Dėl buto priteisimo

Civilinė byla Nr.3K-3-455/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 35.5;

42.4; 45.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Laivyno inžinerijos centras“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. individualios įmonės ieškinį atsakovui UAB „Laivyno inžinerijos centras“ dėl buto priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2005 m. vasario 4 d. ieškovas A. J. individuali įmonė ir atsakovas UAB „Laivyno inžinerijos centras“ sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovas – parduoti namo, statomo (duomenys neskelbtini), 12-ojo aukšto patalpų dalį, iš kurios bus suformuotas nekilnojamojo turto vienetas – butas su priklausiniais: balkonu (lodžija) ir viena vieta lengvajam automobiliui stovėti. Tą pačią dieną, t. y. 2005 m. vasario 4-ąją, šalys taip pat sudarė sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovas – parduoti namo, statomo (duomenys neskelbtini), 3-iojo aukšto patalpų dalį, iš kurios bus suformuotas nekilnojamojo turto vienetas – biuro patalpos. Sutartyse šalys susitarė dėl turto kainų ir pagrindinių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo terminų. Pagal sutarčių 5.1 punktą pagrindinės biuro patalpų ir buto su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti sudarytos iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2006 m. gruodžio 22 d. šalys sudarė tik biuro patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, o buto su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartis iki 2006 m. gruodžio 31 d. šalių nebuvo sudaryta. 2007 m. vasario 14 d. ieškovo atstovui atvykus į atsakovo biurą, šio atstovė atsisakė sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį 2005 m. vasario 4 d. preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir pasiūlė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už buto 1 kv. m būtų mokama 6500 Lt kaina. Ieškovui su tokia kaina nesutikus, 2007 m. kovo 6 d. atsakovas mokėjimo pavedimu grąžino į ieškovo sąskaitą 25 000 Lt avansą ir pranešė ieškovui, kad, pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui, pasibaigė prievolė pagrindinei sutarčiai sudaryti. Ieškovo tvirtinimu, pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis iki 2006 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudaryta dėl atsakovo UAB „Laivyno inžinerijos centras“ kaltės, nes atsakovo samdytų rangovų vėlavimas, pasikeitusios statybos darbų apimtys bei padidėjusios medžiagų kainos nelaikytinos aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo atsakovo valios. Nurodydamas, kad pagal preliminariosios sutarties 5.1.1 punktą pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas buvo siejamas ne su pastato, kuriame yra butas, pripažinimu tinkamu naudoti, o su buto, kaip atskiro turtinio vieneto, suformavimu, ieškovas taip pat laikė, kad šioje byloje taikytinas ne tik CK 6.165, bet ir 6.401 straipsnis. Teigdamas, kas jis yra nukentėjusioji prievolės šalis, kuri suinteresuota už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą įsigyti šioje sutartyje nurodytą butą, ieškovas A. J. individuali įmonė nurodė, jog nereikalauja nuostolių atlyginimo pinigais, ir prašė kaip nuostolius priteisti jam iš atsakovo natūra butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – balkonu (lodžija) ir viena vieta automobilių stovėjimo aikštelėje, o atsakovui iš ieškovo priteisti 200 500 Lt su PVM, taip pat prašė nurodytą turtą perduoti jam (ieškovui) natūra po to, kai jis sumokės atsakovui teismo spendimu priteistą pinigų sumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – balkonu (lodžija) ir viena vieta (aikštele) vienam lengvajam automobiliui stovėti, o atsakovui iš ieškovo – 239 084,20 Lt už šį turtą ir nurodė perduoti butą su priklausiniais ieškovui natūra po to, kai šis sumokės atsakovui teismo sprendimu priteistą pinigų sumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 31 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė; ieškovo apeliacinį skundą patenkino: pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimo dalį dėl 239 084,20 Lt buto su priklausiniais kainos priteisimo ir priteisė atsakovui UAB „Laivyno inžinerijos centras“ iš ieškovo A. J. individualios įmonės 191 453,70 Lt už butą su balkonu ir 25 000 Lt už automobilio stovėjimo vietą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. vasario 4 d. šalys sudarė dvi sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo įsigyti atsakovo statomame name, esančiame (duomenys neskelbtini), biuro patalpas ir butą su priklausiniais. Sutartyse šalys susitarė dėl parduodamo turto kainų ir pagrindinių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo termino. Pagrindinės sutartys turėjo būti sudarytos iki 2006 m. gruodžio 31 d. Biuro patalpų pirkimo–pardavimo sutartį šalys sudarė 2006 m. gruodžio 22 d., tačiau buto pirkimo–pardavimo sutartis iki nustatyto termino nebuvo sudaryta. 2007 m. kovo 6 d. atsakovas grąžino ieškovui už butą sumokėtą 25 000 Lt avansą ir pranešė, kad, pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui, pasibaigė prievolė pagrindinei buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Ieškovas, laikydamas, kad, atsakovui pažeidus iš preliminariosios sutarties kilusią prievolę, jam kaip kompensacija už neįvykdytą sutartinę prievolę priteistinas preliminariojoje sutartyje aptartas butas su priklausiniais, bei nurodydamas, jog sutinka sumokėti atsakovui preliminariojoje sutartyje nustatytą buto kainą, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam butą su priklausiniais natūra.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas perdavė atsakovui 25 000 Lt avansą ir taip įvykdė savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, o atsakovas savo įsipareigojimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. suformuoti atskirą turto vienetą bei gauti būtinus leidimus butui parduoti neįvykdė ir, tuo remdamasis, atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, konstatavo pagrindą pripažinti, kad prievoles pagal preliminariąją sutartį pažeidė atsakovas, kuris iš esmės to ir neginčija. Tai, kad dėl rangovų kaltės vėlavo statybos darbai, kito darbų apimtys bei jų medžiagų kainos, teismas nelaikė nuo atsakovo nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios pagal preliminariąją sutartį ar įstatymą atleistų jį nuo atsakomybės. Teismas nurodė, kad pagal preliminariosios sutarties 6.3 punktą atsakovas nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą atleidžiamas tik dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo veiksmų, t. y. dėl tokių aplinkybių, kurios buvo neišvengiamos, atsakovo nekontroliuojamos ar nepašalinamos, arba dėl kitų asmenų veiksmų, kurių atsakovas negalėjo numatyti ir už kuriuos jis neatsako. Nustatęs, kad sutartinės prievolės nebuvo įvykdytos dėl trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė atsakovas, kaltės, ir pažymėjęs, kad šiuo atveju nei preliminariojoje sutartyje, nei įstatyme nenustatyta trečiųjų asmenų atsakomybės ieškovui, teismas konstatavo, kad, nesant atsakovo atsakomybę pašalinančių aplinkybių, atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą tenka atsakovui (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis, 6.257 straipsnis). Teismas laikė, kad preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta dėl atsakovo kaltės ir dėl to, jog jis nesuformavo buto, kaip atskiro nekilnojamojo turto vieneto, kurį būtų galėjęs perleisti ieškovui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų atskiram turtiniam vienetui suformuoti arba kad negalėjo to padaryti iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių. Teismo vertinimu, priešingai, atsakovas siekė, kad pasibaigtų jo įsipareigojimai pagal preliminariąją sutartį ir jis galėtų šias patalpas parduoti už didesnę kainą. Be to, teismo nuomone, tai, kad buto patalpų statybos darbai nebuvo baigti, nebuvo pagrindas jų neparduoti (Sutarties 3.31, 3.32 punktai). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė prievolių vykdymo principus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), neįvykdė sutartyje nustatytų pareigų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) ne tik dėl nerūpestingumo ir neapdairumo, bet ir tyčia siekdamas atitinkamų pasekmių (CK 6.248 straipsnio 2, 3 dalys), dėl to ieškovas patyrė nuostolių (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovui atsirado civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnis), nuo kurios atleisti jį tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą nėra pagrindo (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, CK 6.253 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nors šalių pasirašytoje preliminariojoje sutartyje buvo nustatyta, jog už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą atsakovas turi grąžinti sumokėtą avansą ir sumokėti ieškovui 25 000 Lt baudą, ieškovas pareiškė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo natūra, taip pasirinkdamas tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnio). Laikydamas, kad šiuo atveju ieškovas patyrė daug didesnių nuostolių, nei sutartyje nustatytos netesybos, teismas nesprendė netesybų priteisimo klausimo (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs tai, kad per preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpį išaugo ieškovo ketinto pirkti buto kaina (apie 6000 Lt) bei toje pačioje vietoje esančių kitų tokių pačių butų kainos (5000–10 000 Lt už 1 kv. m), ir ieškovas prarado galimybę už sutartyje aptartą kainą (3210 Lt už 1 kv. m) įsigyti tokį patį daiktą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad byloje konstatuotas atsakovo nesąžiningumas bei kaltė dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo, teismas darė išvadą, jog šioje byloje būtų pagrindas ieškovo prarastos galimybės piniginę vertę nustatyti taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytų kainų skirtumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., V. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006), ir tai reikštų, kad atsakovas turėtų padengti ieškovui per preliminariosios sutarties galiojimo laiką susidariusį tokio paties daikto kainų skirtumą, t. y. atsakovo dėl jo nesąžiningų veiksmų gautos papildomos pajamos turėtų atitekti ieškovui. Tačiau, teismo vertinimu, ir tokiu atveju negalima būtų pripažinti, kad nuostoliai ieškovui yra atlyginti visiškai, be to, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes ieškovas tame pačiame pastate yra įsigijęs komercines patalpas ir turėjo tikslą įsigyti dar ir gyvenamąsias. Pažymėjęs, kad ieškovas yra individuali įmonė, kurios turtas neatskirtas nuo savininko turto, teismas laikė, kad nors preliminariąją sutartį sudarė individuali įmonė, kaip juridinis asmuo, tačiau šiuo atveju pirkėju gali būti laikomas šios įmonės savininkas, fizinis asmuo, o ginčo šalių sudaryta 2005 m. vasario 4 d. sutartis vertintina kaip preliminarioji nepastatyto buto pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnis). Be to, teismo nuomone, vertinant šalių santykius, susidariusius dėl ginčo preliminariosios sutarties neįvykdymo, svarbu ir tai, kad atsakovas, kuris, sudarydamas ginčo sutartį, vykdė profesinę veiklą, dėl savo patirties bei galimybės nustatyti savo sąlygas yra akivaizdžiai stipresnė šalis. Atsakovui, kaip verslininkui, keliami didesni reikalavimai, vykdant prievoles (CK 6.38 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, elgėsi nesąžiningai ir dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo yra jo kaltės, remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei siekdamas apginti sąžiningos šalies teisėtus interesus ir įgyvendindamas teisėtų lūkesčių bei visiško nuostolių atlyginimo principus, teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo natūra, t. y. priteisiant ieškovui jo prašomą butą su priklausiniais (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.251 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007). Teismo vertinimu, toks ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas nepažeis atsakovo teisių, nes už ieškovui atitenkančias patalpas jis gaus iš ieškovo tokią kainą, kurią pats atsakovas nustatė preliminariojoje sutartyje, ir, be to, nebeturės kompensuoti ieškovui nuostolių pinigine išraiška. Nustatęs, kad pastatyto ginčo buto plotas yra ne 52 kv. m, kaip nurodyta šalių preliminariojoje sutartyje, o 64,02 kv. m, teismas, remdamasis sutarties nuostata, kad, pakitus bendram plotui, atitinkamai perskaičiuojama turto kaina, sprendė, jog atsakovui iš ieškovo priteistina didesnė suma ir, taikydamas ginčo preliminariojoje sutartyje aptartą 3210 Lt už 1 kv. m kainą, priteisė atsakovui iš ieškovo 205 50,20 Lt už 64,02 kv. m ploto butą, 8580 Lt už balkoną (lodžiją) ir 25 000 Lt už automobilio stovėjimo aikštelę, iš viso – 239 084,20 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, įsipareigodamas preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis pastatyti ir parduoti ieškovui ginčo buto patalpas, tačiau, nesiimdamas pakankamų priemonių atskiram turtiniam vienetui suformuoti ir užregistruoti, neįvykdė preliminariojoje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų dėl savo kaltės ir, be to, elgėsi nesąžiningai, nes, neatlikdamas nurodytų veiksmų, siekė, kad pasibaigtų jo prievolės pagal preliminariąją sutartį ir jis galėtų ginčo patalpas paduoti už daug didesnę kainą. Teisėjų kolegija laikė, kad toks prievolės pažeidimas sudarė pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę (CK 6.256 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tame pačiame pastate esančios biuro patalpos buvo laiku paruoštos pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti ir atsakovo nurodytos aplinkybės nesutrukdė laiku įvykdyti prievolę ieškovui. Faktas, kad ginčo butas buvo suformuotas ir paruoštas parduoti praėjus porai savaičių po to, kai pasibaigė preliminariojoje sutartyje nustatyta prievolė pagrindinei sutarčiai sudaryti, patvirtina tai, jog nebuvo rimtų kliūčių objektui laiku suformuoti ir pagrindinei sutarčiai sudaryti bei, teisėjų kolegijos nuomone, suteikia pagrindą prielaidai, kad atsakovas nepardavė buto dėl jo kainos rinkoje padidėjimo ir rodo jo nenorą parduoti butą už preliminariojoje sutartyje aptartą kainą. Pažymėjusi, kad, atsakovui pažeidus sutartinę prievolę, ieškovas, kaip kreditorius, turi galimybę rinktis pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prievolė pagal preliminariąją sutartį nebuvo įvykdyta ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, todėl, remiantis CK 1.138 straipsnio nuostatomis, ieškovo teisės gali būti ginamos priteisiant jam kaip kompensaciją už jo teisių suvaržymą ir teisėto intereso gauti prievolės įvykdymą natūra pažeidimą ginčo butą, o atsakovui – pagal sutarties sąlygas apskaičiuotą buto su priklausiniais kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pažeistų teisių gynimo būdas geriausiai atitinka dėl prievolės neįvykdymo nukentėjusios šalies (ieškovo) teisėtus lūkesčius ir iš esmės nepažeidžia prievolę pažeidusios šalies (atsakovo) interesų. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas ketino įsigyti biuro ir gyvenamąsias patalpas viename pastate, atsakovo sutikimu investavo lėšų į ginčo butą (pagal savo poreikius ir savo sąskaita įrengė šildomas grindis), teisėjų kolegija laikė, jog buto priteisimas ieškovui, o šalių sutartos pinigų sumos už butą – atsakovui, eliminuoja ieškovo teisėtų interesų pažeidimą ir pašalina (sumažina) atsakovo prievolę atlyginti ieškovui nuostolius už preliminariosios sutarties sąlygų pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių ginčo išsprendimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo taikyto ieškovo teisių gynimo būdo negalimumo ir nukrypimo nuo formuojamos teismų praktikos, nes laikė, kad analogiškas teisės aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007, pagal fizinio asmens ieškinį statybos bendrovei dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad šio ginčo šalys yra dvi įmonės, nereiškia, jog ginčo santykius reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos skirtingai. Atkreipusi dėmesį į tai, kad sutartį dėl ginčo patalpų įsigijimo su atsakovu sudarė A. J. individuali įmonė, tačiau byloje nustatytų aplinkybių ir šalių paaiškinimų pagrindu nustačiusi, kad įmonės savininkas ketina naudoti ginčo butą asmeniniams poreikiams tenkinti (jame gyventi), o biuro patalpose – dirbti, teisėjų kolegija vertino 2005 m. vasario 4 d. sutartį kaip preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.193 straipsnis), kuriai būdingi vartojimo sutarčių požymiai ir dėl kurios vykdymo pardavėjui (atsakovui) taikomi didesni sąžiningumo reikalavimai. Spręsdama dėl ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo jis prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes teismas neteisingai nustatė buto plotą ir priteisė iš jo atsakovui per didelę buto kainą, teisėjų kolegija, sutikdama su šiais ieškovo argumentais, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytą 64,02 kv. m buto plotą sudaro 52,19 kv. m svetainė-virtuvė, 4,78 kv. m sanitarinis mazgas ir 7,05 kv. m balkonas. Šalys preliminarioje sutartyje susitarė dėl fiksuotos balkono kainos – 8580 Lt ir fiksuotos automobilio stovėjimo vietos kainos – 25 000 Lt, o likusią turto kainą susitarė skaičiuoti pagal parduodamo buto (be balkono) plotą. Apskaičiavusi, kad bendras svetainės-virtuvės ir sanitarinio mazgo plotas yra 56,97 kv. m (52,19 kv. m + 4,78 kv. m), teisėjų kolegija sprendė, jog pagal šalių nustatytą vieno kvadratinio metro kainą atsakovui už šias patalpas priklauso 182 873,70 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas pagrįstai nurodė, kad buto su balkonu kaina turi būti 191 453,70 Lt (182 873,70 Lt + 8580 Lt) ir parkavimo vietos kaina – 25 000 Lt. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su ieškovo argumentu, kad buto su balkonu ir automobilio stovėjimo vietos kainas yra tikslinga priteisti atskirai, kad sprendimo vykdymo metu nekiltų neaiškumų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tik suklydo nustatydamas buto plotą, todėl pakeitė sprendimo dalį dėl lėšų už butą priteisimo ir priteisė atsakovui iš ieškovo 191 453,70 Lt už butą su balkonu ir 25 000 Lt už parkavimo vietą, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Laivyno inžinerijos centras“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Civilinės bylos Nr. 3K-3-72/2007, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, kuria kaip teisiniu pagrindu rėmėsi skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai šioje byloje pareikštam ieškiniui patenkinti, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2007 pats atsakovas (statytojas) siūlė sudaryti pagrindinę sutartį (pirkti patalpas už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą), todėl teismų taikytas gynimo būdas nepažeidė atsakovo (statytojo) interesų; tuo tarpu šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta; be to, nurodytoje byloje buvo sudaryta fizinio asmens ir įmonės (verslininko) būsimo buto pirkimo-padavimo sutartis (CK 6.401 straipsnis), o šioje byloje – juridinių pelno siekiančių asmenų (verslininkų) preliminarioji sutartis (CK 6.165 straipsnis). Dėl to šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai savo išvadas grindė nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Tai lėmė netinkamą CK 6.401 straipsnio taikymą. Kasatoriaus manymu, šis CK straipsnis šioje byloje netaikytinas, nes 2005 m. vasario 4 d. preliminarioji sutartis neatitinka CK 6.401 straipsnyje nustatytų būtinų šiame straipsnyje reglamentuojamų sutarčių sąlygų.

2. Bylą nagrinėję teismai, priteisdami ieškovui ginčo butą su priklausiniais natūra, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.165 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., V. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, pateiktų išaiškinimų, kad negalima reikalauti įvykdyti preliminariąją sutartį natūra, nes ji yra tik organizacinė-tvarkomoji sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje. Šiuo konkrečiu atveju šalys sudarė būtent preliminariąją sutartį. Kasatoriaus teigimu, iš sutarties, kvalifikuotos preliminariąja sutartimi, kilusių prievolių neįvykdymo atveju negali būti taikomi pažeistų teisių gynimo būdai, kurių šis institutas nenustato arba net draudžia.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. J. individuali įmonė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neginčija teismų išvados, jog šalių sudaryta preliminarioji sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta dėl atsakovo kaltės bei nesąžiningo elgesio. Ieškovo teigimu, jis šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl preliminariosios sutarties įvykdymo natūra, ir teismai tokio reikalavimo nenagrinėjo, o tik, konstatavę atsakovo civilinės atsakomybės už preliminariosios sutarties pažeidimą buvimą bei atsakovo nesąžiningumą, taikė ieškovo pasirinktą nuostolių atlyginimo būdą – priteisė butą su priklausiniais natūra. Be to, kadangi šiuo atveju buvo sudaryta preliminarioji nepastatyto buto pirkimo-pardavimo sutartis, tai, net ir sutikus su atsakovo pozicija, kad teismų priimtais sprendimais atsakovas buvo įpareigotas įvykdyti prievolę natūra, toks sprendimas, remiantis CK 6.401 straipsniu, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Ieškovo teigimu, kadangi jis ginčo name turi įsigijęs biuro patalpas ir butas bus naudojamas kaip ieškovo įmonės savininko gyvenamoji vieta, tai šiuo atveju tinkamiausiai jo pažeistos teisės galėtų būti apgintos būtent priteisiant jam ginčo butą natūra, o ne atlyginant nuostolius ar sumokant baudą. Be to, šios bylos šalių teisiniai santykiai (sudaryta preliminarioji nepastatyto buto pirkimo-pardavimo sutartis; pirkėju laikytinas individualios įmonės savininkas (fizinis asmuo), nes tokios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto; individualios įmonės (ieškovo) savininkas ketino įsigyti butą savo poreikiams tenkinti, o ne tam, kad parduotų ateityje) yra artimesni CK 6.401, o ne 6.165 straipsnyje reglamentuojamiems teisiniams santykiams, todėl šiuo atveju šalių santykiams kvalifikuoti gali būti taikomas CK 6.401 straipsnis bei vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007, pateiktais išaiškinimais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės klausimas, ar preliminarioji buto, kuris nepastatytas, pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta uždarosios akcinės bendrovės ir individualios įmonės šios įmonės savininko (fizinio asmens) asmeniniams poreikiams tenkinti, gali būti kvalifikuojama kaip būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis, reglamentuojama CK 6.401 straipsnyje.

Ginčo šalys taip pat nesutaria dėl to, ar, jeigu ginčo sutarties kvalifikacija preliminariąja nepastatyto busto pirkimo-pardavimo sutartimi negalima ir ji laikytina preliminariąja buto pirkimo-pardavimo sutartimi, šalių sudaryta pagal CK 6.165 straipsnį, gali nukentėjusi tokios preliminariosios sutarties šalis savo pažeistų teisių gynimo būdu pasirinkti ne nuostolių, nustatytų CK 1.165 straipsnio 4 dalyje, atlyginimą pinigine išraiška, o sutarties dalyko – ketinto įsigyti ir jau pastatyto nekilnojamojo turto – priteisimą (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), t. y. būdą, sutampantį su prievolės pagal nurodytą preliminariąją sutartį įvykdymu natūra, įvardydamas tai kaip nuostolių, nustatytų CK 6.165 straipsnio 4 dalyje, atlyginimo formą.

Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo

Preliminarioji sutartis – tai šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje jame aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis).

Šalys neginčija, kad 2005 m. vasario 4 d. sutartis yra preliminarioji sutartis, tačiau nesutaria dėl to, ar tai būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis, reglamentuojama CK 6.401 straipsnyje, ar preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis, šalių sudaryta pagal CK 6.165 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo-pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje S. A. v. UAB „Beržolė“, bylos Nr. 3K-3-441/2006).

Vienas esminių nepastatyto būsto pirkimo-pardavimo sutarties, reglamentuojamos CK 6.401 straipsnyje, požymių, skiriantis ją nuo kitų preliminariųjų sutarčių, sudarytų pagal CK 6.165 straipsnį, yra būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutarties subjektinė sudėtis: viena šios sutarties šalis – pirkėjas – visada yra fizinis asmuo, o kita – pardavėjas – juridinis asmuo ir kartu profesionalus nekilnojamojo turto statytojas (CK 6.401 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas (fizinis asmuo), sudaręs statomo gyvenamojo namo ar buto įsigijimo sutartį su profesionaliu šio nekilnojamojo turto statytoju (verslininku), laikomas silpnesne sandorio šalimi, kuri, nukentėjusi nuo nesąžiningų pardavėjo veiksmų, kada jis, suėjus preliminariojoje sutartyje šalių sutartam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, pasiūlo pirkėjui arba sumokėti papildomai, nes padidėjo turto rinkos kaina, arba nutraukti sutartį, pagal susiklosčiusią teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Progresyvios investicijos“; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007;) gali tikėtis šį jo statusą atitinkančios teisinės apsaugos.

Nagrinėjamoje byloje 2005 m. vasario 4 d. sutartis, dėl kurios kvalifikavimo kilo ginčas, yra sudaryta A. J. individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės „Laivyno inžinerijos centras“.

Atsižvelgdama į byloje iškilusią individualios įmonės sampratos problemą, teisėjų kolegija pažymi, kad, reglamentuojant individualių įmonių veiklą, iš esmės galimos dvi individualios komercinės-ūkinės veiklos organizavimo formos.

Pirmoji forma, kai individuali įmonė yra traktuojama kaip tam tikra fizinio asmens vykdomo verslo teisinė forma, neatskiriant arba minimaliai atskiriant fizinio asmens veiklą nuo įmonės veiklos. Tokiais atvejais įmonė yra teisių ir pareigų visuma, kuri neatskirta nuo jos savininko (fizinio asmens), ir savarankišku teisinių santykių subjektu laikytina ne pati įmonė, o būtent jos savininkas.

Antroji forma, kai individuali įmonė reglamentuojama kaip įmonė, suteikiant jai požymius, būdingus juridiniam asmeniui, išskyrus atsakomybės už prievoles apribojimą, ir kartu nepaneigiant esminio šios formos ūkio subjekto (individualios įmonės) privalumo – jos steigimo procedūros, valdymo ir apskaitos paprastumo, lengvesnės mokesčių naštos, minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo nebuvimo, t. y. tų požymių, kurie paprastai ir lemia asmens sprendimą savo sumanytą ekonominę veiklą organizuoti būtent tokia forma, nepaisant šios rūšies įmonės atsakomybės pobūdžio. Tokiu atveju individuali įmonė netapatinama su konkrečiu asmeniu (jos savininku), ir yra pripažintina savarankišku teisinių santykių subjektu.

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame naujajame Civiliniame kodekse individualias įmones įvardijus juridiniais asmenimis, nuo šios datos individualioms įmonėms taikomos CK nuostatos, nustatančios bendrąsias juridinių asmenų reglamentavimo taisykles, o nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Individualiųjų įmonių įstatyme įtvirtintas detalus šios formos įmonių teisinio statuso reglamentavimas, pagal kurį ši juridinio asmens rūšis pasižymi paprastesne nei kitų juridinių asmenų steigimo ir valdymo tvarka, tam tikrais finansinės atskaitomybės ypatumais, taip pat tuo, kad individualiai įmonei įsteigti nenustatytas minimalus įstatinio kapitalo dydis, tačiau įtvirtinta neribota šios rūšies juridinio asmens dalyvių atsakomybė. Tai rodo, kad pagal galiojantį individualių įmonių teisinį reglamentavimą pasirinkta antroji individualios komercinės-ūkinės veiklos organizavimo forma, t. y. individuali įmonė suprantama kaip savarankišką teisinių santykių subjektą – juridinį asmenį, turinį savarankišką teisinį statusą – žyminti sąvoka.

Pagal civilinės atsakomybės pobūdį ir kartu veiklos rizikingumo laipsnį juridiniai asmenys skirstomi į neribotos (individualios įmonės, ūkio bendrovės) ir ribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis (visų kitų teisinių formų juridiniai asmenys).

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), kuriam, skirtingai nei anksčiau, kai individualios įmonės turtas nebuvo atskirtas nuo jos savininko turto (Įmonių įstatymo, galiojusio iki 2004 m. sausio 1 d., 7 straipsnio 1 dalis), pagal galiojantį teisinį reglamentavimą būdinga tai, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, t. y. netapatinamas su įmonės savininko turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau savininkas, kaip ir pagal ankstesnį reglamentavimą, atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

Taigi individuali įmonė (juridinis asmuo) ir jos savininkas (fizinis asmuo) civiline teisine prasme yra du atskiri teisinių santykių (tiek ikisutartinių, tiek sutartinių) subjektai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė individualios įmonės turto neatskirtinumą nuo jos savininko (fizinio asmens) turto kaip šios rūšies įmonės požymį ir todėl nepagrįstai vertino jį kaip pagrindą pripažinti ginčo sutarties šalimi – pirkėju – ne ieškovą A. J. individualią įmonę, o jos savininką (fizinį asmenį).

Kadangi individuali įmonė yra juridinis asmuo, t. y. savarankiškas teisės subjektas, įstatymuose nustatyta tvarka įsteigtas tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, tai konstatuotina, kad individualios įmonės sudaryta preliminarioji būsto, kuris dar nepastatytas, pirkimo-pardavimo sutartis nėra preliminarioji sutartis, reglamentuojama CK 6.401 straipsnio nuostatų, nes neatitinka šiame CK straipsnyje reglamentuojamai sutarčiai keliamų subjektinės sudėties reikalavimų, ir individuali įmonė negali gauti nurodytame CK straipsnyje reglamentuojamos pirkėjo, kaip silpnesnės teisinių santykių šalies, interesų teisinės apsaugos.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo A. J. individualios įmonės ir atsakovo UAB „Laivyno inžinerijos centras“ 2005 m. vasario 4 d. sutartis, nepriklausomai nuo to, koks turto pagal šią sutartį įsigijimo tikslas, kvalifikuotina preliminariąja buto pirkimo-pardavimo sutartimi, šalių sudaryta pagal CK 6.165 straipsnio nuostatas, ir ieškovas (pirkėjas), nukentėjęs dėl to, kad atsakovas (pardavėjas) pažeidė šią sutartį, turi teisę tik į CK 6.165 straipsnyje reglamentuojamą jo teisių ir interesų teisinę apsaugą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, laikydamas, jog ieškovas yra individuali įmonė, kurios turtas neatskirtas nuo jos savininko turto, ir šiuo pagrindu pripažindamas, kad nors preliminariąją sutartį sudarė individuali įmonė, kaip juridinis asmuo, pirkėju gali būti laikomas šios įmonės savininkas, fizinis asmuo, o apeliacinės instancijos teismas – neištaisydamas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas juridinių asmenų, kurių teisinė forma individuali įmonė, teisinį statusą, taip pat preliminariosios sutarties teisės institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl netinkamai kvalifikavo ginčo šalių sudarytą 2005 m. vasario 4 d. sutartį preliminariąja nepastatyto buto pirkimo-pardavimo sutartimi, reglamentuojama CK 6.401 straipsnyje.

Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas ginčo buto įsigijimo tikslas, t. y. ta aplinkybė, kad butą individualios įmonės savininkas ketino įsigyti savo asmeniniams poreikiams tenkinti (jame gyventi), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti ginčo sutartį būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartimi, reglamentuojama CK 6.401 straipsnyje, nes dėl šios aplinkybės ieškovo ir atsakovo, kurie abu yra juridiniai asmenys, teisiniuose santykiuose, susiklosčiusiuose ginčo sutarties pagrindu, neatsirado tos rizikos, kuri paprastai egzistuoja tarp šalių būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju.

Dėl ginčo sutarties neįvykdymo nukentėjusios šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdo

Bylą nagrinėję teismai konstatavo ir byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta dėl atsakovo kaltės bei nesąžiningo elgesio, šiam nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus ir yra saistomas žemesnių instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šių teismų nustatytų ir įvertintų bylos aplinkybių teisėjų kolegija negali vertinti kitaip, todėl, remdamasi jomis, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog atsakovui atsirado sutartinė civilinė atsakomybė, nuo kurios atleisti jį tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą nėra pagrindo, o ieškovas įgijo teisę į nuostolių atlyginimą.

Tačiau, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nesutinka su teismų išvada dėl ieškovo pasirinktos nuostolių, patirtų atsakovui pažeidus ginčo preliminariąją sutartį, atlyginimo formos – sutarties dalyko priteisimo natūra – šioje byloje galimumo.

Pagal konstitucines nuostatas ir CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeidžiami, turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Ši asmens teisė yra absoliuti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti, nes kartu įstatyme, suteikiant nurodytą galimybę, nustatyti tam tikri naudojimosi civilinėmis teisėmis ribojimai (CK 1.137 straipsnio 2-5 dalys), vienas kurių – įgyvendinant savo teises laikytis įstatymų, neperžengti savo turimų civilinių teisių ribų. CK 1.138 straipsnyje įtvirtintos bendrosios normos, reglamentuojančios, kokiais galimais būdais civilines teises įstatymuose nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Tačiau paprastai, atsižvelgiant į konkrečių civilinių teisinių santykių prigimtį ir ypatumus, CK ir kitose įstatymuose yra nustatyti specialūs tų konkrečių teisinių santykių subjektų pažeistų teisių ar interesų gynybos būdai. Taigi asmuo, siekdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra, nuspręsti naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centras, antstolė L. U. D., bylos Nr. 3K-7-59/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; ir kt.)

Vienas tokių konkrečių atvejų įtvirtintas CK 6.165 straipsnio 4 dalyje – jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

Tai reiškia, kad, preliminariosios sutarties šaliai nepagrįstai vengiant ar nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, vienintelis galimas nukentėjusios šalies pažeistų civilinių teisių gynimo būdas yra nuostolių, patirtų dėl priešingos sutarties šalies veiksmų, išieškojimas.

Kartu tai reiškia, jog preliminarusis šalių susitarimas, kuris grindžiamas šalių gerais ketinimais ir įsipareigojimu vykdyti juos geruoju, negali būti įgyvendintas priverstinai, t. y. net ir teismo keliu draudžiama įpareigoti preliminariąją sutartį vykdyti natūra. Tokia sutarčių laisvės principo išraiška pripažinta kasacinio teismo suformuotoje šio teisės instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-797/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. G. J., V. J. ir T. J., bylos Nr. 3K-3-124/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., V. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007; ir kt.).

Šis preliminariosios sutarties, nurodytos CK 6.165 straipsnyje, požymis skiria ją nuo kitų sutarčių (pvz., CK 6.401 straipsnis), pagal kurias, kaip ir pagal preliminariąją sutartį, numatoma sudaryti kitą sutartį ateityje.

Taigi CK 6.165 straipsnyje įtvirtintas toks preliminariosios sutarties neįvykdymo padarinių teisinis reglamentavimas, kuriuo dėl preliminariosios sutarties pažeidimo – nepagrįsto vengimo ar nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį – nukentėjusiai šaliai užtikrinamas būtent toks, t. y. šio teisės instituto prigimtį ir ypatumus atitinkantis, šalies pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo būdas.

Kadangi CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta speciali dėl nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę sutartį nukentėjusios preliminariosios sutarties šalies teisių apsaugos priemonė, tai ieškovas, siekdamas apginti savo dėl atsakovo nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pažeistas teises, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, negalėjo, remdamasis bendrosiomis CK 1.138 straipsnio nuostatomis, rinktis civilinių teisių gynimo būdo savo nuožiūra ir, įvardydamas tai kaip nuostolių, nustatytų CK 6.165 straipsnio 4 dalyje, atlyginimo formą, pagal preliminarųjį sandorį reikalauti pagrindinės sutarties dalyko – buto su priklausiniais – priteisimo natūra, t. y. prievolės pagal preliminariąją sutartį įvykdymo (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), o ne nuostolių atlyginimo pinigine išraiška (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Toks ieškovo pasirinktas jo reikalaujamų nuostolių atlyginimo būdas prieštarauja šio teisės instituto esmei, kad nuostoliai – tai asmens patirtos žalos piniginė išraiška. Nuostolius preliminariosios sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį, pažeidimo atveju gali sudaryti nukentėjusios šalies derybose dėl preliminariosios sutarties sudarymo faktiškai turėtos ir įrodytos išlaidos (pvz., dokumentų rengimo, suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimo, kelionės ir kt. išlaidos), nebent šalys būtų susitarusios kitaip, o tam tikrais atvejais – ir netiesioginės išlaidos (prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, nesąžiningos ikisutartinių santykių šalies iš savo neteisėto elgesio gauta nauda) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., V. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007, pateikti išaiškinimai negalėjo turėti precedentinės reikšmės ir būti pagrindu ieškovo šioje byloje pareikštam reikalavimui patenkinti, nes bylos, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, ratio decidendi ir nagrinėjamos bylos faktinė fabula skiriasi.

Dėl bylos procesinės baigties

Bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad šalių sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta dėl atsakovo kaltės bei nesąžiningo elgesio, minėta, pagrįstai pripažino, jog atsakovui atsirado sutartinė civilinė atsakomybė, o ieškovas įgijo teisę į nuostolių atlyginimą. Tačiau teismai netinkamai taikė preliminariosios sutarties teisės instituto teisės normas (CK 6.165, 6.401 straipsnius). Esminė šių materialinės teisės normų taikymo klaida yra ta, kad ginčo šalių preliminariąją sutartį, sudarytą pagal CK 6.165 straipsnį, teismai pripažino būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartimi, reglamentuojama CK 6.401 straipsnyje. Šis pažeidimas lėmė neteisingą ginčo preliminariosios sutarties neįvykdymo teisinių padarinių ir kartu ieškovo siekiamo materialiojo rezultato kvalifikavimą bei netinkamos ieškovo teisėms apginti gynybos priemonės taikymą (CK 1.138 straipsnis).

Kiekvienu konkrečiu atveju asmuo, kuris mano, kad jo teisės yra pažeistos, kreipdamasis dėl jų gynybos į teismą, pats savarankiškai suformuluoja ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismo, kaip ginčus dėl teisės sprendžiančios nešališkos institucijos, pareiga yra pareikštą reikalavimą išnagrinėti, neperžengiant ieškinyje nustatytų jo ribų. Ieškovas, minėta, formuluodamas ieškinio dalyką, turi galimybę rinktis jo pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos būdą, tačiau privalo tai daryti, atsižvelgdamas į prievolės rūšį ir įstatyme, sutartyje nustatytas sąlygas. Teismas, pripažinęs, kad prievolinio teisinio santykio šalies teisės yra pažeistos ir turi būti ginamos civilinės teisės nustatytomis priemonėmis, privalo tinkamai taikyti teisę ir atsisakyti taikyti ieškovo pasirinktą jo pažeistų teisių gynimo būdą, jeigu tai nesiderina su to teisės instituto prigimtimi ir ypatumais. Jeigu ieškovas pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, tai yra pagrindas ieškinio reikalavimui atmesti.

Dėl to, nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytus kasacijos pagrindus, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą, kaip pareikštą pasirinkus netinkamą pažeistos teisės gynimo būdą, atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu asmens pasirinktu civilinių teisių gynimo būdu negalima apginti jo pažeistų subjektinių civilinių teisių, tai nepanaikina asmens teisės prašyti teismo taikyti kitą civilinių teisių gynimo būdą, reiškiant naują reikalavimą bendra tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame skunde atsakovas prašo priteisti jam iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis, atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 5781,68 Lt (T. 1, b. l. 181; T. 2, b. l. 7), o paduodamas kasacinį skundą – 5328,07 Lt žyminio mokesčio (T. 2, 37). Įrodymų turėtoms atstovavimo išlaidoms pagrįsti atsakovas nepateikė.

Patenkinusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį atsakovo prašymą tenkina ir priteisia jam iš ieškovo 11 109,75 Lt už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėto žyminio mokesčio (CPK 79, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. J. individualios įmonės ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui UAB „Laivyno inžinerijos centras“ iš ieškovo A. J. individualios įmonės 11 109,75 Lt (vienuolika tūkstančių vieną šimtą devynis litus, septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Virgilijus Grabinskas

Aloyzas Marčiulionis