Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-552/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

114.11; 128.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir Palangos miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Valstybiniam odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ (teisių perėmėjas – AB „Elnias“) 1967 m. buvo išduotas leidimas (duomenys neskelbtini), statyti 26 poilsio namelius virtuvę ir klubą, kurie buvo pastatyti ir priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti aktus 1968 m. (nameliai ir virtuvė) bei 1985 m. (klubas). Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. sausio 15 d. viešųjų varžytynių aktu iš BAB „Elnias“ nupirko pastatus Šventosios poilsiavietėje: vasarnamį klubą, virtuvę bei 26 poilsio namelius. Norėdamas įregistruoti savo nuosavybės teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus, pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą, tačiau jo prašymas buvo atmestas dėl formalių priežasčių, t. y. buvo reikalaujama pateikti statybos leidimą ir pastatų perdavimo naudotis aktą. Pareiškėjo teigimu, jis negali pateikti reikalaujamų dokumentų, nes šie neišliko.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Valstybiniam odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ (teisių perėmėjas AB „Elnias“) 1967 m. buvo išduotas leidimas statyti 26 poilsio namelius, virtuvę ir klubą; nameliai ir virtuvė priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti aktą 1968 m., o klubas - 1985 m. Teismas nurodė, kad tiesioginių rašytinių dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nėra, tačiau sprendė, kad rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtino pareiškėjo paaiškinimus, jog prašomi nustatyti faktai buvo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 2 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukė. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, todėl pareiškėjo nurodytas faktas teismo negali būti nustatytas (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad ginčo statiniai nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o ginčo statinių kadastro duomenų užfiksavimas 1978 m. ir 1991 m. nepatvirtina duomenų, jog šie statiniai buvo pastatyti turint statybos leidimą bei priduoti tarpžinybinei valstybinei komisijai. Kretingos rajono savivaldybės administracijos duomenimis, ginčo statiniams statybos leidimai 1967-1968 m., 1980-1985 m. laikotarpiais ir 1968 m. neišduoti, 1985 m. nebuvo priimti naudoti pagal aktus, o Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenimis, 1967-1968 m. bei 1980-1985 m. tokių dokumentų nėra. Šių išlikusių duomenų nepaneigia pateikti 1967 m. gegužės 10 d. Kretingos rajono DŽDT VK sprendimas Nr. 157 dėl žemės sklypo paskyrimo Odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ poilsio stovyklai Šventosios gyvenvietėje ir kombinato inventorinė kortelė pagrindinių priemonių apskaitai. Kolegija konstatavo, kad archyviniai dokumentai už 1967–1968 m., 1980–1985 m. laikotarpius yra išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti, todėl sprendė, kad nėra įrodymų, jog tokie dokumentai buvo, tačiau neišliko. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnį nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami, kai yra registruotas nekilnojamojo turto registre pats daiktas. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Pajūrio gausa“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-318/2006, yra nurodyta, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui priklausantys ginčo statiniai priskiriami nesudėtingų statinių kategorijai, teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjas, įgijęs neregistruotus statinius varžytynių akto pagrindu, kaip naujasis savininkas, turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių suformavimo ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 445 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos, reikalingos juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti. Kasatorius jokia tvarka negalėjo gauti dokumentų, reikalingų norint įregistruoti jo nuosavybės teisę į ginčo statinius, t. y. negali gauti nei statybos leidimo, nei statinio priėmimo naudoti akto, nes šie dokumentai nėra išlikę ir jų negalima atkurti. Šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštas, Klaipėdos apskrities archyvo pažyma ir Kretingos rajono savivaldybės administracijos archyvo pažyma. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo 2003 m. sausio 27 d. sprendimas patvirtina, kad nuo prašomo pripažinti fakto nustatymo priklauso pareiškėjo galimybė įregistruoti daiktines teises į ginčo statinius.

2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą bei 185 straipsnį.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi suformuota teismų praktika. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008, pateiktu išaiškinimu, kad faktas nenustatinėjamas tik tada, jei statinys yra laikinas, nes nagrinėjamu atveju ginčo statiniai nėra laikini. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB,,Pajūrio gausa“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-318/2006, nurodydamas, kad kasatorius, kaip naujas statinių savininkas, turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių suformavimo ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka. Minėta kasacinio teismo nutartimi kaip tik panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas paliktas nenagrinėtas, bei išaiškinta, kad pareikštas prašymas atitinka reikalavimus ir gali būti nagrinėjamas teisme.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodo tokius argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kuri visiškai atitinka CPK 445 straipsnio nuostatas. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra įrodymų, jog kasatoriaus nurodomi dokumentai – poilsio namelių statybos leidimas ir priėmimo naudoti aktas – buvo, tačiau neišliko.

2. Kasatorius nepagrįstai remiasi nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008, nes nagrinėjamu atveju byla buvo nutraukta ne dėl to, kad poilsio nameliai yra laikini statiniai, o dėl to, kad teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, padarė išvadą, jog dokumentų, turinčių patvirtinti prašomą nustatyti faktą, nebuvo, o pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tam tikrus faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negali atkurti prarastų dokumentų.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorius, įsigijęs neregistruotus statinius varžytynių akto pagrindu, kaip naujasis savininkas, turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių suformavimo ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 445 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog nebuvo įstatyme įtvirtintų sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti. Iš skundo turinio matyti, kad šiuos argumentus kasatorius grindžia netinkamu įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teisme. Taigi iš esmės kasatorius kelia proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl įrodymų vertinimo, nustatant sąlygas, reikalingas juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.). Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu yra dokumentai, patvirtinantys (arba paneigiantys) tą faktą, kurį pareiškėjas prašo nustatyti, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti nustatytos visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kurių buvimą privalo įrodyti tuo suinteresuotas asmuo.

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-340/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokiose bylose esančios įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Baltijos grupė“ v. UAB,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, nes nėra įrodymų, kad kasatoriaus nurodyti dokumentai buvo, tačiau neišliko, archyviniai dokumentai už 1967–1968 m., 1980–1985 laikotarpį yra išlikę, ir juose nėra duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti nei 1968, nei 1985 m. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip nepagrįstus. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė tiek kasatoriaus nurodytus dokumentus, tiek apeliacinės instancijos teismo išreikalautus papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas vertino nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gautus išlikusius Kretingos rajono savivaldybės administracijos bei Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenis už 1967–1968 m., 1980–1985 m., ir nustatė, kad, Kretingos rajono savivaldybės administracijos duomenimis, ginčo statiniams statybos leidimai 1967–1968 m., 1980–1985 m. laikotarpiais neišduoti, statiniai nebuvo priimti naudoti pagal aktus 1968 ar 1985 m., o Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenimis, už 1967–1968 m., 1980–1985 m. tokių dokumentų nėra. Teismas taip pat įvertino 1967 m. gegužės 10 d. Kretingos rajono DŽDT VK sprendimą Nr. 157, kuriuo paskirtas žemės sklypas Šventosios gyvenvietėje poilsio namelių statybai, bei Odos ir avalynės kombinato „Elnias“ inventorinę kortelę, nurodydamas, kad šie įrodymai nepaneigia archyvinių dokumentų pagrindu padarytų išvadų. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino kasatoriaus argumentus, kad inventorinėje byloje nėra užfiksuotos savavališkos statybos, bei suinteresuoto asmens teiginius, jog ginčo statiniai nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai ir neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kolegija sprendė, kad ginčo statinių kadastro duomenų užfiksavimas 1978 ir 1991 m. nepatvirtina duomenų, jog šie statiniai buvo pastatyti turint statybos leidimą bei priduoti tarpžinybinei valstybinei komisijai.

Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, iš esmės remiasi jau pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytomis aplinkybėmis, kad 1967 m. išduotas leidimas nameliams ir virtuvei statyti, kad šie pastatai priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti aktą 1968 m., o klubas – 1985 m., kad pareiškėjas jokia tvarka negalėjo gauti nei statybos leidimo, nei statinio priėmimo akto, nes šie dokumentai neišlikę ir jų negalima atkurti. Kasatorius remiasi Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu, Klaipėdos apskrities archyvo pažyma, Kretingos rajono savivaldybės administracijos archyvo pažyma. Remdamasis šiais įrodymais, kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad archyviniai dokumentai yra išlikę ir juose nėra duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Taigi kasatorius, nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant konkrečius įrodymus, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo. Kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumu.

Minėta, kad pagal CPK 445 straipsnį juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tokį faktą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dokumentai, kuriuose fiksuoti duomenys apie kasatoriui aktualius faktus, yra išlikę, tai konstatuotina, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra būtinų sąlygų, suteikiančių teismui pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Šioms aplinkybėms paaiškėjus, teismas pagrįstai bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Šios išvados nepaneigia kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika. Kasatorius, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2006, neatsižvelgė į tai, kokiu aspektu teismas šia nutartimi rėmėsi. Teismas vadovavosi bendru kasacinio teismo išaiškinimu dėl kadastro objektų formavimo veiklos nepriskyrimo teismo funkcijai, todėl nėra pagrindo laikyti, kad rėmimasis šiuo išaiškinimu buvo ydingas. Tuo tarpu kasatoriaus nurodoma nutartis, kuria teismas, kasatoriaus nuomone, turėjo remtis, priimta esant iš esmės kitokiai faktinei situacijai ir sprendžiant kitokio pobūdžio problemas, todėl apeliacinės instancijos teismas ja pagrįstai nesirėmė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir civilinė byla nutraukta, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šią nutartį kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 47,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus pareiškėjo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus A. K. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 47,53 Lt (keturiasdešimt septynis litus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas

Juozas Šerkšnas