poreikis apginti pažeistą privatų asmens ar viešąjį interesą nusveria poreikį išsaugoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių santykių stabilumą, proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus. Vienas esminių teisinės valstybės principo elementų - teisinio apibrėžtumo principas suponuoja, kad įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrėti tik esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams ir taikant juos neformaliai, laikantis teisingumo ir protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-91/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-108/2008; kt.).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka; Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą šiame punkte nurodytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, įstatyme neįvardijus, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka laikytina vertinamąja, jos turinį konkrečiu atveju turi atskleisti prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Kartu pažymėtina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,flyLAL-Lithuania Airlines“ ir kt. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010).

Pagal įstatymą teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą turi šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas (nutartis) pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis), tačiau šie asmenys gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis), dėl kurio prašoma atnaujinti procesą, nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Demokratinėje teisinėje valstybėje teisinis visuomeninių santykių reglamentavimas grindžiamas viešojo intereso, kaip pamatinių visuomenės vertybių, prioritetine gynyba; kad būtų užtikrinta viešojo intereso apsauga, įstatymo leidėjo CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymus atnaujinti procesą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Generalinis prokuroras turi teisę prašyti atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ne tik dėl apeliacine tvarka neperžiūrėtų pirmosios instancijos teismo sprendimų, bet ir tada, kai sprendimas (nutartis) yra peržiūrėtas apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius v. M. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-198/2005; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,flyLAL-Lithuania Airlines“ ir kt. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010). Be to, generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą visose bylose, nepaisant to, ar prokuroras dalyvavo ankstesniame teismo procese.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta galimybė dėl viešąjį interesą pažeidusios teisės taikymo klaidos peržiūrėti bylą, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą instancine tvarka patikrino apeliacinės instancijos teismas. Kai procesas atnaujinamas dėl apeliacine tvarka peržiūrėtų teismo sprendimų (nutarčių), turi būti patikrinamas abiejų instancijų – tiek pirmosios, tiek apeliacinės - teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu generalinis prokuroras gali paduoti prašymą atnaujinti procesą visais atvejais, kai byla užbaigta pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nepaisant to, ar skirtingų instancijų teismų sprendimai vienodi, ar apeliacinės instancijos teismas yra pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priėmęs naują. Tokias išvadas patvirtina teismų praktika, pvz., kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. P. ir kt. v. AB „Kauno alus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2008, nagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas.

Proceso atnaujinimo instituto specifika pasireiškia inter alia skirtingai negu instancinio nagrinėjimo atveju reglamentuojant bylą nagrinėjančio teismo teises ir priimto sprendimo teisines pasekmes. CPK 367 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai prašymas atnaujinti procesą pagrįstas kitais pagrindais, negu nurodyti CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktuose, prašymas paduodamas pirmosios instancijos teismui, pagal CPK 371 straipsnio 3 dalį, teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Taigi iš esmės įstatyme nustatyta bendrosios teismų sprendimų instancinės hierarchijos taisyklės išimtis, pagal kurią pirmosios instancijos teismo sprendimas gali lemti aukštesnių instancijų teismų priimtų sprendimų galiojimą. Kartu pažymėtina, kad ši išimtis yra santykinė, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl proceso atnaujinimo gali būti peržiūrėtas instancine tvarka.

Dėl aptartų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasatoriaus argumentus dėl neteisingo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto normų taikymo ir konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo atsisakyti atnaujinti procesą dėl to, kad byla buvo užbaigta apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, bei dėl to, kad prašymas pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Dėl CPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino pradžios, kai prašymą atnaujinti procesą pateikia generalinis prokuroras

CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kai procesą prašoma atnaujinti dėl teismo sprendime padarytos esminės teisės taikymo klaidos ir prašymą pateikia byloje dalyvavę asmenys, tai termino prašymui atnaujinti procesą pradžia paprastai pripažįstama teismo sprendimo (nutarties) paskelbimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-183/2010). Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia byloje nedalyvavę asmenys, taip pat ir generalinis prokuroras, termino prašymui paduoti pradžia per se nesiejama su teismo sprendimo ar nutarties paskelbimu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti konstatuotos aplinkybės, įrodančios, kad asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie teismo sprendimą, pažeidžiantį privatų ar viešąjį interesą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas, praleidus CPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, nes byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ieškovas buvo apygardos prokuroras; ta aplinkybė, jog tokį prašymą pateikė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, apeliacinės instancijos teismo požiūriu, neesminė ir nekeičia termino prašymui atnaujinti procesą pateikti eigos pradžios. Taigi iš esmės prašymą nagrinėjęs teismas laikėsi pozicijos, kad proceso dalyviu civilinėje byloje yra ne prokuroras, o prokuratūra, kaip centralizuota valstybės institucija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neteisingai išaiškinus proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prokurorų kompetenciją ir procesinį statusą.

CPK 49 straipsnio 1 dalyje, 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, tokiu atveju prokuroras įgyja ieškovo procesinį statusą. Tiek teritorinių prokuratūrų, tiek generalinės prokuratūros prokurorai, tiek generalinis prokuroras, veikdami pagal kompetenciją, gali įgyvendinti nurodytas teises. Minėta, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta išimtinė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisė pateikti prašymą atnaujinti procesą taip pat ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka.

CPK nedetalizuota tvarka, kurios laikydamiesi prokurorai imasi ginti viešąjį interesą ir kuria nustatomos jų kompetencijos ribos. Šie klausimai reglamentuojami Prokuratūros įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnyje, kuriame įtvirtinti prokuratūros veiklos teisniai pagrindai, inter alia nustatyta, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo; prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Taigi prokurorai veikia savarankiškai, tačiau jų veiksmus bei sprendimus kontroliuoja ir gali pakeisti aukštesni prokurorai ir teismas.

Viešojo intereso gynimas pagal Prokuratūros įstatymą yra bendroji prokuroro pareiga (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas); kartu viešojo intereso gynimas įstatyme įvardytas kaip Generalinės prokuratūros, apygardos bei apylinkių prokuratūrų funkcija (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punktas ir 4 dalies 7 punktas). Atlikdami savo funkcijas, prokurorai turi įgaliojimus veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje; Generalinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose; teritorinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti teismuose pagal generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo nustatytą kompetenciją (Įstatymo 13 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (patvirtinti generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-215) 88–109 punktų normas, gindami viešąjį interesą, visų grandžių prokurorai turi teisę ir pareigą imtis įstatyme nustatytų viešojo intereso gynimo veiksmų savarankiškai, be atskiro aukštesniojo ar generalinio prokuroro pavedimo ar išankstino suderinimo su jais; vykdydami veiklos kontrolę, aukštesni prokurorai gali peržiūrėti žemesnės grandies prokurorų priimtus sprendimus dėl viešojo intereso gynimo.

Taigi aptartas teisinis reglamentavimas, grindžiamas prokurorų veiklos ir procesinio statuso savarankiškumu, nesuteikia pagrindo išvadai, kad ta aplinkybė, jog teritorinis prokuroras pagal savo kompetenciją, gindamas viešąjį interesą, pareiškia ieškinį teismui, per se reiškia, kad generalinis prokuroras žino ar turi žinoti apie viešojo intereso pažeidimo atvejį.

Nagrinėjamoje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą, ieškinį pareiškė Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, byloje nėra duomenų, kad apie bylos iškėlimą ir proceso eigą generalinis prokuroras buvo informuotas iki jam gaunant L. L. skundą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prašymas pateiktas praleidus terminą, nepagrįsta.

Dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje byloje

CPK 370 straipsnyje yra reglamentuota prašymų atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarka - teismo atliekamų procesinių veiksmų eiliškumas bei turinys. Pagal CPK 370 straipsnio 1 dalies reikalavimus priėmęs prašymą, teismas proceso atnaujinimo klausimą nagrinėja teismo posėdyje, kurio metu sprendžia, ar prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto šio Kodekso 368 straipsnyje, ir ar jis pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais; teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas teismo posėdžio metu aplinkybę, ar prašymas pagrįstas proceso atnaujinimo pagrindais, turi patikrinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka pripažintas aplinkybių, kurios yra pagrindas atnaujinti civilinę bylą, nuostatas ir ar atnaujinimo pagrindą numatoma įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-572/2009). Kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. ir kt. v. AB „Kauno alus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2008).

Generalinis prokuroras prašyme atnaujinti procesą nurodė materialiosios teisės klaidas, kurias, jo nuomone, padarė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl administracinių aktų, kuriais R. Č. 1992 m. individualiai statybai skirtas ir parduotas papildomas 500 kv. m valstybinės žemės sklypas, teisėtumo. Prokuroras nurodo, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 nustatytas draudimas, kad miesto teritorijose nuo 1992 m. vasario 7 d. negalima skirti valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai; be to, pagal tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnį dėl žemės skyrimo juridiniams ir fiziniams asmenims įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka priimti sprendimus buvo įgaliota tik apylinkės gyvenvietės (valsčiaus), rajono (apskrities) taryba, todėl Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 laikytinas priimtu netinkamo subjekto; papildomas sklypas R. Č. turėjo būti formuojamas laisvoje valstybinio fondo žemėje, parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tačiau šio reikalavimo nesilaikyta. Teismai, skundžiamose nutartyse motyvuotai neįvertinę pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis jis grindžia teiginį, kad byloje padaryta esminių materialiosios teisės taikymo klaidų, pažeidė prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo taisykles, nustatytas CPK 370 straipsnio 3 dalyje, kurios įpareigoja teismą vertinti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo pagrįstumą ir tik tada spręsti, ar procesas atnaujintinas, ar jį atnaujinti atsisakytina.

Dėl nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacine tvarka skundžiamose nutartyse yra padaryti proceso teisės normų pažeidimai, turėję įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui. Nurodyti pažeidimai gali būti pašalinti perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris turėtų iš esmės įvertinti proceso atnaujinimo pagrindo pagrįstumą ir priimti sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Konstatavus proceso teisės normų pažeidimą, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir proceso atnaujinimo klausimas perduotinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teisme patirta 82,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas lygiomis dalimis priteistinas iš atsakovų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Ministro pirmininko tarnybos, 20,73 Lt (dvidešimt litų 73 ct), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 20,73 Lt (dvidešimt litų 73 ct), Vilniaus rajono savivaldybės 20,73 Lt (dvidešimt litų 73 ct), R. Č. 20,73 Lt (dvidešimt litų 73 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas