Dėl palūkanų priteisimo

Civilinė byla 3K-7-363/2008

Procesinio sprendimo kategorija: 43.2, 124.2.1 (S)

2008 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos miesto prokuratūros 1995 m. gruodžio 23 d. nutarimu ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos (1961 m. redakcijos BK 312 straipsnio 2 dalis). Sulaikymo metu iš jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, kurie, kaip greitai gendantys produktai, buvo perduoti Klaipėdos mokesčių inspekcijai, pavedant juos įkainoti ir realizuoti. Audinių kailiukai buvo įkainoti 882 173 Lt, jie buvo realizuoti ir į valstybės biudžetą, atėmus 132 325,95 Lt pardavimo išlaidų, buvo pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartimi klausimas dėl gautų už parduotus kailiukus pinigų grąžinimo buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Ieškovas buvo pateikęs ieškinį dėl 882 173 Lt, gautų realizavus audinių kailiukus, kaip be pagrindo įgyto turto, priteisimo iš valstybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovui buvo priteista 590 056,05 Lt.

Ieškovas pareiškė ieškinį dėl 220 543,25 Lt palūkanų iš valstybės priteisimo, ieškinį grįsdamas tuo, kad asmuo, be teisėto pagrindo įgijęs turtą, privalo grąžinti ne tik turtą, kurį įgijo, bet ir privalo sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Išteisinamasis nuosprendis dėl ieškovo buvo priimtas 1997 m. sausio 30 d. Nuo šio momento tapo žinoma, kad valstybė audinių kailiukus įgijo neteisėtai, todėl valstybė privalo sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio metinių palūkanų, kurios nuo 882 173 Lt sumos už penkerius metus (per ieškinio senaties terminą) sudaro 220 543,25 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1616,60 Lt palūkanų, šią sumą išieškant iš Valstybinės mokesčių inspekcijos.

Teismas nurodė, kad, deklaruojant audinių kailiukus, buvo padaryta muitinės procedūros pažeidimų, bylų nagrinėjimo metu aplinkybės, kam iš tikrųjų priklausė audinių kailiukai, buvo aiškinamos skirtingai, byla dėl be pagrindo įgyto turto vertės kompensavimo tęsėsi ilgą laiką. Sprendime pažymima, kad tokiomis aplinkybėmis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dar savaime nereiškia, kad nuo to momento atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie turto įgijimą be teisinio pagrindo, t. y. kad jis tapo nesąžiningas. Atsakovui apie nepagrįstą pinigų gavimą tapo žinoma nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo dienos, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteistą sumą padidinti iki 406 145,85 Lt. Ieškovas teigė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. Palūkanos už metus yra 44 108,65 Lt, o už nurodytą laikotarpį – 406 145,85 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo iš esmės nustatyta, jog prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė sąžiningai, t. y. nežinodama ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą, todėl, įstatymų nustatyta tvarka realizuodama neišdirbtus žvėrelių kailiukus, kaip greitai gendančias prekes, ir taip siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas prekes valstybė įgijo sąžiningai. Kadangi prekes ir už jas gautus pinigus valstybė įgijo sąžiningai, tai apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybė privalėjo žinoti apie nepagrįstą turto įgijimą anksčiau, negu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kilus ginčui dėl to, kam priklausė iš ieškovo paimtos prekės, nepakako konstatuoti, jog valstybė prekes ir pinigus įgijo be teisėto pagrindo, – turėjo būti nustatyta ir aplinkybė, ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu ir kas yra teisėtas prekių savininkas ar valdytojas. Tokį ginčą iš dalies lėmė ir ieškovo veiksmai – gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais duomenimis apie prekes. Taigi, tik išsprendus ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės atlyginimą, valstybei tapo žinoma, kad prekės įgytos be teisėto pagrindo ir atsirado pareiga atlyginti priteistą šio turto vertę pinigais. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovei tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą, todėl palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuotinos nuo šios datos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo kasacinį skundą, 2007 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį paliko nepakeistus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 6.240 straipsnyje įstatymo leidėjas įpareigojo turtą įgijusį asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo buvo įgyta pinigų suma. Tuo atveju, kai baudžiamojo proceso tvarka yra paimami daiktai (daiktiniai įrodymai), kuriuos dėl objektyvių priežasčių (kaip greitai gendančius) tenka realizuoti, sprendžiant tokio turto grąžinimo klausimą negali būti taikoma CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos mokėti palūkanas. Specifinė daiktų savybė – greitas gedimas – sukuria tokią situaciją, kada tik išsaugoti daiktus įpareigoti asmenys (baudžiamąjį tyrimą atliekantys pareigūnai) yra objektyviai priversti daiktus realizuoti, tačiau iki baudžiamojo proceso pabaigos neturi jokios galimybės gautas už realizuotą greitai gendantį turtą lėšas grąžinti asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas. Nustatyti valstybei papildomus įpareigojimus už jos pareigūnų atliekamą teisėtą veiklą teisėjų kolegija neturėjo teisinio pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgusi į CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad kasacinis teismas negali priimti blogesnio sprendimo, negu skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, teisėjų kolegija nemanė, kad reikia peržengti kasacinio skundo ribas arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.

III. Prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje teisiniai argumentai

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2008 m. vasario 12 d. buvo gautas pareiškėjo P. J. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje buvo priimtas.

Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą – priteistą ieškovui iš valstybės sumą padidinti 553 122,47 Lt, pareikštą prašymą grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Pareiškėjas nurodė, kad palūkanų priteisimo klausimas buvo nagrinėjimo dalykas ir Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT), kurio 2008 m. sausio 8 d. sprendime konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) pažeidimas. Pareiškėjas teigė, kad sprendime nurodyta, kad buvo nustatyti 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime neginčijama aplinkybė, kad ieškovui P. J. palūkanos priklauso, tačiau ginčijama tik tai, nuo kada jos turi būti skaičiuojamos. Pareiškėjo teigimu, jeigu tyrimo organai ir turėjo pagrindą pradėti tyrimą, tai, kai P. J. buvo išteisintas, prokuratūrai ir valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios atstovavo Lietuvos valstybei, turėjo būti aišku, kad pagal tuo metu galiojusio BK 92 straipsnio nuostatas turi būti grąžinti ir daiktiniai įrodymai. Tai, kad kailiukai buvo realizuoti, situacijos nekeičia, nes valstybė dėl to netapo kailiukų savininkė.

EŽTT išvadose nurodyta, kad,,po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe, kuri yra skubiai realizuota kaip gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus šias prekes aukcione“. Sprendimo 37 punkte nurodyta, kad,,išteisinus pareiškėją, šis galėjo reikalauti valstybei pardavus aukcione gautų pajamų“. Taigi pagal šias nuostatas palūkanos pareiškėjui priklauso už laiką nuo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžio priėmimo dienos. Tokios nuomonės yra ir teisėjai Cabral Barreto ir Danutė Jočienė. Palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d.

Prašyme akcentuojama, kad, siekiant nustatyti palūkanų dydį už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2001 m. liepos 1 d., reikia atsižvelgti į tai, jog tuo metu galiojusiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose tokių palūkanų nebuvo nustatyta. EŽTT sprendime nurodyta, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) skolinimo normą pridedant 3 procentus. Ribinė ECB norma šiuo metu yra 4 proc. Pareiškėjas teigia, kad palūkanų dydis yra 7 proc., ir tai yra 334 490,59 Lt. Vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų dydis už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. yra 5 proc., ir tai yra 218 631,86 Lt.

IV. Atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. EŽTT, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, kad jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą. EŽTT pripažino, kad, būdamas neteisėtai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir dėl ilgo (daugiau nei 8,5 metų) civilinės bylos dėl pinigų, gautų pardavus daiktinius įrodymus (audinių kailiukus), grąžinimo nagrinėjimo pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. EŽTT patenkino pareiškėjo reikalavimus, priteisdamas jam iš Lietuvos Respublikos 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir 810,94 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti. Taigi, priimdamas sprendimą atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą, EŽTT nustatė, kad pareiškėjui mokėtina suma yra tas teisingas atlyginimas, kuris turi būti jam sumokėtas, kompensuojant jo patirtą turtinę žalą ir moralinius (dvasinius) skausmus (neturtinę žalą).

Pažymėtina, kad, priimdamas sprendimą, EŽTT nepripažino, kad dėl pareiškėjo priimti procesiniai sprendimai, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartis ir 2007 m. spalio 12 d. nutartis, prieštarauja Konvencijai ar jos papildomiems protokolams. EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (teisė naudotis savo nuosavybe), ir nurodė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, daiktiniai įrodymai iš pareiškėjo buvo paimti teisėtai, ir tai atitiko Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. EŽTT sprendime dėl palūkanų priteisimo pareiškėjui nebuvo sprendžiama. Sprendimą patenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą EŽTT priėmė vienbalsiai, t. y. visi pareiškėjo prašymą nagrinėjantys teisėjai padarė vienodą išvadą. Teisėjų C. Barreto ir D. Jočienės atskirosios nuomonės dėl priimto EŽTT sprendimo neturėjo ir negalėjo turėti įtakos galutiniam sprendimui. Pateikdami savo atskirąją nuomonę, teisėjai nurodė, kad sutinka su kitų teisėjų išvada ir nebalsavo,,prieš“. Be to, teisėjo atskiroji nuomonė nėra įstatymas, tai yra tik jo subjektyvi nuomonė, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ja neprivalo vadovautis.

3. Priimdamas sprendimą patenkinti pareiškėjo reikalavimus, EŽTT nustatė trijų mėnesių terminą nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, per kurį Lietuvos valstybė turi sumokėti pareiškėjui EŽTT priteistas sumas. EŽTT tai pat nurodė, kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos palūkanos nuo nurodytos sumos pagal ribinę ECB skolinimo normą per visą uždelstą laiką, pridedant 3 proc. Dėl to visi pareiškėjo teiginiai dėl palūkanų dydžio nustatymo ir mokėjimo yra nepagrįsti.

Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos prokuratūra, įgaliota Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė atnaujinti procesą, kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ar jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendime nepripažinta, kad Lietuvos teismų sprendimai ar nutartys prieštarautų Konvencijai ar jos papildomiems protokolams.

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas rėmėsi ne EŽTT sprendimu, o dviejų teisėjų atskirosiomis nuomonėmis. Pažymėtina, kad šių dviejų teisėjų atskirosios nuomonės sutampa su daugumos teisėjų nuomone dėl sprendimo, tačiau jose nurodyti skirtingi sprendimo motyvai. EŽTT taisyklių 74 punkto 2 dalyje nustatyta bylos nagrinėjime dalyvavusio teisėjo teisė kaip sprendimo priedą pateikti savo atskirąją nuomonę, kurios išvados nesutampa su sprendimu arba nuo jo skiriasi. Tačiau šis procesinis dokumentas neturi teismo sprendimo galios ir nesukuria teisinių pasekmių, todėl ir negali būti bylos atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2. Pareiškėjas prašė EŽTT iš valstybės priteisti jam 2 171 253,60 Lt turtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad jis patyrė žalos dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės, negalėjimo naudotis savo nuosavybe, kailiukų realizavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Atsiliepimą pateikęs asmuo teigia, kad yra pagrindo manyti, jog pareiškėjo reikalaujamą priteisti sumą taip pat sudarė ir palūkanos už laikotarpį, kai pareiškėjas negalėjo naudotis lėšomis, gautomis realizavus audinių kailiukus. Kadangi EŽTT sprendimu pareiškėjui priteista 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, tai pareiškėjas, atsiliepimą pateikusio asmens manymu, prašydamas atnaujinti procesą byloje dėl palūkanų priteisimo, siekia dvigubo žalos atlyginimo.

V. Proceso atnaujinimo pagrindai ir ribos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi atnaujino procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.

Teisėjų kolegija nurodė, kad EŽTT, išnagrinėjęs bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, be kita ko, konstatavo, kad dėl bet kokio nuosavybės paėmimo ar konfiskavimo patiriama žala; pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį tokia žala neturi būti didesnė nei neišvengiama. „Nekaltam“ kontrabanda vežtų prekių savininkui turi būti suteikta teisė atgauti paimtas prekes. Išteisinus pareiškėją, šis įgijo teisę reikalauti grąžinti pajamas, gautas valstybei pardavus konfiskuotas prekes. Nepaisant to, kad klausimas nebuvo sudėtingas, reikšmingi faktai buvo nustatyti baudžiamojoje byloje, nacionaliniai teismai jį sprendė nepagrįstai ilgą laiką – aštuonerius su puse metų. Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo naudotis už konfiskuotas prekes gautomis pajamomis. Dėl nurodytų aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į užtrukusį procesą, EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjui teko neproporcingai didelė našta ir pripažino Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą.

Šie EŽTT sprendimo argumentai kartu su nagrinėjamoje byloje priimtų teismų sprendimų argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą abejoti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, kuria buvo palikti nepakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procesinė priemonė. Šio instituto tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį interesą, kai to negalima padaryti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. savivaldybė v. UAB „Pramoninė santechnika“ ir kt., Nr. 3K-3-485/2006). Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytas specifinis, reikalaujantis vertinti vidaus teismų ir EŽTT jurisdikcijos santykį, proceso atnaujinimo pagrindas – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.

Nagrinėjamos bylos ribos yra patikrinimas, ar EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, priimtas išnagrinėjus bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), sudaro pagrindą pakeisti byloje priimtus procesinius sprendimus ir imtis priemonių tinkamai apginti pažeistas ieškovo teises, taip įvykdant teisingumą. Naujų ieškinio reikalavimų reiškimas kasacinės instancijos teisme yra negalimas, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimus nagrinėja neperžengdama pradinio ieškinio ribų.

Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykio su valstybės vidaus teisės sistema; dėl nacionalinių teismų ir EŽTT jurisdikcijos santykio

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (pavadinimas pakeistas Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos – 1998 m. lapkričio 1 d.) yra tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr.I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konstitucijai neprieštaraujančias Konvencijos nuostatas.

Konvencijos 17 straipsnyje skelbiama, kad jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama, kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje. Kartu Konvencijoje nėra nuostatų, kurios sudarytų pagrindą kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintas ar galiojančias pagal valstybių vidaus įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, dėl to, kad Konvencija tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. Konvencijos santykis su vidaus teise apibūdinamas per minimalaus derinimo principą: valstybė negali siaurinti Konvencijoje garantuotų žmogaus teisių apsaugos ribų, tačiau kartu nėra suvaržyta garantuoti žmogaus teises plačiau negu Konvencija.

Konvencijoje įtvirtintų tarptautinių žmogaus teisių gynimo priemonių (tarp jų – ir kreipimosi į EŽTT) poveikis yra subsidiarus valstybės vidaus teisės sistemos atžvilgiu. Pareiga užtikrinti Konvencijos nuostatų įgyvendinimą visų pirma tenka valstybių vidaus teisinei sistemai – pagal Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas. Tam, kad tarptautiniu mastu būtų užtikrinta, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pasirašydamos Konvenciją ir jos protokolus, yra įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (Konvencijos 19 straipsnis). Į EŽTT kompetenciją taip pat patenka visų Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo ir taikymo klausimai, iškylantys nagrinėjant tarpvalstybines bylas, individualias peticijas arba teikiant konsultacines išvadas Ministrų Komitetui (Konvencijos 19, 32 straipsniai). Teisė kreiptis į šį teismą pateikiant individualią peticiją yra garantuota kiekvienam fiziniam asmeniui, nevyriausybinei organizacijai ar asmenų grupei, teigiantiems, kad jų teises ir laisves, įtvirtintas Konvencijoje, pažeidė viena iš Konvencijos valstybių narių (Konvencijos 34 straipsnis), tačiau kartu Konvencijoje yra nustatytos individualios peticijos priimtinumo sąlygos, tarp jų reikalavimas, kad iki pateikiant peticiją Teismui turi būti panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės (Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis). Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtintas teisingo atlyginimo principas, pagal kurį, jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu valstybės vidaus įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą.

Subsidiarų Konvencijoje įtvirtinto žmogaus teisių gynimo mechanizmo pobūdį savo sprendimuose akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Byloje S. v. Italy (Application no. 36813/997, judgment of 29 March 2006) EŽŽT konstatavo, kad pagal Konvencijos 1 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad,,Aukštos Susitariančios Šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje“, pagrindinė pareiga įgyvendinti ir užtikrinti Konvencijoje garantuotas teises ir laisves tenka nacionalinėms valdžios institucijoms; skundas Teismui yra subsidiari priemonė nacionalinių sistemų, garantuojančių žmogaus teises, atžvilgiu; Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios reikalavimą išnaudoti nacionalines teisių gynimo priemones, tikslas – suteikti valstybėms narėms galimybę pačioms pašalinti įtariamą žmogaus teisių pažeidimą iki skundas dėl jo bus pateiktas Teismui; Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatos yra grindžiamos prielaida, kad vidaus teisė suteikia veiksmingas gynybos nuo įtariamo Konvencijoje garantuotų asmens teisių pažeidimo priemones.

Subsidiarus EŽTT jurisdikcijos pobūdis ir Konvencijoje apibrėžtos jo kompetencijos ribos lemia tai, kad Teismas negali būti vertinamas kaip valstybės teismų instancinės sistemos tąsa,,,virškasacinė“,,,ketvirtoji“ instancija. Į EŽTT kompetenciją nepatenka nacionalinių teismų priimtų sprendimų vertinimas jų atitikties valstybės vidaus įstatymams aspektu. Nagrinėdamas individualų skundą EŽŽT sprendžia, ar valstybės narės valdžios institucijos pažeidė Konvencijoje garantuotas žmogaus teises ir ar valstybės vidaus teisinėmis priemonėmis, tarp jų – ir teismų sprendimais, yra apgintos Konvencijoje garantuotos asmens teisės. Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisingo atlyginimo priemonė, kurią taiko EŽTT, reiškia pažeistų asmens teisių atkūrimą neviršijant Konvencijos garantijų ribų.

EŽTT sprendimai valstybėms narėms yra privalomi ir turi būti vykdomi, sprendimų vykdymo priežiūrą vykdo Ministrų Komitetas (Konvencijos 46 straipsnis). Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2000 m. sauso 19 d. rekomendacijoje Nr. 2 valstybėms narėms,,Dėl bylų peržiūrėjimo ar proceso atnaujinimo nacionaliniu lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo“ konstatavo, kad tam tikromis aplinkybėmis tam, kad būtų pasiektas asmens teisių gynimo tikslas – grąžinti jį į tą padėtį, kurioje buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in integrum), gali nepakakti Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo atlyginimo, todėl pasiūlė valstybėms nacionalinėse teisės sistemose numatyti priemones, įskaitant proceso atnaujinimą, kad būtų užtikrinta galimybė peržiūrėti bylas, kuriose Teismas konstatavo Konvencijos pažeidimą. Taigi, proceso atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių, garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant Konvencijoje įtvirtintų garantijų ribų.

Minėta, kad EŽTT nevertina žmogaus teisių pažeidimo nacionalinės teisės požiūriu. Klausimas, ar buvo pažeistos valstybės vidaus teisėje nustatytos žmogaus teisių garantijų ribos, yra nacionalinių teismų kompetencija. Restitutio in integrum (asmens grąžinimas į padėtį, buvusią iki jo teisių pažeidimo) yra visuotinis žmogaus teisių gynimo principas, būdingas tiek vidaus, tiek tarptautinei teisei. Šis principas lemia nacionalinių teismų pareigą siekti, kad pažeistos žmogaus teisės būtų apgintos kuo pilniau. Nacionaliniai teismai negali kvestionuoti EŽTT sprendimo Konvencijos pažeidimo klausimu, tačiau kartu yra nevaržomi pritaikyti platesnes, negu pripažino būtinomis EŽTT, žmogaus teisių gynimo priemones, jeigu jos yra įtvirtintos vidaus teisės sistemoje. Taigi proceso atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių, garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant nacionalinėje teisėje įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka pagrindas gali būti konstatuotas tada, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog valstybės vidaus teismų priimti procesiniai sprendimai dėl asmens teisių ir laisvių gynimo pažeidžia Konvenciją ir tam, kad pažeistos teisės būtų atkurtos neviršijant Konvencijoje ar valstybės vidaus įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų, reikalinga taikyti papildomas nacionalines teisių gynimo priemones.

Dėl skundžiamų procesinių sprendimų peržiūrėjimo

Iš EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimo J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), kurio pagrindu ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti procesą byloje, matyti, kad jis prašė Teismo pripažinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisės apsaugos garantijų ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimus. Faktiniu savo skundo pagrindu ieškovas nurodė tai, kad, 1995 m. gruodžio 23 d. iškėlus bylą dėl kontrabandos, iš jo buvo paimti ir realizuoti audinių kailiukai, o už juos gauti pinigai – 882 173 Lt, atėmus 132 325,95 Lt aukciono išlaidų, – pateko į valstybės biudžetą; 1997 m. sausio 30 d. ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, realizuotų daiktinių įrodymų vertės kompensavimo klausimas baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas; po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pareikštas ieškinys dėl realizuotų audinių kailiukų vertės kompensavimo buvo išnagrinėtas tik 2006 m. gegužės 26 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi ieškovui priteista 590 056,05 Lt kompensacija, atitinkanti realizuotų kailiukų vertę, iš kurios buvo atskaičiuotos aukciono išlaidos ir pridėtinės vertės mokestis; ieškovo pareikštas ieškinys dėl 220 543,25Lt palūkanų nuo aukcione gautų lėšų sumos priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu patenkintas iš dalies, ieškovui priteisiant 1616 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, ieškovas skunde EŽTT teigė patyręs žalą dėl to, kad valstybė paėmė ir pardavė audinių kailiukus už mažesnę nei rinkos kainą, taip pat dėl to, kad ilgą laiką negalėjo naudotis savo nuosavybe ir negavo pelno, taip pat dėl to, kad negalėjo gauti tinkamos kompensacijos, o dėl užtrukusio civilinio proceso kompensacijos vertė sumažėjo (EŽTT sprendimo 6- 31 punktai).

Nagrinėdamas šiais pagrindais pareikštą ieškovo skundą iš esmės, EŽTT konstatavo tokias aplinkybes: kailiukų paėmimo ir pardavimo teisėtumas byloje nėra ginčijamas, tačiau ir dėl teisėto turto paėmimo ar konfiskavimo atsirandanti realiai patiriama žala tam, kad atitiktų Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturi būti didesnė nei neišvengiama, išteisintam dėl kaltinimų kontrabanda asmeniui turi būti suteikta teisė atgauti konfiskuotas prekes (EŽTT sprendimo 35, 36 punktai); išteisinus pareiškėją, jis galėjo reikalauti pajamų, gautų už aukcione parduotus kailiukus, tačiau, nepaisant to, kad byla nebuvo sudėtinga, faktai buvo nustatyti baudžiamojo proceso metu, teismams prireikė daugiau nei aštuonerių su puse metų, kad išspręstų šį klausimą (EŽTT sprendimo 37 punktas); po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bei netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe, kuri buvo skubiai realizuota kaip greitai gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus prekes aukcione (EŽTT sprendimo 38 punktas). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ypač į užsitęsusi procesą, EŽTT konstatavo, kad ieškovui teko neproporcingai didelė našta ir šiuo pagrindu pripažino Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimą, EŽTT taip pat pažymėjo, kad tai yra esminis ieškovo skundo klausimas, todėl laikė, jog nereikalinga nagrinėti kitus pareiškėjo skunde nurodytus nuosavybės teisės pažeidimo aspektus (EŽTT sprendimo 39 straipsnis.).

Taigi EŽTT ieškovo byloje laikėsi pozicijos, kad valstybės institucijų veiksmai ieškovui iškeltoje baudžiamojoje byloje paimant įtariamai kontrabandos būdu gabentas prekes ir jas realizuojant savaime nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio, leidžiančio valstybėms narėms riboti asmens nuosavybės teisę, kai tai yra būtina visuomenės interesams, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir laikantis bendrųjų tarptautinės teisės principų. Kartu EŽTT konstatavo, kad išteisinus pareiškėją neliko teisėto, atitinkančio Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytus kriterijus, nuosavybės paėmimo pagrindo, o valstybės institucijų, tarp jų ir ieškovo bylas nagrinėjusių teismų veiksmai delsiant kompensuoti konfiskuotų daiktinių įrodymų vertę pripažinti pažeidžiančiais Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti už parduotus kailiukus gautų lėšų tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties dėl be teisėto pagrindo įgyto turto vertės priteisimo. Šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti, kad byloje priimti teismų sprendimai pripažinti prieštaraujančiais Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniui EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, priimtu byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03).

EŽTT nusprendė, kad dėl konstatuoto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo ieškovas patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir, remdamasis Konvencijos 41 straipsniu, pritaikė teisingo atlyginimo priemonę – priteisė ieškovui bendrą 25 000 eurų žalos atlyginimo sumą. Teismo sprendime nėra nuorodų į tai, kad pažeistai pareiškėjo nuosavybės teisei apginti yra reikalingos papildomos nacionalinės priemonės. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konvencijoje garantuotos pareiškėjo teisės EŽTT sprendimu yra apgintos visiškai.

Sprendžiant, ar yra pasiektas restitutio in integrum tikslas nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuosavybės teisės apsaugos požiūriu, būtina įvertinti nagrinėjamoje byloje priimtus teismų sprendimus EŽTT sprendimo ir susijusiose civilinėse bylose priimtų procesinių sprendimų kontekste. Minėta, kad pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl aukcione realizuotų audinių kailiukų vertės atlyginimo buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006. Savo teisėms ginti ieškovas pasirinko nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, ieškinio juridiniu pagrindu nurodydamas 1964 m. Civilinio kodekso 512 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatavo, kad tuo atveju, kai iš asmens kaip daiktiniai įrodymai paimami daiktai, o asmens veika nepripažįstama nusikalstama reabilituojančiu pagrindu, pvz., nesant nusikaltimo sudėties, tai valstybė neturi teisinio pagrindo nei pasilikti tyrimo metu paimto daikto, nei jo vertės, ji yra praturtėjęs asmuo ir skolininkė prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo; kreditoriumi prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo gali būti ne tik savininkas, bet ir teisėtas turto valdytojas pagal įstatymą ar sutartį; turto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas, o pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka skolininkui; ieškovo valdymo teisėtumas nagrinėtoje byloje nebuvo paneigtas. Kartu kasacinis teismas pripažino, kad atsakovas – valstybė – turi teisę į išlaidų, būtinų turtui išlaikyti, atlyginimą, nes turėjo pagrindą pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias prekes, ir yra sąžiningas skolininkas (įgijėjas) 1964 m. redakcijos CK 513 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra priimta nagrinėjant kitą bylą tarp tų pačių dalyvaujančių asmenų, todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamos bylos atžvilgiu.

Ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas pareiškė 2006 m. rugpjūčio 23 d., prašydamas dėl to paties teisių pažeidimo pritaikyti papildomą gynybos būdą – priteisti iš valstybės CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi aukcione gautomis lėšomis po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Ieškovas prašė priteisti palūkanas nuo visos aukcione gautos sumos (882 173 Lt) už penkerius metus (ieškinio senaties terminas) – iš viso 220 543,25 Lt.

CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatyta be teisinio pagrindo įgijusio pinigų sumą asmens pareiga mokėti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, penkių proc. dydžio metines palūkanas nuo to momento, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Minėta, kad tiek EŽTT sprendime, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje yra konstatuota, kad, išteisinus ieškovą, išnyko teisėtas pagrindas valstybei toliau valdyti už realizuotus daiktinius įrodymus gautas lėšas, tai reiškia, kad išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo data yra momentas, nuo kurio valstybė sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Toks valdymas tęsėsi ir įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, todėl po 2001 m. liepos 1 d. ieškovas įgijo įstatyminį pagrindą reikalauti iš valstybės palūkanų, nustatytų CK 6.240 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, kad pinigų suma, kurią valstybė privalėjo grąžinti ieškovui kaip be pagrindo valdomą turtą, yra 590 056,05 Lt, todėl nuo šios sumos turi būti skaičiuojamos ieškovo reikalaujamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, jų suma už ieškovo reiškiamo penkerių metų terminą sudaro 147 514,01 Lt. Ginčijamais teismų sprendimais pareiškėjui priteista 1616,60 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo teisės į palūkanas atsiradimo momento ir šios teisės apimties, netinkamai aiškino ir taikė materialinį įstatymą, todėl skundžiami procesiniai sprendimai iš dalies keičiami.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; šis principas galioja tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos kontekste. Konvencija nesukuria naujų, atskirų nuo garantuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, žmogaus teisių, tačiau užtikrina jų minimalius standartus ir tarptautines jų gynimo priemones. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykis su nacionaline teise – tai, kad ji yra pripažįstama mūsų valstybės vidaus teisės aktų sistemos dalimi, lemia, kad Konvencijoje nustatyti tarptautiniai žmogaus teisių ir laisvių gynybos būdai ir valstybės viduje veikiantys žmogaus teisių gynybos būdai negali būti taikomi atskirtai vienas nuo kito. Tiek EŽTT byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), tiek šioje byloje yra nagrinėjamas tas pats pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl ieškovui priteistinos palūkanų sumos dydžio turi būti atsižvelgta į EŽTT pritaikytas jo nuosavybės teisės gynimo priemones – priteistą 25 000 eurų teisingo atlyginimo sumą. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos aiškinti EŽTT sprendimo, todėl neišeinant už bylos ribų nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečią sumą EŽTT priteisė ieškovui turtinei žalai atlyginti ir kokią – neturtinei. Vadovaudamasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė bus tinkamai apginta priteisus 100 000 Lt palūkanų sumą. Dėl to ankstesniais teismų sprendimais ieškovui iš valstybės priteista palūkanų suma didinama iki 100 000 Lt. Iš atsakovo ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 100 000 Lt palūkanų ir 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis