Civilinė byla Nr. 3K-3-6/2014
Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00616-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.3; 95.3; 106.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Zarasų rajono savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos, Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos, Zarasų rajono Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos ir Zarasų meno mokyklos ieškinius atsakovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimui, trečiasis asmuo – Zarasų rajono savivaldybės taryba, dėl streiko pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl streiko kvalifikavimo teritoriniu ir jo teisėtumo, proceso teisės normų, reglamentuojančių pradinio ieškovo pakeitimą tinkamu, bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija, Zarasų „Santarvės“ pradinė mokykla, Zarasų rajono Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija ir Zarasų meno mokykla (toliau – mokymo įstaigos) prašė teismą pripažinti neteisėtu 2012 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimo (toliau – ir Susivienijimas) atitinkamų mokymo įstaigų profesinių organizacijų pradėtą ir vykdytą streiką mokymo įstaigose. Ieškovų teigimu, streikas paskelbtas nesilaikant Darbo kodekso nustatytos tvarkos ir reikalavimų, t. y. nesilaikyta 7 dienų pranešimo apie streiką termino, reikalavimai nenagrinėti taikinimo komisijose, o streiko reikalavimai neapibrėžti ir nemotyvuoti. Be to, keldamos reikalavimus darbdaviams (direktoriams), profesinės organizacijos nenurodė, kurį norminį darbo teisės aktą ar kolektyvinės sutarties nuostatos reikalavimą direktoriai nevykdė ar vykdė netinkamai ir dėl to buvo pažeisti kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Mokymo įstaigų direktoriai neturėjo nei teisinio, nei faktinio (finansinės galimybės) pagrindo įvykdyti pateiktus reikalavimus. Streikui Zarasų „Santarvės“ pradinėje mokykloje vadovavo neteisėtos sudėties streiko komitetas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Zarasų rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinius patenkino.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimo pirmininkų tarybos 2012 m. gegužės 8 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas inicijuoti kolektyvinį ginčą ir teikti septynis reikalavimus Zarasų rajono savivaldybės tarybos vadovui: suderinti su mokyklų bendruomenėmis ir mokyklų vadovais Mokinių maitinimo tvarkos pasikeitimo projektą ir tik tada teikti Savivaldybės tarybai svarstyti ir tvirtinti; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/VC01MA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'T-50')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="T-50">T-50</a> „Dėl pavedimo teikti mokinių pavėžėjimo paslaugas“ kaip ekonomiškai nenaudingą, nepaisantį socialinių ir finansinių nūdienos mokyklų bendruomenių interesų; grąžinti prieš privatizavimą veikusią, kaip labiau atitinkančią bendruomenės poreikius Mokyklinių autobusų naudojimo tvarką; padidinti finansavimą, skiriamą mokyklų aplinkai, siekiant garantuoti minimalų darbuotojų darbo užmokestį; užtikrinti finansavimą neformaliojo švietimo įstaigoms: Zarasų meno mokyklai ir sporto centrui; suderinti 6 proc. mokinio krepšelio lėšų skaidrų perskirstymą su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimo pirmininkų taryba, mokyklų vadovais, siekiant efektyviai naudoti švietimui skirtas lėšas; patobulinti ir patvirtinti du kartus Zarasų rajono savivaldybės taryboje svarstytą teritorinę kolektyvinę sutartį, kaip būtiną garantą, siekiant strateginių tikslų; mažėjant mokinių skaičiui, mokytojų darbo krūviui ir atsižvelgiant į vieną iš didžiausių Lietuvos Respublikoje nedarbo rodiklių bei specifines paribio rajono ypatybes, teritorinėje kolektyvinėje sutartyje nustatyti visų rajono švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimą, tarifikuojant maksimalius leistinus darbo užmokesčio koeficientus, maksimalias leistinas valandas už vadovavimą klasei, maksimalų valandų skaičių už papildomus darbus mokytojams ir pedagoginiams darbuotojams, pagal galiojančią darbo apmokėjimo tvarką. Šie reikalavimai Zarasų rajono savivaldybės merui (toliau – ir Savivaldybė) buvo įteikti 2012 m. gegužės 14 d. Analogiškus reikalavimus mokymo įstaigų vadovams 2012 m. gegužės 15, 16, 22 d. pateikė ir Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos, Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos, Zarasų rajono Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos ir Zarasų meno mokyklos švietimo darbuotojų profesinės organizacijos. Teismas nustatė, kad Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos, Zarasų rajono Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos ir Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos kolektyvinės sutartys pasirašytos, yra galiojančios ir vykdomos. Teismas sprendė, kad ieškovams buvo iškelti septyni reikalavimai, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno dėl mokyklose pasirašytų sutarčių nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Reikalavimuose nenurodyta, kokie kolektyvinių sutarčių punktai ar kokie kiti norminiai darbo teisės aktai nebuvo darbdavių vykdomi ar vykdomi netinkamai, kaip darbdavių buvo pažeisti kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Teismas konstatavo, kad mokymo įstaigų kolektyvinės sutartys buvo vykdomos, o iškelti reikalavimai nelaikytini kolektyvinio ginčo pagrindu, nes ieškovų mokyklose nebuvo kilęs kolektyvinis darbo ginčas tarp darbdavių ir profesinės sąjungos, kaip darbuotojų atstovų. Kadangi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, paskelbdamas streiką, pažeidė DK 78 straipsnio 3 dalies nuostatuose įtvirtintą draudimą skelbti streiką, todėl šis pripažintinas neteisėtu. Teismas nurodė, kad, nesant kolektyvinio darbo ginčo ir pagrindo skelbti streiką ir dėl to pripažinus streiką neteisėtu, procedūriniai streiko organizavimo klausimai (taikinimo procedūros organizavimas, įspėjimo termino apie būsimo streiko pradžią laikymasis ir kt.) juridiškai nereikšmingi, todėl nesvarstytini.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 7 d. sprendimu panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, ieškovų ieškinius atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos duomenys patvirtino, jog atsakovo suformuluoti reikalavimai nebuvo patenkinti sudarytose taikinimo komisijose, arba šios komisijos nebuvo sudarytos, todėl pagal DK 76 straipsnį atsakovas turėjo teisę priimti sprendimą skelbti streiką; iš reikalavimų apimties (taip pat ir teritorinės kolektyvinės sutarties sudarymo klausimu) bei jų gavėjų sprendė, kad atsakovo reikalavimai buvo skirti Zarasų rajono savivaldybei, kaip darbdavių (mokymo įstaigų) organizacijai. Nustačiusi, kad teritorinė kolektyvinė Zarasų rajono savivaldybės ir atsakovo sutartis iki streiko ir jo metu nebuvo sudaryta, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovas turėjo teisę reikalauti ją sudaryti, o nesudarius – streikuoti (DK 78 straipsnio 3 dalis); nurodė, kad streikų lygmuo (lokalinis, teritorinis, šakinis ir pan.) sietinas su kolektyvinių sutarčių rūšimis (DK 50 straipsnis), 2012 m. rugsėjo 12 d. organizuotas streikas laikytinas teritorinio lygmens streiku (DK 69 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis). Tai, kad su ieškovais sudarytos kolektyvinės sutartys galiojo ir buvo tinkamai vykdomos, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės įtakos ginčo išsprendimui neturėjo, nes streiko reikalavimai reikšti dėl teritorinės kolektyvinės sutarties sudarymo, finansavimo, maitinimo, kt. reikalavimų ir Zarasų rajono savivaldybės, kaip darbdavių organizacijos, pareigų vykdymo. Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. streiko reikalavimai buvo iš esmės įvykdyti – 2012 m. lapkričio 26 d. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą pritarti Zarasų rajono savivaldybės tarybos ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimo teritorinei kolektyvinei sutarčiai, 2012 m. rugsėjo 26 d. Savivaldybė ir atsakovas susitarė dėl kitų reikalavimų sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo reikalavimai buvo pagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog streikas buvo neteisėtas. Teisėjų kolegija sprendė, kad nors atsakovo įspėjimas apie skelbiamą neterminuotą streiką buvo pateiktas pažeidžiant DK nustatytą streiko organizavimo tvarką, tačiau vienos dienos praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, atsižvelgiant į tai, jog ginčo šalys yra nelygiaverčiai subjektai – darbdaviai ir darbuotojų – silpnesniosios šalies, teises ginantis susivienijimas (DK 77 straipsnio 3 dalis, 81 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovai neįrodinėjo patyrę kokią nors žalą dėl DK nustatyto informavimo apie streiką termino pažeidimo. Kadangi atsakovas išnaudojo Darbo kodekso X skyriaus normose įtvirtintus derybų, taikinimo būdus, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, tai teisėjų kolegija padarė išvadą, jog streikas neprieštaravo Konstitucijai (DK 81 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Dėl teritorinio kolektyvinio darbo ginčo kvalifikavimo. Teismas traktavo Savivaldybę tariamo teritorinio kolektyvinio ginčo, kuris neva peraugo į teritorinio lygmens streiką, šalimi (kaip darbdavių atstovę), nes kolektyvinio darbo ginčo Savivaldybės lygmeniu apskritai nebuvo (DK 68 straipsnis). Byloje nebuvo nustatyta būtina aplinkybė, kad tarp atsakovo ir savivaldybės buvo kilęs konkretus ginčas dėl teritorinės kolektyvinės sutarties (būtent nustatančios tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas) (ne) sudarymo ar norminių darbo teisės aktų pažeidimų. Pasirašytas susitarimas patvirtina, kad atsakovas iš tiesų kėlė nepagrįstus reikalavimus ieškovams, nes iškelti reikalavimai pagal jų turinį yra rajono savivaldybės institucijų, kaip viešojo administravimo subjektų, kompetencija, kuria jos naudojasi veikdamos teisės normų pagrindu. Dėl Savivaldybės priimamų sprendimų atsakovas galėjo ir turėjo teisę reikalavimus kelti arba reikšti savo protestą kitomis įstatymuose įtvirtintomis teisėmis, pvz., teise mitinguoti, daryti viešą susirinkimą pagal Susirinkimų įstatymą, jeigu manė, kad Savivaldybė netinkamai sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus ir pažeidžia asmenų teises. Atsakovo ir Savivaldybės ginčas nesusijęs su darbo santykiais ir darbo teise, o susijęs su viešąja administracine teise ir Savivaldybės kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu bei jos priimamais sprendimais. Ta aplinkybė, kad Savivaldybė ir atsakovas pasirašė susitarimą, nepatvirtina, jog viena streiko šalis buvo Savivaldybė ir streikuojama buvo teritoriniu lygmeniu. Savivaldybės vaidmuo streiko metu buvo tik kaip viešojo administravimo subjekto, atsakingo už teisės aktuose priskirtų funkcijų vykdymą. Tarp Savivaldybės ir atsakovo nėra ir nebuvo jokio kolektyvinio darbo ginčo DK 68 straipsnio prasme. Teismas nepagrįstai ignoravo vieną esminių streiko neteisėtumo prielaidų pagal DK, t. y. draudimą streikuoti įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kurioje galioja ir yra tinkamai vykdoma kolektyvinė sutartis. Jeigu streikas būtų vykęs teritoriniu lygmeniu (t. y. Savivaldybės), reikalavimus būtų turėjęs pateikti susivienijimas, o ne mokyklų darbuotojų profesinės organizacijos ir būtent Savivaldybei, o ne mokyklų direktoriams. Atsakovo vaidmuo patvirtina, kad jis buvo kaip pradinis streiko mokyklose iniciatorius, kaip kelių skirtingų mokymo įstaigų lygmeniu vykusių streikų koordinatorius (inter alia pagal susivienijimo priimtą sprendimą, kuriuo remtasi byloje), pripažįstant, jog vyks kiekvienoje mokykloje atskiri streikai, reikalavimams esant iškeltiems tarp mokymosi įstaigose veikiančių profesinių sąjungų ir mokymosi įstaigų, kurioms atstovavo vadovai. Reikalavimų turinys neatitinka DK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyto teritorinės kolektyvinės sutarties dalyko, jie savo turiniu niekaip nesiejami su teritoriniais ypatumais ir jais nesiekiama sprendimo sąlygų.
Dėl civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Dėl netinkamai vertintų įrodymų buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad kolektyvinio darbo ginčo dalykas buvo teritorinės kolektyvinės sutarties nesudarymas. Nebuvo tirtos aplinkybės, ar buvo atsisakyta sudaryti kolektyvinę sutartį, kodėl ji buvo nesudaryta. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta teritorinė kolektyvinė sutartis, negali būti teisėtu pagrindu skelbti streiką. Atsakovas siekdamas sudaryti teritorinę kolektyvinę sutartį turėjo pradėti nuo kolektyvinių derybų (DK 53, 48 straipsniai), tačiau nebuvo teismų tirta, ar atsakovas išnaudojo derybų ar taikinimo būdus prieš inicijuodamas kolektyvinį ginčą. Neįvertinta tai, ar buvo pateiktos pagal DK 50 straipsnio 3 dalies nuostatą tam tikros darbo, socialinės ir ekonominės problemos. Atsakovas nepateikė įrodymų apie realius, konkrečius darbuotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, jis tik nurodė galimus, galbūt būsimus interesų pažeidimus. Neteisėtais prašyti pripažinti išimtinai mokyklose vykę streikai, t. y. streikai, vykę mokyklų lygmeniu, o teismo sprendimu iš esmės nuspręsta ne dėl šiose mokyklose, o dėl visose mokymo įstaigose rajone tuomet vykusių streikų teisėtumo, šitaip išeinant už ieškinio ribų. Ieškinyje taip pat nebuvo keltas klausimas ir dėl Savivaldybės, kaip kolektyvinio ginčo šalies. Be Savivaldybės iniciatyvos, jai neteikus ieškinio, teismų sprendimais konstatuotos Savivaldybei reikšmingos aplinkybės, turėsiančios prejudicinę galią. Jeigu streikas būtų buvęs teritorinio (Savivaldybės) lygmens, jį prašyti pripažinti neteisėtu būtų turėjusi teisę tik Savivaldybė, kaip subjektas, kuriam neva buvo nukreipti tokio streiko reikalavimai, o mokyklos tam neturėjo teisės. Jeigu atsakovas ir teismas sprendė, kad kolektyvinis ginčas ir atitinkamai streikas buvo teritorinio (Savivaldybės) lygmens, teismas turėjo pakeisti pradinį ieškovą (mokyklas) tinkamu ieškovu (Savivaldybe), bet to nepadarė (CPK 45 straipsnis).
Dėl streiko paskelbimo tvarkos. DK 77 straipsnio 3 dalyje nurodytas įspėjimo terminas, t. y. ne vėliau kaip prieš septynias dienas, yra išreikštas aiškiai, nedviprasmiškai ir imperatyviai, todėl jo pažeidimas, nors ir viena diena, negali būti vertinamas formaliu ir neesminiu streiko organizavimo procese. Dėl to apeliacinės instancijos teismo aiškinimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisės esmei kaip neproporcingai suteikiant daugiau teisių darbuotojų atstovams ir taip nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2011">3K-3-15/2011</a>). Teismas tinkamai nevertino streikų teisėtumo sąlygų, streiko inicijavimo ir vedimo tvarkai nustatytų taisyklių, įtvirtintų imperatyviosiose DK normose. Atsakovas taip pat neįteikė Savivaldybei savo priimto sprendimo streikuoti, kokį 2012 m. rugsėjo 5 d. gavo ieškovai. Zarasų rajono savivaldybė apie 2012 m. rugsėjo 12 d. vyksiančius streikus iki pat 2012 m. rugsėjo 5 d. nieko nežinojo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Savivaldybė apie streikus žinojo, taip pat „žinojimo“ negalima laikyti tinkamu pranešimu darbdaviui apie būsimo streiko pradžią DK 77 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovo 2012 m. gegužės 14 d. raštą Nr. S-032 adresuotą rajono Savivaldybės merui prilygino rašytiniam įspėjimui Savivaldybei apie būsimų streikų pradžią.
Ieškovai pateikė pareiškimus, kuriais prisideda prie kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl teritorinio kolektyvinio darbo ginčo kvalifikavimo. Zarasų rajono savivaldybė, būdama Zarasų švietimo įstaigų steigėja ir savininkė, laikytina kolektyvinio ginčo šalimi ir tik su ja šiuo atveju Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimui buvo įmanomas teritorinio lygmens bendradarbiavimas. Pagal reikalavimų apimtį laikytina, kad 2012 m. gegužės 8 d. atsakovo reikalavimai buvo skirti Savivaldybei, kaip darbdavių organizacijai. Visą ginčo laikotarpį būtent su Savivaldybe buvo derinamos šalių pozicijos, vyko derybos, susirašinėjimas. Tai, kad reikalavimai buvo įteikti ir streikuojančių mokyklų vadovams, negali būti priežastis vertinti streiką kaip įmonės lygmens streiką. Iškelti reikalavimai atitiko teritorinio kolektyvinio lygmens pobūdį. Be to, beveik visi reikalavimai buvo įgyvendinti arba streiko metu, arba jam pasibaigus, ir tai padarė Savivaldybės taryba savo sprendimais. Nurodyta, kad bent dėl vieno pareikšto reikalavimo streikas gali būti pripažintas teisėtu, vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo visą streiką pripažinti neteisėtu. Tiek savivaldybė, nepripažindama kolektyvinio ginčo, tiek ieškovai atsisakė sudaryti taikinimo komisiją, darbuotojai pasinaudojo vienintele jiems likusia galimybe išspręsti kolektyvinį ginčą. Teisė streikuoti galiojant kolektyvinei sutarčiai ir darbdaviui ją vykdant gali būti ribojama konkrečios kolektyvinės sutarties nuostatų, t. y. jei tokioje sutartyje tam tikros darbo ir su juo susijusios sąlygos neaptartos ir dėl jų darbuotojai bei jų atstovai inicijuoja kolektyvines derybas, manytina, kad tokioms kolektyvinėms deryboms nepasisekus darbuotojams turėtų būti suteikiama teisė pasinaudoti kolektyvinių darbo ginčų, taip pat ir streikų teise. Ribojimas skelbti streiką galiojant kolektyvinei sutarčiai yra neabsoliutus, nes toks aiškinimas lemtų situaciją, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir atsiradus poreikiui į kolektyvinę sutartį įtraukti iki tol nereglamentuotus klausimus nesant vienos iš šalių interesui taptų neįmanomas, kolektyvinė sutartis būtų nekeičiama. Dėl to ribojimas rengti streiką galiojant kolektyvinei sutarčiai ir ją vykdant aiškintinas kaip ribojimas rengti streiką dėl tų reikalavimų, kuriuos reglamentuoja galiojanti ir vykdoma kolektyvinė sutartis. Šis ribojimas neapima ribojimo į teisės streikuoti teritoriniu lygmeniu, kuriuo deramasi iš esmės dėl kitokių interesų negu aptarti galiojančiose įstaigos lygmens kolektyvinėse sutartyse. Teismai, nagrinėdami bylą dėl teritorinio lygmens streiko teisėtumo, neturėjo jokio pagrindo tirti atskirų įmonių lygmens kolektyvinių sutarčių laikymosi klausimo kaip prielaidos streiko teisėtumui konstatuoti, nes kolektyvinis ginčas vyko ne įmonės, o teritoriniu lygmeniu.
Dėl streiko paskelbimo tvarkos. Byloje buvo konstatuota, kad apie iškeltus reikalavimus Savivaldybė buvo informuota 2012 m. gegužės 14 d. jai juos įteikiant, taip pat apie streiko pradžią tiek darbdavys, tiek Savivaldybė buvo informuoti 2012 m. rugsėjo 5 d. Be to, nepriklausomai nuo to, kad organizuojamas teritorinio lygmens streikas, pranešimas apie streiką pagal DK 77 straipsnio 3 dalį turi būti įteikiamas darbdaviui. Net ir laikant, kad atsakovas praleido terminą viena diena, tai negali būti vertinama viso streiko teisėtumą paneigiančiu veiksniu. Streiko skelbimo procedūriniai reikalavimai turi būti vertinami pagal tikslus, kuriems užtikrinti jie yra nustatyti, taip pat pagal padarinius, kuriuos galėtų sukelti procedūrinių reikalavimų pažeidimas. Šiuo atveju nekilo jokių žalingų padarinių, streiko metu profesinė sąjunga ėmėsi visų priemonių, kad būtų užtikrintas mokinių saugumas, jų užimtumas, to neginčija netgi ieškovai ar kasatorius. Teismui konstatavus, kad buvo praleistas įspėjimo terminas, būtų pagrindas neteisėtu pripažinti streiką tik tą vieną dieną, kurią dar nebūtų pasibaigusi įspėjimo termino skaičiavimo eiga, nes kitomis dienomis vykęs streikas atitiko visus įstatymuose įtvirtintus reikalavimus.
Dėl civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus prašymas vertinti atskirus teritorinio streiko epizodus kaip įmonės lygmens streiką prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. DK nustatyta, kad dėl streiko neteisėtumo pripažinimo į teismą kreipiasi darbdavys arba reikalavimus gavęs subjektas, o ne priešingai. Dėl to įvertinęs šiuos jau DK nustatytus įrodinėjimo pareigos tokiose bylose paskirstymo pagrindus, teismas, vadovaudamasis CPK 225 straipsniu, galėjo patikslinti šalių įrodinėjimo naštą, nurodydamas ieškovams prievolę įrodyti, kad streikas buvo vien įmonės. Atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu rėmėsi aplinkybe, kad ieškovų procesiniuose dokumentuose įvardijamas streikas buvęs teritorinio lygmens. Nei ieškovas, nei kasatorius neteikė jokių argumentų ar įrodymų, kuriais būtų tikslingai įrodinėję, kad streikas buvęs įmonės lygmens, todėl jie turi prisiimti savo procesinio pasyvumo neigiamus padarinius. Ieškovams neįvykdžius savo įrodinėjimo pareigos, neturėjo būti tiriami ieškovų argumentai dėl įmonės lygmens streiko teisėtumo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą tik pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti, ir remdamasi bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl teritorinio kolektyvinio darbo ginčo buvimo ir streiko teisėtumo
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti yra pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė, suteikianti jiems galimybes ginti savo ekonominius ir socialinius interesus. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, deklaruojantys teisę į streiką, yra Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (8 straipsnio d punktas) ir Europos socialinė chartija (taip pat Pataisytoji Europos socialinė chartija) (6 straipsnio 4 punktas). Šiuose dokumentuose tiesiogiai įtvirtinama darbuotojų teisė streikuoti. Europos socialinėje chartijoje laikomasi principo, kad kolektyviniai veiksmai yra galimi tik esant interesų konfliktams, bet net ir tuo atveju teisė streikuoti nėra absoliuti, nes valstybės gali nustatyti šios teisės įgyvendinimo ribas. Europos Sąjungoje teisė streikuoti įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (28 straipsnis), kuri po Lisabonos sutarties įsigaliojimo turi valstybėms narėms privalomą teisinę galią. Šioje chartijoje tik įtvirtinama tokia darbuotojų teisė, tačiau, kaip ir kitos tarptautinės sutartys, jos nedetalizuoja. Atsižvelgiant į kompetencijų pasidalijimą tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių, streikų teisinį reguliavimą paliekama savarankiškai nusistatyti jų nacionalinėse teisinėse sistemose, tačiau valstybės savo nusistatytu teisiniu reguliavimu negali šios teisės paneigti ar ją netinkamai modifikuoti. Teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims. Taigi streikas laikytinas ultima ratio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojų teisės streikuoti apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas yra Darbo kodeksas, kurio X skyriaus „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ 76–85 straipsniuose tiesiogiai reglamentuojami streikas, jo teisinis pagrindas ir skelbimas, streikų apribojimai, vadovavimas streikui ir jo eiga, streiko teisėtumas ir kiti su teise streikuoti susiję teisiniai santykiai. Kita vertus, DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, sistemą, o streikas, kaip ultima ratio, galimas tik išnaudojus kitas priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas v. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga; bylos Nr. 3K-3-141/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2011">3K-3-15/2011</a>; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Švyturys–Utenos alus“ v. AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>). Teisė streikuoti (kaip vienas iš būdų ginti darbuotojo teises) nelaikoma absoliučia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Jos įgyvendinimas gali būti siejamas su tam tikromis sąlygomis ir apribojimais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aspektu svarbu, kad ribojimas būtų atliktas pagal įstatymą, turėtų teisėtą tikslą ir atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“ demokratinėje visuomenėje, būtų proporcingas (žr. Enerji Yapi-Yol Cen v. Turkey, No. 68959/01, judgment of 21 April 2009, par. 26-33). Teisėti aptariamos teisės ribojimai galimi dėl to, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, bet ir kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Švyturys–Utenos alus“ v. AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>).
Kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės (DK 68 straipsnis). Kolektyvinės sutartys gali būti kelių rūšių – nacionalinės, šakos, teritorinės bei įmonės kolektyvinės sutartys (DK 49 straipsnis). Teritorinė kolektyvinė sutartis nustato tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas (DK 50 straipsnio 3 dalis). Įmonės kolektyvinė sutartis – rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų (DK 59 straipsnio 1 dalis). Taigi nesutarimų gali atsirasti, be kita ko, dėl pirmiau nurodytų sutarčių sudarymo ar vykdymo, kurie gali lemti kolektyvinio darbo ginčo kilimą, peraugti į atitinkamo lygmens streiką. Pripažinus tokią galimybę, turi būti pripažįstama ir teisė skelbti tam tikro lygio streiką, kaip būdą išspręsti kilusį ginčą, nepavykus išspręsti jo taikant pozityviuosius kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodus. DK 76 straipsnyje (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-927 redakcija) nustatyta, kad streikas – tai vienos įmonės, kelių įmonių ar šakos darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas. Taigi streikas gali būti ne tik vienos, bet ir kelių įmonių ar šakos darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas. Nors DK 76–85 straipsniuose, reglamentuojančiuose streiko organizavimą, eigą, pabaigą, atsakomybę, specialių taisyklių, kuriomis vadovaujantis galėtų būti skelbiamas streikas teritoriniu lygmeniu, nenustatyta, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šių normų turinį, konstatuoja, kad jos leidžia streikus, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdą, tiek įmonės, tiek ir aukštesniu lygmeniu. Kartu pažymėtina, kad teritorinio streiko teisėtumas vertintinas, vadovaujantis įmonės lygmens streiko organizavimą ir vykdymą reglamentuojančiomis teisės normomis.
Pagal DK 43 straipsnio 3 punktą kolektyvinių derybų vedimas ir kolektyvinių sutarčių sudarymas yra viena socialinės partnerystės įgyvendinimo formų. Socialinės partnerystės šalimis – socialiniais partneriais – laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos (DK 41 straipsnis). Subjektai, kurie laikomi darbuotojų atstovais, įtvirtinti DK 19 straipsnyje – tai profesinės sąjungos, o jų nesant – darbo tarybos. Šie darbuotojų kolektyvinio atstovavimo subjektai turi įstatyme jiems suteiktas iš dalies savarankiškas teises ir pareigas, būtinas darbuotojų atstovavimo funkcijai įgyvendinti (pvz., dalyvauti kolektyvinėse derybose ir pasirinkti jų būdus bei formas, suformuluoti kolektyvinius reikalavimus ir pan.), jų apimtis ir įgyvendinimo sąlygos reglamentuotos DK normų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai; jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką. DK 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teritorinės kolektyvinės sutarties šalys yra teritorijoje (savivaldybės, apskrityje) veikiančios profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos. Reikalavimus darbdavių organizacijai turi teisę iškelti nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos ar jų organizacijos (susivienijimai, federacijos, centrai ir kt.) (DK 69 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo reikalavimus iškėlė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, jie pasirašyti Susivienijimo pirmininko. Pagal Susivienijimo įstatų IV skyrių, Susivienijimo pagrindas – Zarasų rajono švietimo įstaigų, kitų ugdymo bei globos įstaigų ir organizacijų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos profesinė organizacija, kuri gali būti tiek šio Susivienijimo struktūrinis padalinys, tiek savarankiškai įsteigta, įregistruota ir į Susivienijimą įstojusi profesinė sąjunga; Susivienijimo teritorija – Zarasų rajonas. Iškeltus reikalavimus Susivienijimas įteikė Zarasų rajono savivaldybės merui, o atitinkama Susivienijimo profesinė organizacija juos įteikė savo švietimo įstaigos vadovui. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė Savivaldybę teritorinio kolektyvinio ginčo šalimi (darbdavių atstove). Teisėjų kolegija atmeta šį kasatoriaus argumentą kaip teisiškai nepagrįstą, nes: teritorinio lygmens kolektyvinio darbo ginčo kita šalimi, remiantis DK 24, 50, 51, 69 straipsnių nuostatomis, laikytina darbdavių organizacija; DK 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad socialinėje partnerystėje teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygmeniu darbdaviams – iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms – atstovauja šių įmonių, įstaigų, organizacijų steigėjas ar jo įgaliota institucija, kuriai tenka šiame Kodekse nustatytos darbdavių organizacijos teisės ir pareigos; pagal ieškovų nuostatuose įtvirtintą reglamentavimą jie (švietimo įstaigos) yra biudžetinės įstaigos, kurių savininkė – Zarasų rajono savivaldybė, steigėja – Zarasų rajono savivaldybės taryba. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybė, kuriai tenka DK nustatytos darbdavių organizacijos teisės ir pareigos, laikytina teritorinio kolektyvinio ginčo šalimi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kolektyviniu darbo ginču yra pripažįstamas toks nesutarimas, kuris kyla ne tik tarp DK nuostatose įtvirtintų konkrečių subjektų, bet ir dėl tam tikrų, įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkančių, iškeltų reikalavimų. Kaip jau minėta, kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas <...> dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės (DK 68 straipsnis). Pagal DK 50 straipsnio 3 dalį teritorinė kolektyvinė sutartis nustato tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas. Taigi ne kiekvienas reikalavimas pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą įeina į teritorinio kolektyvinio darbo ginčo turinį. Vienas kriterijų, kuriuo turi vadovautis teismai, siekdami šiuos reikalavimus identifikuoti, sistemiškai aiškinant DK nuostatas (reglamentuojančias kolektyvinių derybų pabaigą, kolektyvinių sutarčių turinį, kolektyvinius darbo ginčus, streiką, jo pasibaigimą (DK 48 straipsnio 7 dalis, 50 straipsnis, 61 straipsnis, 68-69, 76-84 straipsniai) – sąsaja su darbuotojų darbo, socialinėmis, ekonominėmis teisėmis ir (ar) interesais. Be to, pareikštais reikalavimais siekiamos spręsti problemos turi būti teritorinio pobūdžio, t. y. susiformavusios ne vien įmonės lygmeniu. Darbdavių organizacijai iškelti reikalavimai taip pat turi būti tiksliai apibrėžti bei motyvuoti (DK 69 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl streiko, kaip kolektyvinio darbo ginčo sprendimo būdo, teisėtumo, turi, be kita ko, vertinti pareikštų reikalavimų pobūdį pagal pirmiau aptartus skiriamuosius jų požymius bei identifikuoti kolektyvinio darbo ginčo objektą ir dalyką.
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teritorinio lygmens kolektyvinio darbo ginčo DK 68 straipsnio prasme nekilo ir apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas buvus teritorinį kolektyvinį darbo ginčą, neidentifikavo jo dalyko. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas DK įtvirtino dvi kolektyvinių darbo ginčų rūšis pagal jų turinį sudarantį objektą – interesų (dėl naujų darbo, socialinių, ekonominių sąlygų nustatymo vedant kolektyvines derybas, sudarant ir keičiant kolektyvines sutartis) ir teisių (darbo, socialinių, ekonominių darbuotojų teisių, nustatytų kolektyvinėse sutartyse ar norminiuose darbo teisės aktuose). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad kolektyvinio darbo ginčo objektu gali būti ne tik (įmonės kolektyvinėje sutartyje nustatytos) pažeistos teisės, bet ir interesai; atsižvelgęs į byloje nustatytą aplinkybę, kad švietimo įstaigų profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos teritorinė kolektyvinė sutartis sudaryta nebuvo, nurodė, jog vienas iš reikalavimų buvo būtent šios (teritorinio pobūdžio) sutarties sudarymas. Taigi apeliacinės instancijos teismas identifikavo kolektyvinio darbo ginčo objektą ir dalyką – kolektyvinis darbo ginčas kilo ne dėl pažeistų (įmonės kolektyvinėje sutartyje nustatytų) darbuotojų teisių, bet dėl intereso (be kita ko) sudaryti teritorinę kolektyvinę sutartį. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą, tai – aukštesnio socialinės partnerystės lygmens interesų suderinimo siekis. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Susivienijimas kėlė septynis reikalavimus. Be kitų, buvo iškelti ir šie reikalavimai: patobulinti ir patvirtinti teritorinę kolektyvinę sutartį (šeštasis); šioje sutartyje nustatyti visų rajono švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, taikant maksimalius leistinus darbo užmokesčio koeficientus, leistinas valandas už vadovavimą klasei, valandų skaičių už papildomus darbus mokytojams ir pedagoginiams darbuotojams pagal galiojančią darbo apmokėjimo tvarką (septintasis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog teritorinis kolektyvinis darbo ginčas buvo kilęs, nevertino, ar visi Susivienijimo iškelti reikalavimai buvo susiję su darbuotojų darbo, socialinėmis, ekonominėmis teisėmis ir interesais, ar juos iškeliant buvo siekiama spręsti teritorinio pobūdžio problemas. Apeliacinės instancijos teismo netiesiogiai buvo pasisakyta tik dėl pirmiau nurodytų dviejų reikalavimų atitikties pirmiau nurodytiems kriterijams. Dėl šios priežasties, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas fakto klausimų (dėl visų reikalavimų atitikties kriterijams) nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu patikrina šių dviejų (šeštojo ir septintojo) reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo atlikto kvalifikavimo teisingumą. Iš šeštojo ir septintojo reikalavimų turinio matyti, kad jie yra tiesiogiai susiję su švietimo darbuotojų darbo ir ekonominiais interesais išspręsti teritorinių ypatumų turinčias problemas – sudaryti teritorinę kolektyvinę sutartį, kuri, kaip nustatyta, Zarasų rajono savivaldybės taryboje buvo svarstyta jau du kartus, ir nustatyti joje tam tikras teritorinio pobūdžio darbo ir ekonominių problemų sprendimo sąlygas – visų rajono švietimo įstaigų darbuotojų darbo ir apmokėjimo už jį tvarką. Motyvuojant septintąjį reikalavimą taip pat nurodyta, kad jis keliamas, atsižvelgiant į mažėjantį mokinių skaičių, mokytojų darbo krūvį, vieną didžiausių Lietuvos Respublikoje nedarbo rodiklių bei specifinius paribio rajono ypatumus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors nepakankamai išsamiai motyvavo, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju teritorinis kolektyvinis darbo ginčas buvo kilęs, nes šie du reikalavimai atitiko sąlygas, keliamas šio lygio ginčo dalykui. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų penkių iškeltų reikalavimų atitikties aptartiems kriterijams, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nėra įtvirtinto draudimo teritorinio kolektyvinio darbo ginčo šalims, sprendžiant tokį ginčą, susitarti ir dėl kitokio pobūdžio, t. y. nepatenkančių į teritorinio kolektyvinio darbo ginčo turinį, reikalavimų.
Kasatorius teigia, kad Susivienijimo iškelti reikalavimai neatitiko DK 69 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes buvo neapibrėžti ir nemotyvuoti. Bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose, spręsdami dėl pareikštų reikalavimų atitikties įstatymo nuostatoms kasatoriaus nurodomu aspektu, padarė skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas laikė, kad kolektyvinio ginčo reikalavimai savo turiniu buvo abstraktūs ir deklaratyvūs; apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. Zarasų rajono savivaldybė ir Susivienijimas pasirašė susitarimą, kuriuo reikalavimai buvo tenkinti ar priimtas abi puses tenkinantis sprendimas, konstatavo, kad nėra pagrindo šiuos (patenkintus) reikalavimus pripažinti nemotyvuotais ir neapibrėžtais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kolektyvinių derybų kontekste svarbus pareikštų reikalavimų pobūdis, reali galimybė juos įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2011">3K-3-15/2011</a>). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Susivienijimo iškeltų reikalavimų turinys yra aiškus, motyvuotas, ką patvirtina ir aplinkybė, jog dėl jų buvo surastas bendras ginčo šalių susitarimas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kilo teritorinio lygmens kolektyvinis darbo ginčas, kurį pirmiausia turi būti stengiamasi išspręsti pozityviais DK nustatytais sprendimo metodais, o nepavykus tai padaryti gali būti skelbiamas streikas.
Minėta, kad reikalavimus darbdavių organizacijai turi teisę iškelti teritoriniu lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos ar jų organizacijos. Šie reikalavimai turi būti nagrinėjami ir dėl jų priimamas atitinkamas sprendimas. Nepavykus suderinti šalių valios tokiu būdu turėtų būti sudaroma taikinimo komisija. Jeigu darbdavių organizacija atsisako sudaryti taikinimo komisiją, kaip šiuo nagrinėjamu atveju teismų buvo nustatyta, profesinės sąjungos organizacija turi teisę įstatymo nustatyta tvarka skelbti streiką. Streiko skelbimą reglamentuoja DK 77 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad priimti sprendimą skelbti streiką turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad streikas yra nenusisekusių sąžiningų derybų padarinys ir gali būti skelbiamas tik įstatyme reglamentuota tvarka, atitinkamų subjektų, laikantis įstatyme įtvirtintų sąlygų, nes teisė streikuoti, būdama asmens teises užtikrinanti priemonė, gali kelti grėsmę kitų teisėms ir vertybėms, viešajam interesui. Nors streikuodami darbuotojai siekia patenkinti savo darbo, socialinius ir ekonominius interesus, tačiau streikai neišvengiamai sukelia neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių, dėl jų nukenčia tam tikros visuomenės dalies ar visos visuomenės interesai. Dėl to turi būti išlaikyta ginamų teisių pusiausvyra, kartu pabrėžtina pirmiau nurodyta šio instituto svarba darbuotojams ginant savo interesus. Siekiant sumažinti galimus žalingus streiko padarinius, DK 77 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse įtvirtintas reikalavimas apie būsimą streiką darbdavį įspėti iš anksto. Tokiu atveju darbdaviui yra suteikiama laiko apsispręsti dėl savo pozicijos galimo sušvelninimo kolektyviniame darbo ginče, kreiptis į teismą su prevenciniu ieškiniu dėl streiko pripažinimo neteisėtu, pasiruošti neigiamiems streiko padariniams, imtis priemonių žalai sumažinti ir pan. Šiame DK reglamentavime nenustatyta specialių taisyklių, kuriomis vadovaujantis profesinių sąjungų organizacija galėtų skelbti streiką tam tikroje teritorijoje. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytus įspėjimo instituto tikslus, taip pat į tai, kad konkrečius neigiamus streiko padarinius pirmiausia pajunta konkretus darbdavys, tai darytina išvada, jog apie teritorinį streiką turi būti iš anksto informuojamas darbdavys. Nors esantis teisinis reglamentavimas nenustato darbdavių organizacijos įspėjimo apie būsimą teritorinį streiką, tačiau, įvertinus tai, kad būtent šis subjektas yra viena iš teritorinio kolektyvinio darbo ginčo šalių, ji taip pat turėtų būti informuojama, įspėjama iš anksto. Įstatyme įspėjimo termino trukmė tiesiogiai įtvirtinta DK 77 straipsnio 3 ir 4 ir 5 dalyse, priklausomai nuo to, koks streikas yra organizuojamas, t. y. įspėjamasis ar neįspėjamasis (tikrasis), ir kokioje veiklos srityje.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: Susivienijimas suformuluotus reikalavimus darbdavių organizacijai, t. y. Savivaldybei (merui), įteikė 2012 m. gegužės 14 d., darbdaviams – 2012 m. gegužės 15 – 22 d.; Savivaldybė 2012 m. gegužės 24 d. raštu, atsakydama į Susivienijimo iškeltus reikalavimus, nurodė, kad Zarasų rajone nėra galiojančios teritorinės kolektyvinės sutarties, todėl nėra pagrindo inicijuoti kolektyvinį ginčą dėl jos vykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat pasisakė dėl kiekvieno iškelto reikalavimo; Susivienijimas 2012 m. gegužės 29 d. raštu siūlė Savivaldybei sudaryti taikinimo komisiją, tačiau ši atsakė, kad nesutarimas neatitinka DK 68 straipsnio nuostatų, todėl nėra teisinio pagrindo tokią komisiją sudaryti. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad Savivaldybė iki 2012 m. rugsėjo 5 d. pranešimo nieko nežinojo apie planuojamą neterminuotą streiką. Kadangi Savivaldybė atsisakė sudaryti taikinimo komisiją, tai pagal DK 76 straipsnį Susivienijimas turėjo teisę priimti sprendimą skelbti streiką.
DK 77 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas nusiunčiant jam šiame straipsnyje nustatyta tvarka priimtą sprendimą. Ieškovai, kaip ir nustatyta įstatyme, buvo įspėti raštu, nusiunčiant sprendimą skelbti streiką, kuris atitiko DK 77 straipsnio 6 dalyje nurodytus reikalavimus. Savivaldybė taip pat buvo informuota nusiunčiant informaciją apie numatomą neterminuotą streiką. Kasatoriaus vertinimas, kad ne visos reikalingos informacijos nurodymas informuojant Savivaldybę lemia jos nežinojimą, laikytinas formaliu. Teritorinio lygmens kolektyviniame darbo ginče darbdaviai turėtų bendradarbiauti su darbdavių organizacija, šiuo atveju – Savivaldybe, keistis informacija, būti apdairūs, siekti taikaus ginčo sprendimo būdo. Šiuo atveju, atsižvelgiant į DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad tinkamas įstatyme nustatyto įspėjimo nusiuntimas darbdaviams ir Savivaldybės informavimas laikytinas pakankamu darbdavių organizacijos informavimo pareigos įgyvendinimu. DK, be reikalavimų įspėjimo formai ir turiniui, nustato ir terminą, prieš kiek dienų darbdavys turi būti įspėtas. Šiuo atveju nustatytas septynių dienų terminas (DK 77 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie 2012 m. rugsėjo 12 d. organizuojamą streiką darbdaviai ir Savivaldybė buvo įspėti 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu, taigi buvo praleistas terminas viena diena. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatyto termino įspėjimui apie būsimą streiką įteikti turi būti laikomasi, tačiau visais atvejais teismai turi įvertinti, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes šio procedūrinio pobūdžio reikalavimo nesilaikymas buvo esminis pažeidimas. Pažymėtina, kad tiek Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) priežiūros institucijos (Asociacijų laisvės komitetas), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažįsta teisėtą poreikį laikytis įstatymo nustatytos procedūros, naudojantis teise streikuoti (žr. TDO principus dėl teisės streikuoti; EŽTT sprendimą, priimtą byloje Trofimchuk v. Ukraine, no. 4241/03, 28 October 2010). Vis dėlto šių institucijų (pvz., EŽTT) praktikoje nacionalinių teismų pernelyg formalus požiūris į procedūrinio pobūdžio taisyklių taikymą, asmenims naudojantis teise į susirinkimų ir asociacijos laisvę, buvo kritikuotas ir tam tikromis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kai nežymus terminų nesilaikymas priešingai pusei nesutrukdė atlikti būtinų pasirengimo veiksmų, bet pranešimą pavėlavusiam pateikti asmeniui vis tiek pritaikyta administracinė atsakomybė) pripažintas nesuderinamu su proporcingumo reikalavimu (žr., pvz., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą, priimtą byloje Kuznetsov v. Russia, no. 10877/04, 23 October 2008, par. 43). Taigi vertinant streiko teisėtumą turi būti išlaikyta ginamų teisių pusiausvyra. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad streiko skelbimo procedūriniai reikalavimai turi būti vertinami pagal tikslus, kuriems užtikrinti jie yra nustatyti, taip pat pagal padarinius, kuriuos galėtų sukelti procedūrinių reikalavimų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju Susivienijimas kėlė teritorinio lygmens reikalavimus, Savivaldybė nesutiko sudaryti taikinimo komisijos, nesiekė bendradarbiauti ir taikiai spręsti iškilusių nesutarimų, apie šį kolektyvinį darbo ginčą buvo žinoma tiek darbdaviams, tiek Savivaldybei ilgiau kaip tris mėnesius, Susivienijimas skelbė neterminuotą streiką, kuris truko apie aštuoniolika dienų, darbdaviai ar Savivaldybė nepateikė jokių duomenų, kad termino praleidimas viena diena kaip nors paveikė jų galimybę atlikti būtiną pasiruošimą streikui ar kita, šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, jog streiko pripažinimas neteisėtu dėl vienos dienos įspėjimo termino praleidimo, darbuotojams naudojantis teise į streiką, būtų neproporcingas. Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad Susivienijimo įvykdytas procedūrinis pažeidimas nelemia viso streiko neteisėtumo.
Kasatorius teigia, kad streikas yra neteisėtas taip pat ir todėl, jog įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, kurioje galioja ir yra tinkamai vykdoma kolektyvinė sutartis, streikuoti negalima (DK 78 straipsnio 3 dalis). Sutiktina, kad, darbdaviui vykdant kolektyvinėje sutartyje nustatytas pareigas, darbuotojai taip pat turi laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau sutiktina ir su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad šis ribojimas negali būti laikomas absoliučiu, atsižvelgiant į tai, kad ginčas gali kilti nepatenkinus iškeltų reikalavimų, susijusių ne tik su (pažeistomis) teisėmis, bet ir su teisėtais interesais, kurių įgyvendinimo siekiama. Dėl to ribojimas rengti streiką galiojant kolektyvinei sutarčiai ir ją vykdant aiškintinas kaip ribojimas rengti streiką dėl tų reikalavimų, kuriuos reglamentuoja galiojanti ir vykdoma kolektyvinė sutartis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju buvo siekiama susitarti dėl teritorinio lygmens kolektyvinės sutarties ir jos nuostatų, kurios šalis yra Savivaldybė, o ne keisti įstaigos lygmens kolektyvines sutartis ar jose įtvirtintų įsipareigojimus. Dėl to įstaigos lygmens kolektyvinių sutarčių buvimas neteikia pagrindo streiką, kuriuo siekiama patenkinti teritorinio lygmens iškeltus reikalavimus, pripažinti neteisėtu kaip prieštaraujantį DK 78 straipsnio 3 daliai.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tik Savivaldybė turėjo teisę prašyti streiką pripažinti neteisėtu. DK 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Nors šioje straipsnio dalyje reglamentuojamas prevencinio ieškinio pareiškimas, t. y. iki streiko pradžios, tačiau nėra pagrindo laikyti, kad subjektai, galintys ginčyti streiko teisėtumą jam neprasidėjus, negali to daryti streikui pasibaigus. Reikalavimo pripažinti streiką neteisėtu teisė nagrinėjamu atveju priklauso tiek Savivaldybei, tiek darbdaviams, todėl šie laikytini tinkamais ieškovais. Šioje byloje Savivaldybė buvo įtraukta dalyvauti trečiuoju asmeniu, bylos nagrinėjimo metu aktyviai naudojosi savo kaip trečiojo asmens teisėmis: teikė teismui procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė paaiškinimus, prašymus. Taigi teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai siekė pripažinti išimtinai mokyklų lygmeniu vykusių streikų neteisėtumą, o ne viso Zarasų rajono, t. y. teritoriniu, lygmeniu, todėl buvo išeita už ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kirstnė“ v. UAB,,Medicinos bankas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317/2008">3K-3-317/2008</a>, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L. bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovo nuomonės. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tokie teismo veiksmai, pabrėžtina, nėra vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovai siekė pripažinti jų įstaigose vykusius streikus neteisėtais ir nurodė atitinkamas faktines aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai remdamasis pateiktu faktiniu ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku teisiškai kvalifikavo ginčo santykį, t. y. nustatė teritorinio lygmens kolektyvinį darbo ginčą. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija nevertintina kaip ieškinio ribų peržengimas.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą sprendimą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Duomenų apie ieškovų ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniam teismui nepateikta.
Kasaciniame teisme patirta 108,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos (Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2, 3, 7 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus Zarasų rajono savivaldybės administracijos (į. k. 188753461) 108,89 Lt (vieną šimtą aštuonis litus 89 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Antanas Simniškis
