Dėl neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, įstatų, akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01276-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.2.1; 99.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Plass Investments Limited“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Plass Investments Limited“ ieškinį atsakovams įmonių grupei „Alita“, AB, „FR&R Invest, IGA S. A.“ ir V. J. dėl neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, įstatų, akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, kuriais, siekiant atkurti bendrovės mokumą, sumažintas bendrovės įstatinis kapitalas, proporcingai panaikinant visų akcininkų akcijas, o vėliau – padidintas, suteikiant pirmenybės teisę įsigyti naujai išleidžiamas akcijas konkrečiam investuotojui, nepažeidžia smulkiųjų akcininkų interesų.

2006 m. birželio 29 d. AB „Swedbank“ suteikė atsakovui įmonių grupei „Alita“, AB (toliau – AB „Alita“, Bendrovė) 143,4 mln. Lt (41 531 510,66 Eur) paskolą, už kurią atsakovas V. J. (pagrindinis Bendrovės akcininkas) laidavo asmeniniu turtu (atsakomybė apribota 58 mln. Lt (16 797 961,08 Eur).

Bendrovei turint finansinių sunkumų, atsakovas „FR&R Invest, IGA S. A.“ („Swedbank“, AB dukterinė įmonė) (toliau – „FR&R Invest“) ir V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. sudarė sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje nustatė, kad iki 2011 m. spalio 3 d. turi būti sušauktas neeilinis visuotinis AB „Alita“ akcininkų susirinkimas ir jame priimti tokie sprendimai: 1) sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą nuo 27 153 793 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur) proporcingai panaikinant visų akcininkų akcijas, siekiant atlyginti ir sumažinti bendrovės nuostolius; 2) patvirtinti bendrovės įstatus, pataisytus dėl įstatinio kapitalo sumažinimo; 3) padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant 16 874 000 akcijų ir apmokant akcijų emisijos kainą 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur) įnašu; 4) atšaukti akcininkų pirmumo teisę įsigyti 16 874 000 naujai išleistų akcijų „FR&R Invest“ naudai; 5) suformuoti Bendrovėje stebėtojų tarybą ir išrinkti jos narius: V. J. ir tris „FR&R Invest“ paskirtus kandidatus; 6) patvirtinti naują Bendrovės įstatų, pakeistų dėl Bendrovės akcinio kapitalo padidinimo ir stebėtojų tarybos suformavimo, redakciją; 7) sumažinti Bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais, V. J. įnešant 5 261 036 Lt (441 294,41 Eur) su sąlyga, kad Bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo procedūra bus tinkamai įgyvendinta, o „FR&R Invest“ bus įsigijusi naujai išleistas Bendrovės akcijas. Sutarties (F) dalyje atsakovai nustatė, kad „FR&R Invest“ taps bendrovės akcininke ir šalys sudarys akcininkų sutartį (priedas Nr. 1), pagal kurią V. J. asmeniniu laidavimu užtikrinta paskolų dalis bus paversta į akcijas, o V. J. laidavimas panaikintas; po nurodytų sprendimų priėmimo AB „Alita“ turės 50 mln. Lt (14 481 000,93 Eur) skolos, kuri nebus užtikrinta V. J. laidavimu.

2011 m. spalio 3 d. įvyko neeilinis AB „Alita“ akcininkų visuotinis susirinkimas, kuriame priimti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje nurodyti sprendimai. 2011 m. spalio 6 d. AB „Alita“ ir „FR&R Invest“ sudarė akcijų pasirašymo sutartį.

Ieškovas „Plass Investments Limited“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl AB „Alita“ įstatinio kapitalo sumažinimo, sumažinant įstatinį kapitalą nuo 27 153 193 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur), panaikinant AB „Alita“ akcijas bei patvirtinant naują Bendrovės įstatų redakciją; 2) pripažinti negaliojančia AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje nurodytas 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur) AB „Alita“ įstatinis kapitalas; 3) pripažinti negaliojančiais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, kuriais nuspręsta padidinti AB „Alita“ įstatinį kapitalą nuo 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur) iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant naują AB „Alita“ akcijų emisiją, atšaukti AB „Alita“ akcininkų pirmumo teisę įsigyti AB „Alita“ naujai išleidžiamas akcijas bei suteikti teisę įsigyti naujai išleidžiamas akcijas „FR&R Invest“; 4) pripažinti negaliojančia AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje nurodyta, kad Bendrovės įstatinis kapitalas – 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur); 5) pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 6 d. AB „Alita“ ir „FR&R Invest“ sudarytą akcijų pasirašymo sutartį; 6) pripažinti negaliojančiais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl V. J. išrinkimo AB „Alita“ stebėtojų tarybos nariu, dėl pavedimo AB „Alita“ generaliniam direktoriui AB „Alita“ vardu pasirašyti su stebėtojų tarybos nariais sutartis dėl stebėtojų tarybos narių pareigų vykdymo, numatant stebėtojų tarybos nariams apmokėjimą už teikiamas paslaugas; 7) priteisti ieškovui iš V. J. 299 423,80 Lt (86 719,13 Eur) žalos atlyginimą.

Ieškinyje nurodoma, kad, panaikinant AB „Alita“ akcijas ir patvirtinant naują AB „Alita“ įstatų redakciją, įstatinis kapitalas sumažintas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 52 straipsnio 5 dalį, t. y. siekiant atlyginti AB „Alita“ nuostolius. Pagal ABĮ 58–59 straipsnį (visų akcininkų sprendimu) paskirstyti nuostoliai yra laikytini tinkamai nustatytais balansiniais nuostoliais. AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą nuo 27 153 193 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur), nežinodamas tikrojo Bendrovės nuostolių dydžio ir vadovaudamasis tarpinėmis (už 2011 m. devynis mėnesius pateiktomis) ataskaitomis, kurioms neatliktas auditas ir kurios nepatvirtintos akcininkų. Vertybinių popierių komisijos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2K-189 AB „Alita“ nubausta 10 000 Lt (2896,20 Eur) bauda už netinkamą apskaitos tvarkymą. Be to, nepriklausomas auditorius atsisakė pareikšti savo nuomonę dėl visų finansinių ataskaitų.

Ieškovo teigimu, dėl Bendrovės finansinės padėties gerinimo susitarimus galėjo sudaryti tik kolegialus valdymo organas – valdyba, o ne vienas akcininkas – V. J. Šiuo atveju esminiai sprendimai (mažinti AB „Alita“ įstatinį kapitalą, jį padidinti, išleidžiant naują akcijų emisiją, atšaukti AB „Alita“ akcininkų pirmumo teisę įsigyti naujai išleidžiamų akcijų ir suteikti šią teisę „FR&R Invest“) priimti V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi susitarus su banku, siekiant patenkinti asmeninius interesus (bankas gavo AB „Alita“ akcijų, o V. J. – atleistas nuo laidavimo ir išrinktas stebėtojų tarybos nariu), taip piktnaudžiaujant teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalis).

Ieškovo nuomone, V. J. laidavimas (58 mln. Lt) (16 797 961,08 Eur) už AB „Alita“ prievoles buvo tinkama priemonė Bendrovės skolos grąžinimui užtikrinti ir jo panaikinimas 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties pagrindu yra nesąžiningas bendrovės ir jos akcininkų atžvilgiu.

Ieškovo teigimu, atsakovai išleido naujas AB „Alita“ akcijas, pažeisdami įstatymą (ABĮ 28 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 6 dalį), nes nepagrindė išleidžiamų akcijų emisijos kainos. Smulkiųjų akcininkų akcijos (90 proc. jiems priklausiusių akcijų) panaikintos nesilaikant proporcingumo reikalavimo. Smulkiųjų akcininkų pirmumo teisė įsigyti emisijos akcijas atšaukta, nors valdyba visuotiniam akcininkų susirinkimui nenurodė priežasčių (ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 1 punktas), taip neteisėtai sudarė sąlygas priverstinai išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas. Ieškovas nurodė, kad jis neatsisakė įsigyti naujų AB „Alita“ akcijų, būtų galėjęs prisidėti gerinant bendrovės finansinę padėtį. Smulkiųjų akcininkų akcijų išpirkimas atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 37 straipsnį, nes akcijos nupirktos už nepagrįstai mažą, kvalifikuoto vertintojo nenustatytą kainą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl AB „Alita“ įstatinio kapitalo sumažinimo nuo 27 153 193 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur), panaikinant AB „Alita“ akcijas bei patvirtinant naują AB „Alita“ įstatų redakciją; 2) pripažino negaliojančia AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje AB „Alita“ įstatinis kapitalas nurodytas 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur) nuo įstatų įregistravimo momento; 3) pripažino negaliojančiais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl įstatinio kapitalo nuo 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur) iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant naują AB „Alita“ akcijų emisiją, padidinimo, taip pat dėl AB „Alita“ akcininkų pirmumo teisės įsigyti AB „Alita“ naujai išleidžiamas akcijas atšaukimo ir teisės įsigyti naujai išleidžiamas akcijas „FR&R Invest“ suteikimo; 4) pripažino negaliojančia nuo įregistravimo momento AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje AB „Alita“ įstatinis kapitalas – 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur); 5) nuo sudarymo momento pripažino negaliojančia AB „Alita“ ir „FR&R Invest“ 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pasisakydama dėl byloje ginčijamo AB „Alita“ finansinių sunkumų šalinimo būdo, teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo metu Bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, todėl įstatinio kapitalo sumažinimas, siekiant panaikinti balanse nurodytus nuostolius, ir jo didinimas naujais įnašais, atitiko įstatymo nuostatas, kuriose reglamentuojamos įmonės mokumo atkūrimo galimybės (ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 dalis). AB „Alita“ nuosavas kapitalas balansinių nuostolių nustatymo dieną (2010 m. gruodžio 31 d.) buvo 79,6 mln. Lt (23 053 753,48 Eur), o akcininkų susirinkimo dieną – 85,4 mln. Lt (24 733 549,58 Eur). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovės skolos viršijo jos turtą ir į V. J. laidavimo dydį (58 mln. Lt) (16 797 961,08 Eur), sprendė, jog Bendrovės turto ir laidavimo sumos nebūtų užtekę visoms įmonės skoloms, tarp jų – 143 mln. (41 415 662,65 Eur) skolai, apmokėti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovai V. J. ir „FR&R Invest“ pasinaudojo sunkia AB „Alita“ finansine padėtimi savo asmeniniams interesams tenkinti. Už 2006 m. birželio 29 d. banko Bendrovei suteiktą 143,4 mln. Lt (41 531 510,66 Eur) paskolą V. J. laidavo asmeniniu turtu. AB „Alita“ turto neužtenkant visiems jos įsipareigojimams įvykdyti, bankas galėjo pareikšti reikalavimą laiduotojui V. J. „FR&R Invest“ ir V. J. dar iki 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sudarė 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartį, kurioje susitarė, kad V. J. laidavimas baigsis, jeigu bus priimti byloje ginčijami AB „Alita“ įstatinio kapitalo mažinimo, didinimo ir kiti su tuo susiję sprendimai. Teisėjų kolegijos nuomone, toks „FR&R Invest“ ir V. J. susitarimas, nesąžiningas ir neatitinka ABĮ 52 straipsnio 3 dalyje nustatytų balansinių nuostolių mažinimo būdų, jį sudarydamas V. J. pažeidė CK 2.87 straipsnį, ABĮ 38 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo teiginiais, kad sprendimas sumažinti AB „Alita“ įstatinį kapitalą neteisėtas, nes nebuvo pagrįstas tinkamai suformuotais Bendrovės finansiniais duomenimis (Lietuvos Respublikos audito įstatymo (toliau – AĮ) 3 straipsnis, 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ABĮ 58–59 straipsniai). Byloje esančių finansinių ataskaitų duomenys skiriasi, 2011 m. finansinių ataskaitų duomenų auditas neatliktas, jos nepatvirtintos akcininkų susirinkime. Tai, kad akcininkų 2011 m. spalio 3 d. susirinkimui buvo pateikti netinkamai suformuoti AB „Alita“ finansinių ataskaitų duomenys, be kita ko, patvirtina AB „Alita“ taikyta nuobauda už netinkamą apskaitos tvarkymą, auditoriaus atsisakymas pateikti išvadą už 2011 m. gruodžio 31 d. pasibaigusius finansinius metus, taip pat tai, kad, remiantis AB „Alita“ 2013 m. vasario 28 d. pranešimu, auditoriui pateikti duomenys apie 2011 metus neteisingi. Taigi ieškovui priklausančios akcijos (149 tūkst.) panaikintos, nepateikus visuotiniam akcininkų susirinkimui tinkamai suformuotų finansinių duomenų, todėl priimtas sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą neteisėtas, neatitiko Bendrovės interesų ir akcininkų lūkesčių (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 8 dalis, ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CK 2.82 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad AB „Alita“ interesais turėjo rūpintis kolegialus organas – valdyba (ABĮ 33 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 3 dalis), o ne tik akcininkas V. J., kuris turėjo asmeninį interesą. Nors jis buvo pagrindinis AB „Alita“ akcininkas, bet negalėjo vykdyti valdybos funkcijų ir pareigų, kurių viena – sprendimų dėl sunkios Bendrovės finansinės būklės gerinimo priėmimas. V. J., 2011 m. rugsėjo 7 d. sudarydamas sutartį su „FR&R Invest“, pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalį, CK 2.87 straipsnį.

Pasisakydama dėl įstatinio kapitalo padidinimo ir su tuo susijusių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodė, kad V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje, be kita ko, įsipareigojo įgyvendinti bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo procedūrą, suteikiant „FR&R Invest“ pirmenybės teisę įsigyti emisijos akcijas. 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymas buvo naudingas V. J. (jis atleistas nuo 58 mln. Lt (16 797 961,08 Eur) laidavimo). Jo veiksmai sukėlė interesų konfliktą ir vertintini kaip piktnaudžiavimas teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad emisijos akcijų kainą turėjo pagrįsti AB „Alita“ valdyba (ABĮ 57 straipsnio 6 dalis), tačiau 2011 m. spalio 3 d. visuotiniame akcininkų susirinkime vienvaldiškai, turėdamas balsų daugumą, už naujos emisijos akcijų kainą balsavo V. J., nustatydamas akcijų kainą, dėl kurios buvo susitaręs su „FR&R Invest“, ir taip pažeidė sąžiningumo principą (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad turto vertintojams nenustačius akcijų kainos (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2, 11, 6, 7 straipsniai), nebuvo užtikrintos visiems akcininkams vienodos teisės į teisingą atlyginimą už turimas akcijas pagal privalomą oficialų pasiūlymą (VPĮ 2 straipsnio 38 dalis, 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurį teikė „FR&R Invest“, įsigijęs emisijos akcijas pagal 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį (joje buvo nustatyta, kad „FR&R Invest“ pateiks privalomą oficialų pasiūlymą akcininkams įsigyti akcijų už kainą iki 7 Lt (2,03 Eur) už akciją arba kitokią kainą, kuri gali būti nustatyta pagal taikomus įstatymus). „FR&R Invest“, įsigydama emisijos akcijas, sumokėjo po 5,39 Lt (1,56 Eur) už akciją. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, AB „Alita“ ir smulkieji akcininkai neteko po 1,61 Lt (0,47 Eur) už vieną akciją (7 Lt (2,03 Eur) – 5,39 Lt (1,56 Eur), o AB „Alita“ tai sudarė beveik 27 mln. Lt (7 819 740,50 Eur) kainos skirtumą.

Po visuotiniame akcininkų 2011 m. spalio 3 d. susirinkime priimtų sprendimų „FR&R Invest“ tapo didžiausia AB „Alita“ akcininke ir įgijo teisę privalomai išpirkti smulkiųjų AB „Alita“ akcininkų akcijas, kurių skaičius sumažėjo nuo 7,4 proc. iki mažiau nei 5 proc. (VPĮ 37 straipsnio 1 dalis). Įgydama daugiau nei 1/3 AB „Alita“ įstatinio kapitalo sudarančių akcijų dalį, „FR&R Invest“ privalėjo pareikšti privalomą oficialų siūlymą dėl AB „Alita“ akcijų supirkimo iš smulkiųjų akcininkų (VPĮ 2 straipsnio 33 dalis, 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi buvo sumažintas AB „Alita“ įstatinis kapitalas ir atšaukta Bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti naujos emisijos akcijas (ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tai „FR&R Invest“ išvengė pareigos teikti privalomą oficialų pasiūlymą išpirkti panaikintą akcijų dalį, taip sutaupydamas 1,61 Lt (0,47 Eur) už akciją (iš viso panaikinta 1 794 889 akcijų). Šis ieškovo pateiktas apskaičiavimas nenuginčytas.

Teisėjų kolegija pripažino, kad byloje ginčijamais 2011 m. spalio 3 d. akcininkų susirinkimo sprendimais ir sandoriais buvo pažeistas proporcingumo principas, nes smulkiųjų akcininkų (tarp jų – ieškovo) teisės buvo apribotos labiau nei būtina, o atsakovo V. J. veiksmai atšaukiant visų akcininkų pirmumo teisę įsigyti emisijos akcijų vertintini kaip piktnaudžiavimas teisėmis (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). V. J. galėjo pasinaudoti ABĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise perleisti savo pirmumo teisę įsigyti naujai išleistas akcijas, tačiau 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje neįtvirtinta galimybės smulkiesiems akcininkams dalyvauti formuojant AB „Alita“ kapitalą ir šios sutarties šalys savo interesais be pagrindo apribojo ieškovo teises į nuosavybę (panaikinta 149 729 akcijų, pažeidžiant CK 1.2 straipsnį, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovai V. J. ir „FR&R Invest“ veikė išskirtinai savo interesais, visuotiniame akcininkų susirinkime priimti sprendimai neatitiko protingumo ir sąžiningumo principų, neproporcingai suvaržė ieškovo teises ir priimti piktnaudžiaujant teise (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 3 dalis, 2.82 straipsnio 4 dalis, 2.87 straipsnis), sprendė, jog tai sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 8 dalis, CK 2.82 straipsnio 4 dalis, 1.80, 2.87 straipsniai).

Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus neteisėtais ginčijamus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, jie bus priimami iš naujo ABĮ nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo atskirai spręsti žalos atlyginimo dėl nepagrįstai panaikintų ieškovo akcijų priteisimo iš V. J. klausimą, be to, toks reikalavimas turėtų būti reiškiamas ir AB „Alita“, kaip pagrindiniam skolininkui, nes jos ir V. J. atsakomybė subsidiari (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties teisėtumo ir jos šalių sąžiningumo, pažymėjo, kad ginčijamų sprendimų dėl AB „Alita“ įstatinio kapitalo mažinimo, didinimo ir kt. priėmimo metu galioję teisės aktai nedraudė taikyti pasirinkto Bendrovės nemokumo mažinimo modelio, t. y., kai iš pradžių, siekiant panaikinti bendrovės nuostolius, sumažinamas įstatinis kapitalas, o po to – didinamas, pirmenybę įsigyti akcijas suteikiant konkrečiam numatytam investuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. ir kt. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-650/2003). Kadangi AB „Alita“ negalėjo grąžinti 143 mln. Lt (41 415 662,65 Eur) paskolos bankui, tai didesnė dalis šio įsipareigojimo kapitalizuota („FR&R Invest“ tapus AB „Alita“ akcininke, šios skola bankui dėl naujų akcijų emisijos apmokėjimo investuotojo „FR&R Invest“ reikalavimu sumažėjo 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur). Tokio modelio panaudojimo sprendžiant AB „Alita“ nemokumo problemas sutartinis pagrindas – 2011 m. rugsėjo 7 d. pagrindinio akcininko V. J. (jam priklausė 93 proc. akcijų) ir investuotojo „FR&R Invest“ sutartis, kurioje aptartos investavimo sąlygos. Byloje nėra ginčo, kad V. J., kaip pagrindinis finansinių sunkumų turinčios AB „Alita“ akcininkas, turintis absoliučią daugumą balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, taigi ir realią galimybę nulemti akcininkų susirinkimo sprendimus, aktyviais veiksmais ieškojo būdų išspręsti AB „Alita“ finansinius sunkumus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pagrindinio akcininko veiksmai atitinka rūpestingo asmens (akcininko) elgesio standartą, kai akcininko teisėmis naudojamasi pagal jų paskirtį, t. y. siekiant apsaugoti savo investiciją į bendrovę, išsaugoti ją kaip mokų ir konkurencingą rinkos subjektą. Kaip ir kiti akcininkai, ginčijamų sprendimų pagrindu V. J. prarado dalį akcijų; atsižvelgiant į turėtų akcijų skaičių, jis patyrė daugiausia nuostolių. Dėl to teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi V. J. siekė asmeninės naudos. Tai, kad įgyvendinus ginčijamus sprendimus panaikintas V. J. laidavimas už AB „Alita“ prievoles bankui, nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nei 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartis, nei jos pagrindu priimti 2011 m. spalio 3 d. AB „Alita“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai nepažeidė Bendrovės teisėtų interesų ir nesukėlė jai žalos. Tai, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi buvo derinami jos šalių ir AB „Alita“ interesai, savaime (nekonstatavus žalos Bendrovei ar tretiesiems asmenims) nereiškia nei sutarties šalių piktnaudžiavimo, nei nesąžiningumo. V. J. laidavimo panaikinimas savaime nedaro žalos nei AB „Alita“, nei jos akcininkams. Laidavimas naudingas kreditoriui (bankui), tačiau laidavimas nekeičia AB „Alita“ prievolių dydžio, nes V. J., kaip laiduotojui, įvykdžius prievolę už AB „Alita“, jis pats įgytų tokia pačia apimtimi reikalavimo teisę į ją (CK 6.83 straipsnis).

Teisėjų kolegija pripažino iš dalies pagrįstais argumentus, kad V. J. neturėjo teisės 2011 m. rugsėjo 7d. sutartimi prisiimti įsipareigojimų, susijusių su valdybos kompetencija, tačiau sprendė, jog tai savaime nėra pagrindas vertinti ginčijamus sprendimus kaip neteisėtus. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės valdybos sprendimams buvo neteisėtai daroma įtaka. 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartis neįpareigojo Bendrovės valdybos ir nereiškia, kad V. J. vykdė jos funkcijas (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis) sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame būtų sprendžiamas įstatinio kapitalo mažinimo klausimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartis byloje neginčijama.

Teisėjų kolegija, spręsdama, ar ginčijamais 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio AB „Alita“ akcininkų sprendimais padaryta žala Bendrovei, nurodė, kad byloje neginčijama, jog AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų sprendimo pagrindu įvykdytos akcijų emisijos akcijų kaina nenustatyta vertintojo, dėl jos pirmiausia buvo susitarta 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje (jos 2.2.2 punkte numatyta padidinti bendrovės įstatinį kapitalą iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant 16 874 000 akcijų ir apmokant akcijų emisijos kainą piniginiais įnašais, kurių vertė – 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur) ir ji atitinka „FR&R Invest“ reikalavimo AB „Alita“ dydį; pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reikalavimo, jog akcijų emisijos akcijų kainą būtinai nustatytų vertintojas. Išimtinė kompetencija nustatyti išleidžiamų akcijų nominaliąją vertę ir minimalią emisijos kainą priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. UAB „Vilta“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-631/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-631/2008">3K-3-631/2008</a>), tačiau kaina turi būti pagrįsta (pagal ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punktą pareiga pagrįsti akcijų emisijos kainą tenka bendrovės valdybai), ir negali būti mažesnė už nominaliąją vertę (ABĮ 45 straipsnio 2 dalis). Kainos pagrindimą Bendrovės valdyba visuotiniam akcininkų susirinkimui pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. pranešimu, kuriame remiamasi 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė įrodo, kad Bendrovės valdyba 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje nustatytiems įsipareigojimams ir Bendrovės mokumo atkūrimo būdui pritarė, sutiko, kad jis Bendrovei naudingas. Pranešime nurodyta, kad emisijos akcijos nominalioji vertė – 1 Lt (0,29 Eur), o kaina, remiantis 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi, siejama su kapitalizuojamu bendrovės įsipareigojimu investuotojui, t. y. numatomų išleisti 16 874 000 naujų paprastųjų vardinių akcijų kaina – 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur). 2011 m. spalio 3 d. neeiliniame visuotiniame AB „Alita“ akcininkų susirinkime V. J. turėjo balsų daugumą, taigi galėjo nulemti akcininkų susirinkimo sprendimų turinį, be kita ko, ir dėl akcijų emisijos nominaliosios vertės ir minimalios emisijos kainos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktuose nėra draudimo akcininkams nei priimti sprendimą didinti įstatinį kapitalą, suteikiant galimybę išleidžiamų akcijų įsigyti, t. y. investuoti, visiems akcininkams (ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nei suteikti išimtinę galimybę emisijos akcijas įsigyti (investuoti) konkrečiam investuotojui (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 13 punktas) už tam tikrą didinamo įstatinio kapitalo dalį sumokant nustatytą akcijų kainą. Byloje neįrodyta, kad už emisijos akcijas buvo galima gauti didesnė kaina, nei pasiūlyta „FR&R Invest“. Nors ieškovas nurodo, kad norėjo investuoti, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat kad turėjo realių galimybių įsigyti AB „Alita“ emisijos akcijas už didesnę kainą nei „FR&R Invest“. Byloje taip pat neįrodyta, kad buvo kitų potencialių investuotojų, t. y. kad buvo galima įgyvendinti kitą, nei pasirinktas, akcijų emisijos pardavimo konkrečiam investuotojui modelį, juolab kad AB „Alita“ iki byloje ginčijamų 2011 m. spalio 3 d. sprendimų priėmimo, turėjo finansinių sunkumų ir nebuvo patraukli investuoti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju su investuotoju „FR&R Invest“ buvo susitarta dėl visos akcijų emisijos, kuri suteikia visuotiniame akcininkų susirinkime balsų daugumą, ir nėra duomenų, jog jį būtų dominusi galimybė įsigyti ir mažesnę AB „Alita“ akcijų dalį. „FR&R Invest“ interesą įsigyti konkretaus dydžio AB „Alita“ įstatinio kapitalo dalį patvirtina 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties, kurioje nustatyta įstatinio kapitalo didinimo apimtis ir akcijų emisijos bendra kaina (91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur), sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad pirmenybė įsigyti visas emisijos akcijas buvo atšaukta visiems be išimties AB „Alita“ akcininkams, ne tik ieškovui. Be to, „FR&R Invest“ už akcijų emisijos akcijas atsiskaitė savo finansiniu reikalavimu AB „Alita“, taip grąžinta didelė dalis AB „Alita“ skolos, todėl Bendrovei nereikia mokėti ne tik skolos grąžinimo įmokų, bet ir palūkanų.

Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad oficialaus pasiūlymo supirkti smulkiųjų akcininkų akcijas kaina buvo neteisinga. Ji nustatyta Lietuvos bankui 2012 m. sausio 18 d. patvirtinus „FR&R Invest“ privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, skirtą AB „Alita“ 230 636 parastoms vardinėms akcijoms supirkti, mokant už vieną akciją 0,616 Euro (2,127 Lt). Vadovaujantis VPĮ 34 straipsnio 1 dalimi, ši kaina – vidutinė svertinė akcijų rinkos kaina reguliuojamoje rinkoje per šešis mėnesius iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Įstatyme nustatyta priežiūros institucijos teisė leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei (VPĮ 34 straipsnio 3 dalis). Byloje nagrinėjamu atveju toks leidimas duotas Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendimu, patvirtinant oficialaus siūlymo cirkuliarą. Nors šis sprendimas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A556-1407/2013, panaikintas, tačiau tik dėl formalių formos trūkumų, o ne dėl kainos pagrįstumo, be to, privalomo oficialaus pasiūlymo išpirkti akcijas kaina pažeistų ieškovo, kaip smulkiojo akcininko, interesus tik tokiu atveju, jeigu jis norėtų parduoti savo akcijas, o Bendrovės teisės nepažeidžiamos, nes vykdant privalomą oficialų pasiūlymą dėl akcijų išpirkimo tik pasikeičia akcininkų sudėtis (dalis smulkiųjų akcininkų perleidžia savo akcijas pagrindiniam akcininkui), tačiau mokėjimai Bendrovei neatliekami. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad įstatinio kapitalo mažinimas (panaikinant akcijas) atliktas teisėtai ir žalos Bendrovei nepadarė, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog dėl įvykdyto AB „Alita“ įstatinio kapitalo mažinimo „FR&R Invest“ išvengė pareigos pateikti oficialų pasiūlymą ir taip sutaupė 1,61 Lt (0,47 Eur) už kiekvieną panaikintą akciją.

Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčijamais 2011 m. spalio 3 d. AB „Alita“ akcininkų susirinkimo sprendimais mažųjų akcininkų teisės apribotos labiau nei būtina, taip pažeistas proporcingumo principas, t. y., pirma, AB „Alita“ įstatinis kapitalas sumažintas daugiau nei būtina, antra, didinant įstatinį kapitalą nereikėjo atšaukti smulkiųjų akcininkų pirmumo teisės įsigyti emisijos akcijas, trečia, ginčijamų sprendimų visuma sudarė sąlygas priverstinai išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas pagal VPĮ 37 straipsnį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įstatinio kapitalo mažinimo, pažymėjo, kad aplinkybė, ar nuosavas kapitalas sudaro bent ½ dalį įstatinio kapitalo, reikšminga, sprendžiant, ar buvo būtinas įstatinio kapitalo mažinimas (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnio 10 dalis), tačiau ji neapriboja visuotinio akcininkų susirinkimo, kuris įgaliotas priimti sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 15 punktas), teisės sumažinti įstatinį kapitalą didesne apimtimi (su sąlyga, kad sumažintas įstatinis kapitalas nebus mažesnis už įstatyme nustatytą minimalų). Pripažinusi visuotinio akcininkų susirinkimo teisę spręsti dėl įstatinio kapitalo mažinimo apimties, teisėjų kolegija nereikšmingais laikė ieškovo argumentus, kad įstatinis kapitalas buvo sumažintas vadovaujantis galbūt netiksliais duomenimis apie įmonės finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius ir iš dalies skirtingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį, konstatavo, kad skirtumai neesminiai, todėl nesudaro pagrindo abejoti, jog nebuvo prielaidų svarstyti AB „Alita“ įstatinio kapitalo mažinimo klausimą (ABĮ 59 straipsnio 10 dalis). Įstatinio kapitalo mažinimas savaime nepažeidė smulkiųjų akcininkų teisių, nes akcijos buvo panaikintos proporcingai ir dėl įstatinio kapitalo sumažinimo nepasikeitė akcininkų turtinių bei neturtinių teisių santykis.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmumo teisės akcininkams įsigyti naujos emisijos akcijas atšaukimo teisėtumo, nurodė, kad, siekiant įgyvendinti pasirinktą AB „Alita“ finansinių sunkumų įveikimo būdą, didinant įstatinį kapitalą emisijos akcijos turėjo būti perleistos vieno investuotojo „FR&R Invest“ nuosavybėn, todėl reikėjo atšaukti kitų akcininkų pirmumo teisę jas įsigyti. Teisės aktuose nenustatyta įpareigojimo, kad akcininkas, turintis daugiausia akcijų, turėtų atsisakyti tik savo pirmumo teisės įsigyti akcijas, todėl įstatyme nustatytu balsų kiekiu visuotiniame akcininkų susirinkime priimtas sprendimas atšaukti pirmumo teisę visiems be išimties akcininkams nelaikytinas neproporcinga ar smulkiųjų akcininkų interesus pažeidžiančia priemone.

Teisėjų kolegija, svarstydama priverstinio smulkiųjų akcininkų akcijų išpirkimo klausimą, pažymėjo, kad pagal VPĮ 37 straipsnio 1 dalį nuosavybės vertybinių popierių emitento akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigijęs akcijų, sudarančių ne mažiau kaip 95 proc. balsavimo teises suteikiančio kapitalo ir ne mažiau kaip 95 proc. visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias balso teisę suteikiančias akcijas, ir šie privalo jas parduoti šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, galimybė priverstinai išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas nustatyta įstatyme ir nepažeidžia smulkiųjų akcininkų teisės į nuosavybę. Ieškovo turėtų akcijų kiekis – 169 209, nei iki AB „Alita“ įstatinio kapitalo sumažinimo, nei po ginčijamų 2011 m. spalio 3 d. AB „Alita“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo nesuteikė ieškovui realios įtakos visuotiniame akcininkų susirinkime. Už priverstinai išperkamas akcijas kompensuojama sumokant teisingą, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų nustatytą kainą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus ginčija išimtinai vienas smulkusis akcininkas – ieškovas, kiti priimtų sprendimų neginčija; pripažinusi AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus, be kita ko, sumažinti ir padidinti įstatinį kapitalą bei suteikti pirmumo teisę įsigyti emisijos akcijas „FR&R Invest“, teisėtais ir nesukėlusiais jos akcininkams žalos, sprendė, kad nėra pagrindo kaip neteisėtą panaikinti 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį, 2011 m. spalio 3 d. Bendrovės įstatų redakciją ir tenkinti reikalavimą priteisti ieškovui iš V. J. 299 423,80 Lt (86 719,13 Eur) žalos atlyginimą.

Dėl visų kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip nereikšmingų bylai išnagrinėti, teisėjų kolegija nepasisakė; apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų (2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedų) vertimo netikslumus (atsižvelgusi į originalaus dokumento turinį) vertino kaip neesminius.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą arba grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso teisės normas:

1.1. Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis duomenimis, kurių byloje nėra, t. y. apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė 2014 m. vasario 3 d. atsakovo V. J. pateiktu voku su išreikalautais įrodymais, kuris buvo skirtas tik teismui ir tik jis galėjo tirti voke pateiktus duomenis ir dėl jų pasisakyti, taip buvo pažeisti CPK 270 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai ir principas, kad priimant sprendimą būtina remtis tik tais duomenimis, kurie yra byloje (lot. quod non est in artis non est in tnundo). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apribojo kasatoriaus teisę į gynybą, rezoliucija uždrausdamas susipažinti su bylos duomenimis, taip pažeidė CPK 290 straipsnio 5, 6 dalis. Byla išnagrinėta kasatoriui neturint objektyvios galimybės susipažinti su visa bylos medžiaga, taip pažeisti CPK 5 straipsnis, 10 straipsnio 4 dalis, 42 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 4 dalis, teisė į sąžiningą procesą.

1.2 Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles bei res judicata prinicipą, nes: 1) neatsižvelgė į tai, kad net septynių nutarčių pagrindu iš atsakovų buvo reikalaujama pateikti reikšmingus byloje nustatinėtinoms aplinkybėms įrodymus, tačiau byla išnagrinėta be jų; 2) nepagrįstai netaikė įrodymų vertinimo principo contra spoliatorem ir jį formuojančios kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Akrita“ v. UAB „Tele2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>) ir tarptautinės viešosios teisės praktikos (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Corfu Channel); 3) bylos aplinkybės nustatytos neturint jas patvirtinančių įrodymų, t. y. atsakovų susitarimo, kuriuo kasatorius grindė jo teisių pažeidimą, ir remiantis įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintais, tinkamai neišverstais į valstybinę kalbą (CPK 114 straipsnis, 198 straipsnio 2 dalis) dokumentais. Nustatinėjant ieškovo nuosavybės teisių pažeidimą, remiantis neoriginaliais dokumentais, kurie nepripažinti įrodymais, ir leidžiant atsakovams nuslėpti jiems nenaudingus įrodymus, be kita ko, pažeista Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama pareiga nacionaliniam teismui efektyviai ir realiai ginti nuosavybės teises, atliekant išsamų susijusių santykių tyrimą (žr. Amato Gauci v. Malta, no. 47045/06, 15 September 2009). Dėl nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas byloje. Pirma, teismas nepagrįstai nustatė, kad V. J. atlygino dalį AB „Alita“ nuostolių papildomu asmeniniu įnašu, nes byloje pateikti įrodymai tokios išvados nepatvirtina, kartu įrodo, kad V. J. 5 mln. Lt (1 448 100,09 Eur) reikalavimo teisė į AB „Alita“ suteikta neatlygintinai kaip asmeninė privilegija. Antra, teismas, neturėdamas esminio įrodymo – 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedo Nr. 11 (dėl asmeninio laidavimo sutarties nutraukimo), padarė išvadą, kad V. J. neturėjo regreso teisės AB „Alita“ ir 58 mln. Lt (16 797 961,08 Eur) laidavimo panaikinimas reiškia tik tai, jog bankas neteko užtikrinimo priemonės. Tokia išvada nepagrįsta nė vienu įrodymu, dėl šio klausimo buvo kilęs šalių ginčas, kurio teismas neišsprendė. Trečia, teismas nepagrįstai sprendė, kad naujai išleidžiamų akcijų emisijos kaina tiesiogiai susieta su kasatoriaus reikalavimo AB „Alita“ dydžiu, nes naujai išleidžiamų akcijų emisijos kaina buvo nustatyta vadovaujantis tuo, kokias asmenines privilegijas gavo V. J. Atsakovai pripažino, kad sudarė Sutartį ir nustatė akcijų kainą atsižvelgdami į asmeninį naudą, bet ne objektyvius kriterijus, kaip reikalaujama pagal pozityviąją teisę ir smulkiųjų akcininkų apsaugos tikslus. Ketvirta, teismas, nurodydamas, kad, ginčijamais akcininkų sprendimais sumažinta AB „Alita“ skola, todėl ji neturi mokėti palūkanų, padaryta neatsižvelgiant į tai, jog tą patį tikslą buvo galima pasiekti ir kitomis priemonėmis – surenkant lėšas iš kitų investuotojų. Penkta, teismo išvada, kad V. J. aktyviais veiksmais ieškojo būdų išspręsti AB „Alita“ finansinius sunkumus, o toks elgesys atitinka rūpestingo akcininko elgesio standartą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. J. siekė asmeninės naudos ir pasinaudojo smulkiaisiais akcininkais.

1.3. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas (CPK 66 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes buvo leista atsakovams nuslėpti teismo reikalautus įrodymus, o teismo sprendime nurodytos kaip nustatytos aplinkybės, kurios galėjo būti pagrįstos tik neišreikalautais įrodymais. Be to, skundžiamame sprendime teismas pasisakė dėl kitų (administracinių) bylų: vienos vis dar nagrinėjamos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o kitos jau išnagrinėtos ir užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu; peržengdamas nagrinėjamo ginčo ribas, teismas rėmėsi atsakovams palankiais panaikinto sprendimo motyvais dėl akcijų emisijos kainos pagrįstumo. Šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad bylą nagrinėjo šališka teisėjų kolegija.

1.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant CPK 80 straipsnį (dėl privalomai mokėtino žyminio mokesčio) ir pažeidė kasatoriaus teisę būti išklausytam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad žyminis mokestis yra visuotinis ir jį privalo sumokėti kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Atsakovo „FR&R invest“ teisė į apeliaciją įgyvendinta nesusimokėjus žyminio mokesčio (daugiau kaip 43 000 Lt (12 453,66 Eur). Tai, kad atsakovai „FR&R invest“ ir AB „Alita“ pasirašė ant vieno procesinio dokumento, nereiškia, kad kiekvienas jų neturėjo atskirai sumokėti valstybei už bylinėjimąsi (CPK 85 straipsnis). Kasatorius šias aplinkybes buvo nurodęs atsiliepime į „FR&R invest“ kasacinį skundą, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Taigi nesant teisinio pagrindo, buvo sudarytos sąlygos vienai bylos šalių bylinėtis nemokamai.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, skirtas kasatoriaus, kaip smulkiojo akcininko, interesams apsaugoti, t. y. 1976 m. gruodžio 13 d. Antrosios Tarybos direktyvos dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalo, koordinavimo su vėlesniais pakeitimais (toliau – Antroji įmonių direktyva, Direktyva 77/91/EEB) 29 straipsnio 4 dalį, ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 57 straipsnio 6 dalies 1–2 punktus, CK 2.82 straipsnio 4 dalį ir kt., taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos garantuojamo nuosavybės teisių apsaugos standartą, t. y. turėjo taikyti kelių pakopų EŽTT suformuotą teisinį testą (patikrinti, ar nuosavybės ribojimas atliktas pagal įstatymą, ar juo siekiama viešojo intereso tikslų, ar jis proporcingas (žr. Shchokin v. Ukraine, No. 23759/03, 14 October 2010, par. 50; Lithgow and Others v. United Kingdom, no. 9006/80, 8 July 1986, par. 117; Vučkovič v. Serbia, no. 17153/11, 28 August 2012, par. 81). Kasatoriaus teigimu, EŽTT byloje Zolotas prieš Graikiją pripažino Konvencijos veikimą horizontaliuose teisiniuose santykiuose ir pareigą valstybėms narėms užtikrinti Konvencijos nuostatų laikymąsi (žr. Zolotas v. Greece (No. 2), no. 66610/09, 29 January 2013). Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad akcininkų teisės (pvz., pirmumo teisė) pagal EŽTT jurisprudenciją yra ginama tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (žr., pvz., Bramelid and Malstrom v. Sweden, No. 8588/79, 8589/79, decision of 12 October 1982). Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmiau nurodytą bendrą nuosavybės teisių apsaugos testą (atskiras jo dalis) papildo ir paaiškina konkrečios Antrosios įmonių direktyvos ir Lietuvos nacionalinės teisės nuostatos, kurios privalėjo būti taikomos bei aiškinamos nuosavybės teisių apsaugos testo kontekste. Kadangi byloje neužtikrintas nei Konvencijos nuosavybės garantijų taikymas, nei Europos Sąjungos teisės garantijų taikymas, tai konkrečiu atveju byloje kilusio nuosavybės teisių pažeidimo klausimas buvo neteisingai išspręstas. Kasatoriaus teigimu, padaryti tokie konkretūs materialiosios teisės pažeidimai:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė EŽTT suformuotą reikalavimą siekti nuosavybės apsaugos kaip viešojo pobūdžio tikslo ir ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriuo įgyvendintas Antrosios įmonių direktyvos 30 straipsnis, susijusį su įstatinio kapitalo mažinimo – išimtinio pobūdžio priemonės – skaidrumo reikalavimu. Akcininkų nuosavybės teisių ribojimu buvo siekiama ne tik viešo pobūdžio tikslų (AB „Alita“ mokumo atkūrimo), bet buvo sprendžiami ir V. J. asmeniniai finansiniai klausimai. Už smulkiųjų akcininkų akcijų panaikinimą V. J. gavo finansinių privilegijų (panaikintas laidavimas, privilegijuota kaina 5 261 036 Lt (441 294,41 Eur) dydžio turtinės reikalavimo teisės į AB „Alita“ perleidimas, teisė į 14,5 proc. AB „Alita“ akcijų, stebėtojų tarybos nario pareigos ir didelis atlyginimas). Nė viena jų nebuvo susijusi su AB „Alita“ mokumo atkūrimu, todėl nebuvo pagrindo taikyti ABĮ 52 straipsnio ir panaikinti akcijas, taip nepagrįstai apribojant kasatoriaus nuosavybę. Be to, akcijos panaikintos siekiant sumažinti Bendrovės balansinius nuostolius, nors jų dydis nebuvo žinomas (finansinės atskaitos buvo taisomos atgaline data, AB „Alita“ skirta bauda netinkamą finansinės apskaitos vedimą, bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškėjo, kad finansinius sprendimus atsakovai priėmė, remdamiesi teismui nepateiktu 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties 23 priedu, kurio turinys skyrėsi nuo viešai skelbtų duomenų ir pan.). Nors teismas šią aplinkybę žinojo, galėjo ir privalėjo šią ją ištirti, to sąmoningai nepadarė, pažeisdamas EŽTT keliamus reikalavimus nuosavybės pažeidimų bylose.

2.2. Byloje nuosavybės teisių ribojimas yra neproporcingas, nes V. J. asmeninių finansinių klausimų sprendimas ir privilegijų jam suteikimas, pabloginant smulkiųjų akcininkų padėtį, nebuvo reikalingi AB „Alita“ mokumui atkurti. Konkrečiu atveju nepasinaudota proporcinga alternatyva – ABĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe atšaukti asmeninę (V. J.), o ne visų akcininkų pirmumo įsigyti akcijų emisijos akcijas teisę. Jeigu atsakovai nebūtų atšaukę visų akcininkų pirmumo teisės (ABĮ 57 straipsnio 6 dalis), visi AB „Alita“ akcininkai būtų galėję vienodomis sąlygomis įsigyti dalį naujos AB „Alita“ akcijų emisijos, t. y. piniginiais įnašais jas apmokėti. Taip, kasatoriaus nuomone, būtų buvusi užtikrinta Konvencijoje ir ES teisėje įtvirtinta investicijų apsauga, visų akcininkų nediskriminavimas ir laisvas kapitalo judėjimas bei įsisteigimo laisvė. Pagal galiojusį ir galiojantį teisinį reguliavimą AB „Alita“ privalėjo nustatyti pirmumo teisės perleidimo tvarką prospekte dėl akcijų platinimo (Vertybinių popierių komisijos 2005 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 1K?21 „Dėl Vertybinių popierių prospekto rengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklių patvirtinimo“ ir kartu su juo tiesiogiai taikomas 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo (toliau – Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 809/2004). Be to, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškino ir taikė ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 1–2 punktų nuostatas, kuriomis įgyvendinamos Antrosios įmonių direktyvos 29 straipsnio 4 dalies nuostatos. Šiose nuostatose akcininkų teisių apsaugos tikslais įtvirtinti du reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinti atšaukiant (apribojant) pirmenybės teisę įsigyti akcijas. Pirma, reikalaujama pagrįsti siūlomą naujos akcijų emisijos kainą; antra, nurodyti pirmenybės teisės įsigyti akcijas apribojimo arba panaikinimo priežastis. Tokie patys reikalavimai įtvirtinti ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į Antrosios įmonių direktyvos tikslą, siūloma akcijų emisijos kaina gali būti pagrįsta tik tuo atveju, jei ji nepažeidžia investuotojų teisių. Pozityviojoje teisėje nėra įtvirtinta aiškaus siūlomos naujai išleidžiamų akcijų emisijos kainos pagrindimo kriterijaus, todėl tokia kaina turėtų būti nustatoma pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Net jeigu paaiškėtų, kad turto vertinimo siūlomos akcijų emisijos kainai pagrįsti nereikėtų, kasatorius laikosi pozicijos, jog valdyba neįgyvendino pareigos įvertinti ir pagrįsti, kad nustatoma akcijų kaina nepažeis smulkiųjų akcininkų teisių. Kasatoriaus nuomone, valdyba neįgyvendino ir kitos Antrojoje įmonių direktyvoje nustatytos pareigos – visuotiniam akcininkų susirinkimui pagrįsti pirmumo teisės atšaukimo priežastis. AB „Alita“ valdyba, vykdydama šią pareigą, turėjo išsamiai paaiškinti smulkiesiems akcininkams 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties turinį, kad jie žinotų tikruosius su pirmenybės teisės įsigyti akcijas atšaukimu susijusius faktus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Antrojoje įmonių direktyvoje ir ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punkte įtvirtintą reikalavimą valdybai pagrįsti pirmumo teisės įsigyti akcijas atšaukimą, nes laikė šį reikalavimą formaliu, o ne turinčiu apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises; neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktus šios nuostatos išaiškinimus, EŽTT praktiką byloje Amato Gauci v. Malta. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, byloje ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės apribotos dviem aspektais, t. y. neproporcingai siekiamam tikslui panaikinant akcijas ir uždraudžiant įsigyti naujai išleidžiamas akcijas. Byloje taip pat netinkamai išaiškintas ir pritaikytas CK 2.82 straipsnis, 2.87 straipsnis ir nesivadovauta kasacinio teismo praktika dėl draudimo veikti interesų konflikte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-567/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-567/2006">3K-3-567/2006</a>). Kasatoriaus nuomone, derantis dėl ginčo sprendimų ir juos priimant, supainioti asmeniniai V. J. ir AB „Alita“ interesai bei turtas. V. J. buvo ne tik pagrindinis AB „Alita“ akcininkas, bet ir jos valdybos pirmininkas. Jis nenusišalino nuo valdyboje priimamų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamus sprendimus pripažinti negaliojančiais, neteisėta.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalį, nes neteisingai įvertino išimtinę Bendrovės valdybos kompetenciją spręsti įmonės finansinius klausimus. Byloje nėra duomenų, kad AB „Alita“ valdyba svarstė galimybes, kaip pagerinti Bendrovės finansinę padėtį. Tai darė V. J., kuris, kaip pagrindinis akcininkas, siekė išsaugoti savo turtą, suvaržydamas smulkiųjų akcininkių teises (nuosavybės, pirmumo, teisės išlikti akcininku).

2.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kasatoriaus nuosavybės apribojimo klausimus ir netinkamai aiškindamas bei taikydamas materialiosios teisės normas, be kita ko, Antrosios įmonių direktyvos nuostatas, suformavo praktiką, kuria pažeidžiami du pagrindiniai ES teisės principai – laisvas kapitalo judėjimas ir įsisteigimo laisvė (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 49, 54 straipsniai). SESV 63 straipsnis draudžia bet kokius laisvo kapitalo judėjimo ir laisvo įsisteigimo ribojimus, o ESTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad šios SESV nuostatos tiesiogiai taikomos juridiniams ir fiziniams asmenims ir kad jose įtvirtinta galimybė įsikurti bei vykdyti ekonominę veiklą, inter alia tiesiogiai investuojant į akcijas vertybinių popierių biržose (ESTT 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimas Skatteverket prieš A, C-101/05; 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Riksskatteverket; 2010 m. liepos 8 d. sprendimo Komisija v. Portugalija, C-171/08, 26 punktas). Vieninteliai atvejai, kuriais gali būti numatyti laisvo įsisteigimo ribojimai – viešoji tvarka, visuomenės sveikata ar saugumas, o laisvo kapitalo judėjimui – viešoji tvarka ir visuomenės saugumas (SESV 52 straipsnio 1 dalis, 65 straipsnio 1 dalis). Kasatorius taip pat nurodo, kad ESTT sprendimuose Komisija v. Italija bei Kamer van Koophandel en Fabrieken voor Amsterdam v. Inspire Art Ltd (2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas C-167/01, Rink. 2003 I-10155) pabrėžė, kad vertinant nurodytų išimčių taikymą turi būti užtikrintas atitinkamų subjektų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principas. ESTT sprendime Komisija v. Italija taip pat konstatavo, kad laisvojo kapitalo judėjimo principo pažeidimas nepateisinamas, jeigu investuotojai yra atgrasomi dėl taikomų atitinkamų ribojimų ar investuotojų teisinės apsaugos nebuvimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo sukurta situacija, kai smulkieji akcininkai, inter alia ES valstybėje įsisteigęs kasatorius, diskriminuojami, leidžiant pagrindiniam akcininkui įgyti išimtinių privilegijų ir finansinių garantijų ribojant smulkiųjų akcininkų teises. Smulkieji akcininkai ginčijamais sandoriais ne tik negavo tokių privilegijų, bet ir dėl jų turėjo paaukoti savo nuosavybę. Toks nelygiavertis investicijų apsaugos vertinimas sudarė sąlygas pažeisti nediskriminavimo principą.

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti. Atsiliepimai grindžiami tokiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovų teigimu, kasatorius piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir siekia nesąžiningų tikslų. Kasatorius yra įmonė, įsteigta Kipre (lengvatinio apmokestinimo zonoje). Jis neatskleidžia savo akcininkų ir tikrųjų naudos gavėjų, todėl tikėtina, kad kasatorius ar su juo susiję fiziniai asmenys gali būti AB „Alita“ konkurentai. Kasatorius įsteigtas 2011 m. birželio 15 d. ir netrukus pradėjo pirkti AB „Alita“ akcijas bei inicijavo net aštuonis teisminius procesus, kuriais siekiama sutrukdyti „FR&R Invest“ įsigyti AB „Alita“ akcijų, sumažinant jos skolą ir atkuriant mokumą. Tokių pačių veiksmų kasatorius ėmėsi ir prieš AB „Alita“ dukterinę įmonę AB „Anykščių vynas“. Kasatoriaus išlaidos teisinėms paslaugoms bylose viršija jo investicijų vertę. AB „Alita“ akcijoms įsigyti kasatorius išleido 13 200 Eur, o vien tik šioje byloje kasatoriaus išlaidos – daugiau kaip 169 000 Lt (48 945,78 Eur). Kasatorius negina savo, kaip investuotojo, ekonominių interesų, jo veiksmai ekonomiškai nepagrįsti: 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pagrindu sumažinus AB „Alita“ įstatinį kapitalą, kasatoriaus turimų akcijų skaičius sumažėjo nuo 169 209 iki 19 480, tačiau dėl atkurto AB „Alita“ mokumo išaugo akcijų vertė; kasatorius įsigijo AB „Alita“ akcijų, mokėdamas vidutiniškai 0,078 Eur (apie 0,27 Lt) už akciją; 2012 m. sausio mėn. „FR&R Invest“ pateikė oficialų siūlymą supirkti akcijas po 0,616 Eur (apie 2,13 Lt) už akciją. Tai reiškia, kad jeigu tada kasatorius būtų pardavęs jam priklausančias akcijas, būtų atgavęs 12 000 Eur iš investuotų 13 200 Eur. Taigi jo nuostoliai būtų buvę daug mažesni, nei išlaidos šioje byloje. Kasatorius nesiekė aukštesnės kainos už akcijas nustatymo oficialaus siūlymo metu, nesiekia žalos atlyginimo ir kitaip negina savo ekonominių interesų, bet siekia pakenkti AB „Alita“, t. y. privesti ją prie bankroto. Kasatorius siekia nuginčyti sandorius ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, kuriuos įgyvendinus panaikinta beveik 100 mln. Lt (28 962 001,85 Eur) AB „Alita“ skola ir atkurtas jos mokumas. Patenkinus kasatoriaus reikalavimus, kasatoriaus nurodomi ekonominiai interesai nebus apsaugoti, o AB „Alita“ bus keliama bankroto byla. Be to, kasatorius naudojasi procesinėmis teisėmis, kad sužinotų AB „Alita“ ir susijusių asmenų komercines paslaptis. Jis reikalauja pateikti į bylą 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedus, kurie tiesiogiai susiję su AB „Alita“ veiklos strategija ir plėtros planais, komercinėmis paslaptimis ir kita konfidencialia Bendrovės ir jos akcininkų informacija. Atsakovai ne kartą šioje byloje teikė paaiškinimus, kad Sutarties priedai nesusiję su byla, neturi joje įrodomosios reikšmės ir sudaro komercinę (profesinę) paslaptį, o jų atskleidimas kasatoriui, kurio steigėjai nežinomi, gali nulemti prieduose nurodytos informacijos atskleidimą AB „Alita“ konkurentams.

2. Atsakovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė draudimo remtis duomenimis, kurių byloje nėra, taip pat kasatoriaus teisės į gynybą ar teisės žinoti bylos duomenis. Atsakovai pateikė į bylą du vokus: pirmajame buvo pateikti prašomų priedų išrašai ir jų vertimai į lietuvių kalbą, antrajame – sutarties priedai Nr. 1, 6, 7 su vertimu į lietuvių kalbą. Antrasis vokas pateiktas tam, kad teismas galėtų įsitikinti, jog pirmajame voke pateikti išrašai atitinka originalą, o nepateikta konfidenciali informacija, kurios atsakovai nenori atskleisti. Teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartyje nurodė, kad, priimdamas sprendimą byloje, nesivadovaus iš atsakovo išsireikalautais (antrajame voke pateiktais) 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedais ir juos grąžino atsakovui. Kasatoriaus teisė susipažinti su byloje pateiktų duomenų dalimi apribota ne teismo rezoliucija, o nutartimi, aiškiai nurodant, kad bylai išnagrinėti iš esmės pakanka išrašų be komercinių paslapčių pateikimo į bylą. Kasatoriaus teisės į sąžiningą procesą, būti išklausytam, susipažinti su byla ir tirti joje esančius įrodymus nebuvo pažeistos, nes Kasatoriaus reikalauti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedai nesusiję su pareikštais reikalavimais, kasatoriaus įrodinėjamos aplinkybės nustatytos kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tarp jų – 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi. Teismas rezoliucija leido bylos dalyviams susipažinti su pirmajame voke esančia informacija. Kasatoriaus teisė susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia atsakovų informacija gali būti ribojama vadovaujantis įstatymu.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė res judicata principo, nes res judicata galią įgyja tik įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys, kuriais išsprendžiamas šalių ginčas, o procesinio pobūdžio nutartys tokios galios neturi; teismas turi diskrecijos teisę bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iš naujo apsispręsti dėl bylai išspręsti reikalingų pateikti dokumentų apimties ir nėra saistomas pirmosios instancijos ar savo paties procesinio pobūdžio sprendimų.

2.3. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumpcijos, nes Atsakovai neatsisakė pateikti į bylą įrodymų, tačiau prašė užtikrinti tinkamą komercinių paslapčių apsaugą ir kad kasatorius atskleistų savo tikruosius naudos gavėjus, kaip tai nustatyta ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į šiuos ir kitus atsakovų argumentus, teismas atleido atsakovus nuo pareigos pateikti dalį dokumentų, o visus kitus teismo pareikalautus dokumentus atsakovai pateikė.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė EŽTT formuojamo imperatyvo nuosavybės ribojimo bylose surinkti ir ištirti visus įrodymus; visapusiškai išnagrinėjo ir ištyrė byloje esančius įrodymus, būtinybę išreikalauti kasatoriaus reikalaujamus įrodymus, išsamiai dėl to pasisakė ir todėl nėra pagrindo teigti, kad tariamas kasatoriaus nuosavybės teisių pažeidimas nebuvo išsamiai ištirtas. Be to, Kasatoriaus nurodyta EŽTT praktika nagrinėjamai bylai nereikšminga, nes ji taikytina ne ginčams tarp privačių asmenų (kaip yra šiuo atveju), o tada, kai teisė į nuosavybę yra ribojama valstybės veiksmais.

2.5. Bylą nagrinėjo teisėtos sudėties teismas. Remiantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, nos. 21257/93; 21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58).). Šioje byloje kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo grindžiami iš esmės tuo, kad teismas pakeitė ankstesnius sprendimus dėl būtinybės išreikalauti įrodymus, priėmė kitus procesinius sprendimus, kurie kasatoriui nepatiko ar nepalankiai pasisakė dėl tam tikrų aplinkybių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. R. R. ir kt. v. P. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-218/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-218/2013">3K-3-218/2013</a>). Tokios aplinkybės nėra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą normą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą suabejoti teismo nešališkumu, kasatorius nenurodė.

2.6 Atsakovai sumokėjo teisingą žyminio mokesčio sumą. Nors apeliacinius skundus dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo pateikę visi atsakovai (V. J., AB „Alita“ ir „FR&R Invest“), tačiau kiekvienas jų atskirai neturėjo pareigos sumokėti valstybei už bylinėjimąsi (CPK 85 straipsnis). Vadovaujantis kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, žyminio mokesčio mokėjimas siejamas ne su asmeniu, o su byloje pareikštų reikalavimų apmokestinimu.

3. Atsakovų įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Konvencijoje ir EŽTT suformuoto nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo testo. Jis taikomas ginčuose, kuriuose atsakovas – valstybė; Konvencijoje išimtinai nustatytos pareigos valstybėms ir nereguliuojami horizontalūs privačių asmenų santykiai; tai patvirtina ir kasatoriaus nurodyta EŽTT praktika (pvz., byla Zolotas prieš Graikiją); nuosavybės teisių apribojimo teisėtumo testas taikomas tik vertinant valstybės veiksmų teisėtumą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Antrosios įmonių kapitalo direktyvos ir ESTT praktikos. Direktyvoje nurodomas tikslas yra ne tik smulkiųjų akcininkų apsauga, bet lygiavertė akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsauga; kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neaiškino Akcinių bendrovių įstatymo atsižvelgdamas į direktyvos tikslą, nepagrįstas. Ginčo dėl to, kad direktyva įgyvendinta netinkamai, nėra, todėl teismas turėjo taikyti nacionalinės teisės normas, bet ne direktyvą tiesiogiai.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ABĮ 52 straipsnį ir pagrįstai sprendė, kad V. J. laidavimo panaikinimas nedaro žalos įmonei ar jos akcininkams. V. J. laidavimo panaikinimas buvo tik veiksmų ir sprendimų, priimtų siekiant atkurti Bendrovės mokumą, padarinys. 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartis ir vėliau priimti akcininkų sprendimai buvo naudingi Bendrovei ir smulkiesiems akcininkams, nes atkurtas AB „Alita“ mokumas, tinkamas nuosavo ir įstatinio kapitalo santykis, neigiama akcijų buhalterinė vertė tapo teigiama. Laidavimo panaikinimas nesuteikė V. J. jokių privilegijų, nes visų akcininkų akcijos buvo panaikintos proporcingai, kiti akcininkai nebuvo laidavę už įmonės prievoles. V. J. ne tik sunkiu įmonei periodu prisiėmė laidavimą už jos prievoles, bet ir įnešė daugiau kaip 5 mln. Lt (1 448 100,09 Eur) jos nuostoliams sumažinti.

3.4. Priimant ginčijamus AB „Alita“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl įstatinio kapitalo mažinimo pagrįstai, nepažeidžiant ABĮ 52 straipsnio buvo vadovaujamasi tiek akcininkų ir auditorių patvirtinto įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinio už 2010 metus duomenimis, tiek ir 2011 m. tarpiniais finansiniais rezultatais, kuriems neatliktas auditas ir jie nepatvirtinti akcininkų susirinkime, tačiau teisingi; iš jų matyti, kad Bendrovės nuostoliai didėja; teisės aktuose neįtvirtinta reikalavimo, kad, priimant sprendimus dėl įmonės mokumo atkūrimo, turi būti remiamasi tik akcininkų susirinkime ir auditorių patvirtintomis ataskaitomis; priešingai, teisės aktuose nustatytas įpareigojimas imtis skubių veiksmų, kad būtų atkurtas tinkamas nuosavo ir įstatinio kapitalo santykis.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proporcingumo principo. Kasatorius nenurodo jokių kitų mažiau jo teises ribojančių, bet realių būdų, kuriais buvo galima atkurti AB „Alita“ mokumą. Tai, kad pritaikytos priemonės buvo tinkamos ir proporcingos, patvirtina pagerėjusi Bendrovės finansinė ir ekonominė bei kasatoriaus, kaip akcininko, padėtis, Vadovaujantis ABĮ reikalavimais, pirmumo teisė dalyvauti didinant įstatinį kapitalą gali būti atšaukta tik visiems akcininkams. Pirmumo teisės atšaukimas nepažeidė smulkiųjų akcininkų ekonominių interesų, nes „FR&R invest“ sumokėta kaina už vieną akciją (5,3971841 Lt) (1,56 Eur) daug kartų viršijo akcijų rinkos vertę. Kasatorius bet kada gali pasididinti savo turimą akcijų paketą akcijų biržoje už daug mažesnę kainą, nei sumokėjo „FR&R invest“.

3.6 Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Antrosios įmonių kapitalo direktyvos 29 straipsnio 4 dalies ir ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punkto. Kadangi direktyva įgyvendinta, tai sprendžiant dėl pareigų pagrindžiant akcijų emisijos kainą turi būti vadovaujamasi ne direktyvos, o ABĮ nuostatomis. AB „Alita“ valdyba tinkamai įvykdė ABĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą, nes visuotiniam akcininkų susirinkimui pateikė pranešimą su akcijų emisijos kainos pagrindimu. Nei ABĮ, nei kituose teisės aktuose nenustatyta pareigos valdybai pagrįsti emisijos kainą, remiantis turto vertinimo ataskaita. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kainos pagrindimas būtinas, tačiau sprendė, kad emisijos kaina gali būti akcininkų ir numatomo investuotojo derybų objektas, kad šiai kainai pagrįsti nebūtina atlikti turto vertinimo ir kad nagrinėjamu atveju akcijų kaina atitiko teisės aktų reikalavimus ir nebuvo žalinga įmonei. ESTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendime Komisija v. Ispanija nurodė, kad emisijos kaina turi būti pagrįsta valdytojų sąskaita, tačiau nereikalaujant, kad ji būtų nustatyta atsižvelgiant į akcijų rinkos kainą (C-338/06, 32 punktas).

3.7. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad V. J., priimdamas ginčijamus sprendimus, nesupainiojo asmeninių ir Bendrovės interesų. V. J. nei 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartimi, nei kitais sandoriais neįgijo jokių asmeninių privilegijų; jis siekė atkurti Bendrovės mokumą. Be to, V. J., kaip akcininkui, netaikytinos ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos pareigos, nes juridinio asmens dalyvis nėra juridinio asmens organas.

3.8. Skundžiamais sprendimais nebuvo pažeisti laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės reikalavimai: ginčijamais visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais pritaikytos priemonės galiojo visiems be išimties akcininkams, nepriklausomai nuo jų nacionalinės padėties; Kasatorius neįrodė šių reikalavimų pažeidimo – nenurodė nei teisinio reguliavimo, nei kitųvalstybės veiksmų, kurie lemtų skirtingą nacionalinių ir užsienio investuotojų teisiųapsaugą. Kasatoriaus cituojamose ESTT sprendimuose, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, nuosavybės teisių ribojimai buvo įtvirtinti nacionaliniuose teisės aktuose (ESTT 2005 m. birželio 2 d. sprendimas Komisija v. Italija, C-265/04).

3.9. Skundžiamame sprendime tinkamai aiškintos ABĮ 38 straipsnio 3 dalies, kurioje reglamentuojama situacijai, kai priimti sprendimą priskirta išimtinai akcininkams, o ne valdybai, kaip teigia kasatorius, nuostatos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

1. Dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo

Juridinis asmuo – akcinė bendrovė – įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus – visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį (bendrovės vadovas) arba kolegialų (valdyba) valdymo organą. Bendrovės valdymo organų teises ir pareigas reglamentuoja CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei jų įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Pažymėtina, kad bendrovės valdymo organų kompetencija yra griežtai atribota. Pavyzdžiui, remiantis ABĮ (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 19 straipsnio 5 dalimi, visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų.

Atsižvelgiant į ABĮ 20 straipsnyje reglamentuojamą visuotinio akcininkų susirinkimo kompetenciją, darytina išvada, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę spręsti dėl svarbiausių bendrovės veiklos klausimų. Tai reiškia, kad jo priimti sprendimai gali lemti esminius bendrovės veiklos pokyčius, kurie gali būti naudingi bendrovei, jos dalyviams, kreditoriams arba gali sukelti jiems neigiamų turtinių padarinių. Siekiant užtikrinti tiek bendrovės, tiek su jos veikla susijusių asmenų (dalyvių, kreditorių) interesus, įstatyme įtvirtinama visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų teisėtumo patikrinimo galimybė – teisė nuginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, remiantis įstatyme nustatytais pagrindais. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais tuo atveju, jei jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams.

Pasisakydamas dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais instituto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į dvejopą jo paskirtį. Pirma, suteikiant teisę ginčyti tokius sprendimus, siekiama apginti suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos, interesus bei viešąjį interesą. Antra, detalus sprendimų nuginčijimo reglamentavimas (trumpi senaties terminai, nuginčijimo pagrindų baigtinio sąrašo nustatymas) leidžia daryti išvadą, jog šis institutas taip pat skirtas bendrovei ir už ginčijamų sprendimų priėmimą balsavusių akcininkų interesams apsaugoti. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimas negaliojančiais be pakankamo pagrindo gali sustabdyti bendrovės veiklą, padaryti jai ar akcininkams nuostolių. Dėl to, sprendžiant ginčus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, būtina atsižvelgti į abu šio instituto tikslus ir siekti akcininkų ir bendrovės interesų pusiausvyros. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tuo atveju, jeigu buvo pažeistos ABĮ imperatyviosios normos, reglamentuojančios susirinkimo sušaukimą, eigą, ar sprendimų priėmimą, taip pat kai šie pažeidimai lėmė bendrovės ar viešojo intereso pažeidimą ir pažeidimo padarinių negalima pašalinti niekaip kitaip, kaip tik pripažįstant sprendimus negaliojančiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Sangreta“, bylos Nr. 3K-3-383/2000; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą V. S. v. specialios paskirties AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-856/2001; 2002 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilnamisa“ v. AB „Šeškinės Širvinta“, bylos Nr. 3K-3-878/2002; kt.). Taigi atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą baigtinį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų sąrašą ir į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytina išvada, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai neturėtų būti pripažįstami negaliojančiais vien tik dėl formalių pažeidimų, nesukėlusių neigiamų padarinių bendrovei, jos akcininkams ar kuriais nepažeistas viešasis interesas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl 2011 m. spalio 3 d. įvykusio neeilinio AB „Alita“ akcininkų visuotinio susirinkimo metu priimtų sprendimų teisėtumo. Šio susirinkimo metu priimti tokie sprendimai: 1) sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą nuo 27 153 793 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur), panaikinant akcijas; 2) patvirtinti bendrovės įstatus, pataisytus dėl įstatinio kapitalo sumažinimo; 3) padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant 16 874 000 akcijų ir apmokant akcijų emisijos kainą 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur) įnašu; 4) atšaukti akcininkų pirmumo teisę įsigyti 16 874 000 naujai išleistų akcijų „FR&R Invest“ naudai; 5) suformuoti stebėtojų tarybą Bendrovėje ir išrinkti Bendrovės stebėtojų tarybos narius: V. J. ir tris „FR&R Invest“ paskirtus kandidatus; 6) patvirtinti naują Bendrovės įstatų, pakeistų dėl Bendrovės akcinio kapitalo padidinimo ir stebėtojų tarybos suformavimo, redakciją; 7) sumažinti Bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais, V. J. įnešant 5 261 036 Lt (441 294,41 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai neteisėti, ir juos panaikino. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko ir konstatavo, kad byloje nenustatyta pagrindų pripažinti nurodytus sprendimus neteisėtais. Kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumas, nurodant, kad 2011 m. spalio 3 d. įvykusio neeilinio AB „Alita“ akcininkų visuotinio susirinkimo metu priimtais sprendimais pažeidžiamos ABĮ ir kitų teisės aktų normos, smulkiųjų akcininkų ir bendrovės teisės ir teisėti interesai. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl konkrečių kasatoriaus ginčijamų apeliacinės instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

1.1. Dėl sprendimo sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą

ABĮ 59 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu ankstesnių finansinių metų nepaskirstytojo pelno (nuostolių) ataskaitinių finansinių metų pabaigoje ir ataskaitinių finansinių metų pelno (nuostolių) suma yra neigiama, t. y. susidaro nuostolių, visuotinis akcininkų susirinkimas turi priimti sprendimą padengti šiuos nuostolius. Jie gali būti padengiami lėšomis, pervedamomis iš rezervų ar akcijų priedų (ABĮ 59 straipsnio 8 dalies 1–3 punktai), perkeliami į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 1 punktas), padengiami akcininkų įnašais, atkuriant bendrovės nuosavą kapitalą iki ne mažesnio kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 9 dalies 2 punktas), padengiami priėmus sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo (ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 1 punktas) arba gali būti pagrindas spręsti dėl juridinio asmens pertvarkymo ar likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2–3 punktai). Atsižvelgiant į aptartas ABĮ 59 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad visuotinis akcininkų susirinkimas, 2011 m. spalio 3 d. priimdamas sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, pasirinko vieną iš įstatyme nustatytų būdų bendrovės nuostoliams padengti. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė ir kasatorius neįrodinėjo, kad šiuo atveju AB „Alita“ balansiniai nuostoliai galėjo būti panaikinti pasinaudojant kitu įstatyme nurodytu būdu, o ne priimant sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo. Bylos duomenimis, 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo metu AB „Alita“ turėjo finansinių sunkumų, dėl kurių kilo grėsmė, kad Bendrovė negalės ateityje vykdyti savo veiklos ir prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams.

Sprendžiant dėl priimto sprendimo sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma reikšminga nustatyti, ar jį priėmė kompetentingas priimti tokį sprendimą Bendrovės organas. ABĮ 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatinis kapitalas gali būti mažinamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu arba ABĮ nustatytais atvejais? teismo sprendimu (ABĮ 52 straipsnio 1 dalimi). Šiuo atveju nenustatyta ABĮ įtvirtintų pagrindų, kuriems esant sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą turi būti priimamas teismo sprendimu. Tai reiškia, kad visuotinis akcininkų susirinkimas, priimdamas sprendimą sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose.

Bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas (ABĮ 52 straipsnio 2 dalies 1 punktas), sumažinant akcijų nominaliąsias vertes (ABĮ 52 straipsnio 3 dalies 1 punktas) arba anuliuojant akcijas (ABĮ 52 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už ABĮ 2 straipsnyje nustatytą minimalų įstatinio kapitalo dydį (ABĮ 52 straipsnio 4 dalis, 59 straipsnio 10 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis nuostatomis ir atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nurodyti ABĮ įstatymo reikalavimai (dėl kompetentingo priimti sprendimą organo ir įstatinio kapitalo mažinimo būdo), priimant ginčijamą sprendimą sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą, nepažeisti. Kasatorius nepateikia argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad buvo padaryta neeilinio visuotinio akcininko susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimų ar Bendrovės akcininkams netinkamai pranešta apie ketinimą sumažinti jos įstatinį kapitalą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčijamas sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą priimtas vadovaujantis audito išvadomis ir akcininkų nepatvirtintomis, tarpinėmis 2011 m. ataskaitomis, t. y. nežinant konkretaus AB „Alita“ nuostolių dydžio. Pažymėtina, kad ABĮ 58 ir 59 straipsniuose, kuriuose reglamentuojamas bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas ir pelno (nuostolių) paskirstymas, nenustatyta reikalavimo, jog tik visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinti bendrovės nuostoliai yra pagrindas sumažinti įmonės įstatinį kapitalą. Sistemiškai aiškinant ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 38 straipsnio 3 dalį, kuriuose nustatyta, kad bendrovės nuosavam kapitalui tapus mažesniam kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, valdyba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje, darytina išvada, jog gali susidaryti situacija, kai sprendimas sumažinti įstatinį kapitalą turės būti priimtas nedelsiant, vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintomis ataskaitomis apie įmonės finansinę padėtį. Tokiu atveju sprendžiant dėl priimtų sprendimų sumažinti įmonės įstatinį kapitalą teisėtumo, esminę reikšmę turi ne tai, ar buvo vadovaujamasi finansinėmis ataskaitomis, patvirtintomis audito išvadomis ir akcininkų, o tai, ar jose nurodyti duomenys teisingi. Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. AB „Alita“ turėjo 114 mln. 955 tūkst. Lt (33 293 269,23 Eur) nuostolio, jos nuosavas kapitalas balansinių nuostolių nustatymo dieną (2010 m. gruodžio 31 d.) buvo 79,6 mln. Lt (23 053 753,48 Eur), o akcininkų susirinkimo dieną – 85,4 mln. Lt (24 733 549,58 Eur). Šių duomenų teisingumas byloje nepaneigtas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. spalio 27 d. sprendimu skyrė Bendrovei 10 000 Lt (2896,20 Eur) baudą už tai, kad laiku nebuvo įvykdytas reikalavimas pataisyti finansinių ataskaitų rinkinyje nurodytus klaidingus duomenis už 2009 m. Šie duomenys neturėjo įtakos 2011 metų finansinės atskaitomybės duomenų teisingumui, 2011 m. ataskaitos patvirtintos audito išvadomis ir 2012 m. balandžio 27 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad 2011 m. spalio 3 d. susirinkimo metu akcininkams pateikti Bendrovės finansiniai duomenys neatitiko tikrovės, suklaidino akcininkus.

Kasatoriaus įsitikinimu, ginčijamu sprendimu sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą pažeistas proporcingumo principas. Minėta, kad byloje nenustatyta ir kasatorius neįrodė, jog buvo alternatyvi pasirinktai galimybė išspręsti Bendrovės balansinių nuostolių panaikinimo klausimą. Kartu pažymėtina, kad, mažinant įstatinį kapitalą, visiems akcininkams jų turėtos akcijos panaikintos proporcingai, t. y. atsižvelgiant į kiekvieno jų turimą Bendrovės akcijų dalį. Šiuo atveju V. J. turėjo didžiausią Bendrovė akcijų dalį, tai lėmė, kad jo turtiniai praradimai, sumažinus įstatinį kapitalą (nors ir proporcingai) buvo didžiausi. Kadangi akcininkų turimos akcijos panaikintos proporcingai, tai turimų akcijų dalis įstatiniame kapitale, kartu turtinių ir neturtinių akcininkų teisių apimtis, priklausanti nuo turimų akcijų dalies įstatiniame kapitale, išliko nepakitusi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bendrovės įstatinis kapitalas sumažintas ne iki minimalaus įstatyme nustatyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 2 straipsnio 3 dalis), o tik iki tam tikros (3 126 000 Lt) (905 352,18 Eur) sumos, todėl kasatoriaus turimų akcijų dalis sumažėjo dešimt kartų mažiau, nei būtų sumažėjusi įstatinį kapitalą sumažinus iki minimalaus dydžio. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą priimtas atsižvelgiant į visų Bendrovės akcininkų – tiek pagrindinių, tiek smulkiųjų – interesus ir nepažeidžiant proporcingumo reikalavimų.

Atsižvelgdama į ABĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo sąlygų, taip pat byloje teismų nustatytas faktines Bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas sumažinti įstatinį kapitalą nuo 27 153 793 Lt (7 864 282,03 Eur) iki 3 126 000 Lt (905 352,18 Eur), panaikinant proporcingai visų akcininkų akcijas, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

1.2. Dėl sprendimų padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą ir atšaukti akcininkų pirmumo teisę įsigyti naujos emisijos akcijas

Byloje taip pat ginčijami 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai padidinti bendrovės įstatinį kapitalą iki 20 000 000 Lt (5 792 400,37 Eur), išleidžiant 16 874 000 akcijų ir apmokant akcijų emisijos kainą 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur) įnašu, taip pat atšaukti akcininkų pirmumo teisę įsigyti 16 874 000 naujai išleistų akcijų „FR&R Invest“ naudai.

Remiantis ABĮ 52 straipsnio 5 dalimi, visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą vien tam, kad būtų panaikinti bendrovės balanse įrašyti nuostoliai, tame pačiame visuotiniame akcininkų susirinkime gali būti priimtas sprendimas padidinti bendrovės įstatinį kapitalą papildomais įnašais, išleidžiant naujas akcijas. Taigi šiuo atveju pasirinktas Bendrovės nuostolių mažinimo modelis – sumažinti įstatinį kapitalą, panaikinant akcijas, o vėliau – jį padidinti, išleidžiant naujas akcijas – įtvirtintas įstatyme, todėl visuotinis akcininkų susirinkimas turėjo teisę priimti sprendimą dėl jo taikymo. Kasatoriaus teigimu, tvirtinant naują akcijų emisiją, neteisingai nustatyta jos kaina, ji tinkamai nepagrįsta, turėjo būti atliktas turto vertinimas, todėl pažeistas ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punktas, taip pat neteisėtai atšaukta smulkiųjų akcininkų teisė įsigyti naujos emisijos akcijų. Bendrovės finansiniai sunkumai galėjo būti išspręsti pasinaudojant proporcinga visų akcininkų interesams alternatyva – tik V. J. pirmenybės teisės įsigyti naujai išleidžiamas akcijas atšaukimu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytų argumentų pagrįstumo, pažymi, kad teisė padidinti įstatinį kapitalą ir priimti nutarimą atšaukti visų akcininkų pirmumo teisę įsigyti naujos emisijos akcijų priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 13, 14 punktai). ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominaliąją vertę ir minimalią emisijos kainą. Visuotiniam akcininkų susirinkimui, kuriame numatoma svarstyti akcininkų pirmumo teisės atšaukimą, bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma? bendrovės vadovas) turi pateikti raštišką pranešimą, kuriame, be kita ko, turi būti nurodytos pirmumo teisės atšaukimo priežastys ir išleidžiamų akcijų emisijos kainos pagrindimas (ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punktas).

ABĮ 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad akcijos emisijos kaina turi būti ne mažesnė už jos nominaliąją vertę. Nei ABĮ, nei kituose įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nenustatyta kitų kriterijų, kuriais remiantis bendrovės valdyba (vadovas) turi pagrįsti išleidžiamos akcijų emisijos kainą. Taigi įstatymų leidėjas nustato tik akcijų emisijos kainos minimalią ribą, kuri turi būti ne mažesnė už akcijos nominalią vertę, o konkrečios akcijų emisijos kainos nustatymas – visuotinio akcininkų susirinkimo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. ir kt. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-650/2003; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. UAB „Vilta“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-631/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-631/2008">3K-3-631/2008</a>).

Šioje byloje naujai išleidžiamos akcijų emisijos kainos pagrindimą AB „Alita“ valdyba pateikė visuotiniam akcininkų susirinkimui 2011 m. rugsėjo 28 d. rašytiniu pranešimu (ABĮ 57 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Jame nurodyta, kad emisijos akcijos nominali vertė – 1 Lt (0,29 Eur), o kaina siejama su kapitalizuojamu Bendrovės įsipareigojimu „FR&R invest“ – numatoma išleisti 16 874 000 akcijų už 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur), t. y. vienos akcijos kaina yra 5,3971841 Lt (1,56 Eur). Pranešimo turinys patvirtina, kad ABĮ įstatymo 45 straipsnio 2 dalies reikalavimas nepažeistas, nustatyta kaina daugiau kaip penkis kartus viršija akcijos nominalią vertę. Sprendžiant dėl akcijos emisijos kainos pagrįstumo, reikšmingos teismų byloje nustatytos ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos aplinkybės, kad sprendimo padidinti įstatinį kapitalą priėmimo metu AB „Alita“ vienos akcijos buhalterinė vertė buvo neigiama, o akcijos kaina reguliuojamoje rinkoje buvo 0,27 Lt (0,08 Eur), t. y. beveik dvidešimt kartų mažesnė, nei ta, už kurią perleistos naujai išleistos Bendrovės akcijos. Kasatorius, remdamasis V. J. ir „FR&R Invest“ 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties nuostatomis, nurodo, kad sutarties šalys susitarė, jog akcijos emisijos kaina bus 7 Lt (2,03 Eur), tačiau akcijos perleistos už mažesnę (5,3971841 Lt) (1,56 Eur) kainą. Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytą argumentą kaip nepagrįstą, pažymi, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartyje jos šalys susitarė ne dėl galutinės išleidžiamų akcijų kainos, o dėl maksimalios akcijos emisijos kainos ribos, galutinės kainos nustatymą paliko tolesnėms deryboms. Nurodytos sutarties pagrindu nei Bendrovei, nei kasatoriui neatsirado teisės reikalauti nustatyti maksimalią galimą sutartyje nurodytą naujai išleidžiamos akcijos emisijos kainą. Minėta, kad galutinį sprendimą dėl akcijos kainos priima ne valdyba ar atskiri akcininkai, o visuotinis akcininkų susirinkimas. Pažymėtina, kad kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirikinimo sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo, akcijos emisijos kainos nustatymo priėmimo metu buvo duomenų dėl galimybės gauti didesnę kainą nei 5,3971841 Lt (1,56 Eur) už akciją (pvz., parduodant akcijas kitam investuotojui, įsigyjant akcijas kitiems Bendrovės akcininkams ir pan.).

Minėta, kad akcininkų pirmumo teisė įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų gali būti atšaukta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti tokį sprendimą tik jeigu yra žinomas asmuo ar asmenys (tokie asmenys gali būti ir akcininkai), kuriems suteikiama teisė įsigyti bendrovės akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejus, kai atšaukiama pirmumo teisė įsigyti akcinės bendrovės akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų dėl ketinimo viešai siūlyti akcijas ar konvertuojamąsias obligacijas Vertybinių popierių įstatymo nustatyta tvarka (ABĮ 57 straipsnio 5 dalis). Pirmumo teisė įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų gali būti atšaukta tik visiems bendrovės akcininkams (ABĮ 57 straipsnio 7 dalis), nurodžius atšaukimo priežastis (ABĮ 57 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 6 dalies 1 punktas), kvalifikuota (ne mažesne kaip 3/4 visų visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių ir turinčių balsavimo teisę sprendžiant šį klausimą akcininkų akcijų suteikiamų balsų) balsų dauguma (ABĮ 28 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad šiuo atveju visuotinis akcininkų susirinkimas neturėjo pagrindo atšaukti tik V. J. pirmenybės teisės, nes tokios galimybės nenustatyta įstatyme. ABĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė bendrovės akcininkui Vertybinių popierių komisijos (šiuo metu – Lietuvos banko) nustatyta tvarka perleisti kitiems asmenims pirmumo teisę įsigyti akcinės bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų. Kasatorius nurodo, kad AB „Alita“ privalėjo nustatyti ABĮ 57 straipsnio 4 dalyje nurodytos galimybės perleisti akcininko pirmumo teisę įsigyti naujai išleidžiamų akcijų įgyvendinimo tvarką prospekte dėl akcijų platinimo. Kasatoriaus vertinimu, tai padaryti Bendrovę įpareigojo ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios Vertybinių popierių prospekto rengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklės, patvirtintos Vertybinių popierių komisijos 2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 1K?21, ir kartu su juo tiesiogiai taikomas 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinantis 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB (toliau – Direktyva 2003/71/EB), nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Direktyvos 2003/71/EB, tiek Komisijos reglamento (EB) Nr. 809/2004, tiek ir Vertybinių popierių prospekto rengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklių tikslas – suderinti prospekto, kurį privaloma skelbti, kai vertybiniai popieriai yra siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą, sudarymo, tvirtinimo ir platinimo reikalavimus. Nurodyti teisės aktai nenumato akcinei bendrovei pareigos rengti tokį prospektą, kai naujai išleidžiamų akcijų neketinama platinti visuomenei. Taip pat negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad AB „Alita“ galėjo tokią pirmumo teisės perleidimo tvarką nustatyti savarankiškai, neatsižvelgdama į ABĮ 57 straipsnio 4 dalies reikalavimą tokią tvarką nustatyti valstybės institucijai – Vertybinių popierių komisijai.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad perleisti savo pirmumo teisę įsigyti akcijas kitiems asmenims – akcininko teisė, kurią jis gali įgyvendinti arba ne. ABĮ nenustatyta reikalavimo, kad didžiausias Bendrovės akcininkas, įgyvendinant pasirinktą Bendrovės nuostolių panaikinimo modelį, turi patirti didžiausių nuostolių. Proporcingumo principas skirtas ne tik smulkiųjų akcininkų interesams užtikrinti, riboti didžiųjų akcininkų galimybę pažeisti smulkiųjų akcininkų turtines teises, neleisti priimti sprendimų, nepaisančių smulkiųjų akcininkų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje investicinė kintamojo kapitalo bendrovė „NSEL 30 indekso fondas” v. AB „Ekranas“, bylos Nr. 3K-3-451/2002; 2002 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltic fund securities“ v. AB „Geonafta“, bylos Nr. 3K-7-471/2002), tačiau ir užtikrinti visų akcininkų teisių pusiausvyrą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog turėjo realių finansinių galimybių investuoti į naujai išleidžiamas akcijas, taip pat kad galėjo už jas sumokėti daugiau, nei pasiūlė „FR&R Invest“. Byloje teismų nenustatyta, kad buvo kitų potencialių investuotojų, t. y. kad buvo galima įgyvendinti kitą nei pasirinktas akcijų emisijos pardavimo konkrečiam investuotojui modelį, juolab kad AB „Alita“ iki byloje ginčijamų 2011 m. spalio 3 d. sprendimų priėmimo turėjo finansinių sunkumų ir nebuvo patraukli investuoti; be to, nagrinėjamu atveju su investuotoju „FR&R Invest“ buvo susitarta dėl visos akcijų emisijos, kuri suteikia visuotiniame akcininkų susirinkime balsų daugumą, ir nėra duomenų, jog jį būtų dominusi galimybė įsigyti ir mažesnę AB „Alita“ akcijų dalį.

Kasatorius vienu iš argumentų skundžiamų sprendimų neteisėtumui pagrįsti remiasi ESTT 1996 m. lapkričio 19 d. sprendime Siemens (C-42/95, Rink. 1996 I-06017) suformuluota taisykle, kad teismas turi ne formaliai (kaip, kasatoriaus nuomone, padarė apeliacinės instancijos teismas), o iš esmės patikrinti, ar bendrovės valdyba tinkamai vykdė jai tenkančią pareigą pagrįsti pirmumo teisės atšaukimo priežastis ir pareigą pagrįsti emisijos kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Siemens pagrindinėje byloje susiklosčiusi situacija ir nagrinėti klausimai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje. Nurodytoje byloje, be kita ko, ESTT aiškinosi, ar Vokietijos teismų praktikoje įtvirtinta galimybė iš esmės peržiūrėti visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriuo buvo panaikinta esamų bendrovės akcininkų pirmenybės teisė įsigyti naujai išleidžiamų akcijų, sprendimą, buvo suderinama su Antrosios įmonių direktyvos nuostatomis. ESTT sprendime Siemens pažymėjo, kad tokia Vokietijos teismų praktika neprieštarauja Antrosios įmonių direktyvos nuostatoms, tačiau nenurodė, kad direktyvos nuostatos tokio vertinimo reikalauja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kitus sprendimus, kuriuose ESTT aiškino Antrosios įmonių direktyvos 29 straipsnio turinį. 2009 m. spalio 15 d. sprendime Audiolux (C-101/08, Rink. 2009 I-09823) ESTT nurodė, kad ES antrinės teisės dokumentai nesuteikia pagrindo spręsti apie bendrojo smulkiųjų akcininkų apsaugos principo buvimą ES teisėje, todėl smulkieji akcininkai turi tik antrinių teisės aktų suteikiamas teises. 1992 m. kovo 24 d. sprendime Syndesmos Melon tis Eleftheras Evangelikis Ekklisias ir kt. (C-381/89, Rink. 1992 I-02111) ESTT nurodė, kad Antrosios įmonių direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir besąlygiškai nustatyti atvejai, kada akcininkams pirmumo teise turi būti pasiūlytos naujai išleidžiamos akcijos, o 29 straipsnio 4 dalyje – kada galima nukrypti nuo šios taisyklės, todėl valstybių narių įstatymuose negali būti įtvirtinta kitų pagrindų akcininkų pirmumo teisei įsigyti naujai išleidžiamas akcijas atšaukti (39–41 punktai). 2008 m. gruodžio 18 d. sprendime Komisija v. Ispanija (C-338/06, Rink. 2008 I-10139) ESTT pažymėjo, kad Antrosios įmonių direktyvos 29 straipsnio 4 dalyje tik reikalaujama, jog naujų akcijų emisijos kainą pagrįstų bendrovės valdymo organas ar administracija savo ataskaitoje, nenustatant jokių minimalių ribų šiuo klausimu (29 punktas).

Iš nurodytos ESTT praktikos matyti, kad priešingai nei nurodo kasatorius, Antrosios įmonių direktyvos nuostatose nėra įtvirtinta nacionalinio teismo pareiga iš esmės peržiūrėti bendrovės valdymo organo visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktos ataskaitos ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo turinio. Antroji įmonių direktyva numato tik reikalavimą, kad akcininkų pirmumo teisė įsigyti naujai išleidžiamų akcijų būtų atšaukta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, priimtu kvalifikuota balsų dauguma, bendrovės valdymo ar administracijos organui pateikus nurodytą ataskaitą. Atsižvelgiant į tai, šių pareigų įgyvendinimo klausimas ir tinkamo pareigų atlikimo vertinimas priskirtinas nacionalinės teisės sričiai ir nacionalinio teismo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vertino, ar AB „Alita“ valdyba šias pareigas įgyvendino, ir sprendė, kad jos buvo įgyvendintos tinkamai, visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktos tiek esamų akcininkų pirmumo teisės įsigyti naujai išleidžiamų akcijų atšaukimo priežastys, tiek naujos akcijų emisijos kainos pagrindimas. Teisėjų kolegija nenustatė teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimų, dėl kurių atsirastų pagrindas suabejoti nurodytų apeliacinės instancijos teismo išvadų teisėtumu ir pagrįstumu.

Apibendrindama pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatyti naujai išleidžiamos akcijų emisijos kainą ir atšaukti akcininkų pirmenybės teisę įsigyti akcijas – visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam pateiktas valdybos rašytinės formos pranešimas dėl akcijų kainos pagrindimo, prerogatyva ir kad šiuo atveju AB „Alita“ visuotinis akcininkų susirinkimas jam suteiktą teisę įgyvendino nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.

1.3. Dėl akcininko, turinčio sprendžiamojo balso teisę bendrovėje, teisių ir pareigų

Kasatorius nurodo, kad V. J., kaip pagrindinis akcininkas, sudarydamas 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartį ir visuotiniame akcininkų susirinkime priimdamas ginčijamus sprendimus, siekė tik asmeninės naudos, nes, įgyvendinus ginčijamus sprendimus, buvo atleistas nuo laidavimo už Bendrovės skolas (58 mln. Lt (16 797 961,08 Eur). CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Akcininkui draudžiama naudotis akcininko teisėmis, sąmoningai siekiant įmonei ar jos akcininkams žalos. Akcininkai turimomis turtinėmis (ABĮ 15 straipsnis) ir neturtinėmis teisėmis (ABĮ 16 straipsnis) turi naudotis pagal šių teisių paskirtį – siekdami savo investicijos saugumo bei stabilumo, taip pat investicijos grąžos. Pareiga naudotis akcininko turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis pagal šių teisių paskirtį saisto tiek smulkiuosius, tiek pagrindinius akcininkus. Kadangi balsų daugumą turinčio akcininko įtaka bendrovės veiklai yra lemiama, toks akcininkas privalo užtikrinti, kad priimti sprendimai bus naudingi ne tik jam, bet ir bendrovei bei smulkiesiems akcininkams. Jeigu priimtas sprendimas tenkina tik didžiojo akcininko interesus, atsiranda pagrindas spręsti dėl piktnaudžiavimo akcininko teisėmis.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą spręsti, kad ginčijamais AB „Alita“ 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais pasirinktas Bendrovės balansinių nuostolių panaikinimo modelis, visų pirma, buvo naudingas Bendrovei, nes atkurtos galimybės jai toliau tęsti savo veiklą, ir smulkiesiems akcininkams, nes jie išvengė (absoliutaus) finansinio nuostolio, kurį būtų patyrę, jeigu Bendrovei būtų paskelbtas bankrotas. Nors V. J. ir buvo atleistas nuo laidavimo už Bendrovės įsipareigojimus, tačiau, padidinus įstatinį kapitalą ir naujai išleistas akcijas perleidus „FR&R Invest“, neteko realios įtakos visuotiniame akcininkų susirinkime ir galimybės valdyti Bendrovę, taip pat įsipareigojo sumažinti Bendrovės nuostolius papildomai skirdamas 5 261 036 Lt (441 294,41 Eur) įnašą. Taigi aplinkybė, kad V. J. buvo atleistas nuo laidavimo už AB „Alita“ prievoles bankui, nustačius Bendrovė mokumo atstatymo modelio naudą visiems akcininkams ir Bendrovei, savaime neįrodo V. J. piktnaudžiavimo akcininko teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimas pirmiausia naudingas kreditoriui (AB „Swedbank“), nes padidina tikimybę, kad prievolė, už kurią laiduota, bus įvykdyta. Tačiau tiek laidavimo galiojimas, tiek jo panaikinimas nepakeičia Bendrovės prievolių apimties: V. J., kaip laiduotojui, įvykdžius prievolę už Bendrovę, jis įgytų tokios pačios apimties reikalavimo teisę jai (CK 6.83 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma suteikia pagrindą sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad aplinkybė, jog, priėmus ginčijamus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, V. J. atleistas nuo laidavimo už AB „Alita“ prievoles nepatvirtina kad jis piktnaudžiavo savo, kaip pagrindinio akcininko, teisėmis.

1.4. Dėl akcininko, kuris kartu yra bendrovės valdymo organo narys, teisių ir pareigų

Kasatorius nurodo, kad V. J. – didžiausias AB „Alita“ akcininkas ir jos valdybos pirmininkas, todėl jam balsuojant visuotiniame akcininkų susirinkime, kilo interesų konfliktas, o tai sudaro pagrindą pripažinti ginčijamus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus negaliojančiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai juridinio asmens valdymo organo nariai yra ir to juridinio asmens dalyviai, jų, kaip juridinio asmens dalyvių ir kaip valdymo organų narių pareigos ir interesai gali nesutapti, tačiau asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti tik bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Sangreta“, bylos Nr. 3K-3-383/2000; 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-567/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-567/2006">3K-3-567/2006</a>; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>).

Šioje byloje nustatyta, kad iki ginčijamų visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo V. J. buvo didžiausias Bendrovės akcininkas (jam priklausė 93 proc. AB „Alita“ akcijų) ir valdybos pirmininkas. Taigi, viena vertus, kaip akcininkas, V. J. neturėjo fiduciarinių pareigų Bendrovei ir turėjo jam ABĮ 14–16 straipsnyje nustatytas teises ir pareigas, kita vertus, būdamas valdybos pirmininkas, buvo saistomas fiduciarinių pareigų bendrovei, be kita ko, nepainioti savo interesų su įmonės interesais, būti lojalus ir veikti vien tik bendrovės ir akcininkų interesais (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J., kaip didžiausiam akcininkui, įstatyme nustatyta ir papildomų teisių, pvz., sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą (ABĮ 23 straipsnio 1 dalis), nutarti balsuoti slapta (ABĮ 27 straipsnio 7 dalis), prieštarauti dėl pavienio stebėtojų tarybos narių rinkimo (ABĮ 31 straipsnio 10 dalis), kt. Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog V. J., kaip akcininko, ir kaip Bendrovės valdybos pirmininko interesai sutapo, t. y. kaip akcininkas V. J. siekė išsaugoti savo investicijos į akcinį kapitalą vertę, kaip valdybos pirmininkas – atkurti Bendrovės mokumą, užsitikrinti tolesnės jos veiklos galimybes. Pirmasis tikslas negalėtų būti pasiektas, neįgyvendinus antrojo. Kasatorius nurodo, kad V. J. netinkamai vykdė lojalumo pareigą, nes nepranešė apie sudarytą su „FR&R Invest“ sutartį bendrovės organams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-567/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-567/2006">3K-3-567/2006</a>). Teisėjų kolegija, nesutikdama su kasatoriaus argumentu, pažymi, kad, kaip minėta, bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais, jos valdyba turi šaukti visuotinį akcininkų susirinkimą sprendimams dėl sunkumų pašalinimo priimti (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju V. J., nors ir turėdamas teisę savarankiškai sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą (ABĮ 23 straipsnio 1 dalis), tik inicijavo jo sušaukimą, o visuotinis akcininkų susirinkimas sušauktas valdybos, kaip kolegialaus organo. Apie visuotinį akcininkų susirinkimą paskelbta nustatyta tvarka, kasatorius pateikė išankstinius klausimus, į kuriuos jam 2011 m. rugsėjo 30 d, raštu buvo atsakyta, taip pat 2011 m. rugsėjo 29 d. paskelbtas pranešimas dėl pirmenybės teisės įsigyti naujai išleidžiamas akcijas atšaukimo ir naujai išleidžiamų akcijų emisijos kainos pagrindimas. Pranešime nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. V. J. ir „FR&R Invest“ sudarė sutartį, kuria siekiama sumažinti Bendrovės skolas, nurodant jose aptartas sąlygas ir kokių realių rezultatų, įgyvendinus siūlomą Bendrovės finansinių sunkumų sprendimo modelį, bus pasiekta (po sandorio sudarymo „FR&R Invest“ turės 84,4 proc. visų Bendrovės akcijų, o Bendrovės finansiniai įsipareigojimai sumažės 91 072 084 Lt (26 376 298,66 Eur), taip pat pateiktas naujai išleidžiamų akcijų kainos pagrindimas, nurodant, kad siūloma akcijų kaina (5,3971841 Lt) (1,56 Eur) penkis kartus didesnė nei akcijų nominalioji vertė (1 Lt) (0,29 Eur) ir asmens, kuriam siūloma perleisti pirmenybės teisę įsigyti akcijas, duomenys. 2011 m. spalio 3 d. visuotiniame akcininkų susirinkime kasatorius dalyvavo ir turėjo teisę pareikšti alternatyvius Bendrovės finansinių sunkumų sprendimo pasiūlymus, tačiau, kaip matyti iš byloje pateikto susirinkimo protokolo, to nepadarė. Balsuodamas visuotiniame akcininkų susirinkime V. J. veikė kaip akcininkas, nes valdyba nedalyvauja priimant sprendimus dėl Bendrovės finansinių sunkumų pašalinimo (ABĮ 19 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 10, 13–15 punktai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad V. J., būdamas Bendrovės valdybos pirmininkas, be kita ko, pažeidė CK 2.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalumo ar kitas fiduciarines pareigas.

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartų argumentų visuma, sprendžia, kad šiuo atveju aplinkybės, jog V. J. buvo didžiausias AB „Alita“ akcininkas ir jos valdybos pirmininkas, nelėmė neteisėtų visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo, Bendrovės ir jos akcininkų, be kita ko, smulkiųjų teisių ir teisėtų interesų ir protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo.

2. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, žyminio mokesčio mokėjimą ir kt. pažeidimo

Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumas, be kita ko, grindžiamas proceso teisės normų pažeidimu, t. y. kad skundžiamas sprendimas priimtas remiantis iš atsakovų teismų reikalautais, bet nepateiktais duomenimis, taip pat apribojant kasatoriaus teises susipažinti su visa bylos medžiaga, taip pažeisti CPK 270 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai ir principas, kad priimant sprendimą būtina remtis tik tais duomenimis, kurie yra byloje (lot. quod non est in artis non est in tnundo), CPK 290 straipsnio 5, 6 dalis, CPK 5, 10 straipsnio 4 dalis, 42 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 4 dalis, pažeista EŽTT praktikoje nustatyta nacionalinio teismo pareiga veiksmingai ir realiai ginti nuosavybės teises, atliekant išsamų susijusių santykių tyrimą (žr. Amato Gauci v. Malta, no. 47045/06, 15 September 2009).

Teisėjų kolegija, atsakydama į nurodytus kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13 straipsniai) suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Taigi įrodinėjimo pareiga tenka bylos šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymai – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, arba kad jų nėra. Juos pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas savo iniciatyva įrodymus renka tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-302/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-302/2014">3K-3-302/2014</a>).

EŽTT savo jurisprudencijoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) yra ne kartą nurodęs, kad pirmiausia nacionaliniai teismai turi vertinti visų įrodymų byloje svarbą ir įrodomąją vertę (žr., pvz., Khrabova v. Russia, no. 18498/04, 2 October 2012, par. 40; Mirilashvili v. Russia, no. 6293/04, par. 174, 11 December 2008 ir kt.). Vis dėlto iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad bet koks civilinio proceso šalies teisių (pvz., teisės iškviesti liudytojus ir pateikti kitus įrodymus savo pozicijai paremti ir pan.) įrodinėjimo procese ribojimas vėliau EŽTT gali būti apsvarstytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų, įskaitant šalių lygybės, rungimosi ir kitus Konvencijos 6 straipsnio principus, kontekste (žr. Khrabrova, par. 38; Gryaznov v. Russia, no. 19673/03, par. 56, 57, 12 June 2012; Wierzbicki v. Poland, no. 24541/94, par. 39, 18 June 2002 ir kt.). Šalių procesinio lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (žr., tarp daugelio šaltinių, Kress v. France [GC], no. 39594/98, par. 72, ECHR 2001-VI). Be šio reikalavimo, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima teisę į procesą, atitinkantį rungimosi principą, pagal kurį šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų ir pateiktų pastabų, siekdamos paveikti teismo sprendimą (žr. Frette v. France, no. 36515/97, par. 47, ECHR 2002-I ir kt.). Vis dėlto nurodytame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT taip pat yra pažymėjęs, jog teisė į rungtynišką procesą nėra absoliuti ir jos apimtis gali priklausyti nuo specifinių bylos aplinkybių (žr., pvz., Asnar v. France (no. 2), no. 12316/04, par. 26, 18 October 2007; Vokoun v. Czech Republic, no. 20728/05, par. 26, 3 July 2008 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios proceso rungtyniškumą ribojančios priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos siekiant apsaugoti viešąjį interesą, susijusį su slaptos valstybinio pobūdžio informacijos apsauga, ar saugant kito asmens pagrindines teises; be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais susiduriama dėl pirmiau nurodytų teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių institucijų taikomos procedūros (mutatis mutandis, Jasper v. United Kingdom [GC], no. 27052/95, par. 52, 16 February 2000; taip pat dėl panašių principų taikymo baudžiamajame ir civiliniame procese – Kennedy v. United Kingdom, no. 26839/05, 18 May 2010). EŽTT jurisprudencija, susijusi su slaptos medžiagos neatskleidimu, rodo, kad, ieškant teisingos pusiausvyros tarp ribojimu siekiamo teisėto tikslo ir šalies procesinių teisių (rungimosi, lygiateisiškumo principų) apsaugos, gali būti svarbu tai, ar šaliai neatskleisti duomenys turėjo lemiamos reikšmės bylai, ar šia medžiaga remtasi teismo sprendime, ar bent su dalimi reikšmingos informacijos šaliai leista susipažinti, ar kita šalis galėjo veiksmingai naudotis susipažinimo su įrodymais teise, teiktis į juos atsikirtimus ir pan. (žr., pvz., mutatis mutandis, Užukauskas v. Lithuania, no. 16965/04, judgment of 6 July 2010; Ternovskis v. Latvia, no. 33637/02, judgment of 29 April 2014; kt.).

Bylos duomenimis, proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovai buvo įpareigoti pateikti į bylą 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartį ir jos priedus bei 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį. Byloje pateiktos abi sutartys ir jų vertimai į lietuvių kalbą (t. XIV, b. l. 110 (vokas su dokumentais). Atsakovai nesutiko pateikti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedų, nurodydami, kad juose yra konfidencialios informacijos apie Bendrovės veiklą, finansinę padėtį, strateginius verslo planus, valdymo organų sprendimus, kompaktiniai diskai su AB „Alita“ ir jos dukterinės įmonės AB „Anykščių vynas“ sandorių ir dokumentų kopijomis ir pan., kurios atskleidimas gali lemti žalos Bendrovei ir asmeninės V. J. atsakomybės atsiradimą, sumažinti visuomenės ir investuotojų pasitikėjimą Bendrove, be to, tai nesusiję su byloje pareikštais reikalavimais. Ieškovas su atsakovo argumentais nesutiko, reikalavo, kad kasatorius įvykdytų teismo įpareigojimą pateikti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedus. Remiantis byloje pateiktais procesiniais dokumentais, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta atsakovams nepateikus reikalautų sutarties priedų. Atsakovams pateikus apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovų argumentus dėl būtinybės neatskleisti komercinės paslapties ir užtikrinti, kad ji netaptų žinoma kasatoriui, 2014 m. sausio 13 d. nutartimi įpareigojo V. J. iki 2014 m. vasario 3 d. pateikti teismui 2011 m. rugsėjo 7 d. akcijų įsigijimo sutarties priedus Nr. 1, 6, 7 ir jų vertimą į lietuvių kalbą, konstatavęs, kad šie priedai reikšmingi bylai tinkamai išnagrinėti. Šį teismo įpareigojimą V. J. įvykdė pateikdamas teismui du vokus: pirmame voke (toliau – vokas Nr. 1) pateikti priedų išrašai (nepateikta konfidenciali informacija) ir jų vertimai į lietuvių kalbą, o antrame (toliau – vokas Nr. 2) – visas sutarties priedų Nr. 1, 6 ir 7 originalus tekstas ir vertimas į lietuvių kalbą. Vokas Nr. 2 pateiktas tam, kad teismas galėtų įsitikinti, jog voke Nr. 1 pateikti išrašai atitinka originalą. Teismas, susipažinęs su abiejuose vokuose esančias dokumentais, rezoliucija leido proceso dalyviams susipažinti su voke Nr. 1 esančiais dokumentais, taip užtikrintas rungimosi principo laikymasis. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatoriui neleista susipažinti su voke Nr. 2 esančiais duomenimis, nurodžius, kad jie konfidencialūs ir jie nepridėti prie bylos, tačiau apeliacinės instancijos teismas jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį. Iš byloje pateiktos apeliacinės instancijos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog voke Nr. 2 pateikta informacija konfidenciali, motyvuodamas galutinį procesinį sprendimą, nusprendė ja nesivadovauti ir grąžinti voką jį pateikusiam asmeniui. Nurodytoje nutartyje taip pat pažymėta, kad į bylą pateikti jai išnagrinėti reikalingi įrodymai ir byla gali būti nagrinėjama, o dokumentų vertimo netikslumai gali būti pašalinti lyginant su originalu. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo 15 puslapyje pateiktos formuluotės apie investuotojo atliktą įmonės finansinės padėties ir verslo perspektyvų įvertinimą, įsigyjant bendrovės įstatinio kapitalo dalį, matyti, kad teismas tik apibendrintai nurodė 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedų pavadinimus, bet nepasisakė dėl jų turinio ir jais nesirėmė.

Pažymėtina, kad kasatorius nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą suabejoti teismo išvadų, kuriomis nuspręsta nereikalauti iš atsakovų visų 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedų ir nesivadovauti pateikta konfidencialia informacija, pagrįstumu. Nors kasatorius viso proceso metu reikalavo teismų įpareigoti atsakovus pateikti visus 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedus arba (apeliacinės instancijos teisme) priedus Nr. 11 (asmeninio laidavimo sutarties nutraukimo forma) ir priedą Nr. 23 (AB „Alita“ tarpinės finansinės ataskaitos), tačiau tinkamai nepagrindė, kad juose pateikta informacija turės esminę reikšmę sprendžiant dėl byloje ginčijamų visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visos prieduose pateiktos informacijos, kuri apeliacinės instancijos teismo pripažinta konfidencialia, atskleidimas kasatoriui, kurio steigėjai nežinomi, gali lemti, jog tokia informacija bus atskleista Bendrovės konkurentams, o tai, kaip pagrįstai nurodyta atsakovų, gali sukelti Bendrovei žalos, todėl būtina apriboti nurodytos informacijos atskleidimą. Be to, akcininko teisė susipažinti su konfidencialaus pobūdžio informacija gali būti ribojama tiek pagal CPK 10 straipsnį, tiek pagal ABĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje pateikta duomenų ir bylą nagrinėjusių teismų nustatyta reikšmingų ginčui išspręsti aplinkybių tiek dėl V. J. laidavimo už AB „Alita“ prievoles (kad jis panaikintas, priėmus ginčijamus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus ir šių sprendimų priėmimas buvo laidavimo panaikinimo būtinoji sąlyga), tiek dėl AB „Alita“ finansinės padėties ginčijamų sprendimų priėmimo metu (nustatyta, kad finansinė padėtis buvo bloga, t. y. nedelsiant turėjo būti sprendžiama dėl įmonės finansinio stabilumo atkūrimo galimybių, o finansinių ataskaitų netikslumai abiejų instancijų teismų įvertinti kaip neesminiai).

Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo voke Nr. 2 pateiktais priedais, kasatoriui buvo leista susipažinti su voke Nr. 1 pateiktais priedais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos kasatoriaus nurodytos proceso teisės normos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar EŽTT praktikos.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusioje pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuota V. J. pareiga pateikti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartį ir jos priedus, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 183, 185 straipsniai), įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą (res judicata), nepagrįstai netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintos contra spoliatorem prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Akrita“ v. UAB „Tele2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>), pažeidė pareigą remtis ir vertinti tik tuos įrodymus, kurie yra byloje (CPK 114 straipsnis, 198 straipsnio 2 dalis), neištyrė ir neįvertino įrodymų visumos, rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintais įrodymais (CPK 114, 198 straipsniai).

Atsakant į nurodytus kasacinio skundo argumentus, aktuali CPK 290 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. Tokioms nutartims priskirtinos ir nutartys, kuriomis reikalaujama iš byloje dalyvaujančių asmenų pateikti konkrečių įrodymų, reikalingų reikšmingoms bylai išspręsti aplinkybėms nustatyti. Res judicata galią įgyja tik galutiniai įsiteisėję teismų sprendimai ir nutartys, o teismų nutartys, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai, tokios galios neturi (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis), todėl kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Akrita“ v. UAB „Tele2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>, pateikto išaiškinimo dėl contra spoliatorem prezumpcijos, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę, taikymo nagrinėjamoje byloje, pažymi, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Šioje byloje, minėta, atsakovų atsisakymas pateikti reikalaujamus 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedus buvo grindžiamas argumentais, kad reikalaujama pateikti informacija konfidenciali, susijusi su esminiais Bendrovės veiklos klausimais, o kasatorius yra juridinis asmuo, kuris neatskleidžia savo naudos gavėjų, todėl nurodytos informacijos kasatoriui atskleidimas gali lemti neprognozuojamų Bendrovės veiklai padarinių atsiradimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip svarūs, suteikiantys pagrindą daryti išvadą, jog besąlyginis reikalavimo pateikti 2011 m. rugsėjo 7 d. sutarties priedus įvykdymas gali pažeisti bylos dalyvių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi šiuo atveju byloje nustatytos nurodytų priedų nepateikimo priežastys paneigia contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl byloje pareikštų reikalavimų tenkinimo, pagrįstai jos netaikė.

Kasatorius, teigdamas, kad į bylą voke Nr. 1 pateikti priedų vertimai į lietuvių kalbą įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtinti, todėl apeliacinės instancijos teismas, juos pridėdamas prie bylos ir leisdamas bylos dalyviams su jais susipažinti, pažeidė CPK 114, 198 straipsnių reikalavimus, nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog toks pažeidimas galėjo būti padarytas ir jeigu taip, – kokią įtaką jis turėjo kasatoriaus byloje įrodinėjamoms aplinkybėms. Bylos duomenimis, pateikti priedai išversti vertėjų ir patvirtinti jų parašais, o vertimo netikslumai, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, gali būti pašalinimi lyginant dokumentus anglų (originalo) kalba ir jų vertimą.

Kitas kasatoriaus nurodomas apeliacinės instancijos teismo pažeidimas – bylą nagrinėjo neteisėtos sudėties ir šališkas teismas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šis argumentas grindžiamas tuo, kad teismas pakeitė ankstesnius sprendimus dėl būtinybės išreikalauti įrodymus, priėmė kasatoriui nepalankius procesinius sprendimus ar netinkamai pasisakė dėl faktinių bylos aplinkybių.

Atsakant į kasatoriaus argumentus, pažymėtina, kad, remiantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, nos. 21257/93; 21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Kartu pažymėtina, kad objektyvusis nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai. Vien tai, kad šalis nesutinka su teismo priimtais sprendimais byloje, nesant kitų objektyviai pagrįstų nuogąstavimų dėl teismo šališkumo, neleidžia daryti išvados dėl teismo nešališkumo stokos ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatorius nenurodo jokių objektyviai pagrįstų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Jo argumentai iš esmės susiję su subjektyviu teismo priimtų procesinių sprendimų vertinimu. Tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsisakė ketinimų išreikalauti iš atsakovų tam tikrą informaciją, savaime nereiškia kasatoriaus teisių į sąžiningą procesą pažeidimo, nes bylos nagrinėjimas – dinamiškas procesas ir teismo pozicija dėl konkrečių įrodymų reikalingumo reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti proceso metu gali kisti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kokius įrodymus laikė svarbiais, esminiais priimant skundžiamą sprendimą. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą, pasirėmė panaikintame administracinio teismo sprendime pateiktomis išvadomis, neaktuali, nes kasaciniame teisme nekeliama teisinių klausimų, susijusių su akcijų iš smulkiųjų akcininkų supirkimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad byla išnagrinėta šališko teismo.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl vieno apeliacinio skundo argumentų, t. y. kad „FR&R invest“ įgyvendino savo teisę į apeliaciją, nesumokėjusi žyminio mokesčio, taip jai suteikta galimybė bylinėtis nemokamai. Teisėjų kolegija, atsakydama į pirmiau nurodytą kasacinio skundo aspektą, atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) suformuluotus principus, pagal kuriuos pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., R. T. v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą, teisėjų kolegija šį klausimą laiko svarbiu, todėl ištaiso apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumą nurodytu aspektu. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Ši nuostata reiškia, kad asmuo, siekdamas įgyvendinti jam suteiktą teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pateikdamas apeliacinį skundą, kartu turi pateikti įrodymus apie nustatyto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą arba prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) ar jį atidėti (CPK 84 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad įstatyme neįtvirtinta draudimo tuos pačius ar panašius interesus byloje turintiems asmenims juos ginti pareiškiant ne atskirus, o bendrus procesinius dokumentus, kuriuose juos teikiančių asmenų poziciją patvirtinantys argumentai ir reikalavimai sutampa. Tokiu atveju abiejų asmenų pozicija procesiniame dokumente nurodytais klausimais ir pareikšti reikalavimai vertinami kaip vienodi. Už tokių procesinių dokumentų, kartu ir bendro apeliacinio skundo pateikimą byloje dalyvaujantys asmenys neturi pareigos atskirai sumokėti žyminio mokesčio. Minėta, kad įstatyme reikalavimas sumokėti žyminį mokestį nurodytas už pateikiamą apeliacinį skundą, o ne atsižvelgiant į tai, kiek asmenų skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi konstatuotina, kad kai apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduodamas ne vieno byloje dalyvaujančio asmens ir apeliaciniame skunde pateikti apeliantų poziciją patvirtinantys argumentai ir reikalavimai sutampa, tai žyminis mokestis mokėtinas tik kaip už vieną procesinį dokumentą (apeliacinį skundą). Bylos duomenimis, šioje byloje, skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo paduoti du apeliaciniai skundai: vienas – V. J., kitas – AB „Alita“ ir „FR&R Invest“. Už antrąjį apeliacinį skundą žyminį mokestį sumokėjo AB „Alita“. Atsižvelgiant į tai, kad abi įmonės pateiktame apeliaciniame skunde rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais ir reiškė tuos pačius reikalavimus, darytina išvada, jog jų teisė į apeliaciją įgyvendinta, nepažeidžiant žyminio mokesčio mokėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

Kiti kasaciniame skunde nurodomi apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimai grindžiami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, minėta, kasacinis teismas fakto klausimų netiria ir pasisako tik dėl teisės klausimų, šiuo atveju – procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertimą, aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis proceso teisės normomis ir byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma, neturi pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė pirmiau nurodytus proceso teisės pažeidimus ir kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas.

3. Dėl nuosavybės teisių, įtvirtintų Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje, pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui netaikius EŽTT praktikoje suformuluoto nuosavybės teisių apsaugos standarto (kelių pakopų teisinio testo)

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konvencijos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos garantuojamą nuosavybės teisių apsaugos standartą, t. y. netaikė EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio suformuluotų nuosavybės teisių ribojimo pateisinamumo vertinimo kriterijų (ribojimo teisėtumo, teisėto viešojo intereso tikslo ir proporcingumo), kurie aktualūs taip pat ir horizontaliuose teisiniuose santykiuose, be kita ko, šioje srityje pabrėžiant valstybės pareigą užtikrinti Konvencijos nuostatų laikymąsi (žr. Zolotas v. Greece (No. 2), no. 66610/09, judgment of 29 January 2013; Amato Gauci v. Malta, no. 47045/06, judgment of 15 September 2009, Bramelid and Malstrom v. Sweden, No. 8588/79, 8589/79, decision of 12 October 1982 ir kt.).

Atsakant į pirmiau nurodytus argumentus ir analizuojant galimybę taikyti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį akcininkų turtinių teisių apsaugos bylose, pirmiausia pažymėtina, kad bendriausia prasme EŽTT yra pripažinęs, kad akcijos akcinėje bendrovėje turi ekonominę vertę ir todėl turi būti laikomos „nuosavybe“ pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (žr. Freitag v. Germany, no. 71440/01, judgment of 19 July 2007; Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99, judgment of 25 July 2002, Bramelid and Malstrom v. Sweden, No. 8588/79, 8589/79, decision of 12 October 1982 ir kt.). Vis dėlto teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir EŽTT praktikoje suformuluotų nuosavybės ribojimo pateisinamumo sąlygų taikymas iš esmės privataus bylinėjimosi bylose (nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl privataus asmens (stambiojo akcininko) – ne valstybės – veiksmų) pasižymi tam tikra specifika. EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad netgi privačių šalių bylinėjimosi atveju pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį gali egzistuoti valstybės pozityviosios pareigos imtis būtinų priemonių apsaugoti nuosavybę; kai privatus individas suvaržo teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, valstybei kyla pozityvioji pareiga vidaus teisinėje sistemoje užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų pakankamai apsaugotos įstatyme ir būtų suteiktos tinkamos teisinės gynybos priemonės, kurių pagalba ribojimo auka galėtų siekti apginti savo teises, įskaitant galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo dėl bet kokios patirtos žalos (žr. Blumberga v. Latvia, no. 70930/01, judgment of 14 October 2008; Chadzitaskos and Franta v. Czech Republic, nos. 7398/07, 31244/07, 11993/08, 3957/09, 27 September 2012). Kasatoriaus cituojamos EŽTT bylos (pvz., Zolotas v. Greece (No. 2), Amato Gauci v. Malta) taip pat iš esmės susijusios su valstybės pozityviųjų pareigų apimtimi, saugant privačių asmenų nuosavybę. Konkrečiai su smulkiųjų akcininkų teisių apsauga susijusiose bylose, atribodamas valstybės ir privačių subjektų vykdomus nuosavybės teisių suvaržymus, EŽTT yra pažymėjęs, kad nesant tiesioginio valdžios institucijų įvykdyto asmens turto atėmimo, neturėtų būti taikoma Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 2 dalis (t. y. nuosavybės atėmimo nuostatos, susijusios su valstybės veiksmų pateisinamumo vertinimo testu (žr., pvz., mutatis mutandis, Freitag v. Germany, no. 71440/01, 19 July 2007). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis smulkiųjų akcininkų įpareigojimas savo akcijas perleisti stambiajam akcininkui iš esmės neturėtų būti laikomas prieštaraujančiu Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniui tol, kol įstatymas nesukuria tokios nelygybės, kai iš vieno asmens savavališkai atimama nuosavybė kito asmens naudai (žr., cituotą Freitag sprendimą, taip pat Bramelid and Malstrom v. Sweden, no. 8588/79, 8589/79, Commission decision of 12 October 1982, Decisions and Reports (DR) 29). Be to, šio pobūdžio bylose EŽTT yra įsakmiai pabrėžęs, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis įtvirtina valstybės pareigą suteikti asmeniui teisminius procesus, kurie užtikrintų būtinas procedūrines garantijas ir įgalintų nacionalinius teismus bei tribunolus veiksmingai ir teisingai išspręsti bet kokius privačius asmenų ginčus, susijusius su nuosavybės teisėmis (žr. cituotą Freitag, par. 54; Sovtransavto, par. 96; Chadzitaskos and Franta v. Czech Republic, par. 48-49 ir kt.). Pažymėtina, kad Konvencijos kontrolės institucijos nėra linkusios detaliai vertinti akcijų kainų nustatymo klausimų (žr., pvz., cituotą Bramelid and Malstrom sprendimą). Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytos informacijos, pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pozityvūs įpareigojimai nustatomi būtent valstybei (įskaitant teismus), kuri privačių asmenų teisiniuose santykiuose neturėtų toleruoti vieno asmens savavališko nuosavybės atėmimo kito asmens naudai ir asmeniui užtikrintų galimybę privatų ginčą veiksmingai ir teisingai išspręsti teisme.

Remiantis aptartais išaiškinimais, pažymėtina, kad kasatoriui buvo užtikrinta veiksminga teisminė jo iškeltų teisinių problemų peržiūra instancine tvarka. Kaip nurodyta pirmiau, byloje nekonstatuota esminių proceso teisės pažeidimų, kasatoriaus ginčijama situacija Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme neprilygintina savavališkam vieno asmens turto atėmimui kito asmens naudai, taip pat nepažeidžia bendrųjų civilinės teisės principų – teisingumo, protingumo, sąžiningumo (apimančių taip pat ir proporcingumo reikalavimą).

4. Dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo principų pažeidimų

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui netinkamai aiškinant bei taikant materialiosios teisės normas ir netaikant vienodo požiūrio principo, buvo suformuota praktika, kuria pažeidžiami du pagrindiniai ES teisės principai – įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo (Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 49, 54, 55, 63 straipsniai). SESV 49 straipsnyje įtvirtintas vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo kitos valstybės narės teritorijoje ribojimų draudimas. Įsisteigimo laisvės principui priskirtinas ir SESV 55 straipsnis numatantis, kad valstybės narės kitų valstybių narių subjektams sudaro tokias pat sąlygas dalyvauti bendrovių ar firmų kapitale, kokias turi jos pačios nacionaliniai subjektai. SESV 63 straipsnio uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vidaus rinką gali riboti tiek valstybės narės nustatytos priemonės, tiek privačių asmenų veiksmai, tačiau vidaus rinkos laisvėmis uždraudžiamos tik valstybių narių nustatytos priemonės. Prie tokios išvados galima prieiti tiek analizuojant teisės doktriną, tiek ir ESTT praktiką. Pavyzdžiui, 2010 m. liepos 8 d. sprendime Komisija v. Portugalija (C-171/08, Rink. 2010 I-06817) ESTT aiškiai nurodė, kad „apribojimais“ EB 56 straipsnio 1 dalies (SESV 63 straipsnio 1 dalies) prasme reikia laikyti nacionalines priemones, galinčias sukliudyti arba apriboti atitinkamų įmonių akcijų įgijimą arba atgrasyti kitų valstybių narių investuotojus investuoti į jų kapitalą (50 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). Visuose kasatoriaus nurodytuose ESTT sprendimuose taip pat analizuojami galimi vidaus rinkos ribojimo valstybių narių nustatytomis taisyklėmis klausimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė argumentų apie galbūt valstybės narės nustatytomis taisyklėmis įtvirtintus ribojimus. Net jei nacionaline priemone, galbūt nustatančia laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės ribojimus, galėtų būti laikomas netinkamas nacionalinio teismo ES teisės aktų aiškinimas ar taikymas, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nacionalinės teisės normas įgyvendinančias Antrosios įmonių direktyvos nuostatas ir toks taikymas atitinka ESTT suformuotą praktiką. Kadangi kasatorius nepateikia argumentų apie kitus galbūt valstybės veiksmais nustatytus ribojimus, o AB „Alita“ ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo valdoma privačių asmenų, negalima sutikti ir su kasatoriaus argumentu, jog ginčijamais visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais galėjo būti pažeistos įsisteigimo ir kapitalo judėjimo laisvės.

Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas ir sudarytos prielaidos galimai jo, kaip kitoje valstybėje narėje įsisteigusio asmens, diskriminacijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT, analizuodamas bendrąjį ES teisės vienodo požiūrio principą, yra nurodęs, jog pagal šį principą reikalaujama, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink. 2008 I-09895, 23 punktą; 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Franz Egenberger, C‑313/04, Rink. p. I‑6331, 33 punktą ir kt.). Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt. 25 ir 26 punktuose ESTT taip pat pažymėjo, kad skirtingu vertinimu pažeisti vienodo požiūrio principą galima tik tada, kai nagrinėjamos situacijos yra panašios visų jas apibūdinančių elementų atžvilgiu, o skirtingas situacijas apibūdinantys elementai ir jų panašumas turi būti apibrėžti atsižvelgiant į teisės akto, kuriuo nustatytas skirtumas, paskirtį bei tikslą. Iš nurodytų ESTT sprendimų matyti, vienodo požiūrio principas pirmiausiai gali būti pažeistas teisės aktuose nustatant taisykles ar esant kitoms administracinėms priemonėms, lemiančioms galimai nevienodą asmenų vertinimą, o nagrinėjamoje byloje tokių taisyklių ar administracinių priemonių nustatyta nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje skirtingą kasatoriaus ir vieno iš atsakovų – V. J., vertinimą lėmė ne šių asmenų priklausymas skirtingoms valstybėms narėms, o kiti objektyvūs kriterijai – jų nuosavybės teise valdomos akcijos ir šių akcijų suteikiamų teisių dalyvauti bendrovės valdyme apimtis.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė byloje kilusiam ginčui spręsti aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir tarptautinės viešosios teisės praktikos, todėl nėra pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsakovas V. J. nepateikė jo patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimas jam nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovus AB „Alita“ ir „FR&R Invest“ atstovavo advokatė Lina Darulienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atsakovai sumokėjo 7713,04 Eur (įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2, 8.14, 11 punktus, į tai, kad advokatė L. Darulienė atstovavo atsakovams apeliacinės instancijos teisme, kad byla yra didelės apimties, joje keliama daug tiek nacionalinės, tiek tarptautinės viešosios teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, sprendžia, kad atsakovų prašymas tenkintinas iš dalies ir jiems priteistinas iš kasatoriaus 3000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 13 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui įmonių grupei „Alita“, AB (j. a. k. 302444238) ir atsakovui „FR&R Invest IGA S.A“ (j. a. k. B161760) iš ieškovo „Plass Investements Limited“ (j. a. k. HE288819) po 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur atstovavimo išlaidoms, turėtoms kasaciniame teisme, atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovo „Plass Investements Limited“ (j. a. k. HE288819) 13 (trylika) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms, turėtoms kasaciniame teisme, atlyginti. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė