Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-4/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.2; 44.5.2.5; 93.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. G., R. G. ir atsakovų Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. G. ir R. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinei prokuratūrai, Vidaus reikalų ministerijai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovės A. G. ir R. G. teismo prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės po 500 000 Lt neturtinės žalos ir po 1792,10 Lt turtinės žalos atlyginimo kiekvienai.

Ieškovės A. G. sutuoktinis ir R. G. tėvas J. G. buvo sulaikytas Kauno miesto Panemunės policijos komisariate 1996 m. spalio 23 d. apie 11 val., sulaikymas tęsėsi iki tos pačios dienos 18 val. 40 min. Tą dieną J. G. apklaustas kaip liudytojas, nors prieš šią apklausą, jis jau buvo atpažintas nukentėjusiųjų ir faktiškai jau buvo įtariamasis. Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 25 d. nutartimi J. G. suimtas už pasikėsinimą išžaginti. Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu J. G. nuteistas už plėšimą pagal BK 272 straipsnio 2 dalį ketveriems metams laisvės atėmimo ir suimtas teismo salėje iki nuosprendžio įsigaliojimo ar jo išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi J. G. apeliacinį skundą, 1999 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. nuosprendį, kuriuo J. G. buvo pripažintas kaltu, ir baudžiamąją bylą perdavė tirti iš naujo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Nutartyje konstatuoti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai: nurodyta, kad parengtinio tyrimo metu neištirtos esminės aplinkybės, tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, nepašalinti įrodymų prieštaravimai. Nutartimi J. G. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams. 1999 m. liepos 7 d., atlikdamas kardomąjį kalinimą, J. G. mirė. Generalinės prokuratūros prokuroras 2001 m. birželio 4 d. nutarimu nutraukė baudžiamąją bylą J. G., nesant jo veiksmuose inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Nutarime konstatuota, kad parengtinio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus. Vieninteliai tiesioginiai J. G. kaltės įrodymai buvo J. G. ir jo automobilio atpažinimai, padaryti nukentėjusiųjų.

Ieškovių teigimu, neturtinės žalos faktą patvirtina atliktos psichologinės ekspertizės, kurių metu ekspertai patvirtino, kad ieškovės patyrė psichologinę traumą. Buvo atliktos dvi medicininės ekspertizės, siekiant nustatyti J. G. mirties priežastį. Kompleksinių medicininių ekspertizių metu nustatyta, kad J. G. mirties priežastis – išeminė širdies liga. Tai komplikavosi ūmiu širdies–kraujagyslių veiklos nepakankamumu. Esant lėtinėms širdies ligoms, nervinė įtampa, dvasiniai išgyvenimai, stresas, kalinimas, kalinimo režimas ir pan. gali turėti įtakos ligonio būklės pablogėjimui. Ekspertų konstatuota, kad nustatyti ir pagrįsti turimais medicininiais duomenimis, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp išvardytų rizikos veiksnių ir J. G. mirties, negalima. Ekspertizių išvados priežastinio ryšio nepaneigė. Ieškovės nurodė, kad J. G. reabilitacijai po jo mirties buvo samdomi advokatai, kuriems 1997–2001 metais už teisinę pagalbą sumokėta 2000 Lt. Į J. G. sąskaitą Lukiškių kalėjime pervesta 210 Lt. Patirta 48 Lt pašto išlaidų siunčiant pareiškimus paštu. Kelionėms (bilietams) iš Kauno į Vilnių išleista 149,20 Lt. Automobilio degalams išleista 64,82 Lt. Iš atsakovo ieškovės prašė priteisti nurodytas sumas, taip pat ir 1112,09 Lt vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpius, kai J. G. buvo suimtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ieškovei A. G. 30 000 Lt neturtinės žalos, 3584 Lt turtinės žalos ir 1225 Lt bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei R. G. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovės paveldėjo mirusio J. G. turtą. Pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, nes tik šis asmuo savo subjektyviais išgyvenimais gali nulemti tos žalos buvimo faktą ir dydį. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, neišreikšta konkrečia pinigų suma, negalėtų priklausyti paveldimo turto masei, nes nėra civilinės apyvartos objektas. Ieškovės neišskyrė, kokia reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dalis padaryta J. G. ir ieškovėms asmeniškai. J. G. neįgyvendinta teisė į patirtos žalos atlyginimą įvertinta kaip aplinkybė, kuri, vadovaujantis teisingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje suformuluotais kriterijais, sudaro pagrindą padidinti ieškovėms asmeniškai padarytos žalos atlyginimą.

Teismas sprendė, kad, atlikus pirminius parengtinio tardymo veiksmus (nukentėjusiųjų ir J. G. apklausas bei atpažinimus), tolimesnis J. G. baudžiamasis persekiojimas buvo nepagrįstas. J. G. baudžiamasis persekiojimas ir suėmimas buvo tęsiamas nesant pakankamai duomenų apie jo nusikaltimo padarymą. Medicininių ekspertizių išvados objektyviai suvokiamo kardomojo kalinimo, nuteisimo ir nuteistojo mirties priežastinio ryšio nepaneigė. J. G. buvo anksčiau neteistas. Vėliau nekaltu pripažinto asmens kalinimas ir nepagrįstas nuteisimas už sunkų nusikaltimą sukelia itin didelę nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus ir stresą. Teismas konstatavo, kad nustatyta atsakovo institucijų dalinė atsakomybė dėl J. G. mirties.

Teismas pripažino, kad ieškovėms taikant įprastą moralės standartą neteisėtas baudžiamasis sutuoktinio ir tėvo persekiojimas bei nuteisimas už sunkaus nusikaltimo padarymą turėtų sukelti dvasinius išgyvenimus. Juos patvirtina teismo psichologinių ekspertizių aktai. Gyvybės atėmimo atvejais, nesant kalto asmens tyčios, CK 6.284 straipsnyje nustatytais pagrindais pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką artimiesiems iš asmenų priteisiamos neturtinės žalos vidutinis dydis yra 52 000 Lt. Teismas taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, atsižvelgė į glaudžius ieškovių emocinius ryšius su J. G., psichologinių ekspertizių metu nustatytą ieškovių patirtą psichologinę traumą ir aplinkybę, kad A. G. išlieka aktualūs ir tyrimo metu stebimi potrauminio streso ir depresijos simptomai, dėl to nusprendė A. G. priteisti 30 000 Lt, o R. G. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Spręsdamas priteisti turtinės žalos atlyginimą teismas nurodė, kad ieškovių pateikti dokumentai atitiko ieškovių nurodytas aplinkybes, todėl yra pagrindas jais remtis.

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovių A. G., R. G. ir atsakovų Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, ieškovei A. G. 40 000 Lt neturtinės žalos, 3374 Lt turtinės žalos ir 1225 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat ieškovei R. G. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; likusią ieškinio dalį atmesti. Teismas nutarė priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovei A. G. 2800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje dėl objektyvios priežasties – paties nukentėjusiojo J. G. mirties – J. G. nesikreipė į teismą ar kitas valstybines institucijas dėl žalos atlyginimo. Atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po J. G. mirties. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, dėl kurio buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juolab jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nutarimo teisinę argumentaciją ir nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės turi teisę paveldėti jų sutuoktinio (tėvo) reikalavimą atlyginti dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą.

J. G. teisės buvo pažeistos jį kalinant nuo 1999 m. balandžio 13 d. iki 1999 m. liepos 7 d., bei priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. J. G. buvo teisiamas pirmą kartą, neteisėtai įkalintas 96 dienas bei nuteistas teismo nuosprendžiu. Dėl neteisėto suėmimo apribota J. G. judėjimo laisvė, jo nepilnametė duktė ilgą laiką buvo be tėvo. Dėl nepagrįsto nuteisimo J. G. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nervinę įtampą, o esant blogai sveikatos būklei (J. G. sirgo išemine širdies liga) tai galėjo turėti tam tikrą reikšmę ieškovo mirčiai. Įvertinusi bylos duomenis ir atsižvelgusi į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija sprendė, kad J. G. patirta neturtinė žala vertintina 20 000 Lt, kurios atlyginimas priteistinas ieškovėms lygiomis dalimis, t. y. po 10 000 Lt, taip padidinant bendrą joms priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teismas taip pat sumažino 210 Lt ieškovei A. G. priteistą turtinės žalos atlyginimą, įvertinęs, kad ši suma buvo pervesta J. G. į jo sąskaitą ir tai negali būti vertinama, kaip dėl teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų patirta žala.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Generalinė prokuratūra prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartį ir atmesti ieškinio dalį dėl neturtinės žalos, padarytos J. G., atlyginimo, bei paskirstyti bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų vertei. Kasaciniame skunde išdėstyti šie esminiai argumentai:

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo: iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (arba kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims); valstybė negali vengti atlyginti tokią žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, dėl kurio buvo atlikti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiksmais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats reikalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatavimas, kad paveldėjimo teisės objektas gali būti ir mirusio asmens galbūt patirta neturtinė žala net ir tuo atveju, kai asmuo nesikreipė dėl jos atlyginimo, prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui bei teismų formuojamai praktikai. J. G. mirties metu galiojusio CK 7 skyriuje, reglamentavusiame paveldėjimo teisinius santykius, nenustatyta paveldėjimo objekto. Neturtinė žala J. G. kildinama iš asmeninių neturtinių vertybių pažeidimo, neatskiriamai susijusių su pačiu J. G., patyrusiu šią žalą. Neturtinė žala, neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, negali būti civilinės apyvartos objektas, todėl jos negalima paveldėti. Nagrinėjant neturtinės žalos paveldėjimo klausimą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-339/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1010/2013, konstatuota, kad mirus asmeniui jo neturtinės žalos reikalavimo teisė, kuri yra neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu, negali būti perimama teisių perėmėjo.

Vilniaus apygardos teismas sprendime, atsižvelgęs į atsakovui atstovaujančių institucijų visišką žalos fakto neigimą ir nebendradarbiavimą su nukentėjusiomis, netaikė CPK 93 straipsnio 1 dalies nustatytos proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo taisyklės ir priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas, šios sprendimo dalies nekeitė Lietuvos apeliacinis teismas. Pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį šiems santykiams turėjo būti taikomos 1964 m. CPK 112 straipsnio nuostatos, pagal kurias teismui nėra numatyta diskrecijos teisė netaikyti proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo taisyklės reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011, pažymėjo, kad civilinio proceso teisės normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, klausimą, turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (1964 m. CPK 112 straipsnis, CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą, sumažinant A. G. priteistos neturtinės žalos dalį iki 15 000 Lt, o R. G. – iki 10 000 Lt bei proporcingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos, padarytos J. G., atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovėms ir dėl šios dalies ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

CK 5.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu. CK 1.114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų, o 6.102 straipsnio 3 dalyje – kad draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.t.). Akivaizdu, kad neigiami išgyvenimai, kuriuos dėl neteisėto įkalinimo patyrė J. G., ir dėl jų teisė reikalauti atlyginti žalą negali būti atskirti nuo jo asmens, todėl negali būti perleidžiami, įskaitant ir paveldėjimą. Kadangi žala atsirado iki 2001 m. liepos 1 d., taikytini žalos padarymo metu galioję teisės aktai, t. y. Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą, jei yra šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti pagrindai, turi asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai sulaikyti, neteisėtai nuteisti, neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos darbai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D., A. D. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005). Teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų baudžiamajame procese turėjo tik J. G., ši teisė paveldėjimo būdu ieškovėms negalėjo pereiti. Neteisėtas J. G. kalinimas ir nuteisimas nebuvo tiesioginė ir vienintelė jo mirties priežastis, todėl priteistinas neturtinės žalos atlyginimas ieškovėms turėtų būti sumažintas.

Žemesniųjų instancijų teismams iš dalies tenkinus ieškinį turėjo būti proporcingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Teismai nepagrįstai nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovas Generalinė prokuratūra pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujančios Teisingumo ministerijos kasacinio skundo prašo šį kasacinį skundą tenkinti.

Ieškovės A. G. ir R. G. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartį, ieškinį tenkinti visiškai. Kasaciniame skunde išdėstyti šie esminiai argumentai:

Visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (J. G. patirta neturtinė žala, atsakovo institucijų neteisėti veiksmai, šių veiksmų ir J. G. patirtos neturtinės žalos dėl neteisėto nuteisimo ir kalinimo priežastinis ryšys) byloje buvo nustatytos ir įrodytos. J. G. mirė būdamas įkalinimo įstaigoje ir patirdamas objektyviai suvokiamą nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, stresą. Jo potyrių, kalinimo sąlygų ir mirties priežastinio ryšio galimybę patvirtino medicininių ekspertizių išvados. Ta aplinkybė, kad asmuo mirė neteisėtų veiksmų atlikimo metu ir iš dalies dėl šių neteisėtų veiksmų, didina J. G. patirtos neturtinės žalos dydį. Vertinant J. G. patirtos neturtinės žalos mastą būtina atsižvelgti į tai, kad neteisėtai įkalintas asmuo buvo išteisintas, reabilituotas ne prieš, bet po mirties. J. G. mirė būdamas neteisingo nuteisimo auka. J. G. mirtis smarkiai padidino kitus ieškovių išgyvenimus ir pavertė tai jų dvasine trauma. Valstybei atstovaujančios institucijos siekė išvengti atsakomybės, nebendradarbiavo su pažeidimo aukomis, nesiėmė jokių galimo geranoriško žalos atlyginimo procedūrų, visiškai neigė valstybės atsakomybę už padarytą žalą, ieškovių teisę į žalos atlyginimą ir prašė ieškinį atmesti. Net ir po Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo priėmimo, pagal kurį tapo aišku, kad pagal nagrinėjamą teisinį konkrečios bylos kontekstą valstybei kyla teisinė pareiga atlyginti už jos vardu padarytą žalą, atsakovo atstovų teisinė pozicija nepasikeitė. Dėl valstybės atstovų pozicijos teisingumo procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai, o satisfakcija, kurią teismas nustatė po dvylika metų trukusio pagrįsto ieškovių teisingumo siekimo, tapo pernelyg maža ir neadekvati vertinant jos suminį patyrimo mastą. Šios bylos nagrinėjimo metu dėl valstybės institucijų pozicijos ieškovės dar kartą patyrė neteisingumą. Tokia valstybės ir jai atstovaujančių institucijų pozicija yra nesąžininga, ydinga ir didina ieškovių patirtos neturtinės žalos dydį.

Atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą atsakovas Generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad ieškinyje neatriboti reikalavimai atlyginti ieškovėms ir J. G. padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas nesutinka, kad pozicija nepripažinti ieškinio reikalavimų bei šios konkrečios civilinės bylos nagrinėjimo laikas gali būti vertinami kaip atlygintinos žalos didinimo kriterijai. Siekdamos didesnio žalos atlyginimo ieškovės turi tikslą nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita. Pažymėtina, kad procesas užsitęsė dėl pačių ieškovių veiksmų prašant teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir teikiant teismui įrodymus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal baudžiamojo proceso teisę. Civilinę bylą dėl žalos, kurios atsiradimas grindžiamas neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamoje byloje J. G. sulaikymo metu galiojusio 1961 m. BPK (1996 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1347 redakcija) 137 straipsnyje buvo nustatyta, kad kvotėjas, tardytojas arba prokuroras gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė, jei yra pagrindo manyti, kad toks asmuo gali pabėgti, ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad baudžiamoji byla buvo iškelta 1996 m. spalio 23 d. pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 2 dalyje, pagal V. L. pareiškimą dėl jai padarytų kūno sužalojimų ir jos asmeninių daiktų užvaldymo. J. G. 1996 m. spalio 23 d. buvo sulaikytas įtariamuoju pagal BPK 137 straipsnį įtariant jį padarius nusikaltimą, numatytą BK 272 straipsnio 2 dalyje, nukentėjusiajai V. L. nurodžius jį kaip padariusį nusikaltimą. Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 25 d. nutartimi J. G. paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas), panaikintas tų pačių metų spalio 31 d. Nuo 1997 m. sausio 22 d. J. G. teismo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad J. G. kardomosios priemonės skirtos nepažeidžiant tuo metu galiojusių BPK normų.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu J. G. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams su 1/6 turto dalies konfiskavimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeistas į suėmimą, suimant jį teismo salėje. Kauno apygardos teismo 1999 m. birželio 30 d. nutartimi panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota tirti iš naujo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, kardomoji priemonė – suėmimas – J. G. pratęstas trims mėnesiams. Šioje nutartyje konstatuota, kad byloje yra daug faktų, rodančių vienpusišką ir neišsamų parengtinį tyrimą, tardymo pateiktoje medžiagoje yra daug prieštaravimų, neaiškumų, kurių be papildomo bylos tyrimo pašalinti negalima. Bylą grąžinus tyrimui papildyti, J. G. liko kaltinamasis, buvo suvaržytos jo teisės, palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas. 1999 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto tardymo izoliatoriuje–kalėjime J. G. mirė. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2001 m. birželio 4 d. nutarimu nutraukė baudžiamosios bylos dalį dėl kaltinimo nesant J. G. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Nutarime konstatuota, kad daug tardymo veiksmų buvo atlikta šiurkščiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, parengtinio tyrimo metu taip pat nustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tardymas buvo atliktas nevisapusiškai, neobjektyviai, neišsamiai, tardymo metu, ypač pradinėje tyrimo stadijoje, nebuvo imtasi reikiamų priemonių, kad būtų laiku užtikrintas neatidėliotinų tardymo veiksmų atlikimas, nebuvo reikiamai reaguota į teisėtus įtariamojo, o vėliau kaltinamojo J. G. bei jo sutuoktinės prašymus, neatlikti elementarūs tardymo veiksmai.

Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu Generalinės prokuratūros nutarimu, aptartų veiksmų neteisėtumas pripažintas civilinėje byloje priimtais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtuose sprendime ir nutartyje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo visas įstatyme išvardytas būtinas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir jų priežastinį ryšį. Kasaciniuose skunduose ir atsiliepime bylos šalys neginčija neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese ir jų bei žalos priežastinio ryšio faktų, tačiau ginčijamas atlygintinos neturtinės žalos dydis.

Dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio

Kasaciniuose skunduose atsakovai prašo pakeisti byloje priimtus teismų sprendimą ir nutartį bei sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, kasaciniuose skunduose prašo atmesti ieškinio dalį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos, padarytos J. G., atlyginimo, argumentuodamos tuo, kad J. G. mirė būdamas kardomojo kalinimo sąlygomis, jo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo yra asmeninė neturtinė, kuri pasibaigia asmeniui mirus, dėl to J. G. turto paveldėtojoms ieškovėms neperėjo teisė reikalauti J. G. padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Vertinant atsakovų kasacinio skundo argumento dėl teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo paveldėjimo pagrįstumą pažymėtina tai, kad šioje byloje teismui tenkinus ieškovių prašymą ir kreipusis į Konstitucinį Teismą jo priimtame 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota:,,Iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (arba kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims). Atskirai paminėtinos teisinės situacijos, kai asmuo, kuriam buvo padaryta žala, yra miręs, juo labiau tada, kai asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste būtina pabrėžti, jog Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Taigi valstybė negali vengti atlyginti tokią žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, kurio atžvilgiu buvo atlikti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiksmais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats reikalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties (kurios priežastis kai kada gali būti minėti neteisėti veiksmai), arba dėl to, kad nors atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų, dėl kurių asmuo patyrė žalą, neteisėtumas buvo nustatytas dar tam asmeniui esant gyvam, jis mirė anksčiau, negu spėjo (per įstatyme nustatytą protingą terminą) pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo arba pasinaudojo šia teise, tačiau nesulaukė, kol dėl šio reikalavimo bus priimtas ir (arba) įvykdytas atitinkamos valstybės institucijos (inter alia teismo) sprendimas.“ Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Apibendrinant išdėstytus Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas pripažino asmenų, kurie mirė nespėję pareikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl jiems taikytų neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmų, paveldėtojams teisę reikalauti mirusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas ir išaiškėjo jau po J. G. mirties šiam nepareiškus reikalavimo atlyginti žalą. Dėl to atsakovo Generalinės prokuratūros kasacinio skundo argumentas, kuriuo neigiama mirusiojo kalinime asmens (palikėjo) paveldėtojų teisė reikalauti palikėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo teisiškai nepagrįstas, nes nesuderinamas su išdėstytomis konstitucinės jurisprudencijos nuostatomis. Dėl tos pačios priežasties atsakovų kasacinių skundų argumentai dėl negalimumo paveldėti teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pagal CK nuostatas nėra pagrįsti, nes tai prieštarautų nurodytam Konstitucinio Teismo nutarimui, nustatančiam draudimo paveldėti teisės į neturtinės žalos atlyginimą išimtinį atvejį – kai žala asmeniui neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais padaryta jam esant gyvam, tačiau toks asmuo mirė anksčiau, negu spėjo pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi mirusiojo artimieji, nepaisant darbingumo ir išlaikymo arba teisės gauti iš mirusiojo išlaikymą faktų egzistavimo, jeigu santykiai su mirusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. Vilniaus miesto universitetinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2010). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai gali būti fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto įvykusias padarinius. Su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-7-255/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad teismo, sprendžiančio neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimą, pareiga – nustatyti asmeniui kiek įmanoma teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už baudžiamojo proceso metu patirtus rūpesčius, nepatogumus, netikrumo jausmą ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pradėjus baudžiamąjį persekiojimą ir atlikus neteisėtus baudžiamojo proceso veiksmus jo metu mirė asmuo, kurio baudžiamasis persekiojimas galiausiai (jau po mirties) buvo nutrauktas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Jam mirus viena ieškovė neteko sutuoktinio, kita, būdama nepilnametė, – tėvo. Atsižvelgiant į jų glaudų tarpusavio ryšį, artimo žmogaus praradimas ieškovėms sukėlė didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą – ši aplinkybė nustatyta bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose. Įvertindami ieškovėms padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismai atsižvelgė į ieškovių turėtus glaudžius emocinius ryšius su J. G., jų patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą, nustatytus potrauminio streso ir depresijos simptomus. Teismai įvertino nurodyto asmens mirties aplinkybes – tai nebuvo nulemta baudžiamojo persekiojimo, tačiau galėjo turėti įtakos vykdomas baudžiamasis persekiojimas, taikyti laisvės suvaržymai (kalinimas), patirti išgyvenimai, nepatogumai asmens sveikatos pablogėjimui, pasibaigusiam mirtimi. Taip teismai apskaičiuodami ieškovėms priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytus neturtinės žalos atlyginimo dėl baudžiamojo proceso metu atliktų neteisėtų procesinių veiksmų įvertinimo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011; ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo už neteisėtus ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmus baudžiamajame procese, kai tokio neteisėto baudžiamojo persekiojimo metu asmuo miršta. Įvertindama išdėstytas aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteistą neturtinės žalos atlyginimo už neteisėtus veiksmus baudžiamajame procese dydį, apskaičiuotą pagal teismo nurodytus ir įvertintus žalos atlyginimo kriterijus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi dar vieną reikšmingą neturtinės žalos dydžiui įvertinti aplinkybę – civilinio proceso šioje byloje trukmę. Šią aplinkybę ieškovės kasaciniame skunde prašo teismo įvertinti kaip papildomą sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo ir įvertinus ilgą šios civilinės bylos nagrinėjimo trukmę atitinkamai padidinti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas nagrinėjamoje byloje trunka daugiau kaip dvylika metų. Tokia trukmė savaime atrodo per ilga.

Apžvelgiant šio proceso eigą, pažymėtina, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teismui paduotas 2001 m. rugsėjo 12 d., patikslintas ieškinys – 2002 m. kovo 27 d. Ieškovių pateiktas teismui 2002 m. gegužės 28 d. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo tenkintas, byla Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 5 d. nutarimu sustabdyta iki Konstitucinis Teismas pateiks išaiškinimus dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Kreipimasis Konstituciniam Teismui pateiktas tik 2004 m. balandžio 22 d. Šį kreipimąsi išnagrinėjo Konstitucinis Teismas, priėmęs 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, posėdis byloje įvyko 2007 m. vasario 13 d. kitas posėdis atidėtas. Ieškovių prašymu teismas 2007 m. spalio 2 d. nutartimi paskyrė medicininę ekspertizę. Pateikus 2008 m. balandžio 9 d. teismui ekspertizės aktą paskirtas teismo posėdis į 2008 m. rugsėjo 11 d. Ieškovių prašymu teismas 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimis paskyrė psichologinę ir pakartotinę medicininę ekspertizes. Teismui gavus 2010 m. birželio 29 d. atsakymą apie paskirtos psichologinės ekspertizės atlikimo negalimumą, teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti 2010 m. spalio 12 d. teismo posėdyje. Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi psichologinę ekspertizę pavesta atlikti kitai įstaigai. Teismui gavus teismo psichologijos ekspertizės aktą, parengtą atlikus ekspertizę 2011 m. sausio 4 d. – kovo 22 d., teismo posėdis paskirtas 2011 m. birželio 21 d., kuriam įvykus kitas posėdis šalių teisminiams ginčams išklausyti atidėtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Šiame posėdyje numatyta priimti teismo sprendimą 2011 m. spalio 13 d., kurią ir buvo priimtas bei paskelbtas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Byla kartu su šalių apeliaciniais skundais dėl nurodyto teismo sprendimo Lietuvos apeliaciniam teismui išsiųsta 2011 m. gruodžio 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sudaryta bylai nagrinėti ir posėdis paskirtas 2013 m. balandžio 30 d. Šio teismo nutartis priimta 2013 m. gegužės 21 d., kuri apskųsta nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje pagal šalių paduotus kasacinius skundus. Taigi procesas byloje trunka daugiau negu dvylika metų, iš jų: pirmosios instancijos teisme – daugiau kaip dešimt metų (nuo 2001 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. spalio 13 d.) ir apeliacinis procesas apeliacinės instancijos teisme – apie pusantrų metų (nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. gegužės 21 d.).

Vertinant bendrą civilinės bylos proceso trukmę akivaizdu, kad procesas vyko pernelyg ilgai, ypač atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjusių teismų atliekami procesiniai veiksmai, priimamos tarpinės procesinės nutartys nepateisina laikotarpių tarp atskirų procesinių veiksmų atlikimo trukmės. Pripažintina, kad procesas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose pernelyg ilgai užsitęsė ir proceso trukmė rodo nepakankamai intensyvų procesinių veiksmų atlikimą.

Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Procesui vadovauja teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, likdamas nešališkas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, turi kontroliuoti šalių veiksmus procese, siekdamas, kad byla judėtų į priekį. CPK 158 straipsnio 3 dalyje nurodyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Už tinkamo ir operatyvaus proceso organizavimą yra atsakingas teismo posėdžio pirmininkas, kuris turi visus įgaliojimus spręsti dėl bylos nagrinėjimo eigos ir jos proceso nuoseklumo bei nepertraukiamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007). Aptariamomis civilinio proceso teisės normomis, be kita ko, įgyvendinama iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) jurisprudencijoje yra suformuluota taisyklė, kad nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (žr. pvz., Makarenko v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37). Netgi procese, pagrįstame šalių iniciatyvos principu, remiantis proceso per protingą laiką reikalavimais, nacionaliniai teismai privalo atidžiai tikrinti proceso eigą ir būti itin rūpestingi, tenkindami įvairaus pobūdžio šalių prašymus (pvz., prašymus atidėti bylos nagrinėjimą ir pan.) (žr., pvz., Tsirikakis v. Greece, no. 46355/99, judgment of 17 January 2002).

Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje proceso trukmė užsitęsė objektyviai per ilgai. Pažymėtina tai, kad proceso trukmės vertinimą kaip pernelyg ilgos lemia ne laikotarpis (bylos nagrinėjimo metų skaičius), o bylos sudėtingumas ir apimtis, šalių elgesys, valstybės institucijų veiksmai organizuojant ir vadovaujant procesui, proceso reikšmė asmeniui (EŽTT praktikoje suformuluoti principai dėl proceso trukmės vertinimo kriterijų – žr., pvz., JGK Statyba Ltd and Guselnikovas v. Lithuania, no. 3330/12, judgment of 5 November 2013, para. 70). Viena vertus, pripažintina, kad proceso ilgesnę trukmę objektyviai lėmė ir bylos pobūdis (kilo sudėtingų teisės klausimų, dėl kurių prireikė kreiptis į Konstitucinį Teismą), siekiant nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes prireikė ekspertizių, taip pat turėjo įtakos ir bylos šalių veiksmai teikiant teismui procesinius dokumentus, prašymus, įrodymus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo imtis tam tikrų procesinių veiksmų, pailginusių proceso trukmę.

Byloje pirmosios instancijos teismas kreipėsi išaiškinimo į Konstitucinį Teismą ir dėl to byla pagrįstai buvo sustabdyta. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad po bylos sustabdymo iki Konstituciniam Teismui prašymo pateikimo praėjo beveik pusantrų metų visiškai nepateisinamo delsimo. Dėl likusio civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpio pripažintina, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai stokojo operatyvumo, įžvelgtina proceso organizavimo šiurkščių klaidų, už tai atsakomybė tenka valstybei.

Nagrinėjamoje byloje proceso operatyvumo stoką, proceso organizavimo šiurkščias klaidas rodo tai, kad ieškovėms pateikus prašymą teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą gavęs šį prašymą teismas tik po maždaug pusės metų nutarė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, o po to nepateisinamai ilgai delsė, perduodamas Konstituciniam Teismui prašymą dėl išaiškinimo; po bylos nagrinėjimo atnaujinimo proceso eiga taip pat buvo vangi, matyti akivaizdūs delsimai skiriant teismo posėdžius; gana ilgai užtruko kai kurių teismo paskirtų ekspertizių atlikimas, vieną iš jų paskyrus užtruko gauti beveik dvejus metus atsakymą, kad paskirta įstaiga negali atlikti ekspertizės, o per šį laikotarpį byloje procesas nejudėjo į priekį; apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo posėdis paskirtas praėjus daugiau kaip metams nuo bylos su šalių apeliaciniais skundais pateikimo šiam teismui. Tai yra aplinkybės, dėl kurių proceso civilinėje byloje trukmė vertintina kaip nepateisinamai ilga dėl teismo kaltės. Atkreiptinas dėmesys ir į proceso ypatingą reikšmę ieškovėms (artimo žmogaus praradimas, sukėlęs didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą), kas teismą turėjo paskatinti užtikrinti jų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką. Iš visų pirmiau nurodytų aplinkybių spręstina, kad tai sudaro teisinį pagrindą kasaciniam teismui papildomai įvertinti ieškovėms atlygintinos neturtinės žalos dydį ir dėl per ilgos civilinio proceso byloje trukmės. Ši aplinkybė dėl per ilgos civilinio proceso trukmės pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nebuvo įskaičiuota į ieškovėms atlygintinos neturtinės žalos dydį. Byloje proceso veiksmai, jų trukmė ir priežastys matyti iš bylos medžiagos, todėl jų tirti apeliacinės instancijos teismui perduoti iš naujo nėra praktinės būtinybės, nes šių aplinkybių tyrimas ir jų teisinis vertinimas nesusijęs su naujų bylos aplinkybių nustatymu, būtinumu dėl jų pakartoti įrodinėjimo veiksmus, taigi šias aplinkybes vertina kasacinis teismas, be to, bylos per ilgos trukmės aplinkybėms ištirti perdavimas apeliacinės instancijos teismui dar labiau užtęstų proceso eigą, pasunkintų ieškovių padėtį ir prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams (CPK 7 straipsnis). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad išskirtiniais atvejais, kai nagrinėjamoje civilinėje byloje paaiškėja akivaizdūs, itin ilgos trukmės proceso pažeidimai ir kai byloje atsakovė yra valstybė, tai gali tapti papildoma aplinkybe, esančia pagrindu padidinti neturtinės žalos atlyginimo priteisimą; neturtinės žalos, susijusios su pernelyg ilga proceso trukme, atlyginimo klausimas gali būti išsprendžiamas kasaciniame teisme, nepaisant to, ar šį klausimą sprendė žemesniųjų instancijų teismai, šiems bylos negrąžinant pakartotinai nagrinėti.

EŽTT jurisprudencijoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų, laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., Apicella v. Italy, no. 64890/01, judgment of 29 March 2006, § 93), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., Guillemin v. France, no. 19632/92, judgment of 21 February 1997, § 63).

Atsižvelgiant į pirmiau konstatuotus akivaizdžius teismo proceso organizavimo trūkumus ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos suformulavimas yra pakankamas spręsti dėl konkretaus neturtinės žalos dydžio priteisimo nagrinėjimo byloje. Ieškovių kasaciniame skunde išdėstyti argumentai sudaro pagrindą manyti, kad jos siekia neturtinės žalos, patirtos inter alia dėl užtrukusio civilinės bylos nagrinėjimo, atlyginimo. Pirmiau nurodyta, kad, nustatydamas piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, teismas vadovaujasi tiek bendraisiais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais, tiek teismų praktikoje pripažintais, taip pat teismo konkrečioje byloje reikšmingais pripažintais kriterijais, be to, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis). Šiame kontekste taip pat svarbu atsižvelgti į EŽTT praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius panašiose bylose (žr., pvz., Scordino v. Italy [GC], no. 36813/97, 29 March 2006, § 269; Beržinis v. Lithuania, no. 20513/08, decision of 13 December 2011). Akcentuotina tai, kad nacionaliniu lygiu priteisiama suma gali būti mažesnė, tačiau ne pernelyg. EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad šiam teismui priimtina situacija, kai valstybė, įtvirtinusi tam tikrą skaičių teisinių gynybos priemonių, kurių viena skirta paspartinti bylos nagrinėjimą, kita – suteikti kompensaciją, priteis pinigų sumą, nors ir mažesnę negu priteisiama EŽTT, tačiau kuri nėra nepagrįsta, bei su sąlyga, kad atitinkamas sprendimas, kuris turi derėti su valstybės teisinėmis tradicijomis ir gyvenimo lygiu, yra priimamas greitai, motyvuotai ir labai greitai įvykdomas (žr. Cocchiarella v. Italy [GC], no. 64886/01, 29 March 2006, § 97). Visa tai įvertintina nustatant neturtinės žalos dydį dėl per ilgos civilinio proceso trukmės ieškovėms nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į (sąlygiškai) labiausiai panašias EŽTT nagrinėtas bylas prieš Lietuvą dėl civilinio proceso trukmės ir jose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Padalevičius v. Lithuania, no. 12278/03, 7 July 2009, Vorona and Voronov v. Lithuania, no. 22906/04, 7 July 2009, Igarienė and Petrauskienė v. Lithuania, no. 26892/05, 21 July 2009) bei į nacionaliniu lygiu priteisiamos žalos adekvatumo reikalavimus pagal EŽTT praktiką (kad priteisiama suma nebūtų nepagrįstai mažesnė negu priteisiama EŽTT), ieškovėms priteisia kiekvienai po 12 000 Lt neturtinės žalos dėl per ilgos civilinio proceso trukmės atlyginimo. Šia suma kiekvienai ieškovei padidintinas priteistinas bendras neturtinės žalos atlyginimas, t. y. iš viso ieškovėms priteistina: A. G. – 52 000 Lt, R. G. – 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atitinkamai pakeistina apeliacinės instancijos teismo nutartis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovo Generalinės prokuratūros kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovių turėtos advokato atstovavimo išlaidos byloje paskirstytinos proporcingai ta dalimi, kiek yra tenkinta jų ieškinio reikalavimų. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad ieškinys iš esmės patenkintas, ir dėl to priteisė ieškovių turėtų visų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos.

Kolegija nurodo, kad CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Įstatyme nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, klausimą, turi vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011).

Byloje buvo pareikšti ieškinio reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Reikalavimas atlyginti 3584 Lt turtinę žalą patenkintas iš dalies – priteista 3374 Lt turtinės žalos atlyginimo, taigi tenkinta 94 proc. reikalavimo atlyginti turtinę žalą, tai sudaro 47 proc. viso ieškinio. Reikalavimas atlyginti 1 000 000 Lt neturtinės žalos tenkintinas iš dalies, iš viso priteistina 94 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tai atitinka 9,4 proc. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ir 4,7 proc. viso ieškinio. Sudėjus tenkintinus reikalavimus iš viso tenkinama 51,70 proc. ieškinio, dėl to ieškovėms priteistina 51,70 proc. jų turėtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo, atitinkamai pakeistinos pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys. Ieškovė A. G. jai byloje atstovavusiam advokatui sumokėjo proceso pirmosios instancijos teisme metu – 1225 Lt, apeliacinio proceso metu – 2800 Lt ir kasaciniame procese – 4700 Lt. Visų instancijų teismuose sumokėta iš viso 8725 Lt, iš jų atlygintina 51,70 proc. dalis sudaro 4511 Lt. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priteisė visas ieškovės A. G. turėtas bylinėjimosi išlaidas – 4025 Lt, tai šiai ieškovei lieka priteisti 486 Lt advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo iš atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. vasario 5 d. pažyma). Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt. Kadangi šią sumą paskirstant šalims proporcingai teismo tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai abiem ieškovėms lygiomis dalimis tektų pareiga atlyginti mažesnę nei nurodyta minimali suma, tai šios bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstytinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pakeisti ir tenkinant ieškinį iš dalies padidinti neturtinės žalos atlyginimo priteisimą ieškovėms A. G. iki 52 000 (penkiasdešimt dviejų tūkstančių) Lt ir R. G. iki 42 000 (keturiasdešimt dviejų tūkstančių) Lt iš atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas 188604955).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. G. iš atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos 486 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas