Dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-479/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 71

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M., R. M. ir K. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovams R. M., A. M. ir K. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. P. teismo prašė nustatyti, kad jos dalį bendrojoje dalinėje su A. M. įgytoje nuosavybėje sudaro: 1/2 dalis gyvenamojo namo 1A1m (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagalbinio pastato 2Jlm (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagalbinio pastato 3Jlm (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagalbinio pastato 4Jlm (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagalbinio pastato 5Jlm (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagalbinio pastato 6J1Ž (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), šiltnamio 8J1g (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, teisinė registracija neatlikta), pirties lIlm (teisinė registracija neatlikta) su priestatu 1ilz ir 1/2 dalis A. M. priklausiusios 4,0300 ha žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) dalies (100/403 sklypo dalys), esančių (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nuo 1989 metų vasaros kartu gyvenusi ir tvarkiusi bendrą ūkį su atsakovų tėvu A. M. 1999 metais iš bendrų lėšų už 4000 Lt sugyventiniai įsigiję sodybą duomenys neskelbtini, vėliau, už 1000 Lt, žemės sklypą šalia sodybos. 2006 m. kovo 18 d. A. M. mirė. Nuosavybė įregistruota A. M. vardu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį statinių: gyvenamojo namo 1A1m, pagalbinio pastato 2Jlm, pagalbinio pastato 3Jlm, pagalbinio pastato 4Jlm, pagalbinio pastato 5Jlm, pagalbinio pastato 6J1Ž, pagalbinio pastato 7J1m, kitų statinių (kiemo statinių – šulinio, dušo), esančių duomenys neskelbtini, taip pat į 1/2 dalį medžiagų bei išlaidų, panaudotų statant šiltnamį 8J1g (teisinė registracija neatlikta) ir pirtį lIlm (teisinė registracija neatlikta) su priestatu 1ilz, esančių duomenys neskelbtini; pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį A. M. priklausiusios 4,0300 ha žemės sklypo dalies, t. y. į 100/ 403 dalis sklypo, esančio duomenys neskelbtini; nutraukė bylos dalį pagal ieškovės N. P. ieškinio reikalavimus, kurių ji atsisakė, dėl nuosavybės teisių jai pripažinimo į 1/2 dalį 2,5 ha žemės sklypo, 1/2 dalį 0,2 ha žemės sklypo, 1/2 dalį 0,4100 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį 0,2600 ha žemės sklypo, esančių duomenys neskelbtini; priteisė ieškovei iš atsakovų po 960 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 1100 Lt žyminio mokesčio bei po 22,67 Lt pašto išlaidų iš atsakovų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovė N. P. ir A. M. nuo 1989 metų iki A. M. mirties 2006 m. kovo 18 d., gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. 1999 metais A. M. vardu buvo įgytas turtas, t. y. sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais) ir žemės sklypas, į kurio dalį nuosavybės teisę prašo pripažinti ieškovė.

Spręsta, kad byloje esantys dokumentai, liudytojų parodymai, ieškovės ir A. M. veiksmai leidžia daryti išvadą, kad, nors ginčo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas A. M. vardu, šis turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių reikmėms tenkinti. Tai patvirtina bendros turto paieškos, abiejų sugyventinių pinigai ir darbas renovuojant bei įrengiant buvusius ir statant naujus pastatus. Ieškovės ir A. M. turtiniams santykiams apibrėžti teismai taikė 1964 m. CK normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą ir bendrąją dalinę nuosavybę. Susitarimas dėl bendros (jungtinės) veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nustatytas ir įrodytas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina bendra šalių veikla, tarpusavio santykių pobūdis, nuotraukos, liudytojų parodymai. Nuo 1989 metų kartu gyvenusių ieškovės ir A. M. poreikius atitiko siekis įsigyti bendrą sodybą, ją renovuoti ir joje kartu gyventi. Ieškovė kartu su A. M. rūpinosi sodybos įsigijimu ir remonto darbais, liudytojų teigimu, ginčo sodyboje ieškovė elgėsi kaip šeimininkė, prižiūrėjo sodą ir namus. Ieškovės ir A. M. jungtinės veiklos sutartis sukurti bendrąją dalinę nuosavybę sudaryta realiais veiksmais ją įgyvendinant. Pagal galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalį sutarties dėl jungtinės veiklos rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančios.

Nuosavybės dalis bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatoma pagal kiekvieno dalyvio prisidėjimo darbu ir (ar) lėšomis laipsnį. Konstatuota, kad byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek kiekvienas iš sugyventinių investavo pinigų į ginčo sodybą ir kokius atliko darbus, tačiau jų bendras siekis ir tikslai suteikia pagrindą išvadai, kad visas kartu pirktas, renovuotas ir naujai įrengtas (pastatytas) turtas priklausė abiem po lygiai. Byloje nepaneigta 1964 m. CK 474 straipsnyje įtvirtinta dalyvių įnašų lygių dalių prezumpcija.

Atsakovai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes padalijo turtą, į kurį nebuvo pareikšta materialinio teisinio reikalavimo. Konstatuota, kad šie argumentai yra nepagrįsti, nes iš ieškinio matyti, kad ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį viso bendrai pirkto ir sukurto turto, bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nurodoma 1/2 dalis sodybos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padalijo visą bendrai įgytą ar sukurtą turtą, nes priešingu atveju liktų neišspręstas ginčas dėl pagrindinio daikto priklausinių, tai būtų pagrindas tolesniam bylinėjimuisi ir būtų pažeistas proceso koncentracijos principas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl 1964 m. CK 474 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovės teises į ginčo turtą kaip sukurtą jungtinės veiklos su A. M. pagrindu. Byloje nėra rašytinės jungtinės veiklos sutarties, todėl teismas turėjo nustatyti faktą, kad egzistavo ieškovės ir A. M. susitarimas dėl jungtinės veiklos ginčo turtui įsigyti ir sukurti. Be to, jungtinės veiklos rezultatu gali būti ne visas, o tik konkretus turtas, kurį veiklos dalyviai siekia sukurti ir kuria bendra veikla, todėl, teismui iš esmės netyrus ir nevertinus ieškovės indėlio į ginčo turtą, nebuvo nustatytos ir esminę reikšmę turinčios aplinkybės šios kategorijos bylose, t. y. kokio tikslo jungtinės veiklos sutarties dalyviai siekė bendra veikla ir kokia forma įnašus bei jų dydžius kiekvienas iš dalyvių įnešė tikslui pasiekti.

2. Dėl CK 4.47 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nesant įrodymų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ieškovės ir A. M. santykiams kvalifikuoti teismas turėjo taikyti ne daiktinės teisės normas, o teisės normas, reguliuojančias kreditoriaus ir skolininko santykius, nes nebuvo ieškovės ir A. M. susitarimo dėl nuosavybės teisės perleidimo (CK 4.47, 4.48, 4.93 straipsniai).

3. Dėl įrodymų leistinumo. Ieškovės dalyvavimą sukuriant ginčo turtą teismas grindė neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. liudytojų parodymais, ir nenurodė, kodėl taiko tokią įrodymų leistinumo išimtį.

4. Teismai neobjektyviai tyrė ir vertino įrodymus, nes be pagrindo nesirėmė įrodymais, paneigusiais ieškovės argumentus.

5. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą išėjo už ieškinio ribų, nes priteisė ieškovei tai, dėl ko materialinio teisinio reikalavimo nebuvo pareikšta: pripažino nuosavybės teisę į ½ dalį ūkio pastato (7I1m) ir dušo, medžiagų bei išlaidų, panaudotų statant šiltnamį (8J1g) ir pirtį su priestatu 1i1z, esančių duomenys neskelbtini. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, nepagrįstai motyvuodamas, kad teismas už ieškinio ribų neišėjo, nes, neišsprendus klausimo dėl ginčo statinių, dėl kurių tiesiogiai materialinio teisinio reikalavimo ieškovė nereiškė, liktų neišspręstas klausimas dėl pagrindinio daikto ir priklausinių. Nustatant juridiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus yra ne geografinis, bet funkcinis ryšys, nes priklausiniais pripažįstami daiktai, kurių ryšys su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį ir kurie paskirti tarnauti pagrindiniam daiktui. Įrodymų, kad egzistuoja toks daiktų ryšys, byloje nenustatyta.

6. Dalies reikalavimų ieškovė atsisakė (T. 1, b. l. 196), todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 94 straipsnio 1 dalies nustatytas taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Pagal susiformavusią teismų praktiką preziumuojama, kad jungtinės nuosavybės dalyvių įnašai gali būti ne tik pinigais, bet ir darbu, idėjomis, kitu būdu, taip pat kad visų dalyvių dalys jungtinės veiklos pagrindu sukurtame turte yra lygios, nebent kas kita būtų nustatyta sutartyje.

2. Vertinti turtinius sugyventinių santykius kaip kreditoriaus ir skolininko atsakovai neprašė nei atsiliepimuose į ieškinį, nei apeliacinį skundą, nei nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose. Dėl to šie argumentai nenagrinėtini.

3. Kadangi ieškovė negalėjo teismui pateikti rašytinių įrodymų, t. y. kvitų, rangos sutarčių ar kitų dokumentų, nes jie neišliko, tai pasinaudojo kita civilinio proceso nustatyta ir leistina įrodinėjimo forma – liudytojų parodymais.

4. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį viso bendrai pirkto ir sukurto turto M. kaime. Vien tai, kad nebuvo pažymėti atskiri antraeilių daiktų šifrai, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo prašoma pripažinti nuosavybės teisių į pagalbinių pastatų dalį.

5. Kadangi bendra ieškinio kaina nepakito, tai nebuvo pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių reguliavimo pagal 1964 m. CK ir jungtinės veiklos sutarčių formos bei jos nesilaikymo teisinių padarinių

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvių įnašai pinigais gali būti jų asmeninės santaupos ar bet kokios kitokios pajamos, pvz., paskolos, dovanoti pinigai ir pan. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą, kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.

Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 litų sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą, reguliuojamą 1964 m. Civilinio kodekso 472-474 straipsniuose įtvirtintų normų, kurios pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe. Ieškovė bendrosios dalinės nuosavybės į sodybos statinius ir šios namų valdos žemės sklypą, kaip sutartinės jungtinės veiklos rezultatą, buvimą įrodinėjo įrodymais apie bendro ūkio tvarkymą, apie panaudotas jos lėšas ir darbą. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu siekiant jungtinės veiklos rezultato faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais, todėl šios bylos kontekste reikšminga įvertinti, ar yra teisiniai pagrindai taikyti išimtį iš įrodinėjimo leistinumo taisyklės, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę atsisakyti įrodymų leistinumo ribojimo, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Šios bylos kontekste įrodymų leistinumo taisyklės išimtis teismų taikyta pagrįstai. Byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys bendrai veikė siekdami vieningo tikslo: įgyti, rekonstruoti, pastatyti (perstatyti), naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą, tai suponuoja, kad, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, pagrįstus pasitikėjimu ir gera valia, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir portingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas).

Dėl kasatorių argumentų, kad byloje nenustatyta nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, o ieškovės ir A. M. santykiams kvalifikuoti teismas turėjo taikyti teisės normas, reguliuojančias kreditoriaus ir skolininko santykius, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino, jog tarp ieškovės ir velionio A. M. buvo jungtinės veiklos sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu siekta bendro tikslo – pirkimo – pardavimo sutartimis įgyti nekilnojamąjį turtą, o jį įgijus, rekonstruoti, pastatyti (perstatyti), naudoti ir valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra sandoriai (CK 4.47 straipsnis). Byloje ieškovė įrodinėja savo kaip bendraturtės nuosavybės teisę ir nekelia jokių prievolių vykdymo ar jų neįvykdymo teisinių pasekmių taikymo klausimų, todėl kasatorių argumentai, kad jos teisės turėtų būti ginamos kaip kreditorės, yra nepagrįsti.

Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo patikros

Tikrindamas apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikymosi aspektu, kasacinis teismas pažymi, kad šios bylos kontekste yra svarbus įrodymų leistinumo aspektas, nes notarų patvirtinti dokumentai bei įrašai Nekilnojamojo turto registre yra prima facie įrodymai, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles. Aplinkybės dėl turto teisinio režimo, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, kurių panaudojimo draudimas gali būti netaikomas jei tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Jau buvo minėta, kad šioje byloje buvo teisinis pagrindas netaikyti įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo CK 1.93 straipsnio 6 dalies pagrindu pripažinus, kad šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Tikrinant apeliacinės instancijos teismo nutartį įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ginčo turtas pripažintas bendra daline nuosavybe, kurio 1/2 dalis yra ieškovės nuosavybė, įrodymų vertinimo taisyklių aspektu atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo (aiškinimo) praktiką, o konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės nėra nagrinėjimo kasacijoje dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio ribų ir teisių į statinius, nesuformuotus kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus

Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes padalijo turtą, į kurį nebuvo pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškinio ribos neperžengtos.

Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Reikalavimas priteisti 1/2 dalį sodybos materialinio teisinio reikalavimo apimties aspektu apima visa, kas sudaro bendrai pirktą ir sukurtą turtą. Be to, net ir ieškinyje atskirai nevardijant antraeilių daiktų, tačiau pateikus duomenis apie juos, remiantis CK 4.14 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad antraeilius daiktus ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, turi būti išspręstas jų nuosavybės teisės klausimas.

Vertinant CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, darytina išvada, jog antraeilio daikto neištinka pagrindinio daikto likimas tik tuo atveju, jeigu tai specialiai aptarta sutarties šalių arba nustatyta įstatymo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti įstatymo ribojimo ar tokių susitarimų, kurie lemtų kitokį antraeilių daiktų likimą nei pagrindinių, buvimo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, pirmiausia reikia nustatyti, ar daiktas yra antraeilis, t. y. tik su konkrečiu pagrindiniu daiktu egzistuojantis arba jam priklausantis, arba kitaip su juo susijęs daiktas (CK 4.13 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas dėl daiktų, kaip priklausinių, teisinio statuso, yra nurodęs, kad priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taigi tarp pagrindinio daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti funkcinis ryšys, t. y. tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad funkcinio ryšio buvimui neturi lemiamos įtakos fizinis ryšys, tačiau tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., Nr. 3K-3-561/2004; kt.). Ginčo atveju bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus pastatas, pažymėtas indeksu 7I1m, ir dušas yra sodybos namo, kaip pagrindinio daikto, priklausiniai. Nustatymas, yra tam tikri daiktai pagrindinis ir antraeilis, yra tarp jų funkcinis ryšys ar ne, susijęs su konkrečios situacijos aplinkybių vertinimu, t. y. fakto klausimais, kurie, minėta, negali būti iš naujo nustatinėjami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl kasatorių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovės reikalavimo dėl nuosavybės teisės į 1/2 dalį statinių – šiltnamio ir pirties su priestatu, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 5 dalies nuostatas, pažymėtina, jog šis ieškovės reikalavimas yra išspręstas, tačiau ne pripažįstant jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį šių statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, o - medžiagų ir išlaidų, patirtų juos statant, nes šie statiniai neturi suformuotų ir įstatymo nustatyta tvarka registruotų Nekilnojamojo turto registre nekilnojamųjų daiktų teisinio statuso, taigi konstatuoti pirmiau nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartimi buvo nustatyta, kad ieškinio suma yra 140 000 Lt. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu nuo dalies reikalavimų atsisakė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, sprendime pripažino, jog, išnagrinėjus bylą iš esmės, konstatuoti, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytoji ieškinio suma yra akivaizdžiai neteisinga, nėra pagrindo. Kasatoriai tokią teismo išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmesti atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo bei paskirstymo, yra teisėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas